Hirto dėsnis

Hirto dėsnis (Hirto – Illič-Svityčiaus dėsnis) – baltų ir slavų kalbose galiojantis fonetinis dėsnis, 1895 m. atrastas Vokietijos kalbininko H. Hirto (vok. H. Hirt).

Hirto dėsnis – svarus argumentas, kad kažkada galėjusi būti vieninga baltų-slavų prokalbė.

Indoeuropiečių prokalbei Hirto dėsnis svarbus tuo, kad jis nustato griežtus baltų-slavų ir vedų-senovės graikų kirčiavimo atitikmenis.

Veikimo atvejai

Pasak šiuolaikinės šio dėsnio traktuotės, kirtis atsikėlė į ankstesnį skiemenį, kuriame buvo balsių kaitos nepatiriantis balsis arba skiemeninis balsingasis priebalsis (skiemeninis sonantas), jeigu tame ankstesniame skiemenyje iš karto po balsio arba skiemeninio balsingojo priebalsio ėjo neskiemeninis gerklinis garsas – laringalas. Hirto dėsnis neveikė, jei laringalas ėjo prieš balsį arba jei laringalas ėjo po antrojo dvibalsio dėmens. Hirto dėsnis negaliojo skiemenyse, kuriuose ilgasis balsis buvo paveldėtas iš indoeuropiečių prokalbės arba atsiradęs dėl Vinterio dėsnio, taip pat tuomet, kai laringalas būdavo įsiterpęs tarp balsių.

Hirto dėsnis nepaaiškina *-u- kamieno daiktavardžių, pavyzdžiui, slavų *sŷnъ 'sūnus', kirčiavimo, kurie priklauso cirkumfleksu pasižyminčiai c akcentinei paradigmai. V. Illič-Svityčius tokį kirčiavimą laikė antriniu, bet K. Ebelingas teigia jo argumentus esant neįtikinamus.

Be to, Hirto dėsnis ne vienu atveju netinka veiksmažodžiams: serb. pȉti 'gerti', aoristas: pȉh 'išgėriau', pî 'jis išgėrė', formos su priesaga -l-: pȉo, píla.

Remdamasis šiais atvejais, K. Ebelingas padarė išvadą, kad pagal Hirto dėsnį kirtis buvo atkeliamas iš tiesiogiai paskesnio skiemens, o vėliau paradigmose, kur formos su atitrauktu kirčiu sudarė daugumą, vyko išlyginimas pagal analogiją.

Pavyzdžiai

Pirmąjį dėsnio veikimą atskleidžiantį sąrašą sudarė pats H. Hirtas, vėliau jį papildė J. J. Mikola (suom. J. J. Mikkola) ir T. Ler-Splavinskis (lenk. T. Lehr-Spławiński).

ide. *dʰuh₂mós 'dūmas' (skr. धूमः dhūmáḥ^?, sen. gr. θῡμός 'gyvybės kvėpavimas, gyvybės pradas, gyvybė') > (baltų-slavų *ˈdūˀmas) > liet. dū́mas, latv. dũms; slav. *dy̋mъ (a akcentinė paradigma) > serb. dȉm (kilm. dȉma), rus. дым (kilm. ды́ма), ček. dým;
ide. *gʷriHwéh₂ 'sprandas, karčiai' (skr. ग्रीवा grīvā́^?) > (baltų-slavų *ˈgrīˀṷāˀ) > latv. grĩva; slav. *gri̋va (a akcentinė paradigma) > serb. grȉva, slovėn. gríva, bulg. гри́ва, rus. гри́ва;
ide. *pl̥h₁nós 'pilnas' (skr. पूर्णः pūrṇáḥ^?) > (baltų-slavų *ˈpīˀlnas) > liet. pìlnas, latv. pil̃ns; slav. *ˈpīlnu (a akcentinė paradigma) > serb. pȕn;
ide. *puHrós (skr. पूरः pūráḥ^?, sen. gr. πῡρός 'kvietys, pūras') > liet. pū̃ras; slav. *py̋rъ > serb. pȉr (kilm. pȉra), ček. pýr 'varputis';
ide. *dl̥h₁gʰós 'ilgas' (skr. दीर्घः dīrgháḥ^?, sen. gr. δολιχός) > liet. ìlgas, latv. il̃gs, serb. dȕg;
ide. *deh₂iu̯er- 'dieveris' (skr. देवा devā́^?, sen. gr. δᾱήρ) > liet. díeveris, dieverìs, latv. diẽveris; slav. *dě̋verь > serb. dȅvēr, rus. де́верь;
ide. *dʰoHnéh₂ 'duona' > baltų prok. *dṓnā > liet. dúona, latv. duõna.

Santykinė chronologija

Šis dėsnis galiojo ankstesniu laikotarpiu, iki skiemeninių sonantų hipotetinėje baltų-slavų prokalbėje netekimo (žr. „Baltų prokalbė: Priebalsiai“).

K. Ebelingas manė, kad Hirto dėsnis veikė anksčiau už Illič-Svityčiaus dėsnį.

Hirto dėsnio kritika ir neigimas

Hirto dėsnį neigė, pavyzdžiui, A. Mejė (pranc. A. Meillet), N. van Veikas (ol. N. van Wijk) ir T. Torbjornsonas (šved. T. Torbiörnsson). Jie teigė, kad šiais atvejais susiduriama su paskirų žodžių kirčio vietos svyravimu tam tikrose indoeuropiečių kalbose. Kadangi Hirto dėsnį patvirtinančių pavyzdžių daug, V. Illič-Svityčiaus manymu, juos visus priskirti atsitiktiniams kirčio vietos nesutapimams negalima.

Ukrainos akcentologas L. Bulachovskis, daugybėje savo darbų aptardamas baltų-slavų kalbų santykius, teigė, kad iš tiesų nėra rimto pagrindo manyti Hirto dėsnį galiojus slavų prokalbėje, nors drauge jis pažymėjo, kad Ler-Splavinskio įvesta Hirto dėsnio pataisa, skirta slavų prokalbės kirčiavimui, Hirto dėsnio veikimą šioje prokalbėje daro labiau įmanomą. Vis dėlto T. Chazagerovas Hirto dėsnį įvardija kaip abejotiną.

Savo ruožtu olandų kalbininkas P. Hendriksas (ol. P. Hendriks) kritikuoja Maskvos akcentologijos mokyklos atstovus, o konkrečiai – V. Dybo, nes jie šiam dėsniui suteikia miglotą statusą: tai susiję su V. Dybo abejonėmis, ar Hirto dėsnį galima taikyti daugybei slavų prokalbės kirčiavimo reiškinių.

Vokietijos kalbininkas G. Klingenšmitas (vok. G. Klingenschmitt) savo paskaitose apie slavų kirčiavimą Hirto dėsnio galiojimą slavų prokalbėje atmeta. T. Olanderis (ol. Th. Olander) rašo, kad G. Klingenšmito hipotezė iki galo niekur nebuvo publikuota, todėl ją sunku kritikuoti, tačiau pažymi, kad, sprendžiant iš žinomų duomenų, ji atrodo mažai tikėtina.

Taip pat skaitykite

Literatūra

Иллич-Свитыч, В. М. (1963). Именная акцентуация в балтийском и славянском. М.: Издательство АН СССР. pp. 78–82, 153–156.
Collinge, N. E. (1985). The Laws of Indo-European. Amsterdam — Philadelphia: John Benjamins Publishing Company. pp. 81-83.
Derksen, R. (1991). „Introduction to the History of Lithuanian accentuation“. Studies in Slavic and General Linguistics. 16: 77–78.
Kortlandt, Frederik (1975). „Slavic Accentuation“. A Study in Relative Chronology. Lisse: The Peter de Ridder Press.