Azərbaycan
Deutschland
Lietuva
Malta
ශ්රී ලංකාව
Türkmenistan
Türkiyə
Украина
Šis straipsnis yra apie Libano istoriją nuo Islamo įsigalėjimo t y 636 m Apie ankstesnes Sirijos ir Libano teritorijoje
Libano istorija
Šis straipsnis yra apie Libano istoriją nuo Islamo įsigalėjimo, t. y. 636 m. Apie ankstesnes Sirijos ir Libano teritorijoje klestėjusias civilizacijas, žiūrėkite straipsnį Senovės Sirijos istorija.
| Didžiosios Sirijos istorija |
| Libano, , Jordanijos |
| Senovės Sirija, Kanaanas |
| Rašidunai > Omejadai > Abasidai |
| ( > ) |
| Fatimidai > Seldžiukai |
| > Ajubidai |
| Outremeras: |
| Jeruzalė, Antiochijos kng., Tripolio grf., Edesos grf. |
| : |
| Bahri dinastija > Burdži dinastija |
| Osmanų imperija () |
| , Britų Palestina |
| Sirija, Libanas, Jordanija, Izraelis, Palestina |
Libano istorija – Libano, valstybės Artimuosiuose Rytuose, rytinėje Viduržemio jūros pakrantėje, istorija.
Senovės laikai
Dabartinė Libano teritorija apgyvendinta paleolite. V tūkstantmetyje pr. m. e. susikūrė pirmosios nuolatinės gyvenvietės. IV – III tūkstantmetyje pr. m. e. pajūrio rajonuose jau buvo plėtojamas žemės ūkis (auginamos vynuogės, javai), amatai (gaminamas spalvotas stiklas, apdirbami metalai, statomi laivai). III tūkstantmetyje pr. m. e. finikiečiai Viduržemio jūros pakrantėje įkūrė prekybinių punktų, kurie pamažu virto miestais–valstybėmis – Arvadas, Beirutas, Biblas, Sidonas, Tyras.
Nuo III tūkstantmečio pr. m. e. didžiausia dalis Libano teritorijos priklausė Finikijai. Plėtojosi ryšiai su Viduržemio jūros baseino šalimis. II tūkstantmečio pr. m. e. viduryje – I tūkstantmečio pr. m. e. pradžioje Libano teritorija buvo veikiama senovės Egipto politinės įtakos. VIII a. – VII a. pr. m. e. finikiečių miestus–valstybes užkariavo Asirija, VII a. pabaigoje – Babilonija, 538 m. pr. m. e. – Persijos Achemenidai.
332 m. pr. m. e. visą Viduržemio jūros rytinę pakrantę užėmė Aleksandras Makedonietis. Žlugus jo sukurtai imperijai šalis atiteko Seleukidų valstybei, miestai išsaugojo autonomiją. 64 m. pr. m. e. šalį užėmė Pompėjus ir prijungė prie Romos Sirijos provincijos. Romos valdymo laikais intensyviai plėtojosi ūkis ir kultūra. 395 m. Libanas atiteko Rytų Romos imperijai (Bizantijai). VI a. Libano kalnuose apsigyveno nuo Sasanidų persekiojimų pabėgę krikščionys ir maronitai. VI a. – VII a. pradžioje Viduržemio jūros rytinė pakrantė tapo Bizantijos ir Persijos karų zona.
Viduriniai amžiai
637 m. Libaną užėmė arabai; paplito arabų kalba ir islamas. Iki XI a. pabaigoje šalis priklausė (iš eilės) Omejadų, Abasidų, Fatimidų ir Seldžiukidų valstybėms. Dalis gyventojų priėmė drūzų tikėjimą. XI a. pabaigoje Viduržemio jūros rytinę pakrantę užėmus kryžininkams, Libanas priklausė kelioms jų sukurtoms valstybėlėms. Kryžininkus palaikė maronitai. 1291 m. iš Libano teritorijos galutinai išstūmus kryžininkus ji atiteko Egipto mameliukams; išaugo Beiruto uostas.
Osmanų valdymo laikai
1516 m. sumušusi Egiptą Osmanų imperija užėmė Libaną. Šalyje įsigalėjo religinė įvairovė. Sunitai daugiausia kūrėsi miestuose, šiitai – pietuose, , drūzai – t. p. pietuose, maronitai – šiaurės kalnuose, t. p. kai kuriuose pajūrio rajonuose. Osmanų imperija šalį valdė per vietos drūzų (1516–1697 m.). laikais (1593–1613 m., 1618–33 m.) emyratas suklestėjo ir apėmė visą dabartinę Libano teritoriją. 1697 m., nutrūkus Maanų dinastijai, su Osmanų imperijos pritarimu šalies valdymą perėmė Šihabų dinastija (valdė 1698–1840 m.).
Emyras (valdė 1788 m. ar 1789–1840 m.) sustiprino centrinę valdžią. 1833 m. jis, siekdamas nepriklausomybės ar didesnio savarankiškumo, sudarė sąjungą su Egipto valdovu Muchamedu Alijumi ir su juo pradėjo karą prieš Osmanų imperiją. Per karą išaugo mokesčiai, prasidėjo gyventojų neramumai, sukilimai. Sunerimusios dėl galimo Osmanų imperijos žlugimo į karą jos pusėje įsitraukė Europos valstybės. Bašyras II, malšindamas gyventojų sukilimus, naudojosi jų religinių bendruomenių, daugiausia drūzų ir maronitų, nesutarimais. 1840 m., Egiptui ir jo sąjungininkui Libanui pralaimėjus, Bašyras II neteko valdžios. 1841 m., 1845 m. ir 1860 m. Libane drūzų ir maronitų nesantaika virto ginkluotais susirėmimais. 1860 m., prasidėjus maronitų žudynėms, į Libano reikalus įsikišo Europos valstybės. 1860 m. Prancūzijos į Libaną atsiuntė ekspedicinį korpusą.
1861 m. tarptautinė komisija (Austrija, Didžioji Britanija, Osmanų imperija, Prancūzija, Prūsija, Rusija) parengė vad. Organinį statutą, kuris suteikė Libanui autonomiją, jį turėjo valdyti Osmanų imperijos skiriamas gubernatorius krikščionis, bet jo kandidatūrai turėjo pritarti statutą pasirašiusios valstybės. Visi gyventojai gavo lygias teises, sukurta milicija. Osmanų imperijai uždrausta Libane laikyti kariuomenę, gyventojai atleisti nuo karo prievolės. Libane pradėjo veikti misionieriai, daugiausia prancūzų jėzuitai ir amerikiečių presbiterionai, kurie įkūrė spaustuvę ir pradėjo leisti pirmuosius vadovėlius arabų kalba. Beirute 1866 m. presbiterionai įsteigė pirmą arabų pasaulyje aukštąją mokyklą (1920 m. pavadinta Beiruto amerikiečių universitetu), 1875 m. jėzuitai – Šv. Juozapo universitetą; tai labai paspartino arabų kultūros raidą.
Gyventojų gausėjimas ir menka pramonės plėtra sukėlė jų emigraciją į Šiaurės Afriką, daugiausia į Egiptą ir į Ameriką. XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje didelę įtaką įgijo Prancūzija. Pirmojo pasaulinio karo pradžioje Osmanų imperija panaikino Libano autonomiją.
Naujieji laikai
1918 m. spalio mėn. Libaną okupavo Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos kariuomenės. 1920 m. rugsėjo mėn. Prancūzijos valdžia paskelbė apie mandatinės teritorijos – Didžiojo Libano sukūrimą. 1922 m. Tautų sąjunga patvirtino Prancūzijos teisę į Libano mandatą. 1925 m. Sirijoje prasidėjęs persimetė ir į Libaną.
1926 m. Prancūzija, siekdama sutvirtinti savo padėtį, suteikė Libanui konstituciją; Libanas tapo respublika, bet protektorato teisėmis – Prancūzija pasiliko jo užsienio santykių ir gynybos kontrolę. Krikščionių ir musulmonų atstovavimas parlamente buvo susietas su jų skaičiumi šalyje (santykis 6:5). Libano prezidentu turėjo būti renkamas maronitas, vyriausybės vadovu – sunitas, parlamento – šiitas. Vyriausybės narių krikščionių ir musulmonų turėjo būti po lygiai. Konfesionalizmas tapo Libano politinės sistemos pagrindu (1943 m. tai patvirtinta vad. Nacionaliniu paktu). 1936 m. ir kiti įkūrė pusiau sukarintą krikščionių maronitų partiją Libano falanga, siekiančią Libano nepriklausomybės. Musulmonai pasisakė už susivienijimą su Sirija. 1936 m. lapkričio mėn. Prancūzijoje į valdžią atėjus Liaudies fronto vyriausybei pasirašyta sutartis dėl mandato panaikinimo ir nepriklausomybės suteikimo po 3 metų, bet sutartis liko neratifikuota.
1939 m. rugsėjo mėn. prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Prancūzija sustabdė Libano konstitucijos galiojimą. 1940 m. birželio mėn., Prancūzijai kapituliavus, Libano valdymą perėmė Viši režimo administracija. 1941 m. birželio mėn. Libaną užėmė Laisvosios Prancūzijos ir .
Nepriklausomybės metai
Prancūzijai atsisakius mandato teisių, 1943 m. lapkričio 8 d. Libano parlamentas panaikino konstitucijos straipsnius, ribojančius suverenitetą. Maronitai ir sunitai sudarė vad. Nacionalinį paktą dėl valdžios padalijimo. Maronitai įsipareigojo atsisakyti Prancūzijos globos, musulmonai – idėjos kurti Didžiąją Siriją. 1943 m. lapkričio 22 d. Prancūzija pripažino Libano nepriklausomybę, bet išsaugojo vadovavimą jo ginkluotosioms pajėgoms. 1945 m. vasario mėn. Libanas paskelbė karą Vokietijai ir Japonijai. Libaniečiai nesiliovė reikalavę iš šalies išvesti Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos karinius junginius. 1946 m. gruodžio mėn. spaudžiamos JAV ir TSRS, Didžioji Britanija ir Prancūzija buvo priverstos tai padaryti.
Per 1948–1949 m. Pirmąjį arabų–Izraelio karą Libanas rėmė arabus. Po karo į šalį atsikėlė palestiniečių.
XX a. šeštame – septintame dešimtmetyje Libano ūkis suklestėjo, bet didėjo turtinė nelygybė bei socialinė prieštaravimai. Šalis laikėsi provakarietiškos užsienio politikos. Buvo plėtojama demokratija. JAV teikė ekonominę paramą. Šeštame dešimtmetyje Libane ėmė stiprėti opozicija, kritikuojanti suartėjimą su Vakarais. Stiprėjo krikščionių, kurie laikėsi provakarietiškos orientacijos ir musulmonų, kurie siekė suartėti su arabų šalimis, bendruomenių prieštaravimai. 1958 m., įkūrus Jungtinę Arabų Respubliką (Egipto ir Sirijos sąjungą), Libane prasidėję šios sąjungos priešininkų ir šalininkų nesutarimai virto ginkluotu konfliktu. Prezidentas K. Šamunas paprašė JAV pagalbos. 1958 m. liepos mėn. Libane išsilaipino JAV kariniai daliniai. 1958 m. lapkričio mėn. krizę išsprendus ir kovoms nutrūkus, JAV kariai iš Libano pasitraukė.
Šalyje musulmonų daugėjo sparčiau nei krikščionių; tai ėmė grėsti nusistovėjusiai valdžios sistemai. Prezidentas F. Šehabas bandė stiprinti centrinę valdžią, mažinti religinių bendruomenių nesutarimus, socialinė nelygybę. Per 1967 m. III arabų – Izraelio karą į Libaną iš Izraelio okupuotų vietų pasitraukė daug palestiniečių; tai dar labiau paaštrino nacionalinius ir religinius nesutarimus, pablogino ekonominę padėtį. Palestiniečiai iš Libano pietinės dalies puldinėjo Izraelį. Šis, atsakydamas į tai, rengė išpuolius į Pietų Libaną. 1969 m. spalio mėn. tarp Libano vyriausybės ir palestiniečių, kuriuos parėmė kai kurios musulmonų ir kairiosios partijos, įsiplieskė konfliktas, kuris baigėsi Kairo sutartimi, įteisinusia palestiniečių karines pajėgas Libane. 1970–1971 m. čia įsikūrė ir iš Jordanijos išstumta Palestinos išsivadavimo organizacija (P1O). Palestiniečių pabėgėlių stovyklos tapo jų karinėmis bazėmis.
Pilietinis karas
Musulmonai vis aktyviau pradėjo reikalauti pertvarkyti valstybės valdymo sistemą jų naudai, tam priešinosi krikščionys (maronitai ir kt.). Libano falanga ir kitos partijos ėmė stiprinti savo karines formuotes. 1975 m. balandžio 23 d. Libane prasidėjęs krikščionių falangistų ir palestiniečių konfliktas virto pilietiniu karu, kuris truko iki 1990 m.
1975 m. rugpjūčio mėn. prie falangistų prisijungė kiti krikščionys, palestiniečius parėmė musulmonai ir kai kurios kairiosios organizacijos. 1976 m. gegužės mėn. į Libaną kariuomenę įvedė Sirija, liepos mėn. nedidelius dalinius – ir kitos arabų valstybės (Egiptas, Kuveitas, Saudo Arabija). 1978 m. Sirijos kariuomenė, įsitvirtinusi Libano šiaurinėje dalyje, pradėjo karo veiksmus prieš krikščionis falangistus. 1978 m. kovo mėn. Izraelis, siekdamas sunaikinti PIO karinius dalinius Libano pietuose, okupavo šią Libano dalį ir pasitraukdamas ją perdavė krikščionių karinėms formuotėms.
1979 m. arabų valstybės, išskyrus Siriją, iš Libano karinius dalinius išvedė. Pilietinis karas dar labiau sustiprėjo. Tarpusavyje kovojo musulmonai ir krikščionys, drūzai, sunitai ir šiitai, libaniečiai, sirai ir palestiniečiai, įvairių politinių grupuočių kariniai ir suskilusios reguliariosios kariuomenės daliniai. 1982 m. birželio mėn. Izraelis, siekdamas likviduoti PIO arba ją iš Libano išstumti, įsiveržė į Libaną, okupavo jo pietinę ir dalį rytinių rajonų, blokavo Beirutą. Izraelį palaikė Libano falangos daliniai. JAV tarpininkaujant, PIO kariniai daliniai paliko Vakarų Beirutą. Naktį iš rugsėjo 16 į 17 d. Libano falangos daliniai, ieškodami teroristų, įsiveržė į pabėgėlių stovyklas ir išžudė nuo 700 iki 3500 žmonių, daugiausia palestiniečių. Rugsėjo mėn. pabaigoje Izraelio kariuomenė iš Beiruto pasitraukė, Jungtinių Tautų pritarimu ten iki 1984 m. pradžios taikai palaikyti buvo JAV, Didžiosios Britanijos, Italijos, Prancūzijos kariniai daliniai.
1982–1988 m. Libano prezidentu buvo krikščionis maronitas A. Žmajelis, išrinktas remiant Izraeliui. Izraelio intervencija dar labiau paaštrino padėtį. 1982 m. Libane susikūrė šiitų karinė organizacija Hezbola, kuri su Libano vyriausybės neoficialiu leidimu pamažu įsitvirtino šalies pietinėje dalyje. 1985 m. birželio mėn. Izraelio kariuomenė iš Pietų Libano pasitraukė, išskyrus 10–12 km pasienio zoną.
1989 m. tarpininkaujant Arabų valstybių lygai buvo priimti vadinamieji Taifo susitarimai (), kurie numatė valstybės valdymo reformas – parlamente atstovavimas musulmonams ir krikščionims buvo suvienodintas. 1990 m. pilietinis karas baigėsi. Per jį apie 60 000 žmonių žuvo, Beirutas buvo smarkiai sugriautas; manoma, šalis patyrė apie 25 mlrd. JAV dolerių nuostolių.
1992 m. Libano ministru pirmininku tapo sunitų atstovas R. al Hariris, susijęs su Saudo Arabija. Per 6 m. jo vadovaujama vyriausybė iš esmės atkūrė šalies ūkį; R. al Hariris savo rankose sutelkė beveik visą realią valdžią. 1998 m. prezidentu Sirijai remiant išrinktas maronitas E. Lahudas, 2004 m. jo įgaliojimai pratęsti trejiems metams. 1998 m. jis atstatydino R. al Haririo vyriausybę – apkaltino ją dėl itin padidėjusios užsienio skolos (apie 20 mlrd. JAV dolerių). Bet 2000 m. R. al Haririo blokas vėl laimėjo parlamento rinkimus ir E. Lahudas turėjo jį patvirtinti ministru pirmininku. 2000 m. Izraelio kariuomenė pasitraukė ir iš Libano pasienio zonos.
2004 m. spalio mėn. spaudžiant JAV ir Prancūzijai Jungtinių Tautų Saugumo Taryba pareikalavo, kad Sirija išvestų iš Libano savo karinius dalinius (išvesti 2005 m. [[balandžio mėn.), o Libano vyriausybė nuginkluotų Hezbola, dėl to kilo politinė krizė ir atsistatydino R. al Haririo vyriausybė. Vyriausybės vadovu buvo paskirtas prosiriškų pažiūrų politikas O. Karamis. Nuo 2005 m. vėl padaugėjo smurto ir išpuolių krikščionių gyvenamosiose vietovėse. 2005 m. vasario mėn. R. al Hariris buvo nužudytas; tai šalyje sukėlė politinę krizę – vasario 28 d. O. Karamio vyriausybė atsistatydino. Per 2005 m. gegužės mėn. rinkimus į parlamentą 72 vietas iš 128 gavo politinis blokas Mustakbal (Ateitis; vadovas S. al Hariris, R. al Haririo sūnus), 35 – Hezbola ir (šiitų organizacijos), 21 – maronitai.
2006 m. liepos 12 d. Pietų Libane įsitvirtinę Hezbola kovotojai raketomis apšaudė Šiaurės Izraelį ir, slaptai į jį įsiveržę, užmušė 3 ir į nelaisvę paėmė 2 karius. Atsakydamas į tai Izraelis pradėjo bombarduoti Hezbola centrus Libane, blokavo jo oro erdvę ir uostus. Vėliau Izraelis, siekdamas Pietų Libane sukurti buferinę zoną ir sumažinti savo teritorijos apšaudymo raketomis pavojų, pradėjo sausumos operaciją, o Hezbola – reguliariai raketomis apšaudyti Šiaurės Izraelį. Libano ginkluotosios pajėgos į konfliktą nesikišo. Rugpjūčio 14 d. Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos nutarimu karo veiksmai buvo nutraukti, o Pietų Libane numatyta dislokuoti 15 000 Libano ir 15 000 Jungtinių Tautų karių; šalies pietinėje dalyje jie tarp Libano ir Izraelio turi sudaryti buferinę zoną, t. p. įpareigojo Libano vyriausybę nuginkluoti visas nelegalias karines grupuotes. Rugpjūčio 17–lapkričio 1 d. iš Libano visi Izraelio kariniai junginiai buvo išvesti. Pietų Libane pradėta dislokuoti Jungtinių Tautų ir Libano karius. Per 2006 m. liepos – rugpjūčio mėn. konfliktą žuvo apie 1000 ir buvo sužeista apie 3000 libaniečių, sužlugdyta susisiekimo ir ryšių sistemos, sugriauta daug gyvenamųjų namų. Žala sudarė apie 5 mlrd. JAV dol. 2006 m. lapkričio mėn. buvo nužudytas Libano falangos veikėjas Libano pramonės ministras A. Žmajelis. Libano vidaus padėtis lieka labai nestabili – gyventojai susiskaldę į daugybę tarpusavyje besivaržančių grupuočių, vyriausybės valdžia silpna.
Nuo 1945 m. Libanas yra Jungtinių Tautų ir Arabų lygos narys. Diplomatiniai santykiai su Lietuva nuo 1993.
Literatūra
- E. Reklajtis. Liban: Korzenie i przyszlošč pluralizmu kultury. Warszawa, 1993;
- E. Zisser. Lebanon: The Challenge of independence. London, 2000.
Šaltiniai
- Stasys Lukšys. Libano istorija. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 88 psl.
- Stasys Lukšys. Libano istorija. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 89 psl.
Afganistanas | Armėnija | Azerbaidžanas | | Bangladešas | Brunėjus | Butanas | Egiptas | Filipinai | Gruzija | Indija | Indonezija | Iranas | Irakas | Izraelis | Japonija | Jemenas | Jordanija | Jungtiniai Arabų Emyratai | Kambodža | Kataras | Kazachija | Kinija | Kipras | Kirgizija | Kuveitas | Laosas | Libanas | Malaizija | Maldyvai | Mongolija | Mianmaras | Nepalas | Omanas | Pakistanas | Pietų Korėja | Rytų Timoras | Rusija | Saudo Arabija | Singapūras | Sirija | Šiaurės Korėja | Šri Lanka | Tadžikija | Tailandas | Turkija | Turkmėnija | Uzbekija | Vietnamas
Autorius: www.NiNa.Az
Išleidimo data:
vikipedija, wiki, lietuvos, knyga, knygos, biblioteka, straipsnis, skaityti, atsisiųsti, nemokamai atsisiųsti, mp3, video, mp4, 3gp, jpg, jpeg, gif, png, pictu, mobilusis, porn, telefonas, android, iOS, apple, mobile telefl, samsung, iPhone, xiomi, xiaomi, redmi, pornografija, honor, oppo, Nokia, Sonya, mi, pc, web, kompiuteris, Informacija apie Libano istorija, Kas yra Libano istorija? Ką reiškia Libano istorija?
Sis straipsnis yra apie Libano istorija nuo Islamo įsigalejimo t y 636 m Apie ankstesnes Sirijos ir Libano teritorijoje klestejusias civilizacijas ziurekite straipsnį Senoves Sirijos istorija Didziosios Sirijos istorijaLibano JordanijosSenoves Sirija KanaanasRasidunai gt Omejadai gt Abasidai gt Fatimidai gt Seldziukai gt AjubidaiOutremeras Jeruzale Antiochijos kng Tripolio grf Edesos grf Bahri dinastija gt Burdzi dinastijaOsmanu imperija Britu PalestinaSirija Libanas Jordanija Izraelis PalestinaFinikijaArtimieji Rytai 1400 m pr m e Echnumo sventyklos griuvesiai Libano istorija Libano valstybes Artimuosiuose Rytuose rytineje Vidurzemio juros pakranteje istorija Senoves laikaiDabartine Libano teritorija apgyvendinta paleolite V tukstantmetyje pr m e susikure pirmosios nuolatines gyvenvietes IV III tukstantmetyje pr m e pajurio rajonuose jau buvo pletojamas zemes ukis auginamos vynuoges javai amatai gaminamas spalvotas stiklas apdirbami metalai statomi laivai III tukstantmetyje pr m e finikieciai Vidurzemio juros pakranteje įkure prekybiniu punktu kurie pamazu virto miestais valstybemis Arvadas Beirutas Biblas Sidonas Tyras Nuo III tukstantmecio pr m e didziausia dalis Libano teritorijos priklause Finikijai Pletojosi rysiai su Vidurzemio juros baseino salimis II tukstantmecio pr m e viduryje I tukstantmecio pr m e pradzioje Libano teritorija buvo veikiama senoves Egipto politines įtakos VIII a VII a pr m e finikieciu miestus valstybes uzkariavo Asirija VII a pabaigoje Babilonija 538 m pr m e Persijos Achemenidai 332 m pr m e visa Vidurzemio juros rytine pakrante uzeme Aleksandras Makedonietis Zlugus jo sukurtai imperijai salis atiteko Seleukidu valstybei miestai issaugojo autonomija 64 m pr m e salį uzeme Pompejus ir prijunge prie Romos Sirijos provincijos Romos valdymo laikais intensyviai pletojosi ukis ir kultura 395 m Libanas atiteko Rytu Romos imperijai Bizantijai VI a Libano kalnuose apsigyveno nuo Sasanidu persekiojimu pabege krikscionys ir maronitai VI a VII a pradzioje Vidurzemio juros rytine pakrante tapo Bizantijos ir Persijos karu zona Viduriniai amziai637 m Libana uzeme arabai paplito arabu kalba ir islamas Iki XI a pabaigoje salis priklause is eiles Omejadu Abasidu Fatimidu ir Seldziukidu valstybems Dalis gyventoju prieme druzu tikejima XI a pabaigoje Vidurzemio juros rytine pakrante uzemus kryzininkams Libanas priklause kelioms ju sukurtoms valstybelems Kryzininkus palaike maronitai 1291 m is Libano teritorijos galutinai isstumus kryzininkus ji atiteko Egipto mameliukams isaugo Beiruto uostas Osmanu valdymo laikai1516 m sumususi Egipta Osmanu imperija uzeme Libana Salyje įsigalejo religine įvairove Sunitai daugiausia kuresi miestuose siitai pietuose druzai t p pietuose maronitai siaures kalnuose t p kai kuriuose pajurio rajonuose Osmanu imperija salį valde per vietos druzu 1516 1697 m laikais 1593 1613 m 1618 33 m emyratas suklestejo ir apeme visa dabartine Libano teritorija 1697 m nutrukus Maanu dinastijai su Osmanu imperijos pritarimu salies valdyma pereme Sihabu dinastija valde 1698 1840 m Libano kariai 1914 m Emyras valde 1788 m ar 1789 1840 m sustiprino centrine valdzia 1833 m jis siekdamas nepriklausomybes ar didesnio savarankiskumo sudare sajunga su Egipto valdovu Muchamedu Alijumi ir su juo pradejo kara pries Osmanu imperija Per kara isaugo mokesciai prasidejo gyventoju neramumai sukilimai Sunerimusios del galimo Osmanu imperijos zlugimo į kara jos puseje įsitrauke Europos valstybes Basyras II malsindamas gyventoju sukilimus naudojosi ju religiniu bendruomeniu daugiausia druzu ir maronitu nesutarimais 1840 m Egiptui ir jo sajungininkui Libanui pralaimejus Basyras II neteko valdzios 1841 m 1845 m ir 1860 m Libane druzu ir maronitu nesantaika virto ginkluotais susiremimais 1860 m prasidejus maronitu zudynems į Libano reikalus įsikiso Europos valstybes 1860 m Prancuzijos į Libana atsiunte ekspedicinį korpusa 1861 m tarptautine komisija Austrija Didzioji Britanija Osmanu imperija Prancuzija Prusija Rusija parenge vad Organinį statuta kuris suteike Libanui autonomija jį turejo valdyti Osmanu imperijos skiriamas gubernatorius krikscionis bet jo kandidaturai turejo pritarti statuta pasirasiusios valstybes Visi gyventojai gavo lygias teises sukurta milicija Osmanu imperijai uzdrausta Libane laikyti kariuomene gyventojai atleisti nuo karo prievoles Libane pradejo veikti misionieriai daugiausia prancuzu jezuitai ir amerikieciu presbiterionai kurie įkure spaustuve ir pradejo leisti pirmuosius vadovelius arabu kalba Beirute 1866 m presbiterionai įsteige pirma arabu pasaulyje aukstaja mokykla 1920 m pavadinta Beiruto amerikieciu universitetu 1875 m jezuitai Sv Juozapo universiteta tai labai paspartino arabu kulturos raida Gyventoju gausejimas ir menka pramones pletra sukele ju emigracija į Siaures Afrika daugiausia į Egipta ir į Amerika XIX a pabaigoje XX a pradzioje didele įtaka įgijo Prancuzija Pirmojo pasaulinio karo pradzioje Osmanu imperija panaikino Libano autonomija Naujieji laikai1918 m spalio men Libana okupavo Didziosios Britanijos ir Prancuzijos kariuomenes 1920 m rugsejo men Prancuzijos valdzia paskelbe apie mandatines teritorijos Didziojo Libano sukurima 1922 m Tautu sajunga patvirtino Prancuzijos teise į Libano mandata 1925 m Sirijoje prasidejes persimete ir į Libana 1926 m Prancuzija siekdama sutvirtinti savo padetį suteike Libanui konstitucija Libanas tapo respublika bet protektorato teisemis Prancuzija pasiliko jo uzsienio santykiu ir gynybos kontrole Krikscioniu ir musulmonu atstovavimas parlamente buvo susietas su ju skaiciumi salyje santykis 6 5 Libano prezidentu turejo buti renkamas maronitas vyriausybes vadovu sunitas parlamento siitas Vyriausybes nariu krikscioniu ir musulmonu turejo buti po lygiai Konfesionalizmas tapo Libano politines sistemos pagrindu 1943 m tai patvirtinta vad Nacionaliniu paktu 1936 m ir kiti įkure pusiau sukarinta krikscioniu maronitu partija Libano falanga siekiancia Libano nepriklausomybes Musulmonai pasisake uz susivienijima su Sirija 1936 m lapkricio men Prancuzijoje į valdzia atejus Liaudies fronto vyriausybei pasirasyta sutartis del mandato panaikinimo ir nepriklausomybes suteikimo po 3 metu bet sutartis liko neratifikuota 1939 m rugsejo men prasidejus Antrajam pasauliniam karui Prancuzija sustabde Libano konstitucijos galiojima 1940 m birzelio men Prancuzijai kapituliavus Libano valdyma pereme Visi rezimo administracija 1941 m birzelio men Libana uzeme Laisvosios Prancuzijos ir Nepriklausomybes metaiAustralijos kariuomene Libane 1941 m Prancuzijai atsisakius mandato teisiu 1943 m lapkricio 8 d Libano parlamentas panaikino konstitucijos straipsnius ribojancius suvereniteta Maronitai ir sunitai sudare vad Nacionalinį pakta del valdzios padalijimo Maronitai įsipareigojo atsisakyti Prancuzijos globos musulmonai idejos kurti Didziaja Sirija 1943 m lapkricio 22 d Prancuzija pripazino Libano nepriklausomybe bet issaugojo vadovavima jo ginkluotosioms pajegoms 1945 m vasario men Libanas paskelbe kara Vokietijai ir Japonijai Libanieciai nesiliove reikalave is salies isvesti Didziosios Britanijos ir Prancuzijos karinius junginius 1946 m gruodzio men spaudziamos JAV ir TSRS Didzioji Britanija ir Prancuzija buvo priverstos tai padaryti Per 1948 1949 m Pirmajį arabu Izraelio kara Libanas reme arabus Po karo į salį atsikele palestinieciu XX a sestame septintame desimtmetyje Libano ukis suklestejo bet didejo turtine nelygybe bei socialine priestaravimai Salis laikesi provakarietiskos uzsienio politikos Buvo pletojama demokratija JAV teike ekonomine parama Sestame desimtmetyje Libane eme stipreti opozicija kritikuojanti suartejima su Vakarais Stiprejo krikscioniu kurie laikesi provakarietiskos orientacijos ir musulmonu kurie sieke suarteti su arabu salimis bendruomeniu priestaravimai 1958 m įkurus Jungtine Arabu Respublika Egipto ir Sirijos sajunga Libane prasideje sios sajungos priesininku ir salininku nesutarimai virto ginkluotu konfliktu Prezidentas K Samunas paprase JAV pagalbos 1958 m liepos men Libane issilaipino JAV kariniai daliniai 1958 m lapkricio men krize issprendus ir kovoms nutrukus JAV kariai is Libano pasitrauke Salyje musulmonu daugejo sparciau nei krikscioniu tai eme gresti nusistovejusiai valdzios sistemai Prezidentas F Sehabas bande stiprinti centrine valdzia mazinti religiniu bendruomeniu nesutarimus socialine nelygybe Per 1967 m III arabu Izraelio kara į Libana is Izraelio okupuotu vietu pasitrauke daug palestinieciu tai dar labiau paastrino nacionalinius ir religinius nesutarimus pablogino ekonomine padetį Palestinieciai is Libano pietines dalies puldinejo Izraelį Sis atsakydamas į tai renge ispuolius į Pietu Libana 1969 m spalio men tarp Libano vyriausybes ir palestinieciu kuriuos pareme kai kurios musulmonu ir kairiosios partijos įsiplieske konfliktas kuris baigesi Kairo sutartimi įteisinusia palestinieciu karines pajegas Libane 1970 1971 m cia įsikure ir is Jordanijos isstumta Palestinos issivadavimo organizacija P1O Palestinieciu pabegeliu stovyklos tapo ju karinemis bazemis Pilietinis karasLibanas 1976 m Tamsiai zalia spalva Sirijos okupuota sviesiai zalia palestinieciu purpurine krikscioniu milicijos kontroliuojama teritorija Beirutas 1985 m Musulmonai vis aktyviau pradejo reikalauti pertvarkyti valstybes valdymo sistema ju naudai tam priesinosi krikscionys maronitai ir kt Libano falanga ir kitos partijos eme stiprinti savo karines formuotes 1975 m balandzio 23 d Libane prasidejes krikscioniu falangistu ir palestinieciu konfliktas virto pilietiniu karu kuris truko iki 1990 m 1975 m rugpjucio men prie falangistu prisijunge kiti krikscionys palestiniecius pareme musulmonai ir kai kurios kairiosios organizacijos 1976 m geguzes men į Libana kariuomene įvede Sirija liepos men nedidelius dalinius ir kitos arabu valstybes Egiptas Kuveitas Saudo Arabija 1978 m Sirijos kariuomene įsitvirtinusi Libano siaurineje dalyje pradejo karo veiksmus pries krikscionis falangistus 1978 m kovo men Izraelis siekdamas sunaikinti PIO karinius dalinius Libano pietuose okupavo sia Libano dalį ir pasitraukdamas ja perdave krikscioniu karinems formuotems 1979 m arabu valstybes isskyrus Sirija is Libano karinius dalinius isvede Pilietinis karas dar labiau sustiprejo Tarpusavyje kovojo musulmonai ir krikscionys druzai sunitai ir siitai libanieciai sirai ir palestinieciai įvairiu politiniu grupuociu kariniai ir suskilusios reguliariosios kariuomenes daliniai 1982 m birzelio men Izraelis siekdamas likviduoti PIO arba ja is Libano isstumti įsiverze į Libana okupavo jo pietine ir dalį rytiniu rajonu blokavo Beiruta Izraelį palaike Libano falangos daliniai JAV tarpininkaujant PIO kariniai daliniai paliko Vakaru Beiruta Naktį is rugsejo 16 į 17 d Libano falangos daliniai ieskodami teroristu įsiverze į pabegeliu stovyklas ir iszude nuo 700 iki 3500 zmoniu daugiausia palestinieciu Rugsejo men pabaigoje Izraelio kariuomene is Beiruto pasitrauke Jungtiniu Tautu pritarimu ten iki 1984 m pradzios taikai palaikyti buvo JAV Didziosios Britanijos Italijos Prancuzijos kariniai daliniai 1982 1988 m Libano prezidentu buvo krikscionis maronitas A Zmajelis isrinktas remiant Izraeliui Izraelio intervencija dar labiau paastrino padetį 1982 m Libane susikure siitu karine organizacija Hezbola kuri su Libano vyriausybes neoficialiu leidimu pamazu įsitvirtino salies pietineje dalyje 1985 m birzelio men Izraelio kariuomene is Pietu Libano pasitrauke isskyrus 10 12 km pasienio zona 1989 m tarpininkaujant Arabu valstybiu lygai buvo priimti vadinamieji Taifo susitarimai kurie numate valstybes valdymo reformas parlamente atstovavimas musulmonams ir krikscionims buvo suvienodintas 1990 m pilietinis karas baigesi Per jį apie 60 000 zmoniu zuvo Beirutas buvo smarkiai sugriautas manoma salis patyre apie 25 mlrd JAV doleriu nuostoliu 1992 m Libano ministru pirmininku tapo sunitu atstovas R al Hariris susijes su Saudo Arabija Per 6 m jo vadovaujama vyriausybe is esmes atkure salies ukį R al Hariris savo rankose sutelke beveik visa realia valdzia 1998 m prezidentu Sirijai remiant isrinktas maronitas E Lahudas 2004 m jo įgaliojimai pratesti trejiems metams 1998 m jis atstatydino R al Haririo vyriausybe apkaltino ja del itin padidejusios uzsienio skolos apie 20 mlrd JAV doleriu Bet 2000 m R al Haririo blokas vel laimejo parlamento rinkimus ir E Lahudas turejo jį patvirtinti ministru pirmininku 2000 m Izraelio kariuomene pasitrauke ir is Libano pasienio zonos 2004 m spalio men spaudziant JAV ir Prancuzijai Jungtiniu Tautu Saugumo Taryba pareikalavo kad Sirija isvestu is Libano savo karinius dalinius isvesti 2005 m balandzio men o Libano vyriausybe nuginkluotu Hezbola del to kilo politine krize ir atsistatydino R al Haririo vyriausybe Vyriausybes vadovu buvo paskirtas prosirisku paziuru politikas O Karamis Nuo 2005 m vel padaugejo smurto ir ispuoliu krikscioniu gyvenamosiose vietovese 2005 m vasario men R al Hariris buvo nuzudytas tai salyje sukele politine krize vasario 28 d O Karamio vyriausybe atsistatydino Per 2005 m geguzes men rinkimus į parlamenta 72 vietas is 128 gavo politinis blokas Mustakbal Ateitis vadovas S al Hariris R al Haririo sunus 35 Hezbola ir siitu organizacijos 21 maronitai 2006 m liepos 12 d Pietu Libane įsitvirtine Hezbola kovotojai raketomis apsaude Siaures Izraelį ir slaptai į jį įsiverze uzmuse 3 ir į nelaisve paeme 2 karius Atsakydamas į tai Izraelis pradejo bombarduoti Hezbola centrus Libane blokavo jo oro erdve ir uostus Veliau Izraelis siekdamas Pietu Libane sukurti buferine zona ir sumazinti savo teritorijos apsaudymo raketomis pavoju pradejo sausumos operacija o Hezbola reguliariai raketomis apsaudyti Siaures Izraelį Libano ginkluotosios pajegos į konflikta nesikiso Rugpjucio 14 d Jungtiniu Tautu Saugumo Tarybos nutarimu karo veiksmai buvo nutraukti o Pietu Libane numatyta dislokuoti 15 000 Libano ir 15 000 Jungtiniu Tautu kariu salies pietineje dalyje jie tarp Libano ir Izraelio turi sudaryti buferine zona t p įpareigojo Libano vyriausybe nuginkluoti visas nelegalias karines grupuotes Rugpjucio 17 lapkricio 1 d is Libano visi Izraelio kariniai junginiai buvo isvesti Pietu Libane pradeta dislokuoti Jungtiniu Tautu ir Libano karius Per 2006 m liepos rugpjucio men konflikta zuvo apie 1000 ir buvo suzeista apie 3000 libanieciu suzlugdyta susisiekimo ir rysiu sistemos sugriauta daug gyvenamuju namu Zala sudare apie 5 mlrd JAV dol 2006 m lapkricio men buvo nuzudytas Libano falangos veikejas Libano pramones ministras A Zmajelis Libano vidaus padetis lieka labai nestabili gyventojai susiskalde į daugybe tarpusavyje besivarzanciu grupuociu vyriausybes valdzia silpna Nuo 1945 m Libanas yra Jungtiniu Tautu ir Arabu lygos narys Diplomatiniai santykiai su Lietuva nuo 1993 LiteraturaE Reklajtis Liban Korzenie i przyszlosc pluralizmu kultury Warszawa 1993 E Zisser Lebanon The Challenge of independence London 2000 SaltiniaiStasys Luksys Libano istorija Visuotine lietuviu enciklopedija T XIII Leo Magazyn Vilnius Mokslo ir enciklopediju leidybos institutas 2008 88 psl Stasys Luksys Libano istorija Visuotine lietuviu enciklopedija T XIII Leo Magazyn Vilnius Mokslo ir enciklopediju leidybos institutas 2008 89 psl Vikiteka Libano istorija vaizdine ir garsine medziaga rAzijos saliu istorija Afganistanas Armenija Azerbaidzanas Bangladesas Brunejus Butanas Egiptas Filipinai Gruzija Indija Indonezija Iranas Irakas Izraelis Japonija Jemenas Jordanija Jungtiniai Arabu Emyratai Kambodza Kataras Kazachija Kinija Kipras Kirgizija Kuveitas Laosas Libanas Malaizija Maldyvai Mongolija Mianmaras Nepalas Omanas Pakistanas Pietu Koreja Rytu Timoras Rusija Saudo Arabija Singapuras Sirija Siaures Koreja Sri Lanka Tadzikija Tailandas Turkija Turkmenija Uzbekija Vietnamas