Romos respublika

Romos respublika (lot. Res publica Romana) – Senovės Romos valstybės forma laikotarpyje nuo monarchijos nuvertimo apie 509 m. pr. m. e. (paskutinio karaliaus Lucijaus Tarkvinijaus Išdidžiojo ištrėmimo) iki principato sukūrimo 27 m. pr. m. e., Romos Senatui suteikus Oktavianui ypatingus įgaliojimus (27 m. pr. m. e. sausio 16 d.). Respublikos laikotarpio valstybės formą galima apibūdinti kaip aristokratinę-oligarchinę, kurioje aukščiausioji valdžia buvo Senato ir konsulų rankose.

Romos respublika lot. Res publica Romana
←   ← 509 – 27 m. pr. m. e. →
Vėliava Herbas
Romos provincijos prieš Gajaus Julijaus Cezario nužudymą, 44 m. pr. m. e.
Sostinė	Roma
Kalbos	Lotynų (oficiali), senovės graikų, hebrajų, galų, berberų
Religija	Senovės Romos religija
Valdymo forma	Oligarchija, Respublika
Era	Antika
Plotas
- 326 m. pr. m. e.	10 000 km²
- 200 m. pr. m. e.	360 000 km²
- 146 m. pr. m. e.	800 000 km²
- 100 m. pr. m. e.	1 200 000 km²
- 50 m. pr. m. e.	1 950 000 km²
Valiuta	Senovės Romos pinigai

Ankstyvieji Julijų–Klaudijų dinastijos imperatoriai palaikė iliuziją, kad respublika vis dar egzistuoja (nors saugoma asmenų, turinčių ypatingus įgaliojimus) ir galiausiai bus visiškai atkurta. Roma vadinosi respublika iki III a., kai reformomis buvo įvesta dominato sistema.

Istorija

Senovės Romos istorija
Priešistorinė Italija
Etruskai
Didžioji Graikija
Romos karalystė
Romos respublika
Romos imperija
Julijų-Klaudijų dinastija > Flavijų dinastija > Nervų-Antoninų dinastija > Severų dinastija > Konstantinų dinastija > Valentinianų dinastija > Teodosų dinastija
Vakarų Romos imperija
Italijos istorija

Respublikos ištakos

Seniausiais laikais Romos teritorija buvo labai nedidelė: „laukų brolijos“ (fratres arvales) žyniai kasmet iškilmingai apeidavo Romos laukus, o apėjimas greičiausiai sutapdavo su seniausiomis Romos sienomis. Ši teritorija buvo 5 Romos mylios (1000 žingsnių) dešiniajame Tibro krante arba vakaruose, 6 mylios kairiajame krante, 5 mylios pietuose link Alba Longos ir 2 mylios į šiaurę. Romai absorbavus keletą priemiesčio bendruomenių ir dar karalystės laikais užkariavus Gabijaus ir Fidenų miestus jos teritorija (ager Romanus) buvo maždaug 870 km². Pietuose romėnai rėmėsi bendragentine ir sąjungininkiška lotynų miestų federacija; šiaurėje prieš Romą stovėjo galingi, karalių valdomi etruskų miestai, tarpusavyje sudarę silpną federaciją; rytuose romėnai kovojo su giminingomis kalnų gentimis – sabinais, volskais ir ekvais, kurie puldinėjo derlingą romėnų „Kampaniją“. Pirmoji 240 metų trukusios epochos (pasibaigusios visišku Italijos užkariavimu) dalis praėjo vykstant smulkiems susirėmimams. Šias dvi dalis žymi Vėjaus miesto užkariavimas (396 m. pr. m. e.). Vėliau Romos galią sukrėtė galų įsiveržimas ir Romos sudeginimas, tačiau po to miestas greitai atsigavo ir per vieną amžių sugebėjo sau pajungti visą Italiją, išskyrus Po slėnį ir priealpines sritis, kurios tuo metu laikytos Galijos dalimi.

Italijos užkariavimas

Roma tapo pernelyg galinga lotynų federacijos nare ir ėmė laikyti Lotynų sąjungą tik kaip savo politikos įrankį, o kiti lotynai siekė sau didesnio vaidmens.

Romos respublikos žlugimas

Broliams Grakchams nepasisekus reformuoti Romos respubliką, iniciatyvą perėmė legionų vadai. Buvo sudarytas triumviratas. Didžiausią įtaką įgijo Cezaris. Jis:

• Užkariavo Galiją (dab. Prancūziją)
• Užgrobė valdžią Romoje
• Tapo diktatoriumi iki gyvos galvos
• Pasiliko imperatoriaus titulą, kuris anksčiau buvo suteikiamas itin pripažintiems karvedžiams
• Atleido nuo skolų valstiečius
• Proletarams davė žemės
• Vietoj mėnulio kalendoriaus įvedė Saulės kalendorių, vadinamą Julijaus, kuris galiojo iki 16 a.
• Įveda vieningą pinigą Romoje – denarą

Cezaris buvo nužudytas respublikos šalininkų Bruto ir Kasijaus. Po jo mirties vėl prasidėjo pilietiniai karai. Markas Antonijus ir Oktavianas siekė atkeršyti Cezario žudikams ir sumušė Bruto bei Kasijaus kariuomenę, kuri atstovavo senatui. Markas Antonijus ėmė valdyti rytinę Romos respublikos dalį ir vedė Kleopatrą. Oktavianas valdė vakarinę dalį su Romos miestu. Prasidėjus nesutarimams, kilo naujas pilietinis karas tarp Marko Antonijaus ir Oktaviano. Egiptas įjungtas į Romos sudėtį. Karą laimėjo Oktavianas.

Santvarka

Romos respublikoje valdžia buvo padalinta tarp tautos susirinkimų, senato ir magistratų.

Senatą sudarė 300 kilmingų patricijų, vėliau jų skaičius išaugo iki 900. Jie tvirtino pareigūnų nutarimus, rengė įstatymus, tvarkė finansinius klausimus, rūpinosi religiniais reikalais. Kilus pavojui šešiems mėnesiams skirdavo diktatorių, kuriam visi privalėjo paklusti. Respublikos laikotarpiu senato nariai pareigybes ėjo iki gyvos galvos.

Romos respublikos valdymas

Tautos susirinkimas rinko aukščiausius pareigūnus, priimdavo arba atmesdavo siūlomus įstatymus, turėjo teisę skelbti karą ir sudaryti taiką, vieneriems metams rinkdavo du konsulus. Vėliau šie konsulai tapdavo senatoriais iki mirties. Konsulai kviesdavo senatą, karo metu vadovaudavo kariuomenei. Magistratai – aukšti valdžios pareigūnai. Jais galėjo būti tik turtingi, nes dirbo be atlyginimo. Magistratai rūpinosi mokesčių surinkimu, teismų darbu, prižiūrėjo organizuojamus renginius, kviesdavo tautos susirinkimą. Tautos komicijoms pirmininkavo pretoriai. Du cenzoriai surašydavo gyventojus, nustatydavo jų turtinę padėtį, tvarkydavo mokesčius. Edilai rūpinosi miesto saugumu ir tvarka, vadovavo sargybai. Kvestoriai rūpinosi iždu, saugojo valstybės vėliavas ir archyvą. Įsigalėjus respublikiniam valdymui, suirutėms įveikti būdavo skiriami diktatoriai.

Visuomenę sudarė:

• patricijai: dalyvavo valstybės valdyme, rinko valdžios atstovus. Tik patricijai galėjo tapti senato nariais;
• plebėjai: sudarė didumą kariuomenės, bet negalėjo užimti valstybinių pareigų;
• moterys ir vergai: neturėjo jokių politinių teisių.

Plebėjų ir patricijų kovos

Plebėjai siekia įgyti tokių pat teisių, kokias turi patricijai, todėl tarp šių grupių vyksta kova.

Plebėjai išsireikalauja rinkti jų interesus ginančius du tribūnus (vėliau dešimt) ir teisę šaukti savo susirinkimus. Nuo šiol nutarimai įsigalioja, jei tik pritaria liaudies tribūnai (žymiausi tribūnai: Tiberijus Grakchas ir Gajus Grakchas). V a. pr. m. e. plebėjams reikalaujant išrinkta dešimties žmonių komisija parengia Dvylikos lentelių įstatymus. Šios teisės normos, iškaltos dvylikoje bronzinių plokščių, vienodai taikomos ir plebėjams, ir patricijams. Jos pakabinamos forume. Vėliau teisynas buvo papildytas. Dvylikos lentelių įstatymai galiojo apie tūkstantį metų ir buvo visos Romos teisės pagrindas. Šie įstatymai darė įtaką ir Romos švietimui, nes jaunimas mokėsi iš jų skaityti. IV a. pr. m. e. vieną konsulą rinko iš plebėjų. Buvo draudžiama Romos pilietį paversti vergu už skolas. III a. pr. m. e. plebėjų teisės buvo sulygintos su patricijų teisėmis.

Pūnų karai

III a. pr. m. e. Roma pradėjo kariauti su Kartagina. Šie karai vadinami Pūnų karais (kartaginiečiai vadinami pūnais).

Karų priežastis – dviejų stipriausių valstybių kova dėl įtakos Viduržemio jūros baseine.

• Pirmasis pūnų karas – kova dėl Sicilijos (264–241 m. pr. m. e.). Romos kariuomenė persikėlė į Siciliją ir užėmė Mesaną, nugalėjo Kartaginos laivyną prie Milų. Roma, pasinaudojusi Kartaginos silpnumu, užgrobė Sardiniją ir įsitvirtino Korsikoje.
• Antrasis pūnų karas (218–201 m. pr. m. e.). Kartaginiečiai laimėjo mūšį prie Kanų ir Kapujos (216 m. pr. m. e.). Kare įvyko persilaužimas – Roma užėmė Sirakūzus (gynybai vadovavo ir mūšyje žuvo matematikas Archimedas). 202 m. pr. m. e. romėnai pasiekė pergalę prie Zamos. Roma įsitvirtino vakarinės Viduržemio jūros pakrantėse. Kartagina neteko laivyno ir kariuomenės.
• Trečiasis pūnų karas (149–146 m. pr. m. e.). Kartaginos valdos tapo Romos provincija. 146 m. pr. m. e. Kartaginos miestas sulyginamas su žeme, o gyventojai parduodami į vergiją.

146 m. pr. m. e. Roma pajungė Graikiją.

Karų padariniai

Roma išplėtė savo valstybės ribas ir tapo Viduržemio jūros valstybių valdove. Karas nuskurdino žemdirbius, dalis jų neteko žemės. Iškilo turtingi žemvaldžiai. Daugėjo vergų. Sutriko visuomenės pusiausvyra: vieni skendėjo prabangoje, kiti, nuskurdinti karo, buvo priversti parduoti savo žemę.

Dėl visuomenės pusiausvyros sutrikimo Romos valstybėje prasidėjo pilietiniai karai.

Reformos

• Brolių Grakchų reformos (133 m. pr. m. e.)

Tiberijus Grakchas vykdo žemės įstatymų reformą. Jis siekia turtuolių žemes išdalyti nusigyvenusiems plebėjams, už tai nužudomas. Pradėtą žemes reformą prisiekia įgyvendinti Gajus Grakchas. Priimamas duonos įstatymas: kiekvieną mėnesį Romos varguomenė nemokamai arba už labai mažą kainą turi gauti grūdų. Organizuojami viešieji darbai.

Kultūra

Apranga

Pagrindinis romėnų drabužis buvo graikiško stiliaus tunika, kurią vyrai ir berniukai dėvėjo iki kelių, trumpomis rankovėmis (arba be jų), o moterys ir mergaitės – iki kulnų bei ilgomis rankovėmis. Toga buvo išskirtinai romėniškas apdaras, tapęs vyrų pilietybės ženklu ir socialinio statuso išraiška. Tradicijos taip pat griežtai reglamentavo kalcėjų (lot. calceus – batas, pusbatis) tipą, spalvą bei stilių, atitinkantį kiekvieną vyrų pilietybės lygmenį.

Balčiausias ir didžiausios apimties togas dėvėjo senatorių luomas. Aukšto rango magistratai, dvasininkai bei piliečių vaikai turėjo teisę ryšėti purpuru apsiūtą togą praetexta. Triumfą švenčiantys karvedžiai dėvėjo vientisai purpurinę, auksu siuvinėtą togą picta, kuri asocijavosi su Jupiterio atvaizdu ir buvusiais Romos karaliais – tačiau tokia apranga buvo leidžiama tik vieną dieną. Respublikos laikų papročiai skatino konkurencingą prabangos demonstravimą ir tuo pačiu siekė jį pažaboti, kad būtų išlaikyta bent simbolinė lygybė tarp kolegų bei sumažinta galima luominio pavydo grėsmė. Dauguma Romos piliečių, ypač žemesniojo sluoksnio plebėjai, rinkosi patogesnius ir praktiškesnius drabužius, pavyzdžiui, tunikas ir apsiaustus.

Prabangi ir ryški apranga visada buvo prieinama tiems, kurie galėjo ją įsigyti, ypač pasiturinčio sluoksnio moterims. Egzistuoja materialūs įrodymai apie auksinį audinį (lamé). Iš Hanų dinastijos Kinijos buvo importuojami dideli kiekiai neapdoroto šilko.Purpuras oficialiai buvo skirtas tik togos praetexta apvadams bei vientisai purpurinei togai picta.

Daugumai romėnų net ir pigiausia lininė ar vilnonė apranga sudarė dideles išlaidas. Dėvėti drabužiai buvo perduodami žemesniems socialiniams sluoksniams, kol virsdavo skarmalais, kurie vėliau būdavo panaudojami lopymui. Vilna ir linas buvo pagrindinės romėnų aprangos medžiagos, kurias moralistai idealizavo kaip paprastumo ir saikingumo simbolius. Daugumai moterų vilnos apdirbimas ir audimas buvo kasdienės buities dalis, skirta šeimos poreikiams arba pardavimui. Tradicinių pažiūrų pasiturinčiuose namų ūkiuose šeimos verpstės ir staklės būdavo statomos pusiau viešoje priimamojo erdvėje (atriume), kad šeimos motina ir jos šeimyna galėtų pademonstruoti savo darbštumą bei taupumą. Jų luomo atstovams ši veikla buvo labiau simbolinis ir moralinis aktas nei praktinė būtinybė.

Plečiantis prekybai, teritorijoms ir augant turtui, romėnų konservatoriai smerkė akivaizdų tradicinių, luominių aprangos skirtumų nykimą bei visuose sluoksniuose – įskaitant ir jų pačių – didėjantį potraukį prabangiems audiniams bei egzotiškiems svetimšalių stiliams. Respublikos pabaigoje ultra-tradicinių pažiūrų Katonas Jaunesnysis viešai protestavo prieš savo bendražygių nuolaidžiavimą sau ir respublikoniškų vyriškųjų dorybių praradimą, dėvėdamas tamsios vilnos togą be tunikos ir apavo.

Maistas

Šiuolaikiniams Respublikos laikotarpio mitybos įpročių tyrimams trukdo įvairūs veiksniai: išliko nedaug rašytinių šaltinių, o archeologiniai radiniai nėra visiškai patikimi, nes skirtingi maisto produktai išsilaiko nevienodai. Ankstyvosios Respublikos laikais pagrindinį dienos valgį (cena) iš esmės sudarė tam tikra košė – puls. Paprasčiausia jos atmaina buvo gaminama iš dvigrūdžių kviečių, vandens, druskos ir riebalų. Turtingieji košę dažniausiai gardindavo kiaušiniais, sūriu bei medumi, o progomis ji būdavo patiekiama su mėsa ar žuvimi. Respublikos laikotarpiu cena evoliucionavo į dviejų patiekalų valgį: pagrindinį patiekalą ir desertą iš vaisių bei jūros gėrybių (moliuskų ar krevečių). Vėlyvosios Respublikos eroje tapo įprasta valgį skirstyti į tris dalis: užkandį (gustatio), pagrindinį patiekalą (primae mensae) ir desertą (secundae mensae).

Viduriniuoju ir vėlyvuoju Respublikos laikotarpiu vynas vis dažniau buvo laikomas pirmo būtinumo preke, o ne prabangos objektu. Senovės Romoje vynas paprastai būdavo maišomas su vandeniu prieš pat vartojimą, kadangi fermentacijos procesas nebuvo kontroliuojamas, o gėrimo stiprumas – itin didelis. Rūgštus vynas, sumaišytas su vandeniu ir žolelėmis (posca), buvo populiarus žemesniųjų sluoksnių gėrimas bei pagrindinė Romos kario raciono dalis.Alus (cerevisia) buvo žinomas, tačiau laikytas vulgariu ir asocijavosi su barbarais.

Nuo 123 m. pr. Kr. Romos valstybė kas mėnesį iki 200000 asmenų dalydavo nemaltų kviečių davinį (siekiantį iki 33 kg), žinomą kaip frumentatio.

Švietimas

Romos respublikoje buvo kalbama lotynų kalba. Didžioji dalis išlikusios lotynų literatūros yra parašyta klasikine lotynų kalba – itin stilizuota ir ištobulinta literatūrine kalba, kuri nuo I a. pr. Kr. vystėsi iš ankstyvosios šnekamosios lotynų kalbos. Dauguma lotyniškai kalbančiųjų vartojo liaudies lotynų kalbą (sermo vulgaris), kuri savo gramatika, žodynu, o galiausiai ir tarimu reikšmingai skyrėsi nuo klasikinės lotynų kalbos.

Romėnai savo besiformuojančiai švietimo sistemai pritaikė daugybę graikų nuostatų. Intensyvus ir drausmingas fizinis lavinimas padėjo rengti piliečių luomo berniukus būsimai pilietinei ir karinei karjerai. Mergaitės instruktažą paprastai gaudavo iš savo motinų, besimokydamos verpimo, audimo bei siuvimo meno. Formalus ugdymas pradėjo formuotis apie 200 m. pr. Kr. Mokslas prasidėdavo maždaug nuo šešerių metų; per kitus šešerius ar septynerius metus berniukai ir mergaitės turėjo išmokti skaityti, rašyti ir skaičiuoti. Dvylikos metų sulaukę jaunuoliai mokydavosi lotynų ir graikų kalbų, gramatikos bei literatūros, o vėliau sekdavo oratorystės menas. Veiksminga retorika ir taisyklinga lotynų kalba buvo itin vertinamos elito sluoksniuose bei laikomos būtinomis siekiant teisininko ar politiko karjeros.

Menas

Paimtas kaip karo grobis išpopuliarėjo graikų menas, ir daugelis romėnų namų buvo dekoruojami graikų menininkų tapytais peizažais. Keičiantis urbanistiniams poreikiams, romėnų architektūra patyrė transformaciją, o civilinė inžinerija bei statybų technologijos buvo nuosekliai tobulinamos ir gryninamos. Tokie veiksniai kaip turtinė gerovė ir didelis gyventojų tankis miestuose paskatino senovės romėnus ieškoti naujų, savitų architektūrinių sprendimų. Skliautų bei arkų panaudojimas ir žinios apie statybines medžiagas leido pasiekti gerų rezultatų statant viešosios paskirties infrastruktūrą. Šie sprendimai mažesniu mastu buvo atkartojami svarbiausiuose Romos respublikos miestuose. Imperijos administracinė struktūra ir turimi ištekliai sudarė sąlygas įgyvendinti milžiniškus projektus net ir nuo pagrindinių centrų nutolusiose vietovėse.

Literatūra

Ankstyvajai romėnų literatūrai didelę įtaką darė graikų autoriai. Nuo viduriniojo Respublikos laikotarpio romėnų rašytojai, remdamiesi graikų pavyzdžiais, kūrė dramas laisvosiomis ir surimuotomis eilėmis, Livius Andronicus rašė tragedijas ir komedijas. Ankstyviausi išlikę lotynų literatūros kūriniai yra Plauto komedijos. Žinomų ir populiarių dramaturgų kūriniai kartais būdavo užsakomi atlikti religinių švenčių metu; daugelis jų buvo satyrų dramos, pagrįstos graikų modeliais ir mitais. Poetas Gnaeus Naevius laikomas pirmojo romėnų epinio eilėraščio autoriumi. Quintus Ennius buvo pirmasis, parašęs epą adaptuotu lotynišku hegzametru, išliko tik epo Annales fragmentai. Šie autoriai padarė didelę įtaką vėlesnei lotynų epikai, ypač Vergilijaus epinei poemai „Eneida“. Lukrecijus veikale „Apie daiktų prigimtį“ (De rerum natura) išdėstė epikūrizmo filosofijos principus.

Politiko, poeto ir filosofo Marko Cicerono literatūrinis palikimas buvo itin gausus ir padarė didelę įtaką to meto bei vėlesnei literatūrai, laikotarpis nuo 83 iki 43 m. pr. Kr. vadinamas „Cicerono amžiumi“. Jo oratorinis menas iki šiol daro įtaką šiuolaikiniams kalbėtojams, o filosofiniai veikalai – ypač graikų Platono ir epikūrininkų darbų adaptacijos lotynų kalba – paveikė daugelį vėlesnių filosofų. Tarp kitų iškilių šio laikotarpio rašytojų paminėtini gramatikas bei religijos istorikas Varonas, politikas, generolas ir karo metraštininkas Julijus Cezaris, istorikas Saliustijus bei meilės lyrikas Gajus Katulas.

Sportas ir laisvalaikis

Marso laukas buvo pagrindinė Romos lengvosios atletikos ir žaidimų erdvė, kurioje jaunimas rinkdavosi sportuoti bei pramogauti; užsiėmimai buvo šuoliai, imtynės, boksas ir bėgimas. Tarp populiarių fizinio aktyvumo formų taip pat buvo jodinėjimas, mėtymo rungtys ir plaukimas. Kaimo vietovėse laisvalaikis būdavo leidžiamas žvejojant bei medžiojant. Romoje buvo žaidžiami stalo žaidimai, kauliukai (tesserae), romėniškieji šachmatai (latrunculi), šaškės (calculi), kryžiukai-nuliukai (terni lapilli) bei ludus duodecim scriptorum ir tabula – šiuolaikinio nardų žaidimo pirmtakas. Kitos pramogos buvo vežimų lenktynės, koncertai bei teatro pasirodymai.

Taip pat skaitykite

• Romos respublikos konsulai