Žiemos karas

Žiemos karas
Priklauso: Antrasis pasaulinis karas
Suomių kulkosvaidininkai
Data 1939 m. lapkričio 30 d. – 1940 m. kovo 12 - 13 d. Vieta Rytų Suomija Rezultatas Teritoriniai pokyčiai Sovietų Sąjungai perduotos Suomijai priklausiusios Suomijos įlankos salos, Karelijos sąsmauka, Ladogos Karelija, Salos valda ir . Sovietų Sąjungai išnuomotas uostas.
Konflikto šalys
Suomija  Danija  Norvegija  Estija  Vengrija	Sovietų Sąjunga (valstybė marionetė, pripažinta tik SSRS)
Vadovai ir kariniai vadai
Karlas Manerheimas Risto Ryti	Josifas Stalinas Klimentas Vorošilovas
Pajėgos
250 000–340 000 32 tankai 114 lėktuvų	998 100 2 514–6 541 tankų 3 880 lėktuvų
Nuostoliai
70 000 aukų, tarp jų: 25 904 žuvę arba dingę be žinios 43 557 sužeisti 1000 patekusių į nelaisvę 957 civiliai žuvo oro antskrydžių metu Kiti nuostoliai: 20-30 tankų 62 lėktuvai	Aukos: 126 875 žuvusiųjų, 188 671 sužeisti, 5600 patekusių į nelaisvę, Kiti nuostoliai: daugiau nei 2 268 tankai ir šarvuočiai, 934 numušti lėktuvai

Žiemos karas (suom. talvisota, rus. Зимняя война, t. p. rus. Сове́тско-финля́ндская война́, šved. vinterkriget) – Sovietų Sąjungos ir Suomijos karas, vykęs nuo 1939 m. lapkričio 30 d. iki 1940 m. kovo 13 d.

1939 m. rudenį Sovietų Sąjunga pradėjo reikšti Suomijai teritorines pretenzijas Karelijos sąsmaukoje, motyvuodami, kad tai esą būtina Leningrado saugumui užtikrinti. 1939 m. lapkričio 26 d. SSRS vyriausybė nusiuntė Suomijos vyriausybei notą dėl, pasak sovietų, iš Suomijos teritorijos įvykdyto artilerijos apšaudymo. 1939 m. lapkričio 30 d. Raudonoji Armija užpuolė kaimyninę šalį, o sovietų vyriausybė dėl karo kaltino tik Suomiją. Karas baigėsi 1940 m. kovo 13 d. pasirašius . Suomijai pavyko išsaugoti nepriklausomybę, tačiau ji neteko 11 proc. savo teritorijos su antru pagal dydį miestu Vyborgu. 430 tūkst. suomių iš pafrontės persikėlė į Suomijos gilumą ir neteko savo turto. Karo metu žuvo arba buvo sužeisti apie 70 000 suomių. Dėl sovietų nuostolių nėra sutariama, tačiau paprastai jie laikomi kartais didesniais už Suomijos.

Kai kurių istorikų manymu puolamąją sovietų operaciją prieš Suomiją reikėtų laikyti Antrojo pasaulinio karo dalimi. Prasidėjus karui Suomija kreipėsi į Tautų Sąjungą prašydama karinės, politinės ir diplomatinės pagalbos.Tautų Sąjunga pasmerkė sovietų invaziją ir 1939 m. gruodžio 14 d. pašalino ją iš Tautų Sąjungos.

Pirminiu Sovietų Sąjungos karo tikslu buvo okupuoti visą Suomijos teritoriją. Iš pradžių, skaičiumi ir materialiniu aprūpinimu sovietams gerokai nusileidusiai Suomijos armijai, pavyko puolimą sustabdyti. Tik po esminių persigrupavimų ir pastiprinimų Raudonajai armijai 1940 m. vasario mėn. pavyko pradėti lemiamą puolimą ir pralaužti Suomijos gynybines linijas.

Žiemos karas parodė, kad efektyviai organizuota kariuomenė gali pasipriešinti netgi gerokai stipresnėms priešo pajėgoms. Sovietų Sąjunga puolime panaudojo 450 tūkstančių žmonių, kai Suomija buvo mobilizavusi vos 160 tūkstančių. Sovietų kariuomenė turėjo 30 kartų daugiau lėktuvų ir šimtus kartų daugiau tankų nei Suomija. Raudonoji armija, nepaisant kiekybinio pranašumo, buvo nualinta 1937 m. Stalino vykdyto Didžiojo valymo. Nužudžius ir įkalinus virš 30 000 karininkų, įskaitant užėmusius aukščiausius postus, Raudonoji armija 1939 m. turėjo gausybę nepatyrusių aukščiausiųjų karininkų. Karo eiga atvėrė Raudonosios armijos silpnąsias puses, kurios sovietų vadovybę privertė imtis plačių reformų, taip pat prisidėjo prie to, kad Vokietija ruošdamasi karui su sovietais nepakankamai įvertino Sovietų Sąjungos karinius pajėgumus.

Taikos sutartis tarp Suomijos ir Sovietų Sąjungos sutrukdė Prancūzijos ir Britanijos intervencijos į Suomiją per šiaurinę Skandinavijos dalį planams. Vienas pagrindinių šių planų tikslų buvo užsitikrinti Švedijos geležies rūdos kasyklų kontrolę ir nutraukti geležies rūdos tiekimą Vokietijai.

Priešistorė

Šalių santykiai 1917–1937 m.

Nuo 1809 iki 1917 m. Suomija buvo autonomine valstybe Rusijos imperijoje. Suomija turėjo plačią autonomiją ir savo Senatą iki pat XIX a. pabaigos, kai prasidėjo Suomijos rusifikacijos politika, kurios tikslas buvo sustiprinti centrinę valdžią ir suvienyti imperiją. Rusifikacijos pastangos paskatino suomių siekius įgauti daugiau autonomijos ir apsisprendimo teisę. Suomijos nepriklausomybės judėjimas sustiprėjo prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui. Po Spalio revoliucijos bolševikams perėmus valdžią ir prasidėjus Rusijos pilietiniam karui 1917 m. gruodžio mėn. 6 d. Suomijos Senatas paskelbė Suomijos nepriklausomybę. Leninas didesne grėsme laikė baltųjų armijas, o ne Suomijos nepriklausomybę, todėl 1918 m. sausio 4 d. Rusijos Centrinis Vykdomasis Komitetas pripažino Suomijos nepriklausomybę. 1918 m. sausio mėn. Suomijoje prasidėjo pilietinis karas, kuriame „raudonieji“ (suomių socialistai), palaikomi Rusijos bolševikų, kovojo su „baltaisiais“, kuriuos rėmė Vokietija ir Švedija. Prieš socialistus kovojusioms pajėgoms, kurioms vadovavo Carl Gustaf Emil Mannerheim, pavyko karą laimėti. Didžioji dalis socialistų vadovybė pabėgo į Rusiją. Suomijoje pilietinis karas dažnai buvo interpretuojamas kaip išsivadavimo karas su Rusija, santykiai tarp valstybių ir toliau išliko įtempti. Prie to prisidėjo pastangos sukurti Didžiąją Suomiją prijungiant prie Suomijos teritorijas Karelijoje. 1918-20 m. formaliai vyriausybės nepalaikomi Suomijos savanoriai atliko kelis žygius į Rytų Kareliją, tačiau ten įsitvirtinti jiems nepavyko. Pirmasis Suomijos - sovietų karas truko iki 1920 m., kai buvo sudaryta Tartu taikos sutartis. Pagal sienų sutartį tarp Sovietų Sąjungos ir Suomijos siena buvo pripažinta tradicinė (nuo 1812 m.) Suomijos Didžiosios Kunigaikštytės siena, taip pat Suomijai atiteko Petsamas ir vakarinė Rybačio pusiasalio dalis Užpoliarėje. Ši siena buvo už 32 km nuo Leningrado miesto, kuris buvo svarbiu Sovietų Sąjungos pramonės centru. Suomija nedalyvavo tolimesniame Rusijos pilietiniame kare ir neleido savo teritorija naudotis baltųjų pajėgoms. K.Manerheimas, buvę Karelijos separatistinio judėjimo aktyvistai ir lyderiai šią taiką laikė gėdinga ir išduodančią tėvynainius.

Po taikos sudarymo Suomijos ir Sovietų Sąjungos santykiai nebuvo draugiški, tačiau nebuvo ir atvirai priešiški. Vėlesni šalių santykiai buvo „korektiški, tačiau šalti“. Didžiosios Suomijos idėja išliko gyva, 1922 m. įkurta Akademinė Karelijos draugija (Akateeminen Karjala-Seura) propagavo Rytų Karelijos prijungimo prie Suomijos idėją. XX a. trečiojo dešimtmečio pabaigoje-ketvirtojo dešimtmečio pradžioje Vakarų Europoje ir ypač Skandinavijoje dominavo visuotinio nusiginklavimo ir saugumo idėjos, kuriomis buvo grįsta ir Tautų Sąjunga. Suomija, kartu su kitomis Šiaurės šalimis, Švedija, Norvegija, Danija paskelbė apie savo neutralitetą. Danija visiškai nusiginklavo, Švedija ir Norvegija ženkliai sumažino savo gynybines pajėgas. Suomijoje vyriausybė nuosekliai mažino išlaidas gynybai ir ginkluotei. Nuo 1927 m. ekonomijos tikslais buvo atsisakyta kariuomenės mokymų. Skiriamų lėšų vos užteko armijos išlaikymui, papildomų išlaidų ginkluotei parlamentas nesvarstė, tankų ir karinės aviacijos nebuvo.

Nepaisant to buvo sudaryta Gynybos taryba, kuriai 1931 m. liepos 10 d. ėmė vadovauti K.G.E. Manerheimas. Jis buvo tvirtai įsitikinęs, kad kol SSRS valdžioje yra bolševikai, tai rimtomis pasekmėmis gresia visam pasauliui, visų pirma Suomijai: „Maras, einantis iš rytų, gali pasirodyti užkrečiamu“ 1931 m. rugpjūčio mėn., po trečiajame dešimtmetyje įrengtų gynybinių įrengimų apžiūros, Manerheimas įsitikino jos netinkamumu šiuolaikinio karo sąlygoms tiek dėl nevykusio išdėstymo, tiek dėl to, kad juos jau buvo paveikęs laikas.

1932 m. kaimyninės šalys Tartu taikos sutartį papildė Paktu dėl nepuolimo. 1934 m. ši sutartis buvo pratęsta 10 metų. Po šių sutarčių priimtame 1934 m. Suomijos biudžete išlaidų eilutės gynybinių įrengimų statybai Karelijos sąsmaukoje buvo išbrauktos. Tarpusavio nepasitikėjimo tuo sumažinti nepavyko. Stalinizmo epochoje Sovietų Sąjungoje Suomija buvo vaizduojama kaip valdoma klastingos ir reakcingos fašistinės klikos.

1938–1939 m. derybos

B.Jarcevo derybos 1938-1939 m.

Po 1938 m. pradėjus siekti prie Sovietų Sąjungos prijungti visas buvusias Rusijos imperijos teritorijas, Sovietų Sąjungos taikinyje, kartu su Baltijos valstybėmis, atsidūrė ir Suomija. Tai, kad šios šalys, kaip ir Lenkija, nepriklausomybę gavo po Pirmojo pasaulinio karo, bolševikai laikė priverstiniu Rusijos teritorijos praradimu, o Rusijos imperijos sienų susigrąžinimą tik laiko ir sovietų karinio pranašumo regione klausimu.

1938 m. SSRS iniciatyva buvo pradėtos derybos, kurios iš pradžių buvo vedamos slaptai. Tai tenkino abi šalis, nes Sovietų Sąjunga norėjo turėti laisvas rankas santykiuose su Vakarų šalimis, o suomių politikams derybų fakto viešinimas buvo nepatogus dėl vidaus politikos aplinkybių, nes Suomijos gyventojai neigiamai vertino SSRS. 1938 m. balandžio 14 d. Į SSRS ambasadą Helsinkyje atvyko antrasis sekretorius Borisas Jarcevas. Jis iškart susitiko su Suomijos užsienio reikalų ministru Rudolfu Holsti ir išdėstė SSRS poziciją: esą SSRS vyriausybė įsitikinusi, kad Vokietija planuoja SSRS užpuolimą ir į tuos planus įeina smūgis iš šono per Suomiją. Dėl to Suomijos pozicija dėl Vokietijos pajėgų išsilaipinimo esantis tokia svarbi SSRS. Raudonoji armija esą nelauksianti prie sienos, jei Suomija leis tokį išsilaipinimą. Kita vertus, jei Suomija pasipriešintų vokiečiams, SSRS jai suteiktų karinę ir ekonominę pagalbą, nes Suomija pati nesugebėtų apsiginti nuo vokiečių išsilaipinimo. Per vėlesnius penkis mėnesius sovietų pasiuntinys vedė daugybę pokalbių ir derybų, tame tarpe su premjerministru ir finansų ministru . Suomių garantijų, kad ji neleis pažeisti savo teritorijos neliečiamumo ir įsiveržti į Sovietų Sąjungą per savo teritoriją SSRS nepakako. SSRS reikalavo slapto susitarimo, pagal kurį jos dalyvavimas ginant Suomijos pakrantę Vokietijos užpuolimo atveju būtų privalomas, taip pat gynybinių įrenginių Alandų salose statybos ir sovietų karinių jūrų ir oro pajėgų bazių įkūrimo Hoglando saloje. Teritorinės pretenzijos nebuvo keliamos. Suomija Jarcevo pasiūlymus atmetė 1938 m. rugpjūčio pabaigoje.

1939 m. kovo mėn. SSRS oficialiai pareiškė, kad norėtų 30-čiai metų išsinuomoti Hoglando, Laavansaario (dab. ), ir Seskaro salas. Jau vėliau, kaip kompensacija, Suomijai buvo pasiūlytos teritorijos Rytų Karelijoje. K.Manerheimas buvo pasiruošęs atiduoti salas, nes jų vis tiek praktiškai nebuvo galima nei apginti, nei naudoti Karelijos sąsmaukos gynybai. Nepaisant to derybos buvo nerezultatyvios ir 1939 m. balandžio 6 d. nutrūko.

1939 m. rugpjūčio 23 d. Molotovo-Ribentropo pakto slaptaisiais protokolais Sovietų Sąjunga susitarė su Vokietija, kad Baltijos valstybės, Suomija ir pusė Lenkijos teritorijos patenka į sovietų įtakos sferą. Tokiu būdu nacių Vokietija ir Sovietų Sąjunga įsipareigojo viena kitai nesikišti, jei kiltų karas šiose teritorijose. Tiesiogine tų susitarimų pasekme tapo Žiemos karas. Lenkijos karinis pralaimėjimas 1939 m. rugsėjo mėn. sudarė sąlygas tolimesnei sovietų ekspansijai į slaptaisiais protokolais numatytą įtakos sferą. Sovietų Sąjunga ultimatumais privertė Lietuvą, Latviją ir Estiją sudaryti sutartis, pagal kurias jų teritorijose buvo įkurtos sovietų karinės bazės. Spalio 5 d. panašius pasiūlymus sovietai pateikė ir Suomijai. Suomijos vyriausybė atsakė, kad tokių susitarimų pasirašymas prieštarautų Suomijos absoliutaus neutralumo pozicijai. 1939 m. rudenį Sovietų Sąjunga vienašališkai nutraukė nepuolimo sutartį su Suomija.

1939 m. spalio-lapkričio derybos

1939 m. spalio 12 d. SSRS pateikė paskutinį reikalavimą Suomijai perkelti Suomijos- Sovietų Sąjungos sieną 25 km į šiaurės vakarus. Sovietai taip pat reikalavo jiems 30 m. išnuomoti karinės bazės sukūrimui, taip pat išmontuoti Manerheimo linijos gynybinius įrengimus. Mainais suomiams jie siūlė dvigubai didesnę menkai apgyvendintą Karelijos teritoriją.

Skirtingai nuo Baltijos valstybių, Suomijos vyriausybė atsisakė sutikti su sovietų ultimatumu. Lapkričio 26 d. SSRS vyriausybė paskelbė notą Suomijai dėl Mainilos kaimo Rusijoje apšaudymo, kuris sovietų teigimu buvo įvykdytas iš Suomijos teritorijos. SSRS pareikalavo, kad Suomija atsiprašytų dėl incidento ir atitrauktų kariuomenę 20-25 km nuo sienos (t. y. pasitrauktų iš įtvirtinimų). Suomija neigė savo kaltę dėl Mainilos incidento ir atmetė sovietų reikalavimus. Stalinas tai interpretavo kaip pretekstą nutraukti nepuolimo sutarties galiojimą.

Karo pradžia

1939 m. lapkričio 30 d. (nepaskelbus karo) 23 Sovietų Sąjungos divizijos (450 tūkst. karių) užpuolė Suomiją ir greitai pasiekė Manerheimo liniją. Tuo pačiu metu sovietų karinės oro pajėgos ėmė bombarduoti Helsinkį, Vyborgą ir 50 kitų Suomijos miestų.

Pradėjus karą Sovietų Sąjungoje iš SSRS buvusių suomių komunistų buvo sudaryta marionetinė Suomijos Demokratinės Respublikos vyriausybė, vadovaujama Otto Kuusinen. Apie jos egzistavimą paskelbta 1939 m. gruodžio 1 d., kai sovietai užėmė pirmąjį miestelį Suomijoje – Terijokį (dab. Zelenogorskas).

Karo metodai

Svarbiausia sėkmingų suomių veiksmų priežastimi tapo tam metui revoliucingos, pačių suomių sukurtos kariavimo metodikos. Skirtingai nuo daugelio Vakarų šalių, Suomija nebandė tobulinti XIX a. pabaigos – XX a. pradžios tranšėjinio karo metodų. Suomijos pastatyta Manerheimo linija buvo orientuota ne į stabilią fronto liniją, o į mobilius veiksmus, kai priešui leidžiama užimti teritoriją, o paskui jis išnaikinamas, naudojant mobilius padalinius bei užmaskuotus dotus. Manerheimo linijos dotai buvo slepiami už kalvų, šaudymo kryptys buvo nukreipiamos paraleliai fronto linijai arba netgi šiek tiek į Suomijos teritorijos gilumą, todėl rusų vykdyti artileriniai parengimai būdavo neefektyvūs. Dar labiau karo eigą pakeitė suomių naudoti ginklai: apginklavusi karius pistoletais-kulkosvaidžiais, Suomija karių efektyvumą artimoje kovoje padidino keleriopai, o suomių dalinių mobilumas bei naktinės operacijos sovietų kariuomenei atnešdavo didžiulius nuostolius. Sovietų tankų puolimus efektyviai sustabdydavo itin mobilūs suomių tankų padaliniai.

Po Žiemos karo panašius kovos metodus dalinai perėmė kitų šalių (ir Sovietų Sąjungos, ir Vokietijos) kariuomenės, o po Antrojo pasaulinio karo tokie metodai (greitos puolamosios operacijos, nestabili fronto linija, naktiniai veiksmai ir pan.) tapo įprastais visoms modernioms kariuomenėms.

Užsienio parama Suomijai karo metu

Dauguma pasaulio šalių rėmė Suomiją. Antrasis Pasaulinis karas dar nebuvo prasidėjęs visu pajėgumu. Tuo metu Europoje Vokietija ir Sovietų Sąjunga buvo užpuolusios tik Lenkiją, todėl Šiaurės karas sukėlė didžiulę susidomėjimo bangą visame pasaulyje.

Sovietų Sąjungos agresija prieš Suomiją buvo pasmerkta. Įvairios užsienio organizacijos siuntė medicininę paramą Suomijai. Suomijos emigrantai, gyvenę JAV ir Kanadoje, sugrįžo į Suomiją, daugybė savanorių iš įvairių pasaulio šalių atvyko į Suomiją ir prisijungė prie Suomijos kariuomenės: 1010 danų, 8 700 švedų, 1000 estų, 725 norvegai, 372 ingrai, 366 vengrų savanoriai, 346 suomių kilmės užsienio šalių piliečiai ir 210 savanorių iš kitų šalių (tarp jų ir iš Lietuvos) atvyko į Suomiją karo metu. Vokietija leido daliai laivų atvežti ginklus į Suomiją, tačiau Švedijos laikraščiui paskelbus apie tai, Vokietija greitai užblokavo bet kokį ginklų tiekimą Suomijai, nes tuo metų Vokietija ir SSRS buvo sąjungininkės.

Karo rezultatai ir padariniai

Požiūris į karą Suomijoje

Suomijoje kova su sovietais padėjo suvienyti Suomijos visuomenę, kuri tebejautė susiskaldymą po Suomijos pilietinio karo.

Karo pabaigoje buvo parengti įsakymai trauktis iki kitos gynybinės linijos, esančios Taipale sektoriuje. Buvo diskutuojama, kiek laiko dar atsilaikys kariuomenė, skaičiavimai svyravo nuo kelių dienų iki kelių mėnesių , bet daugiausiai buvo manoma, kad Suomijos kariuomenė šioje vietoje dar atsilaikys kelias savaites.

Pasirašius laikiną taikos susitarimą, Suomijoje buvo įsteigta Karjalan Liitto, kuri rūpinosi pabėgėlių iš Karelijos klausimais.

Požiūris į karą Sovietų Sąjungoje

Nuo karo iki pat persitvarkymo XX a. 9 dešimtmetyje Sovietų istorikai vadovavosi daugiausiai vien tik Viačeslavo Molotovo kalbomis apie Šiaurės karą. Kalbėdamas per radiją 1939 m. lapkričio 29 d. Molotovas teigė, jog Sovietų Sąjunga bandė du mėnesius derėtis su Suomija, kad ši garantuotų Leningrado saugumą. Tačiau suomiai buvo priešiški ir pasirinko „tenkinti užsienio imperialistus“. Suomiai pradėjo karines provokacijas, taigi sovietai nebegalėjo vadovautis nepuolimo sutartimis. Pagal Molotovą, sovietai nenorėjo okupuoti arba aneksuoti Suomijos, vienintelis jų tikslas buvo apsaugoti Leningradą.

Karo aukos

Per keturis karo mėnesius Sovietų Sąjungos kariuomenė neteko daugybės karių. Vienas Raudonosios armijos generolas, pažiūrėjęs į žemėlapį ir įvertinęs užkariautos teritorijos dydį pasakė: „Mes užkariavome tik tiek žemės, kad joje pakaktų palaidoti žuvusiuosius“. Oficialiai sovietai teigė, kad žuvo 48 745 žmonės, buvo sužeisti – 150 863.

Nikita Chrusčiovas teigė, kad Sovietų Sąjunga Suomijos puolimui pasiuntė 1,5 milijono žmonių, iš kurių 1 milijonas žuvo, Sovietų Sąjunga neteko 1000 lėktuvų, 2300 tankų ir šarvuotų mašinų ir begalės kitų karinių priemonių. Suomijos nuostoliai apsiribojo 25 904 žuvusiais arba dingusiais ir 43 557 sužeistais.

1990 m. profesorius Michail Semiriaga, vadovaudamasis Raudonosios armijos dokumentais, išleido knygą, kurioje jis pateikė tikslų nukentėjusiųjų skaičių: 53 522 žmonės žuvo, 16 208 – dingo, 163 772 – buvo sužeisti ir 12 064 nušalo. Tuo tarpu profesorius N. I. Baryshikov teigia, kad žuvo 53 500 žmonių. 1999 m. suomių profesorius Ohto Manninen apskaičiavo, kad sovietų pusėje žuvo arba pateko į nelaisvę 84 994 kariai, 186 584 – buvo suluošinti arba tapo neįgaliais, 51 892 – susirgo, 9 614 – nušalo. Rusijos istorikas Grigori Krivošejev suskaičiavo 126 875 žuvusiuosius ir 264 908 sužeistuosius.

Suomijos pusėje žuvo arba dingo be žinios 25 904 žmonės. Per Sovietų Sąjungos oro reidus žuvo 957 Suomijos civiliai.

Teritoriniai pokyčiai

1940 m. kovo 12 d. pasirašytos taikos sąlygomis Suomijos pietrytinė siena buvo atitraukta iki 1721 m. ribos, SSRS gavo Karelijos sąsmauką ir Vyborgo (suom. Viipuri) miestą, keletą salų Suomijos įlankoje, vakarinę Rybačio pussiasalio dalį, vakarinę ir šiaurinę Ladogos ežero pakrantę. Pagal šią sutartį Suomija neteko 10 % dirbamos žemės, 10 % tekstilės, chemijos ir metalo pramonės, 11 % miškų ir buvo priversta 30 metų nuomoti Hanko pusiasalį karinei jūrų bazei. Apie 12 % Suomijos gyventojų turėjo per 12 dienų išsikelti iš prarastų teritorijų.

Pasekmės Sovietų Sąjungai

Agresija prieš Suomiją lėmė dar didesnę SSRS izoliaciją. Demokratinių valstybių visuomenė pasmerkė Sovietų Sąjungą kaip agresorę, ji buvo pašalinta iš Tautų Sąjungos, iš kurios jau anksčiau buvo pasitraukusios Japonija, Vokietija ir Italija. Tuometinė SSRS sąjungininkė Vokietija iš jos nesėkmių kare su Suomija padarė savas išvadas. Šis karas parodė prastą Raudonosios armijos karinį pasirengimą, ir Hitleris 1940 m. vasarą įsakė rengti karo su SSRS planą.

Šaltiniai

1. Palokangas, Markku (1999). "Suomalaisjoukkojen aseistus ja varustus". P. 299–300
2. Juutilainen, Antti; Koskimaa, Matti (2005). "Maavoimien joukkojen perustaminen". P.85
3. Palokangas, Markku (1999). "Suomalaisjoukkojen aseistus ja varustus". P. 318
4. Peltonen, Martti (1999). "Ilmasota talvisodassa".
5. Kantakoski, Pekka (1998). Punaiset panssarit: Puna-armeijan panssarijoukot 1918–1945 (suomių k.). Hauho: PS-Elso. ISBN 951-98057-0-2.
6. Kurenmaa, Pekka; Lentilä, Riitta (2005). "Sodan tappiot". Js Pj (suomių kalba). p. 1152. (Karo aukos)
7. Lentilä, Riitta; Juutilainen, Antti (1999). "Talvisodan uhrit". Ts Pj. P. 821. (Žiemos karo aukos)
8. Malmi, Timo (1999). "Suomalaiset sotavangit". P.792 (suomių kalba).
9. Kurenmaa, Pekka; Lentilä, Riitta (2005). "Sodan tappiot". Js Pj. P. 1152.
10. GF Krivosheev, Soviet Casualties and Combat Losses in the Twentieth Century, 1997, ISBN 1-85367-280-7, Greenhill Books
11. В.Н. Барышников, Э. Саломаа. Вовлечение Финляндии во Вторую Мировую войну. In: Крестовый поход на Россию. М., 2005. Archyvuota kopija 2008-11-06 iš Wayback Machine projekto.; О.Д. Дудорова. Неизвестные страницы Зимней войны. In: Военно-исторический журнал. 1991. №9.; Зимняя война 1939–1940. Книга первая. Политическая история. М., 1998. – ISBN 5-02-009749-7
12. Pvz., Trotter, W. A Frozen Hell: The Russo-Finnish Winter War of 1939—1940. Jowett, Ph. et al. Finland at War 1939—45 (Elite). Gilber, M. The Second World War: A Complete History. Churchill, W. The Second World War. Keegan, J. The Second World War. Condon, R. Traducido por López-Pozas Carreño, Carlos (1976), Guerra de invierno: Rusia contra Finlandia.
13. Seppo Zetterberg. Suomija po 1917 metų. Vilnius: Pradai, 1993. P.86.
14. „League of Nations' expulsion of the U.S.S.R.“. League of Nation. 14 December 1939. Nuoroda tikrinta 24 July 2009.
15. William R. Trotter: A Frozen Hell. Algonquin Books, Chapell Hill 1991, P. 3–12.
16. Постановление СНК о признании независимости Финляндии (18 декабря 1917 г.) Archyvuota kopija 2008-06-10 iš Wayback Machine projekto.
17. Suomi kautta aikojen. — Helsinki: Otava, Oy Valitut Palat — Reader's Digest Ab, 1992. — P. 387. — ISBN 951-8933-60-X.
18. Pentti Virrankoski: Suomen historia 2. Helsinki 2001, p. 782.
19. Карл Густав Маннергейм. Мемуары М.: Вагриус, 1999. ISBN 5-264-00049-2
20. Jakobson, Max. Diplomaattien talvisota. – Helsinki: WSOY, 2002. – P. 9. – ISBN 978-951-0-35673-9.
21. Jakobson, Max. Diplomaattien talvisota. – Helsinki: WSOY, 2002. – P. 7. – ISBN 978-951-0-35673-9.
22. Jakobson, Max. Diplomaattien talvisota. – Helsinki: WSOY, 2002. – P. 28. – ISBN 978-951-0-35673-9.
23. Mannerheim, C.G.E. & Virkkunen, Sakari. Suomen Marsalkan muistelmat. – Suuri suomalainen kirjakerho, 1995. – P. 172. – ISBN 951-643-469-X.
24. Mannerheim-Virkkunen 1995: p.172
25. Kossila, Tapani. „Foreign volunteers in the Winter War“. Axis History Factbook. Nuoroda tikrinta 24 July 2009.
26. Trotter 2002, p. 194–202
27. Laaksonen, Lasse (2005) [1999]. Todellisuus ja harhat (suomių). Ajatus kirjat. ISBN 951-20-6911-3.
28. Halsti, Wolfgang Hallstén (1955). Talvisota 1939-1940 (suomių). Otava.
29. Paasikivi, Juho Kusti (1959). Toimintani Moskovassa (suomių). WSOY.
30. Vihavainen, Timo (1999). „Talvisota neuvostohistoriakirjoituksessa“. In Leskinen, Jari; Juutilainen, Antti (eds.). Talvisodan pikkujättiläinen (suomių) (1st leid.). Werner Söderström Osakeyhtiö. pp. 893–911. ISBN 951-0-23536-9.
31. Trotter 2002, pages 263–270
32. Maddock, Robert K. (1 March 2007). „The Finnish Winter War“. Kutri's Corner. Suarchyvuotas originalas 2009-03-02. Nuoroda tikrinta 24 July 2009.
33. Mosier, John, The Blitzkrieg Myth: How Hitler and the Allies Misread the Strategic Realities of World War II, HarperCollins, 2004, ISBN 0-06-000977-2, page 88
34. Kurenmaa, Pekka; Lentilä, Riitta (2005). „Sodan tappiot“. In Leskinen, Jari; Juutilainen, Antti (eds.). Jatkosodan pikkujättiläinen (suomių) (1st leid.). Werner Söderström Osakeyhtiö. pp. 1150–1162. ISBN 951-0-28690-7.
35. Lentilä, Riitta; Juutilainen, Antti (1999). „Talvisodan uhrit“. In Leskinen, Jari; Juutilainen, Antti (eds.). Talvisodan pikkujättiläinen (suomių) (1st leid.). Werner Söderström Osakeyhtiö. pp. 816–828. ISBN 951-0-23536-9.
36. Manninen, Ohto (1999). „Venäläiset sotavangit ja tappiot“. In Leskinen, Jari; Juutilainen, Antti (eds.). Talvisodan pikkujättiläinen (suomių) (1st leid.). Werner Söderström Osakeyhtiö. pp. 811–815. ISBN 951-0-23536-9.
37. http://www.soldat.ru/doc/casualties/book/chapter4_8.html Archyvuota kopija 2010-03-29 iš Wayback Machine projekto.
38. Kurenmaa, Pekka; Lentilä, Riitta (2005). „Sodan tappiot“. in Leskinen, Jari; Juutilainen, Antti (in Finnish). Jatkosodan pikkujättiläinen (1st ed.). Werner Söderström Osakeyhtiö. pp. 1150–1162. – ISBN 951-0-28690-7.
39. Kurenmaa, Pekka; Lentilä, Riitta (2005). „Sodan tappiot“. in Leskinen, Jari; Juutilainen, Antti (in Finnish). Jatkosodan pikkujättiläinen (1st ed.). Werner Söderström Osakeyhtiö. pp. 1150–1162. – ISBN 951-0-28690-7

Nuorodos

Vikiteka: Žiemos karas – vaizdinė ir garsinė medžiaga

• Žiemos karas (filmas)

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.