Dykumėjimas

Dykumėjimas – dirvos degradacija sausringo (aridinio), pusiau sausringo ir sauso subtropinio klimato srityse. Dėl to plečiasi arba susidaro dykumos. Dykumėjimą sukelia vėjo išpustymas, , vandens atsitraukimas. Paprastai dykumėjimo priežastys susijusios su tam tikra žmogaus veikla (antropogeninis dykumėjimas), tačiau gali būti ir natūralios, pvz., kritulių kiekio svyravimas, kai ilgi sausros laikotarpiai sukelia arba suintensyvina dykumėjimą.

Siekiant visuomenę plačiau supažindinti su dykumėjimo problema, Jungtinės Tautos 2006-uosius buvo paskelbę Dykumų ir dykumėjimo metais.

Priežastys

Pagrindinė žmogaus sukeliama dykumėjimo priežastis yra , kai tankis esamomis klimato sąlygomis yra per didelis. Dėl intensyvaus ganymo pažeidžiama dirvos augalinė danga, o tai sukelia padidintą eroziją.

Toliau seka miškų naikinimas, kas padaro žemę atvirą erozijai, ir netinkama žemdirbystė, kada žemė per trumpai paliekama atsigavimui, naudojamos netinkamos drėkinimo, žemės dirbimo technologijos, netinkami augalai. Dėl to keičiasi dirvos sudėtis, intensyvėja eroziniai procesai. Visa tai gali sustiprinti klimato pokyčiai (įskaitant visuotinį atšilimą), kaip kad sumažėjęs kritulių kiekis.

Žmonės sausringose žemėse gyvena ilgą laiką ir esant socialiniam stabilumui rasdavo būdų, kaip sėkmingai išvengti dirvos degradacijos. Dabartiniai dykumėjimo mastai yra kildinami iš sparčių socioekonominių ir politinių pokyčių. Pirmiausia tai stiprus , kuris sukuria didesnį resursų poreikį. Didinant maisto gavybą yra , o kuro poreikiai patenkinami . Antra, valstybinė dykumėjimą patiriančių šalių politika neretai tinkamai neskatina darnių žemdirbystės praktikų, ūkininkams neskiriamas reikiamas dėmesys. Trečia, žemdirbiai gyvena nestabiliomis sąlygomis, nėra pakankamai ginama nuosavybės į žemę teisė. Tai sukuria iniciatyvą pasiimti iš žemės visą įmanomą naudą, neinvestuojant į jos išsaugojimą. Galiausiai dėl žmonių migracijos ne visi naujai žemę dirbti pradėję žmonės žino būdus, kuriais galima užkirsti kelią dykumėjimui; trūksta mokymų apie darnią žemdirbystę.

Dykumėjimą skatinantys veiksniai nėra vien tik valstybių vidaus politikos problema. Prie to prisideda ir tarptautinė prekyba, skatinanti Afrikoje ir kitose pasaulio dalyse auginti pardavimui skirtus augalus, reikalaujančius daug vandens ir alinančius žemę, arba kitokiais būdais siekti trumpalaikio, vietinius resursus naikinančio pelno. Taip pat yra buvę atvejų, kai išsivysčiusios šalys į besivystančių valstybių rinką įveža didelius kiekius dėl subsidijų pigių maisto produktų ir taip sumažina vietinių žemdirbių pajamas bei galimybės investuoti į žemės derlingumą.

Mastas

Sausringos žemės užima apie 40% visos Žemės sausumos ploto; jose gyvena daugiau nei 2 mlrd. žmonių, iš kurių didžioji dauguma (~90%) besivystančiose valstybėse. Manoma, kad apie 70% sausringų žemių patiria dykumėjimą, iš kurių kasmet netinkamais žemdirbystei tampa apie 12 mln. hektarų. Didžiausi to mastai yra Afrikoje, ypač Sahelio regione, tačiau dykumėjimas pastebimas ir Azijoje (Kinijoje, Indijoje, Irane, Mongolijoje, Pakistane, Sirijoje), Pietų Amerikoje (Peru, Bolivijoje, Kolumbijoje, Venesueloje) bei Australijoje.

Pasekmės

Dykumėjimas sumažina ir vietinių gyventojų galimybes apsirūpinti maistu, mediena kurui. Tai juos priverčia persikelti į kitas tos pačios valstybės vietas arba tapti tarptautiniais pabėgėliais. Kraštutiniais atvejais dykumėjimas sukelia badą, humanitarines krizes. Konkurencija dėl likusių derlingų žemių gali peraugti į socialinius neramumus arba ginkluotus konfliktus. Be to, dykumėjimas neigiamai paveikia šalies ekonominę padėtį, prarandamos pajamos, kurias būtų galima gauti iš žemės ūkio.

Dykumėjimas taip per kelia grėsmę sausringų žemių ekosistemoms, jose esančiai biologinei įvairovei. Taip pat gali sukelti arba sustiprinti žmonių sveikatai pavojingas smėlio ir dulkių audras (kaip kad reiškinį Rytų Azijoje).

Sprendimo būdai

Dėl dykumėjimą sukeliančių veiksnių įvairiapusiškumo, šios problemos sprendimai taip pat yra labai įvairūs, juos reikia taikyti atsižvelgiant į vietinę padėtį. Populiariausi iš jų:

• Socioekonominių dykumėjimo priežasčių mažinimas.
• Švietimas apie darnią žemdirbystę ir jos metodų taikymas. Taip sustiprinamas žemės derlingumas, mažinama erozija.
• Žemės ūkio produkcijos įvairovės didinimas, sausringoms žemėms tinkamų augalų rūšių populiarinimas.
• Medžių ir kitų dykumėjimą stabdančių augalų sodinimas. Jie sumažina vandens ir vėjo eroziją, didina žemės derlingumą, ilgesnį laiką išlaiko drėgmę.
• Erozijos mažinimas mechaninėmis priemonėmis, kaip kad barjerų statymas iš vietinių medžiagų.
• Technologijų diegimas, kaip kad alternatyvių energijos išteklių naudojimas vietoje medienos.

Jungtinių Tautų konvencija dėl kovos su dykumėjimu

Tarptautiniu mastu dykumėjimo klausimas buvo pirmą kartą paminėtas 1970-tųjų pradžioje, paskatintas tuo laiku vykusios didelės sausros ir bado Sahelio regione. 1977 m. Jungtinės Tautos Nairobyje surengė dykumėjimo aptarimui skirtą konferenciją. Buvo priimtas išsamus Veiksmų planas kovoje su dykumėjimu, tačiau jis buvo teisiškai neįpareigojantis, todėl jį pasirašiusios šalys praktikoje nesiėmė beveik jokių veiksmų, o esami buvo prastai koordinuoti, neįtraukiantys vietinių gyventojų ir neefektyvūs.

1990-tųjų pradžioje, išaugus kritikai dėl neefektyvios kovos su dykumėjimu, buvo pradėta kalbėti apie naujos tarptautinės sutarties būtinumą. Raginama Afrikos valstybių, Jungtinės Tautos tam tikslui įsteigė specialų komitetą, kurio pagalba 1994 m. buvo paruošta Konvencija dėl kovos su dykumėjimu. Joje centrinę vietą užima dykumėjimo paveiktų šalių valstybinės programos, kuriose su išsivysčiusių šalių finansine pagalba dykumėjimą siekiama spręsti technologinėmis priemonėmis, švietimu ir naikinant socioekonomines žemės degradacijos priežastis. Siekiant išvengti ankstesnių klaidų, į programų rengimą ir įgyvendinimą turi būti įtraukiamos vietos bendruomenės, žemdirbiai, NVO. Iniciatyvų „iš apačios“ skatinimas yra iškeltas kaip vienas iš didžiausių prioritetų.

Taip pat skaitykite

• Jungtinių Tautų Konvencija dėl kovos su dykumėjimu

Išnašos

1. United Nations Convention to Combat Desertification Archyvuota kopija 2011-12-21 iš Wayback Machine projekto., UNCCD
2. Pierre-Marc Johnson, et al. Governing global desertification: linking environmental degradation, poverty and participation. Ashgate Publishing, Ltd., 2006, p. 2
3. Fact Sheet Archyvuota kopija 2012-04-26 iš Wayback Machine projekto., UNCCD, p. 3
4. Danish, Kyle W. International Environmental Law and the Bottom-up Approach: A Review of the Desertification Convention. Indiana Journal of Global Legal Studies, Vol. 3, No. 1, Fall, 1995, p. 139–141
5. Danish, Kyle W. International Environmental Law and the Bottom-up Approach: A Review of the Desertification Convention. Indiana Journal of Global Legal Studies, Vol. 3, No. 1, Fall, 1995, p. 141–142
6. Fact Sheet Archyvuota kopija 2012-04-26 iš Wayback Machine projekto., UNCCD, p. 3
7. Trends in Sustainable Development 2008–2009, UN Department of Economic and Social Affairs, p. 26
8. „Drylands & Desertification“. unesco.org. Suarchyvuotas originalas 2015-05-07. Nuoroda tikrinta 2012-01-08.
9. Land and soil in the context of a green economy for sustainable development, food security and poverty eradication Archyvuota kopija 2011-12-20 iš Wayback Machine projekto., UNCCD, 2011, p. 3
10. Fact Sheet Archyvuota kopija 2012-04-26 iš Wayback Machine projekto., UNCCD, p. 5
11. Kassas M, Ahmad Y, Rosanov B. Desertification and drought: an ecological and economic analysis. Desertification Control Bulletin 1991, 20: 19-29.
12. Desertification: a visual synthesis Archyvuota kopija 2011-12-20 iš Wayback Machine projekto., UNCCD, p. 19-26
13. Danish, Kyle W. International Environmental Law and the Bottom-up Approach: A Review of the Desertification Convention. Indiana Journal of Global Legal Studies, Vol. 3, No. 1, Fall, 1995, p. 143–146
14. United Nations Convention to Combat Desertification, Section 1: Action Programmes Archyvuota kopija 2011-12-21 iš Wayback Machine projekto., UNCCD