Vendai (Livonija)

Pagrindinis puslapis | Vendai (Livonija)

Vendai (lot. wendi) – Šiaurės Kuršo finai, viena iš šešių mažųjų tautų, prisidėjusių prie latvių tautos susidarymo.Henriko Latvio kronikoje pateikiama informacija, jog iš Ventos žemupio vendus išvarė kuršiai ir jie apsistojo Senajame kalne (Monte Antiquo) Rygos teritorijoje. Tačiau kuršiai juos išstūmė ir iš ten, tad vendai išsikėlė į Cėsis, į latgalių žemes. Neišvykę vendai ir toliau gyveno Rygos įlankos pietinėje ir iš dalies vakarinėje pakrantėje. Cėsių vendai 1206 m. priėmė katalikybę ir tapo patikimais Kalavijuočių ordino sąjungininkais kovose su estais ir rusais. Cėsių apylinkėse jie pamažu susiliejo su Vidžemės latgaliais, o Kurše – su kuršiais.

Latvijos istorija
Latvijos priešistorė
Kundos kultūra, Narvos kultūra, Šukinės duobelinės keramikos kultūra, Virvelinės keramikos kultūra, Gintaro kelias, Brūkšniuotosios keramikos kultūra, Aisčiai
Viduramžiai
Lyvių žemės ir Baltų žemės – Kuršių žemių konfederacija, Žiemgalių žemių konfederacija, Sėla, Talava, Idumėja, Atzelė, Koknesės kunigaikštystė, Jersikos kunigaikštystė, Nalšia
Kryžiaus žygiai į Pabaltijį – Kalavijuočių ordinas
Livonijos konfederacija – Livonijos ordinas, Rygos arkivyskupystė, Kuršo vyskupija
Naujieji laikai
Livonijos karas, Uždauguvio kunigaikštystė, Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystė, Kuršo kolonijos, Švedų Livonija, Livonijos vaivadija, Šiaurės karas, Vidžemės gubernija, Kuršo gubernija, Pirmasis pasaulinis karas, Oberostas, Iskolato Respublika
Naujausieji laikai
Brest-Litovsko taika, Jungtinė Baltijos Kunigaikštystė, Latvijos nepriklausomybės karas, Latvių raudonieji šauliai, Landesveras, Bermontininkai, Latvijos Respublika (1918–1940), Molotovo-Ribentropo paktas
Antrasis pasaulinis karas, Latvių legionas, Kurelininkai, Abrenės apskritis
Latvijos SSR
Dainuojanti revoliucija, Baltijos kelias, Latvijos Respublika (1990)
Istoriniai regionai
Kuršas, Vidžemė, Latgala, Žiemgala, Sėla

Metraštininkas Henrikas Latvis 1206 m. rašė, kad „vendai tuo metu buvo nuolankūs ir bėdini“. Panašiai 1208 m. jis apibūdina kariniu atžvilgiu stiprius Talavos letus, kurie, anot metraštininko, „iki tikėjimo priėmimo buvo nežymūs bei paniekinti ir iš lyvių bei estų patyrė daug skriaudų“. Vaizduodamas latgalius ir vendus kaip kenčiančiuosius Henrikas Latvis norėjo parodyti, ko galima pasiekti susivienijus su kariškai stipriu sąjungininku, kuris, be kita ko, yra krikščionybės skleidėjas. Taip pat ir turtingos įkapės neleidžia į Henriko Latvio pateiktą vertinimą žvelgti pažodžiui.

Sprendžiant iš Henriko Latvio kronikos, vokiečių atsikėlimo metu Cėsys nebuvo labai reikšmingi. Vis dėlto aišku, jog išlikę duomenys yra nepakankami, galbūt net iškraipyti, todėl sunku spręsti apie tuometinės vendų gyvenvietės vaidmenį. Tam tikru atžvilgiu, Cėsyse Kalavijuočių ordino pastatyta pilis įrodo, jog ši vietovė kėlė neabejotiną susidomėjimą. Tai buvo vienas pirmųjų ordino pastatų Baltijos regione. Tikriausiai pilis buvo statoma būtent čia tam, kad būtų galima kontroliuoti svarbiausiems prekybos keliams reikšmingas Gaujos perkėlas. Kiekviena jų buvo už 3–5 km nuo pilies ir jas buvo lengva kontroliuoti.

Savivardis

Dėl vendų bendruomenės savivardžio visiško aiškumo nėra. XIII a. vendus mini tik metraštininkas Henrikas Latvis ir popiežius, o XIV a. – Rygos vyskupas. Nuo to laiko vendai nebeminimi. Tačiau vėliau Cėsių ir jų apylinkių – Lyvių valsčiaus – gyvenime ypatingas statusas tenka Cėsių lyviams. Esama pagrindo manyti, jog, kaip ir kiti iš Kuršo į Vidžemę atsikėlę finai, vendai save vadino lyviais. Tam tikrą nuorodą į tai galbūt duoda įrašas pirmojoje Naugardo kronikoje, kur apie Naugardo kunigaikščio Jaroslavo Mstislavičiaus 1218 m. karo žygį į Cėsis sakoma, kad jis ten kovęsis su vokiečiais, latgaliais ir lyviais.

Tautovardis „vendai“

Pavadinimas „vendai“ neretai kelia painiavą, nes Europos istorijoje šiuo vardu vadinamos įvairios tautos: keltai venetai Prancūzijoje, senovės venetai Italijoje, įvairūs venedai vakarų slavai, ilgainiui patyrę germanizaciją, vodai Ingrijoje. Antikinių autorių – Plinijaus Vyresniojo, Tacito ir Ptolemėjaus – minimas tautovardis venedai nėra slavų kilmės. Spėjama, kad čia kalbama apie kažkokią indoeuropiečių tautą, kuri vėliau susiliejo su didesnėmis germanų grupėmis – vandalais ir gotais.

Vienas didžiausių slavų filologijos autoritetų Maksas Fasmeris savo „Rusų kalbos etimologiniame žodyne“ („Russiches Etymologisches Wörterbuch“, 1950–1958), atsižvelgdamas į regionines ypatybes, Cėsių pavadinimą Wenden vesdina tiesiogiai iš finougrų kalbų. Sakykime, Estijoje sutinkama daugybė panašios kilmės pavadinimų (Wendau, Vônnu, Wenden, Wendrama, Weneküla, Wenne). Matyt, pavadinimas Wenden (į pietryčius nuo Hapsalu) yra tapatus senajam Cėsių pavadinimui. Šie Estijos pavadinimai neturi nieko bendro su vakarų slavų vendais ar Vakarų Europos venetais. Vendų etnoso pavadinimas išvestas iš Ventos upės (rašytiniuose šaltiniuose Wynda, Winda), kurios vardas, kaip manoma, gali būti finougriškos kilmės ir reiškia 'pelkinga vieta, lėta srovės tėkmė'.

Tačiau Ventos upė žymiai glaudžiau susijusi su senuoju Ventspilio pavadinimu (Windau), o ne su Cėsimis. Šiuo atveju pavadinimas Wenden, kuris Henriko Latvio kronikos kontekste sutampa su vendų tautos pavadinimu, darosi aiškesnis, jei į Henriko Latvio kroniką žvelgsime kaip į XIII a. Europos istorijos paminklą, parašytą pagal platesnę Vidurio ir Vakarų Europos literatūrinę tradiciją, kurioje vendų sąvoka buvo žinoma tiek senųjų venetų, tiek įvairių svetimšalių – Romos bažnyčios naujakrikštų – įvardijimo kontekste, ypač kalbant apie įvairias į Šventąją Romos imperiją įtrauktas vakarų slavų tautas, prie kurių Helmoldo (Helmold von Bosau) XII a. parašytoje „Slavų kronikoje“ priskiriama baltų tauta – prūsai. Atsižvelgiant, kad Henriko Latvio kronika vertintina kaip to laiko literatūrinė medžiaga, keliama prielaida, jog čia minimas vendų ir pagal juos išvestas Cėsių (Wenden) pavadinimas yra Vidurio Europos kronikų rašymo literatūrinės tradicijos, pačių vendų tautos ir Kuršo vietovardžių (Venta), taip pat Vidžemės ir Estijos finų toponimų, sintezės rezultatas.

Teritorija

Istoriškai vendai buvo apgyvendinę Rygos įlankos pietinę ir iš dalies vakarinę pakrantę. Politiškai ši teritorija įėjo į Vanemos, arba Taikos Kuršo, kuršių žemę, kurioje mišriai gyveno vendai ir kuršiai. Kuršių rytinę ribą žymi kuršių senkapiai ir tokios pavienių radinių vietovės, kaip Vecmuokos, Pūrės Zviedriai ir Grenčių Dravniekai. Ryčiau kuršių senkapių nerandama ir ten tikriausiai gyveno tik vendai. Tai liudija Tukumo piliakalnio ir Tukumo naujosios turgaus aikštės kasinėjimų medžiaga.

Rašytiniuose šaltiniuose Rygos įlankos rytinės ir pietinės pakrantės teritorija, greta pavadinimo Taikos Kuršas, kartais vadinama Vanema. Šis pavadinimas kildinamas iš Baltijos finų kalbų ir reiškia 'senoji žemė', kas galėtų liudyti, jog šiose teritorijose gyveno vendai. Rygos archeologinė medžiaga įrodo, kad vendų būta Rygoje. Šios žemės pavadinimas gali nurodyti teritoriją, iš kurios vendai iškeliavo, priešinant ją su 'naująja žeme' Rygoje, Senajame kalne arba Cėsyse.

Tikrinamas literatūroje sutinkamas teiginys, kad XIV a. lyviai galbūt persikėlė į Šiaurės Žiemgalą. Su šiais procesais siejamas finiškas Jelgavos pavadinimas (lyv. jālgab 'miestas'). Tačiau keliama ir kita hipotezė – į šiaurės vakarus nuo Jelgavos gyvenę vendai galėję duoti šį pavadinimą vietovei, kurią baltai vadinę Mintauja.

Kilmė

Dėl vendų kilmės išsakyta įvairių spėjimų. Daugybė tyrėjų juos yra įvardiję tiek baltais – kuršiais (J. Endzelynas), žiemgaliais (A. Bylenšteinas) arba latgaliais, tiek finais – Kuršo lyviais (E. Šnuorė, Ė. Mugurėvičius), sukuršėjusiais lyviais, arba tamniekais (archeologas E. Šturmas), ar vodais (Heinrichas Lakmanas), tiek vakarų slavais.

Tad Karlis Ašmanis 1930 m. rašė: „Kai ten (prie Rygos) kuršiai vėl juos užpuolė ir daug jų nužudė, likusieji vendai pabėgo į šiaurę, pas latvius… Iki šiol istorikams nepavyko patikimai nustatyti, kokiai išties tautybei vendai priklauso… Manytina, kad jie buvo latvių padermės, ir latviai juos maloniai priėmė“.

Kuršo finų kilmė

Istorinės vendų gyventos teritorijos aprėpė senąsias Kuršo žemes Ventavą (Wynda, Winda) ir Vanemą. Ventava kaip Baltijos finų gyvenama žemė atsekama nuo Sarnatės stovyklos laikų (3400–2300 m. pr. m. e.). Baltų ir finų etninių grupių sąlyčio ruožas Kurše ėjo Ventos žemupyje maždaug palei Abavą. XI–XII a. Ventavą užkariavo kuršiai. Tai atitinka kronikos žodžius, kad vendus iš Ventos žemupio kuršiai išvarė. Paskutinis žinomas Kuršo etnosas paliudytas tiek skandinavų prekeivių ir plėšikų runose (runų akmuo apie Ventavą), tiek archeologiniuose radiniuose (minėtini valties formos akmeninių aptvarų senkapiai).

Nors po išvarymo iš Kuršo kaip vendų gyvenamąją vietovę metraštininkas mini tik Senąjį kalną, neatmestina, kad jie gyveno ir kitur. Manoma, jog Cėsys buvo vendų didžiausia, tačiau ne vienintelė gyvenvietė Vidžemėje. Tarp daugybės šimtų ištirtų Dauguvos žemupio lyvių kapaviečių su tipišku Vidžemės kapų inventoriumi buvo daugiau kaip 20 tokių, kurie turi analogijų su vendų kultūra. Tikriausiai Henriko Latvio kronikoje paminėtos Vendekiulos (Wendeculla) gyvenvietės (ji buvo į šiaurę nuo Turaidos) vertimas iš Baltijos finų kalbų 'vendų kaimas' (sen. lyv. kylā (sk. kiula), dab. lyv. kilā, est. küla, suom. kylä (sk. kiule) 'kaimas') rodo ten gyvenusiųjų etninę priklausomybę ir gimtąją kalbą. 1638 m. švedų plūgų revizijoje minimas Vengulos kaimas, vėliau pavadintas Turaidos Vingeliešiais.

Kad vendų ir Vidžemės lyvių kalbos buvo panašios, netiesiogiai liudija ir kunigo, lyvių kalbos mokovo Danieliaus veikla 1206 metais. Henriko Latvio kronikos X skyriuje matyti, kad šis kunigas skleidė Dievo žodį tik lyvių gyvenamuose kraštuose – Salaspilio, Lielvardės, Siguldos, Reminės, Aizkrauklės, Turaidos ir Dabrelio Satezelės žemėse, iš kur „išvyko toliau pas vendus“. Po lyvių gyvenamų žemių dalybų 1207 m. taip pat ir vendai atiteko ordinui.

Kadangi rašytinių šaltinių duomenys šykštūs, vendų klausimą padėjo spręsti archeologiniai kasinėjimai. Pirmieji XI–XII a. turtingi senovinių daiktų kapai aptikti 1888 m. statant dabartinę Cėsių geležinkelio stotį. Vėliau, 1910 m., dirbdamas žemę Cėsių gydytojas E. Kivulis atrado dar 11 kapų. Jis manė, jog šis kapinynas paliktas latgalių.

XX a. 4-ojo dešimtmečio viduryje, plečiantis archeologiniams kasinėjimams Rygoje, Cėsių apylinkėse ir Šiaurės Kurše, keitėsi požiūris į geležinkelio stoties kapinyne palaidotų cėsiškių tautinę priklausomybę. Remdamasi naujai gauta medžiaga, archeologė Elvyra Šnuorė 1936 m. padarė išvadą, jog vendai yra lyviai, kurie, kuršių persekiojami, maždaug XI a. pradžioje trumpai pabuvę prie Rygos atvyko į Cėsis, kur Riekstukalne („Riešutų kalne“) pasistatė pilį – Wendorum castrum. 1974 m. ji dar kartą pabrėžė, kad Cėsių geležinkelio stoties kapinyne aiškiai matyti ten palaidotųjų kilmė iš Kuršo, todėl juos galima sieti su vendais.

Išsamią istoriografinę vendų klausimo apžvalgą 1973 m. paskelbė Ėvaldas Mugurėvičius. Lygindamas kultūriniu-istoriniu aspektu išsakytas hipotezes su rašytiniais šaltiniais, Ventos žemupio, Cėsių, Rygos miesto ir rajono archeologiniais paminklais bei vietovardžiais, taip pat ir jis padarė išvadą, kad vendai yra Kuršo lyvių grupė. Išsamią Ventos žemupio srities geležies amžiaus archeologinių tyrimų apžvalgą Ė. Mugurėvičius publikavo ir 2000 m.

1980 m. kasinėjimai Riekstukalne vėl patvirtino archeologų E. Šnuorės 1936/1974 m. ir Ė. Mugurėvičiaus 1973/2000 m. publikuotas išvadas dėl Cėsių vendų kilmės iš Ventos žemupio apylinkių ir jų priklausymo Kuršo finų kultūrai. Ne tik papuošalai, bet ir kitos materialinės kultūros sritys iš 1980 m. Riekstukalno kasinėjimų liudija vendus priklausius Baltijos finams. Latgaliai tuo laikotarpiu dažniausiai šildė namus ir ruošė valgį molinėmis krosnimis, o lyviai šiam tikslui naudojo židinius. Taip pat ir Riekstukalne vienintelė gerai išlikusi kūrenimo įranga buvo anksčiau minėtas židinys, suformuotas labai panašiai į atrastuosius Dauguvos pakrantės lyvių gyvenvietėse (Salaspilio Laukskuoloje ir Ikškilėje). Lyvių materialinei kultūrai būdingu objektu laikomas ir rastas molinis diskinis vertikalių audimo staklių svarstis.

Paskutiniame dešimtmetyje Šiaurės Kurše buvo atlikti reikšmingi archeologiniai tyrimai, suteikę naujos medžiagos aiškinantis vendų klausimą. Kasinėjant Padurės (Beltų) ir Mežytės piliakalnius, taip pat Mežytės ir Lanksėdės kapinynus, rasta XI–XII a. papuošalų, analogiškų inventoriams Cėsių vendų ir Dauguvos lyvių kapinynuose, kuriuose identifikuoti vendų moterų palaidojimai. Tai dar kartą rodo, jog vendai buvo Kuršo finams priklausanti tauta.

Lyginant Dauguvos ir Gaujos lyvių laidoseną XI–XIII a., taip pat ir įkapes, su to paties laikotarpio laidosena Šiaurės Kurše, matyti ir panašumų, ir skirtumų. Be to, laidojimas šiaurės–pietų kryptimi, vienodas vyrų ir moterų orientavimas pasaulio šalių atžvilgiu būdingas ne tik Baltijos, bet ir Volgos finams (meriams, muromams, mordviams, mariams). Archeologinė medžiaga rodo, kad Šiaurės Kuršo (Ventavos ir Vanemos) finai ir Cėsių vendai atstovauja tam pačiam etnosui, o vendai ir Vidžemės lyviai (Dauguvos, Turaidos, Metsepolės, Idumėjos) buvo artimos, tačiau netapačios Baltijos finų tautos.

Remiantis šiais per daugybę metų sukauptais duomenimis, Latvijos nacionalinės istorijos muziejaus 2016 m. išleistos knygos „Kelyje į latvių tautą“ („Ceļā uz latviešu tautu“) žemėlapyje Kuršo finai pažymėti ne kaip lyviai, o kaip atskira Latvijos senoji tauta vendai.

Nepalikusieji Kuršo vendai tapo pavaldūs kuršiams ir ilgainiui sukuršėjo, tačiau išsaugojo savo kalbą. XIV a. šiuos sukuršėjusius vendus imta vadinti lyviais (pavyzdžiui, Žilbero de Lanua 1413 m. apybraižoje), nes jų kalba buvo artima žinomesnių ir tuo metu dar savo tapatybės nepraradusių Vidžemės lyvių kalbai. Vis dėlto lingvistiniu atžvilgiu Šiaurės Kuršo finiškas kalbos variantas ir XIX a. antroje pusėje išnykęs Vidžemės idiomas prie Salacos laikomas tos pačios kalbos dviem tarmėmis, o ne atskiromis kalbomis, todėl būtų korektiškiau kalbėti tik apie regionines materialinės kultūros variacijas. Be to, kaip minėta anksčiau, netiesioginiai duomenys liudija, jog vendai, Kuršo finai, save tikriausiai vadino lyviais.

Vakarų slavų kilmės hipotezė

Pasak rusų archeologo Valentino Sedovo, vendai kilę ne iš kuršių ar lyvių, o iš kažkurios vakarų slavų genties, kuri neva VI a., Tautų kraustymosi laikais, iš pietų atvykusi į dabartinio Kuršo teritoriją. Baltai šias teritorijas apgyveno dar anksčiau, bet slavams reikėję gyvenamosios vietos, todėl abi etninės grupės kariavusios. Sunku suprasti, kaip kokia nors slavų gentis būtų galėjusi nukeliauti tokį kelią per Prūsiją, Kuršą ir dar rasti laisvą teritoriją. Savo teoriją Sedovas grindžia neva slavams būdingomis lanko, arba piršto, formos segėmis, viena kurių rasta Nemuno žemupyje, antra sėlių krašte, o trečia Ventos žemupyje. Latvių archeologai atmeta šios hipotezės pagrįstumą. Kad šios segės sietinos su slavais, yra tik spėjimas. Lankines seges VI–VII a. galindų kapuose Marija Gimbutienė vertina kaip germaniškas. Dviejų segių radimas Latvijos teritorijoje – kuršių ir sėlių žemėse – labiau rodo buvus mainus, pavyzdžiui, Gotlande tarp X a. radinių esama daug baltams būdingų pasaginių segių. Pažymėtina, kad dar viena segė rasta prie Talino, tačiau ji iškrenta iš Sedovo migracijos teorijos, nes aiškai rodo buvus ekonominius ryšius.

Sedovas vendus sieja su Didžiuoju tautų kraustymusi, aprėpusiu laikotarpį maždaug nuo 300 iki 700 m. e. m. Tačiau vendų kaip Kuršo finų kultūra archeologiškai atsekama jau nuo Sarnatės stovyklos laikų, kuri egzistavo šimtus metų iki šio tautų kraustymosi.

Tiek Cėsių geležinkelio stoties kapinyno, tiek Riekstukalno medžiaga nuneigia archeologo V. Sedovo hipotezę dėl vendų priklausymo vakarų slavams. Nė viename šių paminklų iki šiol nerastas joks slaviškos kilmės senovinis daiktas.

Tolesnes Sedovo išvadas dėl vendų kaip Rygos ir Daugmalės įkūrėjų, raudonos baltos raudonos vėliavos kaip slaviškos ir t. t. naudoja Latvijos rusų nacionalistai ir šovinistai, Latvijos rusų sąjungos demagogai ir jų Rusijos bendražygiai. Be to, šių ideologinių mitų kūrėjai beveik visada ignoruoja faktą, kad Sedovas kalbėjo ne apie rusus, o apie vakarų slavus.

Eiliuotosios Livonijos kronikos autorius du kartus pabrėžia, kad Cėsių vėliava yra čia gyvenančių latgalių simbolis.

Cėsių lyviai

XIII a. pabaigoje Cėsių piliai priklausė keturi valsčiai. Iš Autinės krašto buvo sudarytas Cėsių pilies dvaro Avuotenės valsčius, o iš vendų gyvenvietės Riekstukalne – Lyvių valsčius. Tuo metu priešais Livonijos ordino katedrą atsirado Lyvių aikštė ir dvi gatvės (dabar išlikusi tik viena – Didžioji lyvių gatvė). Cėsių Šv. Jono bažnyčioje lyviams priklausė lyvių suolas, lyvių žibintai ir lyvių varpas. Be to, Cėsyse buvo lyvių kapinės, namai, žemės sklypai.

Sprendžiant iš Henriko Latvio kronikos, kaskart, kai tik kuriame nors krašte būdavo pakrikštijami gyventojai, netrukus būdavo pastatoma parapinė bažnyčia. Manoma, kad Cėsių vendai nebuvo išimtis ir vėliausiai jau kitų, 1207 m. (po krikščionybės priėmimo 1206 m.) rudenį reikėjo pastatyti medinę naujosios parapijos bažnyčią. Remiantis Hermano Vartbergiečio Livonijos kronikos duomenimis, Cėsių Šv. Jono mūrinė bažnyčia pastatyta XIII a. 9-ajame dešimtmetyje. Tikėtina, kad ji buvo pastatyta senesnės, medinės vendų pirmosios parapinės bažnyčios vietoje.

J. Endzelyno brolis, literatas Hermanis Endzelynas teigė, jog viduramžiais minimi Cėsių lyviai yra tiesioginiai vendų palikuonys. Apie Cėsių lyvių sąsajas su vendais rašyta ir Latvijos istorijos instituto išleistoje knygoje „Regina in castro Wenda“:

„…manoma, kad XVII–XVII a. šaltiniuose aprašyti Cėsių lyviai yra XIII a. minimų vendų palikuonys“.

„…Lyvių valsčiuje ieškotini XIII a. šaltiniuose minimų vendų ainiai“.

Šią nuomonę patvirtina faktas, kad drauge su atsikėlėliais vokiečiais vendai ir latgaliai buvo vieninteliai apylinkės gyventojai. Kad keletą šimtmečių dar iki pasirodant vendams šiame krašte gyveno baltai – žiemgaliai ir, pradedant VI a., latgaliai – liudija vėlyvojo geležies amžiaus kapinynai Cėsių apylinkėse (Liepiniuose, Giūgeriuose ir kt.) ir Araišių ežero pilyje, ir jau vendų atvykimo pradžioje jie buvo įtraukti į Autinės ir Talavos žemes. Nežinoma apie kokios kitos finų tautos gyvavimą Gaujos kairiajame krante XIII a.

Savo ruožtu tvirta vendų ir vokiečių draugystė galėtų paaiškinti ypatingas privilegijas, kuriomis viduramžiais mėgavosi kaip Cėsių lyviai žinoma gyventojų grupė.

Uplantų kapinių duomenys

Uplantų kapinės plyti už 6 km į pietus nuo Cėsių, jose pradėti laidoti priėmę katalikybę Araišių apylinkės gyventojai. Šiose XIII–XIV a. kapinėse mirusieji laidoti pagal vietines tradicijas, ir mirusieji anapusybėn buvo išlydimi su turtingomis įkapėmis. Tad, sakykime, vienos jaunos moters karoliai sudaryti iš 430 kaurių kriauklių, o tai yra didžiausias vienetų skaičius tarp tokio pobūdžio papuošalų Baltijos regione. Tačiau Uplantų kapinėms būdinga bažnyčios nustatyta laidojimo orientacija galva į vakarus ir kūno guldymas į lentinius karstus.

Uplantų kapinėse palaidoti latgaliai, bet etniniu atžvilgiu radiniai nevienalyčiai. Keleto kapų orientacija bei radiniai liudija, kad ten buvo palaidota vendų. Araišių apylinkėse, kuriose gyveno su Gaujos lyviais ir Cėsių vendais besiribojantys latgaliai, aiškiai atsispindi šių tautų kultūrinė sąveika, pasibaigusi vieningos latvių tautos susidarymu.

Cėsių lyviai viduramžiais

Nėra jokių patikimų šaltinių, liudijančių apie vendų ir latgalių gyvenviečių pobūdį ir išsidėstymą Cėsių apylinkėse XI–XII a. Cėsių lyvių gyvenamųjų vietų mieste ir už jo ribų klausimą nagrinėjo keletas autorių, daugiausia besirėmusių XVII–XVIII a. raštais, kartografinių ir kitokių šaltinių duomenimis. Palyginus 1683 m. švedų revizijos plane nubraižytą lyvių namų išsidėstymą Lyvių, Avuotenės ir Priekulių valsčiuose su šios vietovės topografiniuose žemėlapiuose matomomis gamtinėmis kliūtimis, daroma išvada, jog senoji Cėsių pilies žemė lyg ir sutapo su Lyvių ir Avuotenės valsčių XVII a. ribomis. Senoji Cėsių pilies žemė iš vakarų į šiaurę ribojosi su Gauja, šiaurės rytuose ir rytuose – su Ravinių upeliu ir Vaivės upe, o į pietus nuo Cėsių – su miškų ir pelkių ruožu. XVIII a. dalis šios teritorijos įtraukta į Priekulių valsčių.

Ypač didelį susidomėjimą istorikams kelia sodybų grupė, buvusi tarp Ravinių upelio, Vaivės, Raunos ir Gaujos. XVII a. ji dar įėjo į Avuotenės valsčių, o XVIII a. – į Priekulių. Ten esančios sodybos buvo nurodomos kaip lyvių. Manoma, kad čia buvo tie laukai, kuriuos kalavijuočiai atėmė iš Autinės latgalių, atidavė vendams ir tokiu būdu sukėlė Autinės sukilimą. Numalšinus sukilimą latgaliai atgavo iš jų atimtas bičių dreves, o už laukus ordinas atsilygino. Istorikas I. Šternas teigia, kad kalavijuočiai iš Autinės latgalių ir Satezelės lyvių atėmė arimus, pievas ir galvijus dėl to, kad jie buvo pradėję formuoti savarankiškus dvarus (ūkius) maisto paruošoms. Kuriant tokius ūkius Cėsims, tikėtina, jog tam tikrą vaidmenį atliko vendai – Cėsių lyviai, kurių vardu pavadintas valsčius ir kuriems atiteko iš Autinės latgalių atimtos žemės.

Jau nuo XIII a. pabaigos vendai Cėsių bažnyčioje turėjo lyvių suolą, žibintą ir lyvių lėšomis išlietą varpą. Lyvių varpe buvo išgraviruota ne tik sodybų pavadinimai, bet ir lyvių žemių žemėlapis. Probstas Baumanas 1767 m. sudarė 41 sodybos sąrašą, jų pavadinimai įlieti į lyvių varpą. Sena lyvių giminė, keletą šimtmečių užrašinėjusi savo giminės medį, gyveno Vaivės valsčiaus Libertų sodyboje.

Pirmasis valstiečių kilmės statybų meistras, Lyvių valsčiuje gimęs Marcis Sarumas (1799–1859), save laikė paskutiniuoju Cėsių lyviu. Kartą dvaro valdytojui pabrėžus, kad Sarumas yra uoliausiasis latvis, jis atsakęs: „Pone, aš esu ne latvis, o paskutinis Cėsių apylinkės lyvis.“ Į savo mokinius jis imdavo tik latvių jaunuolius ir parengdavo gabius bendradarbius. Į paskutinę kelionę žmonių gerbiamas Marcis Sarumas išlydėtas 78 valstiečių vežimais.

Skaičius

Neįmanoma visiškai tiksliai sužinoti XI–XII a. Cėsyse gyvenusių vendų skaičiaus. Jų negalėjo būti itin daug, nes amžių sandūroje Šiaurės Kurše ir Vidžemėje apskritai gyveno tik apie 20 000 lyvių. Be to, vendai prarado žmonių tiek prieš persikėlimą, tiek jo metu bei XIII a. kryžiaus žygių laikotarpiu. Henrikas Latvis teigia, jog palikę Senąjį kalną vendai „pabėgo pas letus, gyveno ten drauge su jais…“, taigi Cėsių pilies žemėje XI–XII a., ankstyvaisiais viduramžiais, gyventojų tautinė sudėtis buvo mišri.

Fizinis tipas

Nors papuošalai ir drabužių fragmentai išlikę gerai, vis dar nėra būtent vendų fizinį tipą leidžiančios nustatyti antropologinės medžiagos, nes griaučių arba neišlikę visai, arba jie prastos būklės. Manoma, kad vendai nesiskyrė nuo vėlyvojo geležies amžiaus lyvių, su kuriais juos siejo bendra kilmė. Kaip rodo naujausi antropologiniai tyrimai, lyvių vyrai buvo gana aukšti – vidutiniškai daugiau kaip 173 cm ūgio, siaurų pečių ir dubens, vidutinio kūno sudėjimo. Moterys savo ruožtu buvo gana aukštos, vidutiniškai apie 158 cm ūgio, siaurų pečių ir gana plataus dubens. Vėlyvojo geležies amžiaus Latvijos gyventojų, taip pat ir vendų, vidutinis ūgis Europos kontekste laikytinas vienu didžiausių. Už lyvius tuo laikotarpiu buvo aukštesni tik skandinavai, o daugybės kitų, tarp jų dabartinių Anglijos, Rusijos ir Vokietijos gyventojų vidutinis ūgis buvo mažesnis.

Istorija

Kuršo vendų istorija

1229 m. Kalavijuočių ordino magistras Folkvinas nusiaubė Taikos Kuršo žemę ir privertė jos gyventojus tapti Rygos vyskupo vasalais. 1230 m. popiežiaus legatas Balduinas Alnietis pasirašė sutartį su kuršių kunigaikščiu Lamekinu ir su Durbės bei 14-os žemių atstovais apibus Ventos. Sutartyje buvo numatyta, kad vietiniai gyventojai priims krikščionybę, aprūpins Balduino paskirtus kunigus ir mokės popiežiaus paskirtam vyskupui bei prelatams tokias duokles, kokias mokėjo gotlandiečiai. Sutartis gyventojams laidavo asmeninę laisvę, kol tik jie laikysis katalikybės. 1231 m. panašią sutartį Balduinas pasirašė su Vanemos ir Bandavos atstovais.

Cėsių vendų istorija

  • Maždaug XI a. pradžioje kuršių persekiojami Ventos žemupio vendai atvyko į Rygos apylinkes ir vėliau į Cėsis, kur Riekstukalne pasistatė pilį – Wendorum castrum.
  • 1206 m. pakrikštijus lyvių žemes, iš kunigo Henriko Latvio vendai savanoriškai priėmė katalikybę ir tapo vyskupijos pavaldiniais. Po lyvių žemių dalybų Kalavijuočių ordinui atiteko dešinysis Gaujos krantas ir Cėsys tapo tolimiausia pilimi prie Talavos ir Autinės ribų. Tais pačiais metais Bertoldo vadovaujamam kalavijuočių garnizonui vendai leido įsikurti savo pilyje.
  • 1207 m. pabaigoje Rygos vyskupas ir Kalavijuočių ordinas pasidalijo lyvių žemes. Dešiniojo Gaujos kranto žemės atiteko vyskupui, o kairiajame upės krante, Siguldoje ir Cėsyse, įsitvirtino Kalavijuočių ordinas.
  • 1208 m. sausio 31 d. popiežius Inocentas III, perdėdamas katalikų misijos pasiekimus, Vokietijos prelatui pranešė, jog katalikybę priėmė visi lyviai, idumiečiai ir vendai bei pusė latgalių („totam omni Livonian, Idumeos et Wendos cum media pene parte Lettorum“).
  • 1208 m. rudenį Bertoldas Cėsietis su letų valdovais Talivaliu, Variduočiu ir Rūsiniu vendų pilyje pasirašė prieš estus nukreiptą draugystės sutartį. Vėliau Cėsių pilyje Bertoldas ėjo ordino magistro pavaduotojo pareigas. Todėl šią pilį ir vėliau magistro rezidenciją vokiečiai tais laikais vadino Bertholdsburg, o Naugardo ir Pskovo rusai – Pertuev gorod.
  • 1209–1210 m. žiemą vendai su Kalavijuočių ordino Cėsių magistru Bertoldu ir latgalių seniūnu Rūsiniu išvyko karo žygin į Estiją: „Po to, pasibaigus su estais sudarytai taikai, Bertoldas, riterių magistras iš Cėsių, pasikvietė Rūsinį su jo letais, taip pat kitus letus iš Autinės ir su savo vendais patraukė Estijon“.
  • 1210 m. didelė estų kariuomenė apsupo senąją medinę Cėsių pilį, kurioje tuo metu kalavijuočiai dar gyveno su vendais. „Estai sukrovė dideles rąstų stirtas ir užkūrė ugnį, kad sudegintų pilį, ir iš miško atitempė didelius medžius su visomis šaknimis, iš jų pastatė kažką panašaus į apsiausties bokštą, kurį sutvirtino ir apsaugojo kitais rąstais, ir, kaudamiesi iš apačios bei viršaus, įnirtingai puolė pilies žmones ugnimi ir dūmais.“ Sužinoję iš Turaidos besiartinant didelę lyvių ir letų kariuomenę, estai atsitraukė. Cėsiškiai ir turaidiečiai Kaupo vyrai puolė juos vytis, bet buvo estų nugalėti.
  • 1218 m. vendų pilį apsiautė Naugardo kunigaikščio Jaroslavo vadovaujama rusų kariuomenė. Kai šis kunigaikštis „pamatė tiek daug savo kilmingųjų sužeistų ir kitus esant nukautus, jis, suprasdamas, kad negali paimti vendų pilies, nors ji yra pati mažiausia pilaitė Lyvių žemėje, su ordino broliais ėmė kalbėti taikingai.“ Pilies gyventojai derėtis atsisakė ir rusus „su lankais išvarė“, tad jie „skubiai paliko kraštą“. Atsikeršydami letai „įsiveržė rusų žemėn, apiplėšė gyvenvietes, išžudė žmones… ir, keršydami už saviškius, pridarė visų įmanomų bėdų“.
  • 1221 m. į Livoniją vėl įsiveržė „daugiau kaip dvylika tūkstančių rusų“. Prie Cėsių „ordino broliai su savo vendais nuskubėjo jų pasitikti prie vartų, tačiau neįstengė pasipriešinti tokiai daugybei, sudegino namus bei kaimą ir pasitraukė į savo pilį“.
  • 1225 m. į Cėsis atvykęs Romos popiežiaus legatas Vilhelmas Modenietis pagyrė ten iš Kalavijuočių ordino žemių susirinkusius letus ir vendus, kad jie savo valia ir be jokių karo neramumų pirmieji priėmė krikščionybę ir po to nebuvo suteršę krikščioniškų sakramentų. Jis primygtinai prisakė kalavijuočiams, vendų ponams, kad jie savo pavaldiniams neužkrautų sunkaus jungo ir su jais patikimai sugyventų.
  • XIII a. pabaigos įvykius aprašančioje Eiliuotojoje Livonijos kronikoje vendai kaip tauta jau nebeminimi. Išliko tik vietovardis Wenden (Cėsys), o vendų pilis ėmė priklausyti letų žemei ir tarnauti letų reikmėms.

Vendų perkėla

1350 m. vasario 5 d. Rygos arkivyskupas Fromholdas fon Fiunfhauzenas išdavė feodų knygą, kurioje tarp kitų valdų minima ir vendų perkėla. Manoma, kad tai buvo vėlesnioji Lenčių, arba Pielekšių, kelto vieta, žinoma ir kaip Vindulių perkėla. Šis pavadinimas dar išlikęs gretimos Vindulių sodybos pavadinime.

Prekybos atžvilgiu Gaujos krantai buvo pelninga vieta. Tikėtina, kad vendai, bent iš dalies, Cėsių apylinkėse kontroliavo Gaujos perkėlas. Gali būti, jog Cėsių vietoje buvo senas prekybos kelių susikirtimo taškas. Visų pirma tai buvęs Rygos–Pskovo kelias, egzistavęs jau nuo neatmenamų laikų. Netoli Cėsių jis šakojosi, sudarydamas šoninį kelią Raunos link. Dar vienas svarbus maršrutas, kurio galutinė stotelė iš dalies buvo Cėsys, – tai Sėlos kelias, iš Lietuvos ėjęs pro Sėlpilį ir Kuoknesę, o iš ten į Cėsis. Iš Cėsių, kaip pradinio taško, ėjo keletas vietinių kelių. Tiltų nebuvo, todėl Gaują reikėdavo kirsti trijose perkėlose. Silkių keltas panaikintas XIX–XX a. sandūroje, nes buvo pastatytas Raiskumo tiltas, o Lenčių ir Janių keltai veikė iki pat XX a. 7-ojo dešimtmečio.

Taip pat ir Gauja buvo svarbi prekybai, nors nėra itin daug duomenų apie Gaujos prekybinę reikšmę pirmaisiais Cėsių egzistavimo amžiais. Dėl savo vietos prie Gaujos Cėsys XIV ir XV a. sankirtoje tapo svarbiu prekybos miestu ir galiausiai buvo priimti į Hanzos sąjungą. Kadangi Cėsys stovėjo prie Gaujos prekybinio kelio, buvo Hanzos miestas, prie Cėsių buvo įrengta perkėlų, tikėtina, jog galbūt čia buvo iškraunami laivai.

Vendų palikimas

Iki XVI a. latviai asimiliavo vendus, tačiau jų atminimas išsaugotas vokiškame Cėsių pavadinime Wenden, taip pat jis išlikęs pavadinimuose Lyvių aikštė (latv. Līvu laukums) ir Didžioji lyvių gatvė (latv. Lielā Līvu iela), gyvenvietės pavadinime Lyviai (latv. Līvi) bei keliuose kituose krašto istorijos liudijimuose.

Išnašos

  1. Ceļā uz latviešu tautu. Latvijas Nacionālais vēstures muzejs. Rīga 2016, ISBN 978-9984-747-37-8
  2. Heinrici Chronicon Livoniae, X.14. Archyvuota kopija 2014-12-13 iš Wayback Machine projekto.: Wendi autem humiles erant eo tempore et pauperes utpote a Winda repulsi, qui est fluvius Curonie, et habitantes in Monte Antiquo, iuxta quem 1206. (lotyniškai)
  3. Indriķa hronika, Rīga, Zinātne, 1993., p. 378
  4. Quo vadis, Cēsis? Vēsture un mūsdienu nosacījumi pilsētas attīstībai. Cēsu pašvaldības aģentūra. Vidzemes Vēstures un tūrisma centrs, Daumants Vasmanis // Cēsis pirms Cēsīm, 2007., p. 121–123 ISBN 978-9984-39-235-6
  5. Naugardo kronika. Nuoroda tikrinta 2025-09-27.
  6. Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė: Venta. Nuoroda tikrinta 2025-09-24
  7. Cēsis – Latvijas vēstures simbols, 2012, Kaspars Kļaviņš // Cēsu senie iedzīvotāji – vendi – letgaļu un lībiešu zemēs 10.—13. gadsimtā; p. 7, 8.
  8. Gauja. Ar 7 kartēm un 50 ilustrācijām. K. Ašmanis. Jaunais Zinātnieks Nr. 7. Valters un Rapa, 1930. p. 26-27
  9. Kuršu senlietu atradumi Rīgā E. Šnore // Senatne un māksla. – III. —Rīga, 1936. – p. 73—75.
  10. Pārskats par arheoloģiskajiem izrakumiem pie Cēsu dzelzceļa stacijas no 20.—26. IX 1946. g. – Latvijas vēstures institūta arhīvs, Nr. 44.
  11. Проблема вендов в период раннего феодализма в Латвии, Мугуревич Э. // Berichte über dem II Internationalen Kongress für Slawische Archäologie. – Bd. II. – Berlin, 1973. —S. 291–299.
  12. Arheoloģiskie pētījumi Ventas lejteces apgabala dzelzs laikmeta un viduslaiku pieminekļos. Izrakumi Zlēkās, Ē. Mugurēvičs // Arheoloģija un etnogrāfija. – 20. laidiens. – Rīga, 2000. p. 74—88
  13. „Lanuā ceļojuma apraksts pa Livoniju“. Suarchyvuotas originalas 2013-11-09. Nuoroda tikrinta 2025-09-25.
  14. Laanest А. Lyvių kalba (rusų k.). Nuoroda tikrinta 2025-09-25
  15. Иллич-Свитыч, В. М. (1971). Опыт сравнения ностратических языков (t. I. Введение. Сравнительный словарь (b–Ḳ) (PDF). M.: Наука. p. 63.(rusų k.)
  16. „В.В. Седов. Славяне в древности. Мocквa, 1994 (santrauka angliškai)“. Suarchyvuotas originalas 2012-07-16. Nuoroda tikrinta 2025-09-25.
  17. Guntis Zemītis. Politikā var iejaukt pat vendus. Latvijas Avīze, 16.04.2009.[neveikianti nuoroda]
  18. Guntis Zemītis. Vendu jautājums un arheoloģijas avotu iespējas tā risinājumā
  19. Quo vadis, Cēsis? Vēsture nu mūsdienu nosacījumi pilsētas attīstībai, 2007 // Jānis Apals, Cēsis un vendi, p. 38
  20. Kurzemes kosmopolīti PCTVL[neveikianti nuoroda]
  21. Atskaņu hronika 1998, 9223—9233
  22. „Vaives pagasts laiku līkločos“ (PDF). Suarchyvuotas originalas (PDF) 2015-03-23. Nuoroda tikrinta 2025-09-26.
  23. Cēsu vecpilsēta
  24. „Līvu laukums Cēsīs“. Suarchyvuotas originalas 2013-12-09. Nuoroda tikrinta 2025-09-25.
  25. Priekuļu pagasta vēsture[neveikianti nuoroda]
  26. Caune M. Cēsis 14.—18. gadsimtā: plānojums, apbūve un iedzīvotāji // Cēsīm 800. Quo vadis, Cēsis? – p. 159
  27. Endzeliņš H. Skats Cēsu pilsētas un novada pagātnē. – Cēsu kūrorta komiteja, 1936. – p.144.—153; Vasmanis D., Vilka A. Par Līvu pagastu pie Cēsīm // Cēsu novada vēsture. – 1. sēj. – p. 83
  28. Regina in castro Wenda, p. 81
  29. Regina in castro Wenda, p. 84
  30. Āraišu ezerpils. Jānis Apals. Latvijas vēstures institūta apgāds. Rīga 2012., ISBN 978-9984-824-28-4 p. 483–485
  31. Latvijas vēsture 1180.—1290. Krusta kari. Šterns I., – Rīga, 2002. – p. 198
  32. „Vaive pagasts laiku līkločos“. Suarchyvuotas originalas 2014-05-09. Nuoroda tikrinta 2025-09-26.
  33. „Mārcis-Podiņš-Sārums“. Suarchyvuotas originalas 2014-05-09. Nuoroda tikrinta 2025-09-26.
  34. Latvijas iedzīvotāju ķermeņa uzbūves izmaiņas pēdējo divu gadu tūkstošu laikā, Gerhards G., Latvijas Vēstures Institūta Žurnāls. – Rīga, 2004. – Nr. 1. – p. 11—14
  35. Švābe, A. Straumes un avoti. III sējums. Linkolna (Nebraska): Pilskalns, 1965. p. 393 Archyvuota kopija 2013-12-25 iš Wayback Machine projekto.
  36. Atskaņu hronika 1998, 689–693
  37. Atskaņu hronika 1998, 635–637
  38. 10.nodaļa Cēsu pilsnovads līdz XVII gs. vidum. Nuoroda tikrinta 2025-09-27.
  39. Gaujas pārceltuve. Nuoroda tikrinta 2025-09-27.
  40. Raunas vārti. Nuoroda tikrinta 2025-09-27.
  41. „Gaujas upes telpiskās attīstības plāna izstrādes ieteikumi Cēsu novada teritorijā“ (PDF). 2020. Nuoroda tikrinta 2025-09-27.
  42. The Hanseatic League. Nuoroda tikrinta 2025-09-27.

Literatūra

  • Ceļvedis Latvijas senvēsturē. Arnis Radiņš. Zvaigzne ABC, 1996. ISBN 9984-04-260-X
  • Regina in castro Wenda. LU Latvijas vēstures institūta apgāds, 2011. ISBN 978-9984-824-24-6
  • Āraiši senlaikos, Jānis Apals, Zigrīga Apala. Nodibinājums Āraišu Ezerpils Fonds, 2006. ISBN 9984-19-988-6
  • Arheoloģiska ceļvedis latviešu un Latvijas vēsturē. Arnis Radiņš. Neputns, Rīga, 2012. ISBN 978-9984-807-93-5
  • Arheoloģija un etnogrāfija. XXVI. Vendu jautājums Latvijas auzvēsturē. Zinātne, 2012. ISBN 978-9984-879-40-6
  • Ceļā uz latviešu tautu. Latvijas Nacionālais vēstures muzejs. Rīga 2016. ISBN 978-9984-747-37-8

vikipedija, wiki, enciklopedija, knyga, biblioteka, straipsnis, skaityti, nemokamas atsisiuntimas, informacija apie Vendai (Livonija), Kas yra Vendai (Livonija)? Ką reiškia Vendai (Livonija)?

Pagrindinis puslapis | Į viršų