Vienkiemis

Vienkiemis – atskira sodyba su žemės sklypu, įeinanti į kurią nors gyvenvietę (kaimą, miestelį, viensėdį), bet esanti atokiau nuo kitų jos sodybų.

Istorija

Lietuvoje kaimai pradėti skirstyti į vienkiemius XIX amžiuje. Jų daugiau atsirado Stolypino reforomos metu, o ypač daug į vienkiemius kaimų išskirstyta 1919–1939 m. Lietuvoje vienkiemių kaip gyvenamųjų vietovių 1923 m. buvo 7352. Iki 1944 m. iš viso jų sudaryta apie 300 tūkstančių, t. y. apie 80 proc. valstiečių gyveno vienkiemiuose. Vienkiemiui dažniausiai priklausė ne tik sodyba, bet ir jo šeimininko žemė, valda. Sovietmečiu valda išnyko, liko tik sklypas. Vienkiemių buvo sunaikinta per II pasaulinį karą, po jo mažėjo dėl urbanizacijos, gyventojų persikėlimo į stambesnes gyvenvietes.

1950 m. buvo 280 tūkst., 1967 m. vienkiemių inventorizacijos metu 263.560, 1970 m. – 250 tūkst., 1980 m. – 145 tūkst., 1985 m. – 118,2 tūkst. vienkiemių, 1990 m. – apie 100 tūkst. Toks sumažėjimas buvo sovietinės kolektyvizacijos ir urbanizacijos politikos pasekmė, siekiant vienkiemių gyventojus persikelti į kolūkių gyvenvietes.

Šaltiniai

1. Vienkiemis. Visuotinė lietuvių enciklopedija (tikrinta 2025-06-19).
2. Vienkiemis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XV (Venk–Žvo). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2014. 111 psl.

Nuorodos

Vikižodynas

• Vienkiemis. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988.