Azərbaycan
Lietuva
Malta
ශ්රී ලංකාව
Türkmenistan
Türkiyə
Украина
Drevinė bitininkystė drevininkystė bartininkystė archajinė bitininkystės atmaina bičių medaus kopinėjimas iš drevių Aran
Drevinė bitininkystė
Drevinė bitininkystė (drevininkystė, bartininkystė) – archajinė bitininkystės atmaina – bičių medaus kopinėjimas iš drevių.
Medaus kopinėjimas yra vienas seniausių žmonijos verslų, kaip ir kitos rankiojimo praktikos. Seniausias žinomas piešinys, vaizduojantis medaus kopinėjimą, rastas Aranja de Bikorpo urve (netoli Valensijos, Ispanija), kaip manoma, 8000 metų senumo. 3 tūkstantmečio pr. m. e. rašytiniai šaltiniai bitininkystę mini Egipte, X a. pr. m. e. – Artimuosiuose Rytuose, VIII a. pr. m. e. – senovės Graikijoje.
Pradėjus naudoti avilius, drevinė bitininkystė palaipsniui nunyko, nors tebėra praktikuojama atokesnėse Afrikos, Pietų Azijos, Lotynų Amerikos vietovėse. Kaip tradicinė praktika drevinė bitininkystė puoselėjama Lietuvoje, Lenkijoje, Baltarusijoje, Rusijoje.
2020 m. Baltarusijos ir Lenkijos drevinės bitininkystės tradicija pripažinta UNESCO nematerialiuoju pasaulio paveldu. Lietuvoje ši bitininkystė įtraukta į Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą.
Lietuvoje
Lietuvoje seniausi artefaktai, liudijantys apie drevinę bitininkystę (geležinės peikenos), randami senojo geležies amžiaus (I–IV a.) paminkluose. XIII a. žmonės patys ėmė rengti medžiuose dreves ir dengti jų viršūnes stogeliais, iki tol, vyravo miškinė bitininkystė – radę drevę su bitėmis, medį nupjaudavo ir medų iškopinėdavo. Manoma, kad drevinės bitininkystės suklestėjimas Dzūkijoje sietinas su XVI a. nuo Priegliaus ir Alnos upių atsikėlusiais Bartos genties prūsais. Užsienio rinkos skatintas amatas klestėjimo viršūnę pasiekė XVI–XVII a. pirmoje pusėje ir tarpo brandžiuose pušynuose trikampyje tarp Varėnos, Druskininkų ir Merkinės. Drevinės bitininkystės papročiai buvo surašyti Pirmajame (1529 m.), Antrajame (1566 m.) bei Trečiajame (1588 m.) Lietuvos statutuose. Pradžioje drevę galėjo užsiimti kiekvienas: kas pirmasis įkirsdavo medyje savo ženklą, tam priklausydavo ir jo uokse ar iškaltoje ertmėje susimetusios bitės. Kai girios tapo didžiojo kunigaikščio ir feodalų nuosavybe, jie įgijo teisę ir į medžius su drevėmis. Valstiečiams buvo palikta teisė eksploatuoti kunigaikščio, ponų ar bajorų miškuose gyvenančias bites, už medį su dreve buvo imamas mokestis. 1697 m. Merkinės dvaras reikalavo pusinio medaus nuo sodybų avilių ir ežių drevių. XV a. pabaigoje – XVI a. Lietuvoje įsigalėjus prekiniam piniginam ūkiui, vieną po kitos duokles keitė pinigai, tačiau medaus duoklė dažniau buvo renkama natūra. Drevės buvo paveldimos, dovanojamos, retai parduodamos. Girios savininkas, kirsdamas jos plotą, neturėjo teisės nei kirsti, nei pažeisti drevėtųjų medžių.
XVII–XVIII a. drevinę bitininkystę Lietuvoje pradėjo keisti naminė, o XIX a. ji išliko tik miškingoje Pietryčių Lietuvoje. Iš senos stiprios drevės buvo gaunama iki 7 medaus ir iki 2 svarų vaško.
XIX a. pab. už drevių laikymą įvestas mokestis, jis buvo panaikintas lenkų, bet grąžintas vokiečių. XX a. drevinė bitininkystė Dzūkijoje palaipsniui nyko. Per Pirmąjį pasaulinį karą bitininkystė patyrė daug nuostolių, pradėjo nykti tradicinis inventorius. Nepriklausomoje Lietuvoje sparčiai plito bitininkystės mokslo naujienos, naujas inventorius, kito papročiai.> XIX a. antroje pusėje Varėnos valsčiuje buvo priskaičiuojama apie 1500 drevių, o 1980 m. architekto Kazio Šešelgio organizuotos ekspedicijos dalyviai apmatavo ir aprašė 67 drevėtas pušis. Šiuo metu jų yra Musteikos, Grybaulios, Darželių, Margionių, Marcinkonių, Lynežerio, Zervynų, Mančiagirės, Ašašninkų kaimuose. Iki šiol drevinė bitininkystė kaip tradicinis amatas praktikuojama Musteikoje – veikia drevinės bitininkystės muziejus, įrengtas drevinės bitininkystės pažintinis takas, vyksta kasmetinės šventės. Pavasarį išvalomos drevės, vasarą, suaktyvėjus spiečiams, bitės nuolat stebimos, išsispietusios susemiamos ir apgyvendinamos laisvose drevėse ar kelminiuose aviliuose.
Drevininkai naudoja savitą inventorių įkopti į dreves – geinį. Tai iš virvių nupintas keliamasis įrengimas. Taip pat į drevę galima užlipti kopečiomis (liesvomis) arba žaiginiu (šakotu medžiu nutrumpintomis šakomis). Bitės išbaidomos dūmauka (rūkliu, dūliu). Nauja drevė išskobiama peikena, uždengiama plautu. Koriams ir reikmenims susidėti drevininkai naudoja balanines (kašeles, karzinkas), spiečiams gaudyti – vobikus (inkilus, spietines), bičių motinėles laikyti – matačnykus.
Šaltiniai
- , Laura Kazlauskienė. bitininkystė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. III (Beketeriai-Chakasai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003
- Drevinė bitininkystė Archyvuota kopija 2020-08-09 iš Wayback Machine projekto., gamta.cepkeliai-dzukija.lt
- „Papildytas nematerialaus kultūros vertybių sąvadas“. Būdas, 2020 m. nr. 2 (191), p. 28–29.
| UNESCO pasaulio nematerialusis paveldas Nuoroda Šalys: Baltarusija, Lenkija Metai: 2020 |
Autorius: www.NiNa.Az
Išleidimo data:
vikipedija, wiki, lietuvos, knyga, knygos, biblioteka, straipsnis, skaityti, atsisiųsti, nemokamai atsisiųsti, mp3, video, mp4, 3gp, jpg, jpeg, gif, png, pictu, mobilusis, porn, telefonas, android, iOS, apple, mobile telefl, samsung, iPhone, xiomi, xiaomi, redmi, pornografija, honor, oppo, Nokia, Sonya, mi, pc, web, kompiuteris, Informacija apie Drevinė bitininkystė, Kas yra Drevinė bitininkystė? Ką reiškia Drevinė bitininkystė?
Drevine bitininkyste drevininkyste bartininkyste archajine bitininkystes atmaina biciu medaus kopinejimas is dreviu Aranjos urvo piesinys vaizduojantis priesistorinį bartininka Medaus kopinejimas yra vienas seniausiu zmonijos verslu kaip ir kitos rankiojimo praktikos Seniausias zinomas piesinys vaizduojantis medaus kopinejima rastas Aranja de Bikorpo urve netoli Valensijos Ispanija kaip manoma 8000 metu senumo 3 tukstantmecio pr m e rasytiniai saltiniai bitininkyste mini Egipte X a pr m e Artimuosiuose Rytuose VIII a pr m e senoves Graikijoje Bartininkas su geiniu XX a pr Į medį įkeltas kelminis avilys Baskirija Rusija Bartininkas įkopes į medį XX a pr piesinys Pradejus naudoti avilius drevine bitininkyste palaipsniui nunyko nors tebera praktikuojama atokesnese Afrikos Pietu Azijos Lotynu Amerikos vietovese Kaip tradicine praktika drevine bitininkyste puoselejama Lietuvoje Lenkijoje Baltarusijoje Rusijoje 2020 m Baltarusijos ir Lenkijos drevines bitininkystes tradicija pripazinta UNESCO nematerialiuoju pasaulio paveldu Lietuvoje si bitininkyste įtraukta į Nematerialaus kulturos paveldo vertybiu savada LietuvojeLietuvoje seniausi artefaktai liudijantys apie drevine bitininkyste gelezines peikenos randami senojo gelezies amziaus I IV a paminkluose XIII a zmones patys eme rengti medziuose dreves ir dengti ju virsunes stogeliais iki tol vyravo miskine bitininkyste rade dreve su bitemis medį nupjaudavo ir medu iskopinedavo Manoma kad drevines bitininkystes suklestejimas Dzukijoje sietinas su XVI a nuo Priegliaus ir Alnos upiu atsikelusiais Bartos genties prusais Uzsienio rinkos skatintas amatas klestejimo virsune pasieke XVI XVII a pirmoje puseje ir tarpo brandziuose pusynuose trikampyje tarp Varenos Druskininku ir Merkines Drevines bitininkystes paprociai buvo surasyti Pirmajame 1529 m Antrajame 1566 m bei Treciajame 1588 m Lietuvos statutuose Pradzioje dreve galejo uzsiimti kiekvienas kas pirmasis įkirsdavo medyje savo zenkla tam priklausydavo ir jo uokse ar iskaltoje ertmeje susimetusios bites Kai girios tapo didziojo kunigaikscio ir feodalu nuosavybe jie įgijo teise ir į medzius su drevemis Valstieciams buvo palikta teise eksploatuoti kunigaikscio ponu ar bajoru miskuose gyvenancias bites uz medį su dreve buvo imamas mokestis 1697 m Merkines dvaras reikalavo pusinio medaus nuo sodybu aviliu ir eziu dreviu XV a pabaigoje XVI a Lietuvoje įsigalejus prekiniam piniginam ukiui viena po kitos duokles keite pinigai taciau medaus duokle dazniau buvo renkama natura Dreves buvo paveldimos dovanojamos retai parduodamos Girios savininkas kirsdamas jos plota neturejo teises nei kirsti nei pazeisti drevetuju medziu Dreveta pusis Zervynose XVII XVIII a drevine bitininkyste Lietuvoje pradejo keisti namine o XIX a ji isliko tik miskingoje Pietryciu Lietuvoje Is senos stiprios dreves buvo gaunama iki 7 medaus ir iki 2 svaru vasko XIX a pab uz dreviu laikyma įvestas mokestis jis buvo panaikintas lenku bet grazintas vokieciu XX a drevine bitininkyste Dzukijoje palaipsniui nyko Per Pirmajį pasaulinį kara bitininkyste patyre daug nuostoliu pradejo nykti tradicinis inventorius Nepriklausomoje Lietuvoje sparciai plito bitininkystes mokslo naujienos naujas inventorius kito paprociai gt XIX a antroje puseje Varenos valsciuje buvo priskaiciuojama apie 1500 dreviu o 1980 m architekto Kazio Seselgio organizuotos ekspedicijos dalyviai apmatavo ir aprase 67 drevetas pusis Siuo metu ju yra Musteikos Grybaulios Darzeliu Margioniu Marcinkoniu Lynezerio Zervynu Manciagires Asasninku kaimuose Iki siol drevine bitininkyste kaip tradicinis amatas praktikuojama Musteikoje veikia drevines bitininkystes muziejus įrengtas drevines bitininkystes pazintinis takas vyksta kasmetines sventes Pavasarį isvalomos dreves vasara suaktyvejus spieciams bites nuolat stebimos issispietusios susemiamos ir apgyvendinamos laisvose drevese ar kelminiuose aviliuose Drevininkai naudoja savita inventoriu įkopti į dreves geinį Tai is virviu nupintas keliamasis įrengimas Taip pat į dreve galima uzlipti kopeciomis liesvomis arba zaiginiu sakotu medziu nutrumpintomis sakomis Bites isbaidomos dumauka rukliu duliu Nauja dreve isskobiama peikena uzdengiama plautu Koriams ir reikmenims susideti drevininkai naudoja balanines kaseles karzinkas spieciams gaudyti vobikus inkilus spietines biciu motineles laikyti matacnykus Saltiniai Laura Kazlauskiene bitininkyste Visuotine lietuviu enciklopedija T III Beketeriai Chakasai Vilnius Mokslo ir enciklopediju leidybos institutas 2003 Drevine bitininkyste Archyvuota kopija 2020 08 09 is Wayback Machine projekto gamta cepkeliai dzukija lt Papildytas nematerialaus kulturos vertybiu savadas Budas 2020 m nr 2 191 p 28 29 UNESCO pasaulio nematerialusis paveldas Nuoroda Salys Baltarusija Lenkija Metai 2020