Azərbaycan
Deutschland
Lietuva
Malta
ශ්රී ලංකාව
Türkmenistan
Türkiyə
Украина
Čado istorija apima laikotarpį nuo senovės iki dabartinių laikų Sahelio civilizacijaValstybės IX XIII a Vagadu Tekrūras
Čado istorija
Čado istorija apima laikotarpį nuo senovės iki dabartinių laikų.
| Sahelio civilizacija |
| Valstybės IX-XIII a. |
| Vagadu, Tekrūras, Kanemas |
| Valstybės XIII-XVIII a. |
| Džolofas, Malis, Songajus, Bamara, Mosių valstybės, Hausų valstybės, Bornu, Bagirmi, Vadajus, Darfūras |
| Fulbių džihadas (XVIII-XIX a.) |
| Futa Džalonas, Futa Toro, Sokoto kalifatas, Masina, , Vasulu, Adamava |
| Kolonijos Sahelyje (XIX-XX a.) |
| , Prancūzijos Vakarų Afrika, Prancūzijos Pusiaujo Afrika, Sudanas |
| Nepriklausomybė (XX-XXI a.) |
| Senegalas, Mauritanija, Gvinėja, Malis, Dramblio Kaulo Krantas, Burkina Faso, Nigeris, Nigerija, Čadas, CAR, Sudanas |
| Sahelio regionai |
| Senegambija, Vakarų Sahelis, Mosiai, Hausalandas, Kanem-Bornu, Adamava, Darfūras |
Priešistorė
Čade gausu archeologinių radimviečių.2002 m. Borku regione rado 7 mln. metų senumo hominido, pavadinto Sahelanthropus tchadensis, kaukolę. 1996 m. jis atkasė Australopithecus bahrelghazali žandikaulį ir jį praminė Abeliu. Jis 3,6 mln. metų senumo.
VII tūkst. pr. m. e. šiaurės Čadas buvo palankus žmonių apgyvendinimui. Endenyje rasti uolų piešiniai yra dar senesni ir yra seniausi neolito ženklai Sacharoje. Endenio puodai ir kiti radiniai netgi senesni už Nilo slėnio rytuose.
Priešistoriniu laikotarpiu Čadas buvo drėgnesnis. Tai rodo Tibesčio ir Borku regionų uolų piešiniai, vaizduojantys stambius žinduolius.
Lingvistiniai įrodymai leidžia manyti, kad visos kalbos į pietus nuo Sacharos išskyrus Koisanų atsirado tarp Čado ežero ir Nilo slėnio (Semitų-chamitų kalbos, Nilo-Sacharos kalbos, Nigerio-Kongo kalbos). Tiksli Čado žmonių kilmė nežinoma.
Imperijų laikotarpis (900–1900 m.)
X a. Sahelyje pradėjo formuotis valstybės. Kitą tūkstantmetį tos valstybės, jų tarpusavio santykiai ir ryšiai su nevalstybinėmis bendruomenėmis pakraščiuose dominavo Čado politinę istoriją. Dabar manoma, kad daugumą valstybių įkūrė vietiniai afrikiečiai. Tačiau arabai ir islamas suvaidino svarbų vaidmenį šių valstybių raidoje.
Dauguma valstybių prasidėjo kaip karalystės, kur karalius buvo laikomas dievišku ir turėjo dvasines ir žemiškas galias. Visos valstybės buvo militaristinės (arba ilgai neegzistavo), bet jos negalėjo plėstis į pietų Čadą, nes miškai ir musė cėcė ribojo kavalerijos naudojimą. Transsacharinės prekybos kontrolė buvo ekonominis valstybių pagrindas. Iš tų valstybių svarbiausios buvo Kanemas, Bagirmi, Vadajus.
Kanemas–Bornu
Kanemo imperija atsirado X a. į šiaurės rytus nuo Čado ežero. XI a. pabaigoje karalius Humajus iš Saifavos dinastijos atsivertė į islamą. Kitą šimtmetį buvo užimtas Kanemo regionas ir čia pastatyta pirmoji sostinė Nidžimis. Imperijos galios viršūnė buvo Dunamos Dabalemio valdymas (apie 1221–1259 m.).
XIV a. vidinės rietenos ir išoriniai antpuoliai padalino Kanemo imperiją. Galiausiai apie 1396 m. Bulala klajokliai privertė karalių Umar Idrismį palikti Nidžimį ir persikelti į vakarinį Čado krantą. Ten susimaišius bornu ir kanembu tautoms atsirado kanuriai, kurie įkūrė naują sostinę Ngazargamu.
Kanemo–Bornu zenitas buvo karaliaus Idrio Alumos valdymas (apie 1571–1603 m.). Aluma atsimenamas dėl karinių sugebėjimų, administracinių reformų ir pamaldumo. XVII a. viduryje valstybė pradėjo silpti. XIX a. pradžioje imperija buvo gilioje krizėje ir Sokoto kalifatas užėmė Ngazargamu. Valstybė atsilaikė, bet Saifavos dinastija baigėsi 1846 m., o valstybė išnyko 1893 m.
Bagirmi ir Vadajus
Baguirmi atsirado į šiaurės rytus nuo Kanemo–Bornu XVI a. Priėmus islamą valstybė tapo sultonatu. Prijungtas prie Kanemo–Bornu, Baguirmi atsiskyrė XVII a., bet XVIII a. vidury vėl pradėjo mokėti duoklę. XIX a. pradžioje Baguirmi patyrė krizę, grėsmę jam kėlė Vadajus. Baguirmi sutiko mokėti duoklę Vadajui, kai šis padėjo numalšinti vidinius neramumus. Kai sostinė buvo sudeginta 1893 m. sultonas prašė prancūzų pagalbos ir gavo protektorato statusą.
Į šiaurės rytus nuo Baguirmi Vadajus atsirado kaip nemusulmoniška karalystė, atskilusi nuo Darfūro. XVII a. pradžioje Abd al-Karim Sabunas nuvertė tundžurų dinastiją ir padarė Vadajų sultonatu. XVIII a. Vadajus priešinosi prijungimui prie Darfūro.
1804 m. valdant Sabunui Vadajus pradėjo plėstis. Atradus prekybos kelią į šiaurę, jis pradėjo ten siųsti savo karavanus ir importuoti šarvus, ginklus ir karinius patarėjus iš Šiaurės Afrikos. Darfūras pasinaudojo Sabuno įpėdinių nesutarimais ir 1838 m. į sostą pasodino savo kandidatą, bet Muhamadas Šarifas atsikratė Darfūro įtakos ir tapo nepriklausomu. Taip jis gavo įvairių Vadajaus grupuočių paramą ir tapo valstybės geriausiu valdovu. Šarifas užėmė visas karalystes iki Šario upės. Vadajus priešinosi prancūzams iki XX a.
Kolonizacija (1900–1940 m.)
Prancūzai pirmąkart atvyko į Čadą 1891 m., kai jų karinė ekspedicija kovojo su musulmonų valstybėmis. Lemiamas kolonijinis mūšis dėl Čado įvyko 1900 m. balandžio 22 d. tarp prancūzų majoro Amédée-François Lamy ir Sudano karo vado Rabih az-Zubayr. Abu vadai žuvo mūšyje.
1905 m. Čado administracija buvo patikėta generolui-gubernatoriui Brazavilyje, Prancūzijos Pusiaujo Afrikos sostinėje. Čadas atskira kolonija tapo tik 1920 m., kai jį pradėjo valdyti generolas-gubernatorius iš Fort Lamio (dabar Ndžamena).
Čado kolonizaciją dominavo dvi temos: Čado suvienijimo politikos trūkumas ir labai lėta modernizacija. Prancūzijos kolonijinės politikos prioritetų sąraše Čadas buvo pabaigoje. Prancūzai žiūrėjo į Čadą kaip neapdirbtos medvilonės ir netreniruotos darbo jėgos šaltinį produktyvesnioms pietinėms kolonijoms.
Kolonijiniu laikotarpiu prancūzai praktiškai nevaldė Čado: šiaurėje keletas karininkų buvo paprastai palikę gyventojus ramybėje, centre administracija reiškėsi labiau ir tik pietuose prancūzai tvirtai laikė valdžią savo rankose.
Dekolonizacija (1940–1960 m.)
Per Antrą pasaulinį karą Čadas tapo pirma prancūzų kolonija, perėjusia į Sąjungininkų pusę 1940 m. rugpjūčio 26 d. po Prancūzijos kapituliacijos Vokietijai. Valdant Félix Éboué, pirmam Prancūzijos juodaodžiui gubernatoriui, Čadas pasiuntė karius į šiaurę ir su britais užėmė Kufrą Libijoje.
Po karo Čade atsirado vietinės partijos. Pirmoji įkurta 1947 m. vasarį buvo radikali Čado Progresyvi Partija, kurią įkūrė Panamoje gimęs Gabriel Lisette, bet nuo 1959 m. jai vadovavo François Tombalbaye. 1947 m. lapkritį atsirado konservatyvesnė Čado Demokratinė Sąjunga, kuri atstovavo Prancūzijos ekonominiams interesams ir daliai Vadajaus musulmonų kilmingųjų. Pirmoji partija atstovavo krikščioniškiems ir animalistiniams Pietums, antroji - musulmoniškai Šiaurei.
1957 m. gegužę Lisette laimėjo rinkimus ir vadovavo Teritorinei Asamblėjai iki 1959 m. vasario 11 d., kai pralaimėjo balsavimą dėl pasitikėjimo. Po referendumo dėl autonomijos 1958 m. rugsėjo 28 d. Pusiaujo Afrika buvo panaikinta, o Gabonas, Kongo Respublika, Centrinės Afrikos Respublika ir Čadas tapo autonominiais Prancūzų Bendruomenės nariais lapkričio 28 d. Po Lisette žlugimo opozicijos vadai Gontchome Sahoulba ir Ahmed Koulamallah nesugebėjo suformuoti stabilios vyriausybės, tad Čado Progresyvi Partija vėl buvo paprašyta vadovauti šaliai. Naujas partijos vadas François Tombalbaye suformavo vyriausybę 1959 m. kovo 26 d. Prancūzija sutiko duoti Čadui nepriklausomybę 1960 m. liepos 12 d. ir Čadas gavo nepriklausomu rugpjūčio 11 d., o François Tombalbaye tapo pirmuoju jo prezidentu.
Tombalbaye laikotarpis (1960–1975 m.)
Svarbiausi Tombalbaye valdymo bruožai buvo autoritarizmas ir nepasitikėjimas demokratija. Jau 1962 m. sausį jis uždraudė visas partijas išskyrus savo ir pradėjo kaupti politinę galią. Tombalbaye užpildė kalėjimus tūkstančiais politinių kalinių.
Blogiausia, buvo tai, kad Tombalbaye diskriminavo Šiaurę, kur vyriausybė buvo laikoma arogantiška ir nekompetetinga. Šis pasipiktinimas sprogo sukilimu dėl mokesčių Geros prefektūroje, kur 1965 m. lapkričio 1 d. žuvo 500 žmonių. Po metų Sudane buvo įkurtas Nacionalinio išsivadavimo frontas (FROLINAT), kurio tikslas buvo išvyti pietiečius iš Šiaurės Čado. Tai buvo kruvino pilietinio karo pradžia.
Tombalbaye paprašė prancūzų karių pagalbos, kurie kovojo sėkmingai, bet nesugebėjo iki galo užgniaužti sukilimo. Sėkmingesnis žingsnis buvo nutraukti ryšius su Prancūzija ir susidėti su Libijos diktatoriumi Muammar al-Gaddafi, kuris buvo pagrindinis sukilėlių rėmėjas.
Nors jis teigė, kad kova su sukilėliais sėkminga, Tombalbaye pradėjo elgtis brutualiai ir neprotingai, piktindamas pietiečių elitą, kuris užėmė svarbiausias pozicijas armijoje, partijoje ir vyriausybėje. 1975 m. balandžio 13 d. sostinėje kariai užmušė Tombalbaye per perversmą.
Karinis režimas (1975–1978 m.)
Perversmas susilaukė didelio palaikymo sostinėje. Generolas Félix Malloum tapo chuntos vadu. Armija ilgai neišlaikė populiarumo. Malloum nesugebėjo susitvarkyti su FROLINAT, tad nusprendė vieną iš sukilimo vadų Hissène Habré 1978 m. padaryti premjeru.
Pilietinis karas (1979-1982 m.)
Dėl nesutarimų vyriausybėje Hissène Habré pasiuntė savo karius į sostinę 1979 m. vasarį. Félix Malloum buvo nuverstas, bet kilo plataus masto pilietinis karas tarp 11 frakcijų. Tuomet nusprendė įsikišti kitos Afrikos vyriausybės.
Lagose buvo surengtos keturios tarptautinės konferencijos remiant Nigerijai ir Afrikos vienybės sąjungai, siekiant sujungti Čado frakcijas. Buvo pasirašytas Lagoso susitarimas ir suformuota laikinoji vyriausybė rinkimams organizuoti. Šiaurietis Goukouni Oueddei tapo prezidentu, pietietis Kamougué viceprezidentu, o Habré Gynybos ministru. Koalicija buvo trumpalaikė: 1980 m. sausį Goukouni ir Habré kariai pradėjo kautis tarpusavyje. Remiamas Libijos Goukouni užėmė sostinę ir kitus miestus. Bet po 1981 m. sausį įvykusio Goukouni pareiškimo, kad Libija ir Čadas sieks susijungimo, jis patyrė labai stiprų tarptautinį spaudimą ir buvo priverstas išprašyti užsienio karius iš Čado.
Habré laikotarpis (1982-1990 m.)
Libijos atsitraukimas į Auzu ruožą leido Habré užimti sostinę birželį. Prancūzai ir afrikiečių taikdariai liko neutralūs per konfliktą.
Habré dažnai susidurdavo su ginkluota opozicija, tad kankinimais ir žudynėmis įtvirtino valdžią. 1983 m. Čado šiaurėje ir rytuose kilo Libijos remiamas sukilimas. Prancūzai ir zairiečiai stojo į Habré pusę ir nustūmė sukilėlius į šiaurę. 1984 m. rugsėjį Prancūzija ir Libija sutarė patraukti savo karius iš Čado. Metų pabaigoje Prancūzija ir Zairas patraukė savo karius, bet Libija toliau okupavo šiaurinį Čado trečdalį.
1984 m. Habré išžudė sukilėlių grupuotes pietuose ir 1985 m. trumpai susitaikė su savo priešininkais. Su Goukouni parama Habré išvijo Libiją beveik iš viso Čado. Paliaubos tarp Libijos ir Čado 1987-1988 m. taikos derybos lėmė, kad 1994 m. Auzu ruožas buvo atiduotas Čadui.
Déby laikotarpis
1989 m. Idriss Déby, vienas svarbiausių Habré generolų, pabėgo į Darfūrą ir iš ten pradėjo puldinėti Habré pajėgas. 1990 m. gruodį su Libijos parama ir be prancūzų pasipriešinimo Déby užėmė sostinę, o 1991 m. vasario 28 d. tapo prezidentu. Per kitus dvejus metus bent dukart buvo bandoma jį nuversti, formavosi įvairios opozicinės partijos ir karinės grupuotės.
Derybos su politiniais priešininkais 1996 m., bet Déby laimėjo prezidento rinkimus su opozicijos lyderio Kebzabo parama. Nepaisant kovų su sukilėliais jis atstatė vyriausybės funkcijas, susitarė su Pasaulio Banku ir Tarptautinis valiutos fondu dėl ekonominių reformų. 2000 m. birželį Dobos regione pradėta kasti nafta ir per Kamerūną gabenti į Gvinėjos įlanką.
2001 m. Déby laimėjo rinkimus pirmame ture su 63%. Šeši opozicijos kandidatai buvo suimti, kai apkaltino jį sukčiavimu. Opozicijos reikalavimai streikuoti ir rengti demonstracijas nesulaukė atsako. Nepaisant demokratinių reformų valdžia liko šiauriečių oligarchijos rankose.
2003 m. į Čadą pradėjo bėgti 200 tūkst. pabėgelių iš Darfūro.
2005 m. gruodžio 23 d. Čadas pradėjo mobilizuoti karius kovai su Sudanu. 2006 m. balandžio 13 d. Čadas atrėmė sostinės puolimą. Lapkričio 25 d. buvo užimta Abešė, iš kur buvo teikiama tarptautinė parama Darfūrui, ir Biltinė. Kita dieną Čado vyriausybė pareiškė, kad atgavo abu miestus iš Sudano remiamų sukilėlių.
2008 m. vasario 1 d. buvęs gynybos ministras Mahamat Nouri ir Déby sūnėnas Timane Erdimi užpuolė sostinę. Déby apsigynė, jis gavo ginklų iš prancūzų, bet ne karių. JTO teigė, kad 20 tūkst. žmonių pabėgo į Kamerūną ir Nigeriją. Sukilėliai apkaltino prezidentą korupciją ir naftos pinigų vagyste. Nors čadiečiai sutinka su kaltinimais, tikima, kad tai konfliktas tarp ilgai Čadą valdžiusių elito narių.
Išnašos
- Collier, John L., ed. (1990), "Historical Setting", Chad : A Country Study, Library of Congress Country Studies (2nd ed.), Washington, D.C.: Library of Congress, p. 13, ISBN 0-16-024770-5. Nuoroda tikrinta 8 vasario 2011
- Collier 1990 p.14
- Collier 1990 p. 16
- Collier 1990 p. 17
Alžyras · Angola · · · · Burkina Fasas · · CAR · Čadas · Dramblio Kaulo Krantas · · Egiptas · Eritrėja · Etiopija · · · · Gvinėja · Kamerūnas · Kenija · Komorai · Kongas · Kongo DR · Lesotas · Liberija · Libija · Madagaskaras · · · Marokas · Mauricijus · Mauritanija · Mozambikas · Namibija · Nigerija · Nigeris · Pietų Afrika · Pietų Sudanas · Pusiaujo Gvinėja · Ruanda · San Tomė ir Prinsipė · Seišeliai · Senegalas · · · Sudanas · Svazilandas · Tanzanija · Togas · Tunisas · Uganda · Vakarų Sachara · · Zimbabvė ·
Autorius: www.NiNa.Az
Išleidimo data:
vikipedija, wiki, lietuvos, knyga, knygos, biblioteka, straipsnis, skaityti, atsisiųsti, nemokamai atsisiųsti, mp3, video, mp4, 3gp, jpg, jpeg, gif, png, pictu, mobilusis, porn, telefonas, android, iOS, apple, mobile telefl, samsung, iPhone, xiomi, xiaomi, redmi, pornografija, honor, oppo, Nokia, Sonya, mi, pc, web, kompiuteris, Informacija apie Čado istorija, Kas yra Čado istorija? Ką reiškia Čado istorija?
Cado istorija apima laikotarpį nuo senoves iki dabartiniu laiku Sahelio civilizacijaValstybes IX XIII a Vagadu Tekruras KanemasValstybes XIII XVIII a Dzolofas Malis Songajus Bamara Mosiu valstybes Hausu valstybes Bornu Bagirmi Vadajus DarfurasFulbiu dzihadas XVIII XIX a Futa Dzalonas Futa Toro Sokoto kalifatas Masina Vasulu AdamavaKolonijos Sahelyje XIX XX a Prancuzijos Vakaru Afrika Prancuzijos Pusiaujo Afrika SudanasNepriklausomybe XX XXI a Senegalas Mauritanija Gvineja Malis Dramblio Kaulo Krantas Burkina Faso Nigeris Nigerija Cadas CAR SudanasSahelio regionaiSenegambija Vakaru Sahelis Mosiai Hausalandas Kanem Bornu Adamava DarfurasPriesistoreCade gausu archeologiniu radimvieciu 2002 m Borku regione rado 7 mln metu senumo hominido pavadinto Sahelanthropus tchadensis kaukole 1996 m jis atkase Australopithecus bahrelghazali zandikaulį ir jį pramine Abeliu Jis 3 6 mln metu senumo VII tukst pr m e siaures Cadas buvo palankus zmoniu apgyvendinimui Endenyje rasti uolu piesiniai yra dar senesni ir yra seniausi neolito zenklai Sacharoje Endenio puodai ir kiti radiniai netgi senesni uz Nilo slenio rytuose Priesistoriniu laikotarpiu Cadas buvo dregnesnis Tai rodo Tibescio ir Borku regionu uolu piesiniai vaizduojantys stambius zinduolius Lingvistiniai įrodymai leidzia manyti kad visos kalbos į pietus nuo Sacharos isskyrus Koisanu atsirado tarp Cado ezero ir Nilo slenio Semitu chamitu kalbos Nilo Sacharos kalbos Nigerio Kongo kalbos Tiksli Cado zmoniu kilme nezinoma Imperiju laikotarpis 900 1900 m X a Sahelyje pradejo formuotis valstybes Kita tukstantmetį tos valstybes ju tarpusavio santykiai ir rysiai su nevalstybinemis bendruomenemis pakrasciuose dominavo Cado politine istorija Dabar manoma kad dauguma valstybiu įkure vietiniai afrikieciai Taciau arabai ir islamas suvaidino svarbu vaidmenį siu valstybiu raidoje Dauguma valstybiu prasidejo kaip karalystes kur karalius buvo laikomas dievisku ir turejo dvasines ir zemiskas galias Visos valstybes buvo militaristines arba ilgai neegzistavo bet jos negalejo plestis į pietu Cada nes miskai ir muse cece ribojo kavalerijos naudojima Transsacharines prekybos kontrole buvo ekonominis valstybiu pagrindas Is tu valstybiu svarbiausios buvo Kanemas Bagirmi Vadajus Kanemas Bornu Pagrindinis straipsnis Kanemas Bornu Kanemo kariai Kanemo imperija atsirado X a į siaures rytus nuo Cado ezero XI a pabaigoje karalius Humajus is Saifavos dinastijos atsiverte į islama Kita simtmetį buvo uzimtas Kanemo regionas ir cia pastatyta pirmoji sostine Nidzimis Imperijos galios virsune buvo Dunamos Dabalemio valdymas apie 1221 1259 m XIV a vidines rietenos ir isoriniai antpuoliai padalino Kanemo imperija Galiausiai apie 1396 m Bulala klajokliai priverte karaliu Umar Idrismį palikti Nidzimį ir persikelti į vakarinį Cado kranta Ten susimaisius bornu ir kanembu tautoms atsirado kanuriai kurie įkure nauja sostine Ngazargamu Kanemo Bornu zenitas buvo karaliaus Idrio Alumos valdymas apie 1571 1603 m Aluma atsimenamas del kariniu sugebejimu administraciniu reformu ir pamaldumo XVII a viduryje valstybe pradejo silpti XIX a pradzioje imperija buvo gilioje krizeje ir Sokoto kalifatas uzeme Ngazargamu Valstybe atsilaike bet Saifavos dinastija baigesi 1846 m o valstybe isnyko 1893 m Bagirmi ir Vadajus Pagrindiniai straipsniai Bagirmi ir Vadajus Bagirmi karys Dixon Denham piesinys 1823 m Baguirmi atsirado į siaures rytus nuo Kanemo Bornu XVI a Priemus islama valstybe tapo sultonatu Prijungtas prie Kanemo Bornu Baguirmi atsiskyre XVII a bet XVIII a vidury vel pradejo moketi duokle XIX a pradzioje Baguirmi patyre krize gresme jam kele Vadajus Baguirmi sutiko moketi duokle Vadajui kai sis padejo numalsinti vidinius neramumus Kai sostine buvo sudeginta 1893 m sultonas prase prancuzu pagalbos ir gavo protektorato statusa Į siaures rytus nuo Baguirmi Vadajus atsirado kaip nemusulmoniska karalyste atskilusi nuo Darfuro XVII a pradzioje Abd al Karim Sabunas nuverte tundzuru dinastija ir padare Vadaju sultonatu XVIII a Vadajus priesinosi prijungimui prie Darfuro 1804 m valdant Sabunui Vadajus pradejo plestis Atradus prekybos kelia į siaure jis pradejo ten siusti savo karavanus ir importuoti sarvus ginklus ir karinius patarejus is Siaures Afrikos Darfuras pasinaudojo Sabuno įpediniu nesutarimais ir 1838 m į sosta pasodino savo kandidata bet Muhamadas Sarifas atsikrate Darfuro įtakos ir tapo nepriklausomu Taip jis gavo įvairiu Vadajaus grupuociu parama ir tapo valstybes geriausiu valdovu Sarifas uzeme visas karalystes iki Sario upes Vadajus priesinosi prancuzams iki XX a Kolonizacija 1900 1940 m Majoro Lamio mirtis 1900 m Prancuzai pirmakart atvyko į Cada 1891 m kai ju karine ekspedicija kovojo su musulmonu valstybemis Lemiamas kolonijinis musis del Cado įvyko 1900 m balandzio 22 d tarp prancuzu majoro Amedee Francois Lamy ir Sudano karo vado Rabih az Zubayr Abu vadai zuvo musyje 1905 m Cado administracija buvo patiketa generolui gubernatoriui Brazavilyje Prancuzijos Pusiaujo Afrikos sostineje Cadas atskira kolonija tapo tik 1920 m kai jį pradejo valdyti generolas gubernatorius is Fort Lamio dabar Ndzamena Cado kolonizacija dominavo dvi temos Cado suvienijimo politikos trukumas ir labai leta modernizacija Prancuzijos kolonijines politikos prioritetu sarase Cadas buvo pabaigoje Prancuzai ziurejo į Cada kaip neapdirbtos medvilones ir netreniruotos darbo jegos saltinį produktyvesnioms pietinems kolonijoms Kolonijiniu laikotarpiu prancuzai praktiskai nevalde Cado siaureje keletas karininku buvo paprastai palike gyventojus ramybeje centre administracija reiskesi labiau ir tik pietuose prancuzai tvirtai laike valdzia savo rankose Dekolonizacija 1940 1960 m Gabriel Lisette Nazarete 1960 m Per Antra pasaulinį kara Cadas tapo pirma prancuzu kolonija perejusia į Sajungininku puse 1940 m rugpjucio 26 d po Prancuzijos kapituliacijos Vokietijai Valdant Felix Eboue pirmam Prancuzijos juodaodziui gubernatoriui Cadas pasiunte karius į siaure ir su britais uzeme Kufra Libijoje Po karo Cade atsirado vietines partijos Pirmoji įkurta 1947 m vasarį buvo radikali Cado Progresyvi Partija kuria įkure Panamoje gimes Gabriel Lisette bet nuo 1959 m jai vadovavo Francois Tombalbaye 1947 m lapkritį atsirado konservatyvesne Cado Demokratine Sajunga kuri atstovavo Prancuzijos ekonominiams interesams ir daliai Vadajaus musulmonu kilminguju Pirmoji partija atstovavo krikscioniskiems ir animalistiniams Pietums antroji musulmoniskai Siaurei 1957 m geguze Lisette laimejo rinkimus ir vadovavo Teritorinei Asamblejai iki 1959 m vasario 11 d kai pralaimejo balsavima del pasitikejimo Po referendumo del autonomijos 1958 m rugsejo 28 d Pusiaujo Afrika buvo panaikinta o Gabonas Kongo Respublika Centrines Afrikos Respublika ir Cadas tapo autonominiais Prancuzu Bendruomenes nariais lapkricio 28 d Po Lisette zlugimo opozicijos vadai Gontchome Sahoulba ir Ahmed Koulamallah nesugebejo suformuoti stabilios vyriausybes tad Cado Progresyvi Partija vel buvo paprasyta vadovauti saliai Naujas partijos vadas Francois Tombalbaye suformavo vyriausybe 1959 m kovo 26 d Prancuzija sutiko duoti Cadui nepriklausomybe 1960 m liepos 12 d ir Cadas gavo nepriklausomu rugpjucio 11 d o Francois Tombalbaye tapo pirmuoju jo prezidentu Tombalbaye laikotarpis 1960 1975 m Francois Tombalbaye Svarbiausi Tombalbaye valdymo bruozai buvo autoritarizmas ir nepasitikejimas demokratija Jau 1962 m sausį jis uzdraude visas partijas isskyrus savo ir pradejo kaupti politine galia Tombalbaye uzpilde kalejimus tukstanciais politiniu kaliniu Blogiausia buvo tai kad Tombalbaye diskriminavo Siaure kur vyriausybe buvo laikoma arogantiska ir nekompetetinga Sis pasipiktinimas sprogo sukilimu del mokesciu Geros prefekturoje kur 1965 m lapkricio 1 d zuvo 500 zmoniu Po metu Sudane buvo įkurtas Nacionalinio issivadavimo frontas FROLINAT kurio tikslas buvo isvyti pietiecius is Siaures Cado Tai buvo kruvino pilietinio karo pradzia Tombalbaye paprase prancuzu kariu pagalbos kurie kovojo sekmingai bet nesugebejo iki galo uzgniauzti sukilimo Sekmingesnis zingsnis buvo nutraukti rysius su Prancuzija ir susideti su Libijos diktatoriumi Muammar al Gaddafi kuris buvo pagrindinis sukileliu remejas Nors jis teige kad kova su sukileliais sekminga Tombalbaye pradejo elgtis brutualiai ir neprotingai piktindamas pietieciu elita kuris uzeme svarbiausias pozicijas armijoje partijoje ir vyriausybeje 1975 m balandzio 13 d sostineje kariai uzmuse Tombalbaye per perversma Karinis rezimas 1975 1978 m Perversmas susilauke didelio palaikymo sostineje Generolas Felix Malloum tapo chuntos vadu Armija ilgai neislaike populiarumo Malloum nesugebejo susitvarkyti su FROLINAT tad nusprende viena is sukilimo vadu Hissene Habre 1978 m padaryti premjeru Pilietinis karas 1979 1982 m Hissene Habre Del nesutarimu vyriausybeje Hissene Habre pasiunte savo karius į sostine 1979 m vasarį Felix Malloum buvo nuverstas bet kilo plataus masto pilietinis karas tarp 11 frakciju Tuomet nusprende įsikisti kitos Afrikos vyriausybes Lagose buvo surengtos keturios tarptautines konferencijos remiant Nigerijai ir Afrikos vienybes sajungai siekiant sujungti Cado frakcijas Buvo pasirasytas Lagoso susitarimas ir suformuota laikinoji vyriausybe rinkimams organizuoti Siaurietis Goukouni Oueddei tapo prezidentu pietietis Kamougue viceprezidentu o Habre Gynybos ministru Koalicija buvo trumpalaike 1980 m sausį Goukouni ir Habre kariai pradejo kautis tarpusavyje Remiamas Libijos Goukouni uzeme sostine ir kitus miestus Bet po 1981 m sausį įvykusio Goukouni pareiskimo kad Libija ir Cadas sieks susijungimo jis patyre labai stipru tarptautinį spaudima ir buvo priverstas isprasyti uzsienio karius is Cado Habre laikotarpis 1982 1990 m Libijos atsitraukimas į Auzu ruoza leido Habre uzimti sostine birzelį Prancuzai ir afrikieciu taikdariai liko neutralus per konflikta Habre daznai susidurdavo su ginkluota opozicija tad kankinimais ir zudynemis įtvirtino valdzia 1983 m Cado siaureje ir rytuose kilo Libijos remiamas sukilimas Prancuzai ir zairieciai stojo į Habre puse ir nustume sukilelius į siaure 1984 m rugsejį Prancuzija ir Libija sutare patraukti savo karius is Cado Metu pabaigoje Prancuzija ir Zairas patrauke savo karius bet Libija toliau okupavo siaurinį Cado trecdalį 1984 m Habre iszude sukileliu grupuotes pietuose ir 1985 m trumpai susitaike su savo priesininkais Su Goukouni parama Habre isvijo Libija beveik is viso Cado Paliaubos tarp Libijos ir Cado 1987 1988 m taikos derybos leme kad 1994 m Auzu ruozas buvo atiduotas Cadui Deby laikotarpisIdriss Deby 1989 m Idriss Deby vienas svarbiausiu Habre generolu pabego į Darfura ir is ten pradejo puldineti Habre pajegas 1990 m gruodį su Libijos parama ir be prancuzu pasipriesinimo Deby uzeme sostine o 1991 m vasario 28 d tapo prezidentu Per kitus dvejus metus bent dukart buvo bandoma jį nuversti formavosi įvairios opozicines partijos ir karines grupuotes Derybos su politiniais priesininkais 1996 m bet Deby laimejo prezidento rinkimus su opozicijos lyderio Kebzabo parama Nepaisant kovu su sukileliais jis atstate vyriausybes funkcijas susitare su Pasaulio Banku ir Tarptautinis valiutos fondu del ekonominiu reformu 2000 m birzelį Dobos regione pradeta kasti nafta ir per Kameruna gabenti į Gvinejos įlanka 2001 m Deby laimejo rinkimus pirmame ture su 63 Sesi opozicijos kandidatai buvo suimti kai apkaltino jį sukciavimu Opozicijos reikalavimai streikuoti ir rengti demonstracijas nesulauke atsako Nepaisant demokratiniu reformu valdzia liko siaurieciu oligarchijos rankose 2003 m į Cada pradejo begti 200 tukst pabegeliu is Darfuro 2005 m gruodzio 23 d Cadas pradejo mobilizuoti karius kovai su Sudanu 2006 m balandzio 13 d Cadas atreme sostines puolima Lapkricio 25 d buvo uzimta Abese is kur buvo teikiama tarptautine parama Darfurui ir Biltine Kita diena Cado vyriausybe pareiske kad atgavo abu miestus is Sudano remiamu sukileliu 2008 m vasario 1 d buves gynybos ministras Mahamat Nouri ir Deby sunenas Timane Erdimi uzpuole sostine Deby apsigyne jis gavo ginklu is prancuzu bet ne kariu JTO teige kad 20 tukst zmoniu pabego į Kameruna ir Nigerija Sukileliai apkaltino prezidenta korupcija ir naftos pinigu vagyste Nors cadieciai sutinka su kaltinimais tikima kad tai konfliktas tarp ilgai Cada valdziusiu elito nariu IsnasosCollier John L ed 1990 Historical Setting Chad A Country Study Library of Congress Country Studies 2nd ed Washington D C Library of Congress p 13 ISBN 0 16 024770 5 Nuoroda tikrinta 8 vasario 2011 Collier 1990 p 14 Collier 1990 p 16 Collier 1990 p 17 v rAfrikos saliu istorijos Alzyras Angola Burkina Fasas CAR Cadas Dramblio Kaulo Krantas Egiptas Eritreja Etiopija Gvineja Kamerunas Kenija Komorai Kongas Kongo DR Lesotas Liberija Libija Madagaskaras Marokas Mauricijus Mauritanija Mozambikas Namibija Nigerija Nigeris Pietu Afrika Pietu Sudanas Pusiaujo Gvineja Ruanda San Tome ir Prinsipe Seiseliai Senegalas Sudanas Svazilandas Tanzanija Togas Tunisas Uganda Vakaru Sachara Zimbabve