Azərbaycan
Lietuva
Malta
ශ්රී ලංකාව
Türkmenistan
Türkiyə
Украина
Nepainioti su Baltijos finų kalbų grupe ir baltų kalba Baltų kalbosPaplitimasLietuva LatvijaKalbų skaičius2KilmėIndoeuro
Baltų kalbos
- Nepainioti su Baltijos finų kalbų grupe ir baltų kalba.
| Baltų kalbos | |
| Paplitimas | Lietuva, Latvija |
|---|---|
| Kalbų skaičius | 2 |
| Kilmė | Indoeuropiečių prokalbė
|
| Geografinis paplitimas | |
| Klasifikacija | rytų baltų, vakarų baltų |
Baltų kalbos – indoeuropiečių (ide.) kalbų grupė, kilusi iš baltų prokalbės. Baltų kalbų grupė iš kitų išsiskiria savo archajiškumu ir todėl yra tyrinėjama daugelyje pasaulio mokslo centrų. Ją sudaro gyvosios lietuvių, latvių kalbos (kartais kaip atskira kalba išskiriama latgalių kalba, kuri taip pat laikoma latvių kalbos tarme) ir mirusios – prūsų, jotvingių, kuršių, žiemgalių, sėlių, rytų galindų. Iš mirusiųjų baltų kalbų rašto paminklus paliko tik XVIII a. pradžioje išnykusi prūsų kalba.
Šiais laikais baltų (lietuvių ir latvių) kalbomis šneka daugiau nei 4,5 mln. žmonių (daugiausia Lietuvos ir Latvijos teritorijose, taip pat emigracijos šalyse – JAV, Vakarų Europoje). Senovėje baltų kalbos buvo paplitusios platesniame areale ir jomis kalbama dab. Lenkijos šiaurės rytuose ir dab. Karaliaučiaus srityje bei Baltarusijos šiaurės vakaruose. Iki VII–VIII, o vietomis iki XII ar net XV a., baltų kalbomis buvo kalbama dar platesnėje teritorijoje rytuose – iki Volgos aukštupio, Okos baseine ir iki Dniepro bei Pripetės vidurupio.
Termino kilmė ir baltų gentys
Istorinės žinios
Baltų terminą pirmąkart pavartojo vokiečių kalbininkas G. Neselmanas knygoje „Die Sprache der alten Preußen an ihren Überresten erläutert“ (Berlin, 1845). Terminas padarytas iš Baltijos jūros vardo, kuris gali būti susijęs su šaknimi balt-, nors dėl Baltijos vardo kilmės yra keletas hipotezių, iš jų tik viena sieja šį vardą su minėta baltiška šaknimi.
Iki tol buvo vartojami terminai lietuvių kalbos, latvių kalbos ir pan. Kalbininkai K. Jaunius ir K. Būga, remdamiesi I a. romėnų istoriko Kornelijaus Tacito veikale „Germania“ minimu Aestiorum gentes, taip pat ir vėlesnių istorikų šaltiniais, baltus vadino aisčiais. Remiantis senaisiais istoriniais šaltiniais, šiuo pavadinimu, kaip spėjama, buvo vadinama viena iš prūsų genčių. Todėl jis nėra itin plačiai vartojamas.
Senovės baltų etnosai
Įvairūs baltų etnosai nuo pat jų susiformavimo gyveno Europos indoeuropiečių arealo šiaurės rytuose, – į šiaurę bei šiaurės rytus nuo baltų kraštų jau akmens amžiuje plytėjo finų genčių žemės. Vandenvardžių studijos ir archeologijos duomenys rodo, kad sen. baltų arealas nuo II tūkst. pr. m. e. vakaruose siekė Oderį ir driekėsi iki Volgos ir Okos aukštupių rytuose, savo centrinėje dalyje apimdamas Nemuno baseiną, Dauguvos aukštupio bei vidurupio sritis ir Dniepro aukštupio bei vidurupio , o pietuose – visą Pripetės baseiną ir nemažą dab. Vakarų Ukrainos dalį. VIII a. pr. m. e. ir VI-V a. pr. m. e. baltų arealas dėl baltų migracijų ir kt. priežasčių dar išsiplėtė šiaurės rytų bei pietvakarių kryptimis, apimdamas ankstesniais laikais dab. šiaurės vakarų Rusijoje (Volgos ir Okos tarpupio vakarinėje dalyje) gyvenusių finų žemes.
VII-VIII a. sandūroje Desnos ir Okos baseinuose gyvenusių vad. Dniepro baltų, o vėliau – ir kitų, toliau į vakarus gyvenusių baltų žemes pradėjo kolonizuoti rytų slavai. Baigiantis šiai kolonizacijai (apie XII a. vidurį), pagrindinis baltų arealas apėmė šių dienų Lietuvą, Latviją, šiaurės vakarų Baltarusiją, Lenkijos Palenkės vaivadiją ir buv. Rytprūsius; kita vertus, kone visoje lingvistiškai suslavėjusioje sen. baltų arealo dalyje bent jau XIII-XIV a. dar gyvavo daugybė įvairaus dydžio baltiškų „salų“, o ankstesnio baltų arealo ryčiausioje dalyje baltiškai kalbėta, matyt, iki pat Naujųjų amžių pradžios: nors rusėniškoje Nestoro kronikoje Protvos baseine gyvenusi baltiška galindų gentis minima aprašant tik XI-XIII a. įvykius, rusų archeologas V. Sedovas (Валентин Васильевич Седов) teigia, kad rusai Protvos baseino miškus kolonizavo ir galindų genties likučius asimiliavo tik XV-XVI a. (taip pat žr. „Rytų galindų kalba“).
Ilgiausiai išlikusias baltų (lietuvių) salas liudija ir katalikiškų bažnyčių, statytų po Lietuvos krikšto (1387), arealas rytuose (žr. „Obolcai“), nes jos buvo statomos tik lietuviams (rytų slavai krikštijosi 988 m. ir jų poreikiams buvo statomos cerkvės).
Baltų slavėjimas rytuose nesibaigęs ir mūsų dienomis: ir vakarų Baltarusijoje, ir vakarų Rusijoje tebėra lietuviškai ar latgališkai kalbančių kaimų.
Bendrumai su germanų ir slavų kalbomis
Baltų, slavų ir germanų kalbos turi bendrybių, kurių nėra kitose ide. kalbose. Tai verčia manyti, jog dalantis ide. prokalbei (maždaug 3 tūkstantmetis pr. m. e.), iš pradžių susidarė zoninės prokalbės. Viena iš tokių galėjo būti Vidurio Europoje atsidūrusi germanų – baltų – slavų (gal dar ir trakų) prokalbė, arba tarmių grupė. Jos bendrą arealą gali rodyti virvelinės keramikos kultūros teritorija, apėmusi Dauguvos, Vyslos, Elbės baseinus, Dniepro aukštupį, siekusi Reiną. Vadinasi, arealas apėmė dabartinius Nyderlandus, Daniją, Pietų Švediją, dalį Vokietijos, Lenkiją, Baltijos šalis, Vakarų Rusiją.
Iš tik baltų ir germanų kalboms būdingų bendrybių minėtinas bendras skaitvardžių 11-19 (germanų kalbose tik 11 ir 12) darybos modelis ('vienas lieka po dešimties'); esama bendrų tik su germanais žodžių šaknų (per 60), pvz., liet. darbas ir senovės islandų djarfr 'drąsus', s. angl. deorfan 'dirbti', liet. griebti ir got. greipan, liet. gomurys ir senovės islandų gómr ir kt.
Iš baltų – slavų – germanų bendrumų visada minimas daugiskaitos naudininke ir įnagininke esantis -m- (kitose ide. kalbose -b(h)-), pvz., liet. vilkams : rus. volkam : got. wulfam; liet. sūnumis : rus. synami : germanų prokalbės *sunumiz. Bendras yra skaitvardis 1000, taip pat apie 70 bendrų žodžių, pvz., liet. liaudis : rus. liud : sen. vok. liut, liet. valdyti : rus. vladetj, vlastovatj : got. valdan ir kt.
Kalbų epochoje radosi skolinių iš germanų kalbų: gatvė, budelis, pinigas, kunigas, kalkė, yla ir kt. Ypač daug germanizmų pateko į latvių kalbą.
Baltų kalboms artimiausios yra slavų kalbos (priskaičiuojama per 300 bendrų baltams ir slavams žodžių, kurių atitikmenų nėra kitose ide. kalbose, taip pat randama nemaža morfologijos, sintaksės bendrybių). Todėl kai kurie lingvistai mano, kad baltai ir slavai kadaise sudarę vieną baltų-slavų šaką, vėliau suskilusią į dvi atskiras atšakas (A. Šleicheris). Tačiau kiti tokiai nuomonei nepritaria ir tvirtina, kad baltų ir slavų kalbos išriedėjusios iš labai artimų prokalbės tarmių (A. Mejė), o daugelis toms kalboms būdingų bendrybių esą arba paveldėtos iš ide. prokalbės, arba atsiradusios vėliau dėl artimų baltų ir slavų kalbų kontaktų (J. Rozvadovskis, J. Endzelynas).
Dar viena hipotezė teigia, kad slavų kalbos kilo iš periferinių baltų dialektų (V. Toporovas, V. Ivanovas). Šiai hipotezei paremti pasitelktos bendrybės, būdingos tik slavams ir vakarų baltams, pvz., prūs. nuson : lenk. nasze, rus. naše (liet. mūsų, latv. mūsu), prūs. twais emmens : rus. tvoje imia (liet. tavo vardas, latv. tavs vārds), prūs. genno : lenk. żona, rus. žena (liet. žmona, latv. sieva), prūs. golimban : rus. goluboi (liet. mėlynas, latv. zils).
Chrestomatinė baltų – slavų bendrybė yra mišrieji dvigarsiai, kilę iš ide. prokalbės skiemeninių sonantų *ṛ, *ḷ, *ṃ, *ṇ, pvz., liet. gurklys: rus. gorlo, latv. pirksts 'pirštas' : rus. perstenj, liet. gumbas : rus. guba (iš *gumba), latv. vilks : lenkų wilk. Iš morfologijos bendrumų akcentuojamas vienodas būdvardžių darybos modelis (būdvardis + įvardis), vienoda vienaskaitos kilmininko galūnė -a (tiesa, tik rytų baltų), pvz., latv. ezera : rus. ozera. Yra sintaksės bendrybių, pvz., dvigubas neiginys (aš nieko nenoriu), neiginio kilmininkas (nedirbti darbo), tarinio įnagininkas (jis buvo mokytoju). Su slavais baltai vienodai vadina sąvokas galva, liepa, eiti, žalias, karvė, varna, geležis, krėslas, boba, ungurys ir kt. Kai kurie bendrašakniai žodžiai baltų ir slavų kalbose įgiję kitą reikšmę, plg. liet. Dievas, prūs. Deiwis : rus. divo 'stebuklas', liet. veidas, latv. veids 'forma' : rus. vid 'išvaizda', liet. bernas, latv. bērns 'vaikas' : rus. bremia 'našta' ir t. t.
Kalbų epochoje dėl abipusės įtakos atsirado skolinių tiek baltų, tiek slavų kalbose, plg. slavizmus lietuvių kalboje agurkas, bažnyčia, aliejus, dvaras, miestas, Kūčios, Kalėdos, Velykos, mėsa, muitas ir kt. Iš žinomesnių baltizmų rusų kalboje minėtini kovš ’kaušas’, diogotj 'degutas', jantarj 'gintaras'; daug baltizmų yra Baltarusijos ir Vakarų Rusijos bei Šiaurės Rytų Lenkijos tarmėse. Dėl baltų kalbų įtakos rytų slavų kalbose atsirado pleofonija, plg. golova (greta senoviško glava), vorona (plg. lenkų wrona), „akavimas“ (ypač būdingas baltarusių kalbai) ir kiti reiškiniai, dėl kurių rytų slavai ėmė skirtis nuo savo vakarinių ir pietinių gentainių.
Baltų ir finų kalbų santykiai
Būdami ide. šiaurės rytų avangardas ir pakraštys, baltai pirmiausia susidūrė su finais (lyvių, estų, suomių ir kt. protėviais). Kontaktai su jais truko ilgai, nuo II tūkstantmečio pr. m. e., o paskutinieji lyviai Latvijos teritorijoje baigia asimiliuotis mūsų dienomis. Tuos kontaktus liudija nemažai baltiškų žodžių, išlikusių ligi šiol finų kalbose, pvz.: suom. härkä, est. härg 'jautis' (plg. liet. žirgas), est. hein 'šienas', suom. ir est. kirves 'kirvis'; suom. pirtti 'dūminė pirkia' (plg. liet. pirtis, latv. pirts), suom. morsian, est. mõrsja 'nuotaka' (plg. liet. marti, latv. mārša 'brolienė; marti'), suom. tarha 'daržas', suom. taivas 'dangus' (plg. liet. dievas iš senesnio *deivas), est. takijas 'varnalėša' (plg. liet. dagys iš senesnio *dagijas) ir kt.
Baltizmų, tiesa, gerokai mažiau, yra ir Volgos finų kalbose (daugiausia mordvių). Dalis tų baltizmų į jas galėjo patekti netiesiogiai, per kitas finų kalbas.
Iš finų kalbų šiaurės baltai (latvių protėviai) yra perėmę fiksuotą kirtį žodžio pradžioje, kai kurias morfologijos ir sintaksės ypatybes, taip pat leksikos skolinių, plg. latvių kāzas 'vestuvės', laiva 'valtis', māja 'namas', muiža 'dvaras', puisis 'vaikinas' ir kt. Latvijos teritorijoje yra daug finiškos kilmės vandenvardžių ir vietovardžių, kurie tankėja iš pietų į šiaurę; ypač jų tiršta Vidžemėje (Gaujos upės baseinas)
Vienas kitas skolinys iš finų kalbų yra patekęs ir į lietuvių kalbą: burė, kiras, laivas, seliava, šamas ir kt. Finiškoji kirčio atitraukimo banga palietusi mūsų šiaurines tarmes, kur kažkada gyvenę pietų kuršiai ir žiemgaliai. Taip pat finų kalbų poveikiu aiškinami tokie leksiniai dubletai kaip bliukšti / pliukšti, griaunos / kriaunos, kniūboti / kniūpoti, stiebtis / stieptis ir pan. (finai netaria skardžiųjų priebalsių). Be to, Lietuvos teritorijoje rasta apie 30, kaip spėjama, finų kilmės vandenvardžių: Ilmėdas, Ymasta, Jara, Kirgus, Pernava, Ruja, Tervetė, Ugra ir kt.
Grupės
Baltų kalbos paprastai skirstomos į dvi grupes: vakarų baltus ir rytų baltus. Vakarų baltams priskiriamos išnykusios prūsų ir jotvingių (kartais prie jų priskiriama kuršių kalba), o rytų baltams – gyvosios lietuvių, latvių ir mirusios kuršių, žiemgalių, sėlių kalbos. Apie toli rytuose ir pietryčiuose išnykusias, pvz., Dniepro baltų, kalbas žinoma mažai, jos paliudytos vietovardžiuose ir vietinėse slavų tarmėse, sakykime, kaip rytų galindų kalba.
Vakarų baltų kalbos
Prūsų kalba
Iš vakarų baltų daugiausia pažįstama yra prūsų kalba, kuria buvo šnekama tarp Vyslos žemupio ir Nemuno (dabartinėje Kaliningrado srityje ir Lenkijos šiaurės vakaruose). Spėjama, kad I – III a. dalį prūsų galėjo būti užkariavę germaniškos kilmės gotai. XIII a. juos nukariavo kryžiuočiai. Prūsų kalba buvusi archajiškiausia iš visų baltų kalbų. Kryžiuočių valstybėje bei Prūsijos kunigaikštystėje prūsų kalba turėjo nepalankias sąlygas, buvo net draudžiama įstatymais, todėl tolydžiai nyko, kol XVIII a. pradžioje ji galutinai išnyko. Prūsų kalbos žodžių kilmės – etimologinį – žodyną parašė Vytautas Mažiulis, dar keletą originalių tomų – Vladimiras Toporovas. Vietovardžių išsamus aptarimas pateiktas Jurgio Gerulio, Viliaus Pėteraičio, ir kitų tyrėjų studijose.
Jotvingių kalba
Prūsų kalbai artima turėjo būti ir jotvingių kalba (kartais laikoma net prūsų kalbos tarme). Šia kalba kalbėta Užnemunėje, arba Sūduvoje, Dzūkijoje, taip pat Baltstogės (Bialystoko), Seinų, Suvalkų rajonuose, dabar priklausančiuose Lenkijai. Pietuose jotvingių arealas siekė Bugo upę. Atskiros jotvingių žemių dalys turėjo savus pavadinimus: Jotva, Sūduva, Dainava. Jotvingius 1283 m. smarkiai nusiaubė kryžiuočiai. Apie 1600 jotvingių iš dabartinių Suvalkų apylinkių kryžiuočiai iškėlė į šiaurės vakarų Sembą (vieną iš prūsų žemių), kur atsirado vadinamasis sūduvių kampas (Sudauischer Winkel).
Apie jotvingių kalbą, išnykusią anksčiau už prūsų kalbą, turime labai nedaug duomenų: keletą prastai užrašytų žodžių ir keliolika jotvingiškos fonetikos vietovardžių (vandenvardžiai Bilsas, Kirsna, Veisiejis, Seira, Seirijis, miestavardžiai Leipalingis, Jieznas, Berznykas ir kt.). Jotvingiškais laikomi ir vietų vardai, turintys priesagą -ing- (paralelė su kuršiškais vietovardžiais!), pvz., Apsingis, Nedingė, Stabingis, pavardžių priesaga -ynas , vietovardžiai su galūne -us. Jotvingių kalbos substratu laikomas ir kai kurių lenkų bei lietuvių, dzūkų tarmių „mozūravimas" (s, z tarimas vietoj š, ž).
Kuršių kalba
Kuršių kalba, kaip žinoma iš istorinių šaltinių, šnekėta vakarinėje Latvijos dalyje (Liepojos, Ventspilio, Talsų, Kuldygos ir kt. vietose) ir Žemaičių vakaruose (Klaipėdos, Skuodo, Kretingos, Telšių ir kt. vietose).
XVI a. pietų kuršius (Lietuvos pusėje) nustota minėti, todėl manoma, kad apie tą laiką jie jau buvo sužemaitėję. Latvijos pusėje kuršiai, kurių „kalba panaši į latvių“ (vadinasi, dar ne latviai), minėti iki XVII a. pradžios, tačiau maždaug nuo 1630 m. rašoma, kad jie šneka latviškai.
Kuršiai rašto paminklų nepaliko. Manoma, kad kuršių kalba buvo artimesnė vakarų baltams (prūsams ir jotvingiams), tik dėl intensyvių kontaktų su finais ir rytų baltais ji sparčiai modernėjo. Priebalsiai š, ž kuršių kalboje jau buvo virtę s, z, minkštieji k, g – atitinkamai c, dz, tačiau dvigarsiai an, en, in, un išlaikyti sveiki.
Kuršių kalbos pėdsakų yra Vakarų Latvijos ir Žemaitijos vietovardžiuose bei tų kraštų tarmėse. Kuršių kilmės vietovardžiams būdingos priesagos -ng-, -al-, pvz., Palanga, Kretinga, Būtingė, Alsunga, Žemalė, Kretingalė, ir kt.
Spėjama, kad iš kuršių šiaurės žemaičiai perėmė senovinį ei tarimą: peins 'pienas', deina 'diena', platesnį trumpųjų i, u tarimą: meškas 'miškas', bova 'buvo', taip pat kirčio atitraukimą į žodžio pradžią (šią ypatybę kuršiai perėmę iš lyvių). Latvių kuršiškoms patarmėms būdingas dvigarsių an, en, in, un tarimas, užsilikęs ir Kuršo vietovardžiuose (kitur latviai tuos garsus išvertę atitinkamai į uo, ie, ī, ū), plg. Dundaga, Gramzda, Kandava, Skrunda, Venta.
Latvių kalboje yra kuronizmų su išlaikyta kuršiška fonetika, pvz., dzintars 'gintaras', leitis 'lietuvis', menca 'menkė', rinda 'eilė', zaķis 'zuikis', venteris 'toks žvejybos įrankis', pīle 'antis', cīrulis 'vyturys' (pastaruosius tris žodžius turi pasiskolinę ir mūsų žemaičiai).
Skirtumai nuo rytinių kalbų
Vakariniai baltai nuo rytinių, kaip matyti iš prūsų kalbos paminklų, skyrėsi šiomis būdingesnėmis ypatybėmis: 1) jie išlaikė senovinį dvibalsį ei, kurį rytiniai baltai pavertė ie (plg. prūs. deivis – liet. dievas, latv. dievs; prūs. prei – liet. prie, Leipalingis, plg. liepa, kuršių asimiliantų šiaurės žemaičių deina – liet. diena); 2) vietoj prabaltiškų š, ž, panašiai kaip ir latviai, turėjo s, z (plg. prūs. asis – liet. ašis; prūs. sunis – liet. šuo; prūs. semmē – liet. žemė); 3) vietoj priebalsinių junginių kl, gl turėjo nepakeistus tl, dl (plg. prūs. ebsentliuns – liet. paženklinęs, prūs. addle – liet. eglė); 4) turėjo bevardės giminės daiktavardžių formas (plg. prūs. balgnan – liet. balnas; prūs. median – liet. medis, medžias); 5) daugiskaitos galininke turėjo senoviškesnę galūnę -Vns vietoj rytų baltų -Vs (plg. prūs. akins – liet. akis;. prūs. genans – liet. žmonas; plg. liet. gerąsias, kur ą iš *an); 6) turėjo nemaža skirtingų žodžių (plg. prūs. aglo – liet. lietus, latv. lietus; prūs. gaylis – liet. baltas, latv. balts) ir kt.
Rytų baltų kalbos
Lietuvių kalba
Paplitimas
Iš rytų baltų kalbų didžiausia yra lietuvių kalba, kuria šneka apie 3 mln. žmonių Lietuvoje, šiek tiek Baltarusijoje (Apso, Gervėčių, Varanavo, Rodūnės, Pelesos apylinkėse), Lenkijos Šiaurės rytuose (Punske, Seinuose) ir Latvijoje palei Lietuvos sieną bei didžiuosiuose jos miestuose, daugiausia Rygoje. Be to, nemažai lietuviškai kalbančių yra JAV, Brazilijoje, Argentinoje, Australijoje ir kitur. Ligi Antrojo pasaulinio karo lietuvių gyventa ir Rytų Prūsijoje, kur nuo XVI a. vidurio buvo išsiplėtusi lietuvių literatūrinė bei kultūrinė veikla.
Istorija
Nors XIII – XV a. lietuviai buvo sukūrę didžiulę valstybę (Vytauto laikais pasiekę net Juodąją jūrą), tačiau lietuvių kalba netapo oficialiąja Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kalba. Joje valstybės reikalams buvo vartojama kanceliarinė slavų, lotynų, vokiečių, vėliau – lenkų kalba (pastarosios įtaka ypač išsiplėtė po 1569 m. Liublino unijos).
Paminklai
Seniausieji lietuvių kalbos paminklai siekia XVI a. pradžią. Pirmasis žinomas lietuviškas rašto paminklas – anoniminis poterių tekstas, ranka įrašytas į 1503 m. Štrasburge išleistos knygos „Tractatus sacerdotalis” paskutinį puslapį. Tekstas remiasi rytų aukštaičių vilniškių tarme ir veikiausiai yra nuorašas iš dar ankstesnio originalo. Nėra abejonės, kad bažnytinių lietuviškų rankraštinių tekstų būta ir anksčiau, gal net XIV a. pabaigoje, nes, po 1387 m. aukštaičių krikšto tokių tekstų būtinai reikėjo religinei praktikai (istoriniuose šaltiniuose yra užuominų, kad pirmasis poterius į lietuvių kalbą esąs išvertęs Jogaila).
Katekizmas
Tačiau seniausia žinoma spausdinta lietuviška knyga yra Martyno Mažvydo 1547 m. protestantiškas katekizmas, parašytas pietų žemaičių patarmės pagrindu su vakarų aukštaičių ypatybėmis ir išspausdintas Karaliaučiuje. Šiame katekizme įdėtas ir pirmasis lietuviškas „Pigus ir trumpas mokslas skaityti ir rašyti“, kuriame pateiktas lietuviškas raidynas ir vienas kitas autoriaus sukurtas gramatikos terminas (balsinė 'balsė raidė', sąbalsinė 'priebalsė raidė' ir kt.). Su Mažvydo katekizmu prasidėjo naujas lietuvių kalbos istorijos etapas – ėmė kurtis ir plėtotis lietuvių bendrinė kalba, reikšminga lietuvių tautos kultūrinio gyvenimo priemonė.
Dictionarium trium linguarum
Apie 1620 m. pasirodė pirmasis lietuvių kalbos žodynas – Konstantino Sirvydo „Dictionarium trium linguarum". Tai lenkų – lotynų – lietuvių kalbų žodynas, sulaukęs net penkių leidimų. 1653 m. buvo išleista pirmoji lietuvių kalbos gramatika – Danieliaus Kleino „Grammatica Litvanica“. Tad XVII a. viduryje prasidėjo ir mokslinis lietuvių kalbos tyrinėjimas, kuris ypač suintensyvėjo XIX a., atsiradus lyginamajai istorinei kalbotyrai.
Tarmės
Lietuvių kalba, V-VI a. atsiskyrusi nuo kitų rytų baltų kalbų, netrukus ėmė skilti į tarmes. Paprastai teigiama, kad pagrindinės aukštaičių ir žemaičių tarmių ypatybės lietuvių kalboje ėmė ryškėti XI-XII a.; galutinai mūsų tarmės ir šnektos susiformavo apie II tūkstantmečio vidurį ir vėliau. Dalis tarmiškųjų ypatybių atsirado, aukštaičiams ir žemaičiams asimiliavus gretimas baltų gentis: kuršių, žiemgalių ir sėlių pietines dalis bei šiaurės jotvingius ir prūsus (skalvius, nadruvius).
Dabartinė lietuvių k. tarmių klasifikacija aukštaičių ir žemaičių tarmes skiria pagal balsių o, ė (kilusius iš prokalbės ā, ē) ir dvibalsių uo, ie (kilusius iš prokalbės ō, ei) atitikmenis.
Žemaičiai vietoje aukštaitiškųjų o, ė (brolis, tėvas) taria dvibalsius uo, ie (bruolis, tievs), o vietoje aukštaitiškųjų uo, ie (duona, pienas) taria trejopus garsus: šiaurėje – ou, ėi (douna, pėins), pietuose – ū, ī (dūna, pīns), vakaruose, Klaipėdos krašte, – o, ė (dona, pėns); pagal tokį tarimą žemaičiai dar skirstomi į tris patarmes: šiaurės, pietų ir vakarų. Pastarosios atstovų beveik nelikę, nes po II pasaulinio karo daugelis Klaipėdos krašto gyventojų pasitraukė į Vakarus, o į jų vietas atsikėlė daug gretimo krašto žemaičių.
Aukštaičių tarmė taip pat turi tris patarmes: rytų, pietų ir vakarų. Skiriamasis bruožas – dvigarsių am, an, em, en ir nosinių ą, ę tarimas. Vakarų aukštaičiai juos taria kaip bendrinėje kalboje (plg.: atidarė langą), pietų aukštaičiai susiaurinę ą, ę – taria juos kaip ū, ī (plg.: atidarė langų), o rytų aukštaičiai siaurina ir minėtųjų dvigarsių balsius a, e (plg.: atidarė lungų).
Bendrinė kalba
Dabartinės bendrinės kalbos pagrindu yra vakarų aukštaičių kauniškių (suvalkiečių) šnekta, daug bendrumų turinti su jau išnykusiomis Rytprūsių lietuvių šnektomis. Jos, kaip ir vakarų aukštaičių kauniškių šnekta, yra archajiškiausios lietuvių kalbos šnektos. Tolstant nuo prūsų kalbos arealo kaimynystės, lietuvių kalbos tarmėse naujovių gausėja.
Latvių kalba
Kita gyva rytų baltų kalba – latvių. Ja pasaulyje šneka apie 1,7 mln. žmonių; daugiausia Latvijoje.
Manoma, kad latvių etnosui pradžią davė senovės latgaliai, XIV a. ir vėliau išplitę žiemgalių ir kuršių žemėse bei asimiliavę ten likusius gyventojus (po beveik 100 metų trukusių kovų). Tuometinę latgalių kalbą archaizuojamai veikė senoviškesnė žiemgalių kalba, todėl žiemgalių ir kuršių žemėse latgalių (latvių) kalba pakito kur kas mažiau nei pačioje Latgaloje.
Šiaurės baltų (kuršių, žiemgalių, sėlių ir latgalių) kalbos kelis tūkstantmečius patyrė didžiulę kaimyninių finų kalbų įtaką ir gerokai nutolo nuo baltų prokalbės, t. y. labai sumodernėjo.
Be to, viduramžiais latviai nebuvo sukūrę savo valstybės, nes XIII a. juos pavergė vokiečiai (kalavijuočiai, nuo 1237 m. – kryžiuočiai). Dėl keletą šimtų metų trukusio vokiečių viešpatavimo latvių kalbai daug įtakos turėjo ir vokiečių kalba, kuri buvo vartojama dvaruose, bažnyčioje, oficialiose valdžios įstaigos; pirmųjų latviškų knygų autoriai buvo taip pat vokiečiai.
Pirmąja latviška knyga laikoma 1585 m. Vilniuje išleistas katalikiškas Kanizijaus katekizmas, skirtas Abiejų Tautų Respublikos valdomų Livonijos žemių (Vidžemės ir Latgalos) latviams.
Tarmės
Šiuo metu skiriamos trys latvių kalbos tarmės: aukštaičių (latv. augšzemnieku dialekts), lyviškoji (latv. lībiskais dialekts) ir vidurio (latv. vidus dialekts). Daugeliu bruožų labai savita latvių aukštaičių tarmė, kuria šnekama Latgaloje, Augšžemėje bei Rytų Vidžemėje, dalies kalbininkų laikoma atskira baltų kalba (žr. straipsnį „Latgalių kalba“).
Bendrinė kalba
Latvių bendrinės kalbos pagrindu XIX a. tapo vidurinės tarmės žiemgališkoji patarmė (Jelgavos apylinkių šnektos). Latvių lyviškoji tarmė susiformavo latvių ir lyvių kalbų substrato pagrindu.
Žiemgalių kalba
Žiemgalių kalba šnekėta dabartinės Pietų Latvijos vidurinėje dalyje (apie Bauskę, Duobelę, Jelgavą) ir Lietuvos šiaurėje (apie Pakruojį, Pasvalį, Joniškį, Žagarę).
Apie XV a. išnykusi žiemgalių kalba taip pat nepaliko jokių rašto paminklų. Iš to krašto vietovardžių ir dabartinių lietuvių bei latvių tarmių sprendžiama, kad žiemgalių kalboje buvę išlaikyti dvibalsiai an, en, in, un, priebalsiai š, ž buvę tariami kaip latvių, t. y. s, z, bet minkštieji k, g ne visur buvę verčiami į c, dz.
Būdinga žiemgalių kalbos ypatybė buvo balsio įspraudimas tarp r bei po jo einančio priebalsio, plg. latvių žiemgališkųjų šnektų darazs (vietoj dārzs 'sodas'), berizs (bērzs 'beržas'), lietuvių šiaurės panevėžiškių ser(a)g (serga). Žiemgalos krašto vietovardžiams būdingos priesagos -ene (-ienė?), -uve: Silene, Sidabrene, Raktuve, Vircuve.
Žiemgaliai, kaip ir kiti šiaurės baltai, dėl finų kalbų įtakos atitraukė kirtį. Lyginant žemaičių ir šiaurės panevėžiškių visuotinį kirčio atitraukimą, galima spėti, kad kuršių ir žiemgalių kalbose jis buvo skirtingas. Žemaičiai kirtį nuo trumpos ar tvirtagalės galūnės atitraukia į žodžio pradžią (kaip latviai), o šiaurės panevėžiškiai – tik į gretimą skiemenį.
Sėlių kalba
Sėlių kalba šnekėta dabartinėje šiaurės rytų Lietuvos dalyje (apie Biržus, Kupiškį, Rokiškį, Zarasus, sėlių riba siekė Salaką, Tauragnus, Uteną, Svėdasus, Pasvalį, Saločius) ir dabartinės Latvijos pietryčiuose (padauguviu bemaž ligi Rygos). Būta sėlių ir dešiniajame Dauguvos krante – tai rodo dabartinių aukšzemniekų tarmės sėliškųjų patarmių arealas. Kairiajame Dauguvos krante, kaip matyti iš metraščių, svarbus sėlių centras buvęs Sėlpilis.
Rašto paminklų sėliai irgi nepaliko, todėl apie jų kalbą, išnykusią apie XIV – XV a., sprendžiama iš tos pačios rūšies šaltinių, kaip ir apie žiemgalių ar kuršių kalbas.
Manoma, kad sėliai, kaip ir kuršiai, buvo išlaikę sveikus an, en, in, un dvigarsius, tačiau minkštuosius k, g, priešingai negu dalis žiemgalių, buvo pavertę į c, dz. Vietoje š, ž jie taip pat tarę s, z. Tai rodo, be kita ko, sėliškos kilmės ežerų pavadinimai: Zirnajai, Zalvas, kurių atitikmenys kitur tariami su ž: Žirnajai, Želva, taip pat Zarasų miesto vardas, kuris kilęs iš sėliško bendrinio žodžio ezaras ar azaras 'ežeras', nukritus žodžio pradžios balsiui.
Literatūra
- Pietro Umberto Dini. Baltų kalbos. – Vilnius, 2000. – ISBN 5-420-01444-0
- Zigmas Zinkevičius. Lietuvių kalbos istorija. T. I. – Vilnius, 1984.
- Stafecka, A. & Mikuleniene, D., 2009. Baltu valodu atlants: prospekts = Baltų kalbų atlasas: prospektas = Atlas of the Baltic languages: a prospect, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas; Riga: Latvijas Universitates Latviesu valodas instituts. ISBN 9789984742496
Išnašos
- Dini, P.U. (2000). Baltų kalbos. Lyginamoji istorija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. pp. 28–29. ISBN 5-420-01444-0.
- Eric Christiansen: The Northern Crusades. Poznań: Rebis Publishing House, 2009, pp. 67–69.
- Zinkevičius, Z. (1987). Lietuvių kalbos istorija.Iki pirmųjų raštų. II. Vilnius: „Mokslas“. p. 61. ISBN -004.
{{cite book}}: Patikrinkite|isbn=reikšmę: length () - Zinkevičius, Z. (1987). Lietuvių kalbos istorija.Iki pirmųjų raštų. II. Vilnius: „Mokslas“. p. 59. ISBN -004.
{{cite book}}: Patikrinkite|isbn=reikšmę: length () - Powell, Eric A. „Telling Tales in Proto-Indo-European - Archaeology Magazine“. www.archaeology.org (britų anglų). Suarchyvuotas originalas 2021-02-12. Nuoroda tikrinta 2021-08-05.
- Zinkevičius, Z. (1984). Lietuvių kalbos istorija. I. Vilnius: „Mokslas“. p. 114.
- Zinkevičius, Z. (1984). Lietuvių kalbos istorija. I. Vilnius: „Mokslas“. pp. 115–117.
- Dini, P.U. (2000). Baltų kalbos. Lyginamoji istorija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. pp. 128–150. ISBN 5-420-01444-0.
- Dini, P.U. (2000). Baltų kalbos. Lyginamoji istorija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. pp. 155–161. ISBN 5-420-01444-0.
- Dini, P.U. (2000). Baltų kalbos. Lyginamoji istorija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. p. 161. ISBN 5-420-01444-0.
- A. Vanagas (2002). „Lietuvių vandenvardžiai“ (PDF). Nuoroda tikrinta 2021-08-11.
- Dini, P.U. (2000). Baltų kalbos. Lyginamoji istorija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. pp. 56–61. ISBN 5-420-01444-0.
- Zinkevičius, Z. (1984). Lietuvių kalbos istorija. I. Vilnius: „Mokslas“. pp. 279–280.
- Zinkevičius, Z. (1984). Lietuvių kalbos istorija. I. Vilnius: „Mokslas“. pp. 291–293.
- Dini, P.U. (2000). Baltų kalbos. Lyginamoji istorija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. p. 216. ISBN 5-420-01444-0.
- Dini, P.U. (2000). Baltų kalbos. Lyginamoji istorija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. pp. 218–220. ISBN 5-420-01444-0.
- Dini, P.U. (2000). Baltų kalbos. Lyginamoji istorija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. p. 211. ISBN 5-420-01444-0.
- Dini, P.U. (2000). Baltų kalbos. Lyginamoji istorija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. p. 213. ISBN 5-420-01444-0.
- Zinkevičius, Z. (1984). Lietuvių kalbos istorija. I. Vilnius: „Mokslas“. pp. 239–244.
- Булыгина Т. В., Синёва О. В. (2006). „Литовский язык“. Балтийские языки. Языки мира. М.: Academia. p. 94. ISBN 5-87444-225-1.
- Dini, P.U. (2000). Baltų kalbos. Lyginamoji istorija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. pp. 282–285. ISBN 5-420-01444-0.
- Zinkevičius, Z. (1988). Lietuvių kalbos istorija III. Senųjų raštų kalba. Vilnius: Mokslas. pp. 238–239. ISBN 5-420-00102-0.
- Z. Zinkevičius, Lietuvių kalbos istorija III, Senųjų raštų kalba, 1988, p. 25-31
- Nuskaitytas 1642 m. leidimo K. Sirvydo žodynas Archyvuota kopija 2019-01-29 iš Wayback Machine projekto. – Vilniaus universiteto bibliotekos tinklalapis
- Smoczyński, W. (1986). „Języki bałtyckie“. Języki indoeuropejskie. Warszawa: PWN. p. 865.
- Kazys Morkūnas (2021-06-03) [2018-05-02]. „Lietuvių kalbos tarmės“. VLE. Nuoroda tikrinta 2021-08-04.
- Algirdas Sabaliauskas (2020-07-16) [2007-01-31]. „Latvių kalba“. VLE. Nuoroda tikrinta 2021-08-04.
- Latvių kalbos tarmės (latv.), Nuoroda tikrinta 2021-08-04
- Butkus, A. (1995). Latviai. Kaunas: Æsti. p. 206. ISBN 9986-9034-0-8.
- Dini, P.U. (2000). Baltų kalbos. Lyginamoji istorija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. pp. 233–235. ISBN 5-420-01444-0.
- Dini, P.U. (2000). Baltų kalbos. Lyginamoji istorija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. p. 229. ISBN 5-420-01444-0.
Nuorodos
batSIL ISO 639 kalbos kodo „bat“ dokumentacija (angl. SIL Documentation for ISO 639 identifier: „bat“)- Ethnologue informacija
- Baltų kalbų grupavimo lentelė Archyvuota kopija 2012-03-31 iš Wayback Machine projekto.
- Išnykusios baltų kalbos
Archyvuota kopija 2012-03-31 iš Wayback Machine projekto.
Autorius: www.NiNa.Az
Išleidimo data:
vikipedija, wiki, lietuvos, knyga, knygos, biblioteka, straipsnis, skaityti, atsisiųsti, nemokamai atsisiųsti, mp3, video, mp4, 3gp, jpg, jpeg, gif, png, pictu, mobilusis, porn, telefonas, android, iOS, apple, mobile telefl, samsung, iPhone, xiomi, xiaomi, redmi, pornografija, honor, oppo, Nokia, Sonya, mi, pc, web, kompiuteris, Informacija apie Baltų kalbos, Kas yra Baltų kalbos? Ką reiškia Baltų kalbos?
Nepainioti su Baltijos finu kalbu grupe ir baltu kalba Baltu kalbosPaplitimasLietuva LatvijaKalbu skaicius2KilmeIndoeuropieciu prokalbe Baltu slavu prokalbe hipoteze Baltu prokalbe Baltu kalbosGeografinis paplitimasKlasifikacijarytu baltu vakaru baltu Baltu kalbos indoeuropieciu ide kalbu grupe kilusi is baltu prokalbes Baltu kalbu grupe is kitu issiskiria savo archajiskumu ir todel yra tyrinejama daugelyje pasaulio mokslo centru Ja sudaro gyvosios lietuviu latviu kalbos kartais kaip atskira kalba isskiriama latgaliu kalba kuri taip pat laikoma latviu kalbos tarme ir mirusios prusu jotvingiu kursiu ziemgaliu seliu rytu galindu Is mirusiuju baltu kalbu rasto paminklus paliko tik XVIII a pradzioje isnykusi prusu kalba Baltisku vandenvardziu paplitimo arealas Plotas kuriame gausu baltisku vandenvardziu Plotas kur baltisku vandenvardziu nedaug ir dalis ju abejotini Siais laikais baltu lietuviu ir latviu kalbomis sneka daugiau nei 4 5 mln zmoniu daugiausia Lietuvos ir Latvijos teritorijose taip pat emigracijos salyse JAV Vakaru Europoje Senoveje baltu kalbos buvo paplitusios platesniame areale ir jomis kalbama dab Lenkijos siaures rytuose ir dab Karaliauciaus srityje bei Baltarusijos siaures vakaruose Iki VII VIII o vietomis iki XII ar net XV a baltu kalbomis buvo kalbama dar platesneje teritorijoje rytuose iki Volgos aukstupio Okos baseine ir iki Dniepro bei Pripetes vidurupio Termino kilme ir baltu gentysIstorines zinios Baltu termina pirmakart pavartojo vokieciu kalbininkas G Neselmanas knygoje Die Sprache der alten Preussen an ihren Uberresten erlautert Berlin 1845 Terminas padarytas is Baltijos juros vardo kuris gali buti susijes su saknimi balt nors del Baltijos vardo kilmes yra keletas hipoteziu is ju tik viena sieja sį varda su mineta baltiska saknimi Iki tol buvo vartojami terminai lietuviu kalbos latviu kalbos ir pan Kalbininkai K Jaunius ir K Buga remdamiesi I a romenu istoriko Kornelijaus Tacito veikale Germania minimu Aestiorum gentes taip pat ir velesniu istoriku saltiniais baltus vadino aisciais Remiantis senaisiais istoriniais saltiniais siuo pavadinimu kaip spejama buvo vadinama viena is prusu genciu Todel jis nera itin placiai vartojamas Senoves baltu etnosai Įvairus baltu etnosai nuo pat ju susiformavimo gyveno Europos indoeuropieciu arealo siaures rytuose į siaure bei siaures rytus nuo baltu krastu jau akmens amziuje plytejo finu genciu zemes Vandenvardziu studijos ir archeologijos duomenys rodo kad sen baltu arealas nuo II tukst pr m e vakaruose sieke Oderį ir driekesi iki Volgos ir Okos aukstupiu rytuose savo centrineje dalyje apimdamas Nemuno baseina Dauguvos aukstupio bei vidurupio sritis ir Dniepro aukstupio bei vidurupio o pietuose visa Pripetes baseina ir nemaza dab Vakaru Ukrainos dalį VIII a pr m e ir VI V a pr m e baltu arealas del baltu migraciju ir kt priezasciu dar issiplete siaures rytu bei pietvakariu kryptimis apimdamas ankstesniais laikais dab siaures vakaru Rusijoje Volgos ir Okos tarpupio vakarineje dalyje gyvenusiu finu zemes VII VIII a sanduroje Desnos ir Okos baseinuose gyvenusiu vad Dniepro baltu o veliau ir kitu toliau į vakarus gyvenusiu baltu zemes pradejo kolonizuoti rytu slavai Baigiantis siai kolonizacijai apie XII a vidurį pagrindinis baltu arealas apeme siu dienu Lietuva Latvija siaures vakaru Baltarusija Lenkijos Palenkes vaivadija ir buv Rytprusius kita vertus kone visoje lingvistiskai suslavejusioje sen baltu arealo dalyje bent jau XIII XIV a dar gyvavo daugybe įvairaus dydzio baltisku salu o ankstesnio baltu arealo ryciausioje dalyje baltiskai kalbeta matyt iki pat Naujuju amziu pradzios nors ruseniskoje Nestoro kronikoje Protvos baseine gyvenusi baltiska galindu gentis minima aprasant tik XI XIII a įvykius rusu archeologas V Sedovas Valentin Vasilevich Sedov teigia kad rusai Protvos baseino miskus kolonizavo ir galindu genties likucius asimiliavo tik XV XVI a taip pat zr Rytu galindu kalba Ilgiausiai islikusias baltu lietuviu salas liudija ir katalikisku baznyciu statytu po Lietuvos kriksto 1387 arealas rytuose zr Obolcai nes jos buvo statomos tik lietuviams rytu slavai krikstijosi 988 m ir ju poreikiams buvo statomos cerkves Baltu slavejimas rytuose nesibaiges ir musu dienomis ir vakaru Baltarusijoje ir vakaru Rusijoje tebera lietuviskai ar latgaliskai kalbanciu kaimu Bendrumai su germanu ir slavu kalbomis Pagrindinis straipsnis Baltu slavu kalbos Įvairiu poziuriu į baltu ir slavu kalbines vienoves laikotarpį schema Baltu slavu ir germanu kalbos turi bendrybiu kuriu nera kitose ide kalbose Tai vercia manyti jog dalantis ide prokalbei mazdaug 3 tukstantmetis pr m e is pradziu susidare zonines prokalbes Viena is tokiu galejo buti Vidurio Europoje atsidurusi germanu baltu slavu gal dar ir traku prokalbe arba tarmiu grupe Jos bendra areala gali rodyti virvelines keramikos kulturos teritorija apemusi Dauguvos Vyslos Elbes baseinus Dniepro aukstupį siekusi Reina Vadinasi arealas apeme dabartinius Nyderlandus Danija Pietu Svedija dalį Vokietijos Lenkija Baltijos salis Vakaru Rusija Is tik baltu ir germanu kalboms budingu bendrybiu minetinas bendras skaitvardziu 11 19 germanu kalbose tik 11 ir 12 darybos modelis vienas lieka po desimties esama bendru tik su germanais zodziu saknu per 60 pvz liet darbas ir senoves islandu djarfr drasus s angl deorfan dirbti liet griebti ir got greipan liet gomurys ir senoves islandu gomr ir kt Is baltu slavu germanu bendrumu visada minimas daugiskaitos naudininke ir įnagininke esantis m kitose ide kalbose b h pvz liet vilkams rus volkam got wulfam liet sunumis rus synami germanu prokalbes sunumiz Bendras yra skaitvardis 1000 taip pat apie 70 bendru zodziu pvz liet liaudis rus liud sen vok liut liet valdyti rus vladetj vlastovatj got valdan ir kt Kalbu epochoje radosi skoliniu is germanu kalbu gatve budelis pinigas kunigas kalke yla ir kt Ypac daug germanizmu pateko į latviu kalba Baltu kalboms artimiausios yra slavu kalbos priskaiciuojama per 300 bendru baltams ir slavams zodziu kuriu atitikmenu nera kitose ide kalbose taip pat randama nemaza morfologijos sintakses bendrybiu Todel kai kurie lingvistai mano kad baltai ir slavai kadaise sudare viena baltu slavu saka veliau suskilusia į dvi atskiras atsakas A Sleicheris Taciau kiti tokiai nuomonei nepritaria ir tvirtina kad baltu ir slavu kalbos isriedejusios is labai artimu prokalbes tarmiu A Meje o daugelis toms kalboms budingu bendrybiu esa arba paveldetos is ide prokalbes arba atsiradusios veliau del artimu baltu ir slavu kalbu kontaktu J Rozvadovskis J Endzelynas Dar viena hipoteze teigia kad slavu kalbos kilo is periferiniu baltu dialektu V Toporovas V Ivanovas Siai hipotezei paremti pasitelktos bendrybes budingos tik slavams ir vakaru baltams pvz prus nuson lenk nasze rus nase liet musu latv musu prus twais emmens rus tvoje imia liet tavo vardas latv tavs vards prus genno lenk zona rus zena liet zmona latv sieva prus golimban rus goluboi liet melynas latv zils Baltu kalbu vieta pagal Wolfgang P Schmid 1977 Chrestomatine baltu slavu bendrybe yra misrieji dvigarsiai kile is ide prokalbes skiemeniniu sonantu ṛ ḷ ṃ ṇ pvz liet gurklys rus gorlo latv pirksts pirstas rus perstenj liet gumbas rus guba is gumba latv vilks lenku wilk Is morfologijos bendrumu akcentuojamas vienodas budvardziu darybos modelis budvardis įvardis vienoda vienaskaitos kilmininko galune a tiesa tik rytu baltu pvz latv ezera rus ozera Yra sintakses bendrybiu pvz dvigubas neiginys as nieko nenoriu neiginio kilmininkas nedirbti darbo tarinio įnagininkas jis buvo mokytoju Su slavais baltai vienodai vadina savokas galva liepa eiti zalias karve varna gelezis kreslas boba ungurys ir kt Kai kurie bendrasakniai zodziai baltu ir slavu kalbose įgije kita reiksme plg liet Dievas prus Deiwis rus divo stebuklas liet veidas latv veids forma rus vid isvaizda liet bernas latv berns vaikas rus bremia nasta ir t t Kalbu epochoje del abipuses įtakos atsirado skoliniu tiek baltu tiek slavu kalbose plg slavizmus lietuviu kalboje agurkas baznycia aliejus dvaras miestas Kucios Kaledos Velykos mesa muitas ir kt Is zinomesniu baltizmu rusu kalboje minetini kovs kausas diogotj degutas jantarj gintaras daug baltizmu yra Baltarusijos ir Vakaru Rusijos bei Siaures Rytu Lenkijos tarmese Del baltu kalbu įtakos rytu slavu kalbose atsirado pleofonija plg golova greta senovisko glava vorona plg lenku wrona akavimas ypac budingas baltarusiu kalbai ir kiti reiskiniai del kuriu rytu slavai eme skirtis nuo savo vakariniu ir pietiniu gentainiu Baltu ir finu kalbu santykiai Budami ide siaures rytu avangardas ir pakrastys baltai pirmiausia susidure su finais lyviu estu suomiu ir kt proteviais Kontaktai su jais truko ilgai nuo II tukstantmecio pr m e o paskutinieji lyviai Latvijos teritorijoje baigia asimiliuotis musu dienomis Tuos kontaktus liudija nemazai baltisku zodziu islikusiu ligi siol finu kalbose pvz suom harka est harg jautis plg liet zirgas est hein sienas suom ir est kirves kirvis suom pirtti dumine pirkia plg liet pirtis latv pirts suom morsian est morsja nuotaka plg liet marti latv marsa broliene marti suom tarha darzas suom taivas dangus plg liet dievas is senesnio deivas est takijas varnalesa plg liet dagys is senesnio dagijas ir kt Baltizmu tiesa gerokai maziau yra ir Volgos finu kalbose daugiausia mordviu Dalis tu baltizmu į jas galejo patekti netiesiogiai per kitas finu kalbas Is finu kalbu siaures baltai latviu proteviai yra pereme fiksuota kirtį zodzio pradzioje kai kurias morfologijos ir sintakses ypatybes taip pat leksikos skoliniu plg latviu kazas vestuves laiva valtis maja namas muiza dvaras puisis vaikinas ir kt Latvijos teritorijoje yra daug finiskos kilmes vandenvardziu ir vietovardziu kurie tankeja is pietu į siaure ypac ju tirsta Vidzemeje Gaujos upes baseinas Vienas kitas skolinys is finu kalbu yra patekes ir į lietuviu kalba bure kiras laivas seliava samas ir kt Finiskoji kircio atitraukimo banga palietusi musu siaurines tarmes kur kazkada gyvene pietu kursiai ir ziemgaliai Taip pat finu kalbu poveikiu aiskinami tokie leksiniai dubletai kaip bliuksti pliuksti griaunos kriaunos kniuboti kniupoti stiebtis stieptis ir pan finai netaria skardziuju priebalsiu Be to Lietuvos teritorijoje rasta apie 30 kaip spejama finu kilmes vandenvardziu Ilmedas Ymasta Jara Kirgus Pernava Ruja Tervete Ugra ir kt GrupesBaltu kalbos paprastai skirstomos į dvi grupes vakaru baltus ir rytu baltus Vakaru baltams priskiriamos isnykusios prusu ir jotvingiu kartais prie ju priskiriama kursiu kalba o rytu baltams gyvosios lietuviu latviu ir mirusios kursiu ziemgaliu seliu kalbos Apie toli rytuose ir pietryciuose isnykusias pvz Dniepro baltu kalbas zinoma mazai jos paliudytos vietovardziuose ir vietinese slavu tarmese sakykime kaip rytu galindu kalba Vakaru baltu kalbosPrusu kalba Pagrindinis straipsnis Prusu kalba Bazelio epigrafas seniausias zinomas įrasas prusu ir baltu kalba XIV a vidurys Is vakaru baltu daugiausia pazįstama yra prusu kalba kuria buvo snekama tarp Vyslos zemupio ir Nemuno dabartineje Kaliningrado srityje ir Lenkijos siaures vakaruose Spejama kad I III a dalį prusu galejo buti uzkariave germaniskos kilmes gotai XIII a juos nukariavo kryziuociai Prusu kalba buvusi archajiskiausia is visu baltu kalbu Kryziuociu valstybeje bei Prusijos kunigaikstysteje prusu kalba turejo nepalankias salygas buvo net draudziama įstatymais todel tolydziai nyko kol XVIII a pradzioje ji galutinai isnyko Prusu kalbos zodziu kilmes etimologinį zodyna parase Vytautas Maziulis dar keleta originaliu tomu Vladimiras Toporovas Vietovardziu issamus aptarimas pateiktas Jurgio Gerulio Viliaus Peteraicio ir kitu tyreju studijose Jotvingiu kalba Pagrindinis straipsnis Jotvingiu kalba Prusu kalbai artima turejo buti ir jotvingiu kalba kartais laikoma net prusu kalbos tarme Sia kalba kalbeta Uznemuneje arba Suduvoje Dzukijoje taip pat Baltstoges Bialystoko Seinu Suvalku rajonuose dabar priklausanciuose Lenkijai Pietuose jotvingiu arealas sieke Bugo upe Atskiros jotvingiu zemiu dalys turejo savus pavadinimus Jotva Suduva Dainava Jotvingius 1283 m smarkiai nusiaube kryziuociai Apie 1600 jotvingiu is dabartiniu Suvalku apylinkiu kryziuociai iskele į siaures vakaru Semba viena is prusu zemiu kur atsirado vadinamasis suduviu kampas Sudauischer Winkel Apie jotvingiu kalba isnykusia anksciau uz prusu kalba turime labai nedaug duomenu keleta prastai uzrasytu zodziu ir keliolika jotvingiskos fonetikos vietovardziu vandenvardziai Bilsas Kirsna Veisiejis Seira Seirijis miestavardziai Leipalingis Jieznas Berznykas ir kt Jotvingiskais laikomi ir vietu vardai turintys priesaga ing paralele su kursiskais vietovardziais pvz Apsingis Nedinge Stabingis pavardziu priesaga ynas vietovardziai su galune us Jotvingiu kalbos substratu laikomas ir kai kuriu lenku bei lietuviu dzuku tarmiu mozuravimas s z tarimas vietoj s z Kursiu kalba Pagrindinis straipsnis Kursiu kalba Kursiu kalba kaip zinoma is istoriniu saltiniu sneketa vakarineje Latvijos dalyje Liepojos Ventspilio Talsu Kuldygos ir kt vietose ir Zemaiciu vakaruose Klaipedos Skuodo Kretingos Telsiu ir kt vietose XVI a pietu kursius Lietuvos puseje nustota mineti todel manoma kad apie ta laika jie jau buvo suzemaiteje Latvijos puseje kursiai kuriu kalba panasi į latviu vadinasi dar ne latviai mineti iki XVII a pradzios taciau mazdaug nuo 1630 m rasoma kad jie sneka latviskai Kursiai rasto paminklu nepaliko Manoma kad kursiu kalba buvo artimesne vakaru baltams prusams ir jotvingiams tik del intensyviu kontaktu su finais ir rytu baltais ji sparciai modernejo Priebalsiai s z kursiu kalboje jau buvo virte s z minkstieji k g atitinkamai c dz taciau dvigarsiai an en in un islaikyti sveiki Kursiu kalbos pedsaku yra Vakaru Latvijos ir Zemaitijos vietovardziuose bei tu krastu tarmese Kursiu kilmes vietovardziams budingos priesagos ng al pvz Palanga Kretinga Butinge Alsunga Zemale Kretingale ir kt Spejama kad is kursiu siaures zemaiciai pereme senovinį ei tarima peins pienas deina diena platesnį trumpuju i u tarima meskas miskas bova buvo taip pat kircio atitraukima į zodzio pradzia sia ypatybe kursiai pereme is lyviu Latviu kursiskoms patarmems budingas dvigarsiu an en in un tarimas uzsilikes ir Kurso vietovardziuose kitur latviai tuos garsus isverte atitinkamai į uo ie i u plg Dundaga Gramzda Kandava Skrunda Venta Latviu kalboje yra kuronizmu su islaikyta kursiska fonetika pvz dzintars gintaras leitis lietuvis menca menke rinda eile zakis zuikis venteris toks zvejybos įrankis pile antis cirulis vyturys pastaruosius tris zodzius turi pasiskoline ir musu zemaiciai Skirtumai nuo rytiniu kalbu Vakariniai baltai nuo rytiniu kaip matyti is prusu kalbos paminklu skyresi siomis budingesnemis ypatybemis 1 jie islaike senovinį dvibalsį ei kurį rytiniai baltai paverte ie plg prus deivis liet dievas latv dievs prus prei liet prie Leipalingis plg liepa kursiu asimiliantu siaures zemaiciu deina liet diena 2 vietoj prabaltisku s z panasiai kaip ir latviai turejo s z plg prus asis liet asis prus sunis liet suo prus semme liet zeme 3 vietoj priebalsiniu junginiu kl gl turejo nepakeistus tl dl plg prus ebsentliuns liet pazenklines prus addle liet egle 4 turejo bevardes gimines daiktavardziu formas plg prus balgnan liet balnas prus median liet medis medzias 5 daugiskaitos galininke turejo senoviskesne galune Vns vietoj rytu baltu Vs plg prus akins liet akis prus genans liet zmonas plg liet gerasias kur a is an 6 turejo nemaza skirtingu zodziu plg prus aglo liet lietus latv lietus prus gaylis liet baltas latv balts ir kt Rytu baltu kalbosLietuviu kalba Paplitimas Seniausias islikes tekstas lietuviu kalba parasytas 1503 1515 metais Perrasytas nuo XV a originalo Is rytu baltu kalbu didziausia yra lietuviu kalba kuria sneka apie 3 mln zmoniu Lietuvoje siek tiek Baltarusijoje Apso Gerveciu Varanavo Rodunes Pelesos apylinkese Lenkijos Siaures rytuose Punske Seinuose ir Latvijoje palei Lietuvos siena bei didziuosiuose jos miestuose daugiausia Rygoje Be to nemazai lietuviskai kalbanciu yra JAV Brazilijoje Argentinoje Australijoje ir kitur Ligi Antrojo pasaulinio karo lietuviu gyventa ir Rytu Prusijoje kur nuo XVI a vidurio buvo issipletusi lietuviu literaturine bei kulturine veikla Istorija Nors XIII XV a lietuviai buvo sukure didziule valstybe Vytauto laikais pasieke net Juodaja jura taciau lietuviu kalba netapo oficialiaja Lietuvos Didziosios Kunigaikstystes kalba Joje valstybes reikalams buvo vartojama kanceliarine slavu lotynu vokieciu veliau lenku kalba pastarosios įtaka ypac issiplete po 1569 m Liublino unijos Paminklai Seniausieji lietuviu kalbos paminklai siekia XVI a pradzia Pirmasis zinomas lietuviskas rasto paminklas anoniminis poteriu tekstas ranka įrasytas į 1503 m Strasburge isleistos knygos Tractatus sacerdotalis paskutinį puslapį Tekstas remiasi rytu aukstaiciu vilniskiu tarme ir veikiausiai yra nuorasas is dar ankstesnio originalo Nera abejones kad baznytiniu lietuvisku rankrastiniu tekstu buta ir anksciau gal net XIV a pabaigoje nes po 1387 m aukstaiciu kriksto tokiu tekstu butinai reikejo religinei praktikai istoriniuose saltiniuose yra uzuominu kad pirmasis poterius į lietuviu kalba esas isvertes Jogaila Katekizmas Taciau seniausia zinoma spausdinta lietuviska knyga yra Martyno Mazvydo 1547 m protestantiskas katekizmas parasytas pietu zemaiciu patarmes pagrindu su vakaru aukstaiciu ypatybemis ir isspausdintas Karaliauciuje Siame katekizme įdetas ir pirmasis lietuviskas Pigus ir trumpas mokslas skaityti ir rasyti kuriame pateiktas lietuviskas raidynas ir vienas kitas autoriaus sukurtas gramatikos terminas balsine balse raide sabalsine priebalse raide ir kt Su Mazvydo katekizmu prasidejo naujas lietuviu kalbos istorijos etapas eme kurtis ir pletotis lietuviu bendrine kalba reiksminga lietuviu tautos kulturinio gyvenimo priemone Dictionarium trium linguarum Apie 1620 m pasirode pirmasis lietuviu kalbos zodynas Konstantino Sirvydo Dictionarium trium linguarum Tai lenku lotynu lietuviu kalbu zodynas sulaukes net penkiu leidimu 1653 m buvo isleista pirmoji lietuviu kalbos gramatika Danieliaus Kleino Grammatica Litvanica Tad XVII a viduryje prasidejo ir mokslinis lietuviu kalbos tyrinejimas kuris ypac suintensyvejo XIX a atsiradus lyginamajai istorinei kalbotyrai Tarmes Lietuviu kalba V VI a atsiskyrusi nuo kitu rytu baltu kalbu netrukus eme skilti į tarmes Paprastai teigiama kad pagrindines aukstaiciu ir zemaiciu tarmiu ypatybes lietuviu kalboje eme rysketi XI XII a galutinai musu tarmes ir snektos susiformavo apie II tukstantmecio vidurį ir veliau Dalis tarmiskuju ypatybiu atsirado aukstaiciams ir zemaiciams asimiliavus gretimas baltu gentis kursiu ziemgaliu ir seliu pietines dalis bei siaures jotvingius ir prusus skalvius nadruvius Dabartine lietuviu k tarmiu klasifikacija aukstaiciu ir zemaiciu tarmes skiria pagal balsiu o e kilusius is prokalbes a e ir dvibalsiu uo ie kilusius is prokalbes ō ei atitikmenis Zemaiciai vietoje aukstaitiskuju o e brolis tevas taria dvibalsius uo ie bruolis tievs o vietoje aukstaitiskuju uo ie duona pienas taria trejopus garsus siaureje ou ei douna peins pietuose u i duna pins vakaruose Klaipedos kraste o e dona pens pagal tokį tarima zemaiciai dar skirstomi į tris patarmes siaures pietu ir vakaru Pastarosios atstovu beveik nelike nes po II pasaulinio karo daugelis Klaipedos krasto gyventoju pasitrauke į Vakarus o į ju vietas atsikele daug gretimo krasto zemaiciu Aukstaiciu tarme taip pat turi tris patarmes rytu pietu ir vakaru Skiriamasis bruozas dvigarsiu am an em en ir nosiniu a e tarimas Vakaru aukstaiciai juos taria kaip bendrineje kalboje plg atidare langa pietu aukstaiciai susiaurine a e taria juos kaip u i plg atidare langu o rytu aukstaiciai siaurina ir minetuju dvigarsiu balsius a e plg atidare lungu Bendrine kalba Pagrindinis straipsnis Lietuviu kalba Dabartines bendrines kalbos pagrindu yra vakaru aukstaiciu kauniskiu suvalkieciu snekta daug bendrumu turinti su jau isnykusiomis Rytprusiu lietuviu snektomis Jos kaip ir vakaru aukstaiciu kauniskiu snekta yra archajiskiausios lietuviu kalbos snektos Tolstant nuo prusu kalbos arealo kaimynystes lietuviu kalbos tarmese naujoviu gauseja Latviu kalba Kita gyva rytu baltu kalba latviu Ja pasaulyje sneka apie 1 7 mln zmoniu daugiausia Latvijoje Manoma kad latviu etnosui pradzia dave senoves latgaliai XIV a ir veliau isplite ziemgaliu ir kursiu zemese bei asimiliave ten likusius gyventojus po beveik 100 metu trukusiu kovu Tuometine latgaliu kalba archaizuojamai veike senoviskesne ziemgaliu kalba todel ziemgaliu ir kursiu zemese latgaliu latviu kalba pakito kur kas maziau nei pacioje Latgaloje Siaures baltu kursiu ziemgaliu seliu ir latgaliu kalbos kelis tukstantmecius patyre didziule kaimyniniu finu kalbu įtaka ir gerokai nutolo nuo baltu prokalbes t y labai sumodernejo Be to viduramziais latviai nebuvo sukure savo valstybes nes XIII a juos paverge vokieciai kalavijuociai nuo 1237 m kryziuociai Del keleta simtu metu trukusio vokieciu viespatavimo latviu kalbai daug įtakos turejo ir vokieciu kalba kuri buvo vartojama dvaruose baznycioje oficialiose valdzios įstaigos pirmuju latvisku knygu autoriai buvo taip pat vokieciai Pirmaja latviska knyga laikoma 1585 m Vilniuje isleistas katalikiskas Kanizijaus katekizmas skirtas Abieju Tautu Respublikos valdomu Livonijos zemiu Vidzemes ir Latgalos latviams Tarmes Siuo metu skiriamos trys latviu kalbos tarmes aukstaiciu latv augszemnieku dialekts lyviskoji latv libiskais dialekts ir vidurio latv vidus dialekts Daugeliu bruozu labai savita latviu aukstaiciu tarme kuria snekama Latgaloje Augszemeje bei Rytu Vidzemeje dalies kalbininku laikoma atskira baltu kalba zr straipsnį Latgaliu kalba Bendrine kalba Pagrindinis straipsnis Latviu kalba Latviu bendrines kalbos pagrindu XIX a tapo vidurines tarmes ziemgaliskoji patarme Jelgavos apylinkiu snektos Latviu lyviskoji tarme susiformavo latviu ir lyviu kalbu substrato pagrindu Ziemgaliu kalba Pagrindinis straipsnis Ziemgaliu kalba Ziemgaliu kalba sneketa dabartines Pietu Latvijos vidurineje dalyje apie Bauske Duobele Jelgava ir Lietuvos siaureje apie Pakruojį Pasvalį Joniskį Zagare Apie XV a isnykusi ziemgaliu kalba taip pat nepaliko jokiu rasto paminklu Is to krasto vietovardziu ir dabartiniu lietuviu bei latviu tarmiu sprendziama kad ziemgaliu kalboje buve islaikyti dvibalsiai an en in un priebalsiai s z buve tariami kaip latviu t y s z bet minkstieji k g ne visur buve verciami į c dz Budinga ziemgaliu kalbos ypatybe buvo balsio įspraudimas tarp r bei po jo einancio priebalsio plg latviu ziemgaliskuju snektu darazs vietoj darzs sodas berizs berzs berzas lietuviu siaures paneveziskiu ser a g serga Ziemgalos krasto vietovardziams budingos priesagos ene iene uve Silene Sidabrene Raktuve Vircuve Ziemgaliai kaip ir kiti siaures baltai del finu kalbu įtakos atitrauke kirtį Lyginant zemaiciu ir siaures paneveziskiu visuotinį kircio atitraukima galima speti kad kursiu ir ziemgaliu kalbose jis buvo skirtingas Zemaiciai kirtį nuo trumpos ar tvirtagales galunes atitraukia į zodzio pradzia kaip latviai o siaures paneveziskiai tik į gretima skiemenį Seliu kalba Pagrindinis straipsnis Seliu kalba Seliu kalba sneketa dabartineje siaures rytu Lietuvos dalyje apie Birzus Kupiskį Rokiskį Zarasus seliu riba sieke Salaka Tauragnus Utena Svedasus Pasvalį Salocius ir dabartines Latvijos pietryciuose padauguviu bemaz ligi Rygos Buta seliu ir desiniajame Dauguvos krante tai rodo dabartiniu aukszemnieku tarmes seliskuju patarmiu arealas Kairiajame Dauguvos krante kaip matyti is metrasciu svarbus seliu centras buves Selpilis Rasto paminklu seliai irgi nepaliko todel apie ju kalba isnykusia apie XIV XV a sprendziama is tos pacios rusies saltiniu kaip ir apie ziemgaliu ar kursiu kalbas Manoma kad seliai kaip ir kursiai buvo islaike sveikus an en in un dvigarsius taciau minkstuosius k g priesingai negu dalis ziemgaliu buvo paverte į c dz Vietoje s z jie taip pat tare s z Tai rodo be kita ko seliskos kilmes ezeru pavadinimai Zirnajai Zalvas kuriu atitikmenys kitur tariami su z Zirnajai Zelva taip pat Zarasu miesto vardas kuris kiles is selisko bendrinio zodzio ezaras ar azaras ezeras nukritus zodzio pradzios balsiui LiteraturaPietro Umberto Dini Baltu kalbos Vilnius 2000 ISBN 5 420 01444 0 Zigmas Zinkevicius Lietuviu kalbos istorija T I Vilnius 1984 Stafecka A amp Mikuleniene D 2009 Baltu valodu atlants prospekts Baltu kalbu atlasas prospektas Atlas of the Baltic languages a prospect Vilnius Lietuviu kalbos institutas Riga Latvijas Universitates Latviesu valodas instituts ISBN 9789984742496IsnasosDini P U 2000 Baltu kalbos Lyginamoji istorija Vilnius Mokslo ir enciklopediju leidybos institutas pp 28 29 ISBN 5 420 01444 0 Eric Christiansen The Northern Crusades Poznan Rebis Publishing House 2009 pp 67 69 Zinkevicius Z 1987 Lietuviu kalbos istorija Iki pirmuju rastu II Vilnius Mokslas p 61 ISBN 004 a href wiki C5 A0ablonas Cite book title Sablonas Cite book cite book a Patikrinkite isbn reiksme length Zinkevicius Z 1987 Lietuviu kalbos istorija Iki pirmuju rastu II Vilnius Mokslas p 59 ISBN 004 a href wiki C5 A0ablonas Cite book title Sablonas Cite book cite book a Patikrinkite isbn reiksme length Powell Eric A Telling Tales in Proto Indo European Archaeology Magazine www archaeology org britu anglu Suarchyvuotas originalas 2021 02 12 Nuoroda tikrinta 2021 08 05 Zinkevicius Z 1984 Lietuviu kalbos istorija I Vilnius Mokslas p 114 Zinkevicius Z 1984 Lietuviu kalbos istorija I Vilnius Mokslas pp 115 117 Dini P U 2000 Baltu kalbos Lyginamoji istorija Vilnius Mokslo ir enciklopediju leidybos institutas pp 128 150 ISBN 5 420 01444 0 Dini P U 2000 Baltu kalbos Lyginamoji istorija Vilnius Mokslo ir enciklopediju leidybos institutas pp 155 161 ISBN 5 420 01444 0 Dini P U 2000 Baltu kalbos Lyginamoji istorija Vilnius Mokslo ir enciklopediju leidybos institutas p 161 ISBN 5 420 01444 0 Algimantas Urbanavicius Skoliniai Suarchyvuota is originalo 2012 01 03 Nuoroda tikrinta 2021 08 04 a href wiki C5 A0ablonas Cite web title Sablonas Cite web cite web a CS1 prieziura netinkamas URL link A Vanagas 2002 Lietuviu vandenvardziai PDF Nuoroda tikrinta 2021 08 11 Dini P U 2000 Baltu kalbos Lyginamoji istorija Vilnius Mokslo ir enciklopediju leidybos institutas pp 56 61 ISBN 5 420 01444 0 Zinkevicius Z 1984 Lietuviu kalbos istorija I Vilnius Mokslas pp 279 280 Zinkevicius Z 1984 Lietuviu kalbos istorija I Vilnius Mokslas pp 291 293 Dini P U 2000 Baltu kalbos Lyginamoji istorija Vilnius Mokslo ir enciklopediju leidybos institutas p 216 ISBN 5 420 01444 0 Dini P U 2000 Baltu kalbos Lyginamoji istorija Vilnius Mokslo ir enciklopediju leidybos institutas pp 218 220 ISBN 5 420 01444 0 Dini P U 2000 Baltu kalbos Lyginamoji istorija Vilnius Mokslo ir enciklopediju leidybos institutas p 211 ISBN 5 420 01444 0 Dini P U 2000 Baltu kalbos Lyginamoji istorija Vilnius Mokslo ir enciklopediju leidybos institutas p 213 ISBN 5 420 01444 0 Zinkevicius Z 1984 Lietuviu kalbos istorija I Vilnius Mokslas pp 239 244 Bulygina T V Sinyova O V 2006 Litovskij yazyk Baltijskie yazyki Yazyki mira M Academia p 94 ISBN 5 87444 225 1 Dini P U 2000 Baltu kalbos Lyginamoji istorija Vilnius Mokslo ir enciklopediju leidybos institutas pp 282 285 ISBN 5 420 01444 0 Zinkevicius Z 1988 Lietuviu kalbos istorija III Senuju rastu kalba Vilnius Mokslas pp 238 239 ISBN 5 420 00102 0 Z Zinkevicius Lietuviu kalbos istorija III Senuju rastu kalba 1988 p 25 31 Nuskaitytas 1642 m leidimo K Sirvydo zodynas Archyvuota kopija 2019 01 29 is Wayback Machine projekto Vilniaus universiteto bibliotekos tinklalapis Smoczynski W 1986 Jezyki baltyckie Jezyki indoeuropejskie Warszawa PWN p 865 Kazys Morkunas 2021 06 03 2018 05 02 Lietuviu kalbos tarmes VLE Nuoroda tikrinta 2021 08 04 Algirdas Sabaliauskas 2020 07 16 2007 01 31 Latviu kalba VLE Nuoroda tikrinta 2021 08 04 Latviu kalbos tarmes latv Nuoroda tikrinta 2021 08 04 Butkus A 1995 Latviai Kaunas AEsti p 206 ISBN 9986 9034 0 8 Dini P U 2000 Baltu kalbos Lyginamoji istorija Vilnius Mokslo ir enciklopediju leidybos institutas pp 233 235 ISBN 5 420 01444 0 Dini P U 2000 Baltu kalbos Lyginamoji istorija Vilnius Mokslo ir enciklopediju leidybos institutas p 229 ISBN 5 420 01444 0 Nuorodos a href wiki Bat title Bat bat a SIL ISO 639 kalbos kodo bat dokumentacija angl SIL Documentation for ISO 639 identifier bat Ethnologue informacija Baltu kalbu grupavimo lentele Archyvuota kopija 2012 03 31 is Wayback Machine projekto Isnykusios baltu kalbos Archyvuota kopija 2012 03 31 is Wayback Machine projekto