Sosiūro-Fortunatovo dėsnis – fonetinis dėsnis, kurį, nepriklausomai vienas nuo kito, atrado F. Fortunatovas (1895 m.) ir F. de Sosiūras (pranc. F. de Saussure) (1896 m.). Jis galioja slavų ir baltų (konkrečiai – lietuvių) kalbose. Pasak šio dėsnio, iš neakūtinio skiemens kirtis persikėlė į tolesnį gretimą, jeigu šis buvo tariamas su akūtine priegaide.
Lietuvių kalba
Nagrinėdami lietuvių kalboje veikiantį Leskyno dėsnį, F. Fortunatovas ir F. de Sosiūras priėjo prie išvados, kad lietuvių kalbos keturias kirčiuotes galima sujungti į dvi (2-oji kildinama iš 1-osios, o 4-oji – iš 3-osios).
Lietuvių kalboje antroji ir ketvirtoji kirčiuotės yra atsiradusios galiojant šiam dėsniui. Pirmoji kirčiuotė išsaugo pastovų (baritoninį) kirčiavimą, o trečioji – kilnojamąjį:
| 1 kirčiuotė | 2 kirčiuotė | 3 kirčiuotė | 4 kirčiuotė | |||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| vns. | dgs. | vns. | dgs. | vns. | dgs. | vns. | dgs. | |
| V. | výras | výrai | rãtas | rãtai | lángas | langaĩ | nãmas | namaĩ |
| K. | výro | výrų | rãto | rãtų | lángo | langų̃ | nãmo | namų̃ |
| N. | výrui | výrams | rãtui | rãtams | lángui | langáms | nãmui | namáms |
| G. | výrą | výrus | rãtą | ratùs | lángą | lángus | nãmą | namùs |
| Įn. | výru | výrais | ratù | rãtais | lángu | langaĩs | namù | namaĩs |
| Vt. | výre | výruose | ratè | rãtuose | langè | languosè | namè | namuosè |
| Š. | výre | výrai | rãte | rãtai | lánge | langaĩ | nãme | namaĩ |
Sosiūro-Fortunatovo dėsnis dar vadinamas priešpaskutinio arba antro nuo galo skiemens taisykle: jei kaitomo žodžio priešpaskutinis kirčiuotas skiemuo yra tvirtagalis arba trumpas, jo kirtis tam tikrose to žodžio formose būtinai šoka į vienskiemenę galūnę:
- į moteriškosios giminės vienaskaitos vardininko galūnę -à: šakà (šãką), kità (kìtą), Redà (Rèdą);
- į linksniuojamųjų žodžių daugiskaitos galininko galūnes: laukùs (laũkas), žodžiùs (žõdis), piktàs (pìktą);
- į vienaskaitos įnagininko galūnes -à, -è, -ù: su rankà (rañką), su pelè (pẽlę), su gilè (gìlę), su miškù (mìšką), su keliù (kẽlią);
- į vietininko galūnę -è: rūkè (rū̃kas), karklè (kar̃klas), stadionè (stadiònas), automatè (automãtas);
- į veiksmažodžių esamojo ir būtojo kartinio laiko vienaskaitos I ir II asmens galūnes: kẽlia – keliù, kelì; sãkė – sakiaũ, sakeĩ.
Kritika
Lenkijos kalbininkas J. Kurylovičius (lenk. J. Kuryłowicz) Sosiūro-Fortunatovo dėsnio galiojimą neigė, nes, jo manymu, nekirčiuotuose skiemenyse negalėjo būti priegaidžių. Vis dėlto šio požiūrio kiti mokslininkai nepalaikė. Be to, akūto ir cirkumflekso priešpriešą nebūtinai turėjo reikšti kylančios ir krentančios intonacijų skirtumas, galėjo būti glotalizuotų ir neglotalizuotų skiemenų samprieša.
K. Stangas (norv. Ch. Stang) ir juo sekantys F. Kortlandas (ol. F. Kortlandt), R. Derksenas (ol. R. Derksen), V. Skliarenka bei dauguma kitų šiuolaikinių akcentologų neigia Sosiūro-Fortunatovo dėsnį galiojus slavų prokalbėje. Tą patį galima pasakyti ir apie jo galiojimą baltų prokalbėje, nes Sosiūro-Fortunatovo dėsnis akivaizdus tik lietuvių kalboje, prūsų kalbos duomenys skurdoki, o latvių kalboje kirtis buvo apibendrintas pirmajame skiemenyje. Tačiau Maskvos akcentologijos mokyklos atstovai (V. Dybo, S. Nikolajevas) vienoje iš savo alternatyvių slavų prokalbės kirčiavimo rekonstrukcijų teigia Sosiūro-Fortunatovo dėsnį šioje prokalbėje galiojus.
Taip pat skaitykite
- Priegaidė
- Leskyno dėsnis
- Semerenio dėsnis
- Hirto dėsnis
- Kirčiuotė
- Lietuvių kalbos kirčiavimas
vikipedija, wiki, enciklopedija, knyga, biblioteka, straipsnis, skaityti, nemokamas atsisiuntimas, informacija apie Sosiūro-Fortunatovo dėsnis, Kas yra Sosiūro-Fortunatovo dėsnis? Ką reiškia Sosiūro-Fortunatovo dėsnis?