Kinijos geografija

Kinijos geografija – Kinijos Liaudies Respublikos gamtinių sąlygų aprašymas.

Padėtis

Kinija išsidėsčiusi Rytų Azijoje, nors jos vakarinė dalis kultūriškai ir geografiškai laikoma Centrine Azija. Tai trečia pagal dydį pasaulio valstybė ir didžiausia vien Azijoje esanti šalis. Ribojasi šiaurėje su Rusija (4133 km + 46 km šiaurės vakaruose), Mongolija (4630 km), šiaurės rytuose – su Šiaurės Korėja (1352 km), pietuose – su Vietnamu (1297 km), Laosu (475 km), Mianmaru (2129 km), pietvakariuose – su Indija (2659 km), Butanu (477 km), Pakistanu (438 km), vakaruose – su Afganistanu (91 km), Tadžikistanu (477 km), Kirgizija (1063 km), Kazachstanu (1765 km). Bendras sausumos sienų ilgis – 22 457 km. Dalis valstybinės sienos su Indija ginčytina – į Aksai Činą, Arunačal Pradešą (Pietų Tibetą) bei Kararkumo aukštikalnių sritį pretenduoja abi šalys. Be to, Kinijos Liaudies Respublika Taivano salą, kurioje reziduoja Kinijos Respublikos vyriausybė, laiko savo dalimi.

Krantai

Rytuose Kinijos pakrantes skalauja pakraštinės Ramiojo vandenyno jūros. Šiaurės rytuose gilyn į Kiniją įsiterpia Geltonoji jūra su Liaodongo, Korėjos, Hangdžou įlankomis. Ties toliausiai į rytus išsišovusia dalimi telkšo Rytų Kinijos jūra, kurioje esantis Taivano sąsiauris skiria nuo Taivano salos. Į pietus nuo Taivano, pietryčiuose prieina Pietų Kinijos jūra.

Šiaurinės dalies krantai (Liaodongo ir Bohajaus įlankų) mažai vingiuoti; dėl Huanghės upės iš Šansi plynaukštės nešamų nuosėdų kranto linija kasmet slenka jūros link. ir Liaodongo pusiasalių krantai, susidarę iš skalūnų ir gneisų, suskaidyti, kai kur skardingi. Krantai nuo Šandongo pusiasalio pietinės dalies iki Hangdžou įlankos yra lygūs dėl Jangdzės ir kitų upių plukdomų nuosėdų. Pietvakariniai ir pietiniai krantai nuo Hangdžou įlankos iki Tonkino įlankos yra labai vingiuoti, daugiausia riasiniai. Bendras sausumos kranto linijos ilgis – apie 14 500 km.

Kinijai priklauso apie 5400 salų. Daugiausia tai smulkios uolos ir salelės, išsibarsčiusios upių deltose arba šalia krantų. Didžiausia sala (neskaitant Taivano) – pietryčiuose esantis Hainanas. Kitos didesnės salos – Čongmingas, . Kinijos Liaudies Respublika pretenduoja į keletą nedidelių ginčytinų salynų – Senkaku salas (su Japonija ir Taivanu), Dzinmeną, Macu salas, (su Taivanu), Paraselio salas (su Taivanu ir Vietnamu), Spratlio salas (su Taivanu, Vietnamu, Filipinais, Malaizija ir Brunėjumi).

Kraštiniai taškai

• šiaurėje – Beizdi kaimas pasienio taške su Rusija, Amūro pakrantėje (, , Heilongdziangas);
• pietuose – žemyne: Haiano gyvenvietė gale (, , Guangdongas); salose: Hainano salos pietinis kyšulys miesto apylinkėse. Dar toliau į pietus nutolusios kai kurios iš salų, į kurias pretenduoja Kinija. Piečiausias faktiškai valdomas taškas – Spratlio salose;
• vakaruose – pasienio taškas su Tadžikistanu į vakarus nuo Mudzi (, Kyzylsu kirgizų autonominė prefektūra, Sindziangas);
• rytuose – Fujuano miesto apylinkėse pasienio taške su Rusija, Usūrio pakrantėje (Dziamusi miesto prefektūra, Heilongdziangas).

Be to, Kinijoje yra Eurazijos nepasiekiamumo polius – Gurbantiungiuto dykumoje ~320 km nuo Urumčio.

Paviršius

Kinijos rytinėje dalyje (iki 200 m aukščio) vyrauja akumuliacinės, vakarinėje ir vidurinėje dalyje – erozinės reljefo formos. 26 % šalies teritorijos yra daugiau kaip 3000 m, 25 % – 1000–2000 m, 25 % – iki 500 m, 17 % – 500–1000 m, 7 % – 2000–3000 m aukštyje.

Pietvakarinę šalies dalį užima aukščiausias pasaulyje Tibeto kalnynas (4000–5000 m), kurio atskiri gūbriai iškyla >7000 m (Gangdisišano kalnai). Šį kalnyną iš pietų, pietvakarių ir vakarų juosia aukščiausi pasaulio kalnai – Himalajai (aukštis iki 8849 m – Džomolungmos kalnas, aukščiausias Kinijoje ir visame pasaulyje), Karakorumas ir Pamyras. Iš kalnyno šiaurinės pusės kyla Kunlunas, Altintagas, Nanšanas, . Tarp jų įsiterpia 2600–3100 m aukščio Caidamo lyguma. Toliau šiaurėje plyti tektoninė Kašgaro įduba (joje yra žemiausias Kinijos taškas – -154 m, Turfano įduba) už kurios iškilę Tianšanio kalnai (iki 7439 m, Pergalės viršukalnė). Toliau rytuose paviršius pereina į Džungarijos lygumą, supamą Tarbagatajaus kalnagūbrio, Mongolijos Altajaus ir Džungarijos Alatau. Tarp šių kalnų esantys Džungarijos Vartai jungia vakarų ir rytų Kiniją.

Rytų Kinijos paviršius žemesnis. Tarp Huanghės, Jangzdės upių ir Rytų Kinijos jūros plyti derlinga ir labai tankiai gyvenama Didžioji Kinijos lyguma. Į šiaurę nuo jos kyla didelė Liosinė plynaukštė (didžiausia pasaulyje teritorija, padengta liosu) ir . Iš pietų ją juosia Činlingo kalnagūbris. Toliau šiaurėje iškilę Didžiojo ir , Čangbaišano kalnai, kuriuos skiria , . Pietryčių Kinija taip pat labai kalnuota – į pietus nuo Jangdzės kyla Guilino karstinė sritis, Nanlingo kalnai, Šano kalnynas, Junano-Guidžou kalnynas. Tarp šių kalnų ir Didžiosios Kinijos lygumos plyti Sičuano dubuma.

Kinija yra seismiškai aktyviose srityse, dažni žemės drebėjimai. Labiausiai niokojantys drebėjimai Kiniją supurtė , 1668 (Šandongas), 1902 (Turkestanas), , 2008 (Sičuanas) metais.

Klimatas

Didžioji dalis Kinijos yra vidutinių platumų ir paatogrąžių klimato juostose, nedidelė Kinijos pietinė dalis patenka į atogrąžas. Kinijos šiaurėje aukštos kalnų grandinės sulaiko šalto oro mases iš šiaurės, pietuose – šilto oro mases iš pietų (dėl to tarpukalnių įduboms būdingas ryškus klimato kontinentalumas). Žiemą klimatui įtakos turi Azijos anticiklonas (su juo susijęs šaltas ir sausas žiemos musonas), ir pusiaujo žemo slėgio sritis, vasarą – ir virš Pakistano susidaręs ciklonas, su kuriuo susijęs šiltas ir drėgnas vasaros musonas.

Klimatas šalyje labai kontrastingas. Rytinėje Kinijoje klimatas musoninis: į šiaurę nuo Dzinlino kalnų – vidutinių platumų, tarp Dzinlino ir Nanlino – paatogrąžių, piečiau – atogrąžų. Vidutinė sausio mėnesio temperatūra šiaurėje (Mandžiūrijoje) nukrinta iki -22–24 °C, Pekine laikosi -3 °C, toliau į pietus temperatūros teigiamos, o pietuose siekia +18 °C. Liepos mėnesį rytuose temperatūra laikosi apie +25–26 °C, pietuose pakyla +28 °C, o šiaurėje laikosi apie 18–23 °C. Tuo tarpu centrinės ir vakarų Kinijos klimatas ryškiai žemyninis. Kontrastingiausi orai Tarimo įduboje ir Džungarijoje, kur vasaromis temperatūros pasiekia 30–40 °C, o žiemomis nukrenta iki -5 °C ir žemiau, o Tibeto aukštikalnėse žiemomis atšąla iki -20–30 °C, o vasaromis daug kur nesiekia +10 °C.

• Aukščiausia užfiksuota temperatūra: +50,5 °C (Erbao, Turfano prefektūra, Sindziangas; 2017 m. liepos 10 d.);
• Žemiausia užfiksuota temperatūra: -53,0 °C (, Heilongdziangas, 2023 m. sausio 22 d.).

Daugiausia kritulių tenka Rytų Kinijos jūros ir Pietų Kinijos jūros pakrantėms, Hainano salai ir Kinijos pietinės dalies kalnams – daugiau kaip 1600 mm per metus. Didžiojoje Kinijos lygumoje, Junano–Guidžou kalnyne per metus iškrinta 800–1600 mm, Mažojo Chingano, Čangbaišano kalnuose, Sandziango, Pachankio, Sungliao lygumose, Liosinėje plynaukštėje, Činlingo, Sino-Tibeto kalnuose, Gangdisišano, Kunluno, Himalajų kalnų rytiniuose pakraščiuose ir priekalniuose – 400–800 mm kritulių. Vakarų Kinijoje sausa – per metus iškrenta 50–250 mm kritulių. Apie 70 % visų kritulių iškrinta per audras birželį, liepą, rugpjūtį ir rugsėjį. Vasarą kalnuose kritulių iškrinta pietrytiniuose ir pietvakariniuose šlaituose, žiemą – šiaurės rytiniuose.

Sniego gausiai iškrenta šiaurės rytų Kinijoje, tuo tarpu vakaruose jo mažai, daugiau sninga tik aukštikalnėse. Kinijos pietrytinei pakrantei nuo gegužės iki spalio (ypač liepą–rugsėjį) būdingi atogrąžų ciklonai; kasmet jų būna iki 20. Įsiveržę giliau į žemyną jie sukelia smarkius potvynius ir nuošliaužas. Vakarų ir centrinėje Kinijoje neretos smėlio audros (~20 d./m.). Žiemą pietryčių Kinijos pakrantėse tvyro tiršti rūkai. Mažiausiai saulėtų dienų (~1100 val./m.) būna vidurio rytų Kinijoje (Sičuane, Čongčinge), o daugiausia (>3400 val.) – vidurio vakarų (Činghajuje). Taip pat saulėta Tibete, šiaurinėje Kinijoje. Beveik visoje šalyje pasitaiko pražūtingų sausrų.

• Drėgniausia vieta: Emėjaus kalnas, Sičuanas (8169 mm per metus);
• Sausiausia vieta: Turfano įduba, Sindziangas (~40 mm per metus).

Hidrografija

Didžioji dalis (57 %) Kinijos teritorijos patenka į Ramiojo vandenyno baseiną. Iš Tibeto kalnų į rytus teka dvi ilgiausios šalies upės (ir vienos ilgiausių pasaulyje) – Jangdzė (6380 km) ir Huanghė (dar žinoma kaip Geltonoji upė, 5464 km). Didžiausi jų intakai – Jalongdziangas, Vudziangas, Dzialingas, Hanšujis, Hvaihė, Veihė. Šiauriniu pakraščiu teka Amūras su intakais Sungariu bei Usūriu. Dar keletas trumpesnių upių teka tiesiai į jūras – Sidziangas/Perlų upė, Liaohė, Haihė ir kt. Pietų Kinijos ir Tibeto kalnuose prasideda dar keletas didelių upių, nešančių savo vandenis į Ramiojo vandenyno jūras per Pietryčių Azijos šalis – Mekongas, Hongha, Lisianas. Visgi, dauguma Tibeto kalnyno upių per Himalajų tarpeklius plukdo vandenis į Indijos vandenyną (baseinas 7 % teritorijos): Brahmaputra, Indas, Salvinas. Pačiame šiaurės vakariniame pakraštyje Kinija siekia Arkties vandenyno baseiną (0,4 %) – Irtyšiaus aukštupį. Likusią dalį (36 % – daugiausia vakarines ir centrines provincijas) sudaro nenuotakūs baseinai (daugiausia Tarimo baseinas, kuriam priklauso Tarimas, Čerčenas, Jarkendas, Aksu ir kt.).

Rytinės dalies upėms būdingas musoninis režimas – musoninių liūčių metu smarkiai ištvinsta, intensyviai naudojamos drėkinimui ir laivybai. Vakarinės dalies upės (ypač, Tarimo baseino) mažavandenės, sausrų metu daug kur nusenka arba išdžiūsta visai. Kalnų upės daug kur slenkstėtos (Jarlungo Upės didysis kanjonas, ), gausu krioklių (Huangguošu, Detiano–Bandzioko, Čangbajaus, Dadiešujaus, Ženžutano, ).

Apsaugai nuo potvynių palei upių vagas supilta daug pylimų, upių nuotėkiui reguliuoti įrengta hidrotechnikos įrenginių bei tvenkinių.

Kinijoje yra apie 2800 ežerų, užimančių daugiau nei 1 km². Jų daugiausia Didžiosios Kinijos lygumos pietuose, Jangdzės ir Huanghės žemupių slėniuose – Pojanghu, Dongtinghu, Taihu, , , . Šie ežerai seklūs, pasižymi gausia vandens augalija, plačiai naudojami ūkinėms reikmėms. Tibeto kalnyne telkšo dideli, tektoniniai, neretai druskingi ežerai – Kukunoras, Namco ežeras, , Jamdrokas, Rakšastalio ežeras, Manasarovaras. Sindziange, Vidinėje Mongolijoje yra didelių, druskingų reliktinių ežerų – Lobnoras, Bostenhu, Ulunguras, Karaburankiolis, Ebi Nuras, Sajramas, Dalainoras. Didelė dalis šių ežerų sausrymečiu smarkiai nusenka arba išdžiūsta. Daug didesnių upių užtvenkta (didžiausia – Trijų tarpeklių užtvanka), sudaryta laivybinių ir drėkinamųjų kanalų (Didysis Kinijos kanalas, Irtyšiaus–Karamajaus–Urumčio kanalas ir kt.). Kinija turi didelių požeminio vandens išteklių, kurių daugiausia susitelkę aliuvinės kilmės baseinuose – Didžiosios Kinijos lygumoje, Jangdzės vidurupio ir žemupio lygumose, Sičuano įduboje, Džungarijos lygumoje ir kai kurių upių slėniuose (pvz., Tarimo); šiuose regionuose susikaupę ir artezinių vandenų, kurie naudojami dirbamai žemei drėkinti.

Kinijoje yra ~57 000 km² ledynų (Himalajuose, Altajuje, Kunlune, Tianšanyje, Karakorume, Pamyre, Tibeto kalnyne ir kt.).

Dirvožemiai

Didžiojoje Kinijos lygumoje slūgso rudžemiai ir išplautžemiai, yra , į pietvakarius nuo Didžiojo Kinijos kanalo – , jūrų pakrantėse, prie lyguminių ežerų – . Pietryčių Kinijoje būdingi , o Leidžou pusiasalyje ir šiaurės Heinane – .

Sungliao lygumoje vyrauja juodžemiai ir juosvažemiai, Čangbaišano, Didžiojo ir Mažojo Chingano kalnuose – išplautžemiai, Sandziango lygumoje – šlynžemiai, , Sičuano įduboje, Šandongo pusiasalyje, Huanghės žemupio baseine, Kukunoro ežero įduboje, tarp Inšano ir Didžiojo Chingano kalnų – rudžemiai (Liosinėje plynaukštėje dėl žemės ūkio veiklos jie virto ).

Vakarų Kinijoje plyti dideli smėlynų plotai (Taklamakano, Gobio dykumos), yra gipsažemių, akmeningų kalkžemių, didelius plotus užima druskožemiai. Kalnus daugiausia dengia uolienų dūlėjimo produktai.

Gyvoji gamta

Augalija

2018 m. miškai užėmė 22,3 % šalies teritorijos. Kinijos šiaurės rytuose (Amūro baseine) vyrauja taiga, kur auga daūriniai maumedžiai, , smulkialapiai medžiai. Tarp Amūro ir Jangdzės (daugiausia kalnuose) veši mišrieji ir plačialapių miškai – ąžuolai, liepos, klevai, skroblai, korėjiniai kedrai, mandžiūriniai riešutmedžiai. Į pietus nuo Jangdzės – visžaliai paatogrąžių miškai (lauramedžiai, kamelijos, magnolijos, figmedžiai, hopėjos) ir bambukų sąžalynai. Junano provincijos pietuose ir Hainano saloje – atogrąžų miškai (palmės, lianos, epifitai). Pietų Kinijos jūros pakrantėje – mangrovės. Taip pat spygliuočių miškų yra Tibeto rytinių kalnų slėniuose ir šlaituose.

Šiaurinėje Kinijoje (daugiausia Vidinėje Mongolijoje) plyti stepės, kur auga varpučiai, , ašuotės. Kitur daugiausia būdingos pusdykumės, dideli dykumų plotai, Tibeto kalnyne – aukštikalnių dykumos su retais puskrūmiais ir žole, miškastepės.

Didelė ekoregionų gausa: Guidžou plynaukštės mišrieji ir plačialapių miškai, Hainano musoniniai miškai, Nandziango visžaliai subtropiniai miškai, Pietų Kinijos–Vietnamo visžaliai subtropiniai miškai, Junano plokščiakalnio visžaliai subtropiniai miškai, Liosinės plynaukštės mišrieji miškai, Čangbaišano mišrieji miškai, Čangdziango lygumos visžaliai miškai, Daba kalnų visžaliai miškai, Huanghės lygumos mišrieji miškai, Mandžiūrijos mišrieji miškai, Šiaurės rytų Kinijos vasaržaliai miškai, Činlingo vasaržaliai miškai, Sičuano dubumos visžaliai miškai, Tarimo baseino vasaržaliai miškai ir stepės, skirtingų kalnų masyvų spygliuočių miškai, Mongolijos–Mandžiūrijos stepės, Amūro salpinės stepės, Geltonosios jūros druskingos pievos, Vidurio Tibeto kalnyno alpinės stepės, Šiaurės Tibeto kalnyno–Kunluno alpinės dykumos, Ordoso stepės, Tibeto kalnyno alpiniai krūmynai ir pievos, Pietryčių Tibeto krūmynai ir pievos, Alašano pusdykumės ir kt.

Kinijoje yra daugiau kaip 32 000 aukštesniųjų augalų rūšių. Daug endeminių, reliktinių rūšių (ginkmedis, metasekvoja, ).

Gyvūnija

Kinija pasižymi labai didele biologine įvairove (patenka tarp 17 megaįvarovės šalių). Apskaičiuota, kad šalyje gyvena 7516 stuburinių rūšių: 4936 žuvų, 1269 paukščių, 562 žinduolių, 403 roplių, 346 varliagyvių. Iš žinduolių miškuose gyvena taurieji elniai, šernai, lapės, rudieji lokiai, barsukai, pusdykumėse – Prževalskio arkliai, džeiranai, centrinėje Kinijoje – dėmėtieji elniai, bengalinės katės, usūriniai šunys, pietuose – indiniai zambarai, , bengaliniai tigrai, , aukštikalnėse – takinai, himalajiniai tarai, goralai, snieginiai leopardai, himalajiniai lokiai, kabargos. Endeminės rūšys – didžiosios ir mažosios pandos, jakai, amūriniai tigrai, Dovydo elniai, vandeninės stirnos. Iš paukščių – papūgos, fazanų įvairios rūšys, mandarininės antys, apuokai, žuvininkai, gervės, , gegutės, narai, , garniai, pelikanai, geniai, , strazdai, ir daug kitų. Kinijoje gyvena nemažai gyvačių rūšių (angys, žalčiai, pitonai, jūrinės gyvatės, koralinės gyvatės, kobros, smaugliai), daug vėžlių rūšių, agamų, gekonų, scinkų, labai retų kiniškųjų aligatorių.

Jūrose ir jų pakrantėse gyvena delfinai, ruoniai, banginiai, jūrų kiaulės, jūrų liūtai, , kašalotai, Jangzdės upėje – nykstantis kininis ežerinis delfinas.

Aplinkos apsauga

Maždaug 16 % Kinijos ploto paskelbta saugomomis teritorijomis. Kinijoje yra 11 nacionalinių parkų (pradėti steigti nuo 2013 m.) ir 208 jiems prilygstantys „gamtinių įdomybių rajonai“. Didžiausias nacionalinis parkas – Sandziagjuano („Trijų upių ištakų“, 123 100 km²). Taip pat įsteigti 1999 gamtos rezervatai (iš jų 226 nacionalinės reikšmės), kitos saugomos teritorijos („vaizdingos ir istorinės vietos“, nacionaliniai ekoparkai, nacionaliniai miškų parkai, nacionaliniai šlapynių parkai, nacionaliniai vandens parkai, nacionaliniai pakrančių parkai ir kt.).

Kinijoje yra 4 mišrios (gamtos ir kultūros) ir 14 gamtos Pasaulio paveldo vertybių; saugoma Pietų Kinijos karsto, Sančingšano, Sindziango Tian Šanio, Hubėjaus kalnų kraštovaizdžiai, Taišano, Emeišano masyvai, Huangšano kalnagūbris, Vulingjuanas, Heh Šilis, Dziudžaigou slėnis, Trys lygiagrečios upės ir kt. 34 UNESCO pripažinti biosferos rezervatai. 64 Ramsaro konvencijos (Kinijoje įsigaliojo 1992 m.) saugomos vietovės (plotas 73 269,5 km²).

Pagrindinės ekologinės problemos: didelė oro tarša (anglių deginimas, pramoninė ir transporto tarša), vandens tarša, krantų nykimas (dėl plečiamų dirbtinių pakrančių, pramonės plėtros, akvakultūros), miškų ir natūralių buveinių naikinimas, prasta žemėnauda (dėl jos padidėjusi erozija, nuošliaužos, dykumėjimas, potvyniai, sausros), prekyba saugomomis rūšimis.

Šaltiniai

1. Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. – Москва, Советская энциклопедия, 1983. // psl. 213–214
2. China, The World Factbook, CIA.
3. Kinija: gamta. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. X (Khmerai-Krelle). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006
4. „50.5℃！全国最高气温问世 未来或将再创新纪录“. baijiahao.baidu.com.
5. China’s northernmost city just saw its coldest day ever. cnn.com.
6. The top 10 wettest places on Earth, ZME Science
7. Turpan: Five Things to Do in China’s Death Valley, Wild China
8. G200 Maps (1999–2000), WWF.
9. „Biodiversity Theme Report“. Environment.gov.au.
10. „China: vertebrate species by type 2015 – Statistic“. Statista.com
11. „China“. whc.unesco.org.

Vikiteka: Kinijos geografija – vaizdinė ir garsinė medžiaga