Hongbang dinastija (viet. Hồng Bàng thị, 鴻龐氏, „Didelis paukštis“) – legendinė vietnamiečių protėvių dinastija, valdžiusi Šiaurinį Vietnamą tarp 2879 m. pr. m. e. ir 258 m. pr. m. e.
| Vietnamo istorija | |
| Šiaurė | Centras |
| Hongbang | Sahuinis |
| Vanlangas, Aulakas | Hotontinis |
| Namvietas | |
| Han (Dziaodžou): | |
| Dziaodži, Dziudžen | Žinanas |
| Vanšuanas | Lamapas |
| Tang (Anamas) | |
| Ngo > Din > Le | Čampa |
| Li > Čan > Ho | |
| Ming (Dziaodži) | |
| Le > Mak | Panduranga |
| Čin | Nguen |
| Taison > Nguen | |
| Prancūzijos Indokinija: | |
| (Tonkinas, Anamas, Kočinčina) | |
| Š. Vietnamas | P. Vietnamas |
| Socialistinė Vietnamo Respublika | |
| Vietnamo istoriniai regionai: Šiaurė, Vidurys, Pietūs, Aukštumos | |
Šis Vietnamo priešistorės laikotarpis istoriografijoje vadinamas Hongbang laikotarpiu (viet. thời kỳ Hồng Bàng). Jo metu, pasak legendų, Vietnamą valdė Sikkujaus ir Vanlango karalystės. Jų valdovai titulavosi hungvuongais arba Hung karaliais (viet. Hùng Vương, 雄王, viet. Vua Hùng, čunomas: 𤤰雄, „Didysis valdovas“).
Naratyvas
XV a. Vietnamo istoriniuose tekstuose pasakojama, kad legendinio Kinijos imperatoriaus Šennongo (viet. Thần Nông) provaikaitis Mingdi (viet. Đế Minh, 帝明) iškeliavo apžiūrėti tolimų pietinių provincijų Lingnane. Ten jis susituokė su gražuole deive (viet. Vụ Tiên Nữ, 鶩僊女) ir susilaukė sūnaus Loktuko. Kuomet po Mingdi mirties Šiaurę (Kiniją) paveldėjo imperatorius Jandi, Pietus ėmė valdyti Loktukas, kuris titulavosi karaliumi Kinzuongu. Jo valdos apėmė visą pietinę Kiniją iš Šiaurinį Vietnamą. Ši valstybė vadinosi Sikkui (viet. Xích Quỷ, 赤鬼, „Raudonasis Kui žvaigždynas“), ir jos sostinė buvo ant Ngialinio kalno.
Susituokęs su Dongtingo ežero karaliaus dukra, Kinzuongas susilaukė sūnaus Sunglamo, kuris po tėvo užėmė sostą ir titulavosi Laklongu. Jis turėjo drakono kūną ir atliko daug žygdarbių, nugalėdamas įvairias pabaisas. Galiausiai jis susituokė su dangaus deive Auko. Ji pagimdė šimtą kiaušinių, iš kurių išsiperėjo šimtas vietų genčių. Kadangi ilgainiui drakonas ir deivė išsiskyrė, jie išsivedė su savimi vaikus. Dalis jų apsigyveno kalnuotoje šiaurėje, kita dalis – pietinėse lygumose.
Vyriausiasis iš vaikų tapo trečiuoju valdovu. 2524 m. pr. m. e. jis perkėlė sostinę į Fongčau (viet. Phong Châu, 峯州) gyvenvietę Raudonosios upės vidurupyje (dab. Futo provincija) ir pervardino karalystę Vanlangu. Iš čia tūkstančius metų valdė visi likusieji hungvuongai.
Valdant XVIII Hongbang dinastijos linijai, į šiaurę nuo Vanlango kalnuotose teritorijose susiformavo auvietų valstybė, valdoma Tuk (viet. Thục) dinastijos. Šios valdovas pasipiršo gražuolei Hungvuongo dukrai Minuong. Tačiau šis nenorėjo jos išleisti už vyro, todėl auvietų karalius įniršęs nusprendė nukariauti Vanlangą. Nors Vanlango karvedžiai kelis kartus apgynė valstybę nuo priešo armijos, vieną kartą Tuk Fano vadovaujama armija užpuolė netikėtai. Paskutinis hungvuongas baigė gyvenimą savižudybe upėje, o jo karvedžiai pasidavė. 257 m. pr. m. e. Tuk Fanas prisijungė Vanlangą, ir naująją valstybe pavadino Aulaku.
Legendos kilmė
Ankstyviausiu legendos paminėjimu laikomas X a. kiniškas tekstas „Užrašai apie Nanjue“ (kin. 南越志, pinyin: Nanyue-zhi). Čia minima senovinė Vanlango valstybė, jos sostinė Fongčau ir kitos vietovės. Tekstas pirmą kartą pamini ir hungvuongus, valdančius Šiaurinį Vietnamą:
Dziaodži (t.y. Šiaurinio Vietnamo) žemės yra labai derlingos. Kuomet čia apsigyveno žmonės, jie ėmė verstis žemės ūkiu. Dirvos čia juodos, o klimatas apniukęs ir atšiaurus (雄 Hung). Dėl to laukus čia vadina Hung laukais (雄田 Hùng điền), o žmones – Hung tauta (雄民 Hùng dân). Jų valdovas buvo Hung karalius (雄王 Hùng vương), o jo vyriausieji patarėjai vadinosi Hung kunigaikščiais (雄侯 Hùng hầu), o žemės buvo padalintos Hung karvedžiams (雄將 Hùng tướng).
Tiesa, mokslininkai atrado beveik identišką IV a. tekstą „Užrašai apie Dziao provincijos išorines valdas“ (kin. 交州外域記), kuriame ta pačia tvarka minimi laukai, tauta, karaliai ir karvedžiai, tačiau vietoj rašmens 雄 hung yra naudojamas panašus 雒 lạc. Pastarasis reiškė senuosius Vietnamo gyventojus lakvietus. Todėl tikėtina, kad titulas Hùng vương yra perrašinėtojo klaida, ir originalus terminas buvo 雒王 Lạc vương, t.y. „Lakvietų karalius“.
Vietnamo tekstuose hungvuongų paminėjimai pasirodė tik XIV a., o pilnai susiformavusi legenda aprašoma XV a. Jos formavimasis XIII–XV a. Vietname yra siejamas su valstybės poreikiu stiprinti nacionalinę tapatybę. Tuo metu Daivietas egzistavo kaip valstybė, išsivadavusi po ilgo Kinijos dominavimo. XIII ir XV a. jam teko dar kelis kartus kovoti dėl nepriklausomybės, patirti gėdingą pralaimėjimą prieš Čampą XIV a. Tam reikėjo sukurti ilgą ir didingą senovės Vietnamo istoriją, kuri nenusileistų Kinijos istoriniams naratyvams. Tiesa, ši legenda buvo kuriama remiantis kiniškais modeliais ir siejama su kinų legendomis. Vietname klestėjo konfucianizmo filosofija, buvo puikiai žinoma legendinė Kinijos istorija apie legendinius imperatorius.
Pirmasis užrašęs pilną Hongbang dinastijos legendą buvo XV a. mokslininkas Ngo Silienas (Ngô Sĩ Liên) imperatoriaus Le Tantongo įsakymu. Jo traktatas vadinosi „Pilni Daivieto analai“ (viet. Đại Việt sử ký toàn thư, 大越史記全書), ir jame surašyta visa Vietnamo istorija nuo seniausių laikų. Kalbant apie seniausią istoriją, kuri iki tol nefiksuota, keli senoviniai kiniški įrašai apie „hungvuongus“ buvo išplėtoti į turtingą legendą, į kurią sutraukti vietnamiečių mitologiniai pasakojimai.
Netrukus „Daivieto analai“ buvo kanonizuoti ir tapo oficialia Vietnamo istorija. Jais remiantis 1470 m. parašytas kūrinys „Brangi aštuoniolikos Hungvuongų valdymo genealogija“ (viet. Hùng Vương ngọc phả thập bát thế truyền), tapęs savotišku šventraščiu, o vėliau legenda buvo daug kartų modifikuojama, papildoma ir kartojama. XX a. pradžioje mitas buvo perkeltas į istorijos vadovėlius. 1916 m. moderniame istorijos vadovėlyje vietnamiečiai vadinami „drakono ir deivės tauta“.
Kuomet archeologinių kasinėjimų metu buvo atrasta pažangi bronzos amžiaus Dongsono kultūra, Vietnamo istoriografijoje Hongbang laikotarpis sutapatintas su ja ir ankstesnėmis kultūromis. Ši legenda ir toliau yra populiari Vietname įvardijant priešistorinį laikotarpį.
Hungvuongų kultas
| Hung karalių kultas Futo vietovėje | |
|---|---|
| Nematerialusis pasaulio paveldas | |
| Įėjimas į Hungvuongų šventyklą Futo | |
| Vieta | Vietnamas |
| Regionas** | APA |
| Įrašas | 2012 |
| Nuorodos | |
| Nuoroda | |
| * Pavadinimas, koks nurodytas UNESCO sąraše. ** Regionas pagal UNESCO skirstymą. | |
XV a. susiformavusi Hongbang dinastijos legenda praturtino ne tik Vietnamo istoriją, bet ir mitologiją. Per Kinijos valdymo tūkstantmetį senoji vietnamiečių religija ir mitologija buvo užgožtos kinų mitologijos, ir apie ją mažai žinoma. Todėl Čan ir Le dinastijų laikais per Hongbang dinastiją sukurta nacionalinė Vietnamo mitologija. Jos valdovai tapo dievybėmis ir susiformavo Hungvuongų kultas.
Greičiausiai hungvuongų kulto prototipai Šiauriniame Vietname egzistavo ir iki XV a., tačiau po legendinės istorijos kanonizavimo vieningas naratyvas paplito po visą Vietnamą. Tekstai apie juos buvo saugomi ir garbinami vietinėse šventyklose. Liaudis kūrė ir integravo vis naujus mitus, praturtindama legendas naujais personažais ir istorijomis.
Ilgainiui buvo pradėtos statyti Hongbang dinastijos valdovams skirtos šventyklos. Svarbiausia dinastijos valdovų garbinimo vieta Vietname tapo Futo provincija, kur buvo senuosiuose kinų šaltiniuose minima sostinė Fongčau. Čia iš kalnų atiteka Raudonoji upė ir išsilieja į lygumas suformuodama deltą. Čia yra legendose minimas Ngialinio kalnas (viet. Nghĩa Lĩnh), aplinkui kurį daugiau nei 200 kaimų turi šioms dievybėms skirtas šventyklas. Įsitvirtinant valstybės remiamam Hungvuongų kultui, Nialingo papėdėje ėmė dygti pagrindinė šventvietė (viet. Đền Hùng). Kitos šventyklos išsimėtę po visą Vietnamą. Žymiausios yra Hanojuje, Saigone, Dalate ir kitur.
XIX a. pabaigoje, kuomet Vietnamas buvo kolonizuojamas prancūzų, sustiprėję nacionalizmo tendencijos paskatino šį kultą dar labiau sustiprinti. Prie to prisidėjo ir Futo provincijos valdytojai. 1917 m. imperatorius Chaidinis patvirtino, kad trečiojo mėnesio 10 dieną Futo šventvietėse turi būti švenčiama Hongbang dinastijos valdovus garbinanti ceremonija. 1922 m. atstatytas ir praplėstas šventyklos kompleksas.
XX a. viduryje Hongbang valdovų garbinimas buvo propaguojamas tiek Šiaurės, tiek Pietų Vietname kaip svarbus įrankis nacionalinei tapatybei stiprinti. Pietų Vietname Hung karalių atminimo diena tapo valstybine švente. Šiaurės Vietname irgi nustatyta jų paminėjimo diena. Nuo 2007 m. Hung karalių šventė (viet. Giỗ Tổ Hùng Vương) yra valstybinė viso Vietnamo šventė, švenčiama pirmąją trečio mėnesio dekadą ir pasibaigianti didele ceremonija.
Per metus Futo šventyklas aplanko milijonai žmonių. Čia per Hung karalių šventę viso regiono kaimų gyventojai apsirengę puošniais kostiumais renkasi pagrindinėje šventykloje, kur vyksta palankinų varžybos. Aukojami ryžių pyragėliai ir kiti patiekalai, vyksta teatriniai pasirodymai: bronzinių būgnų muzika, soano dainavimas, meldžiamasi. Dėl savo nenutrūkstamos tradicijos ir svarbos vietnamiečių tapatybei hungvuongų kultas 2012 m. buvo pripažintas Nematerialiuoju pasaulio paveldu
- Longlakui skirta šventykla netoli Hanojaus
- Ceremonija Hungvuongų šventykloje Saigone
- Saigono šventyklos vidus
- Ceremonija Saigone
- Hungvuongų šventykla Dalate
- Hungvuongų šventyklos vartai Futo
- Laklongui skirta šventykla Futo
- Ziengo šventykla Futo
- Tuongo šventykla Futo
- Auko skita šventykla Futo
Panašūs pasaulio paveldo objektai
Sąrašas
Pasak legendų, iš viso valdė 88 hungvuongai, kurie dalinami į 18 dinastinių atšakų (viet. chi, 支). Šių atšakų pavadinimai atkartoja 8 trigramų (I–VIII) ir kinų kalendoriaus 10 dangiškųjų ramsčių (IX–XVIII) pavadinimus.
| Numeris | Titulas | Vardas | Valdymo metai | Linija | Tapatinama archeologinė kultūra |
|---|---|---|---|---|---|
| I | Kinzuongas Kinh Dương Vương 涇陽王 | Lộc Tục 祿續 | 2879–2794 m. pr. m. e. | Càn 支乾 | |
| II | Laklongas Lạc Long Quân 貉龍君 | Sùng Lãm 崇纜 | 2793–2525 m. pr. m. e. | Khảm 支坎 | |
| III | Lanvuongas Hùng Lân vương 雄麟王 | Lân Lang | 2524–2253 m. pr. m. e. | Cấn 支艮 | |
| IV | Diepvuongas Hùng Diệp Vương 雄曄王 | Bửu Lang | 2254–1913 m. pr. m. e. | Chấn 支震 | |
| V | Hivuongas Hùng Hy Vương 雄牺王 | Viên Lang | 1912–1713 m. pr. m. e. | Tốn 支巽 | Fung Ngueno kultūra |
| VI | Huivuongas Hùng Huy Vương 雄暉王 | Pháp Hải Lang | 1712–1632 m. pr. m. e. | Ly 支離 | |
| VII | Čieuvuongas Hùng Chiêu vương 雄昭王 | Lang Liêu | 1631–1432 m. pr. m. e. | Khôn 支坤 | |
| VIII | Vivuongas Hùng Vĩ vương 雄暐王 | Thừa Vân Lang | 1431–1332 m. pr. m. e. | Đoài 支兌 | Dongdau kultūra |
| IX | Dinvuongas Hùng Định vương 雄定王 | Quân Lang | 1331–1252 m. pr. m. e. | Giáp 支甲 | |
| X | Hivuongas Hùng Hi vương 雄曦王 | Hùng Hải Lang | 1251–1162 m. pr. m. e. | Ất 支乙 | |
| XI | Činvuongas Hùng Trinh Vương 雄楨王 | Hưng Đức Lang | 1161–1055 m. pr. m. e. | Bính 支丙 | |
| XII | Vuvuongas Hùng Vũ Vương 雄武王 | Đức Hiền Lang | 1054–969 m. pr. m. e. | Đinh 支丁 | Gomuno kultūra |
| XIII | Vietvuongas Hùng Việt Vương 雄越王 | Tuấn Lang | 968–854 m. pr. m. e. | Mậu 支戊 | |
| XIV | Anvuongas Hùng Anh Vương 雄英王 | Chân Nhân Lang | 853–755 m. pr. m. e. | Kỷ 支己 | |
| XV | Čieuvuongas Hùng Triệu Vương 雄朝王 | Cảnh Chiêu Lang | 754–661 m. pr. m. e. | Canh 支庚 | Dongsono kultūra |
| XVI | Taovuongas Hùng Tạo Vương 雄造王 | Đức Quân Lang | 660–569 m. pr. m. e. | Tân 支辛 | |
| XVII | Ngivuongas Hùng Nghị Vương 雄毅王 | Bảo Quân Lang | 568–409 m. pr. m. e. | Nhâm 支壬 | |
| XVIII | Zuevuongas Hùng Duệ Vương 雄睿王 | Lý Văn Lang arba Mai An Tiêm | 408–258 m. pr. m. e. | Qúy 支癸 |
Taip pat skaityti
- Senasis Džosonas – panašus konceptas Korėjos istoriografijoje.
Išnašos
- Ngô Sĩ Liên (1993), Đại Việt sử ký toàn thư (in Vietnamese) (Nội các quan bản ed.), Hanoi: Social Science Publishing House.
- Daugiaprasmis rašmuo reiškiantis „didis, vyriškas, nuožmus, atšiaurus“
- Maspéro, Henri (May 1948). „Văn Lang Realm (translated from French)“. Vietnamese People (in Vietnamese): 6–8.
- Goscha, Christopher (2016). Vietnam: A New History. New York: Basic Books. p. 24.
- Aung-Thwin, Michael, (ed.) Hall, Kenneth R. (2011). New perspectives on the history and historiography of Southeast Asia: continuing explorations. Routledge. p. 16. ISBN 9780415600835.
- Nguyen, Dieu Thi (2013-04-22). „A mythographical journey to modernity: The textual and symbolic transformations of the Hùng Kings founding myths“. Journal of Southeast Asian Studies. 44 (2): 315–337.
- Patrica Pelley, Postcolonial Vietnam: New Histories of the National past. (Durham, NC: Duke University Press, 2002), p. 307; Dror, p. 128.
- Haydon Cherry, „Digging Up the Past: Prehistory and the Weight of the Present in Vietnam“, (Journal of Vietnamese Studies, Vol. 4, Issue 1, pp. 84–144), p. 106.
- Nguyen, Dieu Thi. "A mythographical journey to modernity: The textual and symbolic transformations of the Hùng Kings founding myths. " Journal of Vietnamese Studies, Vol. 7, No. 2 (Summer 2012): 87–130.
- Ngo, Thi Diem Hang (2016). The Rise of the Hung Temple: Shifting Constructions of Place, Religion and Nation in Contemporary Vietnam (PhD thesis). University of Adelaide.
- Dror, Olga. "Foundational Myths in the Republic of Vietnam (1955–1975): „Harnessing“ the Hùng Kings against Ngô Đình Diệm Communists, Cowboys, and Hippies for Unity, Peace, and Vietnameseness. " Journal of Social History, Volume 51, Number 1, Fall 2017, pp. 124–159.
- „Hung King Temple Festival“. vietnam-beauty. Retrieved 10 August 2011.
- Worship of Hùng kings in Phú Thọ
- Ngô Văn Thạo (2005). Sổ tay báo cáo viên năm 2005. Hà Nội: Ban tư tưởng – văn hóa trung ương, Trung tâm thông tin công tác tư tưởng, 2005. 495 p. : col. ill.; 21 cm.
| Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu. |
vikipedija, wiki, enciklopedija, knyga, biblioteka, straipsnis, skaityti, nemokamas atsisiuntimas, informacija apie Hongbang dinastija, Kas yra Hongbang dinastija? Ką reiškia Hongbang dinastija?