Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į patikimus šaltinius Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinka

Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į patikimus šaltinius.

Kosovo istorija – Kosovo, nepriklausomos Balkanų valstybės, istorija. Kosovas istorijoje vieną kartą (XIV a.) buvo iškovojęs valstybingumą kaip atskira serbiška kunigaikštystė ir yra nepriklausomas nuo 2008 m., kuomet Kosovo parlamentas paskelbė Kosovo Respublikos nepriklausomybę.


Vakarų Balkanų istorija
Serbijos \| Juodkalnijos \| Kosovo
Ilyrija, Mezija
Bizantijos imperija
Serbų kunigaikštystės (župos):
Raška
Bizantija (Sirmijaus tema)
Duklia > Serbijos DK
Serbijos karalystė > Serbijos imperija
Moravijos Serbija, Zeta, Prilepas, Brankovičiai, Vojinovičiai
Serbijos despotija
Osmanų imperija
Rumelijos, ejaletai
Moderniosios Serbijos istorija:
, Juodkalnijos kunigaikštystės
Serbijos, Juodkalnijos karalystės
Jugoslavijos karalystė
Jugoslavija > Serbija ir Juodkalnija
Serbija, Juodkalnija, Kosovas

Kosovo teritorija Antikoje sudarė dalį Dardanijos regiono, kuris nuo IV a. buvo administruojamas kaip atskira Romos imperijos (vėliau - Bizantijos imperijos) provincija. Nuo VI a. regionas slavizuotas, o nuo VII a. ėjo iš rankų į rankas tarp Bulgarijos ir Bizantijos. Nuo 1180 m. prijungtas prie Serbijos, ir serbų kultūros įtakoje išbuvo iki 1455 m., kai Kosovą užėmė Osmanų imperija.

Musulmonų valdymo laikais kito etninė teritorijos sudėtis, ir krikščionis serbus išstūmė musulmonai albanai. Kosovo etninė populiacija keitėsi per amžius ir net per pastaruosius dešimtmečius. Dabar teritorijoje gyvena albanai, serbai, bosniai, turkai, romai, bulgarai, žydai. Osmanų minimas nuo 1875 m., tačiau jo sienos ženkliai skiriasi nuo šiandienos Kosovo. Kosovas buvo prijungtas prie Serbijos karalystės 1912 m., ir prie Jugoslavijos karalystės kartu su Serbija 1918. Jugoslavijos sudėtyje, išskyrus II pasaulinio karo laikotarpį, išbuvo iki 1999 m. Dėl paaštrėjusių etninių konfliktų tarp albanų daugumos ir teritoriją valdančių serbų, 1999 m. JTO įvedė į teritoriją savo pajėgas ir iki 2008 m. paruošė Kosovą nepriklausomybei. Ši buvo paskelbta 2008 m. vasario 17 d.

Antikinė istorija

Pagrindinis straipsnis – Dardanai.

Neolito laikotarpio Kosovo teritorija užėmė Vinča-Turdas kultūros teritoriją (Vakarų Balkanų juodoji ir pilkoji keramika). Bronzos amžius čia prasidėjo XX a. pr. m. e., geležies – XIII pr. m. e. Kapai iš bronzos ir geležies amžių rasti tik Metohijoje, bet ne Kosove.

I tūkst. pr. m. e. Kosovo teritorija sudarė pietrytinį Ilyrijos istorinio regiono pakraštį, ir čia gyveno indoeuropiečių gentis dardanai. Rytuose Dardanija ribojosi su Trakija. Manoma, kad dardanų tarpe gyveno ir trakai . IV a. pr. m. e. dardanus nukariavo Makedonijos karalystė, tačiau vėliau jie atkūrė valstybingumą ir turėjo savo , kurios valdovai minimi graikų šaltiniuose.

Nors Ilyrija buvo nukariauta romėnų dar 160 m. pr. m. e., dardanai, būdami toliau nuo jūros, išlaikė nepriklausomybę iki mūsų eros pradžios. 6 m. jie įjungti į Mezijos provinciją, o šią padalinus 87 m., liko Aukštutinės Mezijos dalimi. III a. pabaigoje (po 284 m.), valdant Diokletianui, Dardanija atskirta kaip atskira Rytų Romos imperijos provincija. Ši romėnų provincija apėmė šių laikų Kosovo rytines dalis, pietinę Serbiją ir šiaurės Makedoniją. Iš pradžių Dardanijos sostinė buvo Naissus (dab. pietų Serbija), o vėliau - Skupas (dab. Makedonija). Vakarinė Kosovo dalis priklausė naujai suformuotai romėnų provincijai Prevalitanai, kurios sostinė buvo Doklėja (Juodkalnija).

Justinianas I perėmęs Bizantijos Imperijos valdžią 527 m., pratęsė Bizantijos ekspansiją į ankstesnes romėnų žemes. Jis istorikų apibūdinamas kaip paskutinis „Romėnų“ imperatorius, nes lotynų kalba buvo jo gimtoji, ir jis buvo paskutinis imperatorius, rimtai siekęs sujungti lotyniškai kalbančias vakarų ir rytų teritorijas. Slavų migracija Balkanus pasiekė VI–VII a., ir Kosovo teritorija liko nebekontroliuojama.

Kosovas Viduramžiais (839–1455 m.)

Kitų imperijų sudėtyje

Svarbiausios slavų gentys, gyvenusios Kosovo teritorijoje buvo berezitai ir . Kadangi jos savo valstybinių darinių nesukūrė, Bizantija nominaliai laikė šias teritorijas savomis, nors jų nekontroliavo. Pirmoji viduramžių valstybė užvaldžiusi Kosovo teritoriją buvo Bulgarija, kuri, valdant chanui , 839 m. prisijungė Kosovą kaip tolimą vakarų provinciją. Po Bulgarijos krikšto 864 m. šalyje ėmė plisti Krikščionybė, buvo statomos cerkvės ir vienuolynai.

Po 150 metų trukusio Bulgarijos valdymo, 1018 m. kontrolę šalyje vėl įgijo Bizantijos imperija, kuri priskyrė šią teritoriją Bulgarijos temai. Bizantijos viešpatavimas truko dar 160 metų, valdant Dukų ir dinastijoms.

XII a. silpstant Bizantijai, augo kita regionė galia - Serbija. Serbijos didysis kunigaikštis Stefanas Nemanja 1180 m. paėmė valdžią Duklioje ir pirmą kartą Serbijos teritorijas išplėtė į pietus, Bizantijos sąskaita, tokiu būdu gaudamas Kosovo teritoriją. Jo paveldėtojas 1217 m. titulavosi pirmuoju Serbijos karaliumi. Kosovo teritorija buvo tokia svarbi, kad nuo 1300 m. didžiausias Kosovo miestas Prizrenas tarnavo kaip Serbijos sostinė ir su protarpiais išbuvo sostine iki pat 1371 m.

Taigi, nuo XII a. pab. Kosovas pateko į Serbijos sudėtį ir buvo Serbijos dalis. Valdant dinastijai, buvo pastatyta dauguma Serbijos ortodoksų bažnyčių ir vienuolynų. Vienuolynams tekdavo dideli dvarai vakarų Kosove (Metohijoje). Didingiausios Kosovo bažnyčios – Pečo patriarchatas, Gračanicos bažnyčia ir Visoki Dečani vienuolynas netoli Dečani – visos buvo prižiūrimos. Kosovas svarbus ekonomiškai, nes dabartinė Kosovo sostinė Priština buvo pagrindinis prekybos kelias tarp Adrijos jūros uostų. Novo Brdo klestėjo kalnakasybos pramonė kaip ir Janjeve, kuriame telkėsi emigrantų bendruomenės ir Ragūzos pirkliai.

Etninę populiaciją Kosove tuo metu sudarė serbai, albanai ir valakai, mažesnė dalis graikų, armėnų, saksų ir bulgarų. Dauguma metraščiuose pateiktų vietovardžių slaviški, o ne albaniški, tai rodo, vyravusią serbų daugumą. Šį faktą įrodo ir turkų kadastro mokesčių popierius (defteris) rastas 1455 m., kuriame gyventojai surašyti pagal religiją ir kalbą ir jame – serbų dauguma. Tiesa, etninė tapatybė nuo viduramžių Europoje sparčiai kito, to meto žmonės netapatindavo savęs su vienintele etnine kilme.

Brankovičių žemė

Pagrindiniai straipsniai – Brankovičių žemė ir Kosovo mūšis.

1355 m. mirus carui Stefanui Dušanui, Serbijos imperija ėmė skaidytis į konkuruojančias vaivadijas. Tuo metu Kosovo regionas įgijo nepriklausomybę, kaip Brankovičių žemė, čia įsigalėjo , kurių svarbiausias buvo . Tai buvo trumpas Kosovo nepriklausomybės laikotarpis, trukęs nuo 1371 iki 1412 m.

Tas laikas sutapo su Osmanų ekspansija. Osmanai pasinaudojo Serbijos silpnumu ir įsiveržė į šalį. Pirmas mūšis vyko Kosovo lauke 1389 m., birželio 28 d., kai valdantis Serbijos princas Hrebeljanovičius sušaukė krikščionių karių koaliciją, sudarytą iš serbų, Bosnijos serbų, vengrų ir saksų karių. Sultonas irgi sudarė karių ir kaimyninių šalių savanorių armiją. Trūksta tikslių duomenų apie kariuomenių dydį, tačiau manoma, kad osmanai gerokai pranoko krikščionių armiją kiekiu. Serbai mūšį pralaimėjo, Lazaras paimtas belaisviu, o Muradą I nužudė Miloš Obilič. Pirmas Kosovo mūšis nulėmė serbų priešinimosi istoriją ir tapo nacionaliniu heroizmo ir kovos prieš visas kliūtis simboliu. Nors įvykis mitologizuojamas, kaip didysis serbų sutriuškinimas, tuo metu nuomonė pasidalijo į manančius, kad serbai pralaimėjo ir manančius, kad serbai laimėjo. Serbijos despotatas išlaikė nepriklausomybę ir Kosovo kontrolę iki 1455 m.

Antras mūšis vyko 1448 m. spalio mėn. tarp vengrų vadovaujamų ir osmanų pajėgų vadovaujamų Murado II. Pastebimai ilgesnė nei pirmoji kova, kurios pajėgos buvo dvigubai didesnės už pirmojo mūšio kariuomenes, pasibaigė vengrų pralaimėjimu. Nors mūšio pralaimėjimas nuvylė tuos, kurie priešinosi osmanų invazijai į Europą, tai nebuvo visiškas sutriuškinimas. Hunyadi pergalingai atlaikė osmanų veržimąsi į Vengrijos karalystę. Skandebergui taip pat sekėsi tėvynėje Albanijoje iki jo mirties 1468 m. Abu vadovai žymūs (kaip ir valakų lyderis Vladas III Drakula) tuo, kad priešindamiesi suteikė Austrijai ir Italijai daugiau laiko pasiruošti osmanų invazijai.

Osmanų imperijoje (1455–1912 m.)

Pagrindinis straipsnis – Osmanų imperija.

Osmanai į kraštą atnešė islamą ir įkūrė Kosovo sandžaką, kaip vieną iš osmanų teritorinių vienetų. Osmanų valdžia laikėsi apie 500 metų, per kuriuos osmanai buvo vienintelė galinga jėga regione. Dauguma slavų priėmė islamą ir tarnavo osmanams. Laikinai Kosovas buvo atitekęs austrams 1683–1699 m. kare, kur jiems padėjo serbai, bet jie pralaimėjo. 1690 m., serbų Pečo patriarchas Arsenijus III 37 tūkst. Kosovo šeimų padėjo emigruoti, kad jie išvengtų osmanų priespaudos. Patriarcho paklausė dauguma serbų. Dėl osmanų priespaudos, kitos ortodoksų migracijos iš Kosovo tęsėsi per XVIII a. Pažymėtina, kad dauguma albanų priėmė islamą, ir tik nedidelė dalis serbų padarė tą patį.

1766 m., osmanai panaikino Pečo patriarchatą, o Kosovo krikščionių įtaka buvo gerokai sumažinta. Iki tol galiojusios privilegijos panaikintos, ir krikščionių bendruomenė turėjo kęsti imperijos pralaimimus karus ir jų išlaidas, dėl kurių netgi buvo kaltinami.

Šiandienos provincijos teritoriją šimtmečius valdė osmanai. Per tą laiką keletas administracinių rajonų (vadinamų sandžakais), vadovaujamų sandžakbėjų (verčiamas kaip „rajono ponas“) į savo žemes buvo įtraukę Kosovo dalis. Nepaisant musulmonų griežtos tvarkos, daug krikščionių liko ten gyventi ir netgi pralobo. Islamizacijos procesas prasidėjo iškart po užkariavimo, bet užtruko gan ilgai – beveik amžių – ir pirma teikė dėmesį miestams. Atsivertimo priežastimi daugiausia laikoma ekonominė ir socialinė aplinka, nes musulmonai akivaizdžiai turėjo daugiau teisių negu krikščionys. Krikščionių gyvenimas tęsėsi toliau, jiems buvo paliktos bažnyčios, bet tiek serbų ortodoksai, tiek Romos katalikai turėjo mokėti didelius mokesčius.

Albanų migracijos į regioną

Apie XVII a. akivaizdžiai didėjo albanų populiacija, daugiausia Metohijoje. Tai migracijos pasekmė iš pietvakarių (dabartinė Albanija), su kuria plito ir islamas. Istorikai mano, kad prieš tai čia egzistavo katalikų albanų bendruomenė, kuri atsivertė į islamą.

1689 m. Kosovas nukentėjo per Didįjį turkų karą (1683–1699 m.), kaip teigiama serbų tautinėje mitologijoje. 1689 m. spalio mėn. maža Habsburgų armija, vadovaujama markgrafo Ludvigo iš Badeno nukovė osmanų imperiją ir pasiekė Kosovo žemes, prieš tai užgrobė Belgradą. Daug serbų ir albanų prisiekė ištikimybę austrams, kai kurie prisijungė prie armijos. Tai sukėlė reakciją; kiti albanai prisidėjo prie osmanų, kad apsigintų nuo austrų. Gausi osmanų kariuomenė tų metų vasarą nustūmė austrus atgal prie Nišo, po to iki Belgrado ir galiausiai už Dunojaus į Austriją.

1878 m. viena iš 4-ių vaivadijų su albanų gyventojais, įkūrusi Prizreno lygą buvo Kosovo vaivadija. Lygos tikslas – priešintis osmanams ir naujai iškylančių Balkanų tautų puldinėjimams.

Albanų nacionalinis judėjimas

Pagrindinis straipsnis – albanų tautinis atgimimas.

Albanų nacionalinį judėjimą nulėmė daug priežasčių. Šalia Albanijos aktyvistų įkvėpto nacionalinio atgimimo, įtakos turėjo ir politinės priežastys. 1870 m. osmanų žemės suskilo, ir jie pralaimėjo Europos slavų monarchijoms. Per 1877–1878 m. rusų-turkų karą, serbų kariai įsiveržė į Kosovo provincijos šiaurės rytinę dalį ir deportavo 160 tūkst. etninių albanų iš 640 vietovių. Be to, San Stefano sutarties pasirašymas pradėjo sunkią albanų padėtį Balkanuose, kurių žemės atskilo nuo Turkijos ir atiteko Serbijai, Juodkalnijai ir Bulgarijai. Bijodami albanų apgyvendintų teritorijų padalijimo naujoms Balkanų karalystėms, albanai įsteigė savo Prizreno lygą 1878 m. birželio 10 d., tris dienas prieš Berlyno kongresą, kuris vėliau peržiūrėjo San Stefano nuosprendžius. Nors lyga buvo įsteigta padedant sultonui, kuris tikėjosi išsaugoti užkariautas teritorijas, albanų lyderiai greitai lygą performavo į nacionalinę organizaciją ir į savivaldybę. Lygą rėmė italo-albanų bendruomenė ir puikiai veikė stengdamasi sujungti įvairių religijų albanus. Per tris gyvavimo metus lyga pasiekė albanų autonominės valstybės statusą osmanų imperijos sudėtyje, subūrė kariuomenę ir kovėsi gynybiniame kare. 1881 m. suformuotas laikinasis parlamentas Albanijai valdyti, prezidentaujant Ymerui Prizreni. Jam padėjo ministrai Abdyl Frasheri ir Sulejman Vokshi. Nepaisant to, kariniai Balkanų šalių įsiveržimai, didžiosios jėgos ir Turkija padalijo albanų karius į tris grupes, kas lygą priartino prie pabaigos.

Kosovas tapo namais ir kitoms albanų organizacijoms, kaip Peja lyga, pavadinta pagal 1899 m. atsiradusį miestą. Lygai vadovavo Haxhi Zeka, buvęs Prizreno lygos narys, ir kovojo už autonominę Albaniją. Lyga sustabdė veikla 1900 m. po karinio konflikto su osmanų pajėgomis. Zeką nužudė serbų agentas 1902 m., padedamas osmanų valdžios.

Albanijos nepriklausomybė ir Balkanų karai

Jaunųjų turkų reikalavimai XX a. pradžioje sulaukė albanų paramos, nes albanai tikėjosi pagerinti savo nacionalinę padėtį, pirmiausia, kad būtų pripažinta jų kalba, ir ją galėtų vartoti įmonėse ir švietimo įstaigose. 1908 m. 20 tūkst. ginkluotų albanų susirinko Uroševaco mieste, kad sustabdytų puldinėjimus, o vadovai Bajramas Curri ir Isa Boletini nusiuntė telegramą sultonui, reikalaudami konstitucijos pripažinimo ir parlamento leidimo. Albanai nesulaukė gerovės po jaunųjų turkų pergalės. Dėl to, albanų kalniečiai suorganizavo nesėkmingą sukilimą Kosove 1909 m. vasario mėn. Pasipriešinimas sustiprėjo turkų vadovais tapus oligarchų grupei taip pačiais metais. 1910 m. balandžio mėn., Idriz Seferi ir Isa Boletini vadovaujamos armijos maištavo prieš turkų karius, bet buvo priversti atsitraukti dėl daugybės nukentėjusių.

XX-as amžius

Po Pirmojo Balkanų karo 1912 m., didžioji Kosovo dalis priklausė Serbijos karalystei, o Metohijos regionas – Juodkalnijai. 1918 m. Serbija tapo naujai susiformavusios Serbų, kroatų ir slovėnų karalystės dalimi.

Tarpukaris ir Antras pasaulinis karas

1918–1929 m. laikotarpiu regione didėjo serbų populiacija. Karalystėje Kosovas buvo padalintas į 4 dalis, iš kurių trys priklausė Serbijai. Tai Zvečan Kosovas ir pietų Metohija, šiaurės Metohija atiteko Juodkalnijai.

1929 m. Kosovas padalintas į Zeta benovina rytuose (sostinė Cetinje), Vardar benovina pietryčiuose (sostinė Skopjė) ir Morava banovina šiaurės rytuose (sostinė Nišas).

Jugoslavijos padalijimas nuo 1941 m. iki 1945 m., didžioji dalis žemės atiteko Italijos okupuotai Albanijai, o mažesnė dalis vokiečių karinei administracijai Serbijoje ir Didžiajai Bulgarijai. Per okupaciją tūkstančius Kosovo serbų išvarė ginkluotos albanų grupuotės, viena jų – italų ir nacių kolaborantinė Vulnetari milicija. Kol kas dar nežinoma kiek nukentėjusių, bet serbai skelbia skaičius apie 10 000-40 000 nužudytųjų ir 70 000–100 000 ištremtųjų.

Kosovas antrojoje Jugoslavijoje (1945–1996 m.)

Pasibaigus karui ir įsigalėjus Tito komunistiniam režimui, Kosovas tapo autonominiu Serbijos regionu 1946 m., o 1963 m. tapo autonomine provincija. Kosovo sienos ne visai atitiko etninių albanų gyvenvietes Jugoslavijoje (didelė dalis albanų liko Makedonijos respublikoje, Juodkalnijoje ir Serbijoje, o šiaurinė Kosovo dalis gausiai apgyvendinta etninių serbų). Komunistų valdžia pabėgėliams neleido grįžti, ir tęsė patriotų, tokių kaip Shaban Polluzha, įkalinimus ir žudynes. Tivaro žudynėse nužudyta 3000-4000 Kosovo albanų.

1970 m. įsteigtas atskiras , vietoje anksčiau buvusio Belgrado universiteto padalinio. Teises vis dar prižiūrėjo komunistų partija, bet dabar jos daugiausia teko albanų komunistams. Kartu su 1974 m. Jugoslavijos konstitucijos išleidimu, Kosovas gavo savivaldą. Provincijos valdžia įteisino albanų kalbą Kosovo mokyklose – atvežtos knygos iš Enver Hoxha valdomos Albanijos.

Pagal 1974 m. konstituciją autonominėms Serbijos respublikoms, tarp jų ir Kosovui, buvo suteiktas žymiai didesnis savarankiškumas, faktiškai suteikiant joms federacinės respublikos statusą. XX a. 8-9 dešimtmečio ekonominė krizė Jugoslavijoje sustiprino serbų ir juodkalniečių emigraciją iš Kosovo, o tai tapo papildomu grėsmės ženklu serbų nacionalistams. Kosovo autonomija, paskelbta 1945 m. Jugoslavijos konstitucijoje iš tiesų reiškė nedaug. Josipo Broz Tito socialistų vyriausybė sistemingai kovojo su nacionalizmo apraiškomis visoje Jugoslavijoje, siekdama užtikrinti, kad nė viena Jugoslavijos šalis ar tautybė neimtų dominuoti kitų atžvilgiu. Serbijos, kuri buvo didžiausia ir daugiausiai gyventojų turinti respublika, įtaka buvo sumažinta įkuriant autonomines Vojevodinos ir Kosovo respublikas. Devintojo dešimtmečio pradžioje Serbijos centrinė vadovybė ėmė teigti, kad albanų lyderiai Kosovo krašte vykdo kontrrevoliuciją ir vykdo antiserbišką politiką.

1980 m. gegužės 4 d. mirė Tito ir prasidėjo ilgas politinio nestabilumo periodas, pablogintas augančios ekonominės krizės. 1980 m. įtampa tarp albanų ir serbų bendruomenių padidėjo. Albanai norėjo dar didesnės Kosovo autonomijos, o serbai norėjo glaudesnių ryšių su Serbija. Su Albanija niekas susijungti nenorėjo, nes ją valdė stalininė valdžia, ir ten pragyvenimo standartai buvo žemesni negu Kosovo. 1981 m. kovo mėn. pradžioje, Kosovo albanai suorganizavo protestą, norėdami, kad Kosovas taptų respublika Jugoslavijoje. Protestai išaugo į aršų maištą, įtraukiant 20 000 žmonių iš 6 miestų, kuriuos žiauriai numalšino Jugoslavijos valdžia. 2000 studentų nunuodyti per vandenį, tiekiamą į miegamuosius.

Provincijos vadovybė diskriminavo serbus, gyvenusius Kosove (taikomas „etninio valymo“ terminas šiems veiksmams apibūdinti), daugiausia pastebėta, kad vietinė teisėsauga nesiėmė sankcijų už serbams padarytus nusikaltimus. Komplikuota situacija Kosove reiškė, kad net absurdiški incidentai gali tapti skandalingomis bylomis. Kai serbų fermeris Dorde Martinovic pateko į ligoninę su buteliu tiesiojoje žarnoje po kaukėto užpuolimo, 216 serbų intelektualų pasirašė peticiją, skelbiančią, kad „Dorde Martinovic atvejis atspindi visų serbų padėtį Kosove“. Turbūt didžiausias Kosovo serbų skundas buvo dėl komunistų valdžios aplaidumo Belgrade. 1987 m. rugpjūčio mėn., Jugoslavijai baigiant komunistinį režimą, Kosove apsilankė Slobodanas Miloševičius. Jis apeliavo į serbų tautinę savimonę ir patraukė didelį būrį žmonių, primindamas Kosovo mūšį, tvirtindamas: „niekas neturi teisės jus mušti“. Jis tapo Kosovo serbų herojumi. Metų pabaigoje Miloševičius atėjo į Serbijos valdžią. 1989 m. Kosovo ir šiaurinės Voivodinos provincijos autonomija drastiškai sumažinta pagal Serbijos referendumą. Referendumas paskelbė naują konstituciją, kuri leido multipartinę sistemą, įvedė žodžio laisvę ir gynė žmogaus teises, nors iš tiesų Miloševičiaus valdžia kontroliavo daugumą šalies žiniasklaidos, dalyvavo neteisėtuose rinkimuose, ir buvo kaltinama pažeidžianti žmogaus teises. Ji ženkliai sumažino provincijos teises, perleido daugumą autonominių organų Serbijos parlamentui. Daugiausia konstituciniai pakeitimai buvo susiję su policijos kontrole, teismine sistema, ekonomika, švietimu ir kalbos politika. Naujai konstitucijai priešinosi dauguma Serbijos etninių mažumų, kurios tai laikė politiniu pagrindu padalytų žemių užgrobimu. Kosovo albanai atsisakė dalyvauti referendume, sakydami, kad jis neteisėtas. Provincijos valdžia priešinosi naujai konstitucijai, kurią turėjo patvirtinti, tai reiškė balsavimą už jos pačios išsiformavimą. Kosovo asamblėja įnirtingai priešinosi, bet 1989 m., kai asamblėja susitiko aptarti pasiūlymų, tankai ir ginkluotos mašinos apsupo susitikimo vietą, versdami delegatus sutikti su nutarimais.

1990-ieji

Po konstitucinių pakeitimų, visų Jugoslavijos respublikų ir provincijų parlamentai, kurie iki tol turėjo ministrus pirmininkus tik iš Jugoslavijos komunistų partijos, buvo panaikinti ir surengti daugiapartiniai rinkimai. Kosovo albanai atsisakė dalyvauti rinkimuose ir surengė savo nesankcionuotus rinkimus. Kadangi rinkimų taisyklės reikalavo 50 proc. balsų persvaros, Kosovo parlamentas nebuvo įsteigtas. Nauja konstitucija cenzūravo provincijos oficialią spaudą, stengiantis ją prijungti prie oficialiosios Serbijos žiniasklaidos, paliekant kelias laidas albanų kalba. Albanų kalbos programos Kosove buvo kontroliuojamos. Šaliai priklausančiai žiniasklaidai finansavimas nutrauktas, įtraukiant ir albanų žiniasklaidos priemones Kosove. Pagal konstituciją, buvo galima steigti savo privačias žiniasklaidos įmones, tačiau tam trukdė dideli mokesčiai ir griežti teisiniai reikalavimai. Šaliai priklausanti albanų kalbos televizija irgi buvo uždrausta transliuoti iš Kosovo. Tada pasirodė privatūs Albanijos žiniasklaidos transliuotojai. Žymiausias jų – Koha Ditore, kuriam leista dirbti iki 1998 m., kai jį uždarė po kalendoriaus, šlovinančio etninius albanų separatistus, paskelbimo. Konstitucija taip pat nustatė šaliai priklausančių įmonių įgaliojimus Serbijos parlamentui. 1990 m. Rugsėjo mėn., iki 123 000 albanų darbuotojų buvo atleisti iš pareigų seime ir žiniasklaidoje, kaip ir gydytojai, mokytojai ir darbininkai iš nacionalizuotos pramonės. Tai išprovokavo streiką ir masinį areštavimą. Kai kurie žmonės, kurių neatleido iš darbo, išėjo patys, kad nereikėtų dirbti Serbijos valdžiai. Nors atleidimai daug kur vadinti kaip etninių albanų spaudimas, valdžia teigė, kad tenori atsikratyti senų komunistų vadovų. Senoji albanų švietimo sistema ir vadovėliai pašalinti, jų vietoje naudojami nauji. Švietimo planas iš esmės buvo toks pat kaip ir serbų ar kitų tautybių Serbijoje, išskyrus tai, kad juose buvo mokoma albanų kalba. Mokslas albanų kalba pašalintas 1992 m. ir grąžintas 1994 m. , kuris buvo laikomas Kosovo albanų centru, uždraustas mokymas albanų kalba ir masiškai atleisti mokytojai. Albanai atsakė boikotuodami regiono mokyklas ir kurdami neoficialią švietimo sistemą albanų kalba. Kosovo albanus šokiravo jų teisių pažeidimai. 1990 m. vasario mėn., vykstant masiniams streikams ir smurtui visuomenėje, paskelbta nepaprastoji padėtis ir sutelktos Jugoslavijos armijos pajėgos, kad numalšintų sukilimus. Nesankcionuoti rinkimai vyko 1992 m., ten Ibrahim Rugova išrinktas „prezidentu“ pasiskelbusiai „Kosovo respublikai“; nei serbai, nei užsienio parlamentai rinkimų rezultatų nepripažino. 1995 m. daug Serbijos pabėgėlių iš Kroatijos buvo apgyvendinti Kosove, kas vėliau tik pablogino dviejų bendruomenių santykius. Albanų opozicija Jugoslavijos suverenitetui ir ypač Serbijai iškilo kaip maištas sostinėje Prištinoje (1968 m. ir 1981 m. kovo mėn.). Ibrahimas Rugova teigė, kad tai nesmurtinis gynimasis, bet vėliau opozicija persiformavo į separatistinę agitaciją ir ginkluotą Kosovo išsivadavimo armijos aktą.

KIA veikla ir Kosovo karas

KIA pradėjo partizaninį karą ir teroro kampaniją, reguliariai bombardavimais atakuodama Jugoslavijos saugumo pastatus, šalies oficialius ir civilius asmenis, kurie palaikė nacionalinę valdžią. Panašiai veikė ir nepriklausantys KIA organizacijai. 1998 m. kovo mėn., serbų policija ir Jugoslavijos armija sujungė jėgas, kad nukautų separatistus. Per kelis mėnesius nužudyta tūkstančiai civilių, apie 50 000 paliko namus; dauguma iš jų – albanai. Dauguma albanų buvo ginklu priversti palikti namus dėl kariaujančių KIA ir šalies armijos. UNHCR paskaičiavo, kad 460 000 žmonių neteko būsto nuo 1998 m. kovo mėn. iki NATO bombardavimo pradžios 1999 m. kovo mėn. Prieš ne albanų kilmės gyventojus taip pat buvo smurtaujama. Serbai kėlėsi į kitas Kosovo vietas arba į centrinę Serbiją. Jugoslavijos raudonasis kryžius skelbė, kad daugiau nei 30 000 ne albanų kilmės gyventojų paliko gyvenamas vietas dėl situacijos Kosove, dauguma iš jų – serbai. Tarp serbų ir albanų atstovų nutrūkus deryboms, kurias prižiūrėjo NATO, 1999 m. kovo 24 d. NATO įsiveržė į teritoriją be Jungtinių Tautų leidimo. NATO pradėjo bombardavimo kampaniją prieš Jugoslavijos karinius pastatus, vėliau pasuko prie plataus masto bombardavimo. Karas įsibėgėjo kai KIA tęsė puldinėjimus prieš serbų pajėgas, o serbų ir jugoslavų pajėgos toliau kovėsi su KIA, taip mažindami populiaciją Kosove, kas tarptautiniu mastu buvo laikoma etniniu valymu, palaikomu valdžios. Tarptautinis kriminalinis tribunolas sulaikė nemažai senojo Jugoslavijos parlamento atstovų ir kariūnų, taip pat ir prezidentą Miloševičių, kaltinamų karo nusikaltimais. Miloševičius mirė nesulaukęs nuosprendžio. Jungtinės Tautos paskaičiavo, kad per Kosovo karą, apie 640 000 albanų paliko Kosovą. Dauguma pabėgėlių išvyko į Albaniją, Makedonijos respubliką ar Juodkalniją. Pareigūnai konfiskavo ir sunaikino daugumos pabėgėlių dokumentus, tam taikomas „identiteto valymo“ apibrėžimas. Dėl to pabėgėliams buvo sunku grįžti po karo ir įrodyti savo identitetą. Serbų šaltiniai teigia, kad daug albanų iš Makedonijos ir Albanijos – apie 300 00 – migravo į Kosovą su pabėgėlio statusu.

Dabartinė istorija (1999–2006 m.)

Karas baigėsi 1999 m. birželio 10 d. serbų ir Jugoslavijos vadovų pasirašymu Kumanovo susitarimą, kuris perleido provincijos valdymą Jungtinėms Tautoms. NATO vadovaujamos Kosovo pajėgos įžengė į teritoriją po karo, gavusios JT užduotį užtikrinti saugumą. Keičiantis valdančioms jėgoms, skaičiuojama apie 100 000 serbų ir kitų ne albanų, daugiausia romų kilmės, gyventojų, palikusių regioną, dėl baimės būti diskriminuojamais. Buvo manoma, kad romai padėjo serbams per karą. Pabėgėliai pasitraukimą argumentavo tuo, kad vėl gali būti puldinėjami sugrįžusių albanų. Dar keli tūkstančiai buvo išvaryti atakų, išpuolių ir nusikaltimų bangos po karo metu, kai sunkiai sekėsi atstatyti tvarką regione. Daugelis pabėgėlių iš Kosovo vis dar gyvena laikinose stovyklose Serbijoje. 2002 m. Serbija ir Juodkalnija paskelbė globojanti apie 277 000 be būsto likusių žmonių, iš kurių 201 641 gyvena Serbijoje, 29 451 Juodkalnijoje, 46 000 be vietos Kosove kartu su 16 000 sugrįžusių žmonių, negalinčių rasti gyvenamos vietos. Kiti šaltiniai pateikia kur kas mažesnius aukų skaičius; Europos stabilumo iniciatyvinė grupė skelbia tik 65 000 gyvenamos vietos netekusių žmonių, kartu su 40 000 serbų, likusių Kosove, nors tai sudaro ženklų prieš 1999 m. nesuskaičiuotų etninių serbų kiekį. Didžiausia etninių serbų dalis gyvena šiaurės Kosove, į šiaurę nuo Ibaro upės, kiti du trečdaliai gyvena albanų apgyvendintoje pietų dalyje. 2004 m. kovo 17 d. dėl albanų suorganizuoto pogromo sukilimo Kosove mirė 19 žmonių, ir buvo nuniokotos 35 serbų ortodoksų bažnyčios ir vienuolynai. Dar keli tūkstančiai paliko namus ir įgijo pabėgėlio statusą Serbijoje arba šiaurinėje Kosovo dalyje. Nuo karo pabaigos, Kosovas tapo vienas pagrindinių prekybos žmonėmis centrų. Tai paskatino ir NATO pajėgų dislokavimas.

Kosovo nepriklausomybė

2006 m. prasidėjo tarptautinės derybos dėl Kosovo statuso apibrėžimo. Numačius tarptautinei bendruomenei pripažinti Kosovo suverenitetą Serbijos atžvilgiu, didžioji dalis gyventojų reikalavo nepriklausomybės. JT remtos derybos, vestos JT specialaus atstovo Martti Ahtisaari prasidėjo 2006 m. vasario mėn. Susitarus dėl kitų techninių reikalavimų, provincijos statuso klausimu partijos oponavo viena kitai. 2007 m. vasario mėn. Ahtisaari nusiuntė pirminį statuso apibrėžimą vadovams Belgrade ir Prištinoje, kuriame JT saugumo vadovybės nutarimu nustatyta provincijos „prižiūrimos nepriklausomybės“ padėtis. Nuo 2007 m. liepos mėn. pradžios projekto rezoliucija, kurią rėmė JAV, JK ir kt. Saugumo tarybos narės, perrašyta 4 kartus, kad atitiktų Rusijos įsitikinimus, jog tokia rezoliucija pažeis valstybės suvereniteto įstatymą. Rusija, kuri yra viena iš 5 Saugumo tarybos narių, turinti veto teisę, sakė, kad nerems jokios rezoliucijos, kuri netenkins abiejų Belgrado ir Prištinos vadovybių. 2008 m. vasario 17 d. Kosovo parlamentas paskelbė nepriklausomybę ir sulaukė įvairių tarptautinių reakcijų.

Nuorodos

Alfa.lt Vygantas Vareikis: apsispresime už Dovydą ar Galijotą?
Anarchija.lt Serbijos anarchistų pareiškimas dėl Kosovo
Bernardinai.lt Bronislovas Genzelis: kai pamištami istoriniai faktai
Bernardinai.lt Andrius Martinkus: Juodoji Kosovo magija

Šaltiniai

http://www.nytimes.com/2008/02/18/world/europe/18kosovo.html?_r=1&ref=europe

v • • r

Europos šalių istorijos

[1] ttp://www.nytimes.com/2008/02/18/world/europe/18kosovo.html?_r=1&ref=europe