Vatikano nunciatūros pastatas – istorinis pastatas, skirtas Vatikano diplomatinei atstovybei, stovintis Kaune, Naujamiestyje, priešingoje V. Putvinskio gatvės pusėje nuo Vytauto Didžiojo karo muziejaus užnugario, įkalnėje šalia Menininkų skverelio. Pastate įsikūrusi biudžetinė kultūros ir meno organizacija Kauno menininkų namai.
| Kauno apaštalinė nunciatūra | |
|---|---|
| Menininkų namai – buvusi nunciatūra | |
Kauno apaštalinė nunciatūra | |
| Vieta | V. Putvinskio g. 56, Kaunas |
| Statusas | registrinis |
| Architektas | Vytautas Landsbergis-Žemkalnis |
| Statybų pradžia | 1930 |
| Statybų pabaiga | 1931 m. |
| Savininkas | Vatikano nunciatūra |
| Paskirtis | administracinė |
| Aukštų sk. | 2 a., su rūsiu |
| Reikšmingumo lygmuo | regioninis |
| Įregistravimo metai | 2012 m. |
| Kodas | 34855 |
Tarpukario Kauno modernizmo architektūrą reprezentuojantis statinys priklauso gatvės 52–72 numeriais pažymėtų pastatų kompleksui, iškilusiam 1928–1937 m., vertingam savo užstatymu ir pastatų kompozicija, įtrauktam į Kultūros vertybių registrą ir Europos paveldo ženklo sąrašą. 1930–1931 m. pastatytas pagal architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio projektą. Nors čia užsienio diplomatinė atstovybė nebuvo įsikūrusi, naujoji nunciatūra Kaune paliko pėdsaką permainingoje Lietuvos ir Šventojo Sosto diplomatinių santykių istorijoje, pasižymėjo ir dėl vėliau keičiamos savo paskirties.
Nunciatūra išsiskiria vyraujančiame linijiniame namų užstatyme, nes ji atitraukta į šlaitą nuo gatvės, primenanti klasikines, dar renesanso laikais statytas Italijos vilas. Pastate suprojektuotas funkcionalus erdvių išdėstymas. Tuo metu tai buvo novatoriškas sprendimas, būdingas žymiausiems modernizmo architektūros pavyzdžiams. Nunciatūros pirmame aukšte buvo įrengta kanceliarija, darbo kambarys, salonas, valgomasis, žiemos sodas. Antrasis aukštas skirtas miegamiesiems, kabinetui, koplyčiai. Pastato patalpas jungė holas ir laiptai. Pastatas netaisyklingo plano, pagrindinis korpusas su dviem fligeliais kieme ir nedideliu priestatu vakarinėje pusėje, dviejų aukštų, su rūsiu.
Istorija
1918 m. atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, imta naujai plėtoti santykius su Apaštalų Sostu. 1922 m. popiežius Pijus XI, 1918–1921 m. Lietuvoje buvęs apaštaliniu vizitatoriumi, pripažino Lietuvą de jure. 1926 m. įsteigta internunciatūra laikinąja sostine tapusiame Kaune. 1927 m. tarp šalių pasirašytas konkordatas. Nuo 1928 iki 1939 m. apaštališkoji nunciatūra buvo įsikūrusi K. Donelaičio gatvėje Nr.74, kur nuomojosi patalpas rekonstruotame Martos Engelman name.
Gretimoje V. Putvinskio gatvėje jau veikė kelių užsienio šalių diplomatinės atstovybės, tačiau ir turtingiausios iš jų neinvestavo į naujų pastatų statybas, o veiklai vykdyti reikalingas patalpas ar pastatus nuomojo. Tuo tarpu apaštališkoji nunciatūra tapo išimtimi. Tai buvo vienintelis specialiai diplomatinei pasiuntinybei statytas pastatas. 1930–aisiais metais tuometinė Kalnų gatvė pradėjo įgauti prestižinį pavidalą. Netoli įsikūrusių Prancūzijos pasiuntinybės, JAV ir Švedijos konsulatų būsimojo Karo muziejaus statybvietės prieigose Užsienio reikalų ministerija įsigijo nedidelį namą. Šio vietoje suplanuota pastatyti rezidenciją Šventojo Sosto nunciatūrai. Ją suprojektuoti pavesta dar jaunam, bet jau įgijusiam patirties architektui V. Landsbergiui-Žemkalniui.
Nunciatūrai namas pastatytas 1930–1931 m. Tuomet tarp šalių santykiai buvo atvėsę, juos temdė ginčijama Vilniaus arkivyskupijos, iki tol laikytos Lenkijos bažnytinės provincijos dalimi, priklausomybė. Antra, Vatikaną piktino ir diplomatijos vadovo, evangelikų liuteronų tikėjimo Dovo Zauniaus elgesys. Kadangi Lietuvoje tuo metu dar nebuvo civilinės metrikacijos, vestuvės buvo įmanomos tik bažnyčioje. Ministrui po skyrybų nusprendus vėl vesti, jam su išrinktąją dėl šios procedūros teko vykti į Rygą. Dėl tuo metu Lietuvos vyriausybės vykdomos antikatalikiškos politikos, nuncijus 1931 m. birželio 6 d. turėjo išvykti iš Lietuvos. Nunciatūra liko senose patalpose Donelaičio gatvėje, o naujai pastatyta vila taip ir nesulaukė savo gyventojų.
Netrukus atstovybės pastatui suteikta nauja paskirtis. Nunciatūra perduota Vidaus reikalų ministerijai, kuri 1931 m. pabaigoje iš gretimos Maironio gatvės čia atkėlė Valstybinę vaikų ligoninę ir Vytauto Didžiojo universiteto vaikų kliniką. Iki tol šios gydymo įstaigos veikė ne itin patogiomis sąlygomis. Naujųjų rūmų patogumą, „sveikumą“, Žaliakanio šlaito kaimynystę įvertino čia persikėlusi viena ligoninės įkūrėjų prof. Vanda Tumėnienė. Nuncijaus valgomajam projektuota didžiausia pastato patalpa paskirta mokslui – čia įkurta auditorija, kur vyko paskaitos būsimiems pediatrams. Pirmame aukšte taip pat įrengtas perrišimo kabinetas, rentgeno aparatas, dvi palatos paaugusiems vaikams, izoliacinė palata, personalo virtuvė, pieno virtuvėlė, nedidelis valgomasis. Antrame aukšte šešios palatos skirtos kūdikiams ir mažiems vaikams, dvi – motinoms su vaikais. Įstaigoje vienu metu galėjo būti gydoma pusšimtis vaikų. 1940-aisiais baigiant statyti VDU klinikas, į naujai įrengtas patalpas išsikėlė ir vaikų ligų klinika.
Prieš Antrąjį pasaulinį karą, paskutiniais nepriklausomybės metais, santykiai su Šventuoju Sostu grįžo į normalias vėžes. Tuomet vila galėjo būti panaudota pagal pirminę paskirtį, tačiau taip neįvyko dėl pasikeitusių politinių aplinkybių. 1940 m. į Lietuvą atvykęs naujas Vatikano nuncijus dėl prasidėjusios Sovietų okupacijos nespėjo įsikurti naujoje nunciatūroje. Diplomatinis atstovas paliko Lietuvą, o pastatas dar kurį laiką priklausė sergantiesiems.
Keičiantis santvarkoms, nunciatūros apartamentai pasitarnavo renkant prosovietinį Liaudies Seimą, nes ten buvo įsikūrusi politiniais lozungais apkabinėta rinkimų apylinkė. Ne ką mažesnis patosas lydėjo vasaros pabaigoje pastate iškilmingai atidarytą centrinį dispanserį kovai su džiova: „Salė [...] buvo papuošta raudonom vėliavom, Lenino, Stalino, Paleckio ir kt. paveikslais. Tarp raudonų vėliavų matėsi šūkis: „Socialistinė santvarka nugalės darbo žmonių priešą – tuberkuliozę.“ Atidaryme dalyvavo ir buvęs prezidentas Kazys Grinius, daug nusipelnęs tuberkuliozės gydymui ir profilaktikai. Įrengtas patobulintas rentgeno aparatas – tomografas, laboratorija, keliolika stacionarių lovų, vaikų skyrius.
Pasibaigus karui, tuberkuliozės dispanseris iškraustytas, o viloje įsikūrė sanatorinio tipo vaikų darželis. Po 5–ojo dešimtmečio, siekiant daugiau naudingojo ploto, buvusios antrojo aukšto atviros terasos buvo įstiklintos ir paverstos patalpomis.
Pertvarkos iki 1990 m.
1971 m. Kauno miesto vykdomasis komitetas pastate skyrė patalpas Kultūros skyriaus administracijai ir Kūrybinės inteligentijos rūmams, vėliau tapusiems Kauno menininkų namais. 1972 m. ir 1979 m. pastatas buvo rekonstruotas pagal Komunalinio ūkio projektavimo instituto („Komprojekto“) architektų Z. Daigio, S. Savicko, J. Rakštienės parengtus projektus, patalpas pritaikant naujųjų šeimininkų darbui ir veikloms. Pastato išorei stengtasi bent dalinai sugrąžinti pirminį vaizdą. Po rekonstrukcijos didžiojoje terasoje išliko stogelis, buvęs tūris, atsiradęs mažosios terasos vietoje. Pastatas tuokart buvo plečiamas iš neutralesnės kiemo pusės – virš vieno aukšto fligelio pastatytas antrasis. Rekonstruotos keturios didžiosios pirmojo aukšto patalpos, kadaise turėjusios tapti nuncijaus darbo kabinetu, salonu, valgomuoju (buvusi VDU auditorija) ir žiemos sodu. Neliko jas skyrusių suveriamų durų, įrengta vientisa salės ir scenos erdvė. Numatyta svetainė bei kavinė. Reprezentacinės pirmojo aukšto patalpos turėjo būti aprūpintos baldais, pagamintais pagal individualius projektus, bandant prisitaikyti prie senosios modernistinės pastato dvasios. Salėje pakabintos modernios lubos iš silakporo plokščių, šviestuvai, naujos durys ir radiatorių aptaisai iš uosio faneros. Restauruotas senasis grindų parketas. Antrame aukšte įrengti kabinetai Kultūros skyriaus ir Meno darbuotojų namų administracijų vadovams ir personalui, įsikūrė buhalterija, biblioteka. Pertvarkytas pastatas naujiesiems gyventojams ir svečiams atidarytas 1972 m. rugsėjį.
Po nepilno dešimtmečio vėl vyko rekonstrukcijos darbai pagal „Komprojekto“ architektų projektų variantus. 1979 m. šiaurės rytiniame sparne pakeista laiptų į rūsį vieta, o rūsyje įrengta rūbinė. Perkeltos kai kurios pertvaros antrame aukšte. 1982 m. rugsėjį Menininkų namai atsidarė gerokai pasikeitę. Atlikus vidaus remonto darbus, pastatas buvo pritaikytas kultūrinei veiklai. Buvo pertvarkytas ir kai kurių patalpų išdėstymas, o reprezentacinės erdvės apipavidalintos naujais meno kūriniais: keraminis pano, vitražas su graikų mitologijos mūzomis, puošybos elementai kavinėje. Tarp 1979 m. parengtų rekonstrukcijos pasiūlymų buvo ir idėja vėl užmūryti terasą virš pagrindinio įėjimo įrengiant apvalius langus. Nors naujasis tūris atsirado, tačiau tokia fasado išraiška nebuvo įgyvendinta.
Iki Nepriklausomybės atgavimo 1990 m. pastate didesnių pokyčių neįvyko, vila išliko namais menininkams.
Pastato atnaujinimas
2018 m. atlikti patalpų vidaus matavimai, patikslintos vertingosios pastato savybės, padaryti architektūriniai ir vidaus polichrominiai tyrimai. Numatyta restauruoti 8–ajame dešimtmetyje koncertų salėje ir kitose patalpose įstiklintus vitražus. Be inžinerinių sistemų atnaujinimo, suplanuota atstatyti sovietmečiu panaikintas pertvaras, rūsio patalpas pritaikyti administracijos darbuotojų poreikiams, kad daugiau pastato erdvių liktų renginiams. Numatyta atnaujinti nuo V. Putvinskio gatvės pastatą juosiančią tvorą ir visą aplinką, užbaigti Menininkų skverelio tvarkymą.
Menininkų namai nebuvo kritinės būklės, tačiau dalis elementų buvo gerokai nusidėvėję. Prireikė tvarkyti drėgmės pažeistas lauko terasą, laiptus, atramines konstrukcijos. Remiantis polichrominiais tyrimais atkurta istorinė pastato spalva. Restauratoriai atnaujino medinius pastato langų rėmus ir duris, koncertų salę bei kitas erdves. Įrengtas ir dekoratyvinis apšvietimas, išryškinantis atnaujintą fasadą.
vikipedija, wiki, enciklopedija, knyga, biblioteka, straipsnis, skaityti, nemokamas atsisiuntimas, informacija apie Vatikano nunciatūros pastatas, Kas yra Vatikano nunciatūros pastatas? Ką reiškia Vatikano nunciatūros pastatas?