Azərbaycan
Lietuva
Malta
ශ්රී ලංකාව
Türkmenistan
Türkiyə
Украина
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išna
Frankų valstybė
| Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
Frankų valstybė, Frankų karalystė (lot. Regnum Francorum), Frankija, Frankų žemė, Frangistanas (pers. فرنگستان = Frangistan) – valstybinis junginys, kelių karalysčių konfederacija Vakarų Europoje, egzistavęs kurią V–VIII a., kurį valdė germanų frankų diduomenė. Iš pradžių valdė tik teritorijas dab. Belgijoje, bet vėliau išsiplėtė, apimdama ir teritorijas dab. Prancūzijoje, Šveicarijoje ir vakarų Vokietijoje.
| lot. Regnum Francorum Frankų valstybė | ||||
| buvusi konfederacija | ||||
| ||||
| Sostinė | Turnė (431-508) Paryžius (508-768) | |||
| Kalbos | Frankų kalba | |||
| Valdymo forma | monarchija | |||
| Era | Viduramžiai | |||
| - Atsiskyrimas nuo Romos imperijos | 413 m., 413 | |||
| - Tampa imperija | 800 m. | |||
Nėra visuotinai sutariama, kuri data gali būti laikoma Frankų valstybės oficialia pabaiga ir imperijos pradžia. Vieni ja laiko Karolingų dinastijos atėjimą į valdžią 752 m., kiti – Karolio Didžiojo valdymo pražią 768 m. Oficialia pabaiga yra laikomi 800 m., kuomet jos valdovas Karolis Didysis buvo karūnuotas imperatoriumi, ir valstybė tapo Frankų imperija.
Sandara
Nuo 511 m. tai nebuvo vieninga, politiškai konsoliduota valstybė. Kadangi frankai turėjo paprotį, kad tėvo turtą sūnūs dalindavosi, Frankų valstybę dažniausiai sudarė kelios (iš pradžių 4, vėliau 3) karalystės (regna). Laikui bėgant tų sudėtinių karalysčių kiekis ir geografija kito.
Net kai valdydavo keletas karalių, Frankija buvo laikoma viena karalyste ir sutapus aplinkybėms ji vėl turėdavo vieną karalių. Pagrindinė iš karalysčių, kurios valdovas dažniausiai tituluodavosi visų frankų valdovu, buvo Paryžiaus karalystė, vėliau Neustrija su sostine Paryžiuje. Tradiciškai Neustrija buvo apibrėžiama kaip esanti į šiaurę nuo Luaros, į vakarus nuo Senos. Nuo VII a. vidurio valstybės gyvenime vyravo kita karalystė – Austrazija, esanti į rytus nuo Neustrijos, su centrais Reimse, Mece ir Achene.
Galiausiai Frankija pradėta vadinti tik sritis aplink Paryžių (Il de Fransas), nuo kurio kilo Prancūzijos karalystės pavadinimas.
Karalystės pradžia
Frankija pirmąkart paminėta Panegyrici Latini III a. pradžioje. Tuo metu tai buvo sritis į šiaurę ir rytus nuo Reino, apytiksliai trikampyje tarp Utrechto, Bylefeldo ir Bonos. Čia gyveno šios frankų gentys: , , , , ir . Kai kurie frankai (pavyzdžiui, sikambrai ir salijai) turėjo žemių Romos imperijoje ir siųsdavo jai karius ginti sienoms. 357 m. salijų karalius įžengė į Romos imperiją ir joje pasiliko pagal sutartį su Julianas Apostatas, kuris išvijo chamavus į Hamalandą.
Plenčiantis frankų žemėms vis didesnė sritis buvo vadinama Frankija. Nors daug frankų karalių, tokių kaip ir , buvo ištikimi Romai, kiti (pvz.: ) žiūrėjo savo interesų. Po Arbogasto žlugimo jo sūnus Arigijus įkūrė Tryre grafystę. Po uzurpatoriaus Konstantino III nuvertimo, kai kurie frankai rėmė Joviną. Po jo mirties 413 m. romėnai nebegalėjo suvaldyti frankų savo žemėse.
Ankstyvoji ekspansija
| Prancūzijos istorija |
| Galija (Keltai) |
| Romos imperija |
| Frankų valstybė (Merovingai) |
| Frankų imperija (V. Frankai) |
| Karolingai > Robertinai |
| Prancūzijos karalystė: |
| Kapetingai > Valua > Burbonai |
| Didžioji Prancūzijos revoliucija |
| Pirmoji imperija |
| Antroji imperija |
| Trečioji Respublika |
| Viši režimas |
| Ketvirtoji Respublika |
| Penktoji Respublika |
| Istoriniai regionai |
Frankų karalių Teodomerą romėnai nukirto kardu, bet po jo valdęs Chlodijonas, kuriam priklausė Toksandrija ir Tongerenas (civitatus Tungrorum), dabartinėje Belgijoje, puolė romėnus ir išplėtė valdžią iki Kambrės (Camaracum) ir Somos. Nors teigia, kad kovojo su frankais ir trumpam juos išvijo (apie 431 m.), šis laikotarpis žymi naują tendenciją, kuri tęsėsi šimtmečiais: frankai turėjo vis daugiau galų-romėnų pavaldinių.
Chlodijono karalystė visam laikui pakeitė žodžio „Frankija“ reikšmę. Ji nebebuvo barbaricum trans Rhenum (barbarai už Reino), o sritis abipus upės labai įsivėlusi į Romos politiką. Chlodijono šeima Merovingai išplėtė frankų valdas į pietus. Dėl saksų spaudimo, šiaurės rytinė Frankijos siena pasistūmėjo į pietvakarius, kai daug frankų apsigyveno tarp Somos ir Miunsterio.
Chlodijono įpėdiniai yra neaiškūs, bet žinoma, kad Childerikas I, tikriausiai jo anūkas, valdė Salijų karalystę iš Turnė kaip romėnų sąjungininkas. Childerikas svarbus tuo, kad testamentu paliko karalystę Chlodvigui, kuris stengėsi primesti savo valdžią kitoms frankų gentims ir plėtė savo valdas Galijoje į pietus ir vakarus. Jis priėmė katalikybę, tad įgijo gerus santykius su galinga Bažnyčia ir savo romėnais-galais pavaldiniais. Per trisdešimt valdymo metų (481–511 m.) Chlodvigas nugalėjo romėnų generolą ir užėmė Suasono romėnų enklavą, nugalėjo alemanus ( 504 m.) ir pavertė savo pavaldiniais, sutriuškino vizigotus ( 507 m.) ir užėmė beveik visą jų karalystę (išskyrus ) su sostine Tulūza ir Bretanę (pasak Gregorijaus iš Turo) ir bretonus padarė frankų vasalais. Jis pavergė beveik visas kaimynines frankų gentis palei Reiną ir jų žemes prijungė prie savo karalystės. Be to prijungė Besino saksus, Armorikos britonus ir alanus. Gyvenimo pabaigoje jis valdė visą Galiją išskyrus vestgotų Septimaniją pietuose ir Burgundų karalystę pietryčiuose.
I padalinimas ir suvienijimas
Po Chlodvigo mirties 511 m. jo keturi suaugę sūnūs pasidalino karalystę į 4 dalis ir įkūrė savo sostines šiaurės rytų Galijoje. Taip susiformavo 4 frankų karalystės.
- Orleano karalystė – ją paveldėjo Chlodomiras su sostine Orleane. Ji egzistavo trumpiausiai. Po ankstyvos Chlodomiro mirties 524 m. brolis Chloteras vedė jo našlę ir užmušė jo sūnus. Karalystę pasidalino likę trys broliai;
- Reimso karalystė – ją paveldėjo su sostine Reimse. 532 m. prie Reimso karalystės buvo prijungti . Teodorikas mirė 534 m., bet jo sūnus apgynė savo valdas, kurios sudarė didžiausią iš Frankų karalystės dalių ir vėliau tapo Austrazijos branduoliu. Teodebertas įsikišo į gotų karus lombardų ir gepidų pusėje prieš ostgotus ir gavo Retiją, Noriką ir dalį . Jis pirmasis formaliai nutraukė ryšius su Bizantijos imperija, kai pradėjo kalti monetas su savo atvaizdu ir užrašu magnus rex (didis karalius), nes teoriškai jam pakluso žmonės iki pat Panonijos. Jo sūnus ir įpėdinis nesugebėjo suvaldyti didelės teritorijos ir po jo mirties apie 555 m. jo valdos atiteko Chloterui.
- Paryžiaus karalystė – ją paveldėjo su sostine Paryžiuje. 558 m. mirus Childebertui jo teritorijas užvaldė paskutinis likęs gyvas brolis – Chloteras;
- Suasono karalystė – ją paveldėjo Chloteras I su sostine Suasone. 558 m. likęs vienvaldžiu Frankų imperijoje, apie 560 m. jis sutramdė saksus ir fryzus;
534 m. Reimso, Paryžiaus ir Suasono karalystės bendrai nukariavo romanizuotą Burgundų karalystę rytuose. Jos teritorijos buvo padalintos tarp trijų karalysčių.
II padalinimas ir suvienijimas
561 m. mirus Chloterui jo keturi sūnūs vėl pasidalino karalystę ir atkūrė keturias frankų karalystes. Tačiau vyriausiojo sūnaus Chariberto Paryžiaus karalystė išsilaikė tik iki jo mirties 567 m. Po to karalystė buvo galutinai panaikinta ir didžiąją dalį jos teritorijų užėmė Suasono karalystė. Tokiu būdu susiformavo padalinimas į tris dalis (Neustriją-Akvitaniją, Austraziją ir Burgundiją).
Iš pradžių mažiausia Suasono (Neustrijos) karalystė atiteko jauniausiam Chilperikui I, tačiau ji labai išsiplėtė, gaudama didžiąją dalį Paryžiaus karalystės valdų, ir ilgainiui sostinė perkelta į Paryžių. Chilperikas labiausiai nesutarė su kitais broliais. Tie nesutarimai labiausiai kilo dėl jo žmonos žmogžudystės: manoma, kad ją įvykdė Chilperiko meilužė ir antroji žmona . Galsvintos sesuo ir Austrazijos karaliaus Sigeberto žmona įtikino vyrą paskelbti karą ir konfliktas tarp abiejų karalienių bei karalysčių tęsėsi iki kito šimtmečio. Po Chilperiko mirties (585 m.) į valdžią atėjo jo sūnus , kuris tęsė kruviną kovą su kitomis dviem karalystėmis.
Reimso (Austrazijos) karalystė su dalimi Provanso, Overne ir Rytų Akvitanija priklausė . Ilgainiui karalystės sostinė perkelta į Maincą. Ji palaikė gerus santykius su Burgundija. Po Sigeberto nužudymo 575 m. į valdžią atėjo mažametis , ir 587 m. Andelo sutartis užtikrino, kad Burgundijos karalius Gontranas jį gins kruviname kare. Po Childeberto mirties sostą paveldėjo jo vyresnysis sūnus (595–612).
Orleano (Burgundijos) karalystė atiteko , ir ji taip pat valdė Centrinę Galiją ir didžiąją dalį Provanso. Gontranas siekė taikos, bet dukart bandė iš vestgotų nesėkmingai atimti Septimaniją (585 ir 589 m.). Po Gontrano mirties 592 m. Burgundija atiteko Austrazijos Childebertui II, bet jis pats mirė 595 m., ir karalystę paveldėjo jo jaunesnysis sūnus (595–613).
VI a. pabaigoje brolių Teodeberto ir Teoderiko valdos buvo triskart didesnės už Chilperiko įpėdinio . Drauge broliai siekė nuversti savo pusbrolį Chloterą ir jiems pavyko užimti didžiąją dalį jo karalystės, jam liko tik keli miestai, bet paties Chlotero nepavyko pagauti. 599 m. jis buvo sutriuškintas Dormelės, o Dentelinas buvo užimtas. Teodebertas ir Teodoriko sėkmingai užimtose Gaskonijos žemėse, jie įkūrė ir pavergė baskus 602 m.
Tuo pačiu metu kitoj karalystės pusėj sukilę alemanai nugalėjo Teodoriką ir frankai prarado valdžią už Reino esančioms gentims. Be to du broliai susipyko ir likusį laiką kovojo tarpusavyje. Tą kovą kurstė ir jų senelė Brunhilda, kuri išvyta iš Teodeberto rūmų, įtikinėjo Teodoriką jį nuversti ir užmušti. 610 m. Teodebertas atėmė iš Teodoriko Elzaso kunigaikštystę, pradėdamas konfliktą dėl to, kam jis turi priklausyti (Burgundijai ar Austrazijai), kuris buvo išspręstas tik VII a. pabaigoje.
612 m. Teodorikas užmušė brolį ir tapo frankų karaliumi. Bet pergalė buvo trumpalaikė, nes jis mirė 613 m. ruošdamasis žygiui prieš Chlotarą, palikdamas jauną sūnų . Jo nepilnametystės laikais iškilo mažordomų (rūmų valdytojų) institucija, susijusi su Varnachu, Rado ir Pepinu Ladeniečiu ir kitais asmenimis, kurie norėjo atiduoti valdžią Chloterui, kad būtų nuversta regentė Brunhilda. Tais pačiais metais Chloteras II įvykdė perversmą, kurio metu regentė ir 10 metų karalius buvo nužudyti. Tokiu būdu Frankų karalystė vėl buvo suvienyta. Po Chlotero perversmo Ledo ir Pepinas tapo mažordomais.
Chlotero II ir Dagoberto valdymas
Iš karto po pergalės Chloteras išleido Paryžiaus ediktą (614 m.), kuris buvo laikomas nuolaida kilmingiesiems, bet dabar toks požiūris kritikuojamas. Ediktas turėjo garantuoti teisingumą, užbaigti valdžios korupciją, tačiau jis taip pat sustiprino regioninius skirtumus tarp trijų Frankijos dalių ir suteikė kilmingiesiems dingstį kištis į teisėjų paskyrimą.
623 m. Austrazija reikalavo savo atskiro karaliaus, nes bendras karalius retai buvo karalystėje ir nebuvo vietinis. Chloteras pasiūlė savo sūnų , kuris buvo pripažintas Austrazijos karaliumi. Nors Dagobertas buvo tikras karalius, visą Frankiją valdė Chloteras. Per Chlotero ir Dagoberto, vadinamų „Paskutiniais valdančiais Merovingais“, bendrą valdymą, kunigaikščio Bertoaldo skatinami sukilo saksai, priklausę Frankijai nuo maždaug 550 m., bet bendromis tėvo ir sūnaus pastangomis jie buvo sumušti.
Po Chlotero mirties 628 m., Dagobertas vykdydamas tėvo valią jo karalystės dalį atidavė . Ši dalinė karalystė, vadinama Akvitanija, buvo naujas kūrinys. Ją sudarė pietinė senosios Romos provincijos Akvitanijos dalis, sostinė buvo Tulūza. Vaskonijos kunigaikštystė irgi priklausė naujai karalystei. Charibertas sėkmingai kovėsi su baskais, bet po jo mirties jie vėl sukilo (632 m.). Pasinaudojęs proga Dagobertas nužudė jauną Chariberto sūnų Chilperiką Akvitanijietį ir tapo vieninteliu frankų karaliumi (632 m.). Tuo pačiu metu šiaurėje sukilo bretonai. Jų vadas Judicael ap Hoel nusileido ir sutiko Dagobertui mokėti duoklę, kai šis pagrasino atvykti su armija 635 m. Tais pačiais metais jo armija sutriuškino baskus.
Per Dagoberto valdymą vis didėjo nepasitenkinimas Austrazijoje. Ši siekė savivaldos, nes karaliaus rūmuose dominavo Neustrijos kilmingieji. Chloteras dešimtmečius buvo Paryžiaus karaliumi prieš tapdamas Meco karaliumi, po jo valdymo Merovingai vis labiau buvo Neustrijos monarchija. Kuomet Dagobertas privertė saksus, tiuringus, alemanus ir slavus (šie Savo padedami pasipriešino ir sumušė frankus Vogastisburgo mūšyje) mokėti jam duoklę, pavertė juos Neustrijos, o ne Austrazijos pavaldiniais. Tai buvo viena iš priežasčių, kodėl Austrazija reikalavo sau karaliaus. 633 m. Austrazijos kilmingieji privertė Dagoberto sūnų paskirti jų karaliumi.
Mažordomų Karolingų įsigalėjimas
Austrazijoje Sigeberto III vaikystėje ir jaunystėje jam nurodinėjo mažordomas (v. 643–656). Jis net negalėjo pasirūpinti savo sargybiniais be Grimoaldo ir Adalgiselo paramos, todėl laikomas pirmuoju roi fainéant (nieko neveikiančiu karaliumi). Sigebertą nustojo remti svarbūs kilmingieji, nes tapo aišku, kad karalius nebegali be jų išsiversti, o pats nelabai tiko vadovauti. Tai nulėmė, kad 639 m. Radulfas sukilo, 640 m. nugalėjo Sigebertą ir paskelbė Tiuringiją karalyste. Po Sigiberto mirties 656 m. jo sūnus išplukdytas į Airiją, o valdžioje įsigalėjo įsūnytasis Grimoaldo sūnus .
(639–657), Dagoberto įpėdinis Neustrijoje ir Burgundijoje, kurios buvo sujungtos, bet valdomos atskirai, didžiąją savo valdymo dalį buvo nepilnametis. Jam vadovavo motina ir Neustrijos mažordomas , kurio įpėdinis valdė šalį 15 metų per nuolatinius pilietinius karus. Ebroinas galiausiai sujungė Frankų karalystę , kai 661 m. nužudė Grimoaldą ir jo sūnų. Chloterui valdant frankai įsiveržė į šiaurės vakarų Italiją, bet juos prie Rivolio atmušė .
Kadangi Austrazija vėl reikalavo sau karaliaus, juo tapo Chlotero brolis . 673 m. Chloterui III mirus, Childerikas II tapo visų frankų karaliumi, bet nuvylė kai kuriuos Neustrijos kilminguosius ir buvo nužudytas 675 m. Tais metais į Neustrijos sostą sėdo , o Austrazijoje sostą paveldėjo (Sigeberto III sūnus), nors tam trumpai priešinosi . Šių kovų dėl sosto metu Austrazijoje įsigalėjo mažordomas (v. 680–714).
687 m. Neustrijos Teodorikas III su mažordomu Bertaru paskelbė karą Austrazijai. Teodoriką Tertry mūšyje nugalėjo Pipinas, kuris po to įvykio pasiskelbė vieninteliu valdytoju ir dux et princeps Francorum (frankų kunigaikščiu ir princu). Tai buvo de facto Pipino Karolingų dinastijos įsigalėjimas Frankų valstybėje. Tiesa, merionetinė Merovingų dinastija buvo išlaikyta iki 752 m., ir iki jos pabaigos dar valdė 8 Merovingų karaliai. Pipino palikuonys iki to laiko toliau laiko mažordomais.
Merovingai karaliai nebebuvo skiriami į atskiras karalystes, o valdė po vieną, kaip Frankų karaliai. Tuo tarpu Karolingai atgaivino seną paprotį valdyti karalystes atskirai, ir čia įsiviešpatavo trys mažordomų linijos Neustrijoje, Burgundijoje ir Austrazijoje, su svarbiausia linija pastarojoje. Tai nulėmė, kad po Pipino mirties 714 m. kilo įpėdinystės karas. Pipino paskirtas įpėdinis Austrazijoje iš pradžių priešinosi karaliaus bandymui mažordomu paskirti Ragenfridą, be to, į tą pačią vietą atsirado trečias kandidatas – nesantuokinis Pipino sūnus Karolis Martelis. Po to kai Ragenfridas ir naujas karalius nugalėjo Pepino našlę Plektrūdą ir Teodoaldą, Karolis Martelis iškėlė savo karalių jiems pasipriešinti. Po Karolio pergalės prie Suasono sudaryta sutartis nulėmė, kad Chilperikas II grįžtų į sostą, jei Karolis gaus savo tėvo postą 718 m.
Valdant Pipinui ir Karoliui Marteliui Frankų valstybė susidūrė su išorinėmis grėsmėmis. Apie 670–690 m. per neramumų laikotarpį ji mėgino nesėkmingai vėl užimti fryzus. 689 m. Pipinas užpuolė Vakarų Fryziją (Frisia Citerior), nugalėjo fryzų karalių Radbodą prie Doreštado, svarbaus prekybos centro. Visa žemė tarp ir Vlie atiteko frankams. Apie 690 m. Pipinas užėmė Centrinę Fryziją su Utrechtu. 695 m. jis rėmė įkūrimą, padėjo Vilibrordui atversti fryzus į krikščionybę, bet Rytų Fryzija (Frisia Ulterior) liko nepriklausoma.
Po fryzų atėjo alemanų eilė. 709 m. Pipinas paskelbė karą Vilehariui, Ortenau kunigaikščiui, tikriausiai tikėdamasis į jo vietą pasodinti mirusio Gotfrido sūnus. Po to 712 m. kilo antras karas, ir alemanai vėl tapo frankų pavaldiniais. Tačiau Pietų Galijoje rūmų įtakai priešinosi Savarikas Aukserietis, Antenoras Provansietis ir Odo Akvitanietis.
Po 718 m. Karolis Martelis pradėjo karus, siekdamas sustiprinti savo valdžią Vakarų Europoje. 718 m. jis nugalėjo sukilusius saksus, 719 m. užėmė Vakarų Fryziją, 723 m. vėl nugali saksus, 724 m. – Ragenfridą ir sukilusią Neustriją, užbaigdamas pilietinį karą. 720 m. po Chilperiko II mirties, Karolis paskyrė karaliumi. Kai Bavarijoje kilo nesutarimai dėl kunigaikščio įpėdinio, jis ten įsiveržė (725–726 m.) su priverstine alemanų parama ir ten skelbė įsakymus Teodoriko vardu. 730 m. teko malšinti alemanų sukilimą ir nužudyti jų kunigaikštį Lantfridą. 734 m. jis pagaliau užėmė Rytų Fryziją.
Arabai tuo metu užėmę Ispaniją ir Septimaniją, įsiveržė į Centrinę Prancūziją. Apie 736 m. Maurontas, Provanso kunigaikštis, juos pasikvietė, kad apribotų augančią Karolingų galią. Bet Karolis Martelis įsiveržė į Ronos slėnį su broliu ir lombardų armija ir nusiaubė regioną. Dėl sąjungos su lombardais prieš arabus, Karolingai nepadėjo popiežiui kovoje su lombardais. 732 m. jis išžygiavo prieš arabų armiją tarp Puatjė ir Turo ir spalio 10 d. nugalėjo ją Puatjė mūšyje, nutraukdamas arabų veržimąsi į šiaurę nuo Pirėnų. Bet pagrindinis Karolio priešas buvo saksai, kurie vis atsisakydavo mokėti duoklę.
741 m. lapkritį prieš savo mirtį Karolis Martelis vėl padalino karalystę dviem savo sunums iš pirmos santuokos. Nors nebuvo karaliaus nuo Teodoriko mirties 737 m., ir Pipinas Trumpasis titulavosi mažordomais. Karlomanas gavo Austraziją (su Tiuringija ir Alemanija), Pipinas Trumpasis – Neustriją (su Burgundija, Provansu). Akvitanijos ir Bavarijos kunigaikštystės turėjo autonomiją, tad nebuvo įtrauktos į padalinimą. Padalinimo metu buvo atstumtas jaunesnysis sūnus Grifoną, kuriam teko labai mažai žemių. Todėl netrukus iškilo konfliktas tarp Grifono ir vyresnių brolių. Nors Karlomanas įkalino Grifoną, nesutarimai tarp vyresnių brolių nulėmė, kad jis buvo paleistas, kai Pipinas kaip piligrimas vyko į Romą. 743 m. Karlomanas paskyrė naują karalių , kad apsisaugotų nuo brolio ambicijų ar sustiprintų Karolingų pozicijas.
743 m. Pepinas privertė , Bavarijos kunigaikštį, pripažinti frankų valdžią. Karlomanas nugalėjo saksus, po to abu broliai nugalėjo Hunoaldą, Akvitanijos kunigaikštį, ir baskus, sukilusius alemanus. 746 m. Karlomanas pasitraukė iš politikos ir įstojo į Sorakto kalno vienuolyną.
Pipino pozicijos sustiprėjo dar labiau, kai 752 m. mirė paskutinis Merovingų karalius. Todėl jis buvo išrinktas kaip karalius ir oficialiai įteisino Karolingų valdžią. Nors tokie rinkimai buvo reti, pagrindiniai germanų įstatymai teigė, kad karaliaus valdžia remiasi kilmingaisiais. Jie galėjo išrinkti naują karalių iš vadovaujančio klano, jei manė, kad senasis negalės tinkamai jų vesti į mūšį. Pipinas dar labiau sustiprino savo pozicijas, kai 754 m. sudarė sąjungą su popiežiumi Steponu II, kuris įteikė frankų karaliui „Konstantino dovanos“ klastotę ir Paryžiuje paskelbė jį patricius Romanorum („Romėnų gynėju“). Kitais metais Pipinas įvykdė pažadą popiežiui ir jam atidavė iš lombardų atimtą Raveną. Aplink Romą atkariautas žemes jis irgi atidavė popiežiui ir jos tapo Popiežiaus valstybės pradžia.
768 m. mirus Pipinui, imperiją pasidalino jo sūnūs Karlomanas ir Karolis I. Karlomanui pasitraukus į vienuolyną ir netrukus mirus, vienvaldžiu tapo jo brolis, vėliau žinomas kaip Karolis Didysis. Jis atstatė lygų jėgos balansą tarp imperatoriaus ir popiežiaus, o vykdydamas užkariavimus Europoje, sukūrė didelę valstybę ir naujai atgaivino Frankų karalystę. 800 m. Kalėdų dieną popiežius Leonas III karūnavo Karolį Romėnų imperatoriumi Romoje, ir tokiu būdu Frankų valstybė tapo Frankų imperija.
Autorius: www.NiNa.Az
Išleidimo data:
vikipedija, wiki, lietuvos, knyga, knygos, biblioteka, straipsnis, skaityti, atsisiųsti, nemokamai atsisiųsti, mp3, video, mp4, 3gp, jpg, jpeg, gif, png, pictu, mobilusis, porn, telefonas, android, iOS, apple, mobile telefl, samsung, iPhone, xiomi, xiaomi, redmi, pornografija, honor, oppo, Nokia, Sonya, mi, pc, web, kompiuteris, Informacija apie Frankų valstybė, Kas yra Frankų valstybė? Ką reiškia Frankų valstybė?
Siam straipsniui ar jo daliai truksta isnasu į patikimus saltinius Jus galite padeti Vikipedijai pridedami tinkamas isnasas su saltiniais Franku valstybe Franku karalyste lot Regnum Francorum Frankija Franku zeme Frangistanas pers فرنگستان Frangistan valstybinis junginys keliu karalysciu konfederacija Vakaru Europoje egzistaves kuria V VIII a kurį valde germanu franku diduomene Is pradziu valde tik teritorijas dab Belgijoje bet veliau issiplete apimdama ir teritorijas dab Prancuzijoje Sveicarijoje ir vakaru Vokietijoje lot Regnum Francorum Franku valstybebuvusi konfederacija 413 800 Location ofSostine Turne 431 508 Paryzius 508 768 Kalbos Franku kalbaValdymo forma monarchijaEra Viduramziai Atsiskyrimas nuo Romos imperijos 413 m 413 Tampa imperija 800 m Nera visuotinai sutariama kuri data gali buti laikoma Franku valstybes oficialia pabaiga ir imperijos pradzia Vieni ja laiko Karolingu dinastijos atejima į valdzia 752 m kiti Karolio Didziojo valdymo prazia 768 m Oficialia pabaiga yra laikomi 800 m kuomet jos valdovas Karolis Didysis buvo karunuotas imperatoriumi ir valstybe tapo Franku imperija SandaraNuo 511 m tai nebuvo vieninga politiskai konsoliduota valstybe Kadangi frankai turejo paprotį kad tevo turta sunus dalindavosi Franku valstybe dazniausiai sudare kelios is pradziu 4 veliau 3 karalystes regna Laikui begant tu sudetiniu karalysciu kiekis ir geografija kito Net kai valdydavo keletas karaliu Frankija buvo laikoma viena karalyste ir sutapus aplinkybems ji vel turedavo viena karaliu Pagrindine is karalysciu kurios valdovas dazniausiai tituluodavosi visu franku valdovu buvo Paryziaus karalyste veliau Neustrija su sostine Paryziuje Tradiciskai Neustrija buvo apibreziama kaip esanti į siaure nuo Luaros į vakarus nuo Senos Nuo VII a vidurio valstybes gyvenime vyravo kita karalyste Austrazija esanti į rytus nuo Neustrijos su centrais Reimse Mece ir Achene Galiausiai Frankija pradeta vadinti tik sritis aplink Paryziu Il de Fransas nuo kurio kilo Prancuzijos karalystes pavadinimas Karalystes pradziaPagrindinis straipsnis Franku Saliju valstybe dabartineje Belgijoje Frankija pirmakart pamineta Panegyrici Latini III a pradzioje Tuo metu tai buvo sritis į siaure ir rytus nuo Reino apytiksliai trikampyje tarp Utrechto Bylefeldo ir Bonos Cia gyveno sios franku gentys ir Kai kurie frankai pavyzdziui sikambrai ir salijai turejo zemiu Romos imperijoje ir siusdavo jai karius ginti sienoms 357 m saliju karalius įzenge į Romos imperija ir joje pasiliko pagal sutartį su Julianas Apostatas kuris isvijo chamavus į Hamalanda Plenciantis franku zemems vis didesne sritis buvo vadinama Frankija Nors daug franku karaliu tokiu kaip ir buvo istikimi Romai kiti pvz ziurejo savo interesu Po Arbogasto zlugimo jo sunus Arigijus įkure Tryre grafyste Po uzurpatoriaus Konstantino III nuvertimo kai kurie frankai reme Jovina Po jo mirties 413 m romenai nebegalejo suvaldyti franku savo zemese Ankstyvoji ekspansijaPrancuzijos istorijaGalija Keltai Romos imperijaFranku valstybe Merovingai Franku imperija V Frankai Karolingai gt RobertinaiPrancuzijos karalyste Kapetingai gt Valua gt BurbonaiDidzioji Prancuzijos revoliucijaPirmoji imperijaAntroji imperijaTrecioji RespublikaVisi rezimasKetvirtoji RespublikaPenktoji RespublikaIstoriniai regionai Franku karaliu Teodomera romenai nukirto kardu bet po jo valdes Chlodijonas kuriam priklause Toksandrija ir Tongerenas civitatus Tungrorum dabartineje Belgijoje puole romenus ir isplete valdzia iki Kambres Camaracum ir Somos Nors teigia kad kovojo su frankais ir trumpam juos isvijo apie 431 m sis laikotarpis zymi nauja tendencija kuri tesesi simtmeciais frankai turejo vis daugiau galu romenu pavaldiniu Chlodijono karalyste visam laikui pakeite zodzio Frankija reiksme Ji nebebuvo barbaricum trans Rhenum barbarai uz Reino o sritis abipus upes labai įsivelusi į Romos politika Chlodijono seima Merovingai isplete franku valdas į pietus Del saksu spaudimo siaures rytine Frankijos siena pasistumejo į pietvakarius kai daug franku apsigyveno tarp Somos ir Miunsterio Chlodijono įpediniai yra neaiskus bet zinoma kad Childerikas I tikriausiai jo anukas valde Saliju karalyste is Turne kaip romenu sajungininkas Childerikas svarbus tuo kad testamentu paliko karalyste Chlodvigui kuris stengesi primesti savo valdzia kitoms franku gentims ir plete savo valdas Galijoje į pietus ir vakarus Jis prieme katalikybe tad įgijo gerus santykius su galinga Baznycia ir savo romenais galais pavaldiniais Per trisdesimt valdymo metu 481 511 m Chlodvigas nugalejo romenu generola ir uzeme Suasono romenu enklava nugalejo alemanus 504 m ir paverte savo pavaldiniais sutriuskino vizigotus 507 m ir uzeme beveik visa ju karalyste isskyrus su sostine Tuluza ir Bretane pasak Gregorijaus is Turo ir bretonus padare franku vasalais Jis paverge beveik visas kaimynines franku gentis palei Reina ir ju zemes prijunge prie savo karalystes Be to prijunge Besino saksus Armorikos britonus ir alanus Gyvenimo pabaigoje jis valde visa Galija isskyrus vestgotu Septimanija pietuose ir Burgundu karalyste pietryciuose I padalinimas ir suvienijimasKeturios franku karalystes ir Burgundija 511 m Po Chlodvigo mirties 511 m jo keturi suauge sunus pasidalino karalyste į 4 dalis ir įkure savo sostines siaures rytu Galijoje Taip susiformavo 4 franku karalystes Orleano karalyste ja paveldejo Chlodomiras su sostine Orleane Ji egzistavo trumpiausiai Po ankstyvos Chlodomiro mirties 524 m brolis Chloteras vede jo nasle ir uzmuse jo sunus Karalyste pasidalino like trys broliai Reimso karalyste ja paveldejo su sostine Reimse 532 m prie Reimso karalystes buvo prijungti Teodorikas mire 534 m bet jo sunus apgyne savo valdas kurios sudare didziausia is Franku karalystes daliu ir veliau tapo Austrazijos branduoliu Teodebertas įsikiso į gotu karus lombardu ir gepidu puseje pries ostgotus ir gavo Retija Norika ir dalį Jis pirmasis formaliai nutrauke rysius su Bizantijos imperija kai pradejo kalti monetas su savo atvaizdu ir uzrasu magnus rex didis karalius nes teoriskai jam pakluso zmones iki pat Panonijos Jo sunus ir įpedinis nesugebejo suvaldyti dideles teritorijos ir po jo mirties apie 555 m jo valdos atiteko Chloterui Paryziaus karalyste ja paveldejo su sostine Paryziuje 558 m mirus Childebertui jo teritorijas uzvalde paskutinis likes gyvas brolis Chloteras Suasono karalyste ja paveldejo Chloteras I su sostine Suasone 558 m likes vienvaldziu Franku imperijoje apie 560 m jis sutramde saksus ir fryzus 534 m Reimso Paryziaus ir Suasono karalystes bendrai nukariavo romanizuota Burgundu karalyste rytuose Jos teritorijos buvo padalintos tarp triju karalysciu II padalinimas ir suvienijimasKeturios franku karalystes 561 m Trys franku karalystes 581 m 561 m mirus Chloterui jo keturi sunus vel pasidalino karalyste ir atkure keturias franku karalystes Taciau vyriausiojo sunaus Chariberto Paryziaus karalyste issilaike tik iki jo mirties 567 m Po to karalyste buvo galutinai panaikinta ir didziaja dalį jos teritoriju uzeme Suasono karalyste Tokiu budu susiformavo padalinimas į tris dalis Neustrija Akvitanija Austrazija ir Burgundija Is pradziu maziausia Suasono Neustrijos karalyste atiteko jauniausiam Chilperikui I taciau ji labai issiplete gaudama didziaja dalį Paryziaus karalystes valdu ir ilgainiui sostine perkelta į Paryziu Chilperikas labiausiai nesutare su kitais broliais Tie nesutarimai labiausiai kilo del jo zmonos zmogzudystes manoma kad ja įvykde Chilperiko meiluze ir antroji zmona Galsvintos sesuo ir Austrazijos karaliaus Sigeberto zmona įtikino vyra paskelbti kara ir konfliktas tarp abieju karalieniu bei karalysciu tesesi iki kito simtmecio Po Chilperiko mirties 585 m į valdzia atejo jo sunus kuris tese kruvina kova su kitomis dviem karalystemis Reimso Austrazijos karalyste su dalimi Provanso Overne ir Rytu Akvitanija priklause Ilgainiui karalystes sostine perkelta į Mainca Ji palaike gerus santykius su Burgundija Po Sigeberto nuzudymo 575 m į valdzia atejo mazametis ir 587 m Andelo sutartis uztikrino kad Burgundijos karalius Gontranas jį gins kruviname kare Po Childeberto mirties sosta paveldejo jo vyresnysis sunus 595 612 Orleano Burgundijos karalyste atiteko ir ji taip pat valde Centrine Galija ir didziaja dalį Provanso Gontranas sieke taikos bet dukart bande is vestgotu nesekmingai atimti Septimanija 585 ir 589 m Po Gontrano mirties 592 m Burgundija atiteko Austrazijos Childebertui II bet jis pats mire 595 m ir karalyste paveldejo jo jaunesnysis sunus 595 613 VI a pabaigoje broliu Teodeberto ir Teoderiko valdos buvo triskart didesnes uz Chilperiko įpedinio Drauge broliai sieke nuversti savo pusbrolį Chlotera ir jiems pavyko uzimti didziaja dalį jo karalystes jam liko tik keli miestai bet paties Chlotero nepavyko pagauti 599 m jis buvo sutriuskintas Dormeles o Dentelinas buvo uzimtas Teodebertas ir Teodoriko sekmingai uzimtose Gaskonijos zemese jie įkure ir paverge baskus 602 m Tuo paciu metu kitoj karalystes pusej sukile alemanai nugalejo Teodorika ir frankai prarado valdzia uz Reino esancioms gentims Be to du broliai susipyko ir likusį laika kovojo tarpusavyje Ta kova kurste ir ju senele Brunhilda kuri isvyta is Teodeberto rumu įtikinejo Teodorika jį nuversti ir uzmusti 610 m Teodebertas ateme is Teodoriko Elzaso kunigaikstyste pradedamas konflikta del to kam jis turi priklausyti Burgundijai ar Austrazijai kuris buvo issprestas tik VII a pabaigoje 612 m Teodorikas uzmuse brolį ir tapo franku karaliumi Bet pergale buvo trumpalaike nes jis mire 613 m ruosdamasis zygiui pries Chlotara palikdamas jauna sunu Jo nepilnametystes laikais iskilo mazordomu rumu valdytoju institucija susijusi su Varnachu Rado ir Pepinu Ladenieciu ir kitais asmenimis kurie norejo atiduoti valdzia Chloterui kad butu nuversta regente Brunhilda Tais paciais metais Chloteras II įvykde perversma kurio metu regente ir 10 metu karalius buvo nuzudyti Tokiu budu Franku karalyste vel buvo suvienyta Po Chlotero perversmo Ledo ir Pepinas tapo mazordomais Chlotero II ir Dagoberto valdymasFranku ir Akvitanijos karalystes 628 m Is karto po pergales Chloteras isleido Paryziaus edikta 614 m kuris buvo laikomas nuolaida kilmingiesiems bet dabar toks poziuris kritikuojamas Ediktas turejo garantuoti teisinguma uzbaigti valdzios korupcija taciau jis taip pat sustiprino regioninius skirtumus tarp triju Frankijos daliu ir suteike kilmingiesiems dingstį kistis į teiseju paskyrima 623 m Austrazija reikalavo savo atskiro karaliaus nes bendras karalius retai buvo karalysteje ir nebuvo vietinis Chloteras pasiule savo sunu kuris buvo pripazintas Austrazijos karaliumi Nors Dagobertas buvo tikras karalius visa Frankija valde Chloteras Per Chlotero ir Dagoberto vadinamu Paskutiniais valdanciais Merovingais bendra valdyma kunigaikscio Bertoaldo skatinami sukilo saksai priklause Frankijai nuo mazdaug 550 m bet bendromis tevo ir sunaus pastangomis jie buvo sumusti Po Chlotero mirties 628 m Dagobertas vykdydamas tevo valia jo karalystes dalį atidave Si daline karalyste vadinama Akvitanija buvo naujas kurinys Ja sudare pietine senosios Romos provincijos Akvitanijos dalis sostine buvo Tuluza Vaskonijos kunigaikstyste irgi priklause naujai karalystei Charibertas sekmingai kovesi su baskais bet po jo mirties jie vel sukilo 632 m Pasinaudojes proga Dagobertas nuzude jauna Chariberto sunu Chilperika Akvitanijietį ir tapo vieninteliu franku karaliumi 632 m Tuo paciu metu siaureje sukilo bretonai Ju vadas Judicael ap Hoel nusileido ir sutiko Dagobertui moketi duokle kai sis pagrasino atvykti su armija 635 m Tais paciais metais jo armija sutriuskino baskus Per Dagoberto valdyma vis didejo nepasitenkinimas Austrazijoje Si sieke savivaldos nes karaliaus rumuose dominavo Neustrijos kilmingieji Chloteras desimtmecius buvo Paryziaus karaliumi pries tapdamas Meco karaliumi po jo valdymo Merovingai vis labiau buvo Neustrijos monarchija Kuomet Dagobertas priverte saksus tiuringus alemanus ir slavus sie Savo padedami pasipriesino ir sumuse frankus Vogastisburgo musyje moketi jam duokle paverte juos Neustrijos o ne Austrazijos pavaldiniais Tai buvo viena is priezasciu kodel Austrazija reikalavo sau karaliaus 633 m Austrazijos kilmingieji priverte Dagoberto sunu paskirti ju karaliumi Mazordomu Karolingu įsigalejimasPagrindinis straipsnis Karolingai Austrazijoje Sigeberto III vaikysteje ir jaunysteje jam nurodinejo mazordomas v 643 656 Jis net negalejo pasirupinti savo sargybiniais be Grimoaldo ir Adalgiselo paramos todel laikomas pirmuoju roi faineant nieko neveikianciu karaliumi Sigeberta nustojo remti svarbus kilmingieji nes tapo aisku kad karalius nebegali be ju issiversti o pats nelabai tiko vadovauti Tai nuleme kad 639 m Radulfas sukilo 640 m nugalejo Sigeberta ir paskelbe Tiuringija karalyste Po Sigiberto mirties 656 m jo sunus isplukdytas į Airija o valdzioje įsigalejo įsunytasis Grimoaldo sunus 639 657 Dagoberto įpedinis Neustrijoje ir Burgundijoje kurios buvo sujungtos bet valdomos atskirai didziaja savo valdymo dalį buvo nepilnametis Jam vadovavo motina ir Neustrijos mazordomas kurio įpedinis valde salį 15 metu per nuolatinius pilietinius karus Ebroinas galiausiai sujunge Franku karalyste kai 661 m nuzude Grimoalda ir jo sunu Chloterui valdant frankai įsiverze į siaures vakaru Italija bet juos prie Rivolio atmuse Kadangi Austrazija vel reikalavo sau karaliaus juo tapo Chlotero brolis 673 m Chloterui III mirus Childerikas II tapo visu franku karaliumi bet nuvyle kai kuriuos Neustrijos kilminguosius ir buvo nuzudytas 675 m Tais metais į Neustrijos sosta sedo o Austrazijoje sosta paveldejo Sigeberto III sunus nors tam trumpai priesinosi Siu kovu del sosto metu Austrazijoje įsigalejo mazordomas v 680 714 687 m Neustrijos Teodorikas III su mazordomu Bertaru paskelbe kara Austrazijai Teodorika Tertry musyje nugalejo Pipinas kuris po to įvykio pasiskelbe vieninteliu valdytoju ir dux et princeps Francorum franku kunigaiksciu ir princu Tai buvo de facto Pipino Karolingu dinastijos įsigalejimas Franku valstybeje Tiesa merionetine Merovingu dinastija buvo islaikyta iki 752 m ir iki jos pabaigos dar valde 8 Merovingu karaliai Pipino palikuonys iki to laiko toliau laiko mazordomais Neustrija ir Burgundija Austrazija 714 m Tuo metu Akvitanija nepriklause Franku valstybei Merovingai karaliai nebebuvo skiriami į atskiras karalystes o valde po viena kaip Franku karaliai Tuo tarpu Karolingai atgaivino sena paprotį valdyti karalystes atskirai ir cia įsiviespatavo trys mazordomu linijos Neustrijoje Burgundijoje ir Austrazijoje su svarbiausia linija pastarojoje Tai nuleme kad po Pipino mirties 714 m kilo įpedinystes karas Pipino paskirtas įpedinis Austrazijoje is pradziu priesinosi karaliaus bandymui mazordomu paskirti Ragenfrida be to į ta pacia vieta atsirado trecias kandidatas nesantuokinis Pipino sunus Karolis Martelis Po to kai Ragenfridas ir naujas karalius nugalejo Pepino nasle Plektruda ir Teodoalda Karolis Martelis iskele savo karaliu jiems pasipriesinti Po Karolio pergales prie Suasono sudaryta sutartis nuleme kad Chilperikas II grįztu į sosta jei Karolis gaus savo tevo posta 718 m Valdant Pipinui ir Karoliui Marteliui Franku valstybe susidure su isorinemis gresmemis Apie 670 690 m per neramumu laikotarpį ji megino nesekmingai vel uzimti fryzus 689 m Pipinas uzpuole Vakaru Fryzija Frisia Citerior nugalejo fryzu karaliu Radboda prie Dorestado svarbaus prekybos centro Visa zeme tarp ir Vlie atiteko frankams Apie 690 m Pipinas uzeme Centrine Fryzija su Utrechtu 695 m jis reme įkurima padejo Vilibrordui atversti fryzus į krikscionybe bet Rytu Fryzija Frisia Ulterior liko nepriklausoma Po fryzu atejo alemanu eile 709 m Pipinas paskelbe kara Vilehariui Ortenau kunigaiksciui tikriausiai tikedamasis į jo vieta pasodinti mirusio Gotfrido sunus Po to 712 m kilo antras karas ir alemanai vel tapo franku pavaldiniais Taciau Pietu Galijoje rumu įtakai priesinosi Savarikas Aukserietis Antenoras Provansietis ir Odo Akvitanietis Po 718 m Karolis Martelis pradejo karus siekdamas sustiprinti savo valdzia Vakaru Europoje 718 m jis nugalejo sukilusius saksus 719 m uzeme Vakaru Fryzija 723 m vel nugali saksus 724 m Ragenfrida ir sukilusia Neustrija uzbaigdamas pilietinį kara 720 m po Chilperiko II mirties Karolis paskyre karaliumi Kai Bavarijoje kilo nesutarimai del kunigaikscio įpedinio jis ten įsiverze 725 726 m su priverstine alemanu parama ir ten skelbe įsakymus Teodoriko vardu 730 m teko malsinti alemanu sukilima ir nuzudyti ju kunigaikstį Lantfrida 734 m jis pagaliau uzeme Rytu Fryzija Arabai tuo metu uzeme Ispanija ir Septimanija įsiverze į Centrine Prancuzija Apie 736 m Maurontas Provanso kunigaikstis juos pasikviete kad apribotu augancia Karolingu galia Bet Karolis Martelis įsiverze į Ronos slenį su broliu ir lombardu armija ir nusiaube regiona Del sajungos su lombardais pries arabus Karolingai nepadejo popieziui kovoje su lombardais 732 m jis iszygiavo pries arabu armija tarp Puatje ir Turo ir spalio 10 d nugalejo ja Puatje musyje nutraukdamas arabu verzimasi į siaure nuo Pirenu Bet pagrindinis Karolio priesas buvo saksai kurie vis atsisakydavo moketi duokle 741 m lapkritį pries savo mirtį Karolis Martelis vel padalino karalyste dviem savo sunums is pirmos santuokos Nors nebuvo karaliaus nuo Teodoriko mirties 737 m ir Pipinas Trumpasis titulavosi mazordomais Karlomanas gavo Austrazija su Tiuringija ir Alemanija Pipinas Trumpasis Neustrija su Burgundija Provansu Akvitanijos ir Bavarijos kunigaikstystes turejo autonomija tad nebuvo įtrauktos į padalinima Padalinimo metu buvo atstumtas jaunesnysis sunus Grifona kuriam teko labai mazai zemiu Todel netrukus iskilo konfliktas tarp Grifono ir vyresniu broliu Nors Karlomanas įkalino Grifona nesutarimai tarp vyresniu broliu nuleme kad jis buvo paleistas kai Pipinas kaip piligrimas vyko į Roma 743 m Karlomanas paskyre nauja karaliu kad apsisaugotu nuo brolio ambiciju ar sustiprintu Karolingu pozicijas 743 m Pepinas priverte Bavarijos kunigaikstį pripazinti franku valdzia Karlomanas nugalejo saksus po to abu broliai nugalejo Hunoalda Akvitanijos kunigaikstį ir baskus sukilusius alemanus 746 m Karlomanas pasitrauke is politikos ir įstojo į Sorakto kalno vienuolyna Pipino pozicijos sustiprejo dar labiau kai 752 m mire paskutinis Merovingu karalius Todel jis buvo isrinktas kaip karalius ir oficialiai įteisino Karolingu valdzia Nors tokie rinkimai buvo reti pagrindiniai germanu įstatymai teige kad karaliaus valdzia remiasi kilmingaisiais Jie galejo isrinkti nauja karaliu is vadovaujancio klano jei mane kad senasis negales tinkamai ju vesti į musį Pipinas dar labiau sustiprino savo pozicijas kai 754 m sudare sajunga su popieziumi Steponu II kuris įteike franku karaliui Konstantino dovanos klastote ir Paryziuje paskelbe jį patricius Romanorum Romenu gyneju Kitais metais Pipinas įvykde pazada popieziui ir jam atidave is lombardu atimta Ravena Aplink Roma atkariautas zemes jis irgi atidave popieziui ir jos tapo Popieziaus valstybes pradzia 768 m mirus Pipinui imperija pasidalino jo sunus Karlomanas ir Karolis I Karlomanui pasitraukus į vienuolyna ir netrukus mirus vienvaldziu tapo jo brolis veliau zinomas kaip Karolis Didysis Jis atstate lygu jegos balansa tarp imperatoriaus ir popieziaus o vykdydamas uzkariavimus Europoje sukure didele valstybe ir naujai atgaivino Franku karalyste 800 m Kaledu diena popiezius Leonas III karunavo Karolį Romenu imperatoriumi Romoje ir tokiu budu Franku valstybe tapo Franku imperija