| Kalno Grikštai | ||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| Kalno Grikštai | ||||||||
| 55°51′07″š. pl. 21°23′53″r. ilg. / 55.852°š. pl. 21.398°r. ilg. | ||||||||
| Apskritis | Klaipėdos apskritis | |||||||
| Savivaldybė | Kretingos rajono savivaldybė | |||||||
| Seniūnija | Žalgirio seniūnija | |||||||
| Gyventojai | 4 | |||||||
| ||||||||
Kalno Grikštai – kaimas Kretingos rajono savivaldybės pietinėje dalyje, į pietryčius nuo Raguviškių ir į šiaurę nuo Baublių, Minijos kairiajame krante, abipus jos intako Kartenalės II upelio. Kaimui priklauso 228,93 ha plotas. Jame registruotos 3 vienkieminės sodybos, priešistorinė gyvenvietė, kapinynas, Kalno Grikštų piliakalnis su priešpiliu ir Kačaičių piliakalnis.
Etimologija
Vietovardis kilo iš pirmojo naujakurio asmenvardžio Grikštas daugiskaitos formos. Seniau kaimas vadintas Grikštais, o nuo XIX a. antrosios pusės – Kalno Grikštais, rečiau – Kalnų Grikštais. Šią vietovardžio formą nulėmė geografinė vietovės padėtis: žvelgiant nuo Minijos slėnio ar priešingo upės kranto kaimas atrodė tarsi stovįs ant kalno. Be to, tokiu būdu siekta atskirti šią vietovę nuo kitų, šalia Mikoliškių buvusių Grikštų, kuriuos imta vadinti Medės Grikštais.
Rašytiniuose šaltiniuose vietovardis rašomas lenk. Grykszty, Gryszta, rus. Гришта, Калногрикшты, liet. Kalnogrikštai, Kalno Grikštai. Tarmiškai kaimas vadinamas žem. Kalna Grėkštā.
Geografija
Rytuose Kalno Grikštai ribojasi su Budriais, pietuose – su Baubliais, o vakaruose ir šiaurės vakaruose – su Raguviškiais. Šiaurėje nuo Nausodžio kaimą skiria valstybinis Mišučių miškas.
Vakariniu žemių pakraščiu vingiuoja Minija, į kurią įteka rytų – vakarų kryptimi centrine dalimi tekanti Kartenalė II, vietos gyventojų kitaip vadinama Didžiąja Kartenale arba Kartenale. Į ją kaimo viduryje įteka bevardis upelis, kurio didesnioji dalis paversta melioracijos kanalu.
Centrine dalimi šiaurės – pietų kryptimi eina kelias 2314 Raguviškiai–Baubliai–Žutautai , kuris šiaurėje įsilieja į kelią 2312 Kretinga–Raguviškiai–Budriai .
Istorija
Prie Minijos ir Kartenalės II santakos išlikusios senovės gyvenvietės, kapinynas ir piliakalniai liudija, kad žmonės čia gyveno jau priešistoriniais laikais: I tūkstantmečio pr. m. e. pabaigoje – XIII a.
Po karų su kryžiuočiais piliakalniai ir gyvenvietės buvo apleisti. Ištuštėjusi vietovė tapo Kartenos, nuo 1692 m. – Mišučių, dvaro valdų dalimi. Joje driekėssi dvaro miškai ir ganyklos, kuriomis taip pat naudojosi aplinkinių Baublių, Kačaičių ir Gudų (Gudgalio) kaimų valstiečiai. Augant žemdirbių skaičiui ir plečiantis ariamos žemės plotams, XVIII a. plėšininėje dvaro žemėje atsirado nausėdija, pavadinta Grikštais. Joje XIX a. pirmoje pusėje buvo 2 dūmai. Išsinuomotoje žemėje įsikūrę baudžiauninkai prievoles atlikinėjo Mišučių dvare, o jų šeimų dvasiniu gyvenimu rūpinosi Kartenos parapijos dvasininkai.
Kalno Grikštai buvo kupetinis kaimas. Jame 1866–1872 m. stovėjo 7 sodybos, pastatytos aukštumoje į rytus nuo senojo kelio Nausodis–Baubliai, abipus šiaurės – pietų kryptimi nutiestos, į Kartenalės II ir bevardžio upelio santakos slėnio šlaitą įsirėmusios gatvės. Kaime įsikūrus dar vienai naujakurių šeimai, 1913 m. jame buvo 8 kiemai.
Pietvakariniame žemių pakraštyje, Minijos slėnio terasoje veikė kapinės, kuriose laidotos vidurių šiltinės, dizenterijos ir kitų užkrečiamųjų ligų epidemijų aukos, savižudžiai, nekrikštai ir skenduoliai.
Kitas kaimo plėtros šuolis kilo po Pirmojo pasaulinio karo, kai daugėjant valstiečių šeimų ir smulkėjant žemės sklypams, ūkių skaičius 1923 m. išaugo iki 13 kiemų.. Kupetinis kaimas 1927 m. buvo išardytas ir išskirstytas į vienkieminius ūkius. Senojoje gyvenvietėje liko 4–5 sodybos, o naujakuriai kūrėsi po visą kaimą ir prie abiejų į Baublius vedusių kelių matininko suformuotuose žemės sklypuose.
1935 m. sudarytas Žemės vardynas liudija, kad kaimą gyventojai tarpukariu vadino Kalnų Grikštais (žem. Grìkštā kàlnu). Savo vardus turėjo ir atskiros kaimo vietovės. Minijos slėnyje esantis liūnas vadintas žem. Atvanu, dauba rytinėje kaimo dalyje – žem. Bliūdu, lanka ūkininkų Stankaus ir Luko sklype – Gudvingiu (žem. Godvingiu), dauba ūkininko Dimgailos sklype – Šermukšnio daubele (žem. Šermokšne daubale), o Cirtauto žemėje esanti kalva – Smilčių kalneliu (žem. Smėltės kalnaliu). Drėgnas ariamos kaimo žemės laukas, kuriame dažnai telkšojo ančių pamėgta bala, vadintas Pylių pelkėmis, o status ir aukštas Kartenalės II šlaitas, nuo kurio atsiverdavo upės slėnio ir priešingo kranto panorama, buvo vadinamas Stačiosiomis. Šiaurės rytinėje kaimo dalyje buvo Palaivės – apie 50 ha drėgnų dirvų, Pabraukliškė – krūmokšniais apaugusi žemė, Urbeliškiai (žem. Orbeliškē) – nedidelis miškelis, taip pat Margiais vadinamas miškas. Kaimo pietvakariniame pakraštyje plytėjo Kordono dauba (žem. Kardūna dauba) – gilus Minijos klonis, nuo kurio į pietus, jau Baublių kaimo teritorijoje stovėjo carinės Rusijos laikais pastatytas kordonas – sienos sargybos postas.
1940–1941 m. enkavedistai ir raudonarmiečiai šiaurinėje kaimo dalyje įrengė keletą betoninių dotų, priklausančių Molotovo linijai.
Sovietmečiu kilus partizaniniam pasipriešinimui prieš okupacinę valdžią, kovoje su stribais ir NKVD–MGB vidaus kariuomenės kariais 1948 m. žuvo Žemaitijos partizanas, Kardo rinktinės Kadugio-Buganto kuopos narys Vytautas Miltakis-Keleivis. Kitas partizanas Petras Lukas ir jo brolis, partizanų ryšininkas Ignas Lukas 1948 m. buvo suimti ir išvežti į lagerius. Ginkluotos kovos aukomis tapo Stasys Stonkus su motina Karolina, nušauti 1947 m.
Per sovietų valdžios organizuotas deportacijas Kalno Grikštai 1948–1951 m. neteko 15 žmonių: į Krasnojarsko kraštą ir Irkutsko sritį buvo ištremti broliai Povilas, Juozas ir Steponas Lukai, jų pamotė Julijona Lukienė, Petras Stonkus su žmona Brone, vaikais Petru, Antanu ir Agripina, Kristina Vaišvilienė, Bronislava Dimgailienė su vaikais Stasiu, Feliksu, Virginija ir Kaziu. Kazys Dimgaila tremtyje buvo nuteistas, išsiųstas į lagerį, kuriame 5 metus dirbo anglies kasyklose. Julijona ir Juozas Lukai, tėvas ir sūnus Stonkai bei Bronė Stonkienė mirė tremtyje. Kitiems tremtiniams 1956–1958 m. buvo leista grįžti į gimtinę.
Represijų išvengę gyventojai 1948 m. buvo priversti įstoti į kolūkį, pavadintą Jaunąja Gvardija. Įsibėgėjus kolūkio dirbamų laukų plėtrai, kolūkiečiai paliko melioratorių griaunamas savo gimtąsias sodybas ir kėlėsi į Baublius ar kitas gyvenvietes. Kaime beliko Kartenalės II pakrantėje prie kelio esanti vienintelė sodyba, netrukdžiusi kolūkinės žemėnaudos plėtrai.
Atgimimo laikotarpiu seniausioje kaimavietės dalyje įsikūrė pirmoji į kaimą sugrįžtančių naujakurių sodyba.
Tikslinant gyvenamųjų vietovių teritorijų ribas, 2016 m. prie Kalno Grikštų buvo prijungta dalis sovietmečiu išnykusių Notiškės ir Kačaičių kaimų žemių. Tačiau tuo pat metu kaimas prarado dalį pietinių savo žemių su senosiomis kapinėmis, kurios atiteko Baubliams.
Gyventojai
| Demografinė raida tarp 1902 m. ir 2011 m. | |||||||||
| 1902 m. | 1923 m.sur. | 1959 m.sur. | 1970 m.sur. | 1979 m.sur. | 1989 m.sur. | 2001 m.sur. | 2011 m.sur. | ||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| 64 | 80 | 64 | 44 | 3 | 4 | 4 | 4 | ||
| |||||||||
Kultūros paveldas
- Kačaičių piliakalnis (I tūkst. – XIII a.)
- Kalno Grikštų piliakalnis su priešpiliu (I tūkst. – II tūkst. pradžia)
- Kalno Grikštų II piliakalnis (I tūkst. – II tūkst. pradžia)
- Kalno Grikštų senovės gyvenvietė (I tūkst. pr. m. e. pabaiga – I tūkst. I pusė)
- Kalno Grikštų II senovės gyvenvietė (I tūkst. I pusė)
- Kalno Grikštų kapinynas (V–VI a.)
- Kalno Grikštų senosios kapinės (XVII–XIX a.)
Galerija
- Priešistorinė gyvenvietė ir kapinynas. 2019 m.
- Antrosios priešistorinės gyvenvietės liekanos 2021 m.
- Kalno Grikštų II piliakalnis. 2018 m.
- Kačaičių piliakalnis sutvirtinus rytinį šlaitą. 1993 m.
- Kačaičių piliakalnio priešpilio pylimas. 1993 m.
- Molotovo linijos dotas. 2018 m.
vikipedija, wiki, enciklopedija, knyga, biblioteka, straipsnis, skaityti, nemokamas atsisiuntimas, informacija apie Kalno Grikštai, Kas yra Kalno Grikštai? Ką reiškia Kalno Grikštai?