Azərbaycan
Deutschland
Lietuva
Malta
ශ්රී ලංකාව
Türkmenistan
Türkiyə
Украина
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išna
Argentinos istorija
| Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
Argentinos istorija skirstoma į tris pagrindines dalis: ikikolumbinį laikotarpį, XVI a. prasidėjusį kolonijinį laikotarpį ir nuo XIX a. pradžios prasidėjusį nepriklausomos Argentinos valstybės laikotarpį.
Priešistorė ir Inkų imperija
Šiais laikais Argentinai priklausančios teritorijos iki ispanų kolonizacijos buvo palyginti mažai apgyvendintos. Manoma, kad pirmieji žmonės čia pasirodė maždaug 10 tūkst. metų pr. m. e., nors pagal kai kuriuos tyrimus teigiama, kad pirmieji žmonės čia atsirado jau prieš 20 tūkst. metų, taip pat nėra tiksliai nustatyta ar apgyvendinimas vyko per Šiaurės Ameriką ar per Polineziją, kaip teigia kai kurie tyrinėtojai.
Pampoje gyvenusios gentys – , tehuelčai iki ispanų pasirodymo buvo klajokliškos ir neturėjo jokios pažangesnės technologijos, tuo tarpu šiaurės vakaruose gyvenusios gentys nuo ankstyvųjų viduramžių užsiiminėjo gyvulininkyste ir ypač architektūros srityje buvo toli pažengusios. Tai liudija įtvirtinimai Tukumano provincijoje. XIII-XIV a. inkų imperija stipriai pasistūmėjo į pietus ir apie 1450 m. apėmė didelę Argentinos šiaurės rytų dalį, o didžiausio išsiplėtimo laikotarpiu pasiekė šiuolaikinės Mendosos provincijos šiaurę. Daugelis šio regiono genčių, pvz., kolai Punos aukštikalnėje, perėmė kečujų kalbą ir inkų technologiją. Šiaurės vakarų Argentinoje gyvenusios sėslios diagitų gentys ilgai priešinosi inkų imperijos ekspansijai. Gvaraniai ir su jais susiję , Mbya ir Chané gyveno dar toliau į rytus Didžiajame Čake, dabartinėje Misioneso provincijoje ir inkų imperija jų nesiekė.
Ispanijos kolonija
Pirmąkart regioną europiečiai pasiekė Amerigo Vespučio kelionės metu 1502 m. Ispanų jūrininkas Juan Díaz de Solís dabartinę Argentiną aplankė 1516 m.
Dabartinės Argentinos teritoriją XVI a. ispanai kolonizavo dviem kryptimis: iš Peru užėmė šiaurės vakarų dalį, o iš kitos pusės nuo Atlanto, buvo kuriamos ispanų kolonijos La Platos baseine, tarp jų ir Buenos Airės, kur 1580 m. ispanai ilgam įsitvirtino, po to kai pirmosios kolonijos kūrimas 1536 m. dėl pampos indėnų pasipriešinimo sužlugo. Ispanai teoriškai taip pat pretendavo ir į toliau į pietus esančias teritorijas, tačiau kolonializmo laikotarpiu faktiškai tos žemės ispanams nepriklausė.
Argentinos pavadinimas kilęs iš lotyniškojo sidabro pavadinimo – argentum. Pirmieji europiečiai, vadovaujami Juan Díaz de Solís, pasiekė La Platą. Čia jie pas vietinius gyventojus rado šiek tiek sidabro bei išgirdo legendą apie Sidabro šalį (Sierra del Plata). Dėl to Paranos estuarija praminta Río de La Plata („Sidabro upe“), o šalis įgijo Argentinos vardą. Pirmą kartą Argentinos vardas rašytiniuose šaltiniuose paminėtas 1612 m. Ruy Díaz de Guzmán Argentinos užkariavimo metraščiuose.
Administraciškai šiuolaikinė Argentina iš pradžių buvo Peru vicekaralystės, kuri apėmė visą Pietų Ameriką, išskyrus portugalų įtakos sferą, dalimi.
XVIII a. ispanų Pietų Amerika politiškai buvo perdalinta. Po to, kai 1717 m. nuo Peru vicekaralystės buvo atskirta šiaurėje esanti Naujosios Granados vicekaralystė, 1776 m. pietinėje dalyje nuo Peru buvo atskirta Rio de la Plata vicekaralystė. Ji taip pat apėmė dabartinę Boliviją, Paragvajų ir Urugvajų.
Rio de la Platos vicekaralystės sostine tapo Buenos Airės. Miestas taip pat įgavo teisę savarankiškai vykdyti prekybą. Tai sukėlė greitą miesto augimą paskutiniais XVIII a. dešimtmečiais ir pažadino argentiniečių nacionalinę savimonę.
1806 ir 1807 m. konflikto su Ispanija metu anglai du kartus bandė užimti Buenos Aires. Šios pastangos baigėsi nesėkmingai, bet daugiausia ne dėl ispanų kariuomenės, bet vietinių gyventojų pasipriešinimo. Ši pergalė sustiprino nacionalistų ambicijas ir paruošė dirvą nepriklausomybei.
Nacionalinės valstybės kūrimas
Padedamos Prancūzijos revoliucijos ir sėkmingo JAV nepriklausomybės karo Lotynų Amerikoje plito liberalios idėjos.
1810 m. gegužės 25 d. Buenos Airėse paskelbta nepriklausomybė turėjo tik vietinį poveikį; didelė dalis Rio de la Platos teritorijų siekė savo kelio. 1811 m. atsiskyrė Paragvajus.
Karinės Chosė de San Martino ir Simono Bolivaro pergalės 1814–1817 metais pakeitė situaciją ir likusi Rio de la Platos dalis 1816 m. liepos 9 d. pasiskelbė nepriklausoma.
Po to keletą metų vyko vidiniai konfliktai, kurių metu atsiskyrė Bolivija (1825 m.) ir Urugvajus (1828 m.). Tuo pačiu metu įsižiebė konfliktas tarp vadinamųjų unitarų, kurie siekė Buenos Airėmis besiremiančios centralizuotos valstybės ir federalistų, kurie siekė atskirų provincijų nepriklausomybės. 1827–1852 m. provincijos buvo nepriklausomos viena nuo kitos, tačiau Buenos Airės dėl savo prekybinės galios pasiekė hegemoniją.
Po išsivadavimo kovų nuo 1829 iki 1852 m. sekė konservatyvus ir federalistinis kontrsąjūdis vadovaujamas Chuano Manuelio de Rosas (Juan Manuel de Rosas), kai liberalūs politikai buvo priversti išvykti į tremtį.
Roso diktatūra baigėsi generolo Justo José de Urquiza perversmu, kurį rėmė Urugvajus ir Brazilija. 1853 m.provincijos priėmė respublikonišką Konstituciją, kurios nepripažino Buenos Airės.
1859 m. nesutarimai pasibaigė pasiekus karinę pergalę ir Argentina buvo suvienyta. Liberalus politikas Bartolomé Mitre Nacionalinio susirinkimo buvo išrinktas prezidentu. Po jo 1868 m. sekė Domingo Faustino Sarmiento.
1869 m., valdant Sarmiento, buvo atliktas pirmasis nacionalinis gyventojų surašymas. Tuo metu Argentinoje gyveno 1 836 490 gyventojų, iš jų 31 % Buenos Airių provincijoje. 8 % visų gyventojų sudarė europiečiai (t. y. „ne Argentinos piliečiai“). Tik 5 % sudarė indėnai. 71 % gyventojų buvo beraščiai (nemokėjo nei rašyti, nei skaityti) ir tik 17 % balsavimo teisę turinčių piliečių mokėjo rašyti.
Šiuo laikotarpiu vyko Trigubo aljanso karas tarp karą laimėjusių – Argentinos, Brazilijos ir Urugvajaus prieš Paragvajų (1865–1870 m.). Per tolesnį dešimtmetį generolas Julio Argentino Roca pilnai pajungė pampą, o 1880 m. tapo prezidentu. Tais pačiais metais Buenos Airės buvo paskelbtos oficialiai Argentinos sostine.
Konservatyvi oligarchinė demokratija
1880–1929 m. Argentinoje vyko ekonominis pakilimas ir didėjo imigracija, daugiausia iš Europos. Imigraciją paskatino prezidentas Nicolás Avellaneda, kuris supaprastino reikalavimus gyvenimo leidimui gauti. Ekonomikai buvo būdingas žaliavų eksportas ir pramoninių prekių importas. Ekonominio pakilimo laikotarpis baigėsi su pasauline ekonomine krize.
Roca vyriausybė ir vėlesnės vyriausybės buvo oligarchiško pobūdžio, stipriai įtakojamos didžiųjų žemvaldžių. Didžioji dalis gyventojų dėl išmoningos rinkiminių apgaulių sistemos praktiškai neturėjo politinių teisių, balso teisės neturėjo ir imigrantai. Tik priklausantys aukštutinei klasei ir bendradarbiaujantys su vyriausybe galėjo balsuoti. Dėl tokių santykių sukelto bejėgiškumo 80-ųjų viduryje kilo kontrjudėjimas – Unión Cívica (Pilietinė sąjunga). Nuo 1890 m. per kruvinus sukilimus ji atkreipė į save dėmesį ir nepaisant įnirtingo pasipriešinimo pasiekė tam tikrų nuolaidų.
Nuo 1900-ųjų išpopuliarėjo nacionalistinės idėjos, kurios orientavosi labiau į Europą, nei JAV.
Imigrantai tuo tarpu organizavosi į solidarias bendruomenes, kurios vėliau sudarė pagrindą profesinėms sąjungoms. 1901 m. susikūrė anarchistinės orientacijos profsąjungų susivienijimas FORA, kuris kartu su Unión Cívica ir socialistinėmis partijomis sudarė opoziciją. FORA ir socialistai vyriausybės buvo brutaliai persekiojami, pripažinimą pasiekė tik Unión Cívica. 1912 m. opozicija privertė prezidentą įvesti privalomą balsavimą, kuris sugriovė vyravusią sukčiavimo balsavimo metu sistemą.
Demokratija
1916 m. esančią vyriausybę pakeitė Radikalų partija vadovaujama Hipólito Yrigoyen, kuri buvo atsiskyrusi nuo Unión Cívica. Ši pergalė įvyko tik dėl 1912 m. pasiektos rinkimų reformos.
Yrigoyen ir po jo prezidentavęs (1924-28) bandė vykdyti nacionalinės santarvės politiką. Profesinės sąjungos buvo įtrauktos į derybas, taip pat ir su studentų judėjimu, kuris 1918 m. Kordoboje (Córdoba) reikalavo sustabarėjusios universitetų hierarchijos reformos. Nepaisant to, kilo kruvini darbininkų maištai Buenos Airėse (1919 m.) ir Patagonijoje (1921-22 m.).
1928 m. Yrigoyen perrinktas prezidentu. Kartu su pasauline ekonomine krize konservatyvioji opozicija ėmė įgauti paramą ir kurti perversmo planus.
Pasaulinė ekonominė krizė
1930 m. Yrigoyenas buvo nuverstas karinio pučo metu. Konservatyvus generolas stengėsi atstatyti senąją tvarką, tačiau demokratinė sistema išliko. 1932 m. rinkimus laimėjo .
Pasaulinės prekybos žlugimas paskatino industrializaciją, kuri turėjo pakeisti importą ir sustiprinti ekonominę Argentinos nepriklausomybę. Tuo metu augo įtampa tarp dešiniųjų, fašistinių ir kairiųjų, radikaliųjų partijų. Argentinos politikai tuo metu būdingos dešiniosios ir karinės vyriausybės. Demokratija egzistavo tiktai popieriuje, rinkimų klastojimas buvo įprastas. 1938 m. prezidentu išrinktas bandė stiprinti demokratiją, tačiau jam nepavyko ir 1942 m. jį pakeitė ultrakonservatyvus , kuris sugrąžino rinkimų klastojimo sistemą, tačiau jo pozicijos buvo silpnos, taip pat ir dėl karinių sluoksnių nepasitenkinimo jo pastangomis palaikyti sąjungininkus Antrajame pasauliniame kare, ypač iš profašistinių generolų pusės.
Antrasis pasaulinis karas
1943 m. nuvertė pučistai ir iki 1946 m. valdė kariškiai. Antrajame pasauliniame kare Argentina oficialiai laikėsi neutraliteto, tačiau simpatizavo Ašies valstybėms, o karo pabaigoje palaikė sąjungininkus. Tuo metu jaunam karininkui Chuanui Peronui (Juan Perón) pavyko prisibrauti iki valdžios: jam kariškiai patikėjo Darbo ministeriją ir dėl savo plačių nuolaidų profesinėms sąjungoms jis greitai tapo darbininkų klasės didvyriu. Kai 1945 m. prieš kariškius susiformavo demokratinė opozicija, kariškiai pabandė atkurti socialinę santarvę, o Peroną atleido ir suėmė. Tačiau, kai opozicinis judėjimas toliau demonstravo reikalaudamas demokratinių permainų ir padėtis pasidarė nebepakenčiama, kariškiai nusprendė Peronui suorganizuoti propagandinę kampaniją ir sužlugdyti opoziciją. Paleistas Peronas pasinaudojo savo populiarumu ir pasirūpino laisvų rinkimų suorganizavimu.
Peronizmas
Chuanas Peronas laimėjo 1946 m. rinkimus nedidele persvara, tačiau su savo žmona Eva Perón (dar vadinta Evita, m. 1952) dominavo Argentinos politiniame gyvenime iki 1955 m. Dalis peronistinės politikos buvo svarbių pramonės šakų nacionalizavimas ir importo pakeitimo vietine gamyba modelio vystymas. 1949 m. Peronas įgyvendino konstitucijos pakeitimą, kuris jam leido antrą prezidento kadenciją.
Perono valdymo laikotarpį galima apibūdinti kaip demokratijos ir diktatūros hibridą: kitos partijos buvo leidžiamos ir vyko laisvi rinkimai, tačiau žiniasklaida ir profesinės sąjungos buvo kontroliuojamos Perono ir jo partijos aparato. Asmenybės kultas ir nacionalistinė propaganda buvo Perono valdymo pagrindiniai ramsčiai. Perono valdymo metu, ypač per pirmąją kadenciją Argentinos ekonomika suklestėjo ir buvo pasiektas gerovės lygis, kurio niekada vėliau pasiekti nepavyko. Iš to laikotarpio kilęs Perono posakis, kad iš to, ką viena argentiniečių šeima išmeta į šiukšlyną, galėtų pragyventi penkios europiečių šeimos.
Konservatoriai stebėjo Perono veiklą su nepasitikėjimu ir antrosios jo kadencijos metu nusprendė surengti perversmą. Susiformavo platus konservatorių-liberalų opozicinis judėjimas, kuris rėmėsi, visų pirma, senąja dvarininkų oligarchija, bet palaikomas dalies profesinių sąjungų ir vėliau net Katalikų bažnyčios. Ekonominės problemos lėmė, kad šis judėjimas buvo palaikomas ir dalies vidurinio sluoksnio, bet darbininkų klasė liko ištikima Peronui.
Pučas ir nestabilumo laikotarpis
1955 m. Perono valdymą nutraukė vadovaujamas karinis pučas, kurio metu žuvo apie 4000 žmonių. Net ir po pašalinimo nuo valdžios Peronas liaudyje išliko populiarus ir turėjo įtaką gyvendamas tremtyje.
Tolimesniais metais išryškėjo konfliktas tarp politinių interesų grupių: nacionalpopulistai norėjo tik truputį reformuoti peronistinę ekonomikos politiką ir toliau remtis industrializavimu remiantis Argentinos kapitalu. Vystymosi politikos šalininkai norėjo industrializacijos procesą išplėsti pusfabrikačių ir ilgalaikio naudojimo prekių (pvz., automobilių) gamybai, taip pat į sektorius dominuojamus užsienio kapitalo. Liberalai, daugiausia remiami dvarininkų ir buržuazijos, siekė atsisakyti nerentabilių pramonės šakų ir pereiti prie laisvosios prekybos.
Lonardi dar 1955 m. pakeitė , kuris vėl įteisino 1853 m. Konstituciją. 1956 m. rinkimuose daugumą laimėjo (Radikalų partija); 25 % biuletenių buvo tušti, kurių nežymėti ragino uždrausta peronistų partija. Naujai išrinktas parlamentas patvirtino 1853 m. Konstitucijos grąžinimą. 1958 m. vasario m. rinkimuose laimėjo vystymosi politikos šalininkas iš UCRI (Unión Cívica Radical Intransigente – Nesutaikoma radikalų piliečių sąjunga), kairiosios senosios UCR (Unión Cívica Radical – Radikalioji piliečių sąjunga) frakcijos, kurią iš dalies rėmė peronistai, įvairios provincijų partijos bei komunistai.
Frondizi vyriausybę 1962 m. nuvertė kariškiai, kurie jai prikišo simpatijas peronistams. Vietoje Frondizi, kuris buvo internuotas Martín García saloje paskirtas senato pirmininkas José María Guido. Kitus rinkimus 1963 m. liepą, kuriuose peronistams ir komunistams buvo uždrausta dalyvauti, laimėjo iš UCPR (Unión Cívica Radical del Pueblo – Radikali liaudies pilietinė sąjunga), kuris nors ir skelbėsi nesąs peronistas, tačiau atstovavo nacionalpopulistams ir bandė grįžti prie peronistinės politikos, nors ir griežtai neįtraukiant peronistų judėjimo. UCRP gavo balsų daugumą, tačiau ši dauguma sudarė tik 25 % visų atiduotų balsų. Nuverstojo prezidento Frondizi partija UCRI su 16 % balsų gavo trečią vietą. Apie 40 % likusių balsų pasidalino tarp 47 kitų partijų.
Peronistų sėkmė regioniniuose rinkimuose ir papildomuose rinkimuose 1965 m., taip pat darbininkų neramumai sukelti blogos ekonominės padėties, sukėlė naują pučą 1966 m. birželio 27 d., kuriam vadovavo generolas (Juan Carlos Onganía). Pareigas einantis prezidentas Arturo Umberto Illía paskelbtas nuverstu. Konservatyvusis Onganija birželio 28 d. prisiekė kaip naujas prezidentas ir įvedė diktatūrą, kurioje vadovauti turėjo „ekspertai“. Buvo paleistas parlamentas ir uždrausto politinės partijos. Onganijos vyriausybė siekė ekonomikos vystymo ir industrializacijos. Opozicija ir nebendradarbiaujančios profesinės sąjungos buvo griežtai persekiojamos. Tuometinis peronistinių profsąjungų lyderis Augusto Vandor, dar vadinamas el lobo (vilkas), sumania taktika ir derybomis pasiekė tam tikrų vyriausybės nuolaidų, tačiau įgautą valdžią naudojo asmeniniam praturtėjimui, kas sukėlė oficialaus profsąjungų susivienijimo CGT skilimą į du sparnus. 1969 m. Vandorą nužudė dešinieji teroristai.
Tais pačiais metais kilo neramumai Kordoboje (Córdoba) ir Rosarijuje (Rosario), dėl kurių Onganija prarado prezidento postą. Jo įpėdinis tikėjosi pereiti prie demokratinio valdymo, tačiau jau 1971 m. po naujų neramumų Kordoboje turėjo atsistatydinti. Šiuo laikotarpiu išaugo įvairios partizaninės grupuotės. Didžiausia iš jų Montoneros buvo peronistinės, o kitos, pvz., Ejército de Liberación Nacional (ELN) ir Ejército Revolucionario del Pueblo (ERP) komunistinės pakraipos. Dėl savo socialinės veiklos (pvz., maisto dalinimo lūšnynuose) labiausiai išsiskyrė ERP, kuri buvo mėgstama studentų ir liaudies.
Paskutinis kariškių paskirtas prezidentas , pradėjęs eiti pareigas 1971 m. ruošė šalį demokratijos atkūrimui. 1972 ir 1973 m. būdingi protestai, smurtas ir tremtyje gyvenančio Perono bei Lanusse varžymasis. 1973 m. kovo mėnesio rinkimus laimėjo peronistai, kurių atstovas laimėjo prezidento rinkimus, bet jau rinkimų kampanijos metu pareiškė, kad jei grįžtų Peronas, atiduotų jam savo postą. Augant kairiųjų ir dešiniųjų terorui bei grįžus iš tremties Peronui jam buvo suteikta galimybė vėl užimti prezidento pareigas. Tuo metu Peronas laikėsi kieto dešiniojo kurso ir negailestingai persekiojo opoziciją, ypatingai komunistus ir socialistus. Ekonominių problemų išspręsti jam nepavyko. Po Perono mirties 1974 birželio mėnesį, jo vietą užėmė jo trečioji žmona Isabel Perón. Jos prezidentavimo laikotarpiui būdingas ekonominis nuosmukis ir atsinaujinęs terorizmas. Už daugybę vadinamųjų „dingusiųjų“ ir nužudytų opozicionierių ir kairiųjų aktyvistų buvo atsakinga dar Perono įkurta pusiau valstybinė teroro brigada Alianza Anticomunista Argentina (AAA).
Karinė diktatūra ir valstybinis teroras
1976 m. kovo mėn. kariškiai, vadovaujami Jorge Rafael Videla vėl perėmė valdžią į savo rankas, remiami liberalų grupės, kuri ekonominės krizės akivaizdoje matė savo įsitvirtinimo galimybes. Vadinamasis „nacionalinės reorganizacijos procesas“ turėjo „ligota“ apibūdinamą Argentinos visuomenę grąžinti prie konservatyviųjų idealų ir galutinai sunaikinti kairiasias partizanines grupuotes. Valdžia pradėjo „Nešvarųjį karą“ (Guerra Sucia), kurio metu buvo „pradanginami be žinios“ komunistų veikėjai, peronistai ir kiti valdžiai nepalankūs asmenys. Daugybė oponentų įkalinta kalėjimuose, nuteista myriop. Iš viso karinės diktatūros laikotarpiu „pradanginta“ apie 30 000 žmonių. Nepaisant to, ši diktatūra neoficialiai buvo remiama JAV, kuri bijojo komunistų įtakos Lotynų Amerikoje. 1981 m. prezidentu de facto tapo generolas Leopoldas Galtjeris. Jo nurodymu šalies karinės pajėgos įsiveržė į Folklando salas, valdomas britų, ir paskelbė jas Argentinos teritorija. Jungtinė Karalystė netrukus ėmėsi atsakomųjų veiksmų, tuo pradėdama 2 mėnesius trukusį Foklando karą. Nepaisant to, kad Folklando salos labai nutolusios nuo Jungtinės Karalystės, britai sugebėjo pasinaudodami didesne karine patirtimi ir ginkluote įveikti argentiniečius. Karo metu žuvo 655 Argentinos kariai. Po nesėkmės kare Galtjeris buvo pašalintas iš posto, o šalies vadovu tapo Reinaldas Bignonė. Dėl didelio visuomenės spaudimo jis buvo priverstas paskelbti nepriklausomus rinkimus, tuo užbaigdamas karinę diktatūrą.
Demokratijos sugrįžimas
1983 m. spalio 30 d. prezidento rinkimus laimėjo Raulis Alfonsinas. Šalis sugrįžo prie konstitucinio valdymo. Netrukus buvo įsteigta komisija karinės chuntos nusikaltimams tirti, vadovaujama rašytojo Ernesto Sábado. Komisija ištyrė daugelį karo nusikaltimų, tačiau dauguma chuntos lyderių rimtų bausmių išvengė. Šalis turėjo rimtų ekonominių problemų. 1989 m. prezidento rinkimuose laimėjo peronistas Karlosas Menemas. Jis ėmėsi radikalių ekonominių reformų. Pradėta privatizacija, Argentinos pesas susietas su JAV doleriu, padidėjo užsienio investicijos, sumažėjo infliacija. Jam pavyko atnaujinti diplomatinius santykius su Jungtine Karalyste. Tai leido Menemui laimėti kitus prezidento rinkimus. Tačiau bedarbystės problemos panaikinti nepavyko. Be to labai išsikerojo korupcija, suaktyvėjo radikalai ir teroristai (1992 ir 1994 m. teroro aktai prieš žydus).
Ekonominė krizė
1999 m. į valdžią atėjus Fernandui de la Rua šalį jau slėgė ekonominės problemos. Pakilus dolerio kursui padidėjo infliacija, prasidėjusios ekonominės krizės kitose šalyse, užsienio skolos. Galiausiai 2001 m. prasidėjo masinis indėlių atsiėmimas iš bankų, kapitalo nutekėjimas. Vyriausybė, siekdama sustabdyti bankų krizę, paskelbė corralito programą, kuri sukėlė visuomenės nepasitenkinimą. Prasidėjo masinės demonstracijos ir riaušės. Finansų ministras Domingo Cavallo atsistatydino. Netrukus atsistatydino viceprezidentas ir kiti aukšti pareigūnai. Galiausiai ir de la Rua buvo priverstas atsistatydinti. Krizė apėmė ir Senatą. Laikinieji prezidentai keitė vienas kitą kas kelios dienos. Tik 2002 m. sausio 2 d. paskirtas laikinasis prezidentas, peronistas Eduardas Dualdė sugrąžino šalyje stabilumą.
Atsigavimas
Dualdė ir jo administracija sugebėjo sustabdyti krizę taikydami konservatyvias bet veiklias ekonomines priemones. Sumažintas nedarbas, infliacija, užsienio skolos. Stabilizavus padėtį, buvo paskelbti nauji prezidento rinkimai, kuriuos didele persvara laimėjo Nestoras Kiršneris. Jam valdant šalis ekonomika pradėjo kilti. Panaikintos užsienio skolos. Valdant Kiršneriui plėtojami artimi santykiai su Venesuela, Brazilija ir Kuba. Manoma, kad formuojama JAV alternatyvi koalicija.
Autorius: www.NiNa.Az
Išleidimo data:
vikipedija, wiki, lietuvos, knyga, knygos, biblioteka, straipsnis, skaityti, atsisiųsti, nemokamai atsisiųsti, mp3, video, mp4, 3gp, jpg, jpeg, gif, png, pictu, mobilusis, porn, telefonas, android, iOS, apple, mobile telefl, samsung, iPhone, xiomi, xiaomi, redmi, pornografija, honor, oppo, Nokia, Sonya, mi, pc, web, kompiuteris, Informacija apie Argentinos istorija, Kas yra Argentinos istorija? Ką reiškia Argentinos istorija?
Siam straipsniui ar jo daliai truksta isnasu į patikimus saltinius Jus galite padeti Vikipedijai pridedami tinkamas isnasas su saltiniais Argentinos istorija skirstoma į tris pagrindines dalis ikikolumbinį laikotarpį XVI a prasidejusį kolonijinį laikotarpį ir nuo XIX a pradzios prasidejusį nepriklausomos Argentinos valstybes laikotarpį Priesistore ir Inku imperijaSiais laikais Argentinai priklausancios teritorijos iki ispanu kolonizacijos buvo palyginti mazai apgyvendintos Manoma kad pirmieji zmones cia pasirode mazdaug 10 tukst metu pr m e nors pagal kai kuriuos tyrimus teigiama kad pirmieji zmones cia atsirado jau pries 20 tukst metu taip pat nera tiksliai nustatyta ar apgyvendinimas vyko per Siaures Amerika ar per Polinezija kaip teigia kai kurie tyrinetojai Pampoje gyvenusios gentys tehuelcai iki ispanu pasirodymo buvo klajokliskos ir neturejo jokios pazangesnes technologijos tuo tarpu siaures vakaruose gyvenusios gentys nuo ankstyvuju viduramziu uzsiiminejo gyvulininkyste ir ypac architekturos srityje buvo toli pazengusios Tai liudija įtvirtinimai Tukumano provincijoje XIII XIV a inku imperija stipriai pasistumejo į pietus ir apie 1450 m apeme didele Argentinos siaures rytu dalį o didziausio issipletimo laikotarpiu pasieke siuolaikines Mendosos provincijos siaure Daugelis sio regiono genciu pvz kolai Punos aukstikalneje pereme kecuju kalba ir inku technologija Siaures vakaru Argentinoje gyvenusios seslios diagitu gentys ilgai priesinosi inku imperijos ekspansijai Gvaraniai ir su jais susije Mbya ir Chane gyveno dar toliau į rytus Didziajame Cake dabartineje Misioneso provincijoje ir inku imperija ju nesieke Ispanijos kolonijaPirmakart regiona europieciai pasieke Amerigo Vespucio keliones metu 1502 m Ispanu jurininkas Juan Diaz de Solis dabartine Argentina aplanke 1516 m Dabartines Argentinos teritorija XVI a ispanai kolonizavo dviem kryptimis is Peru uzeme siaures vakaru dalį o is kitos puses nuo Atlanto buvo kuriamos ispanu kolonijos La Platos baseine tarp ju ir Buenos Aires kur 1580 m ispanai ilgam įsitvirtino po to kai pirmosios kolonijos kurimas 1536 m del pampos indenu pasipriesinimo suzlugo Ispanai teoriskai taip pat pretendavo ir į toliau į pietus esancias teritorijas taciau kolonializmo laikotarpiu faktiskai tos zemes ispanams nepriklause Argentinos pavadinimas kiles is lotyniskojo sidabro pavadinimo argentum Pirmieji europieciai vadovaujami Juan Diaz de Solis pasieke La Plata Cia jie pas vietinius gyventojus rado siek tiek sidabro bei isgirdo legenda apie Sidabro salį Sierra del Plata Del to Paranos estuarija praminta Rio de La Plata Sidabro upe o salis įgijo Argentinos varda Pirma karta Argentinos vardas rasytiniuose saltiniuose paminetas 1612 m Ruy Diaz de Guzman Argentinos uzkariavimo metrasciuose Administraciskai siuolaikine Argentina is pradziu buvo Peru vicekaralystes kuri apeme visa Pietu Amerika isskyrus portugalu įtakos sfera dalimi XVIII a ispanu Pietu Amerika politiskai buvo perdalinta Po to kai 1717 m nuo Peru vicekaralystes buvo atskirta siaureje esanti Naujosios Granados vicekaralyste 1776 m pietineje dalyje nuo Peru buvo atskirta Rio de la Plata vicekaralyste Ji taip pat apeme dabartine Bolivija Paragvaju ir Urugvaju Amerigas Vespucis Rio de la Platos vicekaralystes sostine tapo Buenos Aires Miestas taip pat įgavo teise savarankiskai vykdyti prekyba Tai sukele greita miesto augima paskutiniais XVIII a desimtmeciais ir pazadino argentinieciu nacionaline savimone 1806 ir 1807 m konflikto su Ispanija metu anglai du kartus bande uzimti Buenos Aires Sios pastangos baigesi nesekmingai bet daugiausia ne del ispanu kariuomenes bet vietiniu gyventoju pasipriesinimo Si pergale sustiprino nacionalistu ambicijas ir paruose dirva nepriklausomybei Nacionalines valstybes kurimasArgentinos nacionalinis didvyris Chose de San Martinas Padedamos Prancuzijos revoliucijos ir sekmingo JAV nepriklausomybes karo Lotynu Amerikoje plito liberalios idejos 1810 m geguzes 25 d Buenos Airese paskelbta nepriklausomybe turejo tik vietinį poveikį didele dalis Rio de la Platos teritoriju sieke savo kelio 1811 m atsiskyre Paragvajus Karines Chose de San Martino ir Simono Bolivaro pergales 1814 1817 metais pakeite situacija ir likusi Rio de la Platos dalis 1816 m liepos 9 d pasiskelbe nepriklausoma Po to keleta metu vyko vidiniai konfliktai kuriu metu atsiskyre Bolivija 1825 m ir Urugvajus 1828 m Tuo paciu metu įsiziebe konfliktas tarp vadinamuju unitaru kurie sieke Buenos Airemis besiremiancios centralizuotos valstybes ir federalistu kurie sieke atskiru provinciju nepriklausomybes 1827 1852 m provincijos buvo nepriklausomos viena nuo kitos taciau Buenos Aires del savo prekybines galios pasieke hegemonija Po issivadavimo kovu nuo 1829 iki 1852 m seke konservatyvus ir federalistinis kontrsajudis vadovaujamas Chuano Manuelio de Rosas Juan Manuel de Rosas kai liberalus politikai buvo priversti isvykti į tremtį Roso diktatura baigesi generolo Justo Jose de Urquiza perversmu kurį reme Urugvajus ir Brazilija 1853 m provincijos prieme respublikoniska Konstitucija kurios nepripazino Buenos Aires 1859 m nesutarimai pasibaige pasiekus karine pergale ir Argentina buvo suvienyta Liberalus politikas Bartolome Mitre Nacionalinio susirinkimo buvo isrinktas prezidentu Po jo 1868 m seke Domingo Faustino Sarmiento 1869 m valdant Sarmiento buvo atliktas pirmasis nacionalinis gyventoju surasymas Tuo metu Argentinoje gyveno 1 836 490 gyventoju is ju 31 Buenos Airiu provincijoje 8 visu gyventoju sudare europieciai t y ne Argentinos pilieciai Tik 5 sudare indenai 71 gyventoju buvo berasciai nemokejo nei rasyti nei skaityti ir tik 17 balsavimo teise turinciu pilieciu mokejo rasyti Siuo laikotarpiu vyko Trigubo aljanso karas tarp kara laimejusiu Argentinos Brazilijos ir Urugvajaus pries Paragvaju 1865 1870 m Per tolesnį desimtmetį generolas Julio Argentino Roca pilnai pajunge pampa o 1880 m tapo prezidentu Tais paciais metais Buenos Aires buvo paskelbtos oficialiai Argentinos sostine Konservatyvi oligarchine demokratijaChulijus A Roka 1880 1929 m Argentinoje vyko ekonominis pakilimas ir didejo imigracija daugiausia is Europos Imigracija paskatino prezidentas Nicolas Avellaneda kuris supaprastino reikalavimus gyvenimo leidimui gauti Ekonomikai buvo budingas zaliavu eksportas ir pramoniniu prekiu importas Ekonominio pakilimo laikotarpis baigesi su pasauline ekonomine krize Roca vyriausybe ir velesnes vyriausybes buvo oligarchisko pobudzio stipriai įtakojamos didziuju zemvaldziu Didzioji dalis gyventoju del ismoningos rinkiminiu apgauliu sistemos praktiskai neturejo politiniu teisiu balso teises neturejo ir imigrantai Tik priklausantys aukstutinei klasei ir bendradarbiaujantys su vyriausybe galejo balsuoti Del tokiu santykiu sukelto bejegiskumo 80 uju viduryje kilo kontrjudejimas Union Civica Pilietine sajunga Nuo 1890 m per kruvinus sukilimus ji atkreipe į save demesį ir nepaisant įnirtingo pasipriesinimo pasieke tam tikru nuolaidu Nuo 1900 uju ispopuliarejo nacionalistines idejos kurios orientavosi labiau į Europa nei JAV Imigrantai tuo tarpu organizavosi į solidarias bendruomenes kurios veliau sudare pagrinda profesinems sajungoms 1901 m susikure anarchistines orientacijos profsajungu susivienijimas FORA kuris kartu su Union Civica ir socialistinemis partijomis sudare opozicija FORA ir socialistai vyriausybes buvo brutaliai persekiojami pripazinima pasieke tik Union Civica 1912 m opozicija priverte prezidenta įvesti privaloma balsavima kuris sugriove vyravusia sukciavimo balsavimo metu sistema Demokratija1916 m esancia vyriausybe pakeite Radikalu partija vadovaujama Hipolito Yrigoyen kuri buvo atsiskyrusi nuo Union Civica Si pergale įvyko tik del 1912 m pasiektos rinkimu reformos Yrigoyen ir po jo prezidentaves 1924 28 bande vykdyti nacionalines santarves politika Profesines sajungos buvo įtrauktos į derybas taip pat ir su studentu judejimu kuris 1918 m Kordoboje Cordoba reikalavo sustabarejusios universitetu hierarchijos reformos Nepaisant to kilo kruvini darbininku maistai Buenos Airese 1919 m ir Patagonijoje 1921 22 m 1928 m Yrigoyen perrinktas prezidentu Kartu su pasauline ekonomine krize konservatyvioji opozicija eme įgauti parama ir kurti perversmo planus Pasauline ekonomine krize1930 m Yrigoyenas buvo nuverstas karinio puco metu Konservatyvus generolas stengesi atstatyti senaja tvarka taciau demokratine sistema isliko 1932 m rinkimus laimejo Pasaulines prekybos zlugimas paskatino industrializacija kuri turejo pakeisti importa ir sustiprinti ekonomine Argentinos nepriklausomybe Tuo metu augo įtampa tarp desiniuju fasistiniu ir kairiuju radikaliuju partiju Argentinos politikai tuo metu budingos desiniosios ir karines vyriausybes Demokratija egzistavo tiktai popieriuje rinkimu klastojimas buvo įprastas 1938 m prezidentu isrinktas bande stiprinti demokratija taciau jam nepavyko ir 1942 m jį pakeite ultrakonservatyvus kuris sugrazino rinkimu klastojimo sistema taciau jo pozicijos buvo silpnos taip pat ir del kariniu sluoksniu nepasitenkinimo jo pastangomis palaikyti sajungininkus Antrajame pasauliniame kare ypac is profasistiniu generolu puses Antrasis pasaulinis karas1943 m nuverte pucistai ir iki 1946 m valde kariskiai Antrajame pasauliniame kare Argentina oficialiai laikesi neutraliteto taciau simpatizavo Asies valstybems o karo pabaigoje palaike sajungininkus Tuo metu jaunam karininkui Chuanui Peronui Juan Peron pavyko prisibrauti iki valdzios jam kariskiai patikejo Darbo ministerija ir del savo placiu nuolaidu profesinems sajungoms jis greitai tapo darbininku klases didvyriu Kai 1945 m pries kariskius susiformavo demokratine opozicija kariskiai pabande atkurti socialine santarve o Perona atleido ir sueme Taciau kai opozicinis judejimas toliau demonstravo reikalaudamas demokratiniu permainu ir padetis pasidare nebepakenciama kariskiai nusprende Peronui suorganizuoti propagandine kampanija ir suzlugdyti opozicija Paleistas Peronas pasinaudojo savo populiarumu ir pasirupino laisvu rinkimu suorganizavimu PeronizmasChuanas Peronas Chuanas Peronas laimejo 1946 m rinkimus nedidele persvara taciau su savo zmona Eva Peron dar vadinta Evita m 1952 dominavo Argentinos politiniame gyvenime iki 1955 m Dalis peronistines politikos buvo svarbiu pramones saku nacionalizavimas ir importo pakeitimo vietine gamyba modelio vystymas 1949 m Peronas įgyvendino konstitucijos pakeitima kuris jam leido antra prezidento kadencija Perono valdymo laikotarpį galima apibudinti kaip demokratijos ir diktaturos hibrida kitos partijos buvo leidziamos ir vyko laisvi rinkimai taciau ziniasklaida ir profesines sajungos buvo kontroliuojamos Perono ir jo partijos aparato Asmenybes kultas ir nacionalistine propaganda buvo Perono valdymo pagrindiniai ramsciai Perono valdymo metu ypac per pirmaja kadencija Argentinos ekonomika suklestejo ir buvo pasiektas geroves lygis kurio niekada veliau pasiekti nepavyko Is to laikotarpio kiles Perono posakis kad is to ka viena argentinieciu seima ismeta į siukslyna galetu pragyventi penkios europieciu seimos Konservatoriai stebejo Perono veikla su nepasitikejimu ir antrosios jo kadencijos metu nusprende surengti perversma Susiformavo platus konservatoriu liberalu opozicinis judejimas kuris remesi visu pirma senaja dvarininku oligarchija bet palaikomas dalies profesiniu sajungu ir veliau net Kataliku baznycios Ekonomines problemos leme kad sis judejimas buvo palaikomas ir dalies vidurinio sluoksnio bet darbininku klase liko istikima Peronui Pucas ir nestabilumo laikotarpis1955 m Perono valdyma nutrauke vadovaujamas karinis pucas kurio metu zuvo apie 4000 zmoniu Net ir po pasalinimo nuo valdzios Peronas liaudyje isliko populiarus ir turejo įtaka gyvendamas tremtyje Tolimesniais metais isryskejo konfliktas tarp politiniu interesu grupiu nacionalpopulistai norejo tik truputį reformuoti peronistine ekonomikos politika ir toliau remtis industrializavimu remiantis Argentinos kapitalu Vystymosi politikos salininkai norejo industrializacijos procesa isplesti pusfabrikaciu ir ilgalaikio naudojimo prekiu pvz automobiliu gamybai taip pat į sektorius dominuojamus uzsienio kapitalo Liberalai daugiausia remiami dvarininku ir burzuazijos sieke atsisakyti nerentabiliu pramones saku ir pereiti prie laisvosios prekybos Lonardi dar 1955 m pakeite kuris vel įteisino 1853 m Konstitucija 1956 m rinkimuose dauguma laimejo Radikalu partija 25 biuleteniu buvo tusti kuriu nezymeti ragino uzdrausta peronistu partija Naujai isrinktas parlamentas patvirtino 1853 m Konstitucijos grazinima 1958 m vasario m rinkimuose laimejo vystymosi politikos salininkas is UCRI Union Civica Radical Intransigente Nesutaikoma radikalu pilieciu sajunga kairiosios senosios UCR Union Civica Radical Radikalioji pilieciu sajunga frakcijos kuria is dalies reme peronistai įvairios provinciju partijos bei komunistai Frondizi vyriausybe 1962 m nuverte kariskiai kurie jai prikiso simpatijas peronistams Vietoje Frondizi kuris buvo internuotas Martin Garcia saloje paskirtas senato pirmininkas Jose Maria Guido Kitus rinkimus 1963 m liepa kuriuose peronistams ir komunistams buvo uzdrausta dalyvauti laimejo is UCPR Union Civica Radical del Pueblo Radikali liaudies pilietine sajunga kuris nors ir skelbesi nesas peronistas taciau atstovavo nacionalpopulistams ir bande grįzti prie peronistines politikos nors ir grieztai neįtraukiant peronistu judejimo UCRP gavo balsu dauguma taciau si dauguma sudare tik 25 visu atiduotu balsu Nuverstojo prezidento Frondizi partija UCRI su 16 balsu gavo trecia vieta Apie 40 likusiu balsu pasidalino tarp 47 kitu partiju Peronistu sekme regioniniuose rinkimuose ir papildomuose rinkimuose 1965 m taip pat darbininku neramumai sukelti blogos ekonomines padeties sukele nauja puca 1966 m birzelio 27 d kuriam vadovavo generolas Juan Carlos Ongania Pareigas einantis prezidentas Arturo Umberto Illia paskelbtas nuverstu Konservatyvusis Onganija birzelio 28 d prisieke kaip naujas prezidentas ir įvede diktatura kurioje vadovauti turejo ekspertai Buvo paleistas parlamentas ir uzdrausto politines partijos Onganijos vyriausybe sieke ekonomikos vystymo ir industrializacijos Opozicija ir nebendradarbiaujancios profesines sajungos buvo grieztai persekiojamos Tuometinis peronistiniu profsajungu lyderis Augusto Vandor dar vadinamas el lobo vilkas sumania taktika ir derybomis pasieke tam tikru vyriausybes nuolaidu taciau įgauta valdzia naudojo asmeniniam praturtejimui kas sukele oficialaus profsajungu susivienijimo CGT skilima į du sparnus 1969 m Vandora nuzude desinieji teroristai Tais paciais metais kilo neramumai Kordoboje Cordoba ir Rosarijuje Rosario del kuriu Onganija prarado prezidento posta Jo įpedinis tikejosi pereiti prie demokratinio valdymo taciau jau 1971 m po nauju neramumu Kordoboje turejo atsistatydinti Siuo laikotarpiu isaugo įvairios partizanines grupuotes Didziausia is ju Montoneros buvo peronistines o kitos pvz Ejercito de Liberacion Nacional ELN ir Ejercito Revolucionario del Pueblo ERP komunistines pakraipos Del savo socialines veiklos pvz maisto dalinimo lusnynuose labiausiai issiskyre ERP kuri buvo megstama studentu ir liaudies Paskutinis kariskiu paskirtas prezidentas pradejes eiti pareigas 1971 m ruose salį demokratijos atkurimui 1972 ir 1973 m budingi protestai smurtas ir tremtyje gyvenancio Perono bei Lanusse varzymasis 1973 m kovo menesio rinkimus laimejo peronistai kuriu atstovas laimejo prezidento rinkimus bet jau rinkimu kampanijos metu pareiske kad jei grįztu Peronas atiduotu jam savo posta Augant kairiuju ir desiniuju terorui bei grįzus is tremties Peronui jam buvo suteikta galimybe vel uzimti prezidento pareigas Tuo metu Peronas laikesi kieto desiniojo kurso ir negailestingai persekiojo opozicija ypatingai komunistus ir socialistus Ekonominiu problemu isspresti jam nepavyko Po Perono mirties 1974 birzelio menesį jo vieta uzeme jo trecioji zmona Isabel Peron Jos prezidentavimo laikotarpiui budingas ekonominis nuosmukis ir atsinaujines terorizmas Uz daugybe vadinamuju dingusiuju ir nuzudytu opozicionieriu ir kairiuju aktyvistu buvo atsakinga dar Perono įkurta pusiau valstybine teroro brigada Alianza Anticomunista Argentina AAA Karine diktatura ir valstybinis teroras1976 m kovo men kariskiai vadovaujami Jorge Rafael Videla vel pereme valdzia į savo rankas remiami liberalu grupes kuri ekonomines krizes akivaizdoje mate savo įsitvirtinimo galimybes Vadinamasis nacionalines reorganizacijos procesas turejo ligota apibudinama Argentinos visuomene grazinti prie konservatyviuju idealu ir galutinai sunaikinti kairiasias partizanines grupuotes Valdzia pradejo Nesvarujį kara Guerra Sucia kurio metu buvo pradanginami be zinios komunistu veikejai peronistai ir kiti valdziai nepalankus asmenys Daugybe oponentu įkalinta kalejimuose nuteista myriop Is viso karines diktaturos laikotarpiu pradanginta apie 30 000 zmoniu Nepaisant to si diktatura neoficialiai buvo remiama JAV kuri bijojo komunistu įtakos Lotynu Amerikoje 1981 m prezidentu de facto tapo generolas Leopoldas Galtjeris Jo nurodymu salies karines pajegos įsiverze į Folklando salas valdomas britu ir paskelbe jas Argentinos teritorija Jungtine Karalyste netrukus emesi atsakomuju veiksmu tuo pradedama 2 menesius trukusį Foklando kara Nepaisant to kad Folklando salos labai nutolusios nuo Jungtines Karalystes britai sugebejo pasinaudodami didesne karine patirtimi ir ginkluote įveikti argentiniecius Karo metu zuvo 655 Argentinos kariai Po nesekmes kare Galtjeris buvo pasalintas is posto o salies vadovu tapo Reinaldas Bignone Del didelio visuomenes spaudimo jis buvo priverstas paskelbti nepriklausomus rinkimus tuo uzbaigdamas karine diktatura Demokratijos sugrįzimas1983 m spalio 30 d prezidento rinkimus laimejo Raulis Alfonsinas Salis sugrįzo prie konstitucinio valdymo Netrukus buvo įsteigta komisija karines chuntos nusikaltimams tirti vadovaujama rasytojo Ernesto Sabado Komisija istyre daugelį karo nusikaltimu taciau dauguma chuntos lyderiu rimtu bausmiu isvenge Salis turejo rimtu ekonominiu problemu 1989 m prezidento rinkimuose laimejo peronistas Karlosas Menemas Jis emesi radikaliu ekonominiu reformu Pradeta privatizacija Argentinos pesas susietas su JAV doleriu padidejo uzsienio investicijos sumazejo infliacija Jam pavyko atnaujinti diplomatinius santykius su Jungtine Karalyste Tai leido Menemui laimeti kitus prezidento rinkimus Taciau bedarbystes problemos panaikinti nepavyko Be to labai issikerojo korupcija suaktyvejo radikalai ir teroristai 1992 ir 1994 m teroro aktai pries zydus Ekonomine krize1999 m į valdzia atejus Fernandui de la Rua salį jau slege ekonomines problemos Pakilus dolerio kursui padidejo infliacija prasidejusios ekonomines krizes kitose salyse uzsienio skolos Galiausiai 2001 m prasidejo masinis indeliu atsiemimas is banku kapitalo nutekejimas Vyriausybe siekdama sustabdyti banku krize paskelbe corralito programa kuri sukele visuomenes nepasitenkinima Prasidejo masines demonstracijos ir riauses Finansu ministras Domingo Cavallo atsistatydino Netrukus atsistatydino viceprezidentas ir kiti auksti pareigunai Galiausiai ir de la Rua buvo priverstas atsistatydinti Krize apeme ir Senata Laikinieji prezidentai keite vienas kita kas kelios dienos Tik 2002 m sausio 2 d paskirtas laikinasis prezidentas peronistas Eduardas Dualde sugrazino salyje stabiluma AtsigavimasDualde ir jo administracija sugebejo sustabdyti krize taikydami konservatyvias bet veiklias ekonomines priemones Sumazintas nedarbas infliacija uzsienio skolos Stabilizavus padetį buvo paskelbti nauji prezidento rinkimai kuriuos didele persvara laimejo Nestoras Kirsneris Jam valdant salis ekonomika pradejo kilti Panaikintos uzsienio skolos Valdant Kirsneriui pletojami artimi santykiai su Venesuela Brazilija ir Kuba Manoma kad formuojama JAV alternatyvi koalicija v rPietu Amerikos saliu istorijos Argentina Brazilija Cile Ekvadoras Paragvajus Peru Surinamas Urugvajus Venesuela