Azərbaycan
Deutschland
Lietuva
Malta
ශ්රී ලංකාව
Türkmenistan
Türkiyə
Украина
Lietuvių raštų kalba sąlyginis kelių senosios lietuvių rašomosios kalbos variantų pavadinimas 1547 m M Mažvydo katekizma
Lietuvių raštų kalba
Lietuvių raštų kalba – sąlyginis kelių senosios lietuvių rašomosios kalbos variantų pavadinimas.
Tiksliai nežinoma, kada atsirado lietuviškų raštų. Tikriausiai lietuvių raštijos pradžia priskirtina krikščionybės įvedimo laikams. Iki tol lietuviai turėjo tik padedančių ką nors įsiminti mnemotinių ženklų. Matyt, poterius į lietuvių kalbą pranciškonų vienuoliai išvertė krikštijant Mindaugą (1250–1251). Išlikę vertimų iš vokiečių kalbos elementų (galbūt versta ir kitų maldų bei giesmių). Šie vertimai turėjo būti užrašyti krikštijamųjų vartotu lietuvių kalbos variantu, t. y. sostinės Vilniaus (Lietuvą krikštyti pradėta nuo Vilniaus) ir jo apylinkių gyventojų kalba, priklausančia rytų aukštaičių patarmei. To laikotarpio lietuviškų tekstų nėra išlikę (pradėjus leisti knygas jie tapo nebereikalingi). Išsaugota tik vėlesnių įrašų (jų sutinkama nuo XVI a. pradžios) lotynų kalba spausdintose knygose. Šiuos įrašus paliko Vilniaus pranciškonų vienuoliai, rašyta Vilniaus ir jo apylinkių kalbos variantu – rytų aukštaičių vilniškių šnekta.
Pradėjus leisti lietuviškas knygas, formavosi ne vienas, bet trys rašomosios kalbos variantai: 1) vadinamasis rytinis (kilęs iš Vilniaus ir jo apylinkių šnektos ir vadintas tiesiog lietuvių kalba), 2) vidurinis, vartotas Žemaičių vyskupijos reikalams ir vadintas žemaičių kalba (neturėjo nieko bendra su žemaičių tarme), ir 3) vakarinis, susidaręs Vokiečių ordino užimtose lietuvių gyvenamose žemėse – Mažojoje Lietuvoje.
Lietuviškų knygų leidybą paskatino reformacija ir kontrreformacija – protestantai ir katalikai ėmė varžytis tarpusavyje, stengdamiesi tikinčiuosius patraukti į savo pusę.
Rytinis raštų variantas
Šis variantas tęsė rankraščių kalbos tradiciją. Juo parašytų knygų esama tik nuo XVII a. pradžios. Pirmoji knyga – anoniminis 1605 m. katekizmas (jį vertęs asmuo turėjo būti kilęs iš netoli Vilniaus esančių vietovių – iš Maišiagalos, Nemenčinės ar Pabradės). Svarbiausias šios rašomosios kalbos autorius – nuo Anykščių kilęs K. Sirvydas. Jis rašė vilniečių kalba, tačiau randama ir jo gimtosios tarmės ypatybių (daugiau jų yra ankstyvuosiuose darbuose, vėlesnius taisė J. Jaknavičius ir nežinomas asmuo ar asmenys). K. Sirvydo svarbiausieji išleisti darbai (pamokslų rinkinys „Punktai sakymų“, 1629–1644 m. ir du trikalbiai lietuvių, lotynų, lenkų kalbų žodynai, apytiksliai 1620 ir 1631 m., antrojo paskutinis leidimas 1713 m.) įtvirtino vilniečių rašomąją kalbą. Nuo K. Sirvydo žodyno prasidėjo lietuvių leksikografija, F. V. Hako žodynas Mažojoje Lietuvoje buvo išleistas maždaug po 100 metų. Be šio K. Sirvydo žodyno, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje nebuvo išleista jokių kitų iki XIX a. pabaigos, ši knyga buvo pagrindinis šaltinis besimokantiesiems lietuvių kalbos.
Įtvirtinti rytinį kalbos variantą padėjo ir J. Jaknavičius. Jo pamokslams skirtas darbas „Lenkiškos ir lietuviškos evangelijos“ (išlikęs 1647 m. leidimas, XVII–XIX a. pasirodė daugiau kaip 40 leidimų), kaip ir K. Sirvydo veikalai, naudotas visoje etninėje Lietuvoje. Visai Lietuvai buvo skirti rytiniu variantu išleisti taip pat ir R. Belarmino mažojo katekizmo vertimas (1677), atliktas nežinomo asmens, pamaldų bei apeigų liturginės tvarkos sąvadai su lietuviškais apeiginiais tekstais („Agenda parva“ 1616 ²1630, „Rituale sacramentorum“, 1633–1799 m. išėjo apie 40 leidimų).
Istorinės sąlygos rytiniam variantui plėtotis buvo nepalankios, nes Vilniaus aukštuomenė sulenkėjo, trūko dėmesio lietuvių kalbai, tad XVIII a. pradžioje ši rašomoji kalba sunyko, Vilniuje rašančiųjų lietuviškai nebeliko. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ne tik raštijoje, bet ir gyvai bendraujant vis dažniau ėmė įsigalėti lenkų kalba, nors smulkioji bajorija lietuvių kalbą išlaikė iki XIX a. pabaigos ar XX a. pradžios. Apie 1705 m. rytinis rašomasis variantas liovėsi gyvavęs, nors Vilniaus miesto prastuomenė ir toliau šnekėjo lietuviškai. Jei Lietuvos ir Vilniaus miesto istorinės sąlygos būtų susiklosčiusios kitaip, ši iš krašto ekonominio ir kultūrinio centro, valstybės sostinės kilusi rašomoji kalba galėjo tapti visos Lietuvos bendrine kalba.
Rytinis raštų variantas pasižymėjo šiomis kalbinėmis ypatybėmis: ą, ę ir dvigarsiai an, am, en, em čia buvo siaurinami ir tariami kaip ų, į, un, um, in, im (žųsis 'žąsis', tįsia 'tęsia', runka 'ranka', kumpas 'kampas', pinki 'penki', timpė 'tempė'); l kietinamas prieš e tipo balsius (łedas arba ładas 'ledas', łėkti 'lėkti'); kartais dzūkuojama – č, dž paversti c, dz; dažnas pridėtinis jotas (toj 'ta', tiej 'tie', tuoj 'tuo' ir kt.).
Vidurinis raštų variantas
Vidurinis raštų variantas tuo metu vadintas žemaičių kalba. Jis formavosi anų laikų Žemaičių vyskupijos, tęsusios Žemaičių kunigaikštijos tradicijas, viduryje – Vidurio Lietuvos žemumose, nors knygos šiuo variantu iš pradžių spausdintos Vilniuje, nes tik ten būta spaustuvių, ir tik vėliau Kėdainiuose. Šis raštų variantas kilo iš vakarų aukštaičių patarmės rytinių pakraščių.
Vidurinio raštų varianto pradininkas ir svarbiausiasis autorius buvo kėdainiškis M. Daukša. Jo verstas katekizmas (1595) – pirmoji išlikusi Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje išspausdinta lietuviška knyga. Lenkiškai parašytoje svarbiausio savo darbo „Postilė“ (1599) prakalboje M. Daukša aukštino gimtąją kalbą, akcentavo jos svarbą tautos vienybei ir išlikimui, valstybės savarankiškumui, skatino Lietuvos aukštuomenę neatsisakyti gimtosios kalbos. Šiuo raštų variantu savo knygas leido ir Lietuvos evangelikai reformatai – M. Petkevičius („Lenkiškas ir lietuviškas katekizmas“ 1598 m.), J. Morkūnas (pamokslų rinkinys „Postila lietuviška“ 1600 m., vertėjas nežinomas). M. S. Slavočinskio katalikiškasis giesmynas (1646) pradžioje buvo parašytas pietų žemaičių patarme, bet vėliau perrašytas viduriniu variantu. Kiti svarbūs vėlesni evangelikų reformatų raštai – „Knyga nobažnystės krikščioniškos“ (1653) ir S. B. Chylinskio į lietuvių kalbą 1656–1659 m. išversta Biblija (pradėta spausdinti 1660 m. Londone, 1662 m. spausdinimas sustabdytas, išliko Naujojo Testamento vertimo rankraštis ir dalis Senojo Testamento išspausdinto teksto). Provincijoje aukštuomenė lenkėjo lėčiau, todėl šis raštų variantas išsilaikė iki lietuvių tautinio atgimimo XIX a. ir įsiliejo į besiformuojančią dabartinę bendrinę kalbą, nors ilgainiui buvo įgijęs įvairių tarmių, ypač žemaičių, bruožų.
Vidurinio raštų varianto kalba buvo palyginti artima dabartinei bendrinei kalbai. Pagrindinis skirtumas – l kietinimas prieš e tipo balsius (łedas arba ładas 'ledas', łėkti 'lėkti'). Ši ypatybė būdinga ir rytiniam raštų variantui, ji skyrė Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje vartojamą lietuvių kalbą nuo vartotos Mažojoje Lietuvoje.
Vakarinis raštų variantas
Šis variantas vartotas Prūsijoje, kurios gyventojų didelę dalį sudarė lietuviai (Mažoji Lietuva). Vakarinis raštų variantas kilo iš vakarų aukštaičių patarmės pietinės šnektos, tenykščių būsimųjų baltasermėgių. Ši šnekta iš visų lietuvių kalbos tarmių geriausiai išlaikė kalbos senąją struktūrą. Čia mažiausiai pakitęs garsynas, nesutrumpėjusios galūnės, išlaikyta senoji linksniavimo ir asmenavimo sistema.
Mažojoje Lietuvoje raštijos pradžią paskatino reformacija (Lietuvoje knygos pradėtos spausdinti dėl kontrreformacijos). Čia anksčiausiai pradėtos leisti lietuviškos knygos, žinovų kolektyvai rūpinosi lietuviškų veikalų rengimu ir rašytinės kalbos tvarkymu. 1544 m. įsteigtame Karaliaučiaus universitete mokėsi daug Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės lietuvių (1718–1944 m. veikė Lietuvių kalbos seminaras, pirmą kartą aukštojoje mokykloje lietuvių kalba dėstyta kaip savarankiškas dalykas; 1579 m. įkurtame Vilniaus universitete įsteigti Lietuvių kalbos katedrą planuota tik 1822 m., tačiau šis sumanymas liko neįgyvendintas).
1547 m. pasirodė M. Mažvydo (pirmasis žinomas lietuvis, baigęs Karaliaučiaus universitetą) „Katekizmas“ – pirmoji lietuviška spausdinta knyga. Tokiu būdu lietuvių kalba tapo oficialiai rašomąja; knygoje esama norminimo užuomazgų. M. Mažvydas rašė ne vienu iš trijų lietuvių raštų kalbos variantų, o pietų žemaičių patarme su tam tikromis vakarų aukštaičių ypatybėmis, kurių vėlesniuose jo darbuose vis daugėjo. B. Vilentas (irgi kilęs iš Lietuvos) rašė gimtąja pažemaičio vakarų aukštaičių patarme (nekietintas priebalsis l prieš e tipo balsius, bet trumpintos nekirčiuotos galūnės). 1579 m. pasirodė B. Vilento „Enchiridionas“ ir „Evangelijos bei epistolos“, tai buvo pirmieji lietuviškai išleisti evangelijų tekstai. Seniausias žinomas lietuviškas pamokslų rinkinys – 1563–1573 m. rankraštinė Volfenbiutelio postilė. Nežinoma, kas ją išvertė, tačiau autorius pagal kalbos ypatybes turėjo būti kilęs iš pietų aukštaičių ploto; jo vertimą stengtasi priartinti prie Mažosios Lietuvos tarmės.
J. Bretkūnas – pirmasis iš Mažosios Lietuvos kilęs lietuvių raštijos darbuotojas. Jis rašė gimtąja vietinės vakarų aukštaičių patarmės pietine šnekta, vartodamas tam tikras šiaurinės šnektos ir žemaičių tarmės formas. 1589 m. jis išleido giesmyną, 1591 m. – dviejų dalių pamokslų rinkinį „Postilė“, 1590 m. baigė versti Bibliją, tačiau ji kažkodėl liko neišspausdinta. Žemaitis iš Lietuvos S. Vaišnoras rašė Mažosios Lietuvos vakarų aukštaičių patarmės šiaurine šnekta su žemaičių tarmės bruožais, 1600 m. jis išleido knygą „Žemčiūga teologiška“. Iki XVII a. pradžios Mažosios Lietuvos raštuose maišyti vietinės vakarų aukštaičių patarmės abiejų šnektų – archajiškos pietinės ir nekirčiuotas galūnes trumpinančios šiaurinės – bruožai su žemaičių tarmės elementais.
Nuo XVII a. raštuose įsigali pietinė šnekta. Pirmoji knyga, kurioje ji vyravo, buvo J. Rėzos išleistas psalmynas „Psalteras Dovydo“ (1625 m.; J. Bretkūno išverstas psalmes J. Rėza suredagavo ir perrašė). Galutinai pietinę šnektą įtvirtino D. Kleino gramatikos (1653 m. „Grammatica Litvanica“ lotynų kalba, tai seniausia išlikusi spausdinta lietuvių kalbos gramatika, jos trumpesnis variantas 1654 m. išleistas vokiečių kalba pavadinimu „Compendium Litvanico-Germanicum“). D. Kleinas stengėsi suvienodinti, sunorminti lietuvių raštų kalbą, ją ištobulinti. 1666 m. išspausdintame giesmyne D. Kleinas pritaikė kalbos normas, kurias nustatė savo gramatikose. D. Kleino gramatikomis vadovavosi vėlesnių gramatikų autoriai.
Skirtingai nei Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje, Prūsijoje lietuvių kalba buvo pasitelkiama ir viešiesiems krašto reikalams, ja buvo leidžiami valdžios įsakai, seniausieji žinomi paskelbti 1578 m., vėliau įsakų leista ir daugiau – formavosi kanceliarinis stilius. Ilgainiui Mažosios Lietuvos rašomoji ir šnekamoji kalba ėmė skirtis, todėl, siekiant ją atnaujinti, priartinti prie gyvosios kalbos, pradėta pirmoji kalbinė diskusija, kurią sukėlė 1706 m. M. Merlino paskelbtas traktatas lotynų kalba „Pagrindinis lietuvių kalbos principas“ („Principium primarium in lingva Lithvanica“). Jame primygtinai patariama rašyti taip, kaip žmonės šneka, vengti svetimybių, išsakomas kalbos grynumo siekis. M. Merlino reikalavimus įgyvendino J. Šulcas – jis tokia gyva kalba išvertė keletą Ezopo pasakėčių (1706); ši knyga – pirmoji lietuviška pasaulietinė.
Leista daug religinės literatūros: 1735 m. Biblija (ne sykį pakartota), ne vienas giesmynas, katekizmas, didaktinio turinio knygos. XVIII a. pasirodė ir kalbotyros literatūros: F. V. Hako žodynas su trumpa lietuvių kalbos gramatika (1730), P. Ruigio knyga „Lietuvių kalbos kilmės, būdo ir savybių tyrinėjimas“ (1745), žodynas (1747), jo sūnaus P. F. Ruigio gramatika (1747), G. Ostermejerio gramatika (1791), K. G. Milkaus žodynas ir gramatika (1800). J. Brodovskio žodynas neišspausdintas, jo rankraščiu naudojosi vėlesnių žodynų sudarytojai. G. Ostermejeris ir K. G. Milkus, ruošdami savo giesmynus, sukėlė ginčus, paskatinusius skirti didesnį dėmesį rašomajai kalba. Visa ši rašomoji veikla sudarė sąlygas pradėti lietuvišką grožinę literatūrą.
K. Donelaitis poemoje „Metai“ (1824 m., po 38 m. nuo autoriaus mirties, išleido M. L. G. Rėza) rašė liaudiškai, gyvai ir juo sekant buvo praturtina rašomoji kalba. M. L. G. Rėza išleido pirmąjį lietuvių liaudies dainų rinkinį („Dainos“ 1825 m.), naują Biblijos vertimą (1816).
XIX a. pradžioje, formuojantis lyginamajai kalbotyrai, atkreiptas dėmesys į lietuvių kalbą kaip į artimiausią indoeuropiečių prokalbei. Indoeuropeistams labiausiai rūpėjo senoviškiausias lietuvių kalbos variantas, vartotas pietinėje Prūsijos dalyje, juo remiantis buvo sukurta Mažosios Lietuvos lietuvių rašomoji kalba. Vokiečių kalbininkas A. Šleicheris nukako į Prūsiją tirti gyvosios lietuvių kalbos, 1856 m. Prahoje išleido pirmąją mokslinę „Lietuvių kalbos gramatiką“. Kitas vokiečių kalbininkas, G. H. F. Neselmanas, išspausdino lietuvių kalbos žodyną (1851), lietuvių liaudies dainų rinkinį (1853), tiriamąjį K. Donelaičio raštų leidimą (1869) ir dvi prūsų kalbos studijų knygas, įvedusias šią kalbą į indoeuropeistikos apyvartą.
1871 m. susikūrė Vokietijos imperija, ir Mažojoje Lietuvoje sustiprėjo germanizacija. Lietuvių kalbą uždrausta vartoti mokyklose ir valdžios įstaigose, ėmė mažėti lietuvių kalbos vartotojų. Sumenko rašomoji kalba, ėmė plūsti germanizmai, vokiškos konstrukcijos. Tokiomis sąlygomis gyvenęs ir dirbęs Mažosios Lietuvos kalbininkas F. Kuršaitis labai nusipelnė ne tik lituanistikai, bet ir lyginamajai kalbotyrai. Didžiausi jo darbai – lietuvių kalbos gramatika (1876) ir dviejų dalių vokiečių–lietuvių (2 t. 1870–1874) ir lietuvių–vokiečių (1883) kalbų žodynas.
Rytinis raštų variantas išnyko XVIII a. pradžioje, vidurinis, nors ir gyvavo XIX a., bet labai sumenko ir sumišo su kitomis tarmėmis. XIX a., tautinio atgimimo laikotarpiu, kuriant bendrinę kalbą orientuotasi į vakarų aukštaičių kauniškių šnektą, kurios tęsinio pagrindu buvo susiformavęs Mažosios Lietuvos vakarinis raštų variantas. Tuo metu jis buvo gyvai vartojamas ir labai artimas kauniškių šnektai, tad, galima sakyti, buvo pritaikytas bendrinei kalbai, ir kai kurios Mažosios Lietuvos kalbos ypatybės buvo perkeltos į dabartinę bendrinę lietuvių kalbą (tariamosios nuosakos galūnė -čiau (eičiau) vietoj Didžiosios Lietuvos -čia, -čio, -tau; ja, ta, jas, tas vietoj kauniškių ją (jai), tą (tai), jąs (jais), tąs (tais); ten vietoj kauniškių tę; tvirtapradis priesagų -ýbė, -ýtis, -ýtė, -áitis, -áitė kirčiavimas vietoj kauniškių tvirtagalio bei keletas kitų dalykų).
Išnašos
- Z. Zinkevičius (2018-05-02, red. 2021-06-02). T. Paulauskytė (red.). „Lietuvių rašomoji kalba“. VLE. Nuoroda tikrinta 2024-11-04.
{{cite web}}: Patikrinkite date reikšmes:|date=() - Z. Zinkevičius (1988). Lietuvių kalbos istorija: senųjų raštų kalba. III. Vilnius: „Mokslas“. pp. 14–26. ISBN 5-420-00102-0.
- Z. Zinkevičius (1988). Lietuvių kalbos istorija: senųjų raštų kalba. III. Vilnius: „Mokslas“. pp. 234–236. ISBN 5-420-00102-0.
- Z. Zinkevičius (1988). Lietuvių kalbos istorija: senųjų raštų kalba. III. Vilnius: „Mokslas“. p. 173. ISBN 5-420-00102-0.
- D. Taparauskienė (2024). „Jonas Rėza – senosios lietuvių rašomosios kalbos normintojas“. sirvintuvb.lt. Nuoroda tikrinta 2024-11-04. „Prasidėjus XIX a. pabaigos tautiniam lietuvių atgimimui ir ėmus leisti Aušrą, ši rašomoji kalba iš esmės perkelta į Didžiąją Lietuvą ir sudarė pagrindą mūsų dabartinei kalbai.“
- Z. Zinkevičius (1994). Lietuvių kalbos dialektologija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. pp. 29–30, 32. ISBN 5-420-00778-9.
- Z. Zinkevičius (1981). Lietuvių kalbos istorinė gramatika: įvardžiai, būdvardžiai, skaitvardžiai, veiksmažodžiai, nekaitomosios kalbos dalys, istorinės sintaksės apybraiža. II. Vilnius: „Mokslas“. p. 124.
- Z. Zinkevičius (1994). „ten“. Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė. Nuoroda tikrinta 2025-03-29.
| Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu. |
Autorius: www.NiNa.Az
Išleidimo data:
vikipedija, wiki, lietuvos, knyga, knygos, biblioteka, straipsnis, skaityti, atsisiųsti, nemokamai atsisiųsti, mp3, video, mp4, 3gp, jpg, jpeg, gif, png, pictu, mobilusis, porn, telefonas, android, iOS, apple, mobile telefl, samsung, iPhone, xiomi, xiaomi, redmi, pornografija, honor, oppo, Nokia, Sonya, mi, pc, web, kompiuteris, Informacija apie Lietuvių raštų kalba, Kas yra Lietuvių raštų kalba? Ką reiškia Lietuvių raštų kalba?
Lietuviu rastu kalba salyginis keliu senosios lietuviu rasomosios kalbos variantu pavadinimas 1547 m M Mazvydo katekizmas pirmoji spausdinta lietuviska knyga Tiksliai nezinoma kada atsirado lietuvisku rastu Tikriausiai lietuviu rastijos pradzia priskirtina krikscionybes įvedimo laikams Iki tol lietuviai turejo tik padedanciu ka nors įsiminti mnemotiniu zenklu Matyt poterius į lietuviu kalba pranciskonu vienuoliai isverte krikstijant Mindauga 1250 1251 Islike vertimu is vokieciu kalbos elementu galbut versta ir kitu maldu bei giesmiu Sie vertimai turejo buti uzrasyti krikstijamuju vartotu lietuviu kalbos variantu t y sostines Vilniaus Lietuva krikstyti pradeta nuo Vilniaus ir jo apylinkiu gyventoju kalba priklausancia rytu aukstaiciu patarmei To laikotarpio lietuvisku tekstu nera islike pradejus leisti knygas jie tapo nebereikalingi Issaugota tik velesniu įrasu ju sutinkama nuo XVI a pradzios lotynu kalba spausdintose knygose Siuos įrasus paliko Vilniaus pranciskonu vienuoliai rasyta Vilniaus ir jo apylinkiu kalbos variantu rytu aukstaiciu vilniskiu snekta Pradejus leisti lietuviskas knygas formavosi ne vienas bet trys rasomosios kalbos variantai 1 vadinamasis rytinis kiles is Vilniaus ir jo apylinkiu snektos ir vadintas tiesiog lietuviu kalba 2 vidurinis vartotas Zemaiciu vyskupijos reikalams ir vadintas zemaiciu kalba neturejo nieko bendra su zemaiciu tarme ir 3 vakarinis susidares Vokieciu ordino uzimtose lietuviu gyvenamose zemese Mazojoje Lietuvoje Lietuvisku knygu leidyba paskatino reformacija ir kontrreformacija protestantai ir katalikai eme varzytis tarpusavyje stengdamiesi tikinciuosius patraukti į savo puse Rytinis rastu variantasPaskutinio 1713 m K Sirvydo Dictionarium Trium Lingvarum in usum Studiosae Iuventutis leidimo antrastinis puslapis Sis variantas tese rankrasciu kalbos tradicija Juo parasytu knygu esama tik nuo XVII a pradzios Pirmoji knyga anoniminis 1605 m katekizmas jį vertes asmuo turejo buti kiles is netoli Vilniaus esanciu vietoviu is Maisiagalos Nemencines ar Pabrades Svarbiausias sios rasomosios kalbos autorius nuo Anyksciu kiles K Sirvydas Jis rase vilnieciu kalba taciau randama ir jo gimtosios tarmes ypatybiu daugiau ju yra ankstyvuosiuose darbuose velesnius taise J Jaknavicius ir nezinomas asmuo ar asmenys K Sirvydo svarbiausieji isleisti darbai pamokslu rinkinys Punktai sakymu 1629 1644 m ir du trikalbiai lietuviu lotynu lenku kalbu zodynai apytiksliai 1620 ir 1631 m antrojo paskutinis leidimas 1713 m įtvirtino vilnieciu rasomaja kalba Nuo K Sirvydo zodyno prasidejo lietuviu leksikografija F V Hako zodynas Mazojoje Lietuvoje buvo isleistas mazdaug po 100 metu Be sio K Sirvydo zodyno Lietuvos Didziosios Kunigaikstystes teritorijoje nebuvo isleista jokiu kitu iki XIX a pabaigos si knyga buvo pagrindinis saltinis besimokantiesiems lietuviu kalbos Įtvirtinti rytinį kalbos varianta padejo ir J Jaknavicius Jo pamokslams skirtas darbas Lenkiskos ir lietuviskos evangelijos islikes 1647 m leidimas XVII XIX a pasirode daugiau kaip 40 leidimu kaip ir K Sirvydo veikalai naudotas visoje etnineje Lietuvoje Visai Lietuvai buvo skirti rytiniu variantu isleisti taip pat ir R Belarmino mazojo katekizmo vertimas 1677 atliktas nezinomo asmens pamaldu bei apeigu liturgines tvarkos savadai su lietuviskais apeiginiais tekstais Agenda parva 1616 1630 Rituale sacramentorum 1633 1799 m isejo apie 40 leidimu Istorines salygos rytiniam variantui pletotis buvo nepalankios nes Vilniaus aukstuomene sulenkejo truko demesio lietuviu kalbai tad XVIII a pradzioje si rasomoji kalba sunyko Vilniuje rasanciuju lietuviskai nebeliko Lietuvos Didziojoje Kunigaikstysteje ne tik rastijoje bet ir gyvai bendraujant vis dazniau eme įsigaleti lenku kalba nors smulkioji bajorija lietuviu kalba islaike iki XIX a pabaigos ar XX a pradzios Apie 1705 m rytinis rasomasis variantas liovesi gyvaves nors Vilniaus miesto prastuomene ir toliau snekejo lietuviskai Jei Lietuvos ir Vilniaus miesto istorines salygos butu susiklosciusios kitaip si is krasto ekonominio ir kulturinio centro valstybes sostines kilusi rasomoji kalba galejo tapti visos Lietuvos bendrine kalba Rytinis rastu variantas pasizymejo siomis kalbinemis ypatybemis a e ir dvigarsiai an am en em cia buvo siaurinami ir tariami kaip u į un um in im zusis zasis tįsia tesia runka ranka kumpas kampas pinki penki timpe tempe l kietinamas pries e tipo balsius ledas arba ladas ledas lekti lekti kartais dzukuojama c dz paversti c dz daznas pridetinis jotas toj ta tiej tie tuoj tuo ir kt Vidurinis rastu variantasTitulinis M Dauksos Postiles Postilla catholicka tai est Izguldimas ewangeliu kiekwienos nedelos ir szwetes per wissus metus puslapis Vidurinis rastu variantas tuo metu vadintas zemaiciu kalba Jis formavosi anu laiku Zemaiciu vyskupijos tesusios Zemaiciu kunigaikstijos tradicijas viduryje Vidurio Lietuvos zemumose nors knygos siuo variantu is pradziu spausdintos Vilniuje nes tik ten buta spaustuviu ir tik veliau Kedainiuose Sis rastu variantas kilo is vakaru aukstaiciu patarmes rytiniu pakrasciu Vidurinio rastu varianto pradininkas ir svarbiausiasis autorius buvo kedainiskis M Dauksa Jo verstas katekizmas 1595 pirmoji islikusi Lietuvos Didziojoje Kunigaikstysteje isspausdinta lietuviska knyga Lenkiskai parasytoje svarbiausio savo darbo Postile 1599 prakalboje M Dauksa aukstino gimtaja kalba akcentavo jos svarba tautos vienybei ir islikimui valstybes savarankiskumui skatino Lietuvos aukstuomene neatsisakyti gimtosios kalbos Siuo rastu variantu savo knygas leido ir Lietuvos evangelikai reformatai M Petkevicius Lenkiskas ir lietuviskas katekizmas 1598 m J Morkunas pamokslu rinkinys Postila lietuviska 1600 m vertejas nezinomas M S Slavocinskio katalikiskasis giesmynas 1646 pradzioje buvo parasytas pietu zemaiciu patarme bet veliau perrasytas viduriniu variantu Kiti svarbus velesni evangeliku reformatu rastai Knyga nobaznystes krikscioniskos 1653 ir S B Chylinskio į lietuviu kalba 1656 1659 m isversta Biblija pradeta spausdinti 1660 m Londone 1662 m spausdinimas sustabdytas isliko Naujojo Testamento vertimo rankrastis ir dalis Senojo Testamento isspausdinto teksto Provincijoje aukstuomene lenkejo leciau todel sis rastu variantas issilaike iki lietuviu tautinio atgimimo XIX a ir įsiliejo į besiformuojancia dabartine bendrine kalba nors ilgainiui buvo įgijes įvairiu tarmiu ypac zemaiciu bruozu Vidurinio rastu varianto kalba buvo palyginti artima dabartinei bendrinei kalbai Pagrindinis skirtumas l kietinimas pries e tipo balsius ledas arba ladas ledas lekti lekti Si ypatybe budinga ir rytiniam rastu variantui ji skyre Lietuvos Didziojoje Kunigaikstysteje vartojama lietuviu kalba nuo vartotos Mazojoje Lietuvoje Vakarinis rastu variantasSis variantas vartotas Prusijoje kurios gyventoju didele dalį sudare lietuviai Mazoji Lietuva Vakarinis rastu variantas kilo is vakaru aukstaiciu patarmes pietines snektos tenyksciu busimuju baltasermegiu Si snekta is visu lietuviu kalbos tarmiu geriausiai islaike kalbos senaja struktura Cia maziausiai pakites garsynas nesutrumpejusios galunes islaikyta senoji linksniavimo ir asmenavimo sistema Mazojoje Lietuvoje rastijos pradzia paskatino reformacija Lietuvoje knygos pradetos spausdinti del kontrreformacijos Cia anksciausiai pradetos leisti lietuviskos knygos zinovu kolektyvai rupinosi lietuvisku veikalu rengimu ir rasytines kalbos tvarkymu 1544 m įsteigtame Karaliauciaus universitete mokesi daug Lietuvos Didziosios Kunigaikstystes lietuviu 1718 1944 m veike Lietuviu kalbos seminaras pirma karta aukstojoje mokykloje lietuviu kalba destyta kaip savarankiskas dalykas 1579 m įkurtame Vilniaus universitete įsteigti Lietuviu kalbos katedra planuota tik 1822 m taciau sis sumanymas liko neįgyvendintas J Bretkuno 1591 m Postiles virselis 1547 m pasirode M Mazvydo pirmasis zinomas lietuvis baiges Karaliauciaus universiteta Katekizmas pirmoji lietuviska spausdinta knyga Tokiu budu lietuviu kalba tapo oficialiai rasomaja knygoje esama norminimo uzuomazgu M Mazvydas rase ne vienu is triju lietuviu rastu kalbos variantu o pietu zemaiciu patarme su tam tikromis vakaru aukstaiciu ypatybemis kuriu velesniuose jo darbuose vis daugejo B Vilentas irgi kiles is Lietuvos rase gimtaja pazemaicio vakaru aukstaiciu patarme nekietintas priebalsis l pries e tipo balsius bet trumpintos nekirciuotos galunes 1579 m pasirode B Vilento Enchiridionas ir Evangelijos bei epistolos tai buvo pirmieji lietuviskai isleisti evangeliju tekstai Seniausias zinomas lietuviskas pamokslu rinkinys 1563 1573 m rankrastine Volfenbiutelio postile Nezinoma kas ja isverte taciau autorius pagal kalbos ypatybes turejo buti kiles is pietu aukstaiciu ploto jo vertima stengtasi priartinti prie Mazosios Lietuvos tarmes J Bretkunas pirmasis is Mazosios Lietuvos kiles lietuviu rastijos darbuotojas Jis rase gimtaja vietines vakaru aukstaiciu patarmes pietine snekta vartodamas tam tikras siaurines snektos ir zemaiciu tarmes formas 1589 m jis isleido giesmyna 1591 m dvieju daliu pamokslu rinkinį Postile 1590 m baige versti Biblija taciau ji kazkodel liko neisspausdinta Zemaitis is Lietuvos S Vaisnoras rase Mazosios Lietuvos vakaru aukstaiciu patarmes siaurine snekta su zemaiciu tarmes bruozais 1600 m jis isleido knyga Zemciuga teologiska Iki XVII a pradzios Mazosios Lietuvos rastuose maisyti vietines vakaru aukstaiciu patarmes abieju snektu archajiskos pietines ir nekirciuotas galunes trumpinancios siaurines bruozai su zemaiciu tarmes elementais Nuo XVII a rastuose įsigali pietine snekta Pirmoji knyga kurioje ji vyravo buvo J Rezos isleistas psalmynas Psalteras Dovydo 1625 m J Bretkuno isverstas psalmes J Reza suredagavo ir perrase Galutinai pietine snekta įtvirtino D Kleino gramatikos 1653 m Grammatica Litvanica lotynu kalba tai seniausia islikusi spausdinta lietuviu kalbos gramatika jos trumpesnis variantas 1654 m isleistas vokieciu kalba pavadinimu Compendium Litvanico Germanicum D Kleinas stengesi suvienodinti sunorminti lietuviu rastu kalba ja istobulinti 1666 m isspausdintame giesmyne D Kleinas pritaike kalbos normas kurias nustate savo gramatikose D Kleino gramatikomis vadovavosi velesniu gramatiku autoriai Skirtingai nei Lietuvos Didziojoje kunigaikstysteje Prusijoje lietuviu kalba buvo pasitelkiama ir viesiesiems krasto reikalams ja buvo leidziami valdzios įsakai seniausieji zinomi paskelbti 1578 m veliau įsaku leista ir daugiau formavosi kanceliarinis stilius Ilgainiui Mazosios Lietuvos rasomoji ir snekamoji kalba eme skirtis todel siekiant ja atnaujinti priartinti prie gyvosios kalbos pradeta pirmoji kalbine diskusija kuria sukele 1706 m M Merlino paskelbtas traktatas lotynu kalba Pagrindinis lietuviu kalbos principas Principium primarium in lingva Lithvanica Jame primygtinai patariama rasyti taip kaip zmones sneka vengti svetimybiu issakomas kalbos grynumo siekis M Merlino reikalavimus įgyvendino J Sulcas jis tokia gyva kalba isverte keleta Ezopo pasakeciu 1706 si knyga pirmoji lietuviska pasaulietine P Ruigio 1745 m knygos Betrachtung der littauischen Sprache in ihrem Ursprunge Wesen und Eigenschaften Lietuviu kalbos kilmes budo ir savybiu tyrinejimas titulinis lapas Leista daug religines literaturos 1735 m Biblija ne sykį pakartota ne vienas giesmynas katekizmas didaktinio turinio knygos XVIII a pasirode ir kalbotyros literaturos F V Hako zodynas su trumpa lietuviu kalbos gramatika 1730 P Ruigio knyga Lietuviu kalbos kilmes budo ir savybiu tyrinejimas 1745 zodynas 1747 jo sunaus P F Ruigio gramatika 1747 G Ostermejerio gramatika 1791 K G Milkaus zodynas ir gramatika 1800 J Brodovskio zodynas neisspausdintas jo rankrasciu naudojosi velesniu zodynu sudarytojai G Ostermejeris ir K G Milkus ruosdami savo giesmynus sukele gincus paskatinusius skirti didesnį demesį rasomajai kalba Visa si rasomoji veikla sudare salygas pradeti lietuviska grozine literatura K Donelaitis poemoje Metai 1824 m po 38 m nuo autoriaus mirties isleido M L G Reza rase liaudiskai gyvai ir juo sekant buvo praturtina rasomoji kalba M L G Reza isleido pirmajį lietuviu liaudies dainu rinkinį Dainos 1825 m nauja Biblijos vertima 1816 XIX a pradzioje formuojantis lyginamajai kalbotyrai atkreiptas demesys į lietuviu kalba kaip į artimiausia indoeuropieciu prokalbei Indoeuropeistams labiausiai rupejo senoviskiausias lietuviu kalbos variantas vartotas pietineje Prusijos dalyje juo remiantis buvo sukurta Mazosios Lietuvos lietuviu rasomoji kalba Vokieciu kalbininkas A Sleicheris nukako į Prusija tirti gyvosios lietuviu kalbos 1856 m Prahoje isleido pirmaja moksline Lietuviu kalbos gramatika Kitas vokieciu kalbininkas G H F Neselmanas isspausdino lietuviu kalbos zodyna 1851 lietuviu liaudies dainu rinkinį 1853 tiriamajį K Donelaicio rastu leidima 1869 ir dvi prusu kalbos studiju knygas įvedusias sia kalba į indoeuropeistikos apyvarta 1871 m susikure Vokietijos imperija ir Mazojoje Lietuvoje sustiprejo germanizacija Lietuviu kalba uzdrausta vartoti mokyklose ir valdzios įstaigose eme mazeti lietuviu kalbos vartotoju Sumenko rasomoji kalba eme plusti germanizmai vokiskos konstrukcijos Tokiomis salygomis gyvenes ir dirbes Mazosios Lietuvos kalbininkas F Kursaitis labai nusipelne ne tik lituanistikai bet ir lyginamajai kalbotyrai Didziausi jo darbai lietuviu kalbos gramatika 1876 ir dvieju daliu vokieciu lietuviu 2 t 1870 1874 ir lietuviu vokieciu 1883 kalbu zodynas Rytinis rastu variantas isnyko XVIII a pradzioje vidurinis nors ir gyvavo XIX a bet labai sumenko ir sumiso su kitomis tarmemis XIX a tautinio atgimimo laikotarpiu kuriant bendrine kalba orientuotasi į vakaru aukstaiciu kauniskiu snekta kurios tesinio pagrindu buvo susiformaves Mazosios Lietuvos vakarinis rastu variantas Tuo metu jis buvo gyvai vartojamas ir labai artimas kauniskiu snektai tad galima sakyti buvo pritaikytas bendrinei kalbai ir kai kurios Mazosios Lietuvos kalbos ypatybes buvo perkeltos į dabartine bendrine lietuviu kalba tariamosios nuosakos galune ciau eiciau vietoj Didziosios Lietuvos cia cio tau ja ta jas tas vietoj kauniskiu ja jai ta tai jas jais tas tais ten vietoj kauniskiu te tvirtapradis priesagu ybe ytis yte aitis aite kirciavimas vietoj kauniskiu tvirtagalio bei keletas kitu dalyku IsnasosZ Zinkevicius 2018 05 02 red 2021 06 02 T Paulauskyte red Lietuviu rasomoji kalba VLE Nuoroda tikrinta 2024 11 04 a href wiki C5 A0ablonas Cite web title Sablonas Cite web cite web a Patikrinkite date reiksmes date Z Zinkevicius 1988 Lietuviu kalbos istorija senuju rastu kalba III Vilnius Mokslas pp 14 26 ISBN 5 420 00102 0 Z Zinkevicius 1988 Lietuviu kalbos istorija senuju rastu kalba III Vilnius Mokslas pp 234 236 ISBN 5 420 00102 0 Z Zinkevicius 1988 Lietuviu kalbos istorija senuju rastu kalba III Vilnius Mokslas p 173 ISBN 5 420 00102 0 D Taparauskiene 2024 Jonas Reza senosios lietuviu rasomosios kalbos normintojas sirvintuvb lt Nuoroda tikrinta 2024 11 04 Prasidejus XIX a pabaigos tautiniam lietuviu atgimimui ir emus leisti Ausra si rasomoji kalba is esmes perkelta į Didziaja Lietuva ir sudare pagrinda musu dabartinei kalbai Z Zinkevicius 1994 Lietuviu kalbos dialektologija Vilnius Mokslo ir enciklopediju leidykla pp 29 30 32 ISBN 5 420 00778 9 Z Zinkevicius 1981 Lietuviu kalbos istorine gramatika įvardziai budvardziai skaitvardziai veiksmazodziai nekaitomosios kalbos dalys istorines sintakses apybraiza II Vilnius Mokslas p 124 Z Zinkevicius 1994 ten Lietuviu kalbos etimologinio zodyno duomenu baze Nuoroda tikrinta 2025 03 29 Sis straipsnis yra tapes savaites straipsniu