Azərbaycan
Deutschland
Lietuva
Malta
ශ්රී ලංකාව
Türkmenistan
Türkiyə
Украина
Šis straipsnis apie imperiją Apie ją valdžiusią dinastiją skaitykite straipsnyje Osmanų dinastija Osmanų imperija Otoman
Osmanų imperija
- Šis straipsnis apie imperiją. Apie ją valdžiusią dinastiją skaitykite straipsnyje Osmanų dinastija.
Osmanų imperija, Otomanų imperija (turk. osm. دولت عليه عثمانيه = Devlet-i ʿAlīye-i ʿOsmānīye, turk. Osmanlı İmparatorluğu, Osmanlı Devleti) − daugiatautė turkų valdoma valstybė, egzistavusi 1299−1923 m. Europoje dar vadinama Turkijos imperija arba tiesiog Turkija. Po jos subyrėjimo atsirado Turkijos Respublika, oficialiai paskelbta 1923 m.
| Osmanų imperija turk. osm. دولت عليه عثمانیه Devlet-i ʿAlīye-i ʿOsmānīye | |||||
| Imperija | |||||
| |||||
| |||||
| Devizas دولت ابد مدت Devlet-i Ebed-müddet (Amžinoji valstybė) | |||||
| Osmanų imperijos teritorija (1683 m.) () | |||||
| Sostinė | (1299−1326), Bursa (1326−1365), Edirnė (1365−1453), Konstantinopolis (1453−1922) | ||||
| Kalbos | Turkų osmanų | ||||
| Valdymo forma | Absoliutinė monarchija | ||||
| Sultonas | |||||
| 1299–1324 | Osmanas I (pirmas) | ||||
| 1918–1922 | (paskutinis) | ||||
| Istorija | |||||
| - Įkurta | 1299 m., 1299 | ||||
| - „“ | 1402–1413 | ||||
| - | 1876−1878 | ||||
| - | 1908−1920 | ||||
| - Panaikintas sultonatas | 1922 m. lapkričio 1 d. | ||||
| Plotas | |||||
| - 1680 | 24 500 000 km² | ||||
| Gyventojai | |||||
| - 1856 | 35 350 000 | ||||
| - 1906 | 20 884 000 | ||||
| - 1914 | 18 520 000 | ||||
| - 1919 | 14 629 000 | ||||
| Valiuta | , , | ||||
Didžiausio klestėjimo metu (XVI−XVII a.) imperija driekėsi per tris žemynus ir valdė Mažąją Aziją, Artimuosius Rytus, Balkanus, Šiaurės Afriką ir Krymą. Osmanų imperija tęsėsi nuo Gibraltaro sąsiaurio vakaruose iki Kaspijos jūros ir Persijos įlankos rytuose, nuo Austrijos ir Slovakijos sienų šiaurėje iki Sudano, Eritrėjos, Somalio ir Jemeno pietuose. Imperiją sudarė 29 provincijos, jai buvo pavaldžios Moldavijos, Valakijos ir Transilvanijos vasalinės kunigaikštystės.
Osmanų imperija šešis amžius buvo Rytų ir Vakarų civilizacijų ryšių centras, kartais laikoma islamiška Viduržemio jūros imperijų (Romos ir Bizantijos) įpėdine.
Valstybės iškilimas (1299–1453 m.)
| Turkijos istorija |
| Mažosios Azijos istorija |
| Bizantijos imperija |
| Seldžiukų imperija |
| Rumo sultonatas |
| Kilikijos Armėnija, , Trapezunto imperija |
| Anatolijos beilikai |
| Osmanų imperija |
| Turkijos Respublika |
Osmanų imperijos įkūrimas siejamas su 1299 m. įvykusiu seldžiukų Rumo sultonato subyrėjimu. Tuo metu Anatolijoje susikūrė daug smulkių emyratų, vadinamų . Osmanų valstybės pradininku buvo Osmanas I, iš kurio kildinamas dinastijos ir imperijos pavadinimas.
Legenda teigia, jog Osmano I tėvas keliavo per Mažąją Aziją su 400 raitelių ir atsidūrė prie dviejų armijų mūšio lauko. Nusprendęs įsikišti, pasirinko pralaiminčią pusę, padėdamas jai pasiekti pergalę. Kariai, kuriems jis padėjo, kovėsi už seldžiukų sultoną, ir šis už pagalbą atidavė Ertuhrului valdyti vietovę. 1281 m. Eskišechiro tapo jo sūnus Osmanas, kuris 1299 m. paskelbė nepriklausomybę nuo Rumo sultonato. Šis faktas laikomas Osmanų valstybės pradžia.
Įkūrus Osmano valstybę, jos priklausomybėn palaipsniui pateko vis daugiau kaimyninių tiurkų genčių. Kadangi Bizantijos imperija buvo nusilpusi, Osmanas galėjo plėsti teritorijas jos sąskaita. Du didžiausi Bizantijos miestai Anatolijoje, Bursa ir Iznikas, buvo paimti jau po Osmano mirties − 1326 m. ir 1331 m. Osmano sūnus paveldėjo valstybę, kurios dydis siekė apie 20 000 km². Sostine jis paskelbė Bursą, kuri iki 1453 m. Konstantinopolio užėmimo išliko Osmanų sultonų laidojimo vieta.
Valstybės ekspansija tęsėsi į europinę Marmuro jūros pakrantę, Galipolį (1354 m.) Tais pačiais metais Anatolijoje buvo užimta Ankara (gr. Angora). Po Orhano mirties, valstybės plotas patrigubėjo. Jo įpėdiniai užėmė Adrianopolį (antrąjį pagal dydį Bizantijos miestą). Po sekė invazija į Makedoniją (1371 m.) 1389 m. Kosovo mūšyje pavyko nugalėti Serbijos ir Bosnijos kunigaikščius.
Turkams užėmus Balkanus, jų strateginiu tikslu tapo Konstantinopolio užėmimas. Tačiau kai Timūras 1402 m. įsiveržė į Anatoliją ir paėmė sultoną Bajezidą I į nelaisvę, šalyje kilo suirutė. Prasidėjusiame pilietiniame kare (1402−1413 m.), sultono sūnūs kovėsi dėl sosto, kol galiausiai tapo sultonu ir grąžino stabilumą.
Klestėjimas (1453–1683 m.)
Ekspansija ir apogėjus (1453–1566 m.)
Naujos Osmanų valstybės ekspansijos pradžia siejama su Mehmedo I anūku Mehmedu Užkariautoju, reorganizavusiu valstybę ir armiją. Tai sudarė prielaidas 1453 m. gegužės 29 d. užimti Konstantinopolį. Mehmetui II tuo metu buvo vos 21 metai. Konstantinopolis tapo naująja Osmanų imperijos sostine, o Mehmedas II titulavosi Romos cezariu (turk. Kayser-i Rûm). Tačiau naujojo sultono titulo nepripažino nei Vakarų Europa, nei graikai, nei Rusijos carai, kurie taip pat teigė esą Bizantijos imperijos įpėdiniais. Siekdamas įtvirtinti savo pretenzijas, Mehmedas II bandė užimti ir Romą, kurioje rezidavo popiežius. 1480 m. liepos 28 d. jo kariuomenė užėmė dalį Italijos pusiasalio, ties Otrantu ir Apulija. Tačiau po sultono mirties 1481 m. gegužės 3 d. Italijos kampanija buvo nutraukta, o osmanų pajėgos atsitraukė.
Sultonas Selimas I (valdė 1512–1520 m.) išplėtė imperiją į pietus ir rytus, nugalėdamas Persijos šachą Ismailą I . Selimo laikais osmanai užvaldė Egiptą ir įkūrė laivyną Raudonojoje jūroje − taip Imperija pradėjo konkurenciją su Portugalija dėl dominavimo regione.
Selimo įpėdinis Suleimanas Puikusis (valdė 1520–1566 m.) tęsė tėvo užkariavimus. 1521 m. užėmęs Belgradą, vėliau užkariavo ir Vengrijos karalystę, o po 1526 m. pergalės Mohačo mūšyje − ir kitas teritorijas Centrinėje Europoje. 1529 m. jo kariuomenė apsupo Vieną, tačiau miesto neužėmė, nes prasidėjus žiemai turėjo pasitraukti. 1532 m. kitas Vienos puolimas, kuriame, manoma, dalyvavo 250 tūkst. karių Osmanų kariuomenė, buvo sustabdytas 60 mylių į pietus nuo Vienos, Gunso tvirtovėje. Galiausiai, po kelių osmanų atakų 1543 m., Habsburgų valdovas Ferdinandas 1547 m. oficialiai pripažino Imperijos valdžią Vengrijoje. Tokiu būdu Osmanų įtakon kaip imperijos vasalinės kunigaikštystės pateko Transilvanija, ir Moldavija.
Tuo metu Imperijos rytuose osmanai 1535 m. iš persų atkovojo Bagdadą, vėliau užėmė Mesopotamiją ir pasiekė Persijos įlanką.
Tuo pat metu imperija pradėjo dominuoti jūrose − Suleimano admirolas Barbarosa Hairedinas Paša rengė sėkmingus žygius prieš krikščionių laivynus. Osmanams pavyko iš Ispanijos atimti Tunisą ir Alžyrą. Daug Ispanijos musulmonų ir žydų buvo perkelti į osmanų valdomas teritorijas, ypač į Salonikus, Kiprą ir Konstantinopolį.
1543 m. osmanai iš Šventosios Romos imperijos atkovojo Nicą. Tai pavyko tik susitarus su Prancūzija, kadangi XVI a. viduryje abi valstybės buvo artimos sąjungininkės. Jas vienijo pasipriešinimas Habsburgų dominavimui pietinėje ir centrinėje Europoje (tuo pat metu į antihabsburgiškas sąjungas buvo įsijungę ir Anglija bei Nyderlandai). Osmanų imperija už šią sąjungą Prancūzijai leido prekiauti imperijos teritorijoje nemokant mokesčių.
Krizė (1566–1683 m.)
Po Suleimano mirties 1566 m. Osmanų imperija ėmė silpti, pradėjo prarasti turimas teritorijas. Valdant silpniems sultonams, taip pat ėmė krikti imperijos karinė ir biurokratinė struktūra. Nepaisant to, Osmanų imperija iki pat 1683 m., žyminčio turkų ekspansijos Europoje pabaigą, išliko labai reikšminga jėga Europoje.
Kai kurių istorikų nuomone, imperijos nuosmukio pradžią žymi jau 1571 m. įvykęs Lepanto mūšis. Tuo metu krikščionių koalicija Pietų Europoje, vadovaujama Ispanijos karaliaus Pilypo II, nusprendė palaužti Osmanų laivyno galią Viduržemio jūroje. Lepanto mūšis laikomas keršto ataka už tais metais osmanų iš Venecijos atimtą Kiprą. Mūšyje krikščioniškoji koalicija pasiekė pergalę ir paspartino osmanų dominavimo Viduržemio jūroje pabaigą. Po mūšio sultonas pasakė: „Bedieviai nusvilino mano barzdą. Ji ataugs.“ Pokalbyje su Venecijos ministru, Osmanų imperijos didysis viziris teigė: „Atėmę Kiprą, mes nukirtome vieną jūsų rankų, o nugalėdami mūsų laivyną, jūs nuskutote mums barzdas.“
Praėjus vos 6 mėnesiams po Lepanto pralaimėjimo, osmanai pastatė naują laivyną, kuriame buvo 250 laivų, įskaitant 8 modernius . Konstantinopolio uostuose kasdien buvo pastatomas vienas naujas karo laivas. Tačiau Lepanto mūšyje žuvus daugeliui patyrusių jūreivių, imperijos laivynas neatgavo turėtos galios.
Krizės priežastys
Imperijos krizę nulėmė keli svarbūs veiksniai.
Per XVI a. Osmanų imperija kovėsi Austrijos ir Persijos kampanijose. Šie konfliktai mažino išteklius, šalis buvo priversta mažiau dėmesio skirti laivynui. Nuolatinė būtinybė ginti rytines ir vakarines sienas neleido veltis į ilgalaikius konfliktus jūrose. Todėl XVI a. pabaigoje Osmanų laivyno dominavimui Persijos įlankoje, Indijos vandenyne ir Prieskonių salose metė iššūkį Vakarų Europos valstybės, pirmiausia Portugalija. Vakarų Europos šalių laivynų sustiprėjimas ir kitų kelių į Aziją atradimas pakenkė ir Osmanų imperijos ekonomikai.
Europos valstybės ėmė siekti apriboti osmanų valdžią sausumos prekybos keliuose. Milžiniškos sidabro įplaukos iš Naujojo pasaulio į Ispanijos iždą, sukėlė Osmanų imperijos valiutos nevaldomą infliaciją. Tai turėjo neigiamų pasekmių visai valstybės ekonomikai. Nors, siekdamas sustiprinti ūkį, sultono didysis viziris Sokulu Mehmedas Paša parengė Sueco ir Dono-Volgos kanalų projektus, tuo metu jie taip ir nebuvo įgyvendinti.
Sausumoje nusistovėjo beveik pastovi Osmanų imperijos valstybinė siena su Habsburgų monarchija, išlikusi iki XIX a. Čia tik retkarčiais vyko mūšiai, kurių metu buvo paimamos pavienės vienos ar kitos pusės tvirtovės. Sąlyginę ramybę nulėmė ir geografiniai veiksniai: iki mechanizacijos epochos Viena buvo tolimiausias taškas, iki kurio Osmanų armija galėjo nužygiuoti iš Stambulo per vienos kampanijos, trukdavusios nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens, laiką. Be to, imperijai buvo sunku vienu metu išlaikyti du kovos frontus: vieną su Austrija, o kitą su islamiška priešininke − Safavidų Persija.
Imperijos nuosmukį taip pat lėmė ir jos atsilikimas nuo Vakarų karinių technologijų srityje. Europiečių šauliai mūšiuose nušluodavo glaustas turkų pėstininkų eiles. Austrija fronto linijoje pastatė naujo tipo žemas tvirtoves (), prieš kurias osmanai neturėjo tinkamų kovos priemonių, todėl jų anksčiau efektyviai naudota artilerija tapo beverte. Dėl taikomų mažesnių karių verbavimo standartų, armijoje atsirado disciplinos problemos. Dėl taktikos ir ginkluotės pokyčių, anksčiau buvę ypač svarbūs sipahiai prarado kovinę reikšmę, tačiau išaugo janyčarų vaidmuo. Armijoje kilę (1519–1610 m.) ir janyčarų maištai (1622 m.) sukėlė daug neramumų XVI a. pab. − XVII a. pr. imperijoje. Šių maištų metu žlugo kelios imperijos vyriausybės.
Osmanų imperijoje šiuo laikotarpiu būdingas sultonų nesugebėjimas valdyti ir galios telkimasis žemesniuose vyriausybės lygiuose. Vienintelis to laikotarpio sultonas, tvirtai valdęs imperiją, buvo (1612–1640 m.), kuris laikinai iš Safavidų atgavo Jerevaną (1635 m.) ir Bagdadą (1639 m.). Jis − paskutinis osmanų sultonas, vadovavęs karo veiksmams pats būdamas fronte.
Visam XVI a. II pusės − XVII a. laikmečiui būdingas haremo įsigalėjimas imperijos reikaluose. Moterų sultonato laikotarpis (apie 1530–1656 m.) apibūdina didžiausią politinę haremo įtaką imperijoje, kuomet jaunų sultonų motinos − valdė savo sūnų vardu. Pirmoji validė buvo Valide Hafsa Sultan, kita Nurbanu sultan, ją Baylo Andrea Giritti iš Venecijos apibūdino kaip „didžiausio gerumo, drąsos ir išminties moterį“, nepaisant to, kad ji „baudė vienus, o apdovanodavo kitus“. Paskutinės iškilios to laikotarpio moterys buvo Sultan ir jos marti . Jų politinė nesantaika baigėsi Kösem žmogžudyste 1651 m. Garsiausios ir daugiausiai įtakos turėjusios sultan: Haseki Hurem Sultan, Nurbanu Sultan, Valide Safiye Sultan, regentė Valide Kosem Sultan.
1656–1703 m. imperijos vidaus politika apibūdinama kaip . Jo metu imperiją realiai valdė iš pradžių įtakingi haremo nariai, o vėliau − didieji viziriai.
Tačiau XVII a. buvo ne tik imperijos stagnacijos ir nuosmukio laikotarpis, bet ir metas, kai osmanų valstybė pradėjo prisitaikyti prie išorinių ir vidinių permainų.
Stagnacija ir reformos (1699–1827 m.)
Stagnacijos laikotarpiu daug žemių Balkanuose buvo užleista Austrijai. Kai kurios imperijos sritys, kaip antai Egiptas ir Alžyras faktiškai tapo nepriklausomi ir tik formaliai pakluso osmanams, o greitai tapo Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos įtakos zonomis. XVIII a. centrinė valdžia suteikė vis daugiau galios vietiniams lyderiams ir savivaldai. XVII−XIX a. Osmanų imperija kovojo daugybę karų su Rusija.
Ilgas osmanų stagnacijos laikotarpis pasižymi ir nepavykusiomis reformomis. Jo pabaigoje buvo įgyvendintos kelios švietimo ir technologijų reformos, buvo įkurtos kelios aukštojo mokslo įstaigos, kaip antai Stambulo technologijos universitetas. Osmanų mokslas ir technologija buvo ypač vertinami viduramžiais. Tai lėmė turkų mokslininkų atlikta klasikinio mokslo ir Islamo doktrinos sintezė bei iš kinų perimti parakas ir kompasas. Tačiau tuo pat metu lygiagrečiai vyravo ir labai konservatyvios kultūrinės nuotaikos. Rašytojų gildijos paskelbė spausdintas knygas „velnio išradimu“. Dėl jų kaltės knygos imperijoje vėl pradėtos spausdinti tik praėjus 43 metams, kai 1493 m. Stambule spaustuvę įkūrė Sefardo žydai, pabėgę nuo 1492 m. prasidėjusios Ispanijos inkvizicijos.
Vėliau sekė „Tulpių laikotarpis“ (turk. Lâle Devri), taip pavadintas dėl sultono Ahmedo III meilės tulpėms ir jų naudojimo kaip taikaus valdymo simbolio. Po turkų pergalės prieš Rusiją 1712 m. nuo 1718 iki 1730 m. regione vyravo taika. Osmanų imperija pradėjo statyti įtvirtinimus aplink Balkanų miestus, kad apsigintų nuo europiečių ekspansijos. Buvo atliekamos eksperimentinės reformos: sumažinti mokesčiai, bandoma pagerinti osmanų valstybės įvaizdį, šalyje atsirado pirmosios privačių investicijų ir pelno įstaigos.
Bandymai radikaliai reformuoti osmanų kariuomenę prasidėjo valdant (1789–1807 m.), siekusiam modernizuoti armiją pagal europiečių modelį. Šioms reformoms pasipriešino reakcinės jėgos, religiniai lyderiai ir ypač nedisciplinuoti janyčarai. Norėdami išlaikyti savo privilegijas, jie sukilo. Selimo pastangos jam kainavo sostą ir gyvybę, tačiau 1826 m. janyčarų sukilimą numalšino naujasis sultonas .
Nuosmukis ir modernizacija (1828–1908 m.)
Dėl Osmanų imperijos centrinės vyriausybės nestabilumo ir nepaisant įvykusių administracinių reformų, nuo XIX a. pr. imperija ėmė prarasti vieną teritoriją po kitos.
XIX a. daugelyje šalių kilo nacionalinio atgimimo judėjimai. Jie neaplenkė ir Osmanų imperijos. Valstybėje pradėjo kurtis revoliucinės partijos. Anksčiau imperijoje įvykę sukilimai labai paveikė XIX a. pr. osmanų politiką. Dauguma turkų manė, kad tautinio nesutarimo priežastys yra išorinės. Imperija nesugebėjo numalšinti tautinės savimonės stiprėjimo. 1829 m., po nepriklausomybės karo, Graikija pasiskelbė nepriklausoma valstybe. Reformos nesustabdė tautinio pakilimo Dunojaus regiono kunigaikštystėse ir Serbijoje, apie 60 metų turėjusioje dalinį savarankiškumą. 1875 m. nuo imperijos atsiskyrė Serbija, Juodkalnija, Valakija, Bosnija ir Moldavija. Po Rusijos-Turkijos karo 1877−1878 m. Osmanų imperija formaliai pripažino Serbijos, Rumunijos ir Juodkalnijos nepriklausomybę ir suteikė autonomiją Bulgarijai. Dekolonizacijos laikotarpiu Serbijos žydas Yehuda Solomon Alkalai siūlė įkurti nepriklausomą Izraelio valstybę.
Tanzimato laikotarpiu (arab. Tanzîmât − „pertvarkymas“) 1839–1876 m. įgyvendintos reformos sukūrė sąlyginai šiuolaikinę šauktinių armiją, reformavo bankų sistemą, gildijas pakeitė fabrikais. 1856 m. „Imperijos reformų ediktas“ žadėjo lygybę visiems Osmanų imperijos piliečiams nepriklausomai nuo tautybės ir išpažįstamos religijos ir praplėtė 1839 m. „Imperijos pertvarkymo edikto“ tikslus. Reformų laikotarpis pasiekė aukščiausią tašką priėmus pirmąją Otomanų imperijos Konstituciją, vadinamąją (osmanų turkų kalba − „Pagrindinis įstatymas“). Ji buvo paskelbta 1876 m. lapkričio 23 d. Konstitucija suteikė religijos laisvę ir gyventojų lygybę prieš įstatymą.
Imperijos Pirmasis konstitucinis laikotarpis (turk. Birinci Meşrûtiyet Devri) buvo trumpas, tačiau idėja, kad konstitucinė monarchija yra atsakas į valstybę draskančius socialinius neramumus, išliko reikšminga. Šią idėją (vadinamąjį osmanizmą) puoselėjo imperijos reformatoriai, dar įvardijami Jaunaisiais osmanais, išsilavinimą gavę Vakarų universitetuose. Po 1876 m. karinio perversmo, jie privertė sultoną Abdulazizą (1861–1876 m.) atsisakyti sosto naudai. Tačiau Muradas V, motyvuojant jo nestabilia psichika, po kelių mėnesių buvo nuverstas. Jo įpėdinis (1876−1909 m.) tapo sultonu, kai 1876 m. lapkričio 23 d. pripažino konstitucinę monarchiją. Naujasis sultonas buvo dvejiems metams sustabdęs parlamento veiklą. Konstitucijos praktinis taikymas buvo sumažintas iki minimumo.
Tuo pat metu imperija turėjo gintis nuo kitų valstybių invazijų. 1798 m. Prancūzija užėmė Egiptą. Krymo kare Osmanų imperija susivienijo su Didžiąja Britanija, Prancūzija ir kitomis šalimis kovoje prieš Rusiją. Pralaimėjusi dar vieną − 1877−1878 m. − karą su Rusija, Osmanų imperija mainais už paramą Didžiajai Britanijai paskolino Kiprą. Imperija nustojo veltis į konfliktus ir ėmė sudarinėti sąjungas su Europos valstybėmis - Prancūzija, Nyderlandais, Jungtinė Karalyste ar Rusija.
Osmanų imperijos ekonomika buvo nusilpusi ir sunkiai galėjo grąžinti skolas Europos bankams. XIX a. pabaigoje Osmanų imperija išliko tik dėl Didžiosios Britanijos vykdytos Galios balanso doktrinos. Nors Austrija ir Rusija norėjo praplėsti įtaką regione Osmanų imperijos sąskaita, bet tam priešinosi Didžioji Britanija, bijojusi išaugsiančio kitų jėgų, tokių kaip Rusija, dominavimo rytinėje Viduržemio jūros dalyje.
Imperijos žlugimas (1908–1922 m.)
Antrasis konstitucinis laikotarpis (turk. İkinci Meşrûtiyet Devri) − galutinio Osmanų imperijos žlugimo metas. Šiuo laikotarpiu politikoje dominavo Vienybės ir Progreso komitetas (turk. İttihâd ve Terakkî Cemiyeti) ir judėjimas, vėliau pavadintas Jaunaisiais turkais (turk. Jön Türkler). prasidėjo 1908 m. liepos 3 d. ir greitai išplito visoje imperijoje, priversdama sultoną atkurti 1876 m. konstituciją ir sušaukti parlamentą. Konstitucinį laikotarpį trumpam nutraukė 1909 m. antirevoliucinis perversmas ir kovo 31 d. incidentas, kuris baigėsi sultono Abdulhamido II nušalinimu ir tremtimi į Salonikus. Soste jį pakeitė brolis Reşad.
Pasinaudodama Jaunųjų turkų revoliucijos sukeltais neramumais, Austrija-Vengrija 1908 m. aneksavo Bosniją ir Hercegoviną, nors šią teritoriją ji buvo užėmusi po Turkijos-Rusijos karo ir Berlyno kongreso dar 1878 m. Per Italijos-Turkijos karą (Bulgarija, Juodkalnija, Graikija ir Serbija) paskelbė karą Osmanų imperijai ir ji prarado beveik visas teritorijas Balkanuose per 1912−1913 m. vykusius Balkanų karus. Karai Libijoje ir Balkanuose tapo pirmuoju rimtu išbandymu Vienybės ir progreso komitetui. Osmanų imperija pralaimėjo karą su Italija, kuriame pirmąkart panaudoti lėktuvai, ir prarado Libiją.
XIX a. pab. susikūrusios Balkanų valstybės siekė gauti daugiau teritorijų iš Osmanų imperijos, ypač Albanijos, Trakijos ir Makedonijos provincijų. Šį siekį jos motyvavo nacionaline provincijų gyventojų sudėtimi. Nuo pat konfliktų Balkanuose pradžios, Rusija juose veikė kaip tarpininkas ir 1912 m. kovą buvo sudaryta Serbijos ir Bulgarijos sutartis, tų pačių metų gegužę Graikijos ir Bulgarijos sutartis, o Juodkalnija 1912 m. spalį susitarė su Serbija ir Bulgarija.
Serbijos-Bulgarijos sutartis, dar vadinama Makedonijos padalinimu, buvo pagrindinė Pirmojo Balkanų karo priežastimi. Antrasis Balkanų karas kilo, kai buvę sąjungininkai pradėjo konfliktą dėl naujai gautų teritorijų. Tai sudarė Osmanų imperijai galimybę atgauti dalį teritorijų Trakijoje. Balkanų karai Osmanų imperijoje 1913 m. sukėlė perversmą ir po to sekusį Trijų pašų valdymą.
Pirmasis pasaulinis karas
Osmanų imperija dalyvavo Pirmojo pasaulinio karo Vidurio Rytų kampanijose pasirašius Vokietijos ir Osmanų imperijos sutartį. Iš pradžių imperija laimėjo keletą svarbių pergalių ( ir ), bet Kaukazo kampanijoje ją sutriuškino Rusijos kariuomenė. Rusijos revoliucija 1917 m. leido osmanams atsigauti ir karo pabaigoje jie užėmė Azerbaidžaną, tačiau pralaimėjus kare imperija buvo priversta atiduoti užimtas teritorijas. Svarbiu įvykiu Pirmojo pasaulinio karo metu tapo armėnų pasipriešinimas Vano provincijoje. Jis sukėlė didelio masto armėnų deportacijas ir žudynes. Per armėnų genocidą osmanų kariai ir kurdų karo vadai žudė armėnus jų kaimuose ir deportacijos stovyklose Sirijos dykumoje. Osmanų vyriausybė kaltino armėnus bendradarbiaujant su Rusija, kuri okupavo rytinę Anatoliją, taip pat dėl armėnų savanorių dalinių Raudonojoje Armijoje. Galiausiai Osmanų imperija pralaimėjo karą po vadovaujamų britų pajėgų stateginių taikinių atakų ir arabų sukilimo 1916–1918 m.
Osmanų imperijos pabaiga
Osmanų imperija pasitraukė iš Pirmojo pasaulinio karo pasirašydama Mudroso paliaubas 1918 m. spalio 30 d. praėjus 17 dienų po Stambulo okupacijos. Pagal Osmanų imperija prarado visas Artimųjų Rytų teritorijas, kurios tapo Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos mandatais. Didelės sritys pietų ir vakarų Anatolijoje tapo Italijos įtakos zonomis. Beveik visa Trakija atiteko Graikijai, kuri taip pat gavo Izmiro protektoratą. Marmuro jūros sąsiauriai tapo sąjungininkų valdoma tarptautine zona. Armėnija tapo nepriklausoma valstybe. Didžioji Britanija gavo beveik viską pagal slaptą Sykes-Picot susitarimą, kurį ji sudarė su Prancūzija 1916 m. dėl Artimųjų Rytų padalijimo.
Stambulo ir Izmiro okupacija sukėlė turkų nacionalinį judėjimą, ir Turkijos Respublikos įkūrimą.
Mustafa Kemalio Atatiurko vadovaujamas turkų nacionalinis judėjimas Ankaroje 1920 m. balandžio 20 d. įkūrė Didžiąją nacionalinę asamblėją (Büyük Millet Meclisi), kuri atsisakė pripažinti Osmanų valdžią Stambule ir okupacines pajėgas Turkijoje. Turkų revoliucionieriai sutelkė „žmonių armiją“ ir iš Turkijos išvijo Graikijos, Italijos ir Prancūzijos pajėgas. Jie atgavo provincijas, kurios pagal Sevro sutartį buvo atiduotos Armėnijai ir kėlė grėsmę britų pajėgoms, kontroliuojančioms sąsiaurius. Ilgainiui turkų revoliucionieriai atgavo Stambulą ir sąsiaurių kontrolę bei 1922 m. lapkričio 1 d. panaikino sultonatą. Paskutinis sultonas Vahdettin (1861–1926 m.) paliko Turkiją 1922 m. lapkričio 17 d. Oficialiai Turkijos Respublika buvo paskelbta 1923 m. liepos 24 d., pasirašius Lozanos taikos sutartį. 1924 m. kovo 3 d. buvo panaikintas Kalifatas. Sultonas ir jo šeima buvo paskelbti nepageidautinais asmenimis Turkijoje ir ištremti. Po penkiasdešimt metų, 1974 m., Turkijos Didžioji nacionalinė asamblėja suteikė buvusios dinastijos palikuoniams teisę gauti Turkijos pilietybę. Iš iširusios imperijos susidarė apie 40 valstybių (įskaitant Šiaurės Kipro turkų respubliką).
Išnašos
- (1920 m. rugpjūčio 10 d.) Osmanų imperija beveik prarado savo galią. Osmanų sultonato panaikinimas 1922 m. lapkričio 1 d. nereiškė Osmanų valstybės pabaigos, tik Osmanų dinastijos pabaigą. Apie oficialų Osmanų valstybės žlugimą paskelbta (1923 m. liepos 24 d.), kuri pripažino naują „Ankaros vyriausybę“, kaip teisėtą valdžios paveldėtoją ir tęsėją. Konstantinopolio Osmanų vyriausybės praktiškai neliko sultonui išvykus iš sostinės. 1923 m. spalio 29 d. paskelbta Turkijos Respublika.
- Savory, R. M. (1960). „The Principal Offices of the Ṣafawid State during the Reign of Ismā'īl I (907-30/1501-24)“. Bulletin of the School of Oriental and African Studies, University of London. 23 (1): 91–105.
- Hess, Andrew C. (1973 m. sausio mėn.). „The Ottoman Conquest of Egypt (1517) and the Beginning of the Sixteenth-Century World War“. International Journal of Middle East Studies. 4 (1): 55–76.
- Imber, 50.
- Mansel, 61
- Madden, Thomas (2005). Crusades The Illustrated History. Ann Arbor: University of Michiga P. p. 195.
- Kinross, 272
- Kinross, 272.
- Geoffrey Parker, The Military Revolution, p. 89
- Leslie Peirce "The Imperial Harem: Women and sovereignty in the Ottoman empire and Morality Tales: Law and gender in the Ottoman court of Aintab"
- New York Times Dispatch. Lord Bryce's report on Armenian atrocities an appalling catalogue of outrage and massacre. The New York Times, October 8, 1916.
Nuorodos
- Minčigano universiteto resursai apie Osmanų imperiją (angl.)
- Osmanų imperija: informacija Archyvuota kopija 2010-05-13 iš Wayback Machine projekto. (angl.)
- Osmanų imperijos chronologija (angl.)
- Osmanų imperijos vėliavos Archyvuota kopija 2008-02-14 iš Wayback Machine projekto. (turkų k.)
Autorius: www.NiNa.Az
Išleidimo data:
vikipedija, wiki, lietuvos, knyga, knygos, biblioteka, straipsnis, skaityti, atsisiųsti, nemokamai atsisiųsti, mp3, video, mp4, 3gp, jpg, jpeg, gif, png, pictu, mobilusis, porn, telefonas, android, iOS, apple, mobile telefl, samsung, iPhone, xiomi, xiaomi, redmi, pornografija, honor, oppo, Nokia, Sonya, mi, pc, web, kompiuteris, Informacija apie Osmanų imperija, Kas yra Osmanų imperija? Ką reiškia Osmanų imperija?
Sis straipsnis apie imperija Apie ja valdziusia dinastija skaitykite straipsnyje Osmanu dinastija Osmanu imperija Otomanu imperija turk osm دولت عليه عثمانيه Devlet i ʿAliye i ʿOsmaniye turk Osmanli Imparatorlugu Osmanli Devleti daugiataute turku valdoma valstybe egzistavusi 1299 1923 m Europoje dar vadinama Turkijos imperija arba tiesiog Turkija Po jos subyrejimo atsirado Turkijos Respublika oficialiai paskelbta 1923 m Osmanu imperija turk osm دولت عليه عثمانیه Devlet i ʿAliye i ʿOsmaniyeImperija 1299 1922 Veliava HerbasDevizas دولت ابد مدت Devlet i Ebed muddet Amzinoji valstybe Location of Osmanu imperijaOsmanu imperijos teritorija 1683 m Sostine 1299 1326 Bursa 1326 1365 Edirne 1365 1453 Konstantinopolis 1453 1922 Kalbos Turku osmanuValdymo forma Absoliutine monarchijaSultonas 1299 1324 Osmanas I pirmas 1918 1922 paskutinis Istorija Įkurta 1299 m 1299 1402 1413 1876 1878 1908 1920 Panaikintas sultonatas 1922 m lapkricio 1 d Plotas 1680 24 500 000 km Gyventojai 1856 35 350 000 1906 20 884 000 1914 18 520 000 1919 14 629 000 Valiuta Didziausio klestejimo metu XVI XVII a imperija driekesi per tris zemynus ir valde Mazaja Azija Artimuosius Rytus Balkanus Siaures Afrika ir Kryma Osmanu imperija tesesi nuo Gibraltaro sasiaurio vakaruose iki Kaspijos juros ir Persijos įlankos rytuose nuo Austrijos ir Slovakijos sienu siaureje iki Sudano Eritrejos Somalio ir Jemeno pietuose Imperija sudare 29 provincijos jai buvo pavaldzios Moldavijos Valakijos ir Transilvanijos vasalines kunigaikstystes Osmanu imperija sesis amzius buvo Rytu ir Vakaru civilizaciju rysiu centras kartais laikoma islamiska Vidurzemio juros imperiju Romos ir Bizantijos įpedine Valstybes iskilimas 1299 1453 m Turkijos istorijaMazosios Azijos istorijaBizantijos imperijaSeldziuku imperijaRumo sultonatasKilikijos Armenija Trapezunto imperijaAnatolijos beilikaiOsmanu imperijaTurkijos Respublika Osmanu imperijos įkurimas siejamas su 1299 m įvykusiu seldziuku Rumo sultonato subyrejimu Tuo metu Anatolijoje susikure daug smulkiu emyratu vadinamu Osmanu valstybes pradininku buvo Osmanas I is kurio kildinamas dinastijos ir imperijos pavadinimas Legenda teigia jog Osmano I tevas keliavo per Mazaja Azija su 400 raiteliu ir atsidure prie dvieju armiju musio lauko Nusprendes įsikisti pasirinko pralaimincia puse padedamas jai pasiekti pergale Kariai kuriems jis padejo kovesi uz seldziuku sultona ir sis uz pagalba atidave Ertuhrului valdyti vietove 1281 m Eskisechiro tapo jo sunus Osmanas kuris 1299 m paskelbe nepriklausomybe nuo Rumo sultonato Sis faktas laikomas Osmanu valstybes pradzia Įkurus Osmano valstybe jos priklausomyben palaipsniui pateko vis daugiau kaimyniniu tiurku genciu Kadangi Bizantijos imperija buvo nusilpusi Osmanas galejo plesti teritorijas jos saskaita Du didziausi Bizantijos miestai Anatolijoje Bursa ir Iznikas buvo paimti jau po Osmano mirties 1326 m ir 1331 m Osmano sunus paveldejo valstybe kurios dydis sieke apie 20 000 km Sostine jis paskelbe Bursa kuri iki 1453 m Konstantinopolio uzemimo isliko Osmanu sultonu laidojimo vieta Valstybes ekspansija tesesi į europine Marmuro juros pakrante Galipolį 1354 m Tais paciais metais Anatolijoje buvo uzimta Ankara gr Angora Po Orhano mirties valstybes plotas patrigubejo Jo įpediniai uzeme Adrianopolį antrajį pagal dydį Bizantijos miesta Po seke invazija į Makedonija 1371 m 1389 m Kosovo musyje pavyko nugaleti Serbijos ir Bosnijos kunigaikscius Turkams uzemus Balkanus ju strateginiu tikslu tapo Konstantinopolio uzemimas Taciau kai Timuras 1402 m įsiverze į Anatolija ir paeme sultona Bajezida I į nelaisve salyje kilo suirute Prasidejusiame pilietiniame kare 1402 1413 m sultono sunus kovesi del sosto kol galiausiai tapo sultonu ir grazino stabiluma Klestejimas 1453 1683 m Mehmedas II su armija įzengia į Konstantinopolį Jean Joseph Benjamin Constant paveikslas Ekspansija ir apogejus 1453 1566 m Naujos Osmanu valstybes ekspansijos pradzia siejama su Mehmedo I anuku Mehmedu Uzkariautoju reorganizavusiu valstybe ir armija Tai sudare prielaidas 1453 m geguzes 29 d uzimti Konstantinopolį Mehmetui II tuo metu buvo vos 21 metai Konstantinopolis tapo naujaja Osmanu imperijos sostine o Mehmedas II titulavosi Romos cezariu turk Kayser i Rum Taciau naujojo sultono titulo nepripazino nei Vakaru Europa nei graikai nei Rusijos carai kurie taip pat teige esa Bizantijos imperijos įpediniais Siekdamas įtvirtinti savo pretenzijas Mehmedas II bande uzimti ir Roma kurioje rezidavo popiezius 1480 m liepos 28 d jo kariuomene uzeme dalį Italijos pusiasalio ties Otrantu ir Apulija Taciau po sultono mirties 1481 m geguzes 3 d Italijos kampanija buvo nutraukta o osmanu pajegos atsitrauke Sultonas Selimas I valde 1512 1520 m isplete imperija į pietus ir rytus nugaledamas Persijos sacha Ismaila I Selimo laikais osmanai uzvalde Egipta ir įkure laivyna Raudonojoje juroje taip Imperija pradejo konkurencija su Portugalija del dominavimo regione Selimo įpedinis Suleimanas Puikusis valde 1520 1566 m tese tevo uzkariavimus 1521 m uzemes Belgrada veliau uzkariavo ir Vengrijos karalyste o po 1526 m pergales Mohaco musyje ir kitas teritorijas Centrineje Europoje 1529 m jo kariuomene apsupo Viena taciau miesto neuzeme nes prasidejus ziemai turejo pasitraukti 1532 m kitas Vienos puolimas kuriame manoma dalyvavo 250 tukst kariu Osmanu kariuomene buvo sustabdytas 60 myliu į pietus nuo Vienos Gunso tvirtoveje Galiausiai po keliu osmanu ataku 1543 m Habsburgu valdovas Ferdinandas 1547 m oficialiai pripazino Imperijos valdzia Vengrijoje Tokiu budu Osmanu įtakon kaip imperijos vasalines kunigaikstystes pateko Transilvanija ir Moldavija Tuo metu Imperijos rytuose osmanai 1535 m is persu atkovojo Bagdada veliau uzeme Mesopotamija ir pasieke Persijos įlanka Mohaco musis 1526 m Tuo pat metu imperija pradejo dominuoti jurose Suleimano admirolas Barbarosa Hairedinas Pasa renge sekmingus zygius pries krikscioniu laivynus Osmanams pavyko is Ispanijos atimti Tunisa ir Alzyra Daug Ispanijos musulmonu ir zydu buvo perkelti į osmanu valdomas teritorijas ypac į Salonikus Kipra ir Konstantinopolį 1543 m osmanai is Sventosios Romos imperijos atkovojo Nica Tai pavyko tik susitarus su Prancuzija kadangi XVI a viduryje abi valstybes buvo artimos sajungininkes Jas vienijo pasipriesinimas Habsburgu dominavimui pietineje ir centrineje Europoje tuo pat metu į antihabsburgiskas sajungas buvo įsijunge ir Anglija bei Nyderlandai Osmanu imperija uz sia sajunga Prancuzijai leido prekiauti imperijos teritorijoje nemokant mokesciu Krize 1566 1683 m Lepanto musis 1571 m 1683 m Po Suleimano mirties 1566 m Osmanu imperija eme silpti pradejo prarasti turimas teritorijas Valdant silpniems sultonams taip pat eme krikti imperijos karine ir biurokratine struktura Nepaisant to Osmanu imperija iki pat 1683 m zymincio turku ekspansijos Europoje pabaiga isliko labai reiksminga jega Europoje Kai kuriu istoriku nuomone imperijos nuosmukio pradzia zymi jau 1571 m įvykes Lepanto musis Tuo metu krikscioniu koalicija Pietu Europoje vadovaujama Ispanijos karaliaus Pilypo II nusprende palauzti Osmanu laivyno galia Vidurzemio juroje Lepanto musis laikomas kersto ataka uz tais metais osmanu is Venecijos atimta Kipra Musyje krikscioniskoji koalicija pasieke pergale ir paspartino osmanu dominavimo Vidurzemio juroje pabaiga Po musio sultonas pasake Bedieviai nusvilino mano barzda Ji ataugs Pokalbyje su Venecijos ministru Osmanu imperijos didysis viziris teige Ateme Kipra mes nukirtome viena jusu ranku o nugaledami musu laivyna jus nuskutote mums barzdas Praejus vos 6 menesiams po Lepanto pralaimejimo osmanai pastate nauja laivyna kuriame buvo 250 laivu įskaitant 8 modernius Konstantinopolio uostuose kasdien buvo pastatomas vienas naujas karo laivas Taciau Lepanto musyje zuvus daugeliui patyrusiu jureiviu imperijos laivynas neatgavo turetos galios Krizes priezastys Turku grandininiai sarvai Imperijos krize nuleme keli svarbus veiksniai Per XVI a Osmanu imperija kovesi Austrijos ir Persijos kampanijose Sie konfliktai mazino isteklius salis buvo priversta maziau demesio skirti laivynui Nuolatine butinybe ginti rytines ir vakarines sienas neleido veltis į ilgalaikius konfliktus jurose Todel XVI a pabaigoje Osmanu laivyno dominavimui Persijos įlankoje Indijos vandenyne ir Prieskoniu salose mete issukį Vakaru Europos valstybes pirmiausia Portugalija Vakaru Europos saliu laivynu sustiprejimas ir kitu keliu į Azija atradimas pakenke ir Osmanu imperijos ekonomikai Europos valstybes eme siekti apriboti osmanu valdzia sausumos prekybos keliuose Milziniskos sidabro įplaukos is Naujojo pasaulio į Ispanijos izda sukele Osmanu imperijos valiutos nevaldoma infliacija Tai turejo neigiamu pasekmiu visai valstybes ekonomikai Nors siekdamas sustiprinti ukį sultono didysis viziris Sokulu Mehmedas Pasa parenge Sueco ir Dono Volgos kanalu projektus tuo metu jie taip ir nebuvo įgyvendinti Sausumoje nusistovejo beveik pastovi Osmanu imperijos valstybine siena su Habsburgu monarchija islikusi iki XIX a Cia tik retkarciais vyko musiai kuriu metu buvo paimamos pavienes vienos ar kitos puses tvirtoves Salygine ramybe nuleme ir geografiniai veiksniai iki mechanizacijos epochos Viena buvo tolimiausias taskas iki kurio Osmanu armija galejo nuzygiuoti is Stambulo per vienos kampanijos trukdavusios nuo ankstyvo pavasario iki velyvo rudens laika Be to imperijai buvo sunku vienu metu islaikyti du kovos frontus viena su Austrija o kita su islamiska priesininke Safavidu Persija Imperijos nuosmukį taip pat leme ir jos atsilikimas nuo Vakaru kariniu technologiju srityje Europieciu sauliai musiuose nusluodavo glaustas turku pestininku eiles Austrija fronto linijoje pastate naujo tipo zemas tvirtoves pries kurias osmanai neturejo tinkamu kovos priemoniu todel ju anksciau efektyviai naudota artilerija tapo beverte Del taikomu mazesniu kariu verbavimo standartu armijoje atsirado disciplinos problemos Del taktikos ir ginkluotes pokyciu anksciau buve ypac svarbus sipahiai prarado kovine reiksme taciau isaugo janycaru vaidmuo Armijoje kile 1519 1610 m ir janycaru maistai 1622 m sukele daug neramumu XVI a pab XVII a pr imperijoje Siu maistu metu zlugo kelios imperijos vyriausybes Osmanu imperijoje siuo laikotarpiu budingas sultonu nesugebejimas valdyti ir galios telkimasis zemesniuose vyriausybes lygiuose Vienintelis to laikotarpio sultonas tvirtai valdes imperija buvo 1612 1640 m kuris laikinai is Safavidu atgavo Jerevana 1635 m ir Bagdada 1639 m Jis paskutinis osmanu sultonas vadovaves karo veiksmams pats budamas fronte Visam XVI a II puses XVII a laikmeciui budingas haremo įsigalejimas imperijos reikaluose Moteru sultonato laikotarpis apie 1530 1656 m apibudina didziausia politine haremo įtaka imperijoje kuomet jaunu sultonu motinos valde savo sunu vardu Pirmoji valide buvo Valide Hafsa Sultan kita Nurbanu sultan ja Baylo Andrea Giritti is Venecijos apibudino kaip didziausio gerumo drasos ir isminties moterį nepaisant to kad ji baude vienus o apdovanodavo kitus Paskutines iskilios to laikotarpio moterys buvo Sultan ir jos marti Ju politine nesantaika baigesi Kosem zmogzudyste 1651 m Garsiausios ir daugiausiai įtakos turejusios sultan Haseki Hurem Sultan Nurbanu Sultan Valide Safiye Sultan regente Valide Kosem Sultan 1656 1703 m imperijos vidaus politika apibudinama kaip Jo metu imperija realiai valde is pradziu įtakingi haremo nariai o veliau didieji viziriai Taciau XVII a buvo ne tik imperijos stagnacijos ir nuosmukio laikotarpis bet ir metas kai osmanu valstybe pradejo prisitaikyti prie isoriniu ir vidiniu permainu Stagnacija ir reformos 1699 1827 m Stagnacijos laikotarpiu daug zemiu Balkanuose buvo uzleista Austrijai Kai kurios imperijos sritys kaip antai Egiptas ir Alzyras faktiskai tapo nepriklausomi ir tik formaliai pakluso osmanams o greitai tapo Didziosios Britanijos ir Prancuzijos įtakos zonomis XVIII a centrine valdzia suteike vis daugiau galios vietiniams lyderiams ir savivaldai XVII XIX a Osmanu imperija kovojo daugybe karu su Rusija Sultonas Ilgas osmanu stagnacijos laikotarpis pasizymi ir nepavykusiomis reformomis Jo pabaigoje buvo įgyvendintos kelios svietimo ir technologiju reformos buvo įkurtos kelios aukstojo mokslo įstaigos kaip antai Stambulo technologijos universitetas Osmanu mokslas ir technologija buvo ypac vertinami viduramziais Tai leme turku mokslininku atlikta klasikinio mokslo ir Islamo doktrinos sinteze bei is kinu perimti parakas ir kompasas Taciau tuo pat metu lygiagreciai vyravo ir labai konservatyvios kulturines nuotaikos Rasytoju gildijos paskelbe spausdintas knygas velnio isradimu Del ju kaltes knygos imperijoje vel pradetos spausdinti tik praejus 43 metams kai 1493 m Stambule spaustuve įkure Sefardo zydai pabege nuo 1492 m prasidejusios Ispanijos inkvizicijos Veliau seke Tulpiu laikotarpis turk Lale Devri taip pavadintas del sultono Ahmedo III meiles tulpems ir ju naudojimo kaip taikaus valdymo simbolio Po turku pergales pries Rusija 1712 m nuo 1718 iki 1730 m regione vyravo taika Osmanu imperija pradejo statyti įtvirtinimus aplink Balkanu miestus kad apsigintu nuo europieciu ekspansijos Buvo atliekamos eksperimentines reformos sumazinti mokesciai bandoma pagerinti osmanu valstybes įvaizdį salyje atsirado pirmosios privaciu investiciju ir pelno įstaigos Bandymai radikaliai reformuoti osmanu kariuomene prasidejo valdant 1789 1807 m siekusiam modernizuoti armija pagal europieciu modelį Sioms reformoms pasipriesino reakcines jegos religiniai lyderiai ir ypac nedisciplinuoti janycarai Noredami islaikyti savo privilegijas jie sukilo Selimo pastangos jam kainavo sosta ir gyvybe taciau 1826 m janycaru sukilima numalsino naujasis sultonas Nuosmukis ir modernizacija 1828 1908 m Del Osmanu imperijos centrines vyriausybes nestabilumo ir nepaisant įvykusiu administraciniu reformu nuo XIX a pr imperija eme prarasti viena teritorija po kitos XIX a daugelyje saliu kilo nacionalinio atgimimo judejimai Jie neaplenke ir Osmanu imperijos Valstybeje pradejo kurtis revoliucines partijos Anksciau imperijoje įvyke sukilimai labai paveike XIX a pr osmanu politika Dauguma turku mane kad tautinio nesutarimo priezastys yra isorines Imperija nesugebejo numalsinti tautines savimones stiprejimo 1829 m po nepriklausomybes karo Graikija pasiskelbe nepriklausoma valstybe Reformos nesustabde tautinio pakilimo Dunojaus regiono kunigaikstystese ir Serbijoje apie 60 metu turejusioje dalinį savarankiskuma 1875 m nuo imperijos atsiskyre Serbija Juodkalnija Valakija Bosnija ir Moldavija Po Rusijos Turkijos karo 1877 1878 m Osmanu imperija formaliai pripazino Serbijos Rumunijos ir Juodkalnijos nepriklausomybe ir suteike autonomija Bulgarijai Dekolonizacijos laikotarpiu Serbijos zydas Yehuda Solomon Alkalai siule įkurti nepriklausoma Izraelio valstybe Tanzimato laikotarpiu arab Tanzimat pertvarkymas 1839 1876 m įgyvendintos reformos sukure salyginai siuolaikine sauktiniu armija reformavo banku sistema gildijas pakeite fabrikais 1856 m Imperijos reformu ediktas zadejo lygybe visiems Osmanu imperijos pilieciams nepriklausomai nuo tautybes ir ispazįstamos religijos ir praplete 1839 m Imperijos pertvarkymo edikto tikslus Reformu laikotarpis pasieke auksciausia taska priemus pirmaja Otomanu imperijos Konstitucija vadinamaja osmanu turku kalba Pagrindinis įstatymas Ji buvo paskelbta 1876 m lapkricio 23 d Konstitucija suteike religijos laisve ir gyventoju lygybe pries įstatyma Imperijos Pirmasis konstitucinis laikotarpis turk Birinci Mesrutiyet Devri buvo trumpas taciau ideja kad konstitucine monarchija yra atsakas į valstybe draskancius socialinius neramumus isliko reiksminga Sia ideja vadinamajį osmanizma puoselejo imperijos reformatoriai dar įvardijami Jaunaisiais osmanais issilavinima gave Vakaru universitetuose Po 1876 m karinio perversmo jie priverte sultona Abdulaziza 1861 1876 m atsisakyti sosto naudai Taciau Muradas V motyvuojant jo nestabilia psichika po keliu menesiu buvo nuverstas Jo įpedinis 1876 1909 m tapo sultonu kai 1876 m lapkricio 23 d pripazino konstitucine monarchija Naujasis sultonas buvo dvejiems metams sustabdes parlamento veikla Konstitucijos praktinis taikymas buvo sumazintas iki minimumo Tuo pat metu imperija turejo gintis nuo kitu valstybiu invaziju 1798 m Prancuzija uzeme Egipta Krymo kare Osmanu imperija susivienijo su Didziaja Britanija Prancuzija ir kitomis salimis kovoje pries Rusija Pralaimejusi dar viena 1877 1878 m kara su Rusija Osmanu imperija mainais uz parama Didziajai Britanijai paskolino Kipra Imperija nustojo veltis į konfliktus ir eme sudarineti sajungas su Europos valstybemis Prancuzija Nyderlandais Jungtine Karalyste ar Rusija Osmanu imperijos ekonomika buvo nusilpusi ir sunkiai galejo grazinti skolas Europos bankams XIX a pabaigoje Osmanu imperija isliko tik del Didziosios Britanijos vykdytos Galios balanso doktrinos Nors Austrija ir Rusija norejo praplesti įtaka regione Osmanu imperijos saskaita bet tam priesinosi Didzioji Britanija bijojusi isaugsiancio kitu jegu tokiu kaip Rusija dominavimo rytineje Vidurzemio juros dalyje Imperijos zlugimas 1908 1922 m Viesa demonstracija Sultanahmeto rajone Stambule 1908 m Antrasis konstitucinis laikotarpis turk Ikinci Mesrutiyet Devri galutinio Osmanu imperijos zlugimo metas Siuo laikotarpiu politikoje dominavo Vienybes ir Progreso komitetas turk Ittihad ve Terakki Cemiyeti ir judejimas veliau pavadintas Jaunaisiais turkais turk Jon Turkler prasidejo 1908 m liepos 3 d ir greitai isplito visoje imperijoje priversdama sultona atkurti 1876 m konstitucija ir susaukti parlamenta Konstitucinį laikotarpį trumpam nutrauke 1909 m antirevoliucinis perversmas ir kovo 31 d incidentas kuris baigesi sultono Abdulhamido II nusalinimu ir tremtimi į Salonikus Soste jį pakeite brolis Resad Pasinaudodama Jaunuju turku revoliucijos sukeltais neramumais Austrija Vengrija 1908 m aneksavo Bosnija ir Hercegovina nors sia teritorija ji buvo uzemusi po Turkijos Rusijos karo ir Berlyno kongreso dar 1878 m Per Italijos Turkijos kara Bulgarija Juodkalnija Graikija ir Serbija paskelbe kara Osmanu imperijai ir ji prarado beveik visas teritorijas Balkanuose per 1912 1913 m vykusius Balkanu karus Karai Libijoje ir Balkanuose tapo pirmuoju rimtu isbandymu Vienybes ir progreso komitetui Osmanu imperija pralaimejo kara su Italija kuriame pirmakart panaudoti lektuvai ir prarado Libija XIX a pab susikurusios Balkanu valstybes sieke gauti daugiau teritoriju is Osmanu imperijos ypac Albanijos Trakijos ir Makedonijos provinciju Sį siekį jos motyvavo nacionaline provinciju gyventoju sudetimi Nuo pat konfliktu Balkanuose pradzios Rusija juose veike kaip tarpininkas ir 1912 m kova buvo sudaryta Serbijos ir Bulgarijos sutartis tu paciu metu geguze Graikijos ir Bulgarijos sutartis o Juodkalnija 1912 m spalį susitare su Serbija ir Bulgarija Serbijos Bulgarijos sutartis dar vadinama Makedonijos padalinimu buvo pagrindine Pirmojo Balkanu karo priezastimi Antrasis Balkanu karas kilo kai buve sajungininkai pradejo konflikta del naujai gautu teritoriju Tai sudare Osmanu imperijai galimybe atgauti dalį teritoriju Trakijoje Balkanu karai Osmanu imperijoje 1913 m sukele perversma ir po to sekusį Triju pasu valdyma Pirmasis pasaulinis karas Mustafa Kemalis Atatiurkas turku apkasuose Galipolyje 1915 m Osmanu imperija dalyvavo Pirmojo pasaulinio karo Vidurio Rytu kampanijose pasirasius Vokietijos ir Osmanu imperijos sutartį Is pradziu imperija laimejo keleta svarbiu pergaliu ir bet Kaukazo kampanijoje ja sutriuskino Rusijos kariuomene Rusijos revoliucija 1917 m leido osmanams atsigauti ir karo pabaigoje jie uzeme Azerbaidzana taciau pralaimejus kare imperija buvo priversta atiduoti uzimtas teritorijas Svarbiu įvykiu Pirmojo pasaulinio karo metu tapo armenu pasipriesinimas Vano provincijoje Jis sukele didelio masto armenu deportacijas ir zudynes Per armenu genocida osmanu kariai ir kurdu karo vadai zude armenus ju kaimuose ir deportacijos stovyklose Sirijos dykumoje Osmanu vyriausybe kaltino armenus bendradarbiaujant su Rusija kuri okupavo rytine Anatolija taip pat del armenu savanoriu daliniu Raudonojoje Armijoje Galiausiai Osmanu imperija pralaimejo kara po vadovaujamu britu pajegu stateginiu taikiniu ataku ir arabu sukilimo 1916 1918 m Osmanu imperijos pabaiga Mehmedo VI paskutinio Osmanu imperijos sultono isvykimas 1922 m Osmanu imperija pasitrauke is Pirmojo pasaulinio karo pasirasydama Mudroso paliaubas 1918 m spalio 30 d praejus 17 dienu po Stambulo okupacijos Pagal Osmanu imperija prarado visas Artimuju Rytu teritorijas kurios tapo Prancuzijos ir Didziosios Britanijos mandatais Dideles sritys pietu ir vakaru Anatolijoje tapo Italijos įtakos zonomis Beveik visa Trakija atiteko Graikijai kuri taip pat gavo Izmiro protektorata Marmuro juros sasiauriai tapo sajungininku valdoma tarptautine zona Armenija tapo nepriklausoma valstybe Didzioji Britanija gavo beveik viska pagal slapta Sykes Picot susitarima kurį ji sudare su Prancuzija 1916 m del Artimuju Rytu padalijimo Stambulo ir Izmiro okupacija sukele turku nacionalinį judejima ir Turkijos Respublikos įkurima Mustafa Kemalio Atatiurko vadovaujamas turku nacionalinis judejimas Ankaroje 1920 m balandzio 20 d įkure Didziaja nacionaline asambleja Buyuk Millet Meclisi kuri atsisake pripazinti Osmanu valdzia Stambule ir okupacines pajegas Turkijoje Turku revoliucionieriai sutelke zmoniu armija ir is Turkijos isvijo Graikijos Italijos ir Prancuzijos pajegas Jie atgavo provincijas kurios pagal Sevro sutartį buvo atiduotos Armenijai ir kele gresme britu pajegoms kontroliuojancioms sasiaurius Ilgainiui turku revoliucionieriai atgavo Stambula ir sasiauriu kontrole bei 1922 m lapkricio 1 d panaikino sultonata Paskutinis sultonas Vahdettin 1861 1926 m paliko Turkija 1922 m lapkricio 17 d Oficialiai Turkijos Respublika buvo paskelbta 1923 m liepos 24 d pasirasius Lozanos taikos sutartį 1924 m kovo 3 d buvo panaikintas Kalifatas Sultonas ir jo seima buvo paskelbti nepageidautinais asmenimis Turkijoje ir istremti Po penkiasdesimt metu 1974 m Turkijos Didzioji nacionaline asambleja suteike buvusios dinastijos palikuoniams teise gauti Turkijos pilietybe Is isirusios imperijos susidare apie 40 valstybiu įskaitant Siaures Kipro turku respublika Isnasos 1920 m rugpjucio 10 d Osmanu imperija beveik prarado savo galia Osmanu sultonato panaikinimas 1922 m lapkricio 1 d nereiske Osmanu valstybes pabaigos tik Osmanu dinastijos pabaiga Apie oficialu Osmanu valstybes zlugima paskelbta 1923 m liepos 24 d kuri pripazino nauja Ankaros vyriausybe kaip teiseta valdzios paveldetoja ir teseja Konstantinopolio Osmanu vyriausybes praktiskai neliko sultonui isvykus is sostines 1923 m spalio 29 d paskelbta Turkijos Respublika Savory R M 1960 The Principal Offices of the Ṣafawid State during the Reign of Isma il I 907 30 1501 24 Bulletin of the School of Oriental and African Studies University of London 23 1 91 105 Hess Andrew C 1973 m sausio men The Ottoman Conquest of Egypt 1517 and the Beginning of the Sixteenth Century World War International Journal of Middle East Studies 4 1 55 76 Imber 50 Mansel 61 Madden Thomas 2005 Crusades The Illustrated History Ann Arbor University of Michiga P p 195 Kinross 272 Kinross 272 Geoffrey Parker The Military Revolution p 89 Leslie Peirce The Imperial Harem Women and sovereignty in the Ottoman empire and Morality Tales Law and gender in the Ottoman court of Aintab New York Times Dispatch Lord Bryce s report on Armenian atrocities an appalling catalogue of outrage and massacre The New York Times October 8 1916 NuorodosVikiteka Osmanu imperija vaizdine ir garsine medziagaMincigano universiteto resursai apie Osmanu imperija angl Osmanu imperija informacija Archyvuota kopija 2010 05 13 is Wayback Machine projekto angl Osmanu imperijos chronologija angl Osmanu imperijos veliavos Archyvuota kopija 2008 02 14 is Wayback Machine projekto turku k