| Slava, šeimos šventųjų garbinimas | |
|---|---|
| Nematerialusis pasaulio paveldas | |
| Slava, šventųjų pagerbimui skirta apeiga | |
| Vieta | Serbija |
| Regionas** | ENA |
| Įrašas | 2014 |
| Nuorodos | |
| Nuoroda | |
| Vikiteka: | SlavaVikiteka |
| * Pavadinimas, koks nurodytas UNESCO sąraše. ** Regionas pagal UNESCO skirstymą. | |
Slava (serb. Слава – „garbė“) – serbų šeimos kasmetinė apeiga, skirta globojančiam šventajam pagerbti. Ji būdinga daugiausia stačiatikiams serbams ir laikoma vienu svarbiausių jų tapatybės simbolių.
Šventė siejama su pirmuoju šeimos protėviu, priėmusiu krikščionybę, o tradicija perduodama vyriškąja linija. Slava reiškia šeimos vienybę, tikėjimą ir bendruomeniškumą.
2014 m. ši tradicija įtraukta į UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.
Istorija
Kilmės hipotezės
Pirmieji slavos papročio paminėjimai tarp serbų siekia bent XI a., tačiau tiksli šio reiškinio kilmė nėra aiški. Viena hipotezė sieja slavą su graikų ir romėnų herojų kultais: graikiškąją versiją grindžia žodžio koljivo (šventei būdingo kviečių patiekalo) sąsaja su graikų koliva, o romėniškoji remiasi panašumais į senovės Romos šventimo formas, pavyzdžiui, duonos laužymą ar tostus. Kita hipotezė paprotį kildina iš Viduramžių Serbijos ir sieja jį su Šv. Sava, pirmuoju serbų arkivyskupu, kuris, tikėtina, pritaikė ankstesnius protėvių pagerbimo ritualus prie krikščioniškosios praktikos.
Mokslinėje literatūroje slavos kilmė tebėra diskusijų objektas. Dalis tyrėjų pažymi, kad jos suvokimas kaip unikalaus serbų etninės tapatybės ženklo yra labiau romantizuota idėja nei pagrįsta istorinė išvada.
Šiuolaikinė raida
Po Antrojo pasaulinio karo, urbanizacija ir komunistinio režimo vykdytas stačiatikių tradicijų ribojimas pakoregavo kai kuriuos slavos papročius. Antroje XX a. pusėje, išsisklaidžius patriarchalinėms šeimoms, šventė neretai buvo minima keliose vietose vienu metu.
Komunistiniu laikotarpiu slava išliko kaip neoficiali tradicija, o po komunizmo žlugimo atgijo kartu su platesniu religinių papročių atsinaujinimu. Šiandien ji laikoma savitu serbų kultūros reiškiniu, praktikuojamu tiek religingų, tiek pasaulietišką gyvenimą gyvenančių asmenų, kaip paveldėta šeimos šventė ir etninės tapatybės ženklas.
2014 m. ši tradicija įtraukta į UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąrašą Serbijoje.
Praktikuojančios grupės
Slava laikoma svarbiu serbų tapatybės simboliu. XIX a. pabaigoje serbų rašytojas ir nacionalistas Milošas Milojevičius, keliaudamas po Kosovą ir Metohiją, išpopuliarino posakį „Kur yra slava, ten yra serbas“.Serbai šią šventę laiko reikšmingiausia šeimos apeiga, o tradicija išliko ir serbų diasporoje.
Be Serbijos, slava minima tarp etninių serbų Kroatijoje, Bosnijoje ir Hercegovinoje bei Juodkalnijoje. Ji taip pat užfiksuota kai kuriose kitose bendruomenėse – pavyzdžiui, pietų Kosove gyvenantys goraniai išsaugojo kai kuriuos šios tradicijos elementus. Panašių papročių randama vakarų Bulgarijoje, Šiaurės Makedonijoje, taip pat tarp dalies vlachų ir arumunų.
Papročiai ir šventė
Slava – kasmetinė šeimos apeiga, skirta globojančiam šventajam pagerbti. Ji siejama su pirmojo šeimos protėvio krikštu ir krikščioniško globėjo pasirinkimu. Tradicija perduodama vyriškąja linija: ištekėjusios moterys paprastai priima vyro šeimos globėją, nors neretai toliau mini ir gimtosios šeimos šventąjį (preslava).
Svarbiausias papročio bruožas – vaišingumas, nusakomas posakiu „На славу се не зове“ („Į slavą nekviečiama“). Tai reiškia, kad šventės dieną namai atviri visiems, kas žino jos datą – giminaičiams, kaimynams ar pažįstamiems, nepriklausomai nuo kvietimo.
Religinė apeiga turi du pagrindinius aspektus: „gyvųjų sveikatą“ ir „mirusiųjų atminimą“. Slava minima ne tik šeimose, bet ir bendruomenėse, profesinėse grupėse ar institucijose. Pavyzdžiui, Belgradas savo globėjo švente laiko Kristaus žengimą į dangų.
Pagrindiniai ritualiniai valgiai – kolačas (ritualinė duona) ir koljivo arba žito (saldinta virta kviečių košė, dažnai su riešutais). Būtinas elementas – bičių vaško žvakė su šventojo atvaizdu. Prieš šventę kunigas pašventina namus, meldžiamasi prie šventojo ikonos, visi kambariai ir šeimos nariai apšlakstomi švęstu vandeniu.
Kolačas paprastai puoštas kryžiumi ar kitais krikščioniškais simboliais. Jis simbolizuoja Kristaus kūną, o vynas, kuriuo pašventinamas, – jo kraują. Duoną pašventina kunigas, po to šeimos galva ją dalija.Koljivo simbolizuoja Kristaus prisikėlimą ir valgoma mirusiųjų atminimui.
Po apeigų vyksta vaišės. Jei šventė sutampa su pasninku (posna slava), patiekiama tik žuvies ir augaliniai valgiai; kitu atveju šventė laikoma mrsna ir apribojimų nėra.
Dažniausiai minimos slavos šventės: Šv. Mikalojaus diena (gruodžio 19 d.), Šv. Jurgio diena (gegužės 6 d.), Šv. Jono Krikštytojo diena (sausio 20 d.), Šv. Demetrijaus diena (lapkričio 8 d.), Šv. Mykolo diena (lapkričio 21 d.) ir Šv. Sava (sausio 27 d.). Datos nurodytos pagal Grigaliaus kalendorių, nors Serbijos stačiatikių bažnyčia liturgijoje laikosi Julijaus kalendoriaus.
Galerija
- Slava, parengta Šv. Jono Krikštytojo pagerbimui
- Kolačas – apeiginė duona, turinti svarbią reikšmę slavos šventime
- Koljivo
- Žito
- Slavos žvakė
vikipedija, wiki, enciklopedija, knyga, biblioteka, straipsnis, skaityti, nemokamas atsisiuntimas, informacija apie Slava, Kas yra Slava? Ką reiškia Slava?