Belgijos istorija Belgijos teritorijoje buvusių tautų ir valstybių istorija nuo seniausių laikų iki dabarties Ji sudaro

Belgijos istorija – Belgijos teritorijoje buvusių tautų ir valstybių istorija nuo seniausių laikų iki dabarties. Ji sudaro dalį Žemutinių provincijų istorijos.


Žemutinių Provincijų istorija
Belgijos \| Liuksemburgo \| Nyderlandų
Galija	Germanija
Romos imperija: (Belgika, Ž. Germanija)
Frankų valstybė	Fryzai, Saksai
Frankų imperija:
V. Frankai > Lotaringija > Šv. Romos imp.
Žemutinės provincijos:
Burgundijos > Habsburgų
P. Nyderlandai: Ispanijos > Austrijos	>
Prancūzijos imperija	>

Belgija, Liuksemburgas, Nyderlandai

Per istoriją Belgija priklausė įvairioms didesnėms valstybėms: Romos imperijai, Frankų valstybei, Frankų imperijai, Lotaringijai. Po feodalinio susiskaidymo ji priklausė Burgundijos kunigaikštystei (XIV–XV a.), Habsburgams (nuo 1477). Vėliau, dėl 1567 m. maišto Belgijos teritorija perėjo Ispanijai (1579 m.), po to Austrijai (1713 m.), Prancūzijai (1795 m.), ir galiausiai – Nyderlandų karalystei (1815 m.). Belgija nuo Nyderlandų atsiskyrė po revoliucijos 1830 m., ir nuo tada yra nepriklausoma valstybė.

Priešistorė

Pagrindiniai straipsniai – ir Keltai.

Seniausi primityvūs akmeniniai įrankiai, randami dabartinėje Belgijos teritorijoje yra 800 tūkst. pr. m. e. metų senumo. Tvirtinama, jog prieš 400 tūkst. metų gyveno Mezo pakraštyje, netoli Spy miestelio Belgijoje. Nuo 30 tūkst. pr. m. e. čia gyveno Homo sapiens. Neolito radinių randama , kur senovėje buvo titnago kasykla. Bronzos amžiaus radiniai datuojami 1750 m. pr. m. e. Nuo 500 m. pr. m. e. Belgijoje apsigyveno keltai ir pradėjo prekiauti su Viduržemio jūros regionu. Nuo 150 m. pr. m. e. pradėtos naudoti monetos.

Seniausi gyventojai, kurių pavadinimas žinomas, buvo belgai (keltų genčių sąjunga, nuo kurių kilo Belgijos pavadinimas). Ši tauta užėmė didelę keltų valdomos Europos dalį ir gyveno šiaurės Galijoje, kai romėnai ją užėmė. Diskutuojama dėl skirtumų tarp belgų šiaurėje ir galų pietuose, bet aišku, jog galai dominavo regione iki romėnų ir germanų iškilimo. Germanų genčių kėlimasį į Belgiją iš šiaurės ir rytų Julijus Cezaris aprašo „Galų karo užrašuose“. Kalbininkai mano, kad belgai kalbėjo indoeuropiečių kalba, kuri buvo tarpinė tarp galų ir germanų.

Antika

Pagrindiniai straipsniai – Romos imperija, Belgika ir Žemutinė Germanija.

Iki 51 m. pr. m. e. Julijus Cezaris nugalėjo galus ir tai aprašė minėtuose užrašuose. Jis taip pat pavadino belgus „drąsiausiais iš visų galų“ („horum omnium fortissimi sunt belgae“). Belgų ir šiauriau nuo jų apsigyvenusių germanų teritorijos įjungtos į Plaukuotosios Galijos provinciją, o 22 m. pr. m. e. atskirtos kaip atskira Belgijos Galijos (lot. Galia Belgae) provincija. Po nuožmaus šiaurinėse jos dalyse, 83 m. Domicianas atskyrė Belgikos provincijos šiaurines dalis – Žemutinę Germaniją.

Nuo tada dabartinės Belgijos teritorija buvo padalinta tarp dviejų administracinių vienetų, kuri iš dalies sutampa su sąlygine riba tarp valonų ir flamandų etninių grupių. Belgikoje vyravo greitai romanizuojami keltai, kurių svarbiausios gentys buvo , , ir kt. Čia svarbiausi miestai buvo Augusta Treverorum (Tryras), Nemetakumas (Arasas), Divodurumas (Mecas), Bagakumas (), Durokorturumas (Reimsas). Žemutinėje Germanijoje vyravo germanai, tarp kurių buvo , , . Čia svarbiausi miestai koncentravosi ties Reino upe, t. y. dabartinių Nyderlandų ir Vokietijos teritorijoje. Belgijos teritorijoje buvo Aduatuka (Tongerenas).

Ankstyvieji viduramžiai

Pagrindiniai straipsniai – Frankų valstybė ir Frankų imperija.

Žlungant Romos imperijai germanų gentys apgyvendino Galiją. Viena iš jų, frankai, nuo IV a. įsikūrė šiaurinėje Galijoje (Belgikoje ir Žemutinėje Germanijoje), kuri nuo tada tapo žinoma kaip Austrazija. Dabartinės Belgijos teritorija buvo vakariausia Austrazijos dalis, kur gyveno frankai . Būtent čia V a. pradžioje jie įkūrė Frankų valstybę su sostine Turnė, iš kurios vykdė visus užkariavimus į pietus. Karalystę valdė Merovingai, kurių žymiausias dinastijos atstovas buvo Chlodvigas. Jis priėmė krikščionybę: krikščionių pamokslininkai, daugiausia airių vienuoliai, mokė liaudį ir pradėjo atsivertimo bangą. Tarp jų buvo Šv. Servacijus, Šv. Remaklas, Šv. Hadelinas ir kiti.

Merovingams plečiantis į Europą, frankų valstybės kultūrinis ir politinis centras kėlėsi į pietus, t. y. į istorinį Neustrijos regioną (dab. šiaurės Prancūzija). 751 m. Merovingų dinastiją oficialiai pakeitė jau gana seniai čia de facto viešpataujantys Karolingai. Po to kai 732 m. Karolis Martelis sustabdė musulmonus Puatjė mūšyje, Karolis Didysis (gimęs netoli Lježo) užėmė didžiąją dalį Europos, o popiežius Leonas III jį karūnavo „Šventosios Romos imperijos imperatoriumi“ 800 m. Achene, kuris buvo Austrazijos centre, prie pat Belgijos sienos. Taip įkurta Frankų imperija.

843 m. imperijai suskilus, dab. Belgijos teritorija buvo padalinta. Vakarinę jos dalį užvaldė Vakarų Frankų karalystė, ir ilgainiui čia susiformavo Flandrijos grafystė, 1300–1302 m. sėkmingai apgynusi nepriklausomybę nuo Prancūzijos. Rytinės Belgijos dalies raida buvo sudėtingesnė: iš pradžių ją valdė Vidurio Frankų karalystė, šiai suskilus 855 m. – Lotaringijos karalystė, o šiai suskilus 959 m. – , priklausiusi Šventosios Romos imperijai. 891 m. nugalėjo vikingus prie Leuveno.

Kai Šventosios Romos imperatoriai prarado realią valdžią, Žemutinėje Lotaringijoje, dar vadinamoje Žemutinėmis provincijomis, XI–XII a. sparčiai reiškėsi . Todėl dabartinėje Belgijos teritorijoje įsikūrė beveik nepriklausomos feodalinės valstybės:

Namiūro grafystė
Brabanto kunigaikštystė
Heno grafystė
Limburgo kunigaikštystė
Liuksemburgo kunigaikštystė
Lježo vyskupija

XIII–XIV a. regiono miestai tapo nepriklausomi, klestėjo prekyba sau Hanzos lyga, tad jie statė milžiniškas gotikines rotušes ir katedras.

Burgundijos ir Habsburgų Nyderlandai

Pagrindinis straipsnis – Septyniolika provincijų.

XIV a. dėl Žemutinės Lotaringijos vyko intensyvi kova tarp kelių galingų valdovų Prancūzijoje. Iš vienos pusės šias kunigaikštystes siekė prisijungti Prancūzijos karalius, o iš kitos pusės – Burgundijos kunigaikštis, nuo 1363 m. dinastinių ryšių dėka palengva prijunginėjęs vietos valstybėles. Iki 1433 m. Belgija, Liuksemburgas ir didžioji Nyderlandų dalis atiteko Burgundijai, kurią valdė , užsibrėžęs atkurti Lotaringijos vienybę. Jis taip pat prijungė Flandrijos grafystę, taip įsukdamas ją į Belgijos istorijos orbitą. Burgundijos valdymo laikotarpiu Gentas, Briuselis, Briugė, Antverpenas ir Ipras tapo svarbiais komercijos, pramonės (ypač tekstilės) ir meno centrais.

1477 m. Nansi mūšyje Burgundijos kunigaikštystė pralaimėjo ir prijungta prie Prancūzijos. Tačiau Žemutines provincijas ir Flandriją paveldėjo žmona . Siekdama apsaugoti Žemutines Provincijas nuo Prancūzijos karaliaus, ji ištekėjo už Šventosios Romos imperatoriaus Maksimilijono I, ir taip jos perėjo Habsburgams.

1549 m. imperatorius Karolio V Pragmatiškoji sankcija įkūrė administracinį vienetą Septyniolika provincijų kuris priklausė Burgundijos apskričiai. Toms provincijoms priklausė visos Belgijos, Liuksemburgo ir Nyderlandų teritorijos išskyrus Lježo vyskupystę.

1556 m. Karolis V padalino Habsburgų valdas į dvi dalis. Valdžią Burgundijos apskrityje jis perdavė savo sūnui, Ispanijos karaliui Pilypui II, ir taip Žemutinės provincijos perėjo ispaniškajai Habsburgų linijai, tapo vadinamos Ispanijos Nyderlandais.

Pietiniai Nyderlandai

Pagrindinis straipsnis – Pietiniai Nyderlandai.

Dėl didėjančių mokesčių ir dėl religinės trinties 1568 m. Ispanijos Nyderlandai pradėjo sukilimą, po kurio 1581 m. nuo Imperijos atsiskyrė Septynios jungtinės provincijos, vėliau tapę Nyderlandais. Ispanijos Nyderlandų likučiai (7 valstybėlės), kuriems nepavyko iškovoti nepriklausomybės, tapo žinomos kaip Pietiniai Nyderlandai. Jie tapo dabartinės Belgijos pradžia. 1659 m. iš Pietinių Nyderlandų Prancūzija atėmė Artua. 1713 m. jie perėjo Austrijos Habsburgų valdžiai.

Prancūzų laikotarpis

Prasidėjus Prancūzijos revoliucijai 1789 m. Austrijos Nyderlandai paskelbė nepriklausomybę, bet per metus Austrija juos okupavo. Po Prancūzijos revoliucijos karų Pirmoji Prancūzijos respublika įsiveržė ir užėmė Pietų Nyderlandus 1795 m., užbaigdama Habsburgų valdymą regione. Prancūzai padalino Belgiją į devynis departamentus ir integravo į savo šalį. Lježo vyskupystė buvo panaikinta, o jos teritorija atiteko Meuse-Inférieure ir Ourte departamentams. Austrija pripažino Belgijos praradimą Campo Formio sutartyje 1797 m.

Iki konsulato įkūrimo 1799 m., prancūzai aršiai persekiojo katalikus. Leuveno universitetas buvo uždarytas 1797 m., kunigai buvo laikomi nusikaltėliais, o bažnyčios nusiaubtos. Per ankstyvąjį prancūzų valdymą Belgijos ekonomika buvo paralyžiuota, buvo uždrausta eksportuoti per Antverpeno uostą, didelius mokesčius reikėjo mokėti stipriais pinigais, o prancūzai už prekes mokėjo bevertėmis asignacijomis. Dėl sistemingo krašto eksplotavimo 800 tūkst. belgų paliko tėvynę. Be to buvo persekiojama olandų kalba, nebuvo leista jos vartoti administracijoje. Su šūkiu „Viena tauta, viena kalba“ prancūzų kalba tapo vienintele viešame gyvenime priimta kalba. Po to buvusių vyriausybių veiksmai ir ypač visuotinis šaukimas į Prancūzijos armiją 1798 m., buvo ypač nepopuliarūs tarp flamandų ir sukėlė Valstiečių karą, kuris laikomas flamandų judėjimo pradžia.

1814 m., kai Napoleonas pralaimėjo ir buvo ištremtas į Elbos salą, baigėsi prancūzų laikotarpis. Bet jis pabėgo ir šimtui dienų susigrąžino valdžią. Napoleonas žinojo, kad vienintelis jo šansas išsilaikyti valdžioje buvo užpulti Sąjungininkų pajėgas Belgijoje, kol jos nesulaukė pastiprinimo. Jis perėjo Belgijos sieną ir su dviem armijomis užpuolė prūsus, kuriems vadovavo generolas Gebhard Leberecht von Blücher, Ligny mūšyje 1815 m. birželio 16 d. Tą pačią dieną Nėjus kovėsi su kunigaikščio Velingtono ir Viljamo II pajėgomis Quatre Bras mūšyje.

Velingtonas ir Blücher sutriuškino Napoleoną Vaterlo mūšyje 1815 m. birželio 18 d. Jo stategija nepasiteisino ir prancūzai sumaištyje atsitraukė, neatlaikę sąjungininkų spaudimo. Napoleonas pasidavė ir buvo ištremtas į Šv. Elenos salą.

Nyderlandų karalius Viljamas I liepė pastatyti Butte du Lion Vaterlo mūšio lauke, toje vietoje, kur jo sūnų Viljamą II iš balno išvertė į petį pataikęs muškietos šratas, kad žmonės atsimintų jo drąsą. Skulptūra buvo baigta 1826 m.

Jungtinė Nyderlandų karalystė

Po Napoleono pralaimėjimo 1815 m., nugalėję Sąjungininkai (Didžioji Britanija, Prūsija, Rusija ir Austrija) Vienos kongrese nutarė sujungti buvusius Austrijos Nyderlandus ir Nyderlandų respubliką į , kuri turėjo tarnauti kaip buferis atremti galimas Prancūzijos invazijas. Pirmuoju karaliumi tapo Viljamas I. Tuo metu Šventojoje Romos imperijoje ekleziastinės valstybės buvo atiduodamos didesnėms, tad Lježo vyskupija atiteko Jungtinei Nyderlandų karalystei.

Nepriklausoma Belgija

1830 m. rugpjūtį sukurstyta Auber spektaklio La Muette de Portici Briuselio operos rūmuose La Monnaie (olandų kalba: De Munt) prasidėjo ir šalis spalio 4 d. tapo nepriklausoma karalyste su prancūzų intelektualų ir karinių pajėgų parama. Tikroji politinė jėga už revoliucijos buvo katalikų dvasininkija, kuriai nepatiko protestantas karalius, ir tokie pat stiprūs liberalai, kurie priešinosi karališkam autoritarizmui. Faktas, kad belgams nebuvo proporcingai atstovaujama nacionaliniuose susirinkimuose, irgi prisidėjo prie revoliucijos. Iš pradžių revoliucija buvo tik didesnės autonomijos reikalavimas, bet olandų karaliaus nevykęs atsakas ir nenoras nusileisti revoliucionierių reikalavimas pavertė revoliuciją kova už nepriklausomybę.

Didžiosios Europos valstybės nenorėjo, kad Belgija taptų respublika ar prisijungtų prie Prancūzijos, tad britai pasiūlė Leopoldo I (britų karalienės Viktorijos dėdė) kandidatūrą ir Belgijos nacionalinis kongresas tam pritarė. 1831 m. liepos 21 d. jis tapo karaliumi, ši data ir dabar yra nacionalinė šventė Belgijoje. Nepaisant 1815 m. nuostatų pažeidimo, liberalios Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos vyriausybės žiūrėjo palankiai į Belgijos revoliuciją, o Prūsija ir Austrija nieko nesiėmė, nes tuo metu Lenkijoje vyko 1831 m. sukilimas.

Nyderlandai dar kovėsi 8 metus ir 1839 m. tarp abiejų šalių buvo sudaryta Londono sutartis. Belgija tapo nepriklausoma šalimi su liberalia konstitucija, bet balsavimo teisę turėjo tik buržua ir dvasininkija, kuri sudarė mažiau nei 1% gyventojų, be to jie kalbėjo prancūziškai, o ši kalba Belgijoje nebuvo dominuojanti.

Liuksemburgas neatiteko Belgijai, bet liko Nyderlandams ir dėl skirtingų paveldėjimo įstatymų tapo nepriklausoma kunigaikštyste. Be to Belgija prarado rytų Limburgą, Prancūzų Flandriją ir Epeną, į kuriuos reiškė pretenzijas. Pirmas dvi teritorijas užėmė Nyderlandai, Prancūzai užėmė Prancūzų Flandriją Liudviko XIV laikais ir negrąžino, o Epenas liko Vokietijos konfederacijoje, nors po Pirmojo Pasaulinio karo buvo grąžintas kaip kompensacija.

Nuo Pirmojo iki Antrojo Pasaulinio karo

Prasidėjus Pirmajam Pasauliniui karui, 1914 m. Vokietija pagal Šlyfeno planą per neutralius Belgiją ir Liuksemburgą įsiveržė į Prancūziją, kad jos armiją užkluptų netikėtai. Šis ėjimas privertė įsikišti britus, nes pagal 1839 m. Londono sutartį, jie garantavo Belgijai suverenumą. Iki šių dienų belgai atsimenami dėl stipraus pasipriešinimo, nes prieš dešimt kartų didesnę armiją atsilaikė beveik mėnesį, duodami laiko paruošti prancūzų ir britų kontrataką metų pabaigoje.

Vokiečiai buvo sąjungininkų sustabdyti prie Yzerio. Karalius Albertas I liko šalyje ir vadovavo armijai, o vyriausybė pasitraukė į Havrą Prancūzijoje. Maža Belgijos dalis liko neokupuota.

Flandrijoje vyko vieni kruviniausių pasaulinio karo mūšių (Pirmasis ir Antrasis Ipro mūšiai). Dėl šimtų tūkstančių žuvusiųjų išdygusios aguonos buvo tapo karo aukų simboliu.

Flamandų savimonė ir identitetas išaugo per karą. Vokiečiai, okupavę Belgiją priėmė kelis jiems palankius įstatymus. Tačiau labiausiai jų emancipaciją sukėlė faktas, kad olandiškai kalbantiems kariams vadovavo prancūzakalbiai.

Tarpukaris

1919 m. pagal Versalio sutartį Belgijai atiteko Malmedi, Epeno ir kt. teritorijos. Po keturių okupacijos metų Belgija liko sugriauta. Karalius grįžo iš Yzerio, mažos jo valdomos teritorijos, ir gavo visuotinį pripažinimą. O vyriausybė ir ištremtieji grįžo tyliai, jautėsi mirusiųjų trūkumas. Dauguma save laikė okupacijos aukomis ir siekė keršto. Po 1918 m. lapkričio ir gruodžio mėn įvykusio išvadavimo per šalį nusirito smurto banga, po kurios 1919–1921 m. vyko civiliniai ir kariniai koloborantų teismai. Buvo išdaužti parduotuvių langai, nuniokoti namai, iš vyrų buvo tyčiomasi, o moterys buvo nuskustos plikai. Pramonininkai, dėl karo nutraukę veiklą, siekė, kad būtų imtasi griežtų priemonių prieš tuos, kurie toliau dirbo. Žurnalistai, nebendradarbiavę su vokiečiais, reikalavo imtis priemonių prieš laikraščius, kurie nusileido jų cenzūrai. Daugelis smerkė spekuliantus ir reikalavo teisingumo. Tad Belgija 1918 m. susidūrė su tokiomis okupacijos problemomis, kurias kitos šalys patyrė tik po Antrojo Pasaulinio karo.

Pirmos pokario Olimpinės žaidynės įvyko 1920 m. Antverpene.

Antrasis Pasaulinis karas

Po Vokietijos invazijos į Lenkiją 1939 m. rugsėjo 1 d., Belgijos vyriausybė paskelbė neutralitetą rugsėjo 3 d. Lapkričio 7 d. Belgijos karalius ir Nyderlandų karalienė bendrai kreipėsi į abi kariaujančias puses ir pasiūlė tarpininkauti, kad būtų atkurta taika.

Trečiasis Reichas įsiveržė į Belgiją 1940 m. gegužės 10 d. pagal planą Fall Gelb, kuris buvo mūšio dėl Prancūzijos dalis, kartu su Nyderlandų ir Liuksemburgo okupacija. Šįkart belgai priešinosi tik 18 dienų. Dėl diplomatinių aplinkybių jie neturėjo daug laiko pasiruošti. Per naktį frontas pasislinko į vakarus nuo Briuselio. Belgijos karalius pasidavė ir tapo nacių kaliniu, o vyriausybė tremtyje bendradarbiavo su sąjungininkais.

1944 m. Belgiją išvadavo amerikiečių, kanadiečių ir britų pajėgos, kurioms padėjo mažas belgų kontingentas. Antroji Britų Armija užėmė Antverpeną 1944 m. rugsėjį. Dėl Antverpeno buvo daug kaunamasi, nes jo uostas buvo sveikas, o Prancūzijos uostai buvo sugriauti arba vokiečių rankose. Šeldės mūšis vyko Olandijoje, bet jo tikslas buvo atverti vandens kelią į Antverpeną. Šis miestas taip pat buvo vokiečių tikslas gruodį. Dėl nesugebėjimo užbaigti karą 1944 m., sąjungininkai turėjo žiemoti Belgijoje, o naciai surengė Ardėnų kontrataką, dėl kurios Belgijoje 1945 m. pradžioje vyko dideli mūšiai.

Karo metu didžiausios žinomos urano atsargos buvo Katangoje (Belgų Kongas). Belgų kompanija Union Minière du Haut Katanga tiekė JAV uraną, kuris buvo naudojamas Manheteno projektui.

Pokaris

Karaliaus klausimas

Vertinant karaliaus Leopoldo III elgesį per karą kilo riaušės ir jis atsistatydino sūnaus naudai po referendumo 1951 m. Flandrija norėjo jo sugrįžimo (balsavo „Taip“), Valonija priešinosi, o Briuselyje pasidalino balsai maždaug po lygiai. Nors karalius vos laimėjo referendumą, karingi socialistai Lježe ir kituose miestuose sukėlė streikus ir protesto akcijas. Bijodamas, kad konfliktas išaugs, karalius atsistatydino liepos 16 d. dvidešimtmečio sūnaus Bodueno naudai.

Per Leopoldo III tremtį Šveicarijoje 1945–1950 m. princas Karolis buvo regentu.

Ekonominis augimas

1945–1975 m. Vakarų Europos politikai ekonomikoje vadovavosi Keinsizmo teorijomis, ypač tai buvo juntama Belgijoje. Po karo vyriausybė atšaukė Belgijos skolas. Tuo metu pastatyti svarbiausi Belgijos greitkeliai.

Antrasis pasaulinis karas yra lūžio taškas Belgijos ekonomikoje. Kadangi Flandrija buvo nusiaubta karo ir nuo seno vertėsi žemės ūkiu, ji gavo daug naudos iš Maršalo plano. Be to dėl savo atsilikimo ji gavo paramą iš Europos Sąjungos ir jos pirmtakių. Tuo tarpu Valonija jautė lėtą nuosmukį, nes vis mažiau reikėjo žaliavų iš jos kasyklų.

Pokario metais Belgija tapo daugelio organizacijų nare: JTO (1945 m.), Europos Taryba (1949 m.), NATO (1949 m.), Europos Sąjunga (1957 m.), Beniliuksas (BE-lgique + NE-derland + LUX-embourg), OECD (1960 m.).

Federalinės valstybės iškilimas

Dėl lingvistinių karų tarp valonų ir flamandų Belgijos vyriausybės pasidarė nestabilios. Trys pagrindinės partijos (Liberalai dešinėje, centristai katalikai ir kairieji socialistai) pasidalino pagal kalbas, kad prisitaikytų prie rinkėjų. Kalbų siena buvo nustatyta Gilsono aktu 1962 m. lapkričio 8 d. Pagal kalbas buvo pakoreguotos provincijų ir savivaldybių ribos, 25 savivaldybėse buvo įrengta tautinėms mažumoms reikalinga infrastruktūra. 1963 m. rugpjūčio 2 d. pradėjo veikti antrasis Gilsono aktas, padalinęs Belgiją į keturias kalbines sritis: valonų, flamandų, vokiečių ir Briuselį, kur flamandų ir valonų kalbos yra oficialios.

1970 m. įvyko pirmoji valstybės reforma, kuri įkūrė tris kultūrines bendruomenes: valonų, flamandų ir vokiečių. Ji buvo atsakas į flamandų reikalavimą suteikti jiems kultūrinę autonomiją. Tais metais buvo peržiūrėta konstitucija ir įkurti trys regionai, nes valonai ir prancūziškai kalbantys Briuselio gyventojai norėjo ekonominės autonomijos.

Antroji valstybės reforma įvyko 1980 m. Kultūrinės bendruomenės tapo bendruomenėmis, atsakingomis ne tik už kultūrą, bet ir pvz.: sveikatą.

Trečios valstybės reformos metu 1988–1989 m. premjeras Wilfried Martens įkūrė Briuselio sostinės regioną, kurį sudarė 19 savivaldybių. Buvo praplėstos regionų ir bendruomenių teisės, joms atiteko švietimas.

Parlamentinė monarchija, nuo 1993 m. liepos 14 d. – federacinė valstybė iš trijų regionų (federalinės valdžios kompetencijai de facto lieka užsienio, saugumo ir mokesčių politika).

Marko Dytru skandalas

1996 m. Belgijoje susvyravo pasitikėjimas politikais ir teisine sistema, kai Markas Dytru (pranc. Marc Dutroux) ir jo bendrininkai buvo suimti už jaunų merginų pagrobimą, kankinimą ir nužudymą. Parlamento tyrimas nustatė, kad policija buvo biurokratiška ir nekompetetinga. Teisinė sistema prastai bendravo su aukomis, neteikė joms paramos. Lėtos procedūros suteikė nusikaltėliams daugybę teisinių galimybių išsisukti. Spalio 26 d. 300 tūkst. belgų dalyvavo „Baltajame žygyje“ Briuselyje, reikalaudami geresnės vaikų apsaugos ir teisinės reformos.

Nuorodos

Istoriniai Belgijos žemėlapiai
Belgijos valdovai

Išnašos

Hubert Bocken, Walter de Bondt; Walter De Bondt (2001). Introduction to Belgian Law. Kluwer Law International. pp. 18–19. ISBN 9789041114563.

v • • r

Europos šalių istorijos

[1] Hubert Bocken, Walter de Bondt; Walter De Bondt (2001). Introduction to Belgian Law. Kluwer Law International. pp. 18–19. ISBN 9789041114563.