Vlado Putvinskio gatvė

Pagrindinis puslapis | Vlado Putvinskio gatvė
Vlado Putvinskio gatvė
Šaulių sąjungos eitynės K. Škėmos namo fone, 1939 m.
Gyvenvietė Kaunas
Ilgis 0,84 km km
Pradžia Žemaičių gatvė
Pabaiga E. Ožeškienės gatvė
Atidaryta (-as) XIX a. vid.
Miesto dalys Naujamiestis

Vlado Putvinskio gatvė, trump. V. Putvinskio g. – gatvė Kaune, Naujamiestyje, Centro seniūnijoje. Pavadinta Vlado Putvinskio, knygnešio, visuomenės ir kultūros veikėjo, Lietuvos šaulių sąjungos įkūrėjo vardu. Gatvė žinoma tarpukario modernistinės architektūros objektų gausa, sukūrusia vieną europietiškiausių miesto erdvių. Didelė dalis gatvės pastatų įrašyta į Kultūros paveldo registrą, 10 objektų puošia Europos paveldo ženklas.

Geografija

V. Putvinskio gatvė driekiasi Žaliakalnio pašlaitėje rytų–vakarų kryptimi, yra 0,84 km ilgio, dviejų eismo juostų, asfaltuota danga. Ja nekursuoja maršrutiniai miesto autobusai. Piečiau, už 175 m, lygiagrečiai praeina K. Donelaičio gatvė, o toliau, už 355 m – Laisvės alėja. V. Putvinskio gatvė prasideda nuo Žemaičių gatvės, su kuria jungiasi smailiu kampu, o baigiasi prie sankirtos su Maironio gatve ir perėjimu posūkyje į E. Ožeškienės gatvę. Šiaurinė gatvės pusė pasižymi išskirtiniu Žaliakalnio šlaito kraštovaizdžiu, čia koncentruojasi dauguma tarpukario statybos namų, savo istorijomis susijusių su veikusiomis ambasadomis, gyvenusiais žymiais žmonėmis. Šie namai pažymėti lyginiais numeriais iki 72. Pagal Registrų centro interaktyvų žemėlapį, 2025 m. duomenimis, priešingoje pusėje nelyginiai pastatai sužymėti iki 51, nors šaltiniuose pora objektų minimi ir Nr. 53 bei 55. Žaliakalnį su miesto centru jungia Žaliakalnio funikulierius ir eilė šlaitinių laiptų: 1988 m. statybos „Šilelio“ laiptai, Aušros tako laiptai, keletas privačių kiemų laiptų. Gatvės pietų pusėje įsikūrę didesnio tūrio visuomeninės paskirties objektai, pvz. Prano Mažylio gimdymo namai (3), Vytauto Didžiojo universitetas (23), BLC verslo centras (53), Čiurlionio dailės muziejus (55).

Šioje atkarpoje dauguma atsišakojančių gatvių nukreiptos pietų kryptimi, žemyn link centro: Gedimino, A. Mickevičiaus ir Maironio gatvės, įvaža į Vienybės aikštę (S. Daukanto gatvės kryptimi). Šiaurinėje pusėje į šlaitą veda tik siauras, laužytas Aušros takas.

Istorija

Pavadinimų kaita

Gatvės pavadinimas keitėsi ne kartą: caro valdymo metais ji vadinosi Gornaja (liet. Kalnų), kaizerinės Vokietijos okupacijos metais – Bergstrasse (Kalno gatve), tarpukariu iki 1931 m. – Kalnų, o 1931–1945 m. – V. Putvinskio vardu. Prieškarinis gatvės pervadinimas galėjo būti susijęs su V. Putvinskio gyvenimo etapu Kaune – paskutinį mėnesį praleido pas savo seserį Mariją Putvinskytę-Žmuidzinavičienę (dabar V. Putvinskio g. 64), kur ir mirė 1929 m.

Antrosios sovietų okupacijos pradžioje, 1945 m. gatvė pervadinta poetės Salomėjos Nėries vardu, o 1990 m. gatvei sugrąžintas nepriklausomos Lietuvos laikų V. Putvinskio vardas. Nenorėta visiškai ištrinti poetės atminimo iš Kauno gatvių, todėl S. Nėries vardas 1990 m. suteiktas Palemono Vilnelės gatvei, kurioje nuo 1962 m. įsikūręs jos memorialinis muziejus.

Gatvės formavimas

V. Putvinskio gatvė pradėta formuoti XIX a. viduryje. Tuomet Rusijos imperatorius Nikolajus I patvirtino Kauno miesto vystymo planą. Ilgai ši vieta buvo ganėtinai mažareikšmė, menkai apstatyta pastatais. Iki XX a. pradžios daugiausia stovėjo vieno aukšto mediniai namai, o gatvė, tikėtina, buvo ir negrįsta. XIX a. buvo pastatyti vos keli mūriniai namai. Beveik visoje gatvėje stovėjo sodų ir daržų apsupti medinukai. Mūrinė statyba buvo privaloma tik Nikolajaus prospekte (dabartinėje Laisvės alėjoje). Tarpukariu namų statybos, priežiūros taisyklės sugriežtėjo. 1923 m. Antano Jokimo ir Mariaus Peterio Frandseno miesto plėtros plane buvo nustatytos plačios, vadinamosios mūro kvartalų ribos. Mediniai namai buvo pasmerkti išnykti kaip nekenčiamų caro laikų palikimas. Jie buvo siejami su imperine architektūra, kuria reikėjo kuo greičiau atsikratyti, ją pakeičiant modernaus, europietiško miesto ženklais. Centre nebeleido ne tik statyti, bet ir remontuoti senų medinių namų, savininkams buvo įteikiami nugriovimo aktai. Tokių pastatų šeimininkai neretai savavališkai juos tvarkydavo, išradingai apeidavo draudžiančius įstatymus. V. Putvinskio gatvė buvo toliau nuo miesto šurmulio. Gyvenimas mieste tuo metu koncentravosi aplink Laisvės alėją.

Mūsų gatvė, lyginant su K.Donelaičio gatve, buvo tyli – čia nevažinėjo autobusai, troleibusai, bet miegančiuosius rytais žadindavo bėgančių milicijos kursantų duslus šlepsėjimas, o dukart per metus – kariuomenės naujokų palydėtuvių triukšmas. Mat tuomet gatve riedėdavo vežimai su liūdnomis būsimų kareivėlių dainomis ir sielvartingais jų šūksniais. Gegužės 1-osios ir lapkričio 7-osios rytais gatvėje rikiuodavosi demonstrantų kolonos, lūkuriuodamos, kada joms bus leista žygiuoti K.Donelaičio gatve Senamiesčio link.

– Iš senbuvio prisiminimų.


Gatvėje tik 1923–1924 m. buvo paklotas paprastų akmenų grindinys. 4-ojo dešimtmečio pradžioje šios gatvės profilis dar buvo pakankamai nelygus, darkantis gatvės estetinį vaizdą. Jis buvo atkarpomis tvarkomas, klojant modernesnį grindinį. 1935 m. gatvės ruožas tarp Maironio ir S. Daukanto gatvių buvo išklota „Bituko“ plytomis (baltomis silikatinėmis plytomis, impregnuotomis bitumu). Gyventojų patogumui šlaituose pastatyta laiptų pakilti į Žaliakalnį. 1938 m. buvo įrengti monumentalūs laiptai su fontanėliu tarp V. Putvinskio ir Žemaičių gatvių, priešais Gedimino gatvę. Jie tapo bene labiausiai įsimintinu elementu, reprezentuojančiu šios gatvės pradinę atkarpą. Tarpukariu mediniai, o vėliau ir akmeniniai laiptai buvo įrengti Aušros take, iš kurio galima pasiekti Prisikėlimo baziliką. Pasiturintys pašlaitės gyventojai iš savo kiemų statėsi laiptus patekti į aukščiau terasose įsirengtus sodus. Ilgainiui daugelis jų sunyko arba tapo aptverti, siekiant apsisaugoti nuo pašalinių lankytojų. 1988 m. pastatyti dar vieni vieši laiptai, vedantys link Savanorių prospekto ties Saulės gimnazija, papuošti skulptūrine grupe – „Šilelio“ laiptai.

Gatvės vaizdas visiškai pasikeitė tarpukaryje, kai iš periferinės miesto gatvės tapo reprezentacine Kauno gatve. Anksčiau čia gyveno istorizmo, akademizmo estetikos architektai, mokslus baigę dar carinės Rusijos imperijoje. Į nepriklausomybę atgavusią Lietuvą pradėjo grįžti Vakaruose mokslus baigę architektai, iš ten parsiveždami modernizmo estetiką. Tai atsispindėjo ir V. Putvinskio gatvėje statomuose namuose.Laikinosios sostinės laikotarpiu joje namus statėsi Kauno elitas, buvo kuriamos užsienio valstybių diplomatinės atstovybės, steigiami muziejai. Naujakurius traukė ir teritorijos landšaftas, nes šiai gatvei nebuvo baisūs Nemuno potvyniai, todėl statytis čia namus ir juose gyventi buvo saugu. Joje vienas po kito iškilo Kauno burmistrų namai – įsikūrė ir Jonas Vileišis, ir Antanas Gravrogkas. Gatvėje patalpas nuomojosi devynių valstybių diplomatai. Iš periferinės miesto gatvelės tarpukariu ji virto reprezentacine miesto gatve.

Sovietmečio laikotarpio Salomėjos Nėries gatvė sulaukė ryškių pokyčių, smarkiai pakito kai kurios viešosios erdvės. Antai, kampe su A. Mickevičiaus gatve veikusios čiuožyklos vietoje iškilo keli daugiabučiai namai. Nugriovus senus medinius namus, suformuoti trys skverai: prie Žaliakalnio funikulieriaus apatinės stotelės, prie „Šilelio“ (dar vadinamų „Saulės“) laiptų ir greta Kauno menininkų namų. Netoli skvero funikulieriaus papėdėje, ties daugiabučiais namais, XIX a. buvo dvarelis, kuriame svečiuodavosi Kaune gyvenęs ir mokytojavęs poetas Adomas Mickevičius.

1968 m. prie gatvės, centro pusėje, pastatytas Čiurlionio dailės muziejaus vakarinis korpusas, o 1975 m. prie Vienybės aikštės (anuomet vadintos Juliaus Janonio vardu) iškilo masyvus Miestų statybos projektavimo instituto Kauno filialo pastatas, uždaręs S. Daukanto ir V. Putvinskio gatvių sankryžą.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, gatvei grąžinus V. Putvinskio vardą, joje iškilo šiuolaikinių modernios architektūros statinių: Žaliakalnio šlaite – verslo centras „Capital“ (50), Vytauto Didžiojo universiteto daugiafunkcinis pastatas (23), verslo centro BLC2 „C“ korpusas (51) ir kt.

Neišlikę mediniai namai V. Putvinskio g. 8 ir 36

2016 m. Kauno menininkų namuose pristatytas alternatyvus išmanusis maršrutas V. Putvinskio gatvės pažinimui – „Gilus Kaunas”. Mobiliesiems telefonams skirta vienos valandos kelionė įvairiais istorijos laikotarpiais.

Pastatai prie gatvės

Šiaurinė, šlaito pusė

Į Kultūros paveldo registrą įrašyti namai Nr. 12, 14, 22, 30, 32, 42, 42A, 52–72.

V. Putvinskio g. 2, 4 – ant šlaito stovėjęs medinis vienbutis namas (Nr. 2) jau buvo pažymėtas 1871 m. miesto plane. Galbūt tai buvo seniausias išlikęs namas visoje gatvėje. Už namo aukštyn, iki pat Žemaičių gatvės kilo sodas. Namas nugriautas 2019 m. Jis liko įamžintas poetės Juditos Vaičiūnaitės prisiminimuose apie čia gyvenusią vaikystės draugę, gydytoją radiologę Violetą Milenskytę-Ragaišienę. Sklypo savininkas, inžinierius iš Klaipėdos Balys Sližys 1938 m. pateikė prašymą statyti trijų aukštų namui su mansarda. Architekto Broniaus Elsbergo parengtas projektas buvo ilgai diskutuotas dėl labai nepatogaus sklypo. Naujasis statinys turėjo būti priglaustas prie 1934 m. M. Rusako pastatyto namo (projektas inžinieriaus Geršono Rozentalio, pastaraisiais metais atnaujintas), bet taip ir nebuvo pastatytas. Šioje vietoje, šlaito iškasoje 2025 m. iškilo daugiabutis namas.

V. Putvinskio g. 12 – Petro ir Antaninos Šalčių namas (1930 m., arch. Vytautas Landsbergis-Žemkalnis).Petras Šalčius sklypą su vieno aukšto mediniu namu, statytu 1850 m., įsigijo 1922 m. Palei gatvę Šalčiai pasistatė mūrinį trijų aukštų namą su pusrūsiu ir mansardiniu aukštu, patys užimdami antrąjį aukštą. Butą pirmame aukšte iki 1939 m. nuomojosi švietimo ministras Juozas Tonkūnas. Trečiame aukšte iki 1940 m. gyveno kultūros veikėjas, matematikas Zigmas Žemaitis. Iki 1934 m. šiame name taip pat gyveno politikos departamento direktorius Stasys Lozoraitis. 1941 m. sklypas su pastatais nacionalizuotas. 1958 m. prie pastato vakarinės sienos pristatytas artimos stilistikos pastatas (12A), išlaikantis identišką gatvės fasadą. Medinis namas nugriautas XX a. 9-me dešimtmetyje.

V. Putvinskio g. 14 – Prancūzijos pasiuntinybės pastatas (1927 m., arch. V. Landsbergis-Žemkalnis). Dviejų aukštų mūrinis namas su pastoge buvo pirmasis architekto projektas po studijų Romoje, skirtas giminaičiui teisininkui Juozui Landsbergiui. Šalia namo pagal projektą pastatytas ir mūrinis garažas. Nuo 1929 iki 1940 m. pastatą nuomojosi Prancūzijos Respublikos pasiuntinybė. Sovietmečiu pastatas priklausė Kauno rajono kariniam komisariatui. 1992-2018 m. čia buvo įsikūręs Kauno rajono policijos komisariatas. Pastato kampiniame priestate, atitolintame nuo gatvės linijos, 2021 m. inauguruotas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Emanuelio Levino centras. Jis atidarytas rekonstruotame šiuolaikinės architektūros pastate.

V. Putvinskio g. 22 – Pranės Dubinskaitės namas (1938 m., arch. Davidas Leiba Zimanas (?)).) Tai trijų aukštų kampinis namas, užapvalintu kampu, stovintis Žaliakalnio funikulieriaus papėdėje. Modernistinių formų pastatas išryškina gatvės ir į funikulierių vedančio tako kampą. Pastaraisiais metais pastatas po atliktų remontų atkreipė architektūros ir paveldo bendruomenių dėmesį stikline „stogdėže“ ant viršutinio aukšto, įrengta nesilaikant patvirtinto projekto. Rekonstrukcijos metu į Kultūros paveldo registrą pastatas įrašytas nebuvo. 1930 m. tuometės Kalnų gatvės 10-uoju numeriu pažymėtame sklype stovėjo du mediniai gyvenamieji namai ir sandėlis, kurie dėl gyventojams keliamo pavojaus buvo numatyti nugriauti. 1938 m. sklypo savininkei Pranei Dubinskaitei buvo išduotas leidimas statyti trijų aukštų gyvenamąjį namą. Funikulieriaus žemutinis paviljonas statytas anksčiau, 1933 m. Skverui prie funikulieriaus 2015 m. suteiktas Kaune gimusio filosofo Emanuelio Levino vardas.

V. Putvinskio g. 28A – renovuota buvusi vila, nebeprimenanti projekto autoriaus Jokūbo Ušakovo mėgto secesijos stiliaus.

V. Putvinskio g. 30 – dviejų aukštų namas su dviem butais kiekviename aukšte, statytas XX a. pradžioje. 1933-1962 m. name gyveno politiniai ir visuomenės veikėjai chemikas Antanas Purėnas ir teisininkė Liuda Purėnienė.

V. Putvinskio g. 32 – Algirdo Sliesoraičio namas (1938 m., arch. Bronius Elsbergas). Keturių aukštų su pastoge ir pusrūsiu namo kieme pastatytas dviejų vietų betoninis garažas su atramine siena, namo pusrūsyje įrengta slėptuvė. Kiekviename namo aukšte įrengta po du butus: 4 ir 5 kambarių butai skirti aukštesnes nei vidutines pajamas gaunantiems nuomininkams, o mažieji - 1 ir 2 viešbučio tipo kambarių (be virtuvės) butai buvo skirti viengungiams. Raiškaus stiliaus pastatas, vos tik jį pastačius, buvo miesto savivaldybės premijuotas už miestą puošiančią architektūrą. Karininko A. Sliesoraičio šeima šiame name gyveno iki 1940 m., vėliau namas nacionalizuotas.

V. Putvinskio g. 36 – šiuolaikinis balto mūro, šešių aukštų daugiabutis namas (2024 m., arch. G. Natkevičiaus biuras), architektūrine išraiška ir fasadų detalėmis interpretuojantis vietos modernizmo tradicijas. Pastatytas nugriovus menininkų išmargintą medinį namą. Dviejų butų namo istorija, manoma, siekė XIX a. Sklype stovėjo ir malkinė, kurioje gyveno sargas. Malkinę 1932 m. teko nugriauti, nes Uršulė Drenkauskienė negavo leidimo jos stogo remontui. Valdžia atsakė: „tie trobesiai reikalingi perstatymo, o yra mūro kvartale, kur mediniai trobesiai negali būti perstatomi“. 1932 m. pagal inžinieriaus Antano Breimerio projektą pastatytas mūrinis namukas sargui ir sandėlio reikmėms, tebestovintis iki šiol.

V. Putvinskio g. 38 – inžinieriaus Aleksandro Gordevičiaus ir architekto Felikso Vizbaro neribotos fantazijos vaisiumi vadinamas 1924–1926 m. statybos gigantiškas, secesinio stiliaus Lietuvos banko tarnautojų namas, anuomet keistai nustelbęs kuklią Drenkauskų sodybą. Buvo vienas didžiausių ir savo planine struktūra sudėtingiausių mieste, be to, vienas pirmųjų, pradėjęs formuoti šią gatvę. Apytuštėje Naujamiesčio dalyje iškilęs pastatas išsiskyrė tarsi didmiesčiui skirta architektūra, prabanga ir aplinkos nepaisymu.

V. Putvinskio g. 42, 42A – dviejų, kampu sublokuotų namų kompleksas, datuojamas XIX a. pabaiga (I namas) ir 1932 m. (II namas). Sklypas prie gatvės priklausė verslininkui Mordeliui Icikui Rabinovičiui. 1930 m. valda atiteko majorui Vladui Bandzevičiui-Bandžiui. Pirmasis namas (arch. Nikolajus Andrejevas) gatvėje išsiskiria kolonomis paremtu dideliu balkonu, viduriniuoju frontonu. 3-me dešimtmetyje namo antrame aukšte gyveno burmistras J. Vileišis su šeima, pirmame aukšte – generolas Mykolas Velykis. 1933-1937 m. buvo įsikūrusi Sovietų Sąjungos prekybos atstovybė, o jai išsikėlus, iki 1939 m. veikė Argentinos konsulatas. Antrąjį namą atvirame kieme, šalia „Šilelio“ šlaitinių laiptų suprojektavo Stasys Kudokas, jame atidaręs savo biurą. 1938 m. čia gyveno ir Lenkijos karo atašė Leonas Mitkievičius-Žultekas. 1937 m. kažkuriame iš pastatų butą nuomojosi Vokietijos pasiuntinybės atstovas Walter J. Linthicum, gyveno filologas Francas Brenderis, kirpėjas Kazys Muralis.

Putvinskio g. 50 – šiuolaikinis pastatas, suprojektuotas ir pastatytas apie 2007–2009 m. kaip verslo centras. Pastaraisiais metais jame įsikūrusi privati medicinos klinika. Išsiskiria kampiniu ir šoniniu lenktais stikliniais fasadais, kontrastuojančiais su gretimais tarpukario pastatais, tačiau kartu juos atspindi. Gatvės pusėje stiklas pridengtas apdailinėmis „Corten“ plieno plokštėmis. Ant jų susidaro stabili, rūdis primenanti apsauginė patina, kartu sukurianti vizualinį ryšį su aplinkiniais plytų mūrais.

Pastatų kompleksas

Kultūros paveldo registre į atskirą kompleksą išskirti gatvėje 52–72 numeriais pažymėti modernizmo architektūros pastatai, iškilę 1928–1937 m. Tai autentiškų pastatų formuojama tūrinė erdvinė kompozicija, kurią sudaro saugomų namų kompleksas gatvės išklotinėje su perimetriniu užstatymu. Dalis namų pastatyti toliau nuo gatvės linijos, kiemuose. Kompleksas gatvėje ties Nr. 70 pažymėtas bendra informacine lenta.

Pastatų architektūra atspindi įvairias tarpukario laikotarpiui būdingas stilistines tendencijas - nuo istorizmo iki funkcionalistinio modernizmo. Sklypai siauri, šlaitiniai, nusitęsiantys įkalnės link. Kvartalą riboja statmenai atsišakojančios Maironio ir S. Daukanto gatvės. Čia statomiems namams buvo taikomi ne tik miesto centre galiojantys įstatymai (mūras, nepertraukiamo užstatymo linija, čerpių stogai), bet kreiptas dėmesys ir į gretimų fasadų estetiką ir darną, kurią turėjo išlaikyti šių namų projektus rengę skirtingi architektai. Nežiūrint to, statybų eigoje ne viename objekte buvo nukrypstama nuo projekto, neišlaikoma aukštingumo linija, dėl ko buvo kilę ir teisminių bylinėjimųsi. Kai kurie pastatai išsiskyrė tuo laikmečiu naujais urbanistinės kultūros bruožais – ant stogo ar šalia pastogės įrengtomis terasomis su vaizdu į gatvę ir Naujamiestį. Sovietmečiu ties Nr. 64 įterptas neįprastas, didelio tūrio priestatas, skirtas Čiurlionio dailės muziejaus reikmėms. 1977 m. atsilaisvinusiame sklype tarp pastatų Nr. 56 ir 60, kylančiame šlaite įrengtas tėvo ir sūnaus Antinių skulptūrų skveras. Terasomis ir atraminėmis sienelėmis suskaidytoje teritorijoje pastatytos 7 dekoratyvinės skulptūros, įrengta poilsio ir renginių erdvė.

[Interactive fullscreen map]
1 – Goldbergo namas (52), 2 – Nagornienės namas (54), 3 – Septintas namas (54A), 4 – Vatikano nunciatūra (56), 5 – Škėmos namas (60), 6 – Antras namas (60A), 7 – Gylio ligoninė (62), 8 – Trečias namas (62A), 9 – Žmuidzinavičiaus namas (64), 10 – Ketvirtas namas (66), 11 – Vileišio namas (68), 12 – Gravrogko namas (70), 13 – Tercijonų namas (72)

V. Putvinskio g. 52 – Bero Goldbergo namas (1937 m., inž. Mykolas Grodzenskis). Išsiskiria siaurais, „prancūziško“ tipo balkonais su apsauginėmis ornamentinėmis metalinėmis grotelėmis. Statybų metu nukrypta nuo suderinto projekto, tačiau pakeitimai buvo patvirtinti.

V. Putvinskio g. 54 – Nadeždos Nagornienės namas (1934 m., arch. Adolfas Netyksa). 1910 m. sklypas priklausė Kauno gubernijos sekretoriaus žmonai Nadeždai Nagornienei. Prie gatvės vietoje medinio namo pastatytas mūrinis triaukštis. Statybų eigoje nepaisyta projekto, buvo pradėti keli teisminiai procesai dėl savavališkos statybos. Be kitų pažeidimų, ant stogo be projekto buvo įrengta apžvalginė terasa. Iki 1939 m. neilgai veikė Vengrijos karalystės garbės konsulatas.

V. Putvinskio g. 54A – kieme stovintis mūrinis dviejų aukštų namas su pastoge, laiptine centre (1929 m. inž. Pranas Morkūnas).

V. Putvinskio g. 56 – Vatikano nunciatūros pastatas (1931 m.). Architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis jį suprojektavo kaip diplomatinę įstaigą. Tai buvo pirmas ir vienintelis specialiai užsienio ambasadai statytas pastatas Kaune. Dėl susiklosčiusių istorinių aplinkybių pagal pirminę paskirtį nebuvo panaudotas. Pastatas atitrauktas nuo gatvės į sklypo gilumą. Savo formomis primena klasikines, dar renesanso laikais statytas Italijos vilas. Architektas šio darbo ėmėsi vos grįžęs po studijų Italijoje. Sovietmečiu po rekonstrukcijos pastate įsikūrė Kauno menininkų namai. Jų balkone filmuotos TV filmo „Raudonmedžio rojus” scenos.

V. Putvinskio g. 60 – Kazimiero Škėmos namas (1933 m., arch. Bronius Elsbergas). Penkių aukštų gyvenamasis pastatas dar statybų metu buvo tobulinamas. Tokio dydžio namas buvo didelė retenybė, ir savivaldybėje strigo projekto patvirtinimas. Pradinį keturaukščio variantą buvo parengęs Klaudijus Dušauskas-Duž, vėliau atsisakęs savo parašo. Kilę nesutarimai dėl pastato projektavimo, dokumentų derinimo atskleidžia buvusią konkurenciją tarp architektų. Name veikė Čekoslovakijos pasiuntinybė, Argentinos ir Švedijos konsulatai.

V. Putvinskio g.60A – trijų aukštų pagalbinis pastatas kieme (1933 m., arch. Bronius Elsbergas). Buvo skirtas garažams, virš jų įrengti vairuotojų butai, viršutiniame aukšte – oranžerija.

V. Putvinskio g. 62 – Antano Gylio ligoninė (~1932 m., arch. Leonas Ritas (?)). Lietuvoje ši gydymo įstaiga buvo aprūpinta vienais moderniausių įrengimų: veikė Rentgeno aparatas, Knippingo aparatas, tyrimų laboratorija, ergografas. Pacientams buvo siūlomos išskirtinės gydomosios procedūros: radiumo emanatoriumas ir radioaktyvinės vonios, taikytos hidroterapija, helioterapija, elektroterapija, psichoterapija, gydomoji gimnastika ir masažas.

V. Putvinskio g. 62A – pastatų komplekso trečias namas, pastatytas kieme apie 1930 m. Vieno aukšto, dalis jo įgilinta į šlaitą.

V. Putvinskio g. 64 – Antano Žmuidzinavičiaus namas (1928 m., arch. V. Landsbergis-Žemkalnis). Jame veikė Švedijos konsulatas, dirbo Suomijos švedas rašytojas Henris Parlandas. Be gyvenamojo būsto, buvo įrengta dailininko studija, M. Žmuidzinavičienės stomatologijos kabinetas, kuriame lankėsi ir prezidentas Antanas Smetona. 1966 m. įkurtas A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejus. Namuose gerokai išsiplėtus dailininko kūrinių ekspozicijai, 1982 m. prie gatvės linijos pastatytas šiuolaikinis trijų aukštų priestatas (arch. Algirdas Mažeika). Jame įkurdintas Velnių muziejus, kuriame saugomi iš dailininko dirbtuvių iškelti senieji eksponatai.

V. Putvinskio g. 66 – pastatų komplekso ketvirtas namas, trijų aukštų su mansarda, vidiniu kiemu, pastatytas 4-me dešimtmetyje. Stovi toliau nuo gatvės, praktiškai – šiuolaikinio Velnių muziejaus pastato kieme. Jame vieną aukštą užėmė burmistro Jono Vileišio šeima.

V. Putvinskio g. 68 – Jono Vileišio namas (1930 m., inž. Aleksandras Gordevičius). Tais laikais nuomoti dalį savo gyvenamojo pastato buvo įprasta praktika. Ne išimtis buvo ir namo statytojas burmistras – pastate 1934-1938 m. buvo įsikūrusi Jungtinių Amerikos Valstijų pasiuntinybė.

V. Putvinskio g. 70 – Antano Gravrogko namas (1932 m., arch. Edmundas Alfonsas Frykas). Namas priklausė burmistrui A. Gravrogkui. Po 1990 m. name įsikūrė įvairios Lietuvos policijos institucijos. Iki 2019 m. čia veikė MRU Viešojo saugumo fakultetas, vėliau stovėjo apleistas. 2023 m. pastatą įsigijo privatus asmuo.

V. Putvinskio g. 72 – Vinco ir Onos Tercijonų namas (1936 m., arch. Bronius Esbergas) susijęs būtent su V. Putvinskiu. Vincas Tercijonas buvo vaikų gydytojas, namuose vertęsis privačia praktika, Ona Putvinskaitė-Tercijonienė – pedagogė, visuomenės veikėja. Tėvui įkūrus Šaulių sąjungą, Ona įsitraukė į jos veiklą: vykdė žvalgybą, dešifravo slaptus dokumentus. Viršutiniame pastato aukšte, šalia pastogės, įrengta terasa su vaizdu į gatvę.

Pietinė, centro pusė

Į Kultūros paveldo registrą įrašyti namai Nr. 3, 5, 25, 33, 39, 47, 55.

V. Putvinskio g. 3 – Prano Mažylio gimdymo namai (1936 m., arch. Romanas Steikūnas). Pastatas netaisyklingos „L” raidės formos plano, trijų aukštų su cokoliniu aukštu ir pastoge. XX a. pabaigoje pastogėje įrengtos mansardos patalpos, XXI a. pradžioje pristatyti rytų ir pietų fasadų priestatai.

V. Putvinskio g. 5 – Tarabildų namas (1922 m.). Manoma, kad namą suprojektavo architektas Adolfas Netyksa. Dviejų aukštų, su mansarda ir rūsiu pietinėje dalyje, stovintis šlaite. Pastato dydis atsiskleidžia kiemo pusėje, nes pietinis, gatvės fasadas yra vieno aukšto. Apie 1985 m. pastatas rekonstruotas. Pirmasis pastato savininkas buvęs K. Norkus, vėliau namas priklausė ir K. Unikui. 1947-1975 m. name gyveno dailininkų Domicelės ir Petro Tarabildų šeima. Jiems priklausė visas aukštas (iš gatvės - pirmas, iš kiemo - antras). Čia gyveno ir jų dukra Giedrė bei sūnūs - Arūnas, Ramonas, Rimtas.

V. Putvinskio g. 19, 19A, 19B – VDU pastato (Nr. 23) kieme tarp mūrų įsiterpę trys nedideli mediniai namukai, supami sodelio. Pirmųjų dviejų gyventojai atsitvėrę nuo kaimynų – atnaujinto 19B namo – didele tvora. Šis sklypas taip buvo buvo padalintas dar 1939 m. Nuo 1932 m. sklypo savininkas buvo Jonas Urbonavičius. Situacijos plane kraštuose buvo matomi du namai. Šie namai buvusioje Kartofliškių palivarko žemėje, tikriausiai, buvo statyti Malickių. Vienas jų per 1939 m. parceliaciją buvo padalintas pusiau (į dabartinius 19A ir 19), ir pusė namo pateko į atskirtą frontinį sklypą, parduotą Judeliui Gurvičiui ir Borisui Leonui Neimarkui. Šie savininkai 1940 m. pasistatė prie gatvės naują gražų namą (projekto autorius inžinierius Leiba Zimanas), o likęs sklypas su medinukais atiteko Drenkauskams, jau turėjusiems valdą ir V. Putvinskio g. 36.

V. Putvinskio g. 23 – VDU daugiafunkcinis mokslo ir studijų centras (2016 m., arch. Gražina Janulytė-Bernotienė su kitais). Čia įsikūrę Humanitarinių bei Politikos mokslų ir diplomatijos fakultetai, Inovatyvių studijų institutas, biblioteka. Taip pat įrengtos dvi amfiteatrinės salės (60 ir 180 vietų), auditorijos, parodoms pritaikyti vestibiuliai ir terasos, nuo kurių atsiveria miesto centro panorama.

Anksčiau čia stovėjo dviem sklypams priklausę mediniai namai. Tris iš jų sunaikino nauja statyba. XIX a. viduryje sklypą valdė Antanas Usevičius. Jis paprastą, vieno aukšto namą pasistatė 1881-aisiais pagal gubernijos architekto Simono Gorskio projektą. 1922 m. valda su trimis senais namais jau priklausė Izaokui Kaganui. 1925 m. jis kapitališkai suremontavo arčiausiai gatvės stovėjusį namą, padidindamas langus, pristatydamas didelę mansardą butams. Lietuvos atstatymo komisariatas surašė skundą dėl neleistinos statybos mūrinių namų kvartale. Komisija su Vladimiru Dubeneckiu sprendė, ar reikia namą nugriauti. Galiausiai jis paliktas stovėti ir įteisintas vyriausiojo statybų inspektoriaus Antano Macijausko sprendimu, nes „atliktoji statyba padidino miesto gyvenamų butų skaičių.“

V. Putvinskio g. 25 – dviejų aukštų namas su pastoge (1935 m.). Stovi tarp kitų pastatų, toliau nuo gatvės, už VDU pastato. 1936-1940 m. jame gyveno Steigiamojo Seimo narys, profesorius Vincas Čepinskis. XXI a. pradžioje mansardos patalpos įrengtos visu pastogės perimetru, buvo padidintas mansardos-salpos tūris.

V. Putvinskio g. 33 – Viktoro Rėklaičio namas (1933 m., inž. Klaudijus Dušauskas-Duž). Stovi toliau nuo gatvės, praktiškai už namo Nr. 47. Pastatas dviejų aukštų, su mansarda, tūriniais stoglangiais. 1933-1941 m. čia gyveno jį pasistatęs inžinierius Viktoras Rėklaitis. 1933-1942 m. name gyveno kompozitorius, dirigentas Juozas Tallat-Kelpša, 1952-1970 m. antrame aukšte gyveno gamtininkas Tadas Ivanauskas.

V. Putvinskio g. 39 – Julijos ir Felikso Damijonaičių namas (1931 m., arch. Aleksandras Gordevičius). Stovi toliau nuo gatvės linijos, kiemuose už VDU pastato. Trijų aukštų namą savo sklype pasistatė ir antro aukšto bute Nr. 6 gyveno bankininkas, spaudos darbuotojas Feliksas Damijonaitis su šeima. Prieškaryje pirmame aukšte gyveno Seimo narys, Žemės ūkio rūmų direktorius Stasys Jakubauskas, švietimo viceministras Kazimieras Masiliūnas. 1948-1957 m. pirmo aukšto bute Nr. 4 (rytinėje pusėje) gyveno rašytoja Marija Lastauskienė - Lazdynų Pelėda.

V. Putvinskio g. 47 – trijų aukštų namas su pastoge ir cokoliniu aukštu. Jį pagal 1931 m. projektą pasistatė gydytojas, Kauno valstybinės ligoninės direktorius Aloyzas Petrikas. Ugniasienėmis sublokuotas su gretimais namais. Kaimyninis statinys (Nr. 45) daugiau žinomas dėl 2013 m. pristatyto nederančio, „grybo formos“ antstato.

V. Putvinskio g. 55 (K. Donelaičio g. 64) – Čiurlionio dailės muziejus. Tai Kauno Vytauto Didžiojo muziejaus statinių komplekso dalis, atgręžta į V. Putvinskio gatvę. Rūmai stovi žemesniame lygyje, nuo gatvės atskirti atramine siena. Pagrindinis fasadas su pusapskrite dalimi žiūrint iš toliau primena karūną. Tai architekto Vladimiro Dubeneckio parinktas simbolis, kuris buvo siejamas su Ldk Vytauto karūna, dažnai vaizduotu M. K. Čiurlionio paveiksluose simboliu – karūna, politiniais siekiais susigrąžinti Vilniaus kraštą. Priešais rūmus, šalia gatvės pastatyta „Trijų karalių“ skulptūrinė grupė.

Paminklai, atminimo ženklai

Skulptūros

  • Emanuelio Levino skvero skulptūra „Mergaitė su dūdele“ (1968 m., pastatyta 1986 m., skulpt. Bronius Zalensas) prie funikulieriaus žemutinio paviljono V. Putvinskio g. 22. Šioje vietoje stovėjo Nekrašų šeimos namas, kurio sode 1919 m. buvo slepiami valstybinį perversmą ruošusios pogrindinės Lenkų karinės organizacijos slapti dokumentai. Juos rado Lietuvos kariai, durtuvais badydami sodo žemę.
  • Skulptūrinio ansamblio „Saulės takas“ žemutinė dalis „Vartai“ (1990 m., betonas; skulpt. Vytautas Narutis), stovintys šlaitinių „Šilelio“ laiptų (arch. Virginijus Juozaitis) papėdėje prie V. Putvinskio g. 42A.
  • Kryžius diplomato Juozo Urbšio giminės atminimui V. Putvinskio g. 54A kieme, terasoje.
  • Skulptūrinė grupė „Trys karaliai“ (1968 m., plieninis karkasas, uždengtas vario lakštais; skulpt. Vladas Vildžiūnas) prie Čiurlionio dailės muziejaus priestato V. Putvinskio g. 55.
  • Skulptorių tėvo ir sūnaus Antinių skvero 7 skulptūros prie Menininkų namų V. Putvinskio g. 56: „Ateitis“, „Atsisveikinimas“, „Dūdorius“, „Kanklininkas su vaikais“, „Kova“, „Motinystė“, „Šeima“.
  • Paminklinis biustas dailininkui Antanui Žmuidzinavičiui (1945 m., skulpt. Robertas Antinis, vyresn.) V. Putvinskio g. 64 kieme, terasoje.

Atminimo lentos

  • V. Putvinskio g. 3
  • V. Putvinskio g. 3
  • V. Putvinskio g. 12
  • V. Putvinskio g. 12
  • V. Putvinskio g. 25
  • V. Putvinskio g. 33
  • V. Putvinskio g. 34
  • V. Putvinskio g. 39
  • V. Putvinskio g. 49
  • V. Putvinskio g. 53
  • V. Putvinskio g. 64
  • V. Putvinskio g. 64
  • V. Putvinskio g. 68

Gatvės diena

Kasmetinis kultūrinis gatvės festivalis „Putvinskio gatvės diena“ rengiamas Kauno menininkų namams bendradarbiaujant su šioje gatvėje esančiomis institucijomis, įstaigomis ir pavieniais kaimynais. Kultūrinėse bei edukacinėse programose susipažįstama su išskirtinėmis gatvės istorijomis. Veikia galerijos, kūrybinės dirbtuvės, rengiamos pažintinės ekskursijos, žaidimai, menininkų performansai. Pirmą kartą gatvės dienos renginiai vyko 2017 m. gegužės 27 d.

Pastabos

  1. Regia.lt svetainėje priskiriami K. Donelaičio g. 62 ir 64. Pvz., šaltiniuose atminimo lentos Vietinei rinktinei vieta nurodyta dvejopai – K. Donelaičio g. 62 / V. Putvinskio g. 53, taip pat ir Čiurlionio dailės muziejaus vieta – Donelaičio g. 64 / V. Putvinskio g. 55.

Literatūra

  • Vlado Putvinskio gatvė: istoriniai faktai ir atsiminimai / Mindaugas Balkus, Feliksas Zinevičius. Printėja, 2020.
  • Nuo Vileišio iki „Kibiro“: V. Putvinskio gatvės istorijos / Asta Volungevičienė. Kauno menininkų namai, 2020.
  • Pasivaikščiojimas po pradingusį miestą / Stanislovas Lukošius. Kauno miesto muziejus, 2021.

vikipedija, wiki, enciklopedija, knyga, biblioteka, straipsnis, skaityti, nemokamas atsisiuntimas, informacija apie Vlado Putvinskio gatvė, Kas yra Vlado Putvinskio gatvė? Ką reiškia Vlado Putvinskio gatvė?

Pagrindinis puslapis | Į viršų