| Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į patikimus šaltinius. Informacija Vikipedijoje turi būti patikrinama. Paieškokite patikimų šaltinių ir paremkite straipsnio medžiagą išnašomis į šaltinius. |
Vietnamo istorija – Vietnamo valstybės ir civilizacijos istorija.
| Vietnamo istorija | |
| Šiaurė | Centras |
| Hongbang | Sahuinis |
| Vanlangas, Aulakas | Hotontinis |
| Namvietas | |
| Han (Dziaodžou): | |
| Dziaodži, Dziudžen | Žinanas |
| Vanšuanas | Lamapas |
| Tang (Anamas) | |
| Ngo > Din > Le | Čampa |
| Li > Čan > Ho | |
| Ming (Dziaodži) | |
| Le > Mak | Panduranga |
| Čin | Nguen |
| Taison > Nguen | |
| Prancūzijos Indokinija: | |
| (Tonkinas, Anamas, Kočinčina) | |
| Š. Vietnamas | P. Vietnamas |
| Socialistinė Vietnamo Respublika | |
| Vietnamo istoriniai regionai: Šiaurė, Vidurys, Pietūs, Aukštumos | |
Iki pat XVIII a. pabaigos (o taip pat ir XX a.) dabartinę Vietnamo teritoriją tiek politiškai, tiek kultūriškai sudarė trys dalys. Šiaurinis Vietnamas siejamas su Rytų Azijos (Kinijos) kultūrine įtaka ir su Vietnamo civilizacija, o vidurio Vietnamo pakrantė – su indiškaja kultūra ir Pietryčių Azijos civilizacija, kuriai atstovavo Čampos valstybė. Pietinis Vietnamas (Mekongo žemupis) iki pat XVIII a. sudarė dalį Khmerų valstybės. Nuo XVII a. visoje teritorijoje įsigalėjus šiaurinei Vietnamo civilizacijai šalis buvo suvienyta kultūriškai, o XVIII a. pabaigoje – ir politiškai.
Bronzos amžius
Derlingame Šiaurinio Vietnamo Raudonosios upės baseine I tūkst. pr. m. e. susiformavo brandi bronzos amžiaus Dongsono kultūra. Jos gyventojai gyveno sėsliai, dirbo žemę ir gamino bronzos dirbinius, tarp kurių žymiausi yra būgnai. Apie šį priešistorinį laikotarpį pasakoja po kelių tūkstantmečių sukurtos legendos, kuriuose šie laikai vadinami Hongbang laikotarpiu. Pasakojama apie kelis tūkstantmečius čia viešpatavusią valstybę Vanlangą (viet. Van Lang, 文郎), valdomą drakono pavidalo valdovų hungvuongų. Jų legendinė sostinė buvo Futo provincijoje.
To laikotarpio kinų šaltiniai visą teritoriją buvusią į pietus nuo Kinijos civilizacijos priskyrė jue/vietų (kin. 越, pinyin: yuè, viet. việt) gentimis, kurios buvo apgyvendinę visą dabartinę pietų Kiniją ir Šiaurinį Vietnamą (ypač Perlų ir Raudonosios upės baseinus). Kinai juos laikė barbarais. Raudonosios upės deltos regionas buvo siejamas su lakvietais (kin. 雒越, pinyin: laoyue, viet. lạc việt), spėjami vietnamiečių protėviai, o šiauriniuose kalnuose gyveno auvietai (kin. 甌越, pinyin: ouyue, viet. Âu việt), spėjami dabartinių džuangų ir kitų tai-kadai grupės tautų protėviai.
III a. pr. m. e. dviejų tautų sąjungoje gimusi valstybė vadinama Aulaku (viet. Âu lạc). Jų pirmasis valdovas Tuk Fanas 258 m. pr. m. e. titulavosi Anziongu ir pastatė sostinę Koloa.
Čieu dinastija (207–110 m. pr. m. e.)
Pagrindinis straipsnis: Namvietas
III a. pr. m. e. plečiantis Čin Kinijos imperijai, vietai tapo vienu svarbiausių užkariavimo objektų, todėl Kinija rengė karines ekspedicijas į šias žemes, ir netrukus įkūrė čia savo administaciją, kurios centras buvo Nanhajaus (dabartinis Guangdžou) miestas.
Aulakas buvo stipriausia valstybė tarp visų vietų genčių, todėl iš Nanhajaus buvo pasiųstas generolas Džao Tuo (kin. 趙佗, pinyin: Zhào Tuō, viet. Triệu Đà) su misija užkariauti šią grėsmę keliančią pietų valstybę. Tai generolui pavyko 207 m. pr. m. e. Tačiau pasinaudojęs suirute pačioje Kinijoje, Džao Tuo paskelbė nepriklausomą Namvieto valstybę, kurios teritorija apėmė beveik visas vietų gyvenamas žemes, t. y. pietų Kiniją ir šiaurės Vietnamą.
Šios valstybės sostine išliko Nanhajaus uostas, garantavęs klestinčią egzotinių prekių prekybą su Pietryčių Azijos šalimis. Ji suteikė valstybei nemaža galios, kuria naudodamasi ji sugebėjo išsaugoti nepriklausomybę nuo Kinijos beveik 100 metų. Per tą laiką pasikeitė 5 valdovai, Kinijos pavyzdžiu titulavęsi imperatoriais. Jie Vietname vadinami Čieu dinastija.
Tiek Vietnamo, tiek pietų Kinijos istorijoje ši valstybė vertinama labai nevienareikšmiškai. Viena vertus, tai buvo kinų generolo, t. y. išorinės jėgos sukurta valstybė. Tačiau kita vertus, jos valdyme labai daug buvo remiamasi vietiniais gyventojais ir vietos diduomene, – dabartinių džuangų, vietnamiečių ir kitų tautų protėviais. Tai dažnai leidžia vertinti šią valstybę kaip svarbų šių tautų istorijos etapą.
Vietnamas Kinijos imperijoje
Kiniją valdant imperatoriui Udi, imperija labai išsiplėtė, o Namvieto valstybė buvo įjungta į jos sudėtį. Tokiu būdu visi vietai tapo Kinijos dalimi. Šis periodas Vietnamo istorijoje yra įvardijamas kaip Šiaurės valdymas (viet. Bắc thuộc). Kinijos sudėtyje šiaurės Vietnamo teritorijos visuomet buvo viena sudėtingiausių Imperijos vietų. Čia kildavo sukilimai, ir Vietnamo statusas keletą kartų keitėsi. Todėl šis laikotarpis dalinamas į smulkesnius:
- Pirmasis Šiaurės valdymas (110 m. pr. m. e. – 39 m.). Tuo metu Vietnamą valdė Han dinastija, ir jis sudarė pietinę Dziaodži provincijos dalį, apėmė tris iš devynių apygardų: Dziaodži, Dziudženo ir Žinano. Svarbiausiu centru paverstas Luilau (kin. 羸𨻻, pinyin: Leilou) miestas. Per pirmąjį valdymo šimtmetį Kinija sparčiai diegė civilizacijos pasiekimus: administraciją, raštą, kalbą, meną, filosofiją. Tiesa, Kinijos imperijos politika dažnai susilaukdavo vietos diduomenės pasipriešinimo, kildavo sukilimai.
- I a. pradžioje Han dinastija išgyveno vidaus krizę, į valdžią trumpam atėjo Šin dinastija. Nors centrinė valdžia buvo atkurta, neramumai palietė ir tolimas provincijas. Tuo metu čia įvyko seserų Čung sukilimas 39-43 m., kuomet Vietnamas skelbėsi nepriklausomas ir turėjo sostinę Melinio mieste.
- Antrasis Šiaurės valdymas (43 m. – 544 m.). Kinija žiauriai numalšino sukilimą ir atkūrė administraciją. Svarbiausiu centru paverstas Longbiano miestas. 203 m. provincija pervardinta į Dziaodžou. 220 m. Han dinastijai žlugus, provinciją viena po kitos valdė pietinės Kinijos dinastijos: Rytų U (229–280), Dzin dinastija (280–420), Liu Song (420–479), Pietų Či (479–502), ir Liang dinastija (502–544). Kiekvieną kartą pasinaudojant Kinijos nusilpimu, Dziaodžou provincijoje kildavo sukilimai, piečiausiame pakraštyje nepriklausoma tapo Linji karalystė. Siekiant stiprinti kontrolę, Dziaodžou buvo kelis kartus padalinta. Galiausiai V a. pabaigoje provincija apėmė tik Šiaurinį Vietnamą.
- Vansuanas (544–602 m.). Žlugus Liang dinastijai, pasinaudojant neramumais ir susiskaldymu pačioje Kinijoje, Vietnamas išsikovojo nepriklausomybę kaip Vansuano valstybė. Ją valdė Li giminė, todėl Vietnamo istorijoje ji dar vadinama ankstyvąja Li dinastija. Jos įkūrėjas Li Bonas titulavosi Li Namde, t. y. „Pietiniu imperatoriumi Li“.
- Trečiasis Šiaurės valdymas (602–905). Kinijos administraciją atkūrė Sui, po ilgo laiko atkūrusi vieningą Kinijos imperiją. Ji įjungė Vietnamą į Jangdžou provinciją ir atkūrė senąsias apygardas. Sui dinastijos įpėdinė Tangų Kinija buvo priversta suteikti teritorijai protektorato statusą, ir 679 m. Vietname įkurtas Anamo (sutramdytų Pietų) protektoratas. Tuo metu kinų administracijos centras perkeltas į Songpingo miestą (dab. Hanojus). Pietinė provincija nuolat sulaukė ne tik vidaus neramumų, bet ir antpuolių iš gretimos Čampos pietuose, Nandžao vakaruose. Dėl to Songpingas paverstas Luočengo tvirtove.
Vidurio Vietnamas (Čampa)
Pagrindinis straipsnis: Linji (Vietnamas), Čampa
Kol Šiaurinis Vietnamas buvo valdomas Kinijos imperijos, Vidurio Vietnamas buvo nepriklausomas. Nors I a. pr. m. e. pabaigoje Kinija bandė įvesti administraciją sukurdama čia Žinano apygardą, jau II a. jos pietinėje dalyje susikūrė Linji karalystė (viet. Lâm Ấp, 林邑) su sostine Kandarapura netoli dab. Hujės. Iki IV a. ji įgijo įtaką visame Vidurio Vietnamo pajūryje ir ne vieną kartą puolė Dziaodžou provinciją jūrinių žygių metu. Ši karalystė pietinės kaimynės Funanės pavyzdžiu perėmė kultūrą iš Indijos, ir jos valdovai vadinosi sanskrito vardais. .
V a. viduryje į pietus nuo Linji minimos kitos valstybėlės, tokios kaip Situ (kin. 西屠, pinyin: Xītú) Tubono upės slėnyje, Boliao, Čiudučianas ir kitos. V a. galios centras persikėlė į Tubono slėnį, kur suklestėjo Sinhapura. Iki VI a. visos valstybės kartu suformavo konfederaciją, kuri vadinama Čampa. Ją sudarė šios penkios svarbiausios kunigaikštystės, apsupusios stiprius prekybinius uostus: Indrapura, Amaravatis, Vidžaja, Kautara ir Panduranga. Jos aktyviai įsijungė į Indonezijos salyno ir Kinijos prekybą. Čia paplito austronezinė čamų kalba, o gyventojai žinomi kaip čamai.
Visame Vietnamo pajūryje čamai paliko savo induistinės kultūros palikimą - šventvietes ir šventyklas, kurių garsiausios yra Misonas netoli senosios Indrapuros.
Ngo, Din ir Ankstyvoji Le dinastijos
Nepriklausomybę iš Kinijos šalis išsikovojo pasinaudodama Vudai laikotarpio neramumais Kinijoje X a. pradžioje. Iš pradžių Anamo karinėje apygardoje valdžią perėmė vietnamietiškas Khuk klanas. Pietų Han valstybė bandė kelis kartus susigrąžinti nepriklausoma tapusią provinciją. Ngo Kuenas (viet. Ngô Quyền) 939 m. sumušė kinų laivyną Bakdango mūšyje ir titulavosi karaliumi. Jis įkūrė Ngo dinastiją (939–967) ir perkėlė sostinę iš Hanojaus (viet. Đại La) į senąją Koloa tvirtovę.
Ngo Kuenui mirus ir valdant jo sūnums kilo nepasitenkinimas, sustiprėjo vietiniai genčių vadai. Galiausiai šalyje kilo pirmas pilietinis karas, vadinamas 12 karvedžių anarchija (965-968 m.). Vienas iš karvedžių, Din Bolinis (viet. Đinh Bộ Lĩnh) suvienijo šalį. Jis pradėjo Din dinastiją (968–980), pasivadino Đinh Tiên Hoàng („Pirmuoju Ding imperatoriumi“), o šalį pavadino Daikovietu. Sostine tapo Hoalu (viet. Hoa Lư) miestelis (dab. Ninbinio provincija). Naujasis imperatorius įvedė griežtą baudžiamąjį kodeksą siekdamas suvaldyti provincijų diduomenę. Jis bandė sudaryti sąjungą su vietos vadais, suteikęs penkių galingų giminių atstovėms karalienių titulus.
979 m. imperatorius ir princas Din Lienas buvo nužudyti eunuho, ir sostas atiteko šešiamečiui Din Toanui. Pasinaudodama situacija Songų Kiniją įsiveržė į Daikovietą. Iškilus pavojui ir trūkstant imperatoriaus autoriteto, didikai nutarė perduoti valdžią dešimties armijų generolui Le Hoanui. Jis pasiskelbė imperatoriumi ir pradėjo Ankstyvąją Le dinastiją (980–1009). Įviliojęs kinų karius į Čilango perėją ir nužudęs jų karo vadą jis nutraukė invaziją 981 m. Titulavęsis imperatoriumi Le Daihoanu jis pradėjo ekspansiją į pietus prieš Čampą.
1005 m. mirus Le Hoanui prasidėjo kova dėl sosto tarp jo sūnų. Jos laimėtojas Le Longdinis laikomas žiauriausiu Vietnamo tironu. Jis sadistiškai kankino kalinius savo malonumui ir tenkino seksualinius ištvirkimus. Jis sulaukė 24 metų, bet prieš valdymo pabaigą buvo toks ligotas, kad susitikdavo su pavaldiniais gulėdamas.
Li dinastija
Kai Le Longdinis mirė 1009 m., rūmų sargybos vadas Li Konguanas buvo paskirtas imperatoriumi ir įkūrė Li dinastiją (1009–1225). Tai laikoma Vietnamo aukso amžiaus pradžia. Li Konguano iškilimas yra neįprastas Vietnamo istorijoje. Būdamas aukšto rango karininku sostinėje jis galėjo jėga užimti sostą po Le Hoano mirties, bet nusprendė to nedaryti dėl pareigos jausmo. Nepaisant to, kilmingųjų jis buvo išrinktas karaliumi.
Naujasis imperatorius perkėlė sostinę iš Hoalu į Tanglongą (dabar Hanojus). Li Konguanas atsisakė karinės gynybos strategijos ir manė, kad stipri ekonomika yra valstybės išlikimo pagrindas. Trečiasis dinastijos imperatorius Li Tantongas pervadino šalį į Daivietą (viet. Dai Viet, 大越). Kiti dinastijos imperatoriai irgi padarė daug didelių darbų: statė pylimus apsaugoti ryžių laukus, Literatūros šventyklą Hanojuje, pirmą universitetą, sukūrė naują mokesčių sistemą, pradėjo švelniau elgtis su kaliniais. Moterų vaidmuo buvo svarbus, nes rūmų ponios buvo atsakingos už mokesčių rinkimą. Li dinastija rėmė budizmą, pakančiai žiūrėjo į konfucianizmą ir daoizmą.
Li dinastija turėjo du didelius karus su Song Kinija. Svarbiausias mūšis buvo Kinijos teritorijoje 1075 m. Sužinojęs, kad Song invazija neišvengiama, Li Tuongkietas pasiuntė armiją ir laivyną į dabartines Guangdongo, Guangsi provincijas sugriauti karinių instaliacijų. Žuvo 100 tūkst. kinų. Keršydami kinai įsiveržė į Daivietą 1076 m., bet buvo sustabdyti 40 km nuo Hanojaus Niungujeto upės mūšyje. Nepavykus niekam laimėti, Li dinastija pasiūlė paliaubas, ir Kinijos imperatorius jas priėmė.
Pietuose Daivietas turėjo įtemptus santykius su Čampa ir Khmerų imperija. Jos nusiaubė pietinę Daivieto dalį, pasinaudodama šalies karu su kinais. Jos kartu įsiveržė 1128 ir 1132 m. Vėliau Daivietas ėmė agresyviau veržtis į pietus, užkariaudamas dalį Čampos. Ši plėtra į pietus tapo žinoma kaip namtienas.
Li dinastijos pabaigoje galingas ministras Čan Tudo privertė imperatorių Li Huetongą tapti budistų vienuoliu, o jo mažametė duktė Li Čieuhoang tapo imperatore. Vėliau Čan Tudo suorganizavo imperatorės ir sūnėno Čan Kanio vestuves, po kurių šis tapo imperatoriumi ir pradėjo Čan dinastiją.
Čan ir Ho dinastijos
Čan Tudo aktyviai persekiojo Li dinastijos narius, keli jų pabėgo į Korėją, įskaitant Li Longtuongą. Po to Čan dinastija (1225–1400) valdė panašiai į Li dinastiją. Ji sukūrė gyventojų surašymo sistemą, paremtą kaimo lygiu, Le Vanhiu surašė 30 tomų Daivieto istoriją. Čan dinastija išplatino čunomo (viet. Chữ nôm) raštą vietnamiečių kalbai užrašyti. Čan dinastijos imperatoriai įpėdiniui sulaukus 18 metų atsistatydindavo, bet išlaikydavo imperatoriaus emerito (viet. Thái Thượng Hoàng) titulą ir tapdavo jaunojo imperatoriaus patarėjais. Khmerų ir Čampos atakos tęsėsi, bet buvo sudarytos kelios taikos sutartys.
Valdant Čan dinastijai Monge Chano ir Kublai Chano vadovaujami mongolai įsiveržė į Daivietą 1258, 1285 ir 1287-88 m. Daivietas atrėmė visas Kublai Chano invazijas, kurias sudarė trys armijos po 300-500 tūkst. karių. Čan imperatoriai vengė atvirų mūšių ir miestų apsupčių: sostinė ir kiti miestai buvo apleisti. Mongolai po to buvo sumušti pelkėtose vietose ar prie upių. Daug jų žuvo nuo tropinių ligų, partizanai trikdė armijos tiekimą. Karo su mongolais sėkmingiausias mūšis buvo Bakdango mūšis 1288 m,, kai buvo sumuštas besitraukiantis priešų laivynas. Daivieto armijai vadovavo Čan Kuoktuanas, geriau žinomas kaip Čan Huangdao. Kad išvengtų tolimesnių karų, Daivietas ir Čampa pripažino Juan dinastijos viršenybę.
Santykiai su pietine kaimyne Čampa buvo permainingi. Kai princesė Hujenčan ištekėjo už Čampos karaliaus, Vietnamas gavo dvi Čampos provincijas. Vėliau santykiai tarp valstybių pablogėjo. Tuo metu Daivietas dažnai kariavo su Čampa ir plėtėsi į pietus. Čampa aršiai priešinosi, nors buvo Daivieto vasalė nuo 1312 m., po dešimt metų tapo nepriklausoma. Vadovaujamo karaliaus Po Binasuoro nužudė Daivieto imperatorių Čan Zuetongą mušyje ir apgulė sostinę Tanglongą 1377 ir 1383 m.
Dėl dažnų karų Daivietas buvo išsekęs. Čan dinastiją nuvertė rūmų dvariškis Ho Kuili, privertęs imperatorių atsistatydinti 1400 m. Jis įkūrė Ho dinastiją (1400–1407), pavadino šalį Daingu (viet. Dai Ngu ir perkėlė sostinę į Taido („Vakarinę sostinę“), o Tanglongas buvo pervadintas Dongdo („Rytine sostine“). Čan dinastijos pavyzdžiu 1401 m. Ho Kuili atidavė sostą sūnui Ho Hantuongui. Kaltinamas dėl vidinės nesantaikos ir šalies praradimo Mingų Kinijai Ho Kuili padarė daug progresyvių reformų: konfucianizmas buvo vertinamas kritiškai, matematika buvo įtraukta į pareigūnų egzaminus, atsirado popieriniai pinigai, statomi dideli kariniai laivai.
1407 m. teigdami, kad atstato Čan dinastiją, į Dai Ngu įsiveržė Mingų Kinijos kariai ir sugavo Ho Kvý Ly ir Ho Han Thuong. Mingai teigė, kad neliko Čan dinastijos atstovų ir Dai Ngu padarė Kinijos provincija. Vietnamiečiai dėl vidinių rietenų ir karų su Čampa daug nesipriešino. Mingų valdymas buvo žiaurus, prasidėjo asimiliacija, šalis buvo išnaudojama. Tačiau vietnamiečių nacionalizmas buvo pasiekęs tokį tašką, kad bet kokie bandymai juos paversti kinais sukeldavo pasipriešinimą. Beveik iš karto Čan lojalistai pradėjo pasipriešinimo karą. Iš pradžių vadui Čan Kvi gerai sekėsi, bet kai dėl įtarimo jis nužudė du aukšto rango pareigūnus kilo nepasitenkinimas ir 1413 m. jis buvo nugalėtas.
1418 m. turtingas valstietis Le Loi pradėjo Lam Son sukilimą iš Lam Sono (Tanhojos provincija). Įveikęs įvairias kliųtis, gavęs patarimų iš Nguyen Trai, Le Loi žygiavo į šiaurę ir apgulė Dong Kvan (dabar Hanojus). Mingai pasiuntė pastiprinimą, bet kinų generolas Liu Šanas buvo nugalėtas Či Lange. Mingų kariai Dong Kvane pasidavė. Per Lam Son sukilimą žuvo 300 tūkst. Mingų karių. 1428 m. Le Loi tapo imperatoriumi, pradėjo Vėlyvąją Le dinastiją. Šalis vėl buvo pavadinta Dai Viet, sostine tapo pervadinta į Thang Longą.
Le dinastija pradėjo žemės reformą atstatyti pokario ekonomiką. Ankstesnės dinastijos linko į budizmą, o Vėlyvoji Le - konfucionizmą. Hong Duk kodeksas buvo įtakotas Konfucijaus, bet jame buvo ir progresyvių elementų, tokių kaip moterų teisės. Menas ir architektūra patyrė didesnę Kinijos įtaką nei valdant Čan ir Li dinastijoms. Le Loi užsakė šalies žemėlapius, o Ngo Si Lien tęsė Dai Viet istorijos rašymą iki Le Loi atėjimo į valdžią. Karalius Le Than Tong epidemijų paveiktose srityse atidarė ligonines, o pareigūnams liepė dalinti vaistus.
Gyventojų perteklius ir žemės trūkumas lėmė šalies ekspanciją į pietus. 1471 m. Le Than Tong kariai užėmė Čampos sostinę Vidžają. Čampa prarado galią, bet kelios iš jos kilusios valstybėlės dar išsilaikė kelis šimtmečius. Čamai pasklido po Pietryčių Aziją. Po čamų išvijimo ir jų karalystės žlugimo Centrinio Vietnamo vietnamizacija vyko be kliūčių. Tačiau nepaisant kolonizacijos čamai iki šių dienų liko didžiausia Vietnamo tautinė mažuma. Vietnamiečiai taip pat puldinėjo Mekongo deltą, kurios nebegynė nusilpusi Khmerų imperija. Miestas Hujė įkurtas šalia buvusios Čampos sostinės 1600 m. Le Than Tong užėmė Laoso sostinę Luangprabangą 1479 m. Po to vietnamiečiai veržėsį į Irivadžio regioną, bet atsitraukė.
Generolas Mak Dang Dung nuvertė Le dinastiją 1527 m., kai nužudė imperatorių ir pasisavino titulą. Per dvejus metus jis nugalėjo sukilėlius ir Čan dinastijos tradicija atsisakė sosto sūnaus Mak Dang Doan naudai.
Buvęs Le rūmų pareigūnas Nguyen Kim ir atkūrė Le dinastijos atstovo Le Trang Tong valdžią Tanhoa apylinkėse. Dai Viet skilo į dvi dalis: Mak valdė šiaurę, o Le - pietus. Po Nguyen Kim nužudymo 1545 m. valdžia atiteko jo žentui Trin Kiem. 1558 m. Nguyen Kim sūnus Nguyen Hoang įtarė, kad Trin Kiem jį gali užmušti kaip brolį, tad apsimetė pamišėliu ir pasiprašė paskiriamas piečiausios provincijos valdytoju. Nguyen Hoang valdė gerai, o Trin Kiem ir jo sūnus Trin Tung kariavo su Mak dinastija. Jis siuntė kariu į šiaurę, bet tapo vis labiau nepriklausomu, nes įkūrė tarptautinės prekybos uostą.
Pilietinis karas baigėsi kai Trin Tung 1592 m. užėmė Hanojų ir nužudė karalių Mak Mau Hop. Mak dinastijos likučiai pabėgo į šiaurės Dai Viet Kaobangą, kur valdė iki 1677 m., kai Trin Tak juos nugalėjo. Le dinastijos valdžia buvo simbolinė, iš tiesų valdė Trin šeima.
1600 m. Nguyen Hoang pasiskelbė valdovu ("Vương") ir nustojo mokėti duoklę Trinams. Jis perkėlė sostinę į Phu Xuan (dabar Hujė). Nguyen Hoang mirė 1613 m., valdęs pietus 55 m. Jo įpėdiniu tapo šeštasis sūnus Nguyen Phuk Nguyen, kuris nepripažino Trin valdžią, bet pripažino Le dinastijos autoritetą.
Trin Trang tapo valdovu po tėvo Trin Tung mirties 1623 m. Trang dukart įsakė Nguyen Phuk Nguyen paklusti, o po to pasiuntė 150 tūkst. karių į nesėkmingą karinį žygį. Trin turėjo didesnę ekonomiką ir armiją, bet Nguyen pastatė dvi akmenines sienas ir turėjo portugališką artileriją.
Trin-Nguyen karai truko 1627-1672 m. Trin puolė septynis kartus bet neužėmė Nguyen sostinės. Po 1651 m. Nguyen patys puolė Trin teritorijas. Naujas valdovas Trin Tak nustūmė Nguyen 1655 m. ir po paskutinio puolimo 1672 m. pasiūlė paliaubas Nguyen Phuk Tan.
1771 m. Kuinione, valdomame Nguyen valdovų prasidėjo Taison sukilimas. Sukilimo vadai buvo broliai Nguyen Nak, Nguyen Lu ir Nguyen Hujė nesusiję su Nguyen valdovais. Iki 1776 m. Taison užėmė beveik visas Nguyen valdas ir išžudė didžiąją dinastijos dalį. Išgyvenęs princas Nguyen Fuk An pabėgo į Siamą ir gavo jo karaliaus karinę paramą. Jis grįžo su 50 tūkst. siamiečių karių, bet buvo nugalėtas Rạch Gầm–Xoài Mút mūšyje ir vos nemirė.
Nguyen Hujė vadovaujama Taison armija žygiavo į šiaurę prieš Trin valdovus 1786 m. Trin armija buvo sumušta, Trin Kai nusižudė, sostinė buvo užimta per mažiau nei du mėnesius. Paskutinis Le dinastijos imperatorius Le Chieu Tong pabėgo į Čingų Kiniją pareikšti peticiją imperatoriui Hongli. Kinai suteikė 200 tūkst. karių paramą kautis su Taison. Nguyen Hujė pasiskelbė imperatoriumi Kvang Trung ir nugalėjo kinus su 100 karių per 7 dienas. Naujasis imperatorius galvojo apie daugybę reformų, bet mirė žygiuojant į pietus nuo nežinomų priežasčių 1792 m., kai jam buvo 40 metų. Šalis jam valdant buvo padalinta į tris dalis. Nguyen Nak valdė centrinę dalį, Kvang Trung šiaurę, o Nguyen Fuk An buvo užėmęs Saigoną (dabar Hošiminas) 1788 m.
Po Kvang Trung mirties broliai Nguyen kovojo tarpusavyje ir prieš žmones, ištikimus Kvang Trung mažam sūnui. Nguyen Fuk An užėmė Kuinioną 1799 m., Hujė 1801 m., o karą laimėjo 1802 m., kai užėmė Hanojų, nužudė Nguyen Kvang Toan ir daugelį Taison generolų ir pareigūnų.
Po trisdešimt metų trukusio Taisono sukilimo, išvytasis Nguyễn giminės atstovas Phúc Ánh, padedamas prancūzų sugrįžo į šalį, ją suvienijo ir, pasivadinęs Gialong, pradėjo paskutiniąją šalies dinastiją. Jo laikais šalis pavadinta Vietnam, kas padaryta Kinijos leidimu sukeitus pirmosios garsios šalies valstybės Namviet skiemenis.
Nguyễn Phúc Ánh toleravo krikščionybę, jo rūmuose buvo prancūzų patarėjų. Prancūzijos grėsmė šalyje vis labiau augo. Santykiai su Prancūzija ypač paaštrėjo kuomet Gialong įpėdiniai buvo konservatyvūs konfucionistai, priešinosi modernizacijai, ėmė vykdyti antikatalikišką politiką po to kai misionierius Joseph Marchand paskatino katalikus sukilti ir į Vietnamo sostą pasodinti kataliką 1833–1835 m. Prekyba su užsieniu sumažėjo. Prieš Nguyen valdžią vyko šimtai sukilimų. Tuo pasinaudoję prancūzai 1858 m. užpuolė Danango uostą ir apgriovė, bet nepavyko išsilaipinti. De Genouilly po to užėmė mažai ginamą Saigoną. 1859-1867 m. jie užkariavo Mekongo deltą, suformavo Kočinčinos koloniją. Tokiu būdu piečiausia dalis, Vietnamo XVII-XVIII a. atimta iš Kambodžos, atiteko prancūzams.
Šiaurėje prancūzai irgi galėjo laisvai naudotis Raudonąja upe, kuria iš Junano gabendavo prekes. Dėl siautėjančių Taiping sukilimo būrių, trukdžiusių prekybai, kilo labai daug konfliktų, įžiebusių 1884–1885 m. Prancūzų-kinų karą.
Šio karo pasekmė buvo galutinė Vietnamo kolonizacija, suskaldymas į du protektoratus Tonkiną (Vietnamo šiaurė su sostine Hanojuje) ir Anamą (Vietnamo centrinė dalis su sostine Hue) ir įjungimas į Prancūzijos Indokiniją. Nors šalyje imperatoriai išliko, jie buvo visiškai kontroliuojami prancūzų vyriausybės.
1940 m. į šalį įsiveržė Japonija, pradėdama Antrąjį pasaulinį karą.
Respublika (nuo 1945 m.)
Išnašos
- Horace Geoffrey Quaritch Wales (2023). Ancient South-East Asian Warfare. How Academics. p. 13. ISBN 9789395522168.
- Ngô Sĩ Liên (1993), Đại Việt sử ký toàn thư (in Vietnamese) (Nội các quan bản ed.), Hanoi: Social Science Publishing House.
- Tucker, Spencer (1999). Vietnam. University of Kentucky Press. ISBN 978-0813121215.
- Taylor, Keith Weller (1983), The Birth of the Vietnam, University of California Press
- Coedès, George (1968). Walter F. Vella (ed.). The Indianized States of Southeast Asia. trans. Susan Brown Cowing. University of Hawaii Press. ISBN 978-0-824-80368-1.
- Hardy, Andrew (2009): "Eaglewood and the Economic History of Champa and Central Vietnam". in Hardy, Andrew et al. (ed): Champa and the Archaeology of Mỹ Sơn (Vietnam). NUS Press, Singapore
- Trần Kỳ Phương (2009): "The Architecture of the Temple-Towers of Ancient Champa". in Hardy, Andrew et al. (ed): Champa and the Archaeology of Mỹ Sơn (Vietnam). NUS Press, Singapore
Afganistanas | Armėnija | Azerbaidžanas | Bahreinas | Bangladešas | Brunėjus | Butanas | Egiptas | Filipinai | Gruzija | Indija | Indonezija | Iranas | Irakas | Izraelis | Japonija | Jemenas | Jordanija | Jungtiniai Arabų Emyratai | Kambodža | Kataras | Kazachija | Kinija | Kipras | Kirgizija | Kuveitas | Laosas | Libanas | Malaizija | Maldyvai | Mongolija | Mianmaras | Nepalas | Omanas | Pakistanas | Pietų Korėja | Rytų Timoras | Rusija | Saudo Arabija | Singapūras | Sirija | Šiaurės Korėja | Šri Lanka | Tadžikija | Tailandas | Turkija | Turkmėnija | Uzbekija | Vietnamas
vikipedija, wiki, enciklopedija, knyga, biblioteka, straipsnis, skaityti, nemokamas atsisiuntimas, informacija apie Vietnamo istorija, Kas yra Vietnamo istorija? Ką reiškia Vietnamo istorija?