Azərbaycan
Lietuva
Malta
ශ්රී ලංකාව
Türkmenistan
Türkiyə
Украина
Frankų imperija lot Imperium Francorum istorinė valstybė Vakarų Europoje kurią VIII X a valdė frankų kilmės diduomenė Dė
Frankų imperija
Frankų imperija (lot. Imperium Francorum) – istorinė valstybė Vakarų Europoje, kurią VIII–X a. valdė frankų kilmės diduomenė. Dėl ją įkūrusios dinastijos dar vadinama Karolingų imperija. Oficialiai imperija dar buvo žinoma kaip Romos imperija ir skelbėsi Romos imperijos paveldėtoja.
| lot. Imperium Francorum Frankų imperija | ||||
| buvusi imperija | ||||
| ||||
| Sostinė | Achenas | |||
| Kalbos | Frankų kalba | |||
| Valdymo forma | monarchija | |||
| Era | Viduramžiai | |||
| - Imperijos įkūrimas | 800 m., 800 | |||
| - Šventosios Romos Imperijos įkūrimas | 843/962 m. | |||
Labiausiai išsiplėtusi buvo IX a. pradžioje, kuomet imperija apėmė dabartinės Prancūzijos, Belgijos, Nyderlandų, Šveicarijos, Vokietijos, šiaurės Italijos teritorijas. Nuo 843 m. imperija buvo kelių neretai tarpusavyje kovojančių karalysčių konfederacija. Nepaisant to, ši konfederacija visada turėjo vieną bendrą imperatorių, vadinamą Romos imperatoriumi.
Nėra vieningai priimta, ką galima laikyti Karolingų imperijos pradžios ir pabaigos data. Pradžios data vieni laiko Karolingų dinastijos atėjimą į valdžią 752 m., kiti – Karolio Didžiojo valdymo pradžią 768 m. arba jo karūnavimą 800 m. Imperijos pabaiga laikomos datos 843 m. (Verdeno sutartis), 888 m. (Karolio Storojo mirtis), 924 m. ( mirtis) arba 962 m. (Šventosios Romos imperijos įkūrimas). Šiame straipsnyje apžvelgiamas laikotarpis nuo 768 iki 962 m.
Karolio Didžiojo valdymas
768 m. mirus Pipinui, imperiją pasidalino jo sūnūs Karlomanas ir Karolis. Bet Karlomanas pasitraukė į vienuolyną ir netrukus mirė, o jo brolis tapo žinomas kaip Karolis Didysis, galingas, intelektualus ir kukliai apsišvietęs valdovas, vėliau tapęs legenda Prancūzijoje ir Vokietijoje. Jis atstatė lygų jėgos balansą tarp imperatoriaus ir popiežiaus.
772 m. jis nugalėjo saksus ir jų žemes vėl prijungė prie imperijos. Tuo metu krikščionių karaliai jėga atversdavo savo kaimynus pagonis į krikščionybę. Nuo VIII a. vidurio tarp saksų veikė frankų, airių ir anglų misionieriai, tad saksai priešinosi ne tik mėginimams juos atversti, bet ir greta vykusiems kariniams įsiveržimams. Pagrindinis Karolio oponentas tarp saksų Vidukindas priėmė krikštą kaip taikos sąlygą 785 m., bet kiti saksų vadai toliau kovėsi. Po pergalės Verdene 787 m. Karolis įsakė nužudyti tūkstančius pagonių karo belaisvių. Po kelių maištų saksai galutinai buvo nugalėti 804 m. Tad Frankų imperija nusitęsė iki Elbės. Kad efektyviau skleistų tarp saksų katalikybę, Karolis įkūrė Bremeno, Miunsterio, Paderborno ir Osnabriuko vyskupystes.
773–774 m. frankai užkariavo lombardus ir įsitvirtino Šiaurės Italijoje. Karolis Didysis atnaujino aukas popiežiui ir tęsė jo apsaugą.
788 m. sukilo Tasilas, Bavarijos kunigaikštis. Sutriuškinęs maištą Karolis prijungė Bavariją. Tai smarkiai sumažino Agilolfingų, Tasilo šeimos ir potencialių Karolio priešų, įtaką. 796 m. Frankų imperija išsiplėtė iki dabartinės Kroatijos ir Austrijos. Karolis Didysis buvo Vakarų krikščioniškojo pasaulio lyderis, o jo parama vienuolynams ir švietimui sukėlė Karolingų renesansą literatūroje. Be to buvo pastatyti dideli rūmai Achene, nutiesta daug kelių, iškasti kanalai.
800 m. Kalėdų dieną popiežius Leonas III karūnavo Karolį „Romėnų imperatoriumi“ Romoje per ceremoniją, kuri buvo siurprizas (Karolis nenorėjo būti skolingas Romos vyskupui). Tai buvo vienas iš daugelio simbolinių gestų, kuriais buvo rodomas popiežiaus palankumas frankų imperatoriui. Nors Karolis Didysis, gindamasis nuo Bizantijos pasipiktinimo, mėgo vadintis „imperatoriumi, frankų ir lombardų karaliumi“, ši ceremonija formaliai paskelbė Frankų imperiją Romos imperijos įpėdine (nors tik suklastoti dokumentai suteikė popiežiui teisę tai daryti), o tai sukėlė ilgus ginčus su Bizantija dėl romėnų vardo. Po pradinio protesto 812 m. Bizantijos imperatorius Mykolas I Rangabėjus Karolį pripažino imperatoriumi. Karūnacija suteikė Karolingams pirmenybę frankų tarpe, 962 m. Otonai atkūrė šį ryšį.
Karolis Didysis mirė 814 m. sausio 28 d. Achene.
Padalinta imperija
I padalinimas ir suvienijimas
Karolis Didysis turėjo keletą sūnų, bet tik vienas jį pergyveno. Tai , kuris valdė visą imperiją. Bet ši situacija buvo atsitiktinė. Po jo mirties 840 m. įvyko trumpas pilietinis karas ir Karolio anūkai Verdeno sutartimi 843 m. padalino imperiją į tris dalis. Šis padalinimas iš esmės atkartojo jau seniau Frankų valstybėje egzistavusią praktiką atskiriems įpėdiniams valdyti skirtingas valstybės dalis, išrenkant vieną jų pagrindiniu valdovu.
- Vidurio Frankų karalystė buvo trumpiausiai egzistavusi imperijos karalystė. Ją gavo vyriausias sūnus , teoriškai tapęs imperatoriumi. jo valdytos žemės dabar priklauso Belgijai, Liuksemburgui, Olandijai, Šveicarijai, Rytų Prancūzijai ir Šiaurės Italijai. Iš karto po jo mirties 855 m. karalystė buvo padalinta į tris karalystes: Lotaringiją, Italiją ir Provanso karalystę. 870 m. padalino Lotaringiją tarp Karolio II ir Liudviko II, tačiau 880 m. atkūrė ją kaip atskirą teritorinį vienetą. Iš Provanso karalystės vėliau išsivystė dvi – Aukštutinės Burgundijos karalystė ir Žemutinės Burgundijos karalystė.
- Rytų Frankų karalystė buvo paveldėta antrojo sūnaus . Ši karalystė vėliau tapo Šventąja Romos imperija.
- Vakarų Frankų karalystė buvo paveldėta sūnaus Karolio. Jo karalystė vėliau tapo Prancūzija. Įpėdinių sąrašas yra čia.
Po Lotaro I (843–855) imperatoriumi tapo Italijos karalius (855–875), vėliau – Vakarų Frankų karalius Karolis II Plikagalvis (875–877), galiausiai Rytų Frankų karalius Karolis III Storasis (877–888). Pasinaudojat dinastiniais ryšiais, 884 m. gruodžio 12 d. jis dar kartą suvienijo visą Frankų imperiją ir valdė ją iki 888 m.
II padalinimas ir suvienijimas
887 m. sukilo Karolio Storojo sūnėnas ir pasiskelbė Rytų Frankų karaliumi ir Romos imperatoriumi. Karolis atsistatydino ir greitai mirė 888 m. Tai lėmė pakartotinį imperijos suirimą: atsikūrė Vakarų Frankų, Lotaringijos, Italijos, Aukštutinės ir Žemutinės Burgundijos karalystės.
Atsikūrusiose karalystėse Karolingai palaipsniui neteko valdžios. Vakarų Frankų karalystėje 888 m. karaliumi išrinktas , Paryžiaus grafas, kuris pradėjo Robertinų dinastiją. Nuo tada Robertinai nuolat kovojo dėl valdžios su Karolingais, kol galiausiai 987 m. jų atšaka Kapetingai visiškai įsigalėjo kaip teisėti Prancūzijos karaliai. Aukštutinėje ir Žemutinėje Burgundijose į valdžią atėjo ir . Rytų Frankų karalystėje Karolingai valdžią prarado 911 m.: iš pradžių čia įsitvirtino , o vėliau – Liudolfingai ir kitos dinastijos. Lotaringija savos dinastijos neturėjo, ir rinko savo karaliais arba Rytų frankų, arba Vakarų frankų karalius.
Šių procesų fone bendras imperatorius dar buvo renkamas, tačiau juo tendencingai galėjo tapti praktiškai tik Rytų Frankų karaliai. 962 m. vasario 2 d. įvykusi Otono I karūnacija žymi Šventosios Romos imperijos pradžią. Nuo X a. Rytų Frankija vadinama regnum Teutonicum (Teutonų karalystė, kitaip Vokietijos karalystė). Šventosios Romos imperatoriaus titulas naudojamas nuo Konrado II laikų.
Literatūra
| Vokietijos istorija |
| Germanija |
| Frankų imperija, Vakarų slavai |
| Rytų Frankų karalystė |
| Šventoji Romos imperija () |
| Reino konfederacija |
| Vokiečių konfederacija |
| Šiaurės Vokietijos sąjunga |
| Vokietijos imperija |
| Veimaro respublika |
| Trečiasis Reichas |
| VDR, VFR |
| Suvienytoji Vokietija |
| Vokietijos istoriniai regionai: |
| Austrija, Bavarija, Švabija, , Frankonija, Reino Frankonija, , Žemutinės Provincijos, , Žemutinė Saksonija, , Prūsija |
- Ammianus Marcellinus. Roman History. trans. by Roger Pearse. London: Bohn, 1862.
- Procopius. History of the Wars. trans. by H. B. Dewing.
- Fredegar. The Fourth Book of the Chronicle of Fredegar with its Continuations Archyvuota kopija 2008-09-21 iš Wayback Machine projekto.. trans. by John Michael Wallace-Hadrill. Connecticut: Greenwood Press, 1960.
- Fredegar. Historia Epitomata. Woodruff, Jane Ellen. Ph. D. Dissertation, University of Nebraska–Lincoln, 1987.
- Gregory of Tours. Historia Francorum.
- Gregory of Tours. The History of the Franks. trans. by Earnest Brehaut. 1916. Excerpts here Archyvuota kopija 2014-08-14 iš Wayback Machine projekto.
- Gregory of Tours. The History of the Franks. 2 vol. trans. O. M. Dalton. Oxford: Clarendon Press, 1967.
- Bernard Bachrach (trans.) Liber Historiae Francorum. 1973.
Autorius: www.NiNa.Az
Išleidimo data:
vikipedija, wiki, lietuvos, knyga, knygos, biblioteka, straipsnis, skaityti, atsisiųsti, nemokamai atsisiųsti, mp3, video, mp4, 3gp, jpg, jpeg, gif, png, pictu, mobilusis, porn, telefonas, android, iOS, apple, mobile telefl, samsung, iPhone, xiomi, xiaomi, redmi, pornografija, honor, oppo, Nokia, Sonya, mi, pc, web, kompiuteris, Informacija apie Frankų imperija, Kas yra Frankų imperija? Ką reiškia Frankų imperija?
Franku imperija lot Imperium Francorum istorine valstybe Vakaru Europoje kuria VIII X a valde franku kilmes diduomene Del ja įkurusios dinastijos dar vadinama Karolingu imperija Oficialiai imperija dar buvo zinoma kaip Romos imperija ir skelbesi Romos imperijos paveldetoja lot Imperium Francorum Franku imperijabuvusi imperija 800 843 962 Location ofSostine AchenasKalbos Franku kalbaValdymo forma monarchijaEra Viduramziai Imperijos įkurimas 800 m 800 Sventosios Romos Imperijos įkurimas 843 962 m Labiausiai issipletusi buvo IX a pradzioje kuomet imperija apeme dabartines Prancuzijos Belgijos Nyderlandu Sveicarijos Vokietijos siaures Italijos teritorijas Nuo 843 m imperija buvo keliu neretai tarpusavyje kovojanciu karalysciu konfederacija Nepaisant to si konfederacija visada turejo viena bendra imperatoriu vadinama Romos imperatoriumi Nera vieningai priimta ka galima laikyti Karolingu imperijos pradzios ir pabaigos data Pradzios data vieni laiko Karolingu dinastijos atejima į valdzia 752 m kiti Karolio Didziojo valdymo pradzia 768 m arba jo karunavima 800 m Imperijos pabaiga laikomos datos 843 m Verdeno sutartis 888 m Karolio Storojo mirtis 924 m mirtis arba 962 m Sventosios Romos imperijos įkurimas Siame straipsnyje apzvelgiamas laikotarpis nuo 768 iki 962 m Karolio Didziojo valdymasPagrindinis straipsnis Karolis Didysis Franku imperijos ekspansija 768 m mirus Pipinui imperija pasidalino jo sunus Karlomanas ir Karolis Bet Karlomanas pasitrauke į vienuolyna ir netrukus mire o jo brolis tapo zinomas kaip Karolis Didysis galingas intelektualus ir kukliai apsisvietes valdovas veliau tapes legenda Prancuzijoje ir Vokietijoje Jis atstate lygu jegos balansa tarp imperatoriaus ir popieziaus 772 m jis nugalejo saksus ir ju zemes vel prijunge prie imperijos Tuo metu krikscioniu karaliai jega atversdavo savo kaimynus pagonis į krikscionybe Nuo VIII a vidurio tarp saksu veike franku airiu ir anglu misionieriai tad saksai priesinosi ne tik meginimams juos atversti bet ir greta vykusiems kariniams įsiverzimams Pagrindinis Karolio oponentas tarp saksu Vidukindas prieme kriksta kaip taikos salyga 785 m bet kiti saksu vadai toliau kovesi Po pergales Verdene 787 m Karolis įsake nuzudyti tukstancius pagoniu karo belaisviu Po keliu maistu saksai galutinai buvo nugaleti 804 m Tad Franku imperija nusitese iki Elbes Kad efektyviau skleistu tarp saksu katalikybe Karolis įkure Bremeno Miunsterio Paderborno ir Osnabriuko vyskupystes 773 774 m frankai uzkariavo lombardus ir įsitvirtino Siaures Italijoje Karolis Didysis atnaujino aukas popieziui ir tese jo apsauga 788 m sukilo Tasilas Bavarijos kunigaikstis Sutriuskines maista Karolis prijunge Bavarija Tai smarkiai sumazino Agilolfingu Tasilo seimos ir potencialiu Karolio priesu įtaka 796 m Franku imperija issiplete iki dabartines Kroatijos ir Austrijos Karolis Didysis buvo Vakaru krikscioniskojo pasaulio lyderis o jo parama vienuolynams ir svietimui sukele Karolingu renesansa literaturoje Be to buvo pastatyti dideli rumai Achene nutiesta daug keliu iskasti kanalai 800 m Kaledu diena popiezius Leonas III karunavo Karolį Romenu imperatoriumi Romoje per ceremonija kuri buvo siurprizas Karolis nenorejo buti skolingas Romos vyskupui Tai buvo vienas is daugelio simboliniu gestu kuriais buvo rodomas popieziaus palankumas franku imperatoriui Nors Karolis Didysis gindamasis nuo Bizantijos pasipiktinimo mego vadintis imperatoriumi franku ir lombardu karaliumi si ceremonija formaliai paskelbe Franku imperija Romos imperijos įpedine nors tik suklastoti dokumentai suteike popieziui teise tai daryti o tai sukele ilgus gincus su Bizantija del romenu vardo Po pradinio protesto 812 m Bizantijos imperatorius Mykolas I Rangabejus Karolį pripazino imperatoriumi Karunacija suteike Karolingams pirmenybe franku tarpe 962 m Otonai atkure sį rysį Karolis Didysis mire 814 m sausio 28 d Achene Padalinta imperijaI padalinimas ir suvienijimas Karolingu imperijos padalinimas 843 m Raudona Karolio II Plikagalvio valdos Zalia Lotaro I Geltona Liudviko II Vokiecio Karolis Didysis turejo keleta sunu bet tik vienas jį pergyveno Tai kuris valde visa imperija Bet si situacija buvo atsitiktine Po jo mirties 840 m įvyko trumpas pilietinis karas ir Karolio anukai Verdeno sutartimi 843 m padalino imperija į tris dalis Sis padalinimas is esmes atkartojo jau seniau Franku valstybeje egzistavusia praktika atskiriems įpediniams valdyti skirtingas valstybes dalis isrenkant viena ju pagrindiniu valdovu Vidurio Franku karalyste buvo trumpiausiai egzistavusi imperijos karalyste Ja gavo vyriausias sunus teoriskai tapes imperatoriumi jo valdytos zemes dabar priklauso Belgijai Liuksemburgui Olandijai Sveicarijai Rytu Prancuzijai ir Siaures Italijai Is karto po jo mirties 855 m karalyste buvo padalinta į tris karalystes Lotaringija Italija ir Provanso karalyste 870 m padalino Lotaringija tarp Karolio II ir Liudviko II taciau 880 m atkure ja kaip atskira teritorinį vieneta Is Provanso karalystes veliau issivyste dvi Aukstutines Burgundijos karalyste ir Zemutines Burgundijos karalyste Rytu Franku karalyste buvo paveldeta antrojo sunaus Si karalyste veliau tapo Sventaja Romos imperija Vakaru Franku karalyste buvo paveldeta sunaus Karolio Jo karalyste veliau tapo Prancuzija Įpediniu sarasas yra cia Po Lotaro I 843 855 imperatoriumi tapo Italijos karalius 855 875 veliau Vakaru Franku karalius Karolis II Plikagalvis 875 877 galiausiai Rytu Franku karalius Karolis III Storasis 877 888 Pasinaudojat dinastiniais rysiais 884 m gruodzio 12 d jis dar karta suvienijo visa Franku imperija ir valde ja iki 888 m II padalinimas ir suvienijimas 887 m sukilo Karolio Storojo sunenas ir pasiskelbe Rytu Franku karaliumi ir Romos imperatoriumi Karolis atsistatydino ir greitai mire 888 m Tai leme pakartotinį imperijos suirima atsikure Vakaru Franku Lotaringijos Italijos Aukstutines ir Zemutines Burgundijos karalystes Atsikurusiose karalystese Karolingai palaipsniui neteko valdzios Vakaru Franku karalysteje 888 m karaliumi isrinktas Paryziaus grafas kuris pradejo Robertinu dinastija Nuo tada Robertinai nuolat kovojo del valdzios su Karolingais kol galiausiai 987 m ju atsaka Kapetingai visiskai įsigalejo kaip teiseti Prancuzijos karaliai Aukstutineje ir Zemutineje Burgundijose į valdzia atejo ir Rytu Franku karalysteje Karolingai valdzia prarado 911 m is pradziu cia įsitvirtino o veliau Liudolfingai ir kitos dinastijos Lotaringija savos dinastijos neturejo ir rinko savo karaliais arba Rytu franku arba Vakaru franku karalius Siu procesu fone bendras imperatorius dar buvo renkamas taciau juo tendencingai galejo tapti praktiskai tik Rytu Franku karaliai 962 m vasario 2 d įvykusi Otono I karunacija zymi Sventosios Romos imperijos pradzia Nuo X a Rytu Frankija vadinama regnum Teutonicum Teutonu karalyste kitaip Vokietijos karalyste Sventosios Romos imperatoriaus titulas naudojamas nuo Konrado II laiku LiteraturaVokietijos istorijaGermanijaFranku imperija Vakaru slavaiRytu Franku karalysteSventoji Romos imperija Reino konfederacijaVokieciu konfederacijaSiaures Vokietijos sajungaVokietijos imperijaVeimaro respublikaTreciasis ReichasVDR VFRSuvienytoji VokietijaVokietijos istoriniai regionai Austrija Bavarija Svabija Frankonija Reino Frankonija Zemutines Provincijos Zemutine Saksonija PrusijaAmmianus Marcellinus Roman History trans by Roger Pearse London Bohn 1862 Procopius History of the Wars trans by H B Dewing Fredegar The Fourth Book of the Chronicle of Fredegar with its Continuations Archyvuota kopija 2008 09 21 is Wayback Machine projekto trans by John Michael Wallace Hadrill Connecticut Greenwood Press 1960 Fredegar Historia Epitomata Woodruff Jane Ellen Ph D Dissertation University of Nebraska Lincoln 1987 Gregory of Tours Historia Francorum Gregory of Tours The History of the Franks trans by Earnest Brehaut 1916 Excerpts here Archyvuota kopija 2014 08 14 is Wayback Machine projekto Gregory of Tours The History of the Franks 2 vol trans O M Dalton Oxford Clarendon Press 1967 Bernard Bachrach trans Liber Historiae Francorum 1973