Kinijos civilizacija yra viena seniausių pasaulyje Pagrindiniai civilizacijos židiniai formavosi prie Chuanchės Geltonos

Kinijos civilizacija yra viena seniausių pasaulyje. Pagrindiniai civilizacijos židiniai formavosi prie Chuanchės (Geltonosios) ir Jangdzės (Mėlynosios) upių. Raštas čia atsirado apie 1500 m.pr.m.e., netrukus po to, kai įsikūrė pirmieji miestai. Kinijoje atsiradusios paveldimosios dinastijos sukūrė biurokratinę sistemą, kuri didele dalimi rėmėsi konfucianizmu. Nefonetinis raštas, kuri leido tas pačias sąvokas užrašyti vienodai, tačiau tarti skirtingai, leido susikalbėti išsilavinusiam elitui, kuris kalbėjo skirtingomis kalbomis ar dialektais.


Kinijos istorija
Legendiniai valdovai
Sia dinastija
Šangų dinastija
Džou dinastija
Činų dinastija
Hanų dinastija
Šešių dinastijų laikotarpis
Trys valstybės
Vakarų Dzin
Pietų ir šiaurės dinastijos
Sui dinastija
Tangų dinastija
5 dinastijos ir 10 karalysčių
Songų dinastija
Juan dinastija
Mingų dinastija
Čingų dinastija
Kinijos Respublika
Kinijos Liaudies Respublika

Pirmieji rašytiniai Kinijos istorijos šaltiniai žinomi nuo 1250 m.pr.m.e., Šangų dinastijos laikotarpio.

Periodizavimas

Tradicinė kinų istoriografija Kinijos istoriją periodizuoja pagal valdžiusias dinastijas, tačiau neretai paraleliai gyvuodavo ir daugiau valstybių su savais valdovais. Istoriografijoje dinastijos siejamos su viena iš penkių fazių / elementų gaivalų (vusing), su In ir Jang kaita.

Legendiniai valdovai (tradiciškai 2850–2205 m. pr. m. e.)
Sia dinastija (tradiciškai –1600 m. pr. m. e.)
Šangų dinastija (tradiciškai 1600–1046 m. pr. m. e.)
Džou dinastija
- Vakarų Džou dinastija (XI-VIII a. pr. m. e.)
- Rytų Džou dinastija
  - Pavasarių ir rudenų laikotarpis (722–465 m. pr. m. e.)
  - Kariaujančių valstybių laikotarpis (465–221 m. pr. m. e.)
Činų dinastija (221–207 m. pr. m. e.)
Hanų dinastija
- Vakarų Hanų dinastija (206 m. pr. m. e. – 9 m.)
- (9–25 m.)
- Rytų Hanų dinastija (25–220 m.)
Kinijos „viduramžiai“ (III-VI a.)
- Trys valstybės (III a.)
- (265–316 m.)
- Pietinių ir šiaurinių dinastijų laikotarpis (420–589 m.)
Sujų dinastija (581–618 m.)
Tangų dinastija (618–907 m.)
- Antroji Džou dinastija (imperatorė ) (690–705 m.)
Penkių dinastijų ir Dešimties karalysčių laikotarpis (907–960 m.)
Songų dinastija
- Šiaurės Songų (960–1127 m.)
- Pietų Songų (1127–1279 m.)
Juanų dinastija (1271–1368 m.)
Mingų dinastija (1368–1644 m.)
Čingų dinastija (1644–1912 m.)
Kinijos Respublika (nuo 1912 m.)
Kinijos Liaudies Respublika (nuo 1949 m.)

Priešistorė

Ankstyviausi su žmonėmis susiję radiniai dabartinės Kinijos teritorijoje yra dvi galvos ir įvairūs akmens įrankiai, rasti Junanio provincijoje (Juanmu-žmonės), datuojami 600-500 tūkst. metų pr. m. e. Tai buvo Homo erectus, kaip ir vėlesniais laikais datuojami „Pekino žmonės“ Kinijos teritorijoje gyvenę maždaug prieš 400 000 metų dabartinio Pekino apylinkėse. Gerai išsilaikiusios Pekino žmonių kaukolės dingo Antrojo pasaulinio karo metu. Vėliausiam aprašytam Homo erectus radiniui yra apie 100 000 metų.

Anatomiškai šiuolaikiški žmonės (Homo sapiens) pagal DNR anlizę į dabartinę Kinijos teritoriją pateko iš Vakarų prieš maždaug 40 000 metų. Daugelis kinų mokslininkų nepripažįsta teorijos, kad žmonės plito iš Afrikos ir laikosi "multiregioninio modelio", pagal kurį šiuolaikiniai žmonės Afrikos, Azijoje ir Europoje iš Homo erectus išsivystė nepriklausomai vieni nuo kitų.

Civilizacijos užuomazgų randama apie 8000 pr. m. e. Iki 5000 pr. m. e. vystėsi žemdirbystė, ji derinta su medžiokle, žvejyba. Neolito žmonės augino kiaules, šunis, užsiiminėjo keramika. Apie 5000 pr. m. e. gyvavo keletas neolitinių kultūrų, tarp kurių vystėsi kontaktai. Ilgainiui iškilo Sia gentis.

Mitinė istorijos pradžia

Pagrindinis straipsnis – Legendiniai valdovai (Kinija).

Ilgai gyvavo mitai, kad Kinijos istorija prasidėjo nuo legendinių kultūrinių herojų bei imperatorių Fuxi (Fusi), Nüwa (Niuva), Shennong (Šennong), Huangdi, Zhuanxu (Džuansiu), Diku, Yao (Jao) ir Shun (Šun). Prie jų kartais priskiriamas ir Sia dinastijos pradininkas Yu (Ju). Jokio istorinių jų asmenybių patvirtinimo nėra.

Sia ir Šangai

Pagrindiniai straipsniai: Sia dinastija, Šangų dinastija.

Tradiciškai Sia (夏朝) datuojama apie XXI–XVII a. pr. m. e., Šangi (商朝) – XVII–XI a. pr. m. e.

Apie Šangus turima archeologinių duomenų, tačiau dėl Sia mokslininkai nėra tikri. Yra išlikęs Sia valdovų sąrašas. Manoma, kad Sia, Šangai ir Džou iš tiesų gyvavo vienu metu ir paeiliui iškilo, tačiau nebuvo taip, kad jos nuosekliai keistų viena kitą. Sia ir Šangai priklauso bronzos amžiui. Šang epochoje visuomenė jau buvo gan stratifikuota, valdovas atlikdavo ir liturgines-ritualines funkcijas.

Vėlyvoji Šangų dinastija yra vadinama In (Yin; 殷代).

Džou dinastija

Pagrindinis straipsnis – Džou dinastija.

Džou dinastija (周朝) iškilo XI a. pr. m. e. Šis periodas skirstomas į Vakarų (XI – VIII a. pr. m. e.) ir Rytų Džou (771 – 221 m. pr. m. e.) (pagal tai, kur buvo sostinė). Rytų Džou skirstomas į „Pavasarių ir rudenų“ (722 – 465 m. pr. m. e.) bei „Kariaujančių valstybių“ (465 – 221 m. pr. m. e.) laikotarpius.

Vakarų Džou sistema neretai pavadinama „feodalizmu“, tačiau nėra tokia pati kaip europietiškoji. Centrinė valdžia nebuvo stipri, tačiau valdovas (wang) turėjo sakralinę valdžią. Rytų Džou laikotarpiu valstybė dar labiau susiskaldė, prasidėjo intrigos ir karai tiek valstybėlių viduje, tiek tarp jų. „Pavasarių ir rudenų“ laikotarpiu būta iki poros šimtų atskirų valstybių, „Kariaujančių valstybių“ laikotarpiu tarpusavyje kovojo septynios pagrindinės. Galiausiai Činų valstybė pajungė kitas, ir jos valdovas pasiskelbė visos Kinijos imperatoriumi.

„Kariaujančių valstybių“ laikotarpiu pradėjo formuotis pagrindinės Kinijos filosofinės mokyklos.

Činų dinastija: Kinijos suvienijimas

Pagrindinis straipsnis – Činų dinastija.

Činų valstybės valdovas Ing Džengas (Ying Zheng), suvienijęs Kiniją, pasivadino Ši Huangdi. Neilgai gyvavusi (221–207 m. pr. m. e.) Činų dinastija (秦) pasižymėjo valstybės valdymo metodais. Činų valdymo metu valstybė stipriai centralizuota, įvesti vienodi pinigai, matai. Griežtos priemonės nepadėjo išlaikyti imperijos vienybės – mirus imperatoriui, prasidėjo įvairios intrigos, jo sūnui nepavyko išsilaikyti soste (juo buvo manipuliuojama) ir Činų dinastiją pakeitė Hanų dinastija.

Hanų dinastija

Pagrindinis straipsnis – Han dinastija.

Hanų (漢) laikotarpis dalijamas į du periodus:

Vakarų Hanų (206 m. pr. m. e. – 9 m.)
Rytų Hanų (25 – 220 m.)

9–25 m. valdė uzurpatorius . Valdant Hanų dinastijai buvo išplėsta Kinijos teritorija, ypač suklestėjo užsienio prekyba (taip pat Šilko keliu). Valstybėje sustiprėjo konfucianizmas. Išrastas seismografas, popierius.

184 m. kilęs „Geltonųjų raiščių“ sukilimas lėmė Rytų Hanų nuosmukį. Han dinastija žlugo dėl rūmų eunuchų intrigų ir karvedžių, malšinusių sukilimą, iškilimo.

Kinijos „viduramžiai“

Pagrindinis straipsnis – Šešių dinastijų laikotarpis.

III-VI a. Kinijoje yra politinio susiskaldymo laikotarpis. Rytų Hanų valdymo pabaigoje iškilę karvedžiai iš pradžių įkūrė tris valstybes, vėliau jos , tačiau ir vėl suskilo. Etniniai kinai masiškai kėlėsi į Pietus, ir ten, taip pat neilgaamžėse valstybėlėse, toliau buvo saugoma kinų kultūra. Šiaurėje valdė nekinų tautos, vadinamieji „barbarai“. Šis laikotarpis vadinamas Pietinių ir šiaurinių dinastijų laikotarpiu. „Šešiomis dinastijomis“ vadinamos dinastijos, valdžiosios Pietuose. Visas laikotarpis kartais apibendrintai vadinamas „viduramžiais“.

Šiame laikotarpyje Kinijoje išplito budizmas, atsirado daug meno, filosofijos naujovių.

Sujų dinastija

Pagrindinis straipsnis – Sujų dinastija.

Sujų dinastija (隋朝) 589 m. vėl suvienijo šalį, tačiau tai buvo trumpiausias (išskyrus Činus) suvienijimo laikotarpis Kinijos istorijoje. Valdant Sujams, milijonai žmonių dirbo kasant Didįjį Kinijos kanalą, iki šiol ilgiausią pasaulyje.

Tangų dinastija

Pagrindinis straipsnis – Tangų dinastija.

Tangų dinastija (唐朝), valdžiusi 618–907 m., laikoma klestėjimo laikotarpiu. Budizmas tapo vyraujančia religija, klestėjo menas. Sostinė Čanganas buvo to meto didžiausias miestas. Prekiauta su kraštais vakaruose bei pietuose, Kinijoje lankėsi daug svetimšalių pirklių.

Tangų imperija ėmė silpti po VIII a. viduryje kilusio An Lušano sukilimo: prarastos teritorijos, kito valstybės sistema. Galutinai Tangų dinastiją sužlugdė didelį savarankiškumą įgavę sukarinti šalies pakraščių regionai. Po Tang dinastijos sekė dar vienas politinio chaoso periodas: Penkių dinastijų ir Dešimties karalysčių laikotarpis.

Penkių dinastijų ir Dešimties karalysčių valstybės
Penkios dinastijos: Vėlyvoji Liang (907–923) \| Vėlyvoji Tang (923–936) \| (936–947) \| (947–951) \| (951–960) Dešimt karalysčių: (904–937) \| (904–978) \| (909–945) \| (943–945) \| (897–951) \| (917–971) \| (907–925) \| (934–965) \| (Nanping) (906–963) \| (937–975) \| (951–979)

Songų dinastija

Pagrindinis straipsnis – Songų dinastija.

Songų dinastija (宋朝; 960–1279 m.) įsitvirtino didžiojoje Kinijos dalyje. Šiame periode taip pat netrūko politinės kaitos bei nestabilumo. Songų valdymas pasižymėjo siekiu palaikyti taikius santykius su kaimyninėmis šalimis. 1127 m. džiurčenų Dzinų valstybė užėmė Songų sostinę , ir Song valdžia buvo priversta persikelti į pietus – prasidėjo vadinamasi Pietų Songų periodas.

Songų dinastija pasižymėjo sparčia ekonomikos raida, komercializavimu, miestų augimu. Miestai išaugo į tikrus prekybos, pramonės centrus. Ištobulintos spausdinimo technologijos. Karyboje imtas naudoti parakas. Atgimė susidomėjimas konfucianistiniais idealais, valdininkų atrankoje įsitvirtino valstybinių egzaminų sistema.

Juanų dinastija

Pagrindinis straipsnis – Juanų dinastija.

1271–1368 m. Kiniją valdė mongolų dinastija, pasivadinusi Juanų (mongoliškai: Dai Ön Yeke Mongghul Ulus; kiniškai: 元朝). Kinija tapo milžiniškos mongolų imperijos dalimi.

Šioje imperijoje kartu su istorine Kinija ir Mongolija vienoje valstybėje atsidūrė ir anksčiau nepriklausomos šalys, tokios kaip Tibetas, Dali (Junanas), Korėja. Jos įtrauktos į Kinijos politinę orbitą.

Atsivėrus prekybiniams keliams, keliautojai, tokie kaip Markas Polas, galėjo pasiekti Kiniją. Juan dinastija buvo pirmoji, kuri Pekiną (tuometinis Dadu) padarė savo sostine. Juanai žlugo dėl netvarkos valstybėje prasidėjus valstiečių maištams.

Mingų dinastija

Pagrindinis straipsnis – Mingų dinastija.

Mingų dinastija (明朝; 1368–1644 m.) buvo paskutinė Kinijos valdovų kinų dinastija (ji atėjo po mongolų, ją pakeitė mandžiūrai). Pirmasis Ming valdovas buvo valstiečių kilmės ir labai nepasitikėjo intelektualais valdininkais, todėl jie buvo persekiojami, visaip ribojama jų veikla, stengiamasi valstybę valdyti kliaunantis vietinėmis iš šeimų sudarytomis bendruomenėmis. Tai ilgainiui lėmė eunuchų iškilimą ir eunuchų varžymąsi su intelektualais.

Mingų laikais surengtos didžiosios jūrų ekspedicijos po Indijos vandenyną. Įkurtas didžiulis jūrų laivynas bei kariuomenė. Tačiau vėliau atvirumą pakeitė izoliacija, politikoje vyravo neigiamas nusiteikimas svetimšalių atžvilgiu.

Dinastijos valdymo pabaigoje didelę grėsmę ėmė kelti mandžiūrai. Pasinaudoję proga, kai prieš dinastijos valdymą sukilę armijos dezertyrai užėmė Pekiną, mandžiūrai įžygiavo į sostinę kaip išvaduotojai ir pasiliko. Mingų imperatoriui nusižudžius, dalis jo giminės pabėgo į pietus ir ten kurį laiką išlaikė rezistencinę Pietų Mingų valdžią.

Čingų dinastija

Pagrindinis straipsnis – Čingų dinastija.

Čingų dinastija (mandžiūrų kalba: daicing gurun, kiniškai: 清朝 qingchao) valdė 1644–1911 m. Tai – paskutinė Kinijos imperijos dinastija. Ją įkūrė mandžiūrai, įsiveržę iš šiaurės XVII a. viduryje. Mandžiūrai greitai perėmė tradicinį konfucianistinį valdymo būdą, tačiau savo pačių kultūrinį savitumą stengėsi išsaugoti. Chaniams (kinams) buvo liepta nešioti mandžiūrišką šukuoseną (kaselę) bei drabužius. Dėl šukuosenų Čingų dinastijos metu kilo ne vienas maištas.

Kadangi Mingų dinastija buvo praradusi beveik visas teritorijas už istorinės Kinijos ribų, Čingų dinastija vėl išplėtė imperijos valdas, tapdama didžiausia Kinijos istorijoje imperija. Mandžiūrai vėl užvaldė Tibetą, Mongoliją. Taip pat naujai prie imperijos buvo prijungtas Taivanas ir Rytų Turkestanas (Sindziangas).

XIX a. Čingų valdžia nusilpo dėl socialinių, ekonominių, demografinių problemų bei Vakarų imperializmo. Visuomenėje plito priklausomybė opiumui. Pasinaudoję pretekstu, kad Kinijos valdžia prekybą opiumu uždraudė, vakariečiai pradėjo Pirmąjį Opiumo karą, vėliau kilo antrasis. Opiumo karų pasekmė – Kinijoje Didžioji Britanija bei kitos Vakarų šalys įgijo savo „koncesijas“, kuriose turėjo ypatingų prekybos privilegijų. Čing dinastijos valdžią taip pat labai susilpnino XIX a. viduryje kilęs Taipingų sukilimas. Amžių sandūroje kinai bandė maištauti prieš Vakarų valstybių įtaką (Boksininkų sukilimas), tačiau svetimšaliai tik sustiprino savo pozicijas. Savo ruožtu sustiprėjo ir kitokių valdymo sistemų šalininkai, imamas reformuoti imperijos valdymas.

Kinijos respublika (1912–1949 m.)

Pagrindiniai straipsniai: Kinijos Respublikos istorija, Kinijos Liaudies Respublikos istorija.

Sun Jatseno vadovaujamas revoliucinis karinis sukilimas 1911 m. paskelbė Kinijos respubliką. 1912 m. atsistatydino paskutinis Kinijos imperatorius Pu-i, Kinija tapo demokratine respublika, siekiančia nusikratyti europiečių (daugiausia britų) įtakos.

Respublikos vidaus padėtis nebuvo itin stabili, joje varžėsi karo vadai, svetimšalių jėgos. 1931 m. Japonija įsiveržė į Mandžiūriją ir iki 1933 m. ją okupavo.

Kilęs konfliktas tarp Guomindang vyriausybės ir Kinijos komunistų partijos peraugo į pilietinį karą. Be to, grėsmę Kinijai kėlė auganti Japonijos galia. Galiausiai Guomindangas pralaimėjo ir Kinijos respublika persikėlė į Taivano salą.

Liaudies Respublika ir Taivanas

1949 m. Mao Dzedongas paskelbė Kinijos Liaudies Respublikos įkūrimą. Kontroversiškiausi ir ryškiausi KLR istorijos įvykiai – Didysis šuolis, Kultūrinė revoliucija, įvykiai Tiananmenio aikštėje 1989 m.

Taip pat skaitykite

Šiame straipsnyje apžvelgta Istorinės Kinijos (angl.: China proper) istorija. Kitų istorinių regionų, sudarančių dabartinę Kinijos Liaudies Respubliką, istoriją galima rasti straipsniuose:

Tibeto istorija
Junano istorija
Rytų Turkestano istorija
Mandžiūrijos istorija
Mongolijos istorija

Išnašos

William G. Boltz, Early Chinese Writing, World Archaeology, Vol. 17, No. 3, Early Writing Systems. (Feb., 1986), pp. 420–436 (436).
David N. Keightley, "Art, Ancestors, and the Origins of Writing in China", Representations, No. 56, Special Issue: The New Erudition. (Autumn, 1996), pp.68–95 (68)

Nuorodos

Vikiteka: Kinijos istorija – vaizdinė ir garsinė medžiaga

History of China – daug informacijos
Chinaknowledge Archyvuota kopija 2012-11-29 iš Wayback Machine projekto. – apie istoriją
Matematika ir matematikai Kinijoje
Apie Kinijos istoriją trumpai

• • r

Azijos šalių istorija

[1] William G. Boltz, Early Chinese Writing, World Archaeology, Vol. 17, No. 3, Early Writing Systems. (Feb., 1986), pp. 420–436 (436).

[2] David N. Keightley, "Art, Ancestors, and the Origins of Writing in China", Representations, No. 56, Special Issue: The New Erudition. (Autumn, 1996), pp.68–95 (68)