Suomijos istorija dabartinės Suomijos teritorijoje egzistavusių genčių tautų ir valstybių istorija nuo seniausių laikų i

Suomijos istorija – dabartinės Suomijos teritorijoje egzistavusių genčių, tautų ir valstybių istorija nuo seniausių laikų iki dabarties.


Skandinavijos istorija
Švedijos \| Norvegijos \| Danijos
Skandinavijos priešistorė
Germanija
Vikingai
	Horfagreatai

-
Folkungai	Folkungai
Kalmaro unija
Vazos
	Danija-Norvegija ()

Švedijos–Norvegijos unija (Bernadotai)		Gliuksburgai
Bernadotai	Gliuksburgai	Gliuksburgai
Susijusių šalių istorijos:
Suomijos, Grenlandijos, Islandijos

Suomijos istorija prasideda su pirmosiomis žmonių gyvenvietėmis nuo 8500 m. pr. m. e. Suomijos gyventojų šaknys išlieka ginčytinomis. Pagal kai kuriuos tyrinėtojus Suomijos gyventojai atėjo iš vakarų Sibiro. Kiti mokslininkai mano, kad suomių protėviai per kelis tūkstančius metų atsikėlė per kelias bangas ir iš skirtingų regionų, jie atsinešė medžioklės ir žemės apdirbimo įgūdžius bei išstumė vietinius medžiotojus ir rinkėjus samius (lapius) į šiaurę.

Vikingų laikais Suomijos gyventojai susidėjo iš keturių grupių: suomių, tavastiečių, karelų ir samių. Alandų salos tuomet priklausė Švedijai. Kontaktai tarp Švedijos ir Suomijos buvo reikšmingi dar ikikrikščioniškame periode - skandinavai suomiams buvo žinomi per prekybą ir siaubiamuosius antpuolius.

Nuo 1154 m. Suomijos istorija beveik 700 metų buvo susijusi su Švedijos karalystės istorija - tais metais Švedijos karalius , lydimas ginkluotų žmonių leidosi į Suomiją ir bandė čia įvesti krikščionybę. Švedų ekspansija į Suomiją kėlė nerimą Naugardui, kuris kontroliavo Kareliją. Prasidėjo šimtmečius trukęs dviejų valstybių varžymasis. Siena tarp Švedijos ir Naugardo buvo nustatyta 1323 m. Po 1321 m. ir 1322 m. vykusio karo pradėtos derybos Orechove, vietoje, kur Neva įteka į Ladogą. Sutarta, kad Švedijai atitenka Vakarų Karelija, o Naugardui Ingrija ir Ladogos Karelija (Rytų Karelija). Naugardo respublikai taip pat atiteko šiaurės rytinė Suomijos dalis. Likusi Suomijos dalis liko Švedijos provincija.

Per vėlesnius amžius kilo dar ne vienas karinis Naugardo ir Švedijos konfliktas. Valdant Švedijai Suomijos rytinė siena keletą kartų keitėsi. Bendra tendencija buvo lėta Švedijos ekspansija, kuri buvo sustabdyta tik per Šiaurės karą. Po to, nuo 1700 iki 1808 m. Suomija buvo keletą kartų visiškai arba dalinai okupuota Rusijos, pietrytinė dalis nuo XVIII a. pirmosios pusės buvo teisiogiai įjungta į Rusijos valstybę. 1809 m. Suomija buvo prijungta prie Rusijos imperijos, tačiau išlaikė tam tikrą savarankiškumą kaip Suomijos didžioji kunigaikštystė.

Tik 1917-1918 m., Suomija tapo nepriklausoma. Tuo pačiu metu kilo pilietinis karas, kurio metu kairieji sukilėliai užėmė sostinę. Kare galiausiai nugalėjo "baltieji" suomiai, kurie 1919 m. įkūrė parlamentinę respubliką.

Priešistorė ir ankstyvieji Viduramžiai

Seniausi archeologiniai įrodymai apie dabartinės Suomijos pietinės ir rytinės dalies apgyvendinimą siekia Pasak kai kurių versijų pirmieji gyventojai į Suomijos teritoriją po ledynmečio atsikėlė iš Sibiro. Po didžiojoje šalies dalyje išplito medžiotojų ir rinkėjų „Suomusjärvi kultūra“. Apie ją pakeitė puodus gaminti mokėjusi kultūra. Tai laikoma neolito Suomijoje pradžia.

Greičiausiai tuo metu pradėjo formuotis ir vėlesnė suomių kalba. Suomių ir samių kalbos priklauso finougrų kalboms ir yra panašios į Uralo kalbas. Artimiausia susijusi kalba yra estų.

Po 2500 m. pr. m. e. į pietinę Suomiją atsikėlė gentys iš piečiau Suomijos įlankos esančio regiono. Jų kultūra nuo ankstesnių skyrėsi tuo, kad jie vertėsi žemės ūkiu ir gyvulininkyste. Kurį laiką dar išliko ir senosios neolito kultūros. Suomių kalbą veikė indoeuropiečių baltų kalbos (poveikis buvo abipusis). Samių kalba gerokai atitolo nuo suomių kalbos. Manoma, kad žemdirbių kultūros pamažu stūmė samius į šiaurę.

Bronzos amžius prasidėjo maždaug po 1500 m. pr. m. e. bronzos amžiaus kultūros plito iš vakarų. Po 300 m. pr. m. e. prasidėjo geležies amžius. Tuo pačiu metu pasirodo importiniai geležiniai kalavijai ir vietinė geležies produkcija.

Nuo 100 m. pr. m. e. padidėja prekyba su vidurio Europa, tuo laikotarpiu randama daug romėniškų dirbinių. Tacitas „Germanijoje“ mini fenni gentis.

Suomiai ir karelai VII–XII a

Vikingų epochoje, prasidėjusioje nuo VIII a., prekyba Baltijos jūroje suintensyvėjo. Pradėtos statyti įtvirtintos gyvenvietės ir pilys, atsirado sąlygos centralizacijai. Netoli dabartinio Hemenlinos miesto archeologai atrado IX amžiaus miesto liekanas.

Nuo maždaug VII a. pietinės Suomijos ir pietvakarių Karelijos teritorijoje ėmė formuotis genčių sąjungos, renkančios kunigaikščius ir vykdančios karus bei prekybą. Svarbiausios jų (iš vakarų į rytus) buvo , , ir korelai (pastarieji Karelijos teritorijoje). Alandų salos tuo metu jau buvo gyvenamos švedų. Vidurinė ir šiaurinė Suomija buvo retai apgyvendinta samių genčių.

Bene anksčiausiai gentinė konsolidacija įvyko korelų teritorijose į vakarus nuo Ladogos ežero. Korelai, savo sąjungininku laikę Naugardo žemę, kartu su naugardiečiais vykdė prekybą ir karo žygius prieš Švediją, savo, hemius. Jie taip pat kolonizavo primityvesnes šiaurės gentis: vesius, lapius, sukurdami , kuri nuo XII a. įgijo hegemoniją ir Vidurio bei Šiaurinėje Suomijoje (Laplandijos ir Ostrobotnijos istorinėse žemėse).

Kryžiaus žygiai

Šis didelis Pabaltijo finų regionas buvo pasidalintas XII–XIV a. tarp dviejų galingų valstybių: Švedijos karalystės ir Naugardo žemės, kurios atnešė dvi skirtingas krikščionybės formas. Dėl jo nuolat vyko karai.

Tradiciškai 700 metų trukusios Suomijos priklausomybės Švedijai pradžia laikomi 1154 m., kai Švedijos karalius , lydimas grupės ginkluotų palydovų ir Upsalos vyskupo Heinricho atvyko į Suomiją siekdami ją pakrikštyti. Nors Heinrichas 1156 m. buvo nužudytas, krikščionybė Suomijoje ėmė plisti. Pagal naujesnius istorinius tyrimus krikščionybė Suomijoje išplito jau XI amžiuje, t. y. gerokai prieš švedų kristianizacijos žygį. Tuo pačiu metu Karelijoje (korelų tarpe) iš Novgorodo plito stačiatikių tikėjimas.

Tavastija į krikščionybę atversta XIII a. pradžioje, 1249 m. švedams jau teko ten organizuoti žygį, greičiausiai siekiant nuslopinti sukilimą ir sutrukdyti tavastiečiams grįžti prie pagonybės. Švedų ekspansija grėsė Novgorodo, kuris kontroliavo Kareliją, interesams.

Savonija ir Pietinė Karelija vakarų krikščionybę priėmė XIII a. pabaigoje, maždaug tuo metu, kai ten žygį 1293 m. surengė Torkelis Knutsonas (Torkel Knutsson). Tuo metu švedai pasistatė tvirtovę, kuri vėliau tapo Wiburg pilimi. 1294 m. Wiburg pilį nesėkmingai puolė naugardiečiai. Tais pačiais metais vasarą švedai puolė ir užėmė korelų Korelo pilį, kurią kitų metų pavasarį Novgorodas susigrąžino.

Tolimesnis karas tarp Švedijos ir Novgorodo 1321 ir 1322 m. baigėsi derybomis Nioteborge (Nöteborg), toje vietoje kur Neva išteka iš Ladogos ežero. Nioteborgo sutartimi pirmą kartą nustatyta siena tarp Švedijos ir Novgorodo. Švedijai galutinai liko Pietinė Karelija, o Novgorodui – (Ingrija) ir Rytų (Ladogos) Karelija.

1337 m. Rytų Karelijoje prieš Novgorodo valdymą kilo sukilimas. Kitais metais Švedija išsiuntė kariuomenę į Ladogos Kareliją. Ingrijoje švedų armija buvo sumušta ir karas baigėsi taika, patvirtinančia 1323 m. sutartį.

1347 m. Švedijos karalius ėmė ruoštis karui su Novgorodu, galbūt išprovokuotas naugardiečių užpuolimų pavasarį. Karą aktyviai palaikė kleras ir vėliau šventaja paskelbta Birgita. Kitais metais švedų kariuomenė išsilaipino prie Nevos, sumušė Novgorodo kariuomenę ir patraukė prie Nioteborgo, kurį apsiautė ir užėmė. Po to karalius grįžo į Švediją. Novgorodo kariuomenė su naujais rusų kariais atvyko per vėlai, kad galėtų padėti apsiaustai tvirtovei. 1349 m. švedų garnizonas buvo išmarintas badu. Tais pačiais metais Magnusas suorganizavo dar vieną nepavykusį žygį prieš Nioteborgą. 1350 m. Novgorodas surengė žygį prieš Wiburg'ą, kurį pasiekė kovo 21 d. Miestas buvo sudegintas, o apylinkės nusiaubtos, tačiau pilies paimti nepavyko.

Suomija švedų valdžioje

Pagrindinis straipsnis – .

1388 m. Švedija išrinko regente Danijos karalienę ir 1397 m. buvo sudaryta Kalmaro unija.

Iki XIV a. vidurio galutinai nusistovėjo sienos tarp Švedijos ir Naugardo. Suomija vystėsi Švedijos Karalystės sudėtyje, čia buvo suformuotos provincijos ir žemė, vadinama (buvo viena keturių Švedijos karalystės žemių). Čia formavosi suomių tauta ir kalba, kurios etnogenezėje dalyvavo sumių ir hemių gentys. Suomijos rytuose gyvenusių genčių tarpe formavosi atskira tapatybė ir dialektas.

Vidurio ir šiaurinę Suomiją iki XVI a. pabaigos kontroliavo , kuri čia diegė stačiatikių tikėjimą. Tačiau per Livonijos karą Švedija atėmė šias Karelijos teritorijas, prijungdami jas prie Norlando žemės. Čia išplatintas protestantizmas. Kadangi švedai apgyvendino tik naujai užgrobto regiono pakrantes, suomių ir savoniečių valstiečiai vykdė kolonizaciją į šiaurę, apgyvendindami ir asimiliuodami .

1617 m. Švedija užgrobė dideles teritorijas iš Rusijos, prijungdami jas prie Osterlando. Tai buvo Vakarų Karelija, Ingrija. Tačiau šių teritorijų ji neteko 1721–1743 m.

Suomijos Didžioji kunigaikštystė

Pagrindinis straipsnis – Suomijos Didžioji Kunigaikštystė.

Per tarp Švedijos ir Rusijos Aleksandro I armija užėmė Suomiją. Keturi luomai susirinko į Suomijos parlamentą 1809 m. kovo 29 d., kad prisiektų ištikimybe carui. Po švedų pralaimėjimo ir Fredrikshamno sutarties rugsėjo 17 d. Suomija tapo didžiąja kunigaikštyste Rusijos imperijos sudėtyje iki 1917 m. pabaigos, o didžiuoju kunigaikščiu buvo caras. Rusija prijungė Kareliją („Senąją Suomiją“) prie kunigaikštystės 1812 m. Valdant rusams varijavo autonomijos ribos. Cenzūra ir politinis persekiojimas labiausiai jautėsi paskutinius du valdymo dešimtmečius, bet suomių valstiečiai liko laisvi (priešingai nei kitur Rusijos imperijoje), nes veikė senieji švedų įstatymai. Keturių luomų parlamentas buvo atkurtas XIX a. septintame dešimtmetyje, kad kurtų įstatymus vidaus politikai.

Ekonomika

Prieš 1860 m. užsienio firmos ir vietiniai žemvaldžiai surinko pakankamai pinigų, kad galėtų investuoti į pramonę. Po 1860 m. buvo liberalizuoti ekonominiai įstatymai, o vyriausybė pradėjo statyti reikiamą uostų, geležinkelių ir telegrafų infrastruktūrą. Vietinė rinka buvo maža, bet pradėjo greitai augti. Industrializacija prasidėjo XIX a. viduryje nuo miškininkystės, o po to sekė pramonė, kalnakasyba, mašinų gamyba ir padėjo pagrindus dabartiniam šalies klestėjimui. Tačiau žemės ūkyje dirbo gan daug žmonių iki pokario.

Industrilizacija prasidėjo Helsinkyje. Alfredas Kihlmanas (1825–1904 m.) iš pradžių buvo liuteronų pastorius ir elitinės Helsinkio berniukų mokyklos direktoriumi, bet vėliau jis tapo finansininku ir parlamento nariu. XIX a. viduryje beveik nebuvo precedento rizikingo kapitalo įmonei Suomijoje. 1869 m. jis įkūrė ribotą partnerystę, kuri lėmė dvejus metus veiklos ir Nokia įkurimą 1871 m.

Po 1890 m. pramonės produktyvumas nebekilo, nes pramonininkai nebespėjo paskui Vokietijos, JAV ir Didžiosios Britanijos konkurentus, kurie naudojo naujausius išradimus. Tačiau dėl rusifikacijos atsivėrė milžiniška Rusijos rinka.

Rusifikacija

Suomijos rusifikacija (1899–1905 m. ir 1908–1917 m., suomiškai vadinama sortokaudet/sortovuodet (priespaudos laikai/metai)) buvo carų politika apriboti specialų Suomijos statusą ir integruoti šalį politiškai, kariškai ir kultūriškai į imperiją. Suomiai buvo labai nepatenkinti, pasyviai priešinosi, saugojo savo kultūrinį indentitetą. Pagrindinės priemonės buvo 1899 m. vasario manifestas, kuris užtikrino imperijos vyriausybei teisę tiesiogiai valdyti Suomiją be vietinio parlamento leidimo, ir 1900 m. kalbos manifestas, paskelbęs rusų kalbą administracine Suomijos kalba. Karo prievolės įstatymas inkorporavo suomių armiją į Rusijos armijos sudėtį, o suomių rekrūtai buvo pasiųsti treniruotis į Rusijos gilumą.

Suomijos nepriklausomybė ir pilietinis karas

Po Vasario Revoliucijos Rusijoje Suomija gavo naują senatą ir koalicinį kabinetą, kurie turėjo tokią pat struktūrą kaip Suomijos parlamentas. Per visuotinius rinkimus 1916 m., kai socialdemokratai surinko nežymią daugumą, jų vadas tapo premjeru. Naujasis senatas norėjo bendradarbiauti su laikinąja vyriausybe Rusijoje, bet jokio susitarimo nebuvo pasiekta. Suomija manė, kad personalinė unija su Rusija baigėsi nuvertus carą, bet suomiai pripažino laikinąją vyriausybę kaip caro įpėdinę, kai pripažino jos teisę paskirti generolą gubernatorių ir senatą. Jie tikėjosi, kad caro valdžia atiteks Suomijos parlamentui, bet laikinoji vyriausybė reikalavo, kad šį klausimą svarstytų Visos Rusijos Steigiamasis susirinkimas.

Suomijos socialdemokratams atrodė, kad buržuazija yra kliūtis Suomijos kelyje į nepriklausomybę, o proletariato – į valdžią. Ne socialistai Suomijos senate labiau pasitikėjo savo jėgomis. Jie atmetė socialdemokratų pasiūlymą parlamentarizmo atžvilgiu („Galios aktas“) kaip provokuojantį. Aktas ribojo Rusijos įtaką Suomijos vidaus politikoje, bet nelietė gynybos ir užsienio reikalų. Rusijos laikinoji vyriausybė manė, kad tai per radikalu.

Artėjant naujiems rinkimams opozicija tikėjosi surinkti daugumą ir susitarti su Rusija. Ne socialistai norėjo bendradarbiauti su laikinąja vyriausybe, nes bijojo augančios socialistų įtakos ir galimų radikalių reformų: visuotinės balsavimo teisės savivaldos rinkimuose, žemės reformos. O socialistai nemanė, kad laikinoji vyriausybė turi teisę paleisti parlamentą. Dėl nesutarimų Galios akto atžvilgiu socialistai paliko Suomijos parlamentą. Kai parlamentas susirinko 1917 m. rugpjūtį, jame buvo tik grupės, remiančios Galios aktą. Kai rusų kariai užėmė rūmus, parlamentas buvo paleistas, įvyko nauji rinkimai. Rezultatas buvo nežymi nesocialistų pergalė ir socialistai nepateko į Senatą. Galios akto nuslopinimas ir bendradarbiavimas su agresyvia Rusija sukėlė socialistų nepasitenkinimą, jie griebėsi politiškai motyvuotų išpuolių ir žmogžudysčių.

Nepriklausomybė

1917 m. Spalio revoliucija apvertė Suomijos politiką aukštyn kojom. Dabar nesocialistiška parlamento dauguma siekė nepriklausomybės, o socialistai Tarybinę Rusiją laikė sektinu pavyzdžiu. 1917 m. lapkričio 15 d. bolševikai paskelbė visuotinę apsisprendimo teisę, taip pat ir teisę atsiskirti nuo Rusijos. Tą pačią dieną Suomijos parlamentas paskelbė, kad laikinai perima valdžią.

Nesocialistinis senatas pasiūlė parlamentui paskelbti nepriklausomybę ir 1917 m. gruodžio 6 d. Suomija tapo nepriklausoma. Sovietų vyriausybė gruodžio 18 d. pripažino nepriklausomybę, gruodžio 22 d. tai padarė VTsIK, o po to Vokietija, Skandinavijos šalys.

Pilietinis karas

1917 m. Suomija pasidalino į dvi stovyklas. Baltieji buvo švediškai kalbanti vidurinioji klasė ir aukštuomenė, Šiaurės Suomijos valstiečiai ir fermeriai, kurių pažiūros buvo konservatyvios. Raudonieji buvo suomiškai kalbantys miesto darbininkai ir bežemiai kaimo samdiniai, kurie puoselėjo socialistines-komunistines idėjas.

1918 m. sausio-gegužės mėn. vyko trumpas, bet aršus Suomijos pilietinis karas. Raudonieji paskelbė Suomijos socialistinę liaudies respubliką. Kadangi vyko Pirmasis pasaulinis karas, Baltieji nugalėjo remiami imperinės Vokietijos, Švedija liko neutrali, o Rusija patraukė savo armiją. Nugalėjusių Baltųjų valstiečių vadai valdė šalį kitus du dešimtmečius. Per karą žuvo 37 tūkst. žmonių, dauguma įkalinimo stovyklose nuo gripo ir kitų ligų.

Suomija tarpukariu

Po karo Baltųjų kontroliuojamas parlamentas balsavo už konstitucinę monarchiją, o vokiečių princas turėjo tapti karaliumi. Tačiau Vokietijos pralaimėjimas 1918 m. lapkritį sumaišė planus ir Suomija tapo respublika, o Kaarlo Juho Ståhlberg buvo išrinktas pirmuoju prezidentu 1919 m. Nepaisant pilietinio karo ir fašizmo nuolatinės grėsmės, Suomija tapo ir liko demokratine šalimi. O Estija, buvusi panašioje situacijoje, tik nepatyrusi pilietinio karo, iš demokratinės valstybės tapo diktatūra 1934 m.

XX a. trečiame dešimtmetyje įvykdyta žemės reforma: senosios aukštuomenės žemė buvo parduota ambicingiems valstiečiams, kurie tapo stipriais vyriausybės remėjais.

Alandai

Naujoji respublika susidūrė su Alandų problema, nes šios salos, kur dauguma kalbėjo švediškai, norėjo prisijungti prie Švedijos. Suomija nenorėjo prarasti salų ir pasiūlė autonomiją. Saliečiams tai nepatiko ir buvo kreiptasi į Tautų Sąjungą, kuri nusprendė, kad Alandai priklauso Suomijai, bet privalo sudaryti atskirą autonominę provinciją. Suomijos vyriausybė turėjo užtikrinti Alandų gyventojų teisę į švedų kalbą, savo kultūrą ir vietines tradicijas. Tarptautinė sutartis draudė Alanduose laikyti armiją.

Prohibicija

Alkoholis turėjo ilgą istoriją įskaitant išgertuves ir viešą svaiginimąsi, kas tapo nusikaltimu 1733 m. XIX a. bausmės vis griežtėjo, bet problema neišnyko. Stiprus abstinencijos judėjimas sumažino alkoholio vartojimą per pusę 1880–1910 m., o Suomija tapo mažiausiai geriančia šalimi Europoje. Keturis bandymus įvesti prohibiciją didžiojoje kunigaikštystėje atmetė caras, o jam išnykus prohibicija įvesta 1919 m. Atsirado alkoholio kontrabanda, o teisėsauga nekreipė dėmesio. Teistumai dėl alkoholio vartojimo išaugo 500%, kilo smurto ir nusikaltimų banga. Visuomenė nusisuko nuo įstatymo ir per referendumą 70% prieš jį. Prohibicija baigėsi 1932 m. pradžioje.

Suomija per Antrąjį Pasaulinį karą

Per Antrąjį pasaulinį karą Suomija kovojo du karus su Tarybų Sąjunga: Žiemos karą 1939–1940 m., per kurį prarado Kareliją, ir 1941–1944 m., (šiame kare Suomiją rėmė Trečiasis Reichas) per kurį prarado vienintelį neužšąlantį Petsamo uostą. Po Pratęsimo karo pagal paliaubų sutartį kilo Laplandijos karas 1944–1945, kai suomiai išvijo nacius iš Šiaurės Suomijos į jų okupuotą Norvegiją.

1939 m. rugpjūtį Vokietija ir Tarybų Sąjunga pasirašo Molotovo-Ribentropo paktą, pagal kurį Suomija ir Baltijos šalys atitenka Tąrybų Sąjungai. Po Įsiveržimo į Lenkiją Stalinas pasiuntė visoms Baltijos šalims ultimatumą, reikalaudamas sau karinių bazių jų teritorijoje. Baltijos šalys nusileido ir 1940 m. vasarą buvo okupuotos. 1939 m. spalį toks pat reikalavimas nusiųstas Suomijai, bet suomiai atmetė reikalavimus. Tai paskatino Tarybų Sąjungą 1939 m. lapkričio 30 d. įsiveržti į Suomiją. Sovietai manė, kad Suomija bus okupuota per kelias savaites. Tačiau net su karių, tankų ir lėktuvų skaičiaus pranašumu Tarybų Sąjunga 3 su pusę mėnesio nesugebėjo įveikti suomių. 1940 m. kovo 13 d. buvo pasirašyta Maskvos taikos sutartis. Suomija prarado Karelijos sąsmauką. Žiemos karas pakenkė Tarybų Sąjungos prestižui ir ji buvo išmesta iš Tautų Sąjungos. Per karą Suomija gavo daug tarptautinės paramos.

Po karo suomių armija buvo išsekusi, jai reikėjo paramos. Britai atsisakė padėti, bet Vokietija 1940 m. rudenį pasiūlė ginklų su sąlyga, kad jos kariams bus leista vykti per Suomiją užimti Norvegijos. Suomija sutiko, 1940 m. rugsėjo mėn. buvo pasirašyta tranzito sutartis. 1941 m. birželio 25 d. jokios viešos, atviros Suomijos ir Vokietijos sutarties nebuvo. Šios šalys palaikė normalius diplomatinius santykius, ne daugiau. Suomija ir Vokietija neturėjo nei nepuolimo sutarties (Vokietijos siūlymą sudaryti tokią sutartį Suomija atmetė dar 1939 m. pavasarį), nei draugystės ir bendradarbiavimo sutarties, panašios į tą, kuri pasirašyta su SSRS ir Kuusineno "liaudies vyriausybe. Suomija neprisijungė prie Trijų pakto ir nesiderėjo. Taigi formaliu teisiniu požiūriu Vokietijos ir Suomijos tarptautiniai santykiai buvo kur kas žemesnio lygio negu Vokietijos ir SSRS santykiai. Reali tolesnių įvykių seka vienareikšmiškai liudija, kad šalys neapsiribojo informuodamos viena kitą. Šią išvadą patvirtina 1941 m. birželio 7 d. prasidėjęs vokiečių kariuomenės perdislokavimas į Suomijos teritoriją. Pirmoji Norvegijos ir Suomijos sieną peržengė motorizuota brigada SS „Nord“. Iki birželio 6 d. ji buvo sutelkta Norvegijos Kirkeno uosto rajone, paskui -Rovaniemio „arktiniu plentu“ per 3 d. pasiekė sutelkimo rajoną. Vermachto 169-dvizija ir jai priskirti daliniai. įskaitant tankų batalioną, buvo sjungti į 36 armijos korpusą. Iki pat 1941 m. birželio 22 d/ 36-asis AK buvo vienintelis vokiečių sausumos pajėgų junginys Suomijos teritorijoje. Iki pat 1941 m. birželio 25 d. Šiaurės Suomijos teritorijoje jau buvo 4 vokiečių divizijos.

Sprendimas stoti į karą prieš Sovietų Sąjungą buvo priimtas Helsinkyje ir už tai yra atsakinga Suomijos vadovybė. Šalis išsaugojo demokratinę konstitucinę santvarką, nė kiek neleido Vokietijai, hitlerinei partijai ir SS kištis į šalies vidaus reikalus. Dėl to vokiečiai buvo įspėti iš anksto: dar 1941 m. birželio 3 d. vykstant pasitarimui su Vokietijos atstovais, Suomijos generalinio štabo viršininkas Heinriksas pareiškė, kad "mėginimas sudaryti Suomijoje „kvinslingo tipo“ vyriausybę tuojau padarys galą Vokietijos kariniam bendradarbiavimui. Beje, apie (okupuotos Norvegijos marionetinės „vyriausybės“ vadovas, už bendradarbiavimą su naciais buvo nubaustas mirtimi 1945 m. spalio 25 d.): Suomija toliau palaikė diplomatinius santykius su pasitraukusia į užsienį Norvegijos teisėta vyriausybė, o Helsinkyje rezidavo Norvegijos pasiuntinys. 1941 m. gegužę Sovietų Sąjungą, demonstruodama lojalumą Berlynui, nutraukė diplomatinius santykius su Norvegija ir iškraustė iš Maskvos Norvegijos ambasadą."

Dėl Suomijos bendradarbiavimo su naciais tarptautinė bendruomenė nuo jos nusisuko. Kai per Pratęsimo karą Suomija įsiveržė į Tarybų Sąjungą, kad atgautų prarastas žemes ir prisijungtų Rytų Kareliją, Didžioji Britanija paskelbė jai karą 1941 gruodžio 6 d.

Suomiai sugebėjo apginti demokratiją ir neteko santykinai mažai žmonių. Tačiau ji buvo nubausta griežčiau nei kitos nacių sąjungininkės, nes turėjo sumokėti dideles reparacijas ir perkelti aštuntadalį gyventojų, kai prarado aštuntadalį teritorijos, įskaitant pramonės centrą ir antrą pagal dydį miestą Vyborgą. Tarybų Sąjunga apgyvendino šias sritis įvairių sričių gyventojais.

Suomijos vyriausybė sistemingai nežudė žydų, nors buvo nacių sąjungininkė iki 1944 m. Iš viso tik 8 vokiečių kilmės žydai buvo perduoti naciams.

Per karus 80 tūkst. suomių vaikų buvo perkelta į užsienį: 5% į Norvegiją, 10% į Daniją, o likę į Švediją. Iki 1948 m. dauguma jų grįžo, bet 15–20% liko užsienyje.

1947 m. Suomija atsisakė Maršalo plano, kad išsaugotų gerus santykius su Tarybų Sąjunga. Tačiau JAV slapta siuntė materialinę ir finansinę paramą Suomijai. Atnaujinusi prekybą su Vakarų šalimis ir mokėdama reparacijas sovietams Suomija iš žemės ūkio tapo pramonine šalimi. Sumokėjusi reparacijas Suomija toliau prekiavo su Tarybų Sąjunga.

1942 m. per Teherano konferenciją Sąjungininkai nusprendė, kad Suomija kovojo atskirą karą su Tarybų Sąjunga ir nebuvo priešiška Vakarams. Be to Suomija buvo demokratiška valstybė 1939–1945 m. Suomijos generolas per karą Carl Gustaf Emil Mannerheim, po karo tapo prezidentu. Suomija sudarė atskirą taikos sutartį su Tarybų Sąjunga 1944 m. rugsėjo 19 d.

Pokario Suomija

Per Šaltąjį karą Suomija išlaikė demokratinę konstituciją ir laisvą ekonomiką. Po 1947 ir 1948 m. sutarčių su Tarybų Sąjunga Suomija neteko daug teritorijų, turėjo sumokėti reparacijas. Dėl sovietų spaudimo Suomija turėjo vykdyti atsargią užsienio politiką ir buvo priversta atsisakyti dalyvavimo Maršalo plano konferencijoje..

1952 m. Suomija ir Šiaurės Taryba įvedė pasų sąjungą, tad jų piliečiai galėjo laisvai keliauti ir dirbti. Pokario Švedijoje suomiai sudarė didžiąją emigrantų dalį. Tik po 1980 m. Suomijos algos ir gyvenimo standartai galėjo varžytis su Švedija.

Nepaisant pasų sąjungos tik 1955 m. Suomija tapo Šiaurės Tarybos nare, nes sovietai bijojo jos suartėjimo su Vakarais. Tuo metu jie manė, kad Šiaurės Taryba yra NATO dalis, nes Danija ir Norvegija priklausė abiem organizacijom. Tais pačiais metais ji tapo JTO nare. Suomijos ambasadoriai prie JTO G.A. Gripenberg (1956–1959 m.), Ralph Enckell (1959–1965 m.), Max Jakobson (1965–1972 m.), Aarno Karhilo (1972–1977 m.), Ilkka Pastinen (1977–1983 m.), Keijo Korhonen (1983–1988 m.), Klaus Törnudd (1988–1991 m.), Wilhelm Breitenstein (1991–1998 m.) ir Marjatta Rasi (nuo 1998 m.). 1972 m. Max Jakobson buvo kandidatas į JTO sekretorius. Be to 1955 m. sovietai nusprendė grąžinti Suomijai Porkalą, kurią buvo išsinuomoję 50 metų 1948 m.

Suomija tapo asocijuota Europos Laisvosios Prekybos Asociacijos nare 1961 m., o pilna nare 1986 m. Pasitarimas, lėmęs Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos atsiradimą vyko Suomijoje 1972–1973 m. Suomija manė, kad ši organizacija sumažins įtampą ir tai laikė prezidento Urho Kekkonen asmeniniu triumfu.

Po nepavykusio eksperimento su protekcionizmu XX a. šeštame dešimtmetyje, Suomija atvėrė savo rinkas ir po sutarties su ES 1973 m. ji tapo daug konkurencingesnė. Daug suomių mokėsi Vakarų Europoje ir JAV, bet grįždavo dirbti į tėvynę. Bendradarbiavimas tarp valstybės ir korporacijų kredito ir investicijų srityse buvo įprastas dalykas. Septintame dešimtmetyje GDP žmogui pasiekė Japonijos ir Didžiosios Britanijos lygį.

Visuomenė

Iki 1940 m. Suomija buvo skurdi šalis. Dauguma gyventojų buvo darbininkai ar nepriklausomi valstiečiai. Vidurinioji klasė buvo maža: daugiausiai valstybės tarnautojai ir vietiniai verslininkai. 1950 m. pusė darbininkų dirbo žemės ūkyje ir tik trečdalis gyveno miestuose. Tačiau atsiradus darbui miestuose ten pradėjo keltis darbininkai. Moterys pradėjo gimdyti mažiau vaikų: nuo 3,5 1947 m. iki 1,5 1973 m. Kai pokariu gimę vaikai užaugo, jiems nebuvo pakankamai darbo ir apie 1970 m. daug jų emigravo į Švediją (dabar 4,7 procentų švedų kalba suomiškai). 1952 m. vasaros olimpinės žaidynės priviliojo daug užsienio lankytojų.

Dabartinė Suomija

Suomijos BVP augo greičiausiai tarp TEBIPO narių ir šalis pagal įvairius rodiklius užėmė aukščiausias vietas.

Iki 1991 m. prezidentas Mauno Koivisto ir dvi iš trijų didžiausių partijų (Centro ir Socialdemokratai) priešinosi ES narystei ir norėjo tik EEE sutarties. Tačiau, kai Švedija padavė pareiškimą 1991 m., o Tarybų Sąjunga iširo metų pabaigoje, Suomija pareiškė norą įstoti 1992 m. kovą. Per priėmimo procesą vyko karšti debatai, kai nuomonių skirtumai neatitiko partijų gairių. Oficialiai visos trys didžiausios partijos rėmė ES idėją, bet tų partijų nariai dalyvavo kampanijoje prieš ES. 1994 m. balandžio 16 d. vyko konsultacinis referendumas, per kurį ES narystė gavo 56,9%. Suomija ES nare tapo 1995 m. sausio 1 d. kartu su Austrija ir Švedija. Tai laikoma svarbiausiu Centro-koncervatorių vyriausybės, kuriai vadovavo Esko Aho, pasiekimu.

Ekonomikos politikoje ES sukėlė dideles permainas. Anksčiau politikai nustatydavo palūkanų normas, o tada iki įstojimo į eurozoną, tai atliko Centrinis bankas. Per dvi premjero Paavo Lipponen vyriausybes 1995–2005 m. buvo dalinai ar visiškai privatizuota daug stambių valstybinių įmonių. Matti Vanhanen tęsė darbą iki 2008 m. rudens, kai vyriausybė tapo svarbiausia telekomo bendrovės Elisa savininke, kad užtikrintu šalies interesus.

Galiausiai buvo sukurta su NATO bendradarbiaujanti armija. 1000 karių dalyvauja NATO ir ES misijose. Suomija taip pat priešinosi energetikos projektams, kurie didino priklausomybę nuo importo iš Rusijos. Atrodo, kad Suomija neketina tapti pilnateise NATO nare, nebent Švedija įstos pirma.

Suomių tauta sensta, gimstamumas yra 10,42 gimimų 1000 gyventojų, o vaisingumas – 1,8. Suomija yra viena seniausių tautų, pusę balsuojančiųjų vyresni nei 50 metų. Be reformų ar imigracijos, Suomija susidurs su demografinėmis problemomis, nors makroekonominės prognozės yra žymiai geresnės nei kitų išsivysčiusių šalių.

Nuorodos

Suomija Rusijos Imperijos sudėtyje
Lietuvos diplomatai Suomijoje 1918–1940, Vilnius, 1999. Archyvuota kopija 2007-01-05 iš Wayback Machine projekto.

Išnašos

Martti Häikiö, Nokia: the inside story (2002) p 35
Steven Huxley, Constitutionalist insurgency in Finland: Finnish „passive resistance“ against Russification as a case of nonmilitary struggle in the European resistance tradition (1990)
Tuomo Polvinen, Imperial Borderland: Bobrikov and the Attempted Russification of Finland, 1898–1904 (1995)
Pekka Kalevi Hamalainen, In Time of Storm: Revolution, Civil War and the Ethnolinguistic Issue in Finland (HIA Book Collection, 1979)
Alan Siaroff, "Democratic Breakdown and Democratic Stability: A Comparison of Interwar Estonia and Finland, " Canadian Journal of Political Science Vol. 32,No. 1 (Mar., 1999), pp. 103–124 in JSTOR
Hans Jörgensen, "The Inter-War Land Reforms in Estonia, Finland and Bulgaria: A Comparative Study, " Scandinavian Economic History Review, April 2006, Vol. 54 Issue 1, pp 64-97
John H. Wuorinen, "Finland’s Prohibition Experiment, " Annals of the American Academy of Political and Social Science vol. 163, (Sep., 1932), pp. 216–226 in JSTOR
S. Sariola, "Prohibition in Finland, 1919–1932; its background and consequences, " Quarterly Journal of Studies in Alcohol (Sept 1954) 15(3) pp 477-90
Henrik O. Lunde, Finland’s War of Choice: The Troubled German-Finnish Alliance in World War II (2011)
Eloise Engle, The Winter War: The Soviet Attack on Finland 1939–1940 (1992)
Seppo Zetterberg. Suomija po 1917 metų.Vilnius, Pradai, 1993.P.89
Lunde, Finland’s War of Choice: The Troubled German-Finnish Alliance in World War II (2011)
Jakobson, Max. Finland in the New Europe. Westport, CT: Praeger Publishers, 2009. p. 54
Hidden help from across the Atlantic Archyvuota kopija 2007-01-29 iš Wayback Machine projekto., Helsingin Sanomat
Seppo Zetterberg. Suomija po 1917 metų. Vilnius: Pradai, 1993. P.103
Population development in independent Finland – greying Baby Boomers
Nato: Address by Mr Pertti Torstila, Secretary of State, to the Macedonian Diplomatic Bulletin Archyvuota kopija 2009-01-16 iš Wayback Machine projekto.
Finland and NATO Archyvuota kopija 2008-03-31 iš Wayback Machine projekto., Tomas Ries.
Median Age (Years) – GlobalHealthFacts.org Archyvuota kopija 2011-04-08 iš Wayback Machine projekto.

v • • r

Europos šalių istorijos

[1] Martti Häikiö, Nokia: the inside story (2002) p 35

[2] Steven Huxley, Constitutionalist insurgency in Finland: Finnish „passive resistance“ against Russification as a case of nonmilitary struggle in the European resistance tradition (1990)

[3] Tuomo Polvinen, Imperial Borderland: Bobrikov and the Attempted Russification of Finland, 1898–1904 (1995)

[4] Pekka Kalevi Hamalainen, In Time of Storm: Revolution, Civil War and the Ethnolinguistic Issue in Finland (HIA Book Collection, 1979)

[5] Alan Siaroff, "Democratic Breakdown and Democratic Stability: A Comparison of Interwar Estonia and Finland, " Canadian Journal of Political Science Vol. 32,No. 1 (Mar., 1999), pp. 103–124 in JSTOR

[6] Hans Jörgensen, "The Inter-War Land Reforms in Estonia, Finland and Bulgaria: A Comparative Study, " Scandinavian Economic History Review, April 2006, Vol. 54 Issue 1, pp 64-97

[7] John H. Wuorinen, "Finland’s Prohibition Experiment, " Annals of the American Academy of Political and Social Science vol. 163, (Sep., 1932), pp. 216–226 in JSTOR

[8] S. Sariola, "Prohibition in Finland, 1919–1932; its background and consequences, " Quarterly Journal of Studies in Alcohol (Sept 1954) 15(3) pp 477-90

[9] Henrik O. Lunde, Finland’s War of Choice: The Troubled German-Finnish Alliance in World War II (2011)

[10] Eloise Engle, The Winter War: The Soviet Attack on Finland 1939–1940 (1992)

[11] Seppo Zetterberg. Suomija po 1917 metų.Vilnius, Pradai, 1993.P.89

[12] Lunde, Finland’s War of Choice: The Troubled German-Finnish Alliance in World War II (2011)

[Jakobson-13] Jakobson, Max. Finland in the New Europe. Westport, CT: Praeger Publishers, 2009. p. 54

[14] Hidden help from across the Atlantic Archyvuota kopija 2007-01-29 iš Wayback Machine projekto., Helsingin Sanomat

[15] Seppo Zetterberg. Suomija po 1917 metų. Vilnius: Pradai, 1993. P.103

[populationdevelopment-16] Population development in independent Finland – greying Baby Boomers

[17] Nato: Address by Mr Pertti Torstila, Secretary of State, to the Macedonian Diplomatic Bulletin Archyvuota kopija 2009-01-16 iš Wayback Machine projekto.

[18] Finland and NATO Archyvuota kopija 2008-03-31 iš Wayback Machine projekto., Tomas Ries.

[19] Median Age (Years) – GlobalHealthFacts.org Archyvuota kopija 2011-04-08 iš Wayback Machine projekto.