Pietų Kinijos jūra vakarinei Ramiojo vandenyno daliai priklausanti maždaug 3 5 mln km ploto jūra Šiaurėje ribojasi su Ki

Pietų Kinijos jūra – vakarinei Ramiojo vandenyno daliai priklausanti maždaug 3,5 mln. km² ploto jūra. Šiaurėje ribojasi su Kinija, vakaruose – su Pietryčių Azijos valstybėmis (Vietnamu, Kambodža, Tailandu), pietuose – su Borneo sala, vakaruose – su Filipinams priklausančiomis salomis. Tai ekonomiškai svarbi teritorija dėl aktyvios laivybos – šia jūra pergabenama apie trečdalis visų pasaulio krovinių. Jūra taip pat sulaukia saugumo ekspertų dėmesio, nes ten esantys naftos, dujų ir kiti gamtiniai ištekliai, o taip pat ginčytinos nedidelės salos yra tapę įtampų židiniu tarp priėjimą prie jūros turinčių valstybių.

Geografija

Šiaurėje Pietų Kinijos jūra jungiasi su Rytų Kinijos jūra Taivano sąsiauriu, rytuose su Filipinų jūra – Lusono sąsiauriu, pietryčiuose su Sulu jūra – Mindoro ir Balabako sąsiauriais, pietuose su Javos jūra – Karimatos sąsiauriu, o vakaruose per siaurą Malakos sąsiaurį – su Andamanų jūra. Pagrindinės jūroje esančios įlankos – Tonkino prie Kinijos ir Vietnamo krantų bei Tailando prie Tailando, Kambodžos ir Vietnamo pietinės dalies. Didžiausios įtekančios upės – Mekongas, Menam Čao Praja ir kt. Jūroje nereti taifūnai.

Jūra yra gana sekli (daug kur mažiau nei 60 m), nors šiaurės rytinė jūros dalis yra gana gili – iki 5 km gylio ir daugiau. Didžioji jūros dalis (visa pietinė pusė) yra ant Sundos tektoninės plokštės.

Pietų Kinijos jūroje išsidėstę keturios salų grupės: Spratlio, Paraselio, Dongša ir Maklesfildo.

Ekonomika

Pietų Kinijos jūra driekiasi svarbūs krovininių laivų maršrutai, jungiantys Rytų bei Pietryčių Azijos šalis su Europa, Artimaisiais rytais, Afrika.

Teritoriniai nesutarimai

Dėl salų ir aplink jas esančių gamtinių išteklių nuosavybės nesutaria su jūra besiribojančios valstybės: Vietnamas, Kinija, Taivanas, Filipinai, Malaizija, Brunėjus.

Nesutarimai Pietų Kinijos jūroje yra kildinami iš pokolonijinio laikotarpio, kada naujai besikuriančios nepriklausomos valstybės neperėmė iš kolonizatorių aiškios jūrinių teritorijų kontrolės. Tai lėmė, kad kurdamos savo valstybinę tapatybę, tokios šalys kaip Kinija, Vietnamas, Filipinai ar Malaizija paskubomis ir vienpusiškai paskelbdavo, kurios salos, uolos ar rifai turėtų joms priklausyti, neretai viena kitai prieštaraudamos.

Pirmosios įtampos kilo 1947 m. sausio 4 d. kai kinų kariniai laivai išlaipino kareivius Paraselio salynui priklausančioje Miškingojoje saloje. Tam nesėkmingai bandė pasipriešinti tuo metu Vietnamą kontroliavusi Prancūzija, taip pat atsiuntusi savo karių. Kinija nepasidavė prancūzų spaudimui, todėl pastarieji išsilaipino kitoje Paraselio salyno pusėje esančioje Patlio saloje. Šį susipriešinimą perėmė 1949 m. susikūrusi Kinijos Liaudies Respublika ir iš Prancūzijos kontrolės išsilaisvinęs Vietnamas.

Susipriešinimas dėl Spratlio salų taip pat išryškėjo po Antrojo pasaulinio karo, kai 1946 m. Filipinai atgavo nepriklausomybę nuo JAV. Naujoji valdžia, apeliuodama į tai, kad Spratlio salomis karo metu pasinaudojo Japonija rengdama invaziją į Filipinus, išskyrė salyną kaip strategiškai svarbią teritoriją, galinčią sustiprinti valstybės saugumą. Tuo metu Kinijos valdžia jau buvo pareiškusi, kad Spratlio salos priklauso jai, o po 1949 m. kontrolę aktyviai siekė išlaikyti Taivanas. Pirmi tiesioginiai susidūrimai tarp abiejų pusių įvyko 1956 m. spalio 1 d., kai salyne įvyko Filipinų ir Taivano kariniai laivų priešprieša. Kovinių veiksmų buvo išvengta, tačiau Filipinų pusė galiausiai turėjo pripažinti Taivano pranašumą.

Pietų Kinijos jūroje aptikti naftos ištekliai paskatino aktyvesnius valstybių veiksmus perimti salų bei aplinkinių jūros teritorijų kontrolę. 1970 m. į naftos žvalgymą įsitraukė Filipinai, o po metų prezidento Markoso iniciatyva Filipinų kariuomenei pavyko taikiai perimti trijų Spratlio salyno salų kontrolę, tačiau į kitas išsilaipinti neleido Taivano laivynas. 1973 m. siekdamas vystyti naftos gavybą, į Spratlio salas kariuomenę pasiuntė ir Pietų Vietnamas, sėkmingai užimdamas dešimt salų ir sukeldamas Taipėjaus bei Manilos pasipiktinimą. 1974 m. sausio mėn. Kinija taip pat ėmėsi aktyvesnių veiksmų ir pradėjo įsiveržimą į Pietų Vietnamo kontroliuojamas Paraselio salyno salas, kurias po neilgos kovos Kinijai pavyko perimti.

Prie Spratlio salų pasidalinimo 1983 m. birželio mėn. prisijungė Malaizija, okupuodama kelis rifus. 1987 m. balandžio mėn. Kinija į Spratlio salyną pasiuntė mokslininkų grupę ieškoti vietos meteorologiniai stočiai įkurti, o po mėnesio prie jų prisijungė karinis laivynas, kuris išsilaipino Ugninio kryžiaus rife. Vos virš vandens kyšantis sausumos gabaliukas, kuris lig tol kitų valstybių buvo laikomas mažaverčiu, buvo paskelbtas kaip priklausantis Kinijai. Per ateinančius metus kinų inžinieriai sugebėjo pylimų pagalba suformuoti didesnį sausumos plotą ir įrengti bazę. 1988 m. pradžioje Kinija užėmė dar penkis Spratlio vakarinėje dalyje esančius rifus, dėl kurių įvyko nedideli susirėmimai tarp Kinijos ir Vietnamo laivynų, pasibaigusių kinų pergale.

1995 m. pradžioje filipiniečiai žvejai aptiko ant rytinėje Spratlio salyno dalyje esančių rifų pastatytus bunkerius, kuriuos prižiūrėjo Kinijos laivynas. Tai sukėlė Filipinų, Malaizijos, Brunėjaus ir Indonezijos nepasitenkinimą vienpusiais Kinijos veiksmais, tačiau nei viena valstybė nenorėjo veltis į konfliktą ir išreiškė tik žodinį protestą bei iniciavo Pietryčių Azijos šalių susivienijimo ASEAN bendrą pareiškimą. Kinija atsisakė siekti sprendimo daugiašaliu formatu ir vietoje to pradėjo dvišales derybas su Filipinais, kuriomis jokio žymesnio rezultato nebuvo pasiekta. Reaguodami į Kinijos elgesį, Malaizija, Indonezija ir Brunėjus 1996 m. vasarą prie šiaurinių Borneo salos krantų surengė bendras karines pratybas.

Šaltiniai

McColl, R. W. (2014). Encyclopedia of World Geography, Volume 1. Infobase Publishing, p. 845
Yergin, D. (2020). The World’s Most Important Body of Water, Atlantic.
Buszynski, L., & Roberts, C. B. (2014). The South China Sea Maritime Dispute. Taylor & Francis, p. xix
Piehler, G. K. (2013). Encyclopedia of Military Science. SAGE Publications, p. 176
Buszynski, L. (2014). The origina and development of the South China Sea maritime dispute. Iš The South China Sea Maritime Dispute. Taylor & Francis, p. 1
Hayton, B. (2014). The South China Sea. Yale University Press, p. 63
Hayton, B. (2014). The South China Sea. Yale University Press, p. 64–68
Hayton, B. (2014). The South China Sea. Yale University Press, p. 70–78
Hayton, B. (2014). The South China Sea. Yale University Press, p. 81–84
Hayton, B. (2014). The South China Sea. Yale University Press, p. 85–89

[1] McColl, R. W. (2014). Encyclopedia of World Geography, Volume 1. Infobase Publishing, p. 845

[2] Yergin, D. (2020). The World’s Most Important Body of Water, Atlantic.

[3] Buszynski, L., & Roberts, C. B. (2014). The South China Sea Maritime Dispute. Taylor & Francis, p. xix

[4] Piehler, G. K. (2013). Encyclopedia of Military Science. SAGE Publications, p. 176

[5] Buszynski, L. (2014). The origina and development of the South China Sea maritime dispute. Iš The South China Sea Maritime Dispute. Taylor & Francis, p. 1

[6] Hayton, B. (2014). The South China Sea. Yale University Press, p. 63

[7] Hayton, B. (2014). The South China Sea. Yale University Press, p. 64–68

[8] Hayton, B. (2014). The South China Sea. Yale University Press, p. 70–78

[9] Hayton, B. (2014). The South China Sea. Yale University Press, p. 81–84

[10] Hayton, B. (2014). The South China Sea. Yale University Press, p. 85–89