Azərbaycan
Deutschland
Lietuva
Malta
ශ්රී ලංකාව
Türkmenistan
Türkiyə
Украина
Žmonių gyvenimo Tunise pėdsakų randama jau paleolite Pirmaisiais gyventojais laikomi berberai Tuniso istorijaSenovės Lib
Tuniso istorija
Žmonių gyvenimo Tunise pėdsakų randama jau paleolite. Pirmaisiais gyventojais laikomi berberai.
| Tuniso istorija |
| Senovės Libija |
| > Kartagina |
| Roma > > Bizantija |
| Omejadai > Abasidai |
| Aglabidai |
| Fatimidų dinastija |
| Ziridų dinastija |
| Almochadų dinastija |
| Osmanų imperija: |
| (, ) |
| Tuniso Respublika |
Antika (Kartagina ir Roma)
814 m. pr. m. e. finikiečių kolonistai iš Tyro įkūrė Kartaginos gyvenvietę. Pasak legendos, miestą įkūrė karalienė Elisa, Tyro karaliaus Pigmaliono duktė. Kai kurie istorikai atmeta šią literatūrinę tradiciją ir miesto įkūrimą datuoja VIII a. pr. m. e.
Pusantro šimto metų po miesto įkūrimo kartaginiečiai įsikūrė ir Balearuose, po to, susivieniję su etruskais, ėmė dominuoti Sicilijoje, įsikėlė į ir išstūmė graikus iš Korsikos.
Pūnų karai ir prijungimas prie Romos
Kurį laiką Kartagina buvo didžiausias Romos konkurentas kovoje dėl įsivyravimo Viduržemio jūros baseine. Konkurencija netruko peraugti į karus, vadinamus Pūnų karais.
Pirmasis pūnų karas vyko 264–241 m. pr. m. e. Daugiausia tai buvo jūrinis konfliktas dėl įtakos Sicilijoje, kuri buvo viduryje tarp Romos ir Kartaginos. Kartaginiečiai užėmė Mesinos miestą. Tai sukėlė nerimą romėnams, nes Mesina buvo arti Italijos graikų miestų, kurie buvo patekę romėnų globon. Romos Senatas nenorėjo stoti atviron kovon su Kartagina, tačiau liaudis reikalavo įsikišti. Taip prasidėjo Pirmasis pūnų karas, kurį po 23 metų kovos Roma laimėjo. Kitus du Pūnų karus Kartagina taip pat pralaimėjo, 146 m. pr. m. e. miestas buvo sugriautas. Po Numidijos užkariavimo (46 m. pr. m. e.) Tunisas tapo Romos imperijos dalimi.
Pirmą pergalę prieš kartaginiečių laivyną Roma pasiekė 260 m. pr. m. e. mūšyje netoli Milų miesto ir kyšulio.
Viduramžiai
V a. Tunisą užėmė germanų gentis vandalai ir čia įkūrė savo trumpai gyvavusią karalystę.
VII a. Tunisą po aršaus berberų priešinimosi užkariavo arabai ir prijungė jį prie Umajadų kalifato. Ankstyvasis musulmonų centras buvo Kairuano miestas. Vėliau Tuniso kontrolė perėjo Aglabidams (800-909), Fatimidams (909-972), Ziridams (972-1160) ir Hafsidams (1229-1574).
Nuo Osmanų valdymo iki nepriklausomybės
XVI a. Tunisas pateko į korsarų rankas. Pripažinę Osmanų viršenybę ir mokėdami jiems duoklę korsarai gavo karinę Osmanų imperijos pagalbą kovoje su Ispanija, kuri buvo išstumta iš Tuniso. Formaliai Tunisas tapo Osmanų imperijos dalimi. XVII a. korsarai prarado savo įtaką, kai Europos jūrinės valstybės Anglija, Nyderlandai ir Prancūzija pradėjo geriau saugoti savo prekybos laivyną. Po paskutinių maurų išvijimo iš Ispanijos daugelis jų persikraustė į Tunisą.
Nuo 1705 m. Husaididų dinastija bandė stiprinti ekonominius ir prekybinius ryšius su Europa. XIX a. Tunisas tapo praktiškai savarankiškas, nors oficialiai ir tebebuvo laikomas Osmanų imperijos dalimi. XIX a. dėl daugelio maro ir choleros epidemijų stipriai sumažėjo gyventojų skaičius, kas gerokai paveikė šalies ekonominį vystymąsi. Nepaisant to, Muhammad Bey (1855–1859) pradėjo valdymo ir ekonomines reformas siekdamas modernizuoti šalį. 1859 m. buvo paskelbtas „Pamatinis aktas“, kuriuo panaikintos visos privilegijos ir visiems tunisiečiams suteiktos piliečių teisės. 1861 m. netgi buvo patvirtinta pirmoji Konstitucija arabų šalyse, nors ji taip ir neįsigaliojo. Dėl didelio šalies įsiskolinimo 1869 m. Prancūzija, Britanija ir Italija perėmė Tuniso finansų kontrolę, o 1881 m. Prancūzija okupavo šalį ir paskelbė savo protektoratu.
Kolonijinio valdymo metu buvo masiškai nusavinama žemė, nors prancūzų kolonistų antplūdis nebuvo toks didelis kaip į Alžyrą. 1920 m. susikūrė konstitucinė Destour partija, nuo kurios 1934 m. atsiskyrė Habib Bourguiba vadovaujama Neo-Destour partija. Pastaroji daugiausia atstovavo naujosios viduriniosios klasės interesus ir reikalavo atsiskyrimo nuo Prancūzijos.
Antrojo pasaulinio karo metu po Prancūzijos pralaimėjimo vokiečiams 1940 m. Tuniso kontrolė perėjo prancūzų Viši vyriausybei. Nuo 1942 m. iki 1943 m. Tunise vyko kovos tarp sąjungininkų ir vokiečių - italų kariuomenės, kuri 1943 m. gegužę kapituliavo. Po karo, nepaisant kai kurių liberalių reformų, Prancūzija buvo priversta pripažinti Tuniso nepriklausomybę 1956 m. kovo 20 d.
Naujausi laikai
Bourguiba 1957 m. privertė karalių atsisakyti sosto ir iki 1987 m. įvedė autoritarinį valdymą, pats tapęs prezidentu. Jo politika pasižymėjo provakarietiškumu ir kova su islamo fundamentalizmu. Santykiai su Prancūzija, ypač dėl to, kad Tunisas palaikė Alžyro išsivadavimo judėjimą (FLN), išliko įtempti. Po karinių susidūrimų Prancūzija 1961 m. buvo priversta palikti savo bazę Bizertoje ir išvesti iš šalies visus karius.
1987 m. spalio 2 d. Bourguibą prezidento poste pakeitė Zine el-Abidine Ben Ali. Prezidento pasikeitimą galima vertinti kaip pučą, nes Bourgiba buvo nušalintas medicininės komisijos. Šis vadinamas jazmininiu sukilimu. Ben Ali apribojo Bourguibos įvestą neterminuotą prezidento kadenciją iki 5 metų.
1989 m. Tunise įvyko pirmieji laisvi rinkimai, kuriuos laimėjo Ben Ali partija. Ben Ali buvo du kartus perrinktas prezidentu (1994 ir 1999 m.).
2010 m. gruodžio 18 d. Sidi Bouzido miesto gyventojai išėjo į gatves dėl niekur nedirbančio studento savižudybės, po to kai vyriausybė konfiskavo jo vaisių vežimėlį. Vėliau neramumai peraugo į riaušes dėl didėjančių maisto kainų, didelio nedarbingumo. 2010 m. sausio 14 d. buvo paskelbta nepaprastoji padėtis, po kurios prezidentas B. Alis atsistatydino ir paliko šalį.Sausio 17 d. buvo paskirta nauja vyriausybė, su laikinuoju prezidentu priešakyje.Sausio 18 d. po piliečių nepasitenkinimo senosios valdžios likučiais naujoje vyriausybėje, 4 jos nariai atsisatydino.
Šaltiniai
- http://www.fox10tv.com/dpps/news/international/tunisia-declares-state-of-emergency-amid-riots-wd11-jgr_3697329 Archyvuota kopija 2011-08-13 iš Wayback Machine projekto.
- http://www.euronews.net/2011/01/14/tunisian-president-quits/ Archyvuota kopija 2011-01-17 iš Wayback Machine projekto.
- http://www.bbc.co.uk/news/world-africa-12198106
- http://edition.cnn.com/2011/WORLD/africa/01/17/tunisia.protests/index.html Archyvuota kopija 2011-01-19 iš Wayback Machine projekto.
- http://www.dw-world.de/dw/article/0,,14773056,00.html
Alžyras · Angola · · · · Burkina Fasas · · CAR · Čadas · Dramblio Kaulo Krantas · · Egiptas · Eritrėja · Etiopija · · · · Gvinėja · Kamerūnas · Kenija · Komorai · Kongas · Kongo DR · Lesotas · Liberija · Libija · Madagaskaras · · · Marokas · Mauricijus · Mauritanija · Mozambikas · Namibija · Nigerija · Nigeris · Pietų Afrika · Pietų Sudanas · Pusiaujo Gvinėja · Ruanda · San Tomė ir Prinsipė · Seišeliai · Senegalas · · · Sudanas · Svazilandas · Tanzanija · Togas · Tunisas · Uganda · Vakarų Sachara · · Zimbabvė ·
Autorius: www.NiNa.Az
Išleidimo data:
vikipedija, wiki, lietuvos, knyga, knygos, biblioteka, straipsnis, skaityti, atsisiųsti, nemokamai atsisiųsti, mp3, video, mp4, 3gp, jpg, jpeg, gif, png, pictu, mobilusis, porn, telefonas, android, iOS, apple, mobile telefl, samsung, iPhone, xiomi, xiaomi, redmi, pornografija, honor, oppo, Nokia, Sonya, mi, pc, web, kompiuteris, Informacija apie Tuniso istorija, Kas yra Tuniso istorija? Ką reiškia Tuniso istorija?
Zmoniu gyvenimo Tunise pedsaku randama jau paleolite Pirmaisiais gyventojais laikomi berberai Tuniso istorijaSenoves Libija gt KartaginaRoma gt gt BizantijaOmejadai gt AbasidaiAglabidaiFatimidu dinastijaZiridu dinastijaAlmochadu dinastijaOsmanu imperija Tuniso RespublikaAntika Kartagina ir Roma 814 m pr m e finikieciu kolonistai is Tyro įkure Kartaginos gyvenviete Pasak legendos miesta įkure karaliene Elisa Tyro karaliaus Pigmaliono dukte Kai kurie istorikai atmeta sia literaturine tradicija ir miesto įkurima datuoja VIII a pr m e Pusantro simto metu po miesto įkurimo kartaginieciai įsikure ir Balearuose po to susivienije su etruskais eme dominuoti Sicilijoje įsikele į ir isstume graikus is Korsikos Punu karai ir prijungimas prie Romos Antrojo Punu karo musiu vietos Kurį laika Kartagina buvo didziausias Romos konkurentas kovoje del įsivyravimo Vidurzemio juros baseine Konkurencija netruko peraugti į karus vadinamus Punu karais Pirmasis punu karas vyko 264 241 m pr m e Daugiausia tai buvo jurinis konfliktas del įtakos Sicilijoje kuri buvo viduryje tarp Romos ir Kartaginos Kartaginieciai uzeme Mesinos miesta Tai sukele nerima romenams nes Mesina buvo arti Italijos graiku miestu kurie buvo pateke romenu globon Romos Senatas nenorejo stoti atviron kovon su Kartagina taciau liaudis reikalavo įsikisti Taip prasidejo Pirmasis punu karas kurį po 23 metu kovos Roma laimejo Kitus du Punu karus Kartagina taip pat pralaimejo 146 m pr m e miestas buvo sugriautas Po Numidijos uzkariavimo 46 m pr m e Tunisas tapo Romos imperijos dalimi Pirma pergale pries kartaginieciu laivyna Roma pasieke 260 m pr m e musyje netoli Milu miesto ir kysulio ViduramziaiV a Tunisa uzeme germanu gentis vandalai ir cia įkure savo trumpai gyvavusia karalyste VII a Tunisa po arsaus berberu priesinimosi uzkariavo arabai ir prijunge jį prie Umajadu kalifato Ankstyvasis musulmonu centras buvo Kairuano miestas Veliau Tuniso kontrole perejo Aglabidams 800 909 Fatimidams 909 972 Ziridams 972 1160 ir Hafsidams 1229 1574 Nuo Osmanu valdymo iki nepriklausomybesXVI a Tunisas pateko į korsaru rankas Pripazine Osmanu virsenybe ir mokedami jiems duokle korsarai gavo karine Osmanu imperijos pagalba kovoje su Ispanija kuri buvo isstumta is Tuniso Formaliai Tunisas tapo Osmanu imperijos dalimi XVII a korsarai prarado savo įtaka kai Europos jurines valstybes Anglija Nyderlandai ir Prancuzija pradejo geriau saugoti savo prekybos laivyna Po paskutiniu mauru isvijimo is Ispanijos daugelis ju persikrauste į Tunisa Nuo 1705 m Husaididu dinastija bande stiprinti ekonominius ir prekybinius rysius su Europa XIX a Tunisas tapo praktiskai savarankiskas nors oficialiai ir tebebuvo laikomas Osmanu imperijos dalimi XIX a del daugelio maro ir choleros epidemiju stipriai sumazejo gyventoju skaicius kas gerokai paveike salies ekonominį vystymasi Nepaisant to Muhammad Bey 1855 1859 pradejo valdymo ir ekonomines reformas siekdamas modernizuoti salį 1859 m buvo paskelbtas Pamatinis aktas kuriuo panaikintos visos privilegijos ir visiems tunisieciams suteiktos pilieciu teises 1861 m netgi buvo patvirtinta pirmoji Konstitucija arabu salyse nors ji taip ir neįsigaliojo Del didelio salies įsiskolinimo 1869 m Prancuzija Britanija ir Italija pereme Tuniso finansu kontrole o 1881 m Prancuzija okupavo salį ir paskelbe savo protektoratu Kolonijinio valdymo metu buvo masiskai nusavinama zeme nors prancuzu kolonistu antpludis nebuvo toks didelis kaip į Alzyra 1920 m susikure konstitucine Destour partija nuo kurios 1934 m atsiskyre Habib Bourguiba vadovaujama Neo Destour partija Pastaroji daugiausia atstovavo naujosios viduriniosios klases interesus ir reikalavo atsiskyrimo nuo Prancuzijos Antrojo pasaulinio karo metu po Prancuzijos pralaimejimo vokieciams 1940 m Tuniso kontrole perejo prancuzu Visi vyriausybei Nuo 1942 m iki 1943 m Tunise vyko kovos tarp sajungininku ir vokieciu italu kariuomenes kuri 1943 m geguze kapituliavo Po karo nepaisant kai kuriu liberaliu reformu Prancuzija buvo priversta pripazinti Tuniso nepriklausomybe 1956 m kovo 20 d Naujausi laikaiBourguiba 1957 m priverte karaliu atsisakyti sosto ir iki 1987 m įvede autoritarinį valdyma pats tapes prezidentu Jo politika pasizymejo provakarietiskumu ir kova su islamo fundamentalizmu Santykiai su Prancuzija ypac del to kad Tunisas palaike Alzyro issivadavimo judejima FLN isliko įtempti Po kariniu susidurimu Prancuzija 1961 m buvo priversta palikti savo baze Bizertoje ir isvesti is salies visus karius 1987 m spalio 2 d Bourguiba prezidento poste pakeite Zine el Abidine Ben Ali Prezidento pasikeitima galima vertinti kaip puca nes Bourgiba buvo nusalintas medicinines komisijos Sis vadinamas jazmininiu sukilimu Ben Ali apribojo Bourguibos įvesta neterminuota prezidento kadencija iki 5 metu 1989 m Tunise įvyko pirmieji laisvi rinkimai kuriuos laimejo Ben Ali partija Ben Ali buvo du kartus perrinktas prezidentu 1994 ir 1999 m 2010 m gruodzio 18 d Sidi Bouzido miesto gyventojai isejo į gatves del niekur nedirbancio studento savizudybes po to kai vyriausybe konfiskavo jo vaisiu vezimelį Veliau neramumai peraugo į riauses del didejanciu maisto kainu didelio nedarbingumo 2010 m sausio 14 d buvo paskelbta nepaprastoji padetis po kurios prezidentas B Alis atsistatydino ir paliko salį Sausio 17 d buvo paskirta nauja vyriausybe su laikinuoju prezidentu priesakyje Sausio 18 d po pilieciu nepasitenkinimo senosios valdzios likuciais naujoje vyriausybeje 4 jos nariai atsisatydino Saltiniaihttp www fox10tv com dpps news international tunisia declares state of emergency amid riots wd11 jgr 3697329 Archyvuota kopija 2011 08 13 is Wayback Machine projekto http www euronews net 2011 01 14 tunisian president quits Archyvuota kopija 2011 01 17 is Wayback Machine projekto http www bbc co uk news world africa 12198106 http edition cnn com 2011 WORLD africa 01 17 tunisia protests index html Archyvuota kopija 2011 01 19 is Wayback Machine projekto http www dw world de dw article 0 14773056 00 html v rAfrikos saliu istorijos Alzyras Angola Burkina Fasas CAR Cadas Dramblio Kaulo Krantas Egiptas Eritreja Etiopija Gvineja Kamerunas Kenija Komorai Kongas Kongo DR Lesotas Liberija Libija Madagaskaras Marokas Mauricijus Mauritanija Mozambikas Namibija Nigerija Nigeris Pietu Afrika Pietu Sudanas Pusiaujo Gvineja Ruanda San Tome ir Prinsipe Seiseliai Senegalas Sudanas Svazilandas Tanzanija Togas Tunisas Uganda Vakaru Sachara Zimbabve