Volkwin von Naumburg zu Winterstätten

Folkvinas Naumburgietis iš Vinteršteteno (Volkwin von Naumburg zu Winterstätten, taip pat žinomas kaip Wolquin, Folkvin, Volkewîn, Wolguinus, Wolgulin; lietuviškai jo vardas taip pat rašomas Volkvinas, gimimo data nežinoma, žuvo 1236 m. rugsėjo 22 d.) – antrasis ir paskutinis Kalavijuočių ordino magistras, pareigas ėjęs 1209–1236 metais. Kartais jo vardas pateikiamas su priedėliu Schenk.

Volkwin von Naumburg zu Winterstätten
Kalavijuočių ordino magistras
Magistro Folkvino piešinys Johanno Rennerio veikale „Livonijos istorija 1556–1561“
Gimė	Nežinoma
Mirė	1236 m. rugsėjo 22 d. Saulės mūšis
Kalavijuočių ordino magistras
Ėjo pareigas	1209 - 1236 m.
Pirmtakas	Wenno von Rohrbach

Tiksli gimimo vieta nėra žinoma, tikėtina, kad Folkvinas buvo kilęs iš Naumburgo prie Zalės (vok. Saale, Saksonijos-Anhalto žemėje). Folkvinas buvo pirmojo Kalavijuočių oridino magistro Vinno fon Rohrbacho, vadovavusio nuo 1207 iki 1209 m., įpėdinis.

Pagrindiniai Folkvino gyvenimo įvykiai aprašyti Eiliuotojoje Livonijos kronikoje, XIII a. pradžios Rygos miesto ir Kalavijuočių ordino dokumentuose.

Karinė veikla

Kalavijuočių ordino magistru buvo išrinktas 1209 m. Po nesėkmingo mėginimo įsitvirtinti jo pastatydintoje Viljandžio pilyje, 1210 m. per Saksoniją keliavo į Romą ieškoti pagalbos. 1211 m. sugrįžo į Livoniją, dalyvavo derybose dėl Latvijos padalijimo. 1212 m. rudenį buvo Rygoje. 1213 m. vadovavo žygiui prieš lietuvius. 1215 m. surengė karo žygį į Rotaliją, 1216 m. – į Sakalą ir Harjumą. 1217 m. vasarį pasidavė rusams Otepėje. 1217 m. rugsėjį dalyvavo Fellino (Viljandžio) mūšyje prieš Naugardo ir estų pajėgas. 1218 m. vadovavo karo žygiams prieš Naugardo respubliką. 1219 m. vedė kariuomenę per Vykią į Revelį (dab. Talinas). 1220 m. apgulė Mežuotnės pilį, žygiavo per Sakalą į Jerveną (Jervą), kovojo Karedos mūšyje prieš Saremos gyventojus, įsiveržė į Harjumą, dėl paliaubų derėjosi su hariečiais ir danais. 1221 m. vedė derybas Revelyje su Lundo arkivyskupu Andriumi, persekiojo įsiveržusias Naugardo ir Pskovo pajėgas, rudenį sugrįžo į Rygą. 1222 m. vasarą Saremos saloje derėjosi su Danijos karaliumi Valdemaru II. 1223 m. vėl surengė karo žygius prieš estus. 1224–1226 m. keletą kartų užfiksuotas jo buvimas Rygoje, 1226 m. balandžio–gegužės mėn. keletą kartų Daugavgryvoje (vok. Dünamünde) susitiko su popiežiaus legatu Vilhelmu Modeniečiu. 1227 m. surengė karo žygį prieš Saremą, užėmė Wolde (Valdės) pilį, vasarą vėl buvo Rygoje. 1228 m. rugsėjo – 1230 m. gruodžio laikotarpiu surengė karo žygį prieš vakarų žiemgalius. 1231–1232 m. įrašuose minimas jo buvimas Rygoje. 1233 m. rugpjūtį–lapkritį vidinio konflikto metu buvo savo paties ordino karių paimtas į nelaisvę. 1233 m. gruodį užfiksuotas jo buvimas Rygoje. 1234 m. rudenį – 1236 m. kovą vadovavo karo žygiams prieš lietuvius. 1236 m. rugsėjį vadovavo žygiui Lietuvą, kuriame ir žuvo.

Politinė veikla

Folkvinas buvo artimas Rygos vyskupo Alberto fon Buksheveno (apie 1165–1229) bendražygis. Jis siekė Kalavijuočių ordino savarankiškumo, pasipriešino popiežiaus legatui Balduinui Alniečiui, kuris XIII a. 4-ojo dešimtmečio pirmoje pusėje siekė įtvirtinti bekompromisinę popiežiaus valdžią. Po Rygos vyskupo Alberto Bukshevedo mirties Kalavijuočių ordine kilo sąmyšis, kurį dar labiau paaštrino popiežiaus legato Balduino Alniečio atvykimas į Rygą 1230 m. liepą. Formali jo misija buvo patvirtinti naują Rygos vyskupą, tačiau dėl kandidatūros kilo ginčas tarp popiežiaus kurijos ir Brėmeno arkivyskupijos – pastaroji buvo artimiausia Rygos vyskupijos globėja. Visgi iš tikrųjų Balduinas siekė dalį užkariautų žemių tiesiogiai pajungti Romos popiežiui. Kuršiams, kurie iki legato atvykimo jau buvo įsipareigoję priimti krikščionybę ir mokėti dešimtinę Rygos vyskupui bei Ordinui, Balduinas pasiūlė tiesioginius susitarimus su popiežiaus kurija. 1230 m. gruodį ir 1231 m. sausį jis pasirašė atitinkamas konvencijas, atsakydamas į kuršių prašymą padėti dėl nederliaus ir bado. Rygos vyskupas Nikolajus šių susitarimų nepripažino. Vėliau Balduinas mėgino sukurti popiežiui pavaldžią sritį Šiaurės ir Vakarų Estijoje, tačiau ir čia susidūrė su Kalavijuočių ordino pasipriešinimu – ordinas išvijo popiežiaus pareigūnus iš Jervos ir Vironijos.

Atvirame konflikto tarp Rygos vyskupo ir Kalavijuočių ordino su legatu metu, popiežius Grigalius IX palaikė savo atstovą. 1232–1234 m. Balduinas keliavo po vokiečių žemes, siekdamas surinkti naują kryžiaus žygį į Livoniją. 1233 m. liepą jis sugrįžo į Rygą su kariuomene, kurią nukreipė prieš Kalavijuočių ordiną. Jį parėmė dalis estų diduomenės, cistersų vienuoliai iš Daugavgryvos vienuolyno ir Tartu vyskupas. Šį konfliktą Folkvinas pralaimėjo ir trumpam buvo įkalintas, vėliau jam pavyko pabėgti ir 1234 m. pradžioje pasitraukti į Vokietiją. Į Livoniją jis sugrįžo tų pačių metų pavasarį, kai baigėsi vidinis bažnytinis konfliktas tarp katalikiškų kolonizatorių. Popiežius 1234 m. Balduiną Alnietį pakeitė lankstesniu Vilhelmu Modeniečiu, pripažino Kalavijuočių ordino interesus kuršių žemėse (Latvijoje).

Nepaisant to, popiežius ir toliau ragino Kalavijuočių ordiną plėsti užkariavimus į pietvakarius nuo Dauguvos, kur buvo numatyta sukurti tiesiogiai popiežiui priklausomų valdų. Tokį tikslą turėjo ir 1236 m. vasario 19 d. Grigaliaus IX paskelbtas kryžiaus žygis į Žemaitiją. Folkvinas ir visa Ordino vadovybė nebuvo tuo suinteresuota, delsė net ir atvykus daug saksų. Dėl to kilo nesutarimų, kurių išdavoje į žygį išsirengta nepatogiu metu – rudenį.

Kalavijuočiai beveik 30 metų be pertraukos kariavo su Rytų Baltijos gyventojais. Net optimistiniais skaičiavimais, 1236 m. Kalavijuočių ordinas turėjo ne daugiau kaip 80 riterių, kurie nesugebėjo kontroliuoti teritorijos, nusitęsusios nuo Dauguvos iki Suomijos įlankos. Folkvino kvietimu į Livoniją atvyko daug vokiečių žemių valdovų - Saksonijos kunigaikštis Albertas, Orlamindės grafas Albertas, Tiuringijos grafas Arnstedas ir grafas Danebergas, Danijos karalius Valdemaras, Pomeranijos kunigaikštis Barnimas, keli grafai iš Holšteino, Štardeno, Oldenburgo, Lipės ir kt.

Nepaisant pastovaus karinės pagalbos srauto iš vokiečių žemių ir keleto kryžiaus žygių metu surinktų pajėgų, Kalavijuočių ordinui sunkiai sekėsi užtikrinti teritorijos kontrolę. Šiame kontekste 1231 m. Folkvino iniciatyva buvo pradėtos pirmosios derybos dėl Kalavijuočių ordino sujungimo su Vokiečių ordinu. Eiliuotojoje Livonijos kronikoje nurodoma, kad šis kreipimasis įvyko tik 1234 m. Derybos vyko ilgai, jas stabdė Danijos karaliaus Valdemaro II skundas dėl to, kad kalavijuočiai užėmė dalį jo valdų Estijoje.

Folkvinas žuvo 1236 m. Saulės mūšyje.

Išnašos

1. G. Atienza, Juan (2006). Caballeros Teutónicos (Editorial Planeta DeAgostini edición). ISBN 84-674-2018-9.
2. Valentini, Enzo, Le grandi battaglie delle crociate.
3. Livonijas kronikas I. daļa., Kristīgas ticības sākšanās un kristīga valdīšana; īsas ziņas par zemes īpašībām.
4. Volkwin/Folkwin (-1236), BBLd – Baltisches Biografisches Lexikon digital.
5. Girgensohn, Joseph, Volquin. // Allgemeine Deutsche Biographie, p. 274.
6. Bunge, Friedrich Georg von. Der Orden der Schwertbrüder : dessen Stiftung, Verfassung und Auflösung /Baltische Geschichtsstudien, p. 84.
7. Хрусталёв, Денис Григорьевич. Русь и Ливония. "Новые игроки": Тевтонский орден и монголы, 1233-1239 гг // Северные крестоносцы. Русь в борьбе за сферы влияния в восточной Прибалтике XII-XIII вв, p. 210-230.
8. Gudavičius, Evaldas, Kalavijuočių ordinas, Visuotinė lietuvių enciklopedija.
9. Zikaras, Karolis. Battle of Saulė 1236^{[neveikianti nuoroda]}. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija.

Literatūra

• G. Atienza, Juan (2006). Caballeros Teutónicos (Editorial Planeta DeAgostini edición). ISBN 84-674-2018-9.
• Arbusov, Leonid. Grundriss der Geschichte Liv-, Est- und Kurlands. — Riga: Jonck und Poliewsky, 1918.
• Benninghoven, Schwertbrüder, S. 424-28, Nr. 6; Fenske/Militzer, Ritterbrüder, S. 462, Nr. 606.
• Bunge, Friedrich Georg von. Der Orden der Schwertbrüder : dessen Stiftung, Verfassung und Auflösung /Baltische Geschichtsstudien. 2-te Lieferung. — Leipzig: E. Bidder, 1875.
• Hirsch, Theodor, Töppen, Max, Strehlke, Ernst: Scriptores Rerum Prussicarum: Die Geschichtsquellen der Preussischen Vorzeit bis zum Untergange der Ordensherrschaft, Leipzig 1861
• Хрусталёв, Денис Григорьевич. Русь и Ливония. "Новые игроки": Тевтонский орден и монголы, 1233-1239 гг // Северные крестоносцы. Русь в борьбе за сферы влияния в восточной Прибалтике XII-XIII вв / Трофимов В.Ю. — научное издание. — Санкт-Петербург: Евразия, 2018. — 622 с. — ISBN 978-5-91852-183-0.
• Girgensohn, Joseph, Volquin. // Allgemeine Deutsche Biographie (ADB). Band 40, Duncker & Humblot, Leipzig 1896..
• Gudavičius, Evaldas, Kalavijuočių ordinas, Visuotinė lietuvių enciklopedija.
• Livonijas kronikas I. daļa., Kristīgas ticības sākšanās un kristīga valdīšana; īsas ziņas par zemes īpašībām.
• Russow, Balthasar: Nye Lyfflendische Chronice, Rostock 1578
• Ritterbrüder im livländischen Zweig des Deutschen Ordens. — Köln: Böhlau, 1993. Nr. 946 (lk 707).
• Valentini, Enzo, Le grandi battaglie delle crociate, Newton Compton Editori, 2016, ISBN 978-88-54-19945-3.
• Vinno primus Magister Livoniae / Scriptores rerum Livonicarum II, 1848, lk.445-446
• Volkwin/Folkwin (-1236), BBLd – Baltisches Biografisches Lexikon digital.
• Zikaras, Karolis. Battle of Saulė 1236^{[neveikianti nuoroda]}. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija.

vikipedija, wiki, enciklopedija, knyga, biblioteka, straipsnis, skaityti, nemokamas atsisiuntimas, informacija apie Volkwin von Naumburg zu Winterstätten, Kas yra Volkwin von Naumburg zu Winterstätten? Ką reiškia Volkwin von Naumburg zu Winterstätten?