Šis straipsnis apie Britų salų istoriją po 1707 m Apie Anglijos istoriją skaitykite straipsnyje Apie Škotijos istoriją s

Šis straipsnis apie Britų salų istoriją po 1707 m. Apie Anglijos istoriją skaitykite straipsnyje . Apie Škotijos istoriją skaitykite straipsnyje Škotijos istorija. Apie Airijos istoriją skaitykite straipsnyje Airijos istorija.

1707 m. unijos aktu Anglijos karalystė ir Škotijos karalystė susijungė į vieną valstybę, kuri pavadinta Didžiosios Britanijos karalyste (angl. Kingdom of Great Britain). Nuo 1801 m. vieningą įstatymų leidybos susirinkimą turinti valstybė pasivadino Jungtine Didžiosios Britanijos ir Airijos karalyste (angl. United Kingdom of Great Britain and Ireland), o 1922 m. įgavo dabartinį pavadinimą – Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė (angl. United Kingdom of Great Britain and Northern Ireland).

Anglijos ir Škotijos sujungimas

Jungtinė Didžiosios Britanijos karalystė
angl. United Kingdom of Great Britain

←

←

1707 – 1801

→


Vėliava	Herbas

Sostinė

Londonas

Religija

Protestantizmas (Anglijos Bažnyčia, )

Valdymo forma

Konstitucinė monarchija

Karalius/karalienė

1707–1714^[a](pirma)

Ona Stiuart

1760–1801^[b](paskutinis)

Jurgis III

Era

Naujieji laikai

^ Anglijos ir Škotijos karalienė 1702–1707 m.
^ Jungtinę Karalystę valdė iki 1820 m.

Karalienės Onos valdymo pabaiga

1707 m. unijos aktas buvo nepriimtinas išvytosios dinastijos šalininkams. Naudodamasis šiomis nuotaikomis pretendentas į sostą, (titulavęsis Anglijos ir Airijos karaliumi Jokūbu III bei Škotijos karaliumi Jokūbu VIII), palaikomas prancūzų dalinio, 1708 m. kovo mėnesį pabandė išsilaipinti Škotijos pakrantėje. Išsilaipinimas nepavyko dėl anglų admirolo Džordžo Bingo (Byng) budrumo. Po Onos mirties, pagal sosto paveldėjimo aktą karūna atiteko kurfiurstui Jurgiui, Jokūbo I vaikaitės Sofijos sūnui.

Jurgio I valdymas

Beveik iškart po karūnacijos Jurgis I paleido torių vyriausybę ir į kabinetą pakvietė , kuriems atstovavo Robertas Volpolis. Ankstesnė vyriausybė buvo smerkiama už Utrechto taikos sudarymą. Torių lyderis Henris Bulingbrukas (Bolingbroke) pabėgo į Prancūziją ir ėmė tarnauti Stiuartų pretendentui. Tuo metu grafo Maro vadovaujami 15 tūkst. Stiuartų šalininkų, vadinamų , surengė sukilimą Škotijoje, o 1715 m. gruodį pretendentas į sostą asmeniškai išsilaipino netoli Aberdyno ir pasiskelbė karaliumi Jokūbu III. Tačiau pagrindinio Stiuartų globėjo Liudviko XIV mirtis, taip pat prasidėję nesutarimai tarp pretendento ir Bulingbruko, paralyžiavo sukilėlių pajėgas, o parlamentu besiremianti vyriausybė veikė ryžtingai ir energingai. Sukilėliai buvo sumušti pre Šerifmiuro (Sheriffmuir), o tik ką išsilaipinęs Jokūbas buvo priverstas bėgti. Dar prasčiau nusisekė 1719 m. sukilimas.

1718–1720 m. Didžioji Britanija dalyvavo vadinamojoje Keturių valsybių sąjungoje, nukreiptoje prieš Ispanijos ministro Džulijaus Alberonio politiką. Didžioji Britanija paskelbė karą Ispanijai ir sunaikino jos laivyną. 1720 m. šalyje kilo finansinė suirutė ().

Jurgio II valdymas

Valdant Jurgiui II partinis gyvenimas nepakito. Vigai ir toliau liko valdžioje ir laikėsi taikingos politikos.

XIX amžius


Jungtinės Karalystės istorija
\| \| Škotijos

:
Romėnų Britanija		Kaledonija
Anglosaksai	Britai	Piktai
	Gvineda	Alpinai

Lankasteriai Jorkai
Anglijos karalystė ()
(Hanoveriai)

Jungtinė Karalystė (Vindzorai)
Susijusių šalių istorijos:
,

1801 m. sujungus Jungtinę Didžiosios Britanijos karalystę ir , įkurta Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Airijos karalystė. Dėl konstitucinių precedentų susiklostė parlamentinis režimas. Šiam britų parlamentiniam režimui buvo būdinga:

visos valdžios viršūnė susidėjo iš suverenaus parlamento plačiąja prasme, t. y. iš Karūnos ir abejų rūmų. Parlamento visagalybę lėmė tai, kad, valstybėje parlamento veiklos nevaržė jokios normos (nebuvo tai reglamentuojančios rašytinės konstitucijos);
vykdomoji valdžia kilo iš tautos renkamo parlamento ir buvo jam atsakinga, ir tai buvo išreiškiama formule „parlamentas leidžia įstatymus ir valdo per ministrų kabinetą“;
nors įstatymų leidžiamoji ir vykdomoji valdžios tiesiogiai nesijungė, bet jos viena kitą veikė. Ministrų kabinetą skyrė monarchas, bet už savo veiklą atsakė parlamentui. Parlamentas taip pat galėjo kontroliuoti valdovo veiklą, nes už jo aktus atsakomybę prisiėmė kabinetas. Ministras pirmininkas parlamentą galėjo paleisti prieš laiką, o monarchas galėjo atmesti parlamento priimtus aktus, nors pagal nerašytą taisyklę karališkąjį pritarimą (angl. royal assent) monarchas suteikdavo visiems parlamento įstatymams.

XX amžius

Apie XX a. parlamentinio režimo reikšmė silpo ir tai skatino deleguotosios teisės aktų leidybos paplitimas. XVIII a. pagrindinių valstybės institucijų sistemos grandimi tapo ministrų kabinetas. Jis atsiskyrė nuo Slaptosios tarybos (angl. Privy Council) – aukščiausios valdovo institucijos. Ministrų kabinetas valdytas ir įstatymai leisti per parlamentą.

Po unijos su Airija ir Škotija vėl išaugo parlamento reikšmė. Atsirado galimybė į vietas parlamente patekti platesnei visuomenei. Tačiau tai nebuvo lengva. Išliko nemaži cenzai (turto, lyties, amžiaus, sėslumo ir kt.). Taip pat galiojo daugelis pasenusių taisyklių (viena iš jų dvigubo votumo, leidusi tam pačiam rinkėjui balsuoti ne tik gyvenamojoje, bet ir nekilnojamo turto buvimo vietoje).

Demokratėjimo kryptimi buvo eita dar labai ilgą laiką. Pirmuoju žingsniu šia kryptimi, atkakliai priešinantis Lordų rūmams (angl. House of Lords), buvo 1832 m. išleistas Atstovavimo tautai aktas (angl. Representation of the People Act). Jis palietė tik rinkėjų turto cenzą ir rinkimų geografiją. Buvo priimamos naujos rinkimų reformos. 1872 m. įvestas slaptas balsavimas, ir tik 1948 m. Anglijoje įvesti lygūs rinkimai vietoj turėtų balsų rinkimų apygardoje pagal nuolatinę gyvenamąją vietą rinkimų apygardoje, kurioje buvo nekilnojamasis turtas, o baigusiems universitetus asmenims – dar ir universitetinėje rinkimų apygardoje nuo šiol rinkėjai galėjo balsuoti tik vienoje nuolatinės gyvenamosios vietos rinkimų apygardoje.^{[paaiškinti]}

Paskutinė rinkimų reforma Anglijoje įvykdyta 1969 m. Jos metu rinkėjų – vyrų ir moterų – amžiaus riba tapo 18 metų.

Išnašos

v • • r

Europos šalių istorijos

[a]

[b]