Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į patikimus šaltinius Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinka

Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į patikimus šaltinius.

Čingų dinastija (kin. 清朝, pinyin: Qīng cháo, mandž.: daicing gurun) – dinastija, įkurta mandžiūrų klano Aisin Gioro dabartinės Kinijos šiaurės rytuose, 1644 m. pakeitusi Mingų dinastiją ir tapusi paskutine Kinijos imperatorių dinastija. 1912 m. paskutinis imperatorius turėjo atsisakyti sosto, ir prasidėjo Kinijos Respublikos era.

大清

Didieji Čingai

←

1644–1912

→

Vėliava

Čingų imperija 1890 m.

Sostinė

Pekinas

Kalbos

Kinų,Mongolų, Uigūrų,

Religija

Šamanizmas, Budizmas, Daoizmas, Islamas, Krikščionybė

Valdymo forma

Absoliutinė monarchija

Imperatorius

1908–1912

Puyi (paskutinis)

Era

Čing (Qing) dinastija

- Žlunga Mingų dinastija

1644 m. balandžio 25 d.

- Sinhajaus revoliucija

1912 m. vasario 12 d.

Plotas

- 1700

8 800 000 km²

- 1790

14 700 000 km²

- 1860

13 400 000 km²

- 1908

11 350 000 km²

Valiuta

Taelis

Dinastijos įkūrimas ir įsigalėjimas Kinijoje

Mandžiūrai iš pradžių įsitvirtino dabartinės Kinijos šiaurės rytų teritorijoje. XVII a. pradžioje Nurhadzi įkūrė mandžiūrų valstybę. Iš pradžių ji turėjo Mingų imperijos vasalės statusą, tačiau 1609 m. Nurhadzi pasiskelbė Vėlyvosios Dzinų (Jin) dinastijos imperatoriumi. 1625 m. valstybės sostinė įkurdinta Šenjange (Shenyang, mandžiūriškai: Mukden). Vienas iš svarbiausių Nurhadzi pasiekimų buvo Aštuonių vėliavų sistemos sukūrimas: visi mandžiūrai priklausė vienai iš aštuonių „vėliavų“ – civilinių ir karinių junginių. Tokį pavadinimą junginiai gavo todėl, kad kiekvieną jų reprezentavo atskira vėliava.

Nurhadzi įpėdinis Huang Taidzi (Huang Taiji) tęsė tėvo darbus ir įtraukė į armiją pirmąsias vėliavas, sudarytas iš kinų hanių. Huang Taidzi taip pat mandžiūrų valstybėje pritaikė iš Mingų perimtų politinių institucijų, tačiau užtikrino, kad jose dominuotų mandžiūrai. Kai paskutinis didysis mongolų chanas mirė 1634 m., jo sūnus Ejėjus pasidavė mandžiūrams ir atidavė Juanų imperatorių antspaudą Huang Taidzi. 1636 m. Huang Taidzi pervadino mandžiūrų valstybę į Čingą (Qing – „tyras“). Huang Taidzi dėka Čingų valstybė ėmė kontroliuoti Vidinę Mongoliją ir Korėją, tuomet – Heilongdziango regioną, esantį šalia Amūro upės.

XVII a. Mingų valstybėje kilo maištai. Sukilėliai, vadovaujami Li Dzičeno (Li Zichen), 1644 m. nuniokojo Pekiną. Mingų imperatorius (Chongzhen) pasikorė. Li Dzičenas su savo pajėgomis išžygiavo susiremti su Mingų garnizonu, kuris prižiūrėjo Kiniją nuo mandžiūrų ilgus metus saugojusią perėją. Šio garnizono vadas U Sangui (Wu Sangui), atsidūręs tarp dviejų ugnių, nusprendė palaikyti mandžiūrų pusę ir drauge su jų armija mūšyje 1644 m. gegužės 27 d. nugalėjo Li Dzičeno pajėgas.

Dar septyniolika metų vyko kovos su Mingų dinastijai likusiais ištikimais žmonėmis, buvusiais maištininkais, Pietų Mingų valdovais. Paskutiniam Pietų Mingų kunigaikščiui mirties bausmė įvykdyta 1662 m.

Čingų valdymo Kinijoje ypatumai

Mandžiūrai, būdami silpnesni už kinus ekonomiškai, stengėsi perimti Mingų valdžios struktūrą. Viena vertus, jie skatino kinų kultūros puoselėjimą, kita vertus, patys stengėsi išlaikyti savo etninį savitumą, draudė mandžiūrams perimti kai kuriuos kinų papročius (pvz., moterų kojų bintavimą), taip pat buvo apribojimų kinams (pavyzdžiui, primetė jiems aprangos stilių, taip pat vyrams liepta nešioti kasytes ant pakaušio). Pagrindinę savo sostinę Pekiną (ir daug kitų miestų) mandžiūrai padalino į išorinį ir vidinį miestą: išoriniame gyveno kinai, vidiniame – visų kitų tautybių žmonės.

Mongolijoje, Tibete ir Rytų Turkestane Čingų imperatorius buvo laikomas mongolų chanu, tibetietiškojo budizmo patronu ir musulmonų globėju. 1884 m. įkūrus Sindziango provinciją, Čingai ten pasiuntė armijos dalinius, nes Didžioji Britanija ir Rusija pradėjo Sindziange ir Tibete karinius veiksmus.

Svarbiausia Čingų administracijos institucija buvo Didžioji Taryba, kurią sudarė imperatorius ir aukščiausi valdininkai. Kiekviena centrinės valdžios pareigybė būdavo suteikiama vienam mandžiūrui didikui ir vienam chaniui, išlaikiusiam valstybinius egzaminus. Dinastijos klestėjimo metais Čingų valdžios centras buvo imperatorius ir šešios tradicinės ministerijos, kurių kiekvienai vadovavo du aukščiausieji sekretoriai (尚書 = Shángshù) ir keturi sekretoriai asistentai (侍郎 = Shílāng).


Kinijos istorija
Legendiniai valdovai
Sia dinastija
Šangų dinastija
Džou dinastija
Činų dinastija
Hanų dinastija
Šešių dinastijų laikotarpis
Trys valstybės
Vakarų Dzin
Pietų ir šiaurės dinastijos
Sui dinastija
Tangų dinastija
5 dinastijos ir 10 karalysčių
Songų dinastija
Juan dinastija
Mingų dinastija
Čingų dinastija
Kinijos Respublika
Kinijos Liaudies Respublika

Pareigybių ministerija (吏部 = Lìbú) buvo atsakinga už valdininkų atranką, paaukštinimus, šalinimą iš tarnybos.
Finansų ministerija (户部 = Húbú) prižiūrėjo visų valstybės finansų valdymą.
Ritualų ministerija (禮部 = Lǐbú) rūpinosi rūmų protokolu (imperatoriškaisiais ritualais, ambasadoriais iš valstybių duoklininkių ir t. t.) bei valstybinių egzaminų sistema.
Karo ministerija (兵部 = Bìngbú) valdė tik dalį kariuomenės, nemažai jos valdė tiesiogiai imperatorius arba mandžiūrų bei mongolų kunigaikščiai. Ministerijos funkcijos buvo grynai administracinės – karines kampanijas ir armijos judėjimą kontroliavo imperatorius.
Bausmių ministerija (刑部 = Xīngbú) rūpinosi visais teisiniais reikalais, teismais, kalėjimais.
Visuomeninių darbų ministerija (工部 = Gōngbú) prižiūrėjo valstybės statybas (rūmus, šventyklas, kanalus ir t. t.) bei monetų kaldinimą.

Taip pat buvo Vasalų reikalų departamentas (理藩院 = Lǐfànyuán), atsiradęs iškilus reikalui rūpintis Čingų sąjungininkais mongolais. Imperijai plečiantis, departamentas prisiėmė atsakomybę už visas etninių mažumų grupes imperijoje ir aplink ją.

Nors Ritualų ministerija ir Vasalų reikalų departamentas turėjo užsienio reikalais besirūpinančios institucijos funkcijų, nė vienas iš tiesų tokia institucija nebuvo. Tradiciškai Kinijos imperijos gyventojai laikė Kiniją pasaulio centru, o visus svetimšalius – barbarais. Tik 1861 m., pralaimėjusi Antrąjį Opiumo karą, Čingų valdžia nusileido svetimšalių spaudimui ir įsteigė atskirą instituciją užsienio reikalams – „Visų tautų reikalų tvarkymo tribunolą“ (Zǒnglǐgégūoshíwú Yāmēn = 總理各國事務衙門 arba sutrumpintai Zǒnglǐyāmēn = 總理衙門).

Imperatoriai Kangsi, Jongždengas ir Čianlongas

Pirmasis Čingų dinastijos imperatorius, valdęs Kiniją, buvo Šundži (Shunzhi). Po jo valdė trys imperatoriai, laikomi vienais stipriausių per visą Kinijos istoriją.

Kangsi

Imperatorius, paprastai vadinamas savo pasirinktuoju laikotarpio pavadinimu (Kangxi), valdė 1662–1722 m. Imperatoriumi tapo būdamas aštuonerių, iš pradžių už jį valdė keturi regentai, tačiau palaipsniui valdžią perėmė ir vėliau perdavė savo vaikaičiui Kangsi močiutė Siaožuang (Xiaozhuang).

Sukontroliuoti didžiulę Kinijos teritoriją mandžiūrams buvo sudėtinga užduotis. „Vėliavų“ pakako tik apsaugoti svarbiausiems miestams. Sudarytas gynybos tinklas daugiausiai turėjo remtis pasidavusiais Mingų kariais. Trys pasidavę Mingų generolai buvo paskelbti kunigaikščiais feodalais (藩王), jiems pavesta valdyti didžiules teritorijas Pietų Kinijoje. Iš šių svarbiausias buvo U Sangui (Wu Sangui = 吳三桂) – tas pats, kuris lemiamu momentu nusprendė prisidėti prie mandžiūrų, o ne prie maištininkų. Jam duotos Junano ir Guidžou provincijos, generolui Šang Kesi (Shang Kexi = 尚可喜) atiteko Guangdongas, o Geng Džongmingui (Geng Zhongming = 耿仲明) – Fudzianas.


Mandžiūrijos istorija
(Kočiosonas)
Donghu
Šiongnu
Vuhuanai	Sušenai
Šianbai

	Balhė
(Kidaniai)
()
Yuan > Ming
Čing dinastija (Mandžiūrai)
Kinijos Respublika	Tolimųjų Rytų Respublika
Mandžukas
Kinija ()	Rusija (Rusijos Tolimieji Rytai)

Šios trys buvusių Ming generolų valdomos žemės ilgainiui įgijo vis daugiau autonomijos. 1673 m. Šang Kesi pareiškė imperatoriui Kangsi norįs grįžti į savo gimtinę, o vietoj savęs kaip įpėdinį palikti sūnų. Jaunasis imperatorius leido generolui palikti postą, bet tokio žemės paveldėjimo nepatvirtino. Tuomet kiti du generolai nusprendė taip pat pasiprašyti išleidžiami – taip jie tikėjosi galbūt palaušią imperatoriaus užsispyrimą dėl paveldėjimo teisės. Tačiau ėjimas nepavyko: imperatorius patenkino jų prašymus, o žemės sugrįžo imperijai. U Sangui, nenorėdamas prarasti įtakos, turėjo sukilti. Prie jo prisijungė Geng Džongmingas ir Šang Kesi sūnus Šang Džisinas (Shang Zhixin = 尚之信). Maištas truko aštuonerius metus. Vienu metu maištininkai sugebėjo perimti žemių iki pat Jangdzės kontrolę. Tačiau galiausiai Čingų valdžia numalšino sukilimą ir ėmė kontroliuoti visą Pietų Kiniją. Šis sukilimas vadinamas "Trijų vasalų sukilimu", ir jo numalšinimas laikomas svarbiu Kangsi indėliu į valstybės konsolidavimą.

Kangsi taip pat surengė karines ekspedicijas į Tibetą, prieš džiungarus, vėliau – Rusiją. Kad išvengtų karinio konflikto su mongolais, ištekino savo dukrą už mongolų chano. 1683 m. Čingų pajėgos užėmė Taivano salą.

Kangsi laikotarpis pasižymėjo užsienio prekybos augimu. XVII a. antroje pusėje kilo vadinomoji ekonominė „depresija“: augo nedarbas, kilo sidabro vertė, nuvertėjo žemė, plito spekuliacija, lupikavimas.

Kangsi taip pat žinomas tuo, kad daug bendravo su jėzuitų misionieriais Kinijoje. Kaip tik jo valdymo metais tarp jėzuitų kilo įvairių konfliktų, taigi iš pradžių labai tolerantiškas imperatoriaus požiūris vėliau pasikeitė. Apskritai Kangsi prisimenamas kaip palankus vakariečiams Kinijos valdovas.

Jongdžengas

Kangsi mirė 1722 m. Į sostą atsisėdo jo ketvirtasis sūnus, žinomas kaip imperatorius (Yongzheng); valdė 1723–1735 m.). Buvo kalbama, kad sostą jis uzurpavo. Jongdžengas pagarsėjo kaip stiprus valstybės vadovas. Imta griežčiau žiūrėti į valdininkų korupciją. Jongdžengas norėjo, kad visuose valstybės reikaluose pagrindinis požiūris, kurio būtų paisoma, būtų imperatoriaus. Jis stengėsi būti moralinis pavyzdys tautai, mokė valdininkus, nurodydavo jiems jų klaidas, bendraudavo su jais tiesiogiai. Valdininkus rinkdavosi ypač atidžiai.

Jongdžengas buvo konfucianizmo gerbėjas ir gerai išmanė konfucianistinius politinius principus. Taip pat domėjosi .

Čianlongas

1735 m. mirus Jongdžengui, jo sūnus tapo imperatoriumi (Qianlong); valdė 1735–1796 m.). Čianlongas buvo geras generolas, pats vadovavo karinėms kampanijoms Sindziango ir Mongolijos regionuose. Sėkmingai numalšinti sukilimai Sičuane ir kai kuriose Pietų Kinijos vietovėse.

Čianlongas kritikuojamas už savo politiką tautinių mažumų atžvilgiu: jis siekė integruoti ne chanių tautas į imperiją, tačiau ne visi jo žingsniai buvo sėkmingi.

Pagarsėjo ir Čianlongo vykdyta literatūros cenzūra: buvo sudeginta daug imperatoriui neįtikusių tekstų – tokių, kurie neva nepalankiai šnekėjo apie Čingų imperatorius, įžeidinėjo ankstesnes su Čingais susijusias dinastijas, kėlė grėsmę imperatoriaus valdžiai, skleidė geografinę informaciją, galinčią padėti keliant maištus.

Čianlongo valdymo pabaigoje valstybėje didelę įtaką įgijo jo favoritas Hešenas (Heshen). Vyko karai šalies pakraščiuose, rūmai labai išlaidavo, plito korupcija. Hešenas tyčia vilkino prasidėjusio Baltojo Lotoso sukilimo malšinimą, kad galėtų iš neramumų pasipelnyti. Hešeną galiausiai privertė nusižudyti Čianlongo sūnus imperatorius (Jiaqing).

Neramumai XIX amžiuje

XIX amžiuje Čingų valstybės galybė ėmė smukti. Šalyje vyravo ekonominė stagnacija, staigiai didėjo gyventojų skaičius, trūko maisto, augo socialinė įtampa. Čingų valdžia susidūrė ir su vidinėmis problemomis, ir su spaudimu iš išorės.

Opiumo karai

Pagrindiniai straipsniai – Pirmasis Opiumo karas ir Antrasis Opiumo karas.

Iki XIX amžiaus Kinija buvo stipriausia Azijos valstybė. Laikyta, kad Kinijos imperatorius yra „visa ko po dangumi“ valdovas. Kinijos kaimyninės teritorijos mokėdavo Kinijai duoklę, o jų gyventojai buvo laikomi „barbarais“ (taip supriešinant juos su „Vidurio valstybe“ – Zhongguo, t. y. Kinija). Tačiau XVIII a. pasaulyje savo įtaką ėmė plėsti Europos imperijos: europiečiai turėjo savo kolonijų Indijoje ir salose, kurios dabar priklauso Indonezija, Rusija prisijungė žemių į šiaurę nuo Kinijos. Per Napoleono karus Didžioji Britanija mėgino sudaryti su Kinija sąjungą ir tuo tikslu pasiuntė pasiuntinius su dovanomis imperatoriumi. Tačiau šios dovanos buvo palaikytos barbarų atvežta duokle, o Britanijos karaliui pasiūlyta pareikšti savo atsidavimą kinų imperijai; įsižeidę anglai nebebandė siekti sutarimo su Čingų valdžia.

1815 m. pasibaigus karams Europoje, suintensyvėjo prekyba tarp Kinijos ir Europos, ir iškart iškilo problemų dėl valstybių santykių. 1793 m., kai britai pasiuntė savo ambasadorių, Čingai oficialiai pareiškė, kad Kinijai nereikia europietiškų gaminių, todėl stambiausi kinų pirkliai už savo prekes priimdavo užmokestį tik sidabro luitais. Patenkinti milžinišką kiniško šilko, arbatos, keraminių gaminių paklausą Europa galėjo tik atiduodama kinams savo sidabrą. XIX a. 4-tame dešimtmetyje Didžioji Britanija ir Prancūzija turėjo rimtai susirūpinti savo brangiųjų metalų atsargomis ir ieškojo kitų būdų prekiauti su Kinija; pagrindinis šių būdų buvo prekyba opiumu. Opiumas greitai išplito. 1838 m. Čingai pabandė uždrausti prekybą juo, tuomet Didžioji Britanija, nebenorėdama toliau kęsti kinų elgesio su svetimšaliais bei prekybos apribojimų, pasinaudojo pretekstu ir paskelbė karą.

Pirmajame Opiumo kare (1839–1842 m.) išryškėjo Kinijos armijos silpnumas. Nors kinų karių skaičius buvo gerokai didesnis nei britų, karo technika bei taktika buvo visiškai netinkamos kare su gerokai pranašesnę techniką turinčia valstybe. 1842 m. Čingai pasidavė. Buvo pasirašyta , pagal kurią Kinija turėjo sumokėti Britanijai reparacijas, europiečiams leista laisvai įplaukti į Kinijos uostus, Didžiajai Britanijai atiduotas Honkongas, sumažinti prekybos muitai. Taip pat kinai turėjo pažadėti Britanijai suteikti teises, kurias suteiks bet kuriai kitai šaliai, o būdami Kinijoje britai neprivalėjo paklusti kinų įstatymams.

Vakarų šalys nebuvo iki galo patenkintos Nankino sutarties sąlygomis ir nedaug padėjo Čingai valdžiai per Taipingų bei Nianų sukilimus. 1854 m. Didžioji Britanija mėgino pakeisti Nankino sutarties sąlygas: priversti Čingus leisti britams prekybos reikalais plaukioti Kinijos upėmis, leisti įkurti Britanijos ambasadą Pekine. Kinai nesutiko. Britai vėl pasinaudojo pretekstu – tuo, kad vakariečių kontrabandininkų laivą sulaikė kinai, – ir pradėjo Antrąjį Opiumo karą (1856–1860 m.). Į jį įsitraukė ir Prancūzija, Rusija bei JAV. Antrąjį Opiumo karą vėl pralaimėjo Kinija. (1858 m.) jie turėjo svetimšaliams atverti dar 10 miestų, leisti jiems įsteigti Pekine savo konsulatus, leisti vakariečių misionieriams laisvai keliauti ir gyventi Kinijoje, kompensuoti karo nuostolius Didžiajai Britanijai ir Prancūzijai, Didžiosios Britanijos turimas teises suteikti ir Prancūzijai, Rusijai, JAV. 1860 m. po atsinaujinusių kovų vakariečiai paėmė Pekiną, ir Čingai turėjo nusileisti dar labiau: leista užsieniečiams laisvai plaukioti upėmis.

Taipingų sukilimas

Pagrindinis straipsnis – Taipingų sukilimas.

Taipingų sukilimas (1851–1864 m.) buvo kruvinas pilietinis karas: taipingų („Didžiosios Lygybės“) sekta, vadovaujama Hong Siučiuano (Hong Xiuquan), laikiusio save jaunesniuoju Jėzaus Kristaus broliu, sukilo prieš Čingų valdžią. Taipingai įkūrė Didžiosios Lygybės Dangiškąją karalystę (太平天國, supapr.: 太平天国 = Tàipíng Tiānguó) ir perėmė kontrolę didelėje Pietų Kinijos dalyje.

Taipingų sukilimo aukų būta apie 20 milijonų, nors yra teigiančių ir kad skaičius siekia 50 mln. Pietinės teritorijos buvo smarkiai nuniokotos. Tai buvo pirmasis Čingų dinastijos stabilumui rimtą grėsmę sukėlęs sujudimas.

Regentės Cisi valdymas

Antroje XIX a. pusėje valdžią Kinijoje perėmė imperatorienė regentė Cisi (Cixi) – imperatoriaus Sianfengo (Xianfeng) sugulovė, imperatoriaus Tongdži (Tongzhi) motina. Ji kontroliavo Čingų vyriausybę ir 47-erius metus praktiškai valdė šalį.

Opiumo karai atskleidė apgailėtiną Kinijos technologijų būklę. Cisi pradėjo vadinamąjį „Savęs stiprinimo judėjimą“ (1865–1895 m.), kuriuo siekta įsisavinti vakarietišką techniką (su tikslu kontroliuoti svetimšalius). Buvo formuojama modernesnė armija, plėtojama karinė industrija, stiprinamas geležinkelis, telegrafai, pramonė ir kt. Tačiau Kinų-japonų karas (1894–1895 m.) parodė, kad šios modernizacijos nepakako. Japonija, ilgai kinų laikyta ne itin stipria piratų valstybe, sutriuškino Kiniją ir sunaikino Čingų pasididžiavimą – modernizuotą laivyną.

1898 m. imperatorius (Guangxu) pradėjo „Šimto dienų reformą“ (百日維新/戊戌變法), kuria mėgino keisti nusistovėjusią valstybė valdymo tvarką. Į aukščiausius postus atėjo naujomis, neretai iš Vakarų perimtomis idėjomis užsikrėtę žmonės. Tačiau reforma, kaip sako jos pavadinimas, tetruko šimtą dienų: regentė Cisi ją sustabdė, nes tokie pokyčiai kėlė grėsmę jos įtakai šalyje.

1899–1901 m. šalį supurtė Boksininkų sukilimas (trad. 義和團起義, supapr. 义和团起义 = Yìhétuán Qǐyì). Sukilėliai bandė kovoti su svetimšalių įtaka Kinijoje (prekyboje, politikoje, religijoje, technologijoje). „Boksininkai“ žudė svetimšalius, siaubė jų parduotuves, įstaigas. Aštuonios užsienio valstybės – Austrija-Vengrija, Prancūzija, Vokietija, Italija, Japonija, Rusija – sudarė sąjungą ir ėmėsi malšinti sukilimą. Regentė Cisi paskelbė karą iškart visoms aštuonioms valstybėms, tačiau 1900 m. svetimšalių pajėgos įžengė į Pekiną. Kartu su imperatoriumi Guangsiu Cisi pabėgo į Sianą. Užsieniečiai iškėlė Čingų valstybei didelius reikalavimus, tarp jų – sumokėti tokias , kurios galutinai nusmukdė Kinijos ekonomiką. Toks valstybės pažeminimas tik paskatino respublikos šalininkų judėjimą Kinijoje.

Po Boksininkų sukilimo Cisi pradėjo po truputį reformuoti valstybę, pasinaudodama „Šimto dienų reformoje“ iškeltomis idėjomis. 1905 m. panaikinta šimtametė valstybinių egzaminų sistema. Buvo keičiama valstybės valdymo, armijos struktūra.

Dinastijos žlugimas

XX amžiaus pradžioje Kinijoje buvo didelė sumaištis. 1908 m. mirė Cisi ir imperatorius Guangsiu, centrinė valdžia beveik neturėjo realios kontrolės, buvo nestabili. Nauju imperatoriumi tapo dvimetis Puji (Puyi), už jį valdė tėvas regentas Dzaifengas (Zaifeng).

1911 m. spalio 10 d. prasidėjo Učango sukilimas, laikomas Sinhajaus revoliucijos pradžia. Šios revoliucijos pasekmė – Nankine buvo paskelbta atskira vyriausybė – Kinijos Respublika. Jai vadovavo Sun Jatsenas. Matydama, kad situacija darosi pavojinga, Čingų valdžia grąžino įgaliojimus anksčiau pašalintam įtakingam generolui . Juan Šikajus netruko pats perimti didelę dalį valdžios: tapo ministru pirmininku, sudarė savo kabinetą ir pašalino iš pareigų regentą Dzaifengą. Taip Juan Šikajus ir jo kariuomenės vadai ėmė dominuoti Čingų politikoje.

Juan Šikajus pradėjo derybas su Sun Jatsenu. Pastarasis nusprendė, kad tikslas – Respublikos įkūrimas – jau pasiektas ir galima leisti Juan Šikajui tapti prezidentu. 1912 m. po ilgų derybų išleistas imperatoriškasis ediktas, kuriuo jaunasis imperatorius Puji atsistatydino.

Valdovai

Asmeninis vardas¹	Pomirtinis vardas² (kiniškai, mandžiūriškai)	Šventyklos vardas	Valdymo devizas³ (kiniškai, mandžiūriškai)	Kiniški vardai lietuviškai	Valdymo metai
努爾哈赤 pinyin: Nǔ’ěrhāchì	Gāodì 高帝 Dergi hūwangdi	Tàizǔ 太祖	Tiānmìng 天命 Abkai fulingga	Nuerhači; Gaodi; Taidzu; Tianming	1616–1626⁴
Hong Taiji⁵ 皇太極 pinyin: Huángtàijí	Wéndì 文帝 Genggiyen su hūwangdi	Tàizōng 太宗	Tiāncōng 天聰, Abkai sure 1627-1636; Chóngdé 崇德, Wesihun erdemungge 1636-1643	Huang Taidzi; Vendi; Taidzong; Tiancong; Čongde	1626–1643
福臨	Zhāngdì 章帝 Eldembure hūwangdi	Shìzǔ 世祖	Shùnzhì 順治 Ijishūn dasan	Fulin; Džangdi; Šidzu; Šundži	1643–1661⁶
玄燁	Réndì 仁帝 Gosin hūwangdi	Shèngzǔ 聖祖	康熙 Elhe taifin	Siuanje; Žendi; Šengdzu; Kangsi	1661–1722
胤禛	Xiàndì 憲帝 Temgetulehe hūwangdi	Shìzōng 世宗	雍正 Hūwaliyasun tob	Indžen; Siandi; Šidzong; Jongdženg	1722–1735
弘曆	Chúndì 純帝 Yongkiyangga hūwangdi	Gāozōng 高宗	乾隆 Abkai wehiyehe	Hongli; Čundi; Gaodzong; Čianlong	1735–1796 (mirė 1799)⁷
顒琰	Ruìdì 睿帝 Sunggiyen hūwangdi	Rénzōng 仁宗	Jiāqìng 嘉慶 Saicungga fengšen	Jongjan; Žuidi; Žendzong; Dziačing	1796–1820
旻寧	Chéngdì 成帝 Šanggan hūwangdi	Xuānzōng 宣宗	Dàoguāng 道光 Doro eldengge	Minning; Čengdi; Siuandzong; Daoguang	1820–1850
Yizhu 奕詝	Xiǎndì 顯帝 Iletu hūwangdi	Wénzōng 文宗	Xiánfēng 咸豐 Gubci elgiyengge	Idžu; Siandi; Vendzong; Sianfeng	1850–1861
Zaichun 載淳	Yìdì 毅帝 Filingga hūwangdi	Mùzōng 穆宗	Tóngzhì 同治 Yooningga dasan	Dzaičun; Idi; Mudzong; Tongdži	1861–1875⁸
Zaitian 載湉	Jǐngdì 景帝 Ambalinggū hūwangdi	Dézōng 德宗	Guāngxù 光緒 Badarangga doro	Dzaitian; Dzingdi; Dedzong; Guangsiu	1875–1908⁸
Puyi 溥儀 Taip pat vadinamas Henry	Xùndì⁹ 遜帝	Nėra¹⁰	Xuāntǒng 宣統 Gehungge yoso	Pu-i; Siundi; Siuantong	1908–1924¹¹ (mirė 1967)
1 – Čing imperatoriškosios šeimos pavardė buvo Aisin Gioro (kin. 愛新覺羅 aixin jueluo), bet mandžiūrai nebuvo pratę pavardės ar klano vardo įtraukti į asmeninį vardą. 2 – Jei vartojamas šventyklos arba pomirtinis vardas, valdovas įvardijamas prieš jį pridedant dinastijos pavadinimą (Qing). 3 – Laikotarpio pavadinimas – imperatoriaus valdymo devizas. Imperatoriai nuo Šundži dažniausiai vadinami šiais devizais. Pirmieji du imperatoriai vadinami Nurhaci ir Hong Taidzi. 4 – Nurhaci 1616 m. įkūrė Dzin (金) arba Vėlyvąją Dzin (後金) dinastiją, bet tai jo sūnus Hong Taidzi 1636 m. pervadino dinastiją į Čing. Nurhaci savo valdymo devizu pasirinko Tianming, tačiau jo Čing dinastijos titulai buvo suteikti jau po mirties. 5 – Kai kur Hong Taidzi klaidingai vadinamas Abahai (阿巴海). 6 – Pirmasis Čing dinastijos imperatorius, valdęs Kiniją. 7 – Čianlongas oficialiai atsisakė sosto 1796 m., sekdamas konfucianistiniu principu: nenorėdamas valdyti ilgiau nei jo senelis Kangsi imperatorius. Tačiau iš tikro iki pat mirties buvo aukščiausia šalies valdžia, o jo sūnus valdė tik nominaliai. 8 – 1861–1908 m. šalį už mperatoriaus nugaros praktiškai valdė imperatorienė regentė Cisi. 9 – Siundi („sosto atsisakęs imperatorius“) – pomirtinis vardas, kuriuo žemyninės Kinijos ir Taivano istorinės knygos vadina paskutinįjį imperatorių. 10 – 2004 m. Čing imperatoriškosios šeimos palikuonys suteikė Pu-i pomirtinį ir šventyklos vardą. Pomirtinis: Mindi (愍帝), šventyklos: Gongzong (Gongdzong, 恭宗). Dar nežinia, ar kinų visuomenė priims ir ims vartoti šiuos vardus. 11 – Čing dinastija buvo nuversta nuo sosto 1911 m., Siuantongas oficialiai atsistatydino 1912 m. vasario 12 d. Tačiau tą pačią dieną Kinijos Respublika išleido įsaką „Dėl palankaus elgesio su Čing imperatoriumi jam atsistatydinus“, pagal kurį Siuantongas galėjo pasilikti savo imperatoriškąjį titulą, o Respublika su juo bendrauti turėjo pagal užsienio valstybių monarchams skirtą protokolą. Šis įsakas buvo pataisytas 1924 m. lapkričio 5 d.: Siuantongas prarado titulą ir tapo paprastu Kinijos Respublikos piliečiu. Tą pačią dieną Siuantongas buvo išmestas iš Uždraustojo miesto.

Šaltiniai

Samuel Wells Williams (1848). The Middle kingdom: a survey of the ... Chinese empire and its inhabitants ... 1 (1 leid.). New York: . p. 489.
Mark C. Elliott. The Manchu Way: The Eight Banners and Ethnic Identity in Late Imperial China'. Stanford, CA: Stanford University Press, 2001. pp. 290-291.[1]
Taagepera, Rein (September 1997). „Expansion and Contraction Patterns of Large Polities: Context for Russia“ (PDF). International Studies Quarterly. 41 (3): 500. doi:10.1111/0020-8833.00053. ISSN 0020-8833. JSTOR 2600793. Suarchyvuota (PDF) iš originalo 2020-07-07. Nuoroda tikrinta 2020-07-24.

Nuorodos

Trumpa istorija Archyvuota kopija 2008-05-14 iš Wayback Machine projekto.
Čing laikų menas^{[neveikianti nuoroda]}
Krikščionių misionierių Kinijoje ginčas dėl kinų ritualų valdant Kangsi Archyvuota kopija 2006-09-02 iš Wayback Machine projekto.
Apie Pu-i, paskutinįjį imperatorių

Šis straipsnis įtrauktas į Vertingų straipsnių kategoriją.

[1] Samuel Wells Williams (1848). The Middle kingdom: a survey of the ... Chinese empire and its inhabitants ... 1 (1 leid.). New York: . p. 489.

[2] Mark C. Elliott. The Manchu Way: The Eight Banners and Ethnic Identity in Late Imperial China'. Stanford, CA: Stanford University Press, 2001. pp. 290-291.[1]

[Taagepera1997p500-3] Taagepera, Rein (September 1997). „Expansion and Contraction Patterns of Large Polities: Context for Russia“ (PDF). International Studies Quarterly. 41 (3): 500. doi:10.1111/0020-8833.00053. ISSN 0020-8833. JSTOR 2600793. Suarchyvuota (PDF) iš originalo 2020-07-07. Nuoroda tikrinta 2020-07-24.