Jodinėjimas

Jojimas – žirgo valdymas bei treniravimas raiteliui sėdint ant žirgo nugaros. Jojimas susijęs su pramoga, poilsiu,keliavimu ar kai kurių susirgimų gydymu. Jojant raitelis valdo žirgą savo kūno judesių bei papildomo tam specialiai pritaikyto inventoriaus pagalba.

Istorija

Nėra tiksliai žinoma kada žirgai buvo prijaukinti, tačiau yra įrodymų, jog žirgais pradėta joti anksčiau nei jie buvo pakinkyti. Žinoma, kad jojimas egzistavo dar Bronzos amžiuje ir laikui bėgant buvo pritaikytas transportui, karo pramonei, sportui bei poilsiui.

Pirmosios žinios apie arklių panaudojimą žmonijos karuose siekia III tūkstantmetį pr. m. e. Pagal istorinius šaltinius, apie 2300 m. pr. m. e. Mesopotamijoje, prijaukinti arkliai traukė kovos vežimus. Vėliau nešė raitelį – atsirado pirmoji kavalerija.

Iki Homero, VIII a. pr. m. e. graikų poeto, laikų jojimas žirgais ir asilais tapo įprastu keliavimo būdu, bet kovos vežimai tebebuvo naudojami kare. Klasikiniu civilizacijos laikotarpiu senovės graikai ir romėnai statė specialias arenas (hipodromus) ir tiesė kelius žirgų lenktynėms, suteikdavusioms daug išgyvenimų miniai, stebinčiai varžybas, kuriose dalyvaudavo raiteliai, važnyčiotojai ir žirgai. Sovietmečiu Lietuvoje buvo įrengta bent keliolika hipodromų, didelė dalis jų tapo apleistais ir nenaudojamais pagal paskirtį.

Žirginio jojimo rūšys

Dailusis jojimas

Pagrindinis straipsnis – Dailusis jojimas.

Išjodinėjimas, kitaip dar vadinamas dailiuoju jojimu, yra viena geriausiai žinomų žirginio sporto šakų. Dailusis jojimas kartu su konkūrais ir trikove, priklauso Olimpinių sporto šakų sąrašui. Dailusis jojimas, kitaip dar vadinamas išjodinėjimu, pagrįstai laikomas meniškiausia jojimo sporto šaka. Šių dienų varžybose raitelis ir žirgas turi atlikti seriją pratimų, vadinamų elementais, lygioje 20 x 60 m dydžio maniežo aikštėje, aptvertoje žema tvorele ir simetriškai pažymėtoje 12 raidžių – pagal jas nustatoma aikštelės vieta, kurioje atliekamas elementas.

Varžybose žirgas demonstruojamas trimis aliūrais: žingine, risčia ir šuoliais. Vertinamas žirgo judesių laisvumas, lengvumas – turėtų atrodyti, kad žirgas pratimus atliekąs savo noru, o ne atsakydamas į vos regimas raitelio komandas. Todėl išjodinėjime labai svarbus tinkamas žirgo parengimas ir techniškas jojimas – tam pasiekti prireikia daugelio metų. Išjodinėjime žirgai sportinę karjerą pradeda maždaug ketverių metų amžiaus, o baigia maždaug 17-18-os.

Dailiajame jojime yra keletas rungčių: nuo lengviausių iki pačios sudėtingiausios – Grand Prix. Pagal pastarąją nustatomi žemynų, pasaulio ir Olimpiniai čempionai. Taip pat Pasaulyje populiarios laisvosios programos, kitaip dar vadinamos „kiurais", kuriose savitą programą raitelis atlieka pagal pasirinktą muziką, priderintą prie žirgo bėgsenos ir dueto charakterio.

Išjodinėjimo varžybų metu kiekvienas raitelio bei žirgo atliekamas elementas vertinamas balu nuo 0 iki 10. Šie balai verčiami procentiniu rezultatu – laimi duetas, surinkęs didžiausią visų galimų balų dalį.

Konkūras

Šio puslapio ar jo dalies stilius neatitinka Vikipedijos kalbos standartų. Jei galite, pakoreguokite stilių, kad tiktų enciklopedijai. Tik tada bus galima ištrinti šį pranešimą.

Pagrindinis straipsnis – Konkūrinis jojimas.

Konkūras yra palyginti nauja žirginio sporto šaka. Manoma, kad poreikis išmokyti žirgą tiksliai ir techniškai įveikti kliūtis atsirado XVIII a., kai Anglijoje pasirodė Aptvėrimo Aktas ir turtingi žemės savininkai apsitvėrė savo žemės sklypus. Tuo metu populiarios lapių medžioklės žirgai gavo naują įššūkį – įveikti visas tvoras, pasitaikiusias kelyje.

Tačiau moderniųjų konkūrų erą pradėjo kapitonas Federico Caprilli (1868–1907), savo mokiniams liepęs sutrumpinti balnasaičius, kad raitelio koja labiau linktų ir stipriau remtųsi į balnakilpę, kad atliekant šuolį iš balno pakilęs raitelis svirtų pirmyn ir taip perkeltų savo svorio centrą (iki tol raitelis nepakildavo iš balno). Šis Caprilli mokymas – il sistema – ėmė pelnyti italams šlovę varžybose, todėl viso pasaulio jojikai suskubo mokytis šio revoliucingo meno.

Konkūras (angl. – show jumping) – viena iš trijų olimpinių jojimo šakų – yra bene populiariausia jojimo sporto rungtis: raitelių varžybos griaunamų kliūčių aikštelėje. Raitelio tikslas – be klaidų ir greitai įveikti kliūtis. Vidutinis kliūčių aukštis svarbiausiose varžybose – 160 cm. Kiekvienoje rungtyje leidžiamas tam tikras skaičius klaidų (pvz.: žirgo atsisakymas įveikti tam tikrą kliutį), tačiau viršijus šį skaičių, duetas diskvalifikuojamas. Skaičiuojama kiek laiko duetas sugaišta ir kiek baudos taškų surenka įveikdamas maršrutą. Baudos taškai skiriami už žirgo nepaklusnumą, nuverstas kliūtis, viršytą kontrolinio laiko normatyvą (jeigu toks yra nustatytas) bei kitokias žirgo ar raitelio klaidas rungties įveikimo metu. Šuolio galingumo konkūruose peršokamos kliūtys kartais siekia net 250 cm. Konkūrų taisyklės yra griežtai reglamentuotos ir prižiūrimos Tarptautinės Žirginio Sporto Federacijos FEI (Fédération Équestre Internationale).

Lietuvoje konkūrų sportu užsiiminėjama nuo 1920 m. Lietuvos pirmenybėse 1934 m dalyvavo net 248 žirgai. Majorai Andriūnas, Ugianskis, kpt. Jonas Kukta, vyr. ltn. Vladas Zarauskas baigė garsias italų arba prancūzų aukštąsias kavalerijos mokyklas ir diegė tėvynėje pažangiausią tuo metu „itališkąją" konkūrų jojimo stilių. 1940 m. Helsinkio olimpiadoje ruošėsi dalyvauti mūsų konkūrų rinktinė, bet sutrukdė karas. Jojimo sportas buvo atkurtas tik 1955 m. Pirmasis pokario laikotarpio Lietuvos konkūrų čempionas buvo V. Zarauskas su Kukurūzu (Kaunas) 1956 m.

1988 m. vasaros olimpiadoje Raimundas Udrakis tapo pirmuoju Lietuvos raiteliu dalyvavusiu olimpinėse žaidynėse.

Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, pirmasis iš šalies raitelių trispalvę tarptautinėje arenoje iškėlė Zigmantas Šarka, 1998 m. iškovojęs teisę dalyvauti Pasaulio jojimo sporto žaidynėse Romoje.

Trikovė

Pagrindinis straipsnis – .

Šiuolaikinė trikovė tai trijų raitelio bei žirgo išbandymų kompleksas. Tai daug jėgų ir kruopštaus pasiruošimo reikalaujančios trijų dienų varžybos, sudarytos iš dailiojo jojimo, konkūrų bei ištvermės jojimo, arba kitaip vadinamo kroso, rungčių.

Trikovės atsiradimas sietinas su testais, naudotas kavalerijos žirgų paruošimui tikrinti. Apie 1800 m. pabaigą prancūzai pradėjo kultivuoti „karinio žygio“ (pranc. raids militaires) rungtį, kuri gali būti laikoma šių dienų trikovės pirmtaku. 1912 m. trikovė, kaip viena iš žirginio sporto rūšių, įtraukta į Olimpines žaidynes, kurios vyko Švedijoje, Stokholme.

Pirmąją trikovės varžybų dieną, išjodinėjimo rungties metu žirgas bei raitelis demonstruoja techniškai atliekamus elementus (pratimus), eleganciją bei tarpusavio harmoniją. Antroji diena skirta ištvermės kroso jojimo rungčiai, kuri reikalauja žirgo bei raitelio drąsos ir ištvermės jojant atviromis didelio ploto aikštelėmis bei įveikiant įvairias kliūtis. Trečiąją trikovės varžybų dieną duetai rungiasi konkūrų aikštelėje, kur turi įrodyti savo tvirtumą, pasiruošimą, sveikatą ir jėgą po sunkios kroso jojimo dienos.

Internacionalinė Jojimo Federacija (FEI), kuri vadovauja žirginiam sportui, nustatė tikslias šios sporto šakos taisykles, kurių privalu laikytis visose tarptautinėse varžybose, ir skelbia, kad varžybų tikslas yra “parodyti raitelio drąsumą, dvasią ir puikų savo žirgo bėgsenos išmanymą bei jo panaudojimą varžybų metu, parodyti puikiai treniruoto žirgo būklę: miklumą, drąsą, šokimo galimybes, ištvermę ir greitį”.

Kitos žirginio sporto rūšys

Be jau paminėtų, dar išskiriamos šios žirginio sporto rūšys:

• ištvermės jojimas
• žirgų lenktynės
• medžioklinis jojimas
• stiplčezas
• Voltižiravimas
• raitelių žaidimai (polas, , kokparas)

Nuorodos

• Tinklalapis apie žirgus
• Oficialus Lietuvos žirginio sporto federacijos tinklalapis
• Arklininkystės žodynas^{[neveikianti nuoroda]}