Sklandieji priebalsiai arba balsingieji priebalsiai lot liquidae numanoma voces l arba r tipo sonantai balsingoje skieme

Sklandieji priebalsiai, arba balsingieji priebalsiai (lot. liquidae [numanoma voces]) – [l] arba [r] tipo sonantai balsingoje skiemens dalyje. Lietuvių literatūroje terminai „sklandieji priebalsiai“, „balsingieji priebalsiai“, „sonantai“ ir „pusbalsiai“ dažnai vartojami kaip sinonimai.

Antikinėse gramatikose terminas buvo taikomas priebalsiams l, m, n, r. Graikų mokslininkas tokio tipo priebalsius įvardijo žodžiu sen. gr. ὑγρός (sklandus, takus; pažodžiui 'skystas'), kurį lotynų gramatikai pirmaisiais mūsų eros amžiais išsivertė ir po to plačiai vartojo visą viduramžių laikotarpį. Pagal taisyklę muta cum liquida atskirti skiemens dalis tarp vadinamųjų „bebalsių“ priebalsių ([b], [p], [d], [t], [g], [k]) ir sklandžiųjų lotynų kalboje negalima (pavyzdžiui, žodį integrum taisyklingai reikėtų skaidyti in-te-grum, skiemenavimas in-teg-rum būtų netaisyklingas).

Specifinė sklandžiųjų priebalsių fonetika graikų poezijoje dvigarsėse priebalsių grupėse buvo naudojama perėjimo efektui sudaryti, kur sklandusis priebalsis būdavo antrasis grupės narys. Tradicinėje grigališkojoje monodijoje fonetinis „nutekėjimo“ efektas iš sklandžiojo priebalsio į bet kurį kitą laikomas viena būdingiausių .

Lietuvių kalboje, praplėtus sklandžiųjų priebalsių sąvoką, galima aprėpti 11 garsų: [v], [v'], [j], [m], [m'], [n], [n'], [l], [l'], [r], [r']. Pagal tarimo būdą jie smulkiau skirstomi į nosinius ([m], [m'], [n], [n']), virpamuosius ([r], [r']), šoninius ([l], [l']); pusbalsius – lūpų dantinius ([v], [v']), liežuvio vidurinius ([j]).

Išnašos

Ахманова О. С. Словарь лингвистических терминов. М., 1966, с.325.
R. Kliukienė (2012-12-04, red. 2018-09-10). T. Paulauskytė (red.). „Sonantai“. VLE. Nuoroda tikrinta 2024-08-13. {{cite web}}: Patikrinkite date reikšmes: |date= ()
„Priebalsių fonetinės ypatybės“. tartis.vdu.lt. Nuoroda tikrinta 2024-08-13.
Muta (kaip ir liquida) – antikinės ir viduramžių gramatikos terminai. Dabartinėje fonetikoje šie priebalsiai vadinami kitais terminais.
Белов А.М. Ars grammatica. Москва, 2007, с. 44.
Allen W. S. Phonetics in ancient India. Oxford: Oxford University Press, 1965), p. 31.
Kristina Bužinskaitė (2011). „Sklandžiųjų priebalsių vartojimas bendriniuose XX amžiaus spaudos žodžiuose“. talpykla.elaba.lt. Nuoroda tikrinta 2020-09-03.

[1] Ахманова О. С. Словарь лингвистических терминов. М., 1966, с.325.

[2] R. Kliukienė (2012-12-04, red. 2018-09-10). T. Paulauskytė (red.). „Sonantai“. VLE. Nuoroda tikrinta 2024-08-13. {{cite web}}: Patikrinkite date reikšmes: |date= ()

[3] „Priebalsių fonetinės ypatybės“. tartis.vdu.lt. Nuoroda tikrinta 2024-08-13.

[4] Muta (kaip ir liquida) – antikinės ir viduramžių gramatikos terminai. Dabartinėje fonetikoje šie priebalsiai vadinami kitais terminais.

[5] Белов А.М. Ars grammatica. Москва, 2007, с. 44.

[6] Allen W. S. Phonetics in ancient India. Oxford: Oxford University Press, 1965), p. 31.

[7] Kristina Bužinskaitė (2011). „Sklandžiųjų priebalsių vartojimas bendriniuose XX amžiaus spaudos žodžiuose“. talpykla.elaba.lt. Nuoroda tikrinta 2020-09-03.