Ramsaro konvencija

Ramsaro konvencija (pilnas pavadinimas Jungtinių Tautų Konvencija dėl pelkių, turinčių tarptautinę reikšmę, ypač vandens ir pelkių paukščių apsaugai) – tarptautinė sutartis, kuria įsipareigojama saugoti ir atsakingai naudoti pasaulio pelkes ir kitas šlapynes. Pasirašyta 1971 m. vasario 2 d. šiaurės Irano mieste Ramsare. Įsigaliojo nuo 1975 m.

Ramsaro konvencijos tikslas – išsaugoti svarbiausias žemės šlapynes (pelkes, ežerynus, upių deltas, lagūnas, maršas ir kt.), kurios yra svarbi retų augalų ir gyvūnų buveinė, daro didelę įtaką vietovės ekosistemai, klimatui, gyvenamosioms sąlygoms. Svarbiausios tokios šlapynės yra įtraukiamos į Ramsaro tarptautinės svarbos šlapynių sąrašą, joms taikomi išskirtiniai apsaugos reikalavimai.

2018 m. spalio mėn. duomenimis konvenciją yra pasirašę 170 šalių, kuriose yra virš 2200 Ramsaro objektų, užimančių bendrą daugiau nei 2,1 mln. km² plotą. Daugiausia Ramsaro objektų yra Jungtinėje Karalystėje (169), o didžiausią plotą užima Bolivijoje (148 000 km²).

Lietuva konvenciją ratifikavo 1993 m. Į Ramsaro vietovių sąrašą įtrauktas Čepkelių rezervatas, Kamanų rezervatas, Viešvilės rezervatas, Žuvinto rezervatas, Nemuno deltos regioninis parkas.

Šaltiniai

1. Contracting parties, RAMSAR
2. Ramsaro konvencija. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2022-05-02.

Nuorodos

• Oficialus puslapis
• Konvencijos tekstas (anglų k.)