Azərbaycan
Deutschland
Lietuva
Malta
ශ්රී ලංකාව
Türkmenistan
Türkiyə
Украина
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išna
Šveicarijos istorija
| Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
Nuo 1848 m. Šveicarijos Konfederacija yra federacinė valstybė su santykinai autonomiškais kantonais. Kai kurie iš kantonų konfederacijos sudėtyje yra daugiau nei 700 metų. Iš dalies galima teigti, jog jie yra vieni seniausių išlikusių respublikų.
| Šveicarijos istorija |
| Šveicarijos priešistorė |
| Keltai |
| Romos imperija (, Retija) |
| Burgundų karalystės |
| Frankų imperija (Aukšt. Burgundija) |
| Šventoji Romos Imperija |
| Senoji konfederacija |
| Aštuoni kantonai > |
| Reformacija Šveicarijoje |
| (1648–1798) |
| (1798–1847) |
| (1848–1914) |
| Pasaulinių karų metais |
Istorijos šaltiniuose laikotarpis iki 1291 m. aprašomas apibendrinant įvykius, vykusius šiuolaikinės Šveicarijos teritorijoje, o nuo 1291 m. pagrindinis dėmesys skiriamas Konfederacijai, kurią iš pradžių sudarė tik trys kantonai (šiuo metu priklausantys centrinei Šveicarijos daliai). Ši pirminė konfederacija plėtėsi, kol 1815 metais pasiekė dabartines Šveicarijos ribas.
Priešistorė
Šveicarijos genezė siejama dar su Julijaus Cezario laikais aprašytais Galų karais. Iki tol vykusią raidą galima spręsti tik iš archeologinių radinių.
Iš paleolito yra išlikę radiniai, rodantys, kad čia olose gyventa neandertaliečių (, ).
Ilgą laiką Šveicarija buvo padengta ledyno ir negyvenama. Tik apie 22 000 metų pr. m. e. prasidėjus atšilimui žemumos į šiaurę nuo Alpių vėl buvo apgyvendintos, šįkart Madleno kultūros medžiotojų-rinkėjų.
Neolite dabartinės Šveicarijos teritorija jau buvo santykinai tankiai apgyvendinta.
Ankstyvoji istorija
- Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Šveicarijos ankstyvoji istorija.
Apie 1500 m. pr. m. e. dabartinės Šveicarijos teritorijoje apsigyveno keltų gentys, vakarinėje dalyje įsikūrė helvetai, o rytiniuose – retai.
58 m. dėl besitęsiančio germanų spaudimo, bijodami būti izoliuoti nuo kitų keltų, helvetai nusprendė persikelti į vakarus, į Ronos slėnį, tačiau Julijus Cezaris, tuometinis Narbono Galijos prokonsulas, sumušė helvetus Bibraktos mūšyje (58 m. pr. m. e.) ir privertė grįžti atgal. Ilgainiui romėnai ėmė valdyti visą Alpių regioną, o senasis keltų elitas buvo romanizuotas. Romėnų administracinis centras buvo Aventikas (Aventicum).
259−260 m. per pasienio įtvirtinimus prasiveržę alemanai nusiaubė daug romėnų miestų ir gyvenviečių, tačiau Šveicarijoje nepasiliko. Reinas IV a. vėl tapo Romos imperijos siena ir gyvenvietės dabartinės Šveicarijos teritorijoje buvo atkurtos.
401 m. romėnų kariuomenė paliko Reino gynybą ir pasitraukė piečiau Alpių; taip romėnai faktiškai paliko ir Retijos bei Helvetijos provincijas. Didelė dalis gyventojų taip pat pasitraukė į pietus arba į Alpes. Iš rytinių Alpės sričių nebuvo tokios ryškios migracijos − jose iki šiandien kalbama lotynų kalbos dialektais – retoromanų kalba.
Pirmieji krikščionybės pėdsakai Šveicarijoje pastebimi jau III a., nors iki IV a. pradžios tai tėra tik pavieniai atvejai. Rytinėje Šveicarijos dalyje atskiros krikščionių bendruomenės buvo dar romėnų laikais (pvz., Arbone), bet dominavo pagonys alemanai.
Kai VII a. prie Bodenzė ežero (vok. Bodensee) atvyko keliaujantys airių vienuoliai, jų krikščionybės platinimo pastangos sutiko stiprų pasipriešinimą, nes vietiniai gyventojai garbino dievą Vodaną.
443 m. šalies rytuose įsikūrė burgundai. Jie buvo asimiliuoti galų-romėnų gyventojų ir čia išliko lotynų kalba, todėl iki šiol Šveicarijoje paplitusi prancūzų kalba, kuri yra viena iš oficialių konfederacijos kalbų.
VI a. pabaigoje į centrinę ir rytinę šalies dalį pamažu kėlėsi alemanai, kurie krašte greitai pradėjo vyrauti ir kalbėjo alemanų dialektais.
Burgundų dominavimas buvo trumpas: 534 m. juos nugalėjo frankai ir prijungė prie savo karalystės. Karolingų dinastijos laikotarpiu suklestėjo feodalinė sistema, vienuolynai ir vyskupystės tapo svarbiu valdžios palaikymo pagrindu.
843 m. Verdeno sutartis vakarinę dabartinės Šveicarijos dalį priskyrė Lotaringijai, o rytinę – rytinei Liudviko Vokiečio karalystei, kuri vėliau tapo Šventąja Romos imperija.
X a. Karolingų valdžia susilpnėjo: saracėnai nusiaubė Valė, o madjarai (vengrai) 917 m. sugriovė Bazelį ir 926 m. Sankt Galeną. Tik po Otono I pergalės prieš madjarus 955 m. Lechfeldo mūšyje Šveicarijos teritorijos buvo vėl įjungtos į imperiją.
XII-ame amžiuje Cėringeno kunigaikščiams buvo suteikta valdžia burgundų teritorijoms, kurios apėmė vakarinę dabartinės Šveicarijos dalį. Jie įkūrė daug miestų, įskaitant Fribūrą (1157 m.) ir Berną (1191 m.).
Valdant Hohenstaufenų dinastijai Alpių perėjos Retijoje ir Sankt Gothardo perėja įgavo didesnę reikšmę. Ypatingai Sankt Gothardo perėja tapo labai svarbiu tiesioginiu keliu per kalnus. Uri (1231 m.) ir Šviucas (Schwyz; 1240 m.) gavo Reichsfreiheit teises. Didžioji dalis Untervaldeno (Unterwalden) teritorijos priklausė vienuolynams, kurie šias teises turėjau jau anksčiau.
Po Kyburgų (Kyburg) dinastijos išmirimo XIII a. Habsburgams atiteko didžioji dalis teritorijos į pietus nuo Reino, o per sėkmingą vedybų politiką Habsburgai taip pat išsiplėtė į Lencburgerių (Lenzburger) ir Cėringenų valdas dabartiniuose Šviuco, Nidvaldeno, Galrus ir Ciūricho kantonuose.
Rudolfas I Habsburgas, kuris tapo Šventosios Romos imperijos imperatoriumi 1273 m. atšaukė „Miško kantonams“ Uri, Šviucui ir Untervaldenui suteiktas imperijos teises ir laisves (Reichsfreiheit), ir jie praradę savo nepriklausomą statusą, buvo pradėti valdyti per vietininkus.
Senoji konfederacija (1291−1523)
- Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Senoji Šveicarijos konfederacija.
1291 m. rugpjūčio mėn. Uri, Šviuco ir Untervaldeno kantonai (vadinamieji „pirmieji kantonai“) sudarė gynybinę sutartį nukreiptą prieš Habsburgus. Pirmųjų kantonų sąjunga sutvirtinta Federacinėje Chartijoje, dokumente, kuris greičiausiai sudarytas jau po įvykusio fakto, XIV amžiuje.
1315 m. Austrijos kunigaikštis Leopoldas įsiveržė į konfederaciją, susidūrė su valstiečių armija Morgarteno mūšyje lapkričio 15 d. ir jį pralaimėjo. Po šios pergalės konfederacijos nariai atnaujino savo sąjungą pasirašydami Brunnen sutartį 1315 m. gruodžio 9 d. sudaryta vokiečių kalba ši sutartis galiojo iki pat Helvetijos Respublikos įkūrimo 1798 m.
Pergalė 1315 m. Morgarteno mūšyje faktiškai reiškė nepriklausomybės iškovojimą iš Habsburgų. Siekdama išsaugoti savo nepriklausomybę nuo Habsburgų 1332 m. prie konfederacijos prisijungė Liucerna, 1351 m. Ciūrichas. Cugo miestas buvo nusiteikęs už Habsburgus, o jo apylinkės prijautė konfederacijai. Po apsiausties Cugas buvo užimtas ir 1352 m. Zugo miestas ir apylinkės priimtos į konfederaciją.
1353 m. prie konfederacijos prisijungė Berno miestas. Taip susidarė „Senoji Sąjunga“ iš aštuonių valstybių, kuri gyvavo beveik per visą XV amžių, nors Ciūrichas ir buvo išmestas iš federacijos 1440-aisiais dėl teritorinio konflikto dėl Togenburgo (Toggenburg). Habsburgai dar du kartus bandė nugalėti konfederaciją ir abu kartus jiems nepavyko: 1386 m. Habsburgai pralaimėjo Sempacho mūšį, o 1388 m. Naefelso mūšį. Šios dvi pergalės konsolidavo aštuonių kantonų sąjungą ir 1393 m. buvo pasirašyta Sempacho sutartis nustačiusi įvairias elgesio normas ir konfliktų sprendimo būdus.
Po to Šveicarijos kantonai užsitikrino tam tikrą nepriklausomybę nuo vietinių feodalų, tačiau liko Šventosios Romos imperijos sudėtyje; per XV amžių konfederacija plėtėsi užkariaudama kaimynines teritorijas ir sudarydama sąjungas su daugeliu kaimyninių teritorijų (Apenzell, Valis, Saint-Gall).
1474–1478 m. vyko šveicarų sąjungininkų karas su Burgundijos kunigaikščiu Karoliu. Po to, kai berniečiai užėmė Burgundijai priklausantį Savojos Vaud (Waadt) miestą, Burgundijos kunigaikštis suorganizavo karinį žygį. Po Grandson apsiausties 1476 kovo 2d. kunigaikščio kariuomenė buvo sumušta Grandson mūšyje ir priversta bėgti. Sąjungininkams atiteko milžiniškas grobis, nes tuo metu turtingiausias Europos kunigaikštis prabangos neatsisakė net ir kariniame žygyje. Po kelių mėnesių Karolis apsiautė Murteno miestą, kur 1476 birželio 22 d. jo samdinių kariuomenė buvo sumušta Murteno mūšyje. 1477 m. sausio 5 d. Burgundijos kunigaikštis Karolis žuvo mūšyje prie Nancy.
Po pergalių prieš Burgundijos kunigaikštį bei šveicarų samdinių sėkmės federacija įgavo daug galios ir turto.
Po šveicarų pergalės kare prieš Švabijos lygą Bazelio taika su Maksimilijonu I (1499 m.) buvo de facto įtvirtinta nepriklausomybė nuo Šventosios Romos imperijos.
1418 m. į sąjungą įstojus Zoloturnui (Solothurn) ir Fribūrui, 1501 m. Bazeliui ir Šafhauzenui (Schaffhausen) ir 1513 m. Apenceliui (Appenzell), sąjunga prasiplėtė iki trylikos kantonų.
1506 m. popiežius Julijus II pradėjo samdyti šveicarų sargybą Cohors Helvetica, kuri tebetarnauja Vatikane iki šių dienų. Federacijos plėtimasis buvo sustabdytas ir nenugalimumo reputacija, įgauta ankstesnių karų metu, paneigta tik 1515 m. šveicarams pralaimėjus Marignano mūšį su prancūzais.
Reformacija (1523−1648)
- Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Reformacija Šveicarijoje.
Šveicarija tapo antrąja šalimi Europoje, kur Reformacija buvo plačiai remiama. Ulrichas Cvinglis (Huldrych Zwingli) 1518 m. buvo išrinktas Didžiojo Minsterio bažnyčios kunigu. Cvinglio reformacija 1523 m. buvo palaikyta magistrato ir Ciūricho gyventojų, o tai stipriai paveikė Ciūricho viešąjį gyvenimą ir valstybinius reikalus. Iš Ciūricho reformacija plito į kitus penkis Šveicarijos kantonus, o kiti penki tvirtai išliko ištikimi katalikybei. Tai sukėlė karus tarp kantonų (Kappeler Kriege) 1529 m. ir 1531 m., kurių metu Cvinglis mirė mūšio lauke. Po šių karų buvo pasiektas kompromisas: Ciūrichas, Bernas, Bazelis, Šafhauzenas ir dalis Graubiundenas lieka reformuoti; pirmieji kantonai, Liucerna, Cugas, Zoloturnas ir Fribūras lieka katalikiškais. 1541 m. Jonas Kalvinas įvedė reformaciją Ženevoje.
Trisdešimtmečio karo metu Šveicarija santykinai išliko „taikos ir klestėjimo oaze“ karo draskomoje Europoje, greičiausiai dėl to, kad visos didžiosios Europos valstybės priklausė nuo šveicarų samdinių.
Ancien Régime (1648−1798)
- Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje .
Pagal Vestfalijos taikos sutartį (1648 m.) Šveicarija teisiškai tapo nepriklausoma nuo Šventosios Romos imperijos.
1653 m. Liucernai, Bernui, Zoloturnui (Solothurn) ir Bazeliui priklausiusių teritorijų valstiečiai sukilo dėl valiutos nuvertinimo (Bauernkrieg). Sukilėliai apsiautė Liucerną ir Berną, bet buvo pasiektas kompromisas ir smurto protrūkis sustabdytas. Socialinė ir konfesinė įtampa išliko ir dar prasiveržė Villmergen’o mūšiuose 1656 m. ir 1712 m.
Po Didžiosios Prancūzijos revoliucijos 1789 m. Prancūzija susigrąžino anksčiau šveicarų užkariautą Miulhauzeną (Mülhausen). Šveicarijoje augo nepasitenkinimas (oligarchija ir išnaudojimas; pavaldumo būsena(Untertanenausfstand); Voltero, Ruso mintys apie valstybinę pilietinę visuomenę; Didžioji Prancūzijos Revoliucija; Napoleono atėjimas į valdžią (Šveicarijos užėmimas). Visa tai vedė į „helvetinę revoliuciją“.
Napoleono era, Restauracija
- Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje .
Per Prancūzijos revoliucijos karus revoliucinierių armijos pasuko į rytus apeidamos Šveicariją kovose su Austrija. 1798 m. Šveicarija buvo visiškai užimta prancūzų ir paskelbta centralizuota Helvetijos respublika.
Po penkerių metų, 1803 m., Napoleonas Bonapartas iš dalies atstatė kantonų suverenitetą, o buvusios priklausomos Aargau, Turgau (Thurgau), Grisons, St. Gallen, Vaud ir Ticino teritorijos tapo kantonais su lygiomis teisėmis (devyniolikos kantonų konfederacija).
1815 m. Vienos kongresas visiškai atstatė Šveicarijos nepriklausomybę ir Europos didžiosios valstybės sutiko pripažinti Šveicarijos neutralumą neapibrėžtam laikui. Nauja konstitucija, „Sąjunginė sutartis“ (Bundesvertrag) padidino kantonų savarankiškumą. Tuo metu Šveicarijos teritorija padidėjo paskutinį kartą, įtraukiant Valė (Valais, Wallis), Noišatelio (Neuchatel, Neuenburg) ir Ženevos kantonus (22 kantonų konfederacija).
Federacinė valstybė (1848−1914)
- Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje .
1847 m. prasidėjo pilietinis karas tarp katalikiškų ir protestantiškų kantonų (Sonderbundskrieg). Tiesioginė karo priežastis buvo katalikiškų kantonų „speciali sutartis“ (Sonderbund). Karas truko mažiau nei mėnesį ir pareikalavo mažiau nei 100 žmonių gyvybių. Neskaitant smulkių maištų, tai buvo paskutinis ginkluotas konfliktas Šveicarijos teritorijoje.
Po pilietinio karo Šveicarija 1848 m. priėmė federacijos konstituciją, gerokai ją papildė 1874 m. ir nustatė federacijos atsakomybę už gynybą, prekybą ir teisinius klausimus, visus kitus klausimus paliekant kantonų vyriausybių kompetencijai.
Pasauliniai karai (1914−1945)
- Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje .
Tiek per Pirmąjį, tiek per Antrąjį pasaulinį karą Šveicarija sugebėjo išlaikyti neutralumą. Dėl savo neutralumo Šveicarija buvo svarbi kariaujančioms šalims kaip diplomatijos, šnipinėjimo, prekybos atsparos taškas ir saugi teritorija pabėgėliams. 1917 m. judėjimas Ciūriche faktiškai buvo kultūrinė reakcija į karą, inicijuota pabėgėlių. Ciūriche taip pat gyveno ir Leninas, iš kur jis tiesiogiai išvyko į Petrogradą pradėti revoliucijos.
1920 m. Šveicarija prisijungė prie Tautų Sąjungos.
Nacistinė Vokietija buvo sudariusi planus okupuoti Šveicariją, pvz., „Operation Tannenbaum“, bet invazija taip ir nebuvo įvykdyta. Per Šveicariją Vokietija vykdė didelę dalį savo operacijų auksu, dėl ko Šveicarija po karo buvo kaltinama neutraliteto pažeidimu ir prisidėjimu prie karo pratęsimo. Dėl šių priežasčių 1952 m. Šveicarija mokėjo reparacijas sąjungininkams, o 1999 m. Šveicarijos bankai sumokėjo papildomas reparacijas į Holokausto fondą.
Po 1945 m
- Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje .
Po karo Šveicarijos vadovybė svarstė savo atominio ginklo kūrimo idėją. Tokias galimybes suteikė garsūs branduolinės fizikos specialistai Federaciniame Technologijos institute, pvz., Paul Scherrer, o 1958 m. gyventojai aiškiai pasisakė už atominės bombos kūrimą. Nepaisant to Šveicarija 1968 m. pasirašė Branduolinio ginklo neplatinimo sutartį ir atominės bombos niekada nekūrė.
Nuo 1959 m. , skiriama parlamento, buvo sudaroma iš keturių pagrindinių partijų narių, protestantų Laisvųjų deokratų, katalikų Krikščionių demokratų, kairiųjų Socialdemokratų partijos ir dešiniųjų Liaudies partijos. Opozijos įtraukimas į sprendimų priėmimą mokslininkų buvo įvardinamas kaip konsociacinė demokratija (Konkordanzdemokratie).
1963 m. Šveicarija įstojo į Europos Tarybą. Moterims rinkimų teisė buvo suteikta tik 1971 m. 1979 m. dalis Berno kantono atsiskyrė, sudarydami naują Juros kantoną.
2002 m. po referendumo Šveicarija buvo priimta į Jungtinių Tautų Organizaciją.
Šveicarija nėra Europos Sąjungos narė, bet (kartu su Lichtenšteinu) nuo 1995 m., kai į Europos Sąjungą įstojo Austrija, yra iš visų pusių supama Europos Sąjungos teritorijos. Todėl priklauso Europos Ekonominei Erdvei (kaip ir Norvegija, nepriklausanti ES).
2005 m. Šveicarijos gyventojai pasisakė už ES darbuotojų laisvės judėjimo taikymą naujųjų ES valstybių (LT, SL, LV, EE, PL ir kt.) piliečiams.
Nuorodos
- Šveicarijos istorija: Pirminiai šaltiniai (angl.)
- Istorinis Šveicarijos Leksikonas (trimis kalbomis)
- Šveicarijos diplomatiniai dokumentai (DDS) (vok.)
- Swissworld.org, Skyrius „Istorija“ Archyvuota kopija 2005-02-06 iš Wayback Machine projekto. (vok.)
- SRG SSR Laiko juosta, Multimedinė Šveicarijos Kronika Archyvuota kopija 2010-04-25 iš Wayback Machine projekto.(it.)(vok.)(pranc.)
Airija | Albanija | Andora | Armėnija | Austrija | Azerbaidžanas | Baltarusija | Belgija | Bosnija ir Hercegovina | Bulgarija | Čekija | Danija | Estija | Graikija | Gruzija | Islandija | Ispanija | Italija | Jungtinė Karalystė | Juodkalnija | Kazachija | Kosovas | Kroatija | Latvija | Lenkija | Lichtenšteinas | Lietuva | Liuksemburgas | Makedonija | Malta | | Monakas | Norvegija | Nyderlandai | Portugalija | Prancūzija | Rumunija | Rusija | San Marinas | Serbija | Slovakija | Slovėnija | Suomija | Švedija | Šveicarija | Turkija | Ukraina | | Vengrija | Vokietija
| Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu. |
Autorius: www.NiNa.Az
Išleidimo data:
vikipedija, wiki, lietuvos, knyga, knygos, biblioteka, straipsnis, skaityti, atsisiųsti, nemokamai atsisiųsti, mp3, video, mp4, 3gp, jpg, jpeg, gif, png, pictu, mobilusis, porn, telefonas, android, iOS, apple, mobile telefl, samsung, iPhone, xiomi, xiaomi, redmi, pornografija, honor, oppo, Nokia, Sonya, mi, pc, web, kompiuteris, Informacija apie Šveicarijos istorija, Kas yra Šveicarijos istorija? Ką reiškia Šveicarijos istorija?
Siam straipsniui ar jo daliai truksta isnasu į patikimus saltinius Jus galite padeti Vikipedijai pridedami tinkamas isnasas su saltiniais Nuo 1848 m Sveicarijos Konfederacija yra federacine valstybe su santykinai autonomiskais kantonais Kai kurie is kantonu konfederacijos sudetyje yra daugiau nei 700 metu Is dalies galima teigti jog jie yra vieni seniausiu islikusiu respubliku Sveicarijos istorijaSveicarijos priesistoreKeltaiRomos imperija Retija Burgundu karalystesFranku imperija Aukst Burgundija Sventoji Romos ImperijaSenoji konfederacijaAstuoni kantonai gt Reformacija Sveicarijoje 1648 1798 1798 1847 1848 1914 Pasauliniu karu metais Istorijos saltiniuose laikotarpis iki 1291 m aprasomas apibendrinant įvykius vykusius siuolaikines Sveicarijos teritorijoje o nuo 1291 m pagrindinis demesys skiriamas Konfederacijai kuria is pradziu sudare tik trys kantonai siuo metu priklausantys centrinei Sveicarijos daliai Si pirmine konfederacija pletesi kol 1815 metais pasieke dabartines Sveicarijos ribas PriesistoreNeolitines kulturos Sveicarijoje Sveicarijos geneze siejama dar su Julijaus Cezario laikais aprasytais Galu karais Iki tol vykusia raida galima spresti tik is archeologiniu radiniu Is paleolito yra islike radiniai rodantys kad cia olose gyventa neandertalieciu Ilga laika Sveicarija buvo padengta ledyno ir negyvenama Tik apie 22 000 metu pr m e prasidejus atsilimui zemumos į siaure nuo Alpiu vel buvo apgyvendintos sįkart Madleno kulturos medziotoju rinkeju Neolite dabartines Sveicarijos teritorija jau buvo santykinai tankiai apgyvendinta Ankstyvoji istorijaDaugiau informacijos galite rasti straipsnyje Sveicarijos ankstyvoji istorija Galija Julijaus Cezario valdymo laiku Apie 1500 m pr m e dabartines Sveicarijos teritorijoje apsigyveno keltu gentys vakarineje dalyje įsikure helvetai o rytiniuose retai 58 m del besitesiancio germanu spaudimo bijodami buti izoliuoti nuo kitu keltu helvetai nusprende persikelti į vakarus į Ronos slenį taciau Julijus Cezaris tuometinis Narbono Galijos prokonsulas sumuse helvetus Bibraktos musyje 58 m pr m e ir priverte grįzti atgal Ilgainiui romenai eme valdyti visa Alpiu regiona o senasis keltu elitas buvo romanizuotas Romenu administracinis centras buvo Aventikas Aventicum 259 260 m per pasienio įtvirtinimus prasiverze alemanai nusiaube daug romenu miestu ir gyvenvieciu taciau Sveicarijoje nepasiliko Reinas IV a vel tapo Romos imperijos siena ir gyvenvietes dabartines Sveicarijos teritorijoje buvo atkurtos 401 m romenu kariuomene paliko Reino gynyba ir pasitrauke pieciau Alpiu taip romenai faktiskai paliko ir Retijos bei Helvetijos provincijas Didele dalis gyventoju taip pat pasitrauke į pietus arba į Alpes Is rytiniu Alpes sriciu nebuvo tokios ryskios migracijos jose iki siandien kalbama lotynu kalbos dialektais retoromanu kalba Pirmieji krikscionybes pedsakai Sveicarijoje pastebimi jau III a nors iki IV a pradzios tai tera tik pavieniai atvejai Rytineje Sveicarijos dalyje atskiros krikscioniu bendruomenes buvo dar romenu laikais pvz Arbone bet dominavo pagonys alemanai Kai VII a prie Bodenze ezero vok Bodensee atvyko keliaujantys airiu vienuoliai ju krikscionybes platinimo pastangos sutiko stipru pasipriesinima nes vietiniai gyventojai garbino dieva Vodana 443 m salies rytuose įsikure burgundai Jie buvo asimiliuoti galu romenu gyventoju ir cia isliko lotynu kalba todel iki siol Sveicarijoje paplitusi prancuzu kalba kuri yra viena is oficialiu konfederacijos kalbu VI a pabaigoje į centrine ir rytine salies dalį pamazu kelesi alemanai kurie kraste greitai pradejo vyrauti ir kalbejo alemanu dialektais Burgundu dominavimas buvo trumpas 534 m juos nugalejo frankai ir prijunge prie savo karalystes Karolingu dinastijos laikotarpiu suklestejo feodaline sistema vienuolynai ir vyskupystes tapo svarbiu valdzios palaikymo pagrindu 843 m Verdeno sutartis vakarine dabartines Sveicarijos dalį priskyre Lotaringijai o rytine rytinei Liudviko Vokiecio karalystei kuri veliau tapo Sventaja Romos imperija X a Karolingu valdzia susilpnejo saracenai nusiaube Vale o madjarai vengrai 917 m sugriove Bazelį ir 926 m Sankt Galena Tik po Otono I pergales pries madjarus 955 m Lechfeldo musyje Sveicarijos teritorijos buvo vel įjungtos į imperija XII ame amziuje Ceringeno kunigaiksciams buvo suteikta valdzia burgundu teritorijoms kurios apeme vakarine dabartines Sveicarijos dalį Jie įkure daug miestu įskaitant Fribura 1157 m ir Berna 1191 m Sveicarijos vyskupystes apie 1300 m Valdant Hohenstaufenu dinastijai Alpiu perejos Retijoje ir Sankt Gothardo pereja įgavo didesne reiksme Ypatingai Sankt Gothardo pereja tapo labai svarbiu tiesioginiu keliu per kalnus Uri 1231 m ir Sviucas Schwyz 1240 m gavo Reichsfreiheit teises Didzioji dalis Untervaldeno Unterwalden teritorijos priklause vienuolynams kurie sias teises turejau jau anksciau Po Kyburgu Kyburg dinastijos ismirimo XIII a Habsburgams atiteko didzioji dalis teritorijos į pietus nuo Reino o per sekminga vedybu politika Habsburgai taip pat issiplete į Lencburgeriu Lenzburger ir Ceringenu valdas dabartiniuose Sviuco Nidvaldeno Galrus ir Ciuricho kantonuose Rudolfas I Habsburgas kuris tapo Sventosios Romos imperijos imperatoriumi 1273 m atsauke Misko kantonams Uri Sviucui ir Untervaldenui suteiktas imperijos teises ir laisves Reichsfreiheit ir jie prarade savo nepriklausoma statusa buvo pradeti valdyti per vietininkus Senoji konfederacija 1291 1523 Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Senoji Sveicarijos konfederacija 1339 m Laupeno musis tarp sveicaru ir Savojos kunigaiksciu 1291 m rugpjucio men Uri Sviuco ir Untervaldeno kantonai vadinamieji pirmieji kantonai sudare gynybine sutartį nukreipta pries Habsburgus Pirmuju kantonu sajunga sutvirtinta Federacineje Chartijoje dokumente kuris greiciausiai sudarytas jau po įvykusio fakto XIV amziuje 1315 m Austrijos kunigaikstis Leopoldas įsiverze į konfederacija susidure su valstieciu armija Morgarteno musyje lapkricio 15 d ir jį pralaimejo Po sios pergales konfederacijos nariai atnaujino savo sajunga pasirasydami Brunnen sutartį 1315 m gruodzio 9 d sudaryta vokieciu kalba si sutartis galiojo iki pat Helvetijos Respublikos įkurimo 1798 m Pergale 1315 m Morgarteno musyje faktiskai reiske nepriklausomybes iskovojima is Habsburgu Siekdama issaugoti savo nepriklausomybe nuo Habsburgu 1332 m prie konfederacijos prisijunge Liucerna 1351 m Ciurichas Cugo miestas buvo nusiteikes uz Habsburgus o jo apylinkes prijaute konfederacijai Po apsiausties Cugas buvo uzimtas ir 1352 m Zugo miestas ir apylinkes priimtos į konfederacija 1353 m prie konfederacijos prisijunge Berno miestas Taip susidare Senoji Sajunga is astuoniu valstybiu kuri gyvavo beveik per visa XV amziu nors Ciurichas ir buvo ismestas is federacijos 1440 aisiais del teritorinio konflikto del Togenburgo Toggenburg Habsburgai dar du kartus bande nugaleti konfederacija ir abu kartus jiems nepavyko 1386 m Habsburgai pralaimejo Sempacho musį o 1388 m Naefelso musį Sios dvi pergales konsolidavo astuoniu kantonu sajunga ir 1393 m buvo pasirasyta Sempacho sutartis nustaciusi įvairias elgesio normas ir konfliktu sprendimo budus Po to Sveicarijos kantonai uzsitikrino tam tikra nepriklausomybe nuo vietiniu feodalu taciau liko Sventosios Romos imperijos sudetyje per XV amziu konfederacija pletesi uzkariaudama kaimynines teritorijas ir sudarydama sajungas su daugeliu kaimyniniu teritoriju Apenzell Valis Saint Gall 1474 1478 m vyko sveicaru sajungininku karas su Burgundijos kunigaiksciu Karoliu Po to kai bernieciai uzeme Burgundijai priklausantį Savojos Vaud Waadt miesta Burgundijos kunigaikstis suorganizavo karinį zygį Po Grandson apsiausties 1476 kovo 2d kunigaikscio kariuomene buvo sumusta Grandson musyje ir priversta begti Sajungininkams atiteko milziniskas grobis nes tuo metu turtingiausias Europos kunigaikstis prabangos neatsisake net ir kariniame zygyje Po keliu menesiu Karolis apsiaute Murteno miesta kur 1476 birzelio 22 d jo samdiniu kariuomene buvo sumusta Murteno musyje 1477 m sausio 5 d Burgundijos kunigaikstis Karolis zuvo musyje prie Nancy Po pergaliu pries Burgundijos kunigaikstį bei sveicaru samdiniu sekmes federacija įgavo daug galios ir turto Po sveicaru pergales kare pries Svabijos lyga Bazelio taika su Maksimilijonu I 1499 m buvo de facto įtvirtinta nepriklausomybe nuo Sventosios Romos imperijos 1418 m į sajunga įstojus Zoloturnui Solothurn ir Friburui 1501 m Bazeliui ir Safhauzenui Schaffhausen ir 1513 m Apenceliui Appenzell sajunga prasiplete iki trylikos kantonu 1506 m popiezius Julijus II pradejo samdyti sveicaru sargyba Cohors Helvetica kuri tebetarnauja Vatikane iki siu dienu Federacijos pletimasis buvo sustabdytas ir nenugalimumo reputacija įgauta ankstesniu karu metu paneigta tik 1515 m sveicarams pralaimejus Marignano musį su prancuzais Reformacija 1523 1648 Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Reformacija Sveicarijoje Sveicarija tapo antraja salimi Europoje kur Reformacija buvo placiai remiama Ulrichas Cvinglis Huldrych Zwingli 1518 m buvo isrinktas Didziojo Minsterio baznycios kunigu Cvinglio reformacija 1523 m buvo palaikyta magistrato ir Ciuricho gyventoju o tai stipriai paveike Ciuricho viesajį gyvenima ir valstybinius reikalus Is Ciuricho reformacija plito į kitus penkis Sveicarijos kantonus o kiti penki tvirtai isliko istikimi katalikybei Tai sukele karus tarp kantonu Kappeler Kriege 1529 m ir 1531 m kuriu metu Cvinglis mire musio lauke Po siu karu buvo pasiektas kompromisas Ciurichas Bernas Bazelis Safhauzenas ir dalis Graubiundenas lieka reformuoti pirmieji kantonai Liucerna Cugas Zoloturnas ir Friburas lieka katalikiskais 1541 m Jonas Kalvinas įvede reformacija Zenevoje Trisdesimtmecio karo metu Sveicarija santykinai isliko taikos ir klestejimo oaze karo draskomoje Europoje greiciausiai del to kad visos didziosios Europos valstybes priklause nuo sveicaru samdiniu Ancien Regime 1648 1798 Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Pagal Vestfalijos taikos sutartį 1648 m Sveicarija teisiskai tapo nepriklausoma nuo Sventosios Romos imperijos 1653 m Liucernai Bernui Zoloturnui Solothurn ir Bazeliui priklausiusiu teritoriju valstieciai sukilo del valiutos nuvertinimo Bauernkrieg Sukileliai apsiaute Liucerna ir Berna bet buvo pasiektas kompromisas ir smurto protrukis sustabdytas Socialine ir konfesine įtampa isliko ir dar prasiverze Villmergen o musiuose 1656 m ir 1712 m Po Didziosios Prancuzijos revoliucijos 1789 m Prancuzija susigrazino anksciau sveicaru uzkariauta Miulhauzena Mulhausen Sveicarijoje augo nepasitenkinimas oligarchija ir isnaudojimas pavaldumo busena Untertanenausfstand Voltero Ruso mintys apie valstybine pilietine visuomene Didzioji Prancuzijos Revoliucija Napoleono atejimas į valdzia Sveicarijos uzemimas Visa tai vede į helvetine revoliucija Napoleono era RestauracijaDaugiau informacijos galite rasti straipsnyje Per Prancuzijos revoliucijos karus revoliucinieriu armijos pasuko į rytus apeidamos Sveicarija kovose su Austrija 1798 m Sveicarija buvo visiskai uzimta prancuzu ir paskelbta centralizuota Helvetijos respublika Po penkeriu metu 1803 m Napoleonas Bonapartas is dalies atstate kantonu suvereniteta o buvusios priklausomos Aargau Turgau Thurgau Grisons St Gallen Vaud ir Ticino teritorijos tapo kantonais su lygiomis teisemis devyniolikos kantonu konfederacija 1815 m Vienos kongresas visiskai atstate Sveicarijos nepriklausomybe ir Europos didziosios valstybes sutiko pripazinti Sveicarijos neutraluma neapibreztam laikui Nauja konstitucija Sajungine sutartis Bundesvertrag padidino kantonu savarankiskuma Tuo metu Sveicarijos teritorija padidejo paskutinį karta įtraukiant Vale Valais Wallis Noisatelio Neuchatel Neuenburg ir Zenevos kantonus 22 kantonu konfederacija Federacine valstybe 1848 1914 Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje 1847 m prasidejo pilietinis karas tarp katalikisku ir protestantisku kantonu Sonderbundskrieg Tiesiogine karo priezastis buvo katalikisku kantonu speciali sutartis Sonderbund Karas truko maziau nei menesį ir pareikalavo maziau nei 100 zmoniu gyvybiu Neskaitant smulkiu maistu tai buvo paskutinis ginkluotas konfliktas Sveicarijos teritorijoje Po pilietinio karo Sveicarija 1848 m prieme federacijos konstitucija gerokai ja papilde 1874 m ir nustate federacijos atsakomybe uz gynyba prekyba ir teisinius klausimus visus kitus klausimus paliekant kantonu vyriausybiu kompetencijai Pasauliniai karai 1914 1945 Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Tiek per Pirmajį tiek per Antrajį pasaulinį kara Sveicarija sugebejo islaikyti neutraluma Del savo neutralumo Sveicarija buvo svarbi kariaujancioms salims kaip diplomatijos snipinejimo prekybos atsparos taskas ir saugi teritorija pabegeliams 1917 m judejimas Ciuriche faktiskai buvo kulturine reakcija į kara inicijuota pabegeliu Ciuriche taip pat gyveno ir Leninas is kur jis tiesiogiai isvyko į Petrograda pradeti revoliucijos 1920 m Sveicarija prisijunge prie Tautu Sajungos Nacistine Vokietija buvo sudariusi planus okupuoti Sveicarija pvz Operation Tannenbaum bet invazija taip ir nebuvo įvykdyta Per Sveicarija Vokietija vykde didele dalį savo operaciju auksu del ko Sveicarija po karo buvo kaltinama neutraliteto pazeidimu ir prisidejimu prie karo pratesimo Del siu priezasciu 1952 m Sveicarija mokejo reparacijas sajungininkams o 1999 m Sveicarijos bankai sumokejo papildomas reparacijas į Holokausto fonda Po 1945 mDaugiau informacijos galite rasti straipsnyje Po karo Sveicarijos vadovybe svarste savo atominio ginklo kurimo ideja Tokias galimybes suteike garsus branduolines fizikos specialistai Federaciniame Technologijos institute pvz Paul Scherrer o 1958 m gyventojai aiskiai pasisake uz atomines bombos kurima Nepaisant to Sveicarija 1968 m pasirase Branduolinio ginklo neplatinimo sutartį ir atomines bombos niekada nekure Nuo 1959 m skiriama parlamento buvo sudaroma is keturiu pagrindiniu partiju nariu protestantu Laisvuju deokratu kataliku Krikscioniu demokratu kairiuju Socialdemokratu partijos ir desiniuju Liaudies partijos Opozijos įtraukimas į sprendimu priemima mokslininku buvo įvardinamas kaip konsociacine demokratija Konkordanzdemokratie 1963 m Sveicarija įstojo į Europos Taryba Moterims rinkimu teise buvo suteikta tik 1971 m 1979 m dalis Berno kantono atsiskyre sudarydami nauja Juros kantona 2002 m po referendumo Sveicarija buvo priimta į Jungtiniu Tautu Organizacija Sveicarija nera Europos Sajungos nare bet kartu su Lichtensteinu nuo 1995 m kai į Europos Sajunga įstojo Austrija yra is visu pusiu supama Europos Sajungos teritorijos Todel priklauso Europos Ekonominei Erdvei kaip ir Norvegija nepriklausanti ES 2005 m Sveicarijos gyventojai pasisake uz ES darbuotoju laisves judejimo taikyma naujuju ES valstybiu LT SL LV EE PL ir kt pilieciams NuorodosVikiteka Sveicarijos istorija vaizdine ir garsine medziagaSveicarijos istorija Pirminiai saltiniai angl Istorinis Sveicarijos Leksikonas trimis kalbomis Sveicarijos diplomatiniai dokumentai DDS vok Swissworld org Skyrius Istorija Archyvuota kopija 2005 02 06 is Wayback Machine projekto vok SRG SSR Laiko juosta Multimedine Sveicarijos Kronika Archyvuota kopija 2010 04 25 is Wayback Machine projekto it vok pranc v rEuropos saliu istorijos Airija Albanija Andora Armenija Austrija Azerbaidzanas Baltarusija Belgija Bosnija ir Hercegovina Bulgarija Cekija Danija Estija Graikija Gruzija Islandija Ispanija Italija Jungtine Karalyste Juodkalnija Kazachija Kosovas Kroatija Latvija Lenkija Lichtensteinas Lietuva Liuksemburgas Makedonija Malta Monakas Norvegija Nyderlandai Portugalija Prancuzija Rumunija Rusija San Marinas Serbija Slovakija Slovenija Suomija Svedija Sveicarija Turkija Ukraina Vengrija Vokietija Sis straipsnis yra tapes savaites straipsniu