Mino / Minojinė civilizacija (gr. Μινωικός πολιτισμός = Minoikos politismos, angl. Minoan Civilization) – priešheleninė bronzos amžiaus civilizacija Kretoje ir Egėjo jūroje, egzistavusi IV tūkst. pr. m. e. pabaigoje-II tūkst. pr. m. e. pabaigoje, ir didžiausio suklestėjimo pasiekusi 2700–1450 m. pr. m. e. Jos kūrėjai vadinami minojiečiais (angl. Minoans). Vėliau jų kultūrą nustelbė Mikėnų kultūra.
| Senovės Graikijos istorija |
| Priešistorinė Graikija |
| Egėjo civilizacija: |
| Kikladų, Minojinė, Mikėnų |
| Graikijos tamsieji amžiai |
| Archajinis laikotarpis: |
| regionai, poliai, kolonijos |
| Klasikinis laikotarpis: |
| Persų karai > Delo l. > Peloponeso l. > Tėbų h. > Korinto l. |
| Makedonijos imperija (Argeadai) |
| Helenizmas |
| Antipatridai, Antigonidai, Epyras, Achajos lyga, Etolijos lyga |
| Romos imperija: |
| Achaja, Makedonija, Epyras, Kreta ir Kirenaika |
| Graikijos istorija |
Civilizacija naudojo bent kelias rašto sistemas, kurių pavyzdžiai yra Faisto diskas, Kretos hieroglifai ir Linijinis A raštas, tačiau visos jos yra neiššifruotos. Todėl daugiausia žinių apie ją suteikia archeologiniai radiniai, ikonografinė medžiaga tapyboje ir keramikoje, o taip pat aplinkinių civilizacijų (Egipto, Sirijos ir kitų) liudijimai.
Pavadinimai
| Terminas hieroglifais | |||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|
| kftiw Keftiu |
| ||||||
Pavadinimą civilizacijai pasiūlė britų archeologas seras Arturas Evansas pagal mitinio karaliaus Mino vardą, kuris siejamas su mitu apie labirintą ir minotaurą. Labirinto vietą Evansas siejo su Knosu. Įmanoma, nors neįrodyta, kad Minas iš tikrųjų buvo minojiečių valdovo titulas.
Nėra žinoma, kaip save vadino patys civilizacijos kūrėjai Bronzos amžiaus Kretos salos gyventojai. Tačiau žinoma, kaip salą vadino aplinkinės tautos: egiptietiškas vietovardis „Keftiu“ (kftjw), semitiškas „Kaftor“ arba „Caphtor“ ir Mario archyvuose minima „Kaptara“ nurodo tuometinę Kretos salą.
XV a. pr. m. e. Mino civilizaciją nukariavę mikėniečiai Kretos salą vadino ke-re-te (𐀐𐀩𐀳), o jos gyventojus ke-re-si-jo (𐀐𐀩𐀯𐀍).Homeras, sukūręs Odisėją gerokai po Mino civilizacijos žlugimo, Kretos vietinius gyventojus vadino eteokretiečiais (tikraisiais kretiečiais) tikriausiai turėdamas galvoje minojiečių palikuonis.
Geografija
Civilizacija klestėjo Kretos saloje Egėjo jūros pietuose, apimančioje 8336 km2. Pagrindiniai gyvenviečių centrai buvo pajūrio ir upių lygumose. Didžiausia jų buvo Mesara pietinėje salos dalyje, drėkinama Geropotamo ir Anapodario upių. Čia didžiausias miestas buvo Faistas. Svarbios lygumos buvo ir prie Knoso, Malijos, Chanijos, Gurnijos ir kitos. Lygumose yra didžiausios Minojinės civilizacijos archeologinės vietovės - rūmai. Čia taip pat randamos nedidelės gyvenvietės, vilos, kapavietės.
Kretos salos centre esantys kalnai greičiausiai tarnavo kaip kulto vietos. Čia randama daug viršukalnių maldyklų su kulto pastatų likučiais ir molinėmis figūrėlėmis, o taip pat šventosios olos.
Raida
| Laikotarpis (m. pr. m. e.) | Pavadinimas | |
|---|---|---|
| 3100–2650 | EM I | Priešrūminis |
| 2650–2200 | EM II | |
| 2200–2100 | EM III | |
| 2100–1925 | MM IA | |
| 1925–1875 | MM IB | Senųjų rūmų |
| 1875–1750 | MM II | |
| 1750–1700 | MM III | Naujųjų rūmų |
| 1700–1625 | LM IA | |
| 1625–1470 | LM IB | |
| 1470–1420 | LM II | Vėlyvųjų rūmų |
| 1420–1330 | LM IIIA | |
| 1330–1200 | LM IIIB | |
| 1200–1075 | LM IIIC | |
Vietoj tikrų datų naudojamos dvi santykinės chronologijos. Pirmoji, pasiūlyta Evanso ir patobulinta kitų archeologų, remiasi puodininkyste. Civilizacija dalinama į tris pagrindines eras: Ankstyvąją (EM), Viduriniąją (MM) ir Vėlyvąją (LM). Šios eros yra dar smulkinamos, pvz.: EM I, MM IA, LM IIIB ir pan.
Alternatyvią sistemą pasiūlė graikų archeologas Nikolas Platonas. Ji pagrįsta rūmų plėtra ir Mino civilizacijos laikotarpis dalijamas į Prešrūminį (gr. Προανακτορική), Senūjų rūmų (gr. Πρωτοανακτορική), Naujųjų rūmų (gr. Νεοανακτορική) ir Vėlyvųjų rūmų (gr. Μεταανακτορική).
Visos Mino civilizacijos kalendorinės datos yra apytikslės ir ginčų objektas. Jas bandoma susieti su aplinkinėse valstybėse minimais įvykiais. Svarbus atskaitos taškas yra vėlyvajame (LM IA) laikotarpyje įvykęs Teros ugnikalnio išsiveržimas Santorino saloje. Tiksli jo data nežinoma. Manoma, kad jis sukėlė greitą civilizacijos žlugimą ir, galbūt, susijęs su senovės graikų mitu apie Atlantidą.
Ankstyvojo minojinio laikotarpio kultūra IV tūkst. pr. m. e. pabaigoje išsivystė iš vietinės Neolito žemdirbių kultūros. Vietos gyventojai jau gamino keramiką, kūrėsi miesteliai ir labiau stratifikuota visuomenė. Nuo III tūkst pr. m. e. vidurio Kretos gyventojai ėmė vystyti intensyvią jūrinę prekybą su Egiptu ir Sirija. Dėl to augo gyventojų skaičius, didėjo gyvenvietės, atsirado monumentalios architektūros užuomazgos.
III tūkst. pr. m. e. pabaigoje skirtingose Kretos vietose išdygo trys rūmų kompleksai (Knosas, Faistas ir Malija), kurie greičiausiai tarnavo kaip vietos valstybėlių administraciniai centrai. Taip prasidėjo Vidurinis laikotarpis. Puodžiai ėmė naudoti žiedimo ratą ir ryškius dažus, kuriais puošė savo keramiką. Susiformavo kelios rašto sistemos užrašyti vietos kalbai.
XVIII a. pr m. e. pabaigoje Kretos rūmai ir daug gyvenviečių buvo sugrauti. Dažniausiai priežastimi laikomas žemės drebėjimas, tačiau neatmetama ir svetimšalių invazijos tikimybė. Po to rūmai buvo atstatyti, jų tinklas išsiplėtė, o civilizacija patyrė didžiausią suklestėjimą. Suklestėjo puošni keramika, sienų tapyba.
Apie 1600 m. pr. m. e. įvykęs Santorino žemės drebėjimas, kuris sunaikino Kikladų kultūrą, šiek tiek apgriovė statinius Kretoje, tačiau civilizacija klestėjo toliau. Maža to, ji aktyviai plėtė įtaką į Kikladų salas bei žemyną (Balkanus). Už Kretos ribų randamos minojinės freskos, linijinio rašto lentelės. Minojinės rašto sistemos įtakoje mikėniečiai susikūrė savo rašto sistemą. Atrodo, tuo metu minojiečiai kolonizavo tokias salas, kaip Kytira, Santorinas, Karpatas, Sarija, Kasas ir pan.
XV a. pr. m. e. viduryje Kreta patyrė invazijas iš žemyno, kur buvo susiformavusi Mikėnų kultūra. Čia kėlėsi graikų protėviai, buvo sugriauta daug pastatų, beveik visi rūmai. Naujasis galios centras susikoncentravo Knose, kur jaučiama didelė įtaka iš Mikėnų. Civilizacijos raida galutinai nutrūko XII a. pr. m. e.
Kalba, raštas ir religija
Minojiečiai kalbėjo nežinomos kilmės kalba, kuri buvo rašoma keliomis rašto sistemomis. MM laikotarpiu buvo naudojami Kretos hieroglifai ir Linijinis A raštas, tačiau pirmieji ilgainiui išėjo iš vartosenos. Abi rašto sistemos nėra iššifruotos. Vėliau Kretoje naudotą eteokretiečių kalbą linkstama laikyti minojiečių kalbos palikuone, tačiau ir ji žinoma vos iš kelių šaltinių.
Kadangi civilizacijos rašytiniai šaltiniai kol kas neįskaitomi, žinios apie ją apsiriboja iš paminėjimų Egipto, Sirijos šaltiniuose, vaizdavimo mene.
Atrodo, Minojinė religija koncentravosi ties Deivės motinos kultais. Ši vaizduojama su gyvatėmis, apsupta žvėrių arba balandžių. Vyriškų dievybių sutinkama gerokai mažiau, tačiau pasitaiko dievai su dvigubu kirviu, buliaus motyvai. Jojimas ant buliaus buvo paplitęs kaip dažnai tapyboje pasitaikantis ritualas.
Kulte svarbios buvo viršukalnių maldyklos, kurios randamos ant aukščiausių Kretos kalnų. Daugiausia jų randama rytinėje salos dalyje. Manoma, kad čia buvo atliekami ritualai. Maldyklų vietovėse randama religinių statinių liekanų, žmonių ir gyvūnų figūrėlių, molinių kūno dalių, kurios greičiausiai naudotos kaip votai. Maldyklos buvo apleistos apie XV a. pr. m. e., greičiausiai kuomet saloje įsigalėjo Mikėnų kultūra.
Menas
Civilizacija sukūrė aukšto lygio architektūros tradiciją. Statybai minojiečiai naudojo vietinius akmenis, plytas, medieną. Stogai buvo plokšti ir skirti rinkti lietaus vandenį. Didžiuosiuose miestuose ir rūmuose egzistavo vandentiekis ir kanalizacija. Kaip konstrukcinis elementas naudotos į viršų platėjančios (apverstosios) kolonos.
Mino rūmai yra geriausiai žinomas pastatų tipas iš atkasamų saloje. Tai buvo didžiuliai pastatai, skirti administravimo reikmėms. kaip įrodo archeologų po jais rasti archyvai. Kiekvieni iškasti rūmai turi savitų bruožų, bet kai kurie bruožai bendri ir išskiria visus rūmus iš kitų pastatų. Rūmai buvo su daugybe kambarių, vidiniais ir išoriniais laiptais, šviesos šuliniais, masyviom kolonom, sandėliais ir kiemais. 2025 m. šeši tokie rūmų kompleksai pripažinti kaip pasaulio paveldas.
Civilizacija paliko savo tapybos tradiciją, kuri aptinkama rūmų ir vilų sienų tapyboje. Jose jaučiama įtaka iš Senovės Egipto meno. Tačiau Minojinė tapyba linkusi būti labiau dinamiška ir mažiau detali. Dažnai pasitaiko žmonių (tai gali būti dievybės, dvasininkai, diduomenė ir prastuomenė), ritualinių scenų, peizažų.
Žmonės vaizduojami labai plonais, tarsi vapsvų, liemenimis. Labai aiški atskirtis moterų ir vyrų vaizdavime: jie dažnai yra skirtingų spalvų (vyrai tamsesni, moterys šviesesnės), vilki skirtingais rūbais, pasižymi skirtingomis šukuosenomis. Vyrai dažniausiai juosi strėnraiščius arba ilgus sijonus, o moterys apsirengusios puošniai, suknelėmis. Vyrai plaukus kirposi trumpai, o moterys juos augino ilgus. Neretai moterys vaizduojamos su išryškintomis dekoltė ar net atviromis krūtinėmis, tačiau diskuotuojama, ar tai buvo priimta moterims kasdien, ar tik religiniuose kontekstuose.
Minojiečiai gamino labai dekoratyvią keramiką. Joje dažnai pasitaikantys motyvai yra jūros gyvūnai (žuvys, kalmarai, aštuonkojai), gėlės, paukščiai, tačiau ypač retai pasitaiko žmonės bei žinduoliai. Indai buvo gaminami ir iš aukso, didesnieji - iš bronzos. Indų gamybos tradiciją iš kretiečių vėliau perėmė mikėniečiai.
Visuomenė ir ekonomika
Minojiečiai buvo žemdirbiai, kurie augino kviečius, miežius, ankštinius, vynuoges, figas, alyvuoges. Mėsa ir pienas buvo gaunami iš galvijų, avių, ožkų ir kiaulių. Aguonos buvo auginamos kaip prieskonis, bet kartu ir greičiausiai opiumui. Maistui vartotos natūraliai augančios laukinės salotos, morkos, šparagai, salierai. Iš Egipto introdukuota datulė, o iš Sirijos - granatmedis. Užaugintus produktus papildydavo ir jūroje sugauti žuvies produktai bei sumedžiota mėsa.
Be to, minojiečiai buvo ir puikūs jūrininkai ir prekybininkai, prekiavę visoje Viduržemio jūroje ir kurį laiką net turėję čia dominuojančią poziciją. Jų prekybiniai ryšiai siekė ne tik Balkanus, bet ir Egiptą, Siriją, Mažąją Aziją. XV a. sienų tapyba Egipte (Tėbuose) vaizdudoja žmones iš Keftiu salos.
Tuometinei Kretos vidinei ekonomikai būdinga vadinamoji rūmų ekonomika. Taip apibūdinama visuomenė be pinigų, kurios centre yra rūmai (arba šventykla), kurie užsiima perviršinių produktų kaupimu ir saugojimu, o paskui dalinimu gyventojams. Vadinamieji rūmai buvo nedidelių teritorinių bendruomenių centrai, kuriuose buvo atliekami ritualai, koncentravosi administracija, buvo dalinamasi gėrybėmis.
Tiesa, ar Kretoje egzistavo monarchija, vis dar yra nesutariama. Tikėtina, kad atskiruose rūmuose egzistavo atskiros valdovų dinastijos, tačiau ikonografiniai šaltiniai neparodo nė vieno pavyzdžio, kurį neabetojinai būtų galima laikyti monarcho atvaizdu. Dabar mokslininkai dažniau linkę kalbėti apie aristokratų šeimų valdžią, arba net moterų šventikių kolegijos valdžią.
Daug diskutuojama dėl moterų statuso Minojinėje civilizacijoje. Religijoje dominavo moterys. Ikonografijoje aptinkama ypač daug kilmingų moterų, kurios vaizduojamos daug didesnės nei kiti žmonės. Tai dalinai leidžia daryti prielaidą apie ypač aukštą moterų statusą visuomenėje, galbūt net matriarchato apraiškas. Kita vertus, visuomenėje tokie darbai kaip vaikų auginimas, maisto ruošimas, namų tvarkymas buvo moterims priskiriami darbai.
vikipedija, wiki, enciklopedija, knyga, biblioteka, straipsnis, skaityti, nemokamas atsisiuntimas, informacija apie Mino civilizacija, Kas yra Mino civilizacija? Ką reiškia Mino civilizacija?