Patagonija isp Patagonia geografinis regionas Pietų Amerikos pietuose apimantis pietines Argentinos ir Čilės teritorijas
Patagonija

Patagonija (isp. Patagonia) – geografinis regionas Pietų Amerikos pietuose, apimantis pietines Argentinos ir Čilės teritorijas. Driekiasi į pietus nuo 39° pietų platumos, tarp Ramiojo ir Atlanto vandenynų.
Tai retai gyvenamas, atšiauriu klimatu pasižymintis kraštas su dideliais pusdykumių, kalnų plotais, ežerų, salų ir fjordų gausa; vėliausiai kolonizuota Pietų Amerikos dalis.
Geografija
Padėtis
Patagonijos ribos skirtingų autorių nurodomos skirtingos – vienur Patagonija vadinama tik Argentinai priklausanti pietinė žemyno dalis, esanti tarp Atlanto vandenyno ir Patagonijos Andų, kitur – visa pietinė žemyno dalis, įskaitant ir pietų Čilę. Šiaurinė Patagonijos riba Argentinoje paprastai vedama Kolorado upe (ir jos ištaka Barankasu), o Čilėje – Huinkulio lūžiu Araukanijos regione. Pietinė riba taip pat skiriasi – vienur ji vedama sulig Magelano sąsiauriu, kitur – apima ir Ugnies Žemės salyną iki pat Horno rago.
Argentinoje Patagonijai priskiriamos Neukeno, Rio Negro, Čubuto, Santa Kruso, Ugnies Žemės provincijos, pats pietinis Buenos Airių provincijos pakraštys. Čilės Patagonijai priklauso Los Lagoso, Aiseno, Magelano ir Čilės Antarktidos regionai.
Dėl skirtingų Patagonijos apibrėžimų jos plotas pateikiamas skirtingas – siauriausia prasme (tik pietų Argentina iki Magelano sąsiaurio) apima ~673 tūkst. km² plotą, plačiausia prasme (pietų Čilė ir Argentina, įtraukiant Ugnies Žemę) – 1,043 mln. km² (be Ugnies Žemės – ~900 tūkst. km²).
Geologija
Patagonijos didžiąją dalį sudaro kristalinis pamatas, padengtas storu mezozojinių, paleogeninių ir neogeninių smiltainių, spalvotųjų molių ir mažavandenių patagoninių molasų sluoksniu. Seniau manyta, kad šis pamatas priklausė Gondvanos žemynui, tačiau XXI a. pr. iškelta teorija, kad Patagonija buvo atskiras žemynas ir prie Gondvanos prisijungė Permo periodu, arba buvo sudarytas iš atskirų masyvų.
Paleozojaus laikotarpiu vakarinis Patagonijos pakraštys patyrė raukšlėjimosi procesus, dėl kurių susidarė Patagonidų geologinis masyvas. Terciaro laikotarpiu vyko Andų orogenezė. Ją lydėjo smarkūs vulkaniniai procesai, dėl kurių ant mezozojinių uolienų pamatų susidarė stačiašlaičiai kalnų kraštovaizdžiai ir kalnynai. Plioceno-pleistoceno metu vykę apledėjimai suformavo būdingą alpinį kraštovaizdį su smailiomis viršūnėmis. Apledėjimų metu Atlanto vandenyno pakrantė vis keitėsi, todėl susidarė dabar jai būdinga įlankų, užutėkių, estuarijų gausa, aukštai virš jūros lygio iškilę paplūdimiai ir slėniai.
Geologiškai Patagoniją galima dalinti į kalnuotą Andų sritį, susidariusią dėl Terciaro raukšlėjimosi, vulkaninių ir magminių procesų ir užandinę sritį, kurioje vyrauja Patagonijos plokščiakalnis su giliais slėniais ir įdubomis, sudarytas iš kristalinio pamato ir storo nuosėdinio sluoksnio. Čilės salynas ir Ugnies Žemės salos yra tos pačios kilmės, kaip ir žemyninė dalis, bet atsiskyrė dėl pastarąjį milijoną metų vykusių pleistoceninių ledynų erozinių procesų.
Paviršius
Vakarine Patagonijos dalimi driekiasi Andų kalnų grandinė. Pačiame šiaurės rytiniame pakraštyje Patagonija apima dalį Pagrindinio Andų kalnagūbrio (isp. Cordillera Principal) su Viento Kordiljera ir užgesusiais Kopahujės ir Domujo kūgiais. Čia veržiasi daug karštųjų versmių ir fumarolių. Toliau į pietus besidriekianti Andų dalis vadinama Kalnuotuoju Neukeno baseino sektoriumi (Sector montañoso de la Cuenca Neuquina), kur iškilę šiaurės–pietų kryptimi nusidriekę Katan Lilio (aukštis iki 2440 m) ir Čačilio (2444 m) kalnagūbriai. Toliau driekiasi ilga Patagonijos Andų juosta. Jį dalinama į šiaurinę (nuo Aluminės ežero iki 39 ° p. pl.) ir pietinę (nuo Fontanos ežero iki Magelano sąsiaurio Otvėjaus užutėkio). Šiauriniams Patagonijos Andams būdingi 1600–1900 m aukščio kalnagūbriai, atskirti gilių lygiagrečių ir skersų slėnių. Pastaruosiuose telkšo gilūs ledyniniai ežerai. Vietomis įsiterpę aukšti ugnikalnių kūgiai – Laninas (3776 m), Tronadoras (3554 m). Pietų Patagonijos Andams būdingi labai stačiašlaičiai 2000–3400 m aukščio granitiniai masyvai – Ficrojaus kalnas, Painės Kordiljera. Didžiausias aukštis – 4058 m (San Valentino kalnas).
Tarp Limajaus ir Sengero upių, į rytus nuo pagrindinių Andų, tęsiasi 1200–1700 m aukščio kalnagūbriai, vadinami Patagonidais. Juos sudaro Piedra de Agilos, Lipetreno, Tekos, Tepuelio, Agnijos, Langinjeo, San Bernardo gūbriai. Geologiškai jie sudaro tarpinę sritį tarp Andų ir Patagonijos plokščiakalnio. Ugnies Žemėje driekiasi žemesnė Patagonijos Andų tąsa – Ugnies Žemės Kordiljera (Cordillera Fuegina), iškylanti iki 2488 m aukščio (Darvino kalnas) ir sudaryta daugiausia iš magminių bei vulkaninių uolienų.
Visą rytų Patagoniją sudaro Patagonijos plokščiakalnis. Patagonijos šiaurėje, tarp Kolorado ir Negro upių driekiasi Neukeno baseinas – 200–800 m plokščiaviršūniai masyvai, sudaryti iš Juros ir Kreidos periodo jūrinių nuogulų. Virš šio masyvo smarkiai iškyla Auka Mahuidos vulkaninis kalnagūbris, siekiantis 2253 m aukštį. Vidurio pietinėje Rio Negro ir šiaurės bei vidurio rytų Čubute plyti Somuno-Kuros masyvas. Jis sudarytas iš vienų seniausių uolienų Patagonijoje – vidurinio proterozojaus gneisų, žėručio skalūnų ir granitų. Likę Terciaro vulkaninių kūgių liekanų. Likusi plokščiakalnio pusė skirstoma į Šiaurės Patagonijos ir Pietų Patagonijos plokščiakalnius ir juos skiriantį Deseado masyvą. Paviršius žemėja Atlanto vandenyno link maždaug nuo 1500 m priekalnėse iki 150 m pajūryje. Būdingi gilūs upių slėniai, tarp kurių yra atskirų plynaukščių (mesetų).
Čilės pusėje kalnai daug kur pasiekia Ramųjį vandenyną, o jų paskiri masyvai sudaro kalnuotas salas. Gausu veikiančių ugnikalnių (Hadsono, Arenaleso, netoli šiaurinės ribos – Viljarikos, Pujehujės, Kalbuko ir kt.).
Rytinėje dalyje yra gilių tektoninių įdubų (giliausių Pietų Amerikoje) – Valdeso pusiasalyje yra taškas, esantis 40 m žemiau jūros lygio, o Karbono lagūna (San Chuliano įduba) yra 105 m žemiau jūros lygio.
Dirvožemiai
Dirvožemiai derlingiausi šiaurės Patagonijoje, o Patagonijos plokščiakalnio dirvožemiai sausi, akmeningi, plyti dideli grava patagónica laukai – akmenynai, sudaryti iš pailgų, vandens nugludintų akmenėlių. Plokščiakalnyje didelius plotus užima išplautžemiai, kalciažemiai, sūrožemiai, gipsažemiai, pradžiažemiai, Andų priekalnėse – juosvažemiai, kalnuose – uolėtžemiai,smėlžemiai, kalkžemiai, vulkanžemiai, Ugnies Žemėje ir Čilės Patagonijos šiaurėje vyrauja rudžemiai, jauražemiai, didesnių upių slėniuose – salpžemiai.
Dėl stiprių vėjų vyksta intensyvi erozija – iš slėnių ir duburių išpustomos smulkios fliuvioglacialinės nuogulos, paliekant didelius žvirgždynus ir supustant smėlio kauburius. Dėl defliacijos ir korazijos susidaro depresiniai eoliniai duburiai, o struktūriniai ir tektoniniai skardžiai perkeičiami ir vaizdingas erozines skulptūras.
Krantai
Atlanto vandenyno pakrantė vingiuota – į sausumą įsiterpia gilios apvalainos įlankos (San Matijaso, San Chorchės, Nuevo, Grandės, Anegados), upės sudaro estuarijas. Krantai statūs, skardingi.
Ramiojo vandenyno pakrantė labai vingiuota. Tarp Patagonijos Andų labai giliai įsiterpia fjordai, užutėkiai, į kuriuos dažnai tiesiai leidžiasi kalnų ledynai. Pakrantės sąranga labai sudėtinga – gausybė salų (Čilės salynas, Čonoso salynas, Ugnies Žemė), pusiasalių (Taitao pusiasalis ir kt.), juosiamų tankiu fjordų labirintu.
Klimatas
Patagonija driekiasi tarp aukšto slėgio subtropinės srities šiaurėje ir žemo slėgio subantarktinės srities pietuose. Šis kraštas pasižymi ypatingai stipriais vėjais, pučiančiais iš vakarų. Andų kalnai, sustabdantys iš vakarų nešamus kritulių srautus, nulemia labai kontrastingą vakarinės ir rytinės Patagonijos klimatą – Čilės Patagonija pasižymi labai gausiais krituliais, o Argentinos Patagonijoje orai labai sausringi. Toje pačioje platumoje esančios vietos vakarų Patagonijoje apaugusios vešliais miškais, o rytų Patagonijoje plyti šaltosios dykumos. Ugnies Žemėje kalnų įtaka klimatui nebėra tokia reikšminga, todėl kritulių tenka visam salynui. Kadangi abipus Patagonijos plyti tik vandenynas ir nėra jokių didesnių sausumos plotų, būdingos tik tos pačios oro masės. Atlanto vandenynas klimatui nedaro didelės įtakos (veikia Folklando srovė).
Didžiojoje Patagonijos dalyje stipriausi vėjai būna pavasarį, nes aukšto slėgio subtropinis klimatas pasislenka į pietus, tačiau žemo slėgio subantarktinio klimato oro masės praktiškai nesitraukia, ir susidaro dideli oro slėgio skirtumai. Kai kuriuose prie Ramiojo vandenyno esančiose taškuose stipriausi vėjai būna žiemą. Visgi, stiprūs vėjai Patagonijoje pučia ištisus metus. Būdingas vidurinis metinis vėjo greitis yra 15–20 km/h (4–5,5 m/s), bet pavasarį-vasarą pasiekia 120 km/h (33 m/s).
Saulės radiacija keičiasi nuo ~180 W.m-2 šiaurėje (Neukenas) iki ~100 W.m-2 (Ugnies Žemė). Subantarktinės salos pasižymi vienu mažiausių saulėtų dienų skaičiumi pasaulyje (vid. 1 h/d. birželį). Taip pat labai debesuota abiejų vandenynų pakrantėse, o saulėtų dienų daugiau centrinėje ir šiaurės vakarinėje dalyse. Klimatas kontrastingiausias šiaurėje (metinė vidutinių temperatūrų amplitudė 16 °C), o pietuose – gana vienodas (žemyno pietuose – 8 °C, Ugnies Žemės salyne – tik 4 °C). Aukščiausios temperatūros šiaurėje siekia +38 °C, o Ugnies Žemėje retai viršija +20 °C. Žemiausios temperatūros (-30 °C) fiksuojamos plokščiakalnio centrinėje dalyje, o hiperjūriniu klimatu pasižyminčiose pietinėse salose nukrenta tik iki -5 – -7 °C. Šiaurės Patagonijoje vidutinė metinė temperatūra svyruoja tarp 12–20 °C, pietuose – 4–13 °C.
Kritulių kiekis labai skirtingas – rytų Patagonijoje metinis kritulių kiekis daugelyje vietų neviršija 250 mm (vid. 130–250 mm). Plokščiakalnyje ir vandenyno pakrantėje nėra ryškaus lietingojo laikotarpio. Jis labiau išreikštas šiaurės Patagonijoje, kur mažiausiai klimatą lemia Ramusis vandenynas ir didesnė Atlanto vandenyno įtaka. Ten daug kritulių iškrenta kilus konvekcinėms liūtims. Labai ryškus lietingasis laikotarpis rytinėse Andų pašlaitėse. Per metus iškrinta 400–1300 mm kritulių, daugiausia žiemą. Dažnai sninga. Ugnies Žemės salyne ir Čilės Patagonijos pietuose kritulių kiekis labai priklauso nuo konkrečios vietos orografinių sąlygų (nuo 350 iki 5000 mm), bet laikosi panašus ištisus metus. Pietų Čilės Ramiojo vandenyno pakrantė nuolat veikiama gausius kritulius nešančių oro masių – ištisus metus būdingi stiprūs vėjai, didelis debesuotumas, iškrenta 1000–3000 mm kritulių per metus. Toliau į šiaurę esančiose Čilės Patagonijos pietuose krituliai tebėra gausūs (~2000 mm), bet vasaros sausesnės.
Hidrografija
Andų kalnai Patagonijoje sudaro (be kelių išimčių) Atlanto ir Ramiojo vandenynų vandenskyrą. Argentinos Patagonijos upės teka lygiagrečiai vakarų–rytų kryptimi nuo Andų kalnų link Atlanto vandenyno. Jos giliais kanjonais kerta Patagonijos plokščiakalnį ir beveik neturi intakų. Kadangi plokščiakalnyje kritulių iškrenta mažai, o Andų šlaituose iškritę krituliai daugiausia suteka į ledyninius ežerų duburius, įsigeria į žemę arba išgaruoja, tai daugelis Patagonijos upių mažai vandeningos arba didžiąją metų dalį net nesudaro nuolatinės tėkmės.
Pagrindinės rytų Patagonijos upės yra Koloradas (su ištakomis Barankasu ir Grande), Negras (su ištakomis Limajumi ir Neukenu), Čubutas, Deseadas, Čikas, Santa Krusas, Koigas, Galjegosas. Kadangi upės teka plačiais slėniais su plačiomis salpomis, jų vagos smarkiai meandruoja, keičiasi, sudaro upines salas.
Ugnies Žemės upės priklauso daugiausia Biglio sąsiaurio baseinui. Jos trumpos, gausios, teka plačiais slėniais. Ilgiausios – Grandė, Lasifašachas, Olivija. Į Magelano sąsiaurį teka Asopardas ir keletas kitų trumpų upių.
Ramiojo vandenyno baseinui priklauso Čilės Patagonijos upės, tačiau dalis jų išteka iš Argentinos pusėje (t. y., į rytus nuo Andų) telkšančių ežerų – Hua Humas, Puelas, Futaleufu, Karenleufu ir kt. Šios upės trumpos, vandeningos, nors gana seklios, labai slenkstėtos. Svarbiausios Čilės Patagonijos upės – Palena, Beikeris, Petrohujė, Painė ir kt.
Dalis upių (Negras, Futaleufu, Mansas) vandeningiausios būna žiemą, kai Anduose iškrinta daugiausia kritulių, o tokios upės kaip Santa Krusas vandeningiausios tampa rudenį, kai vasarą tirpę ledynai patiria abliaciją ir pripildo kalnų ežerus bei upokšnius.
Patagonijos Anduose, giliuose ledyninės kilmės duburiuose, ištįsusiuose rytų–vakarų kryptimi, telkšo daug ežerų, kuriuos maitina krituliai ir tirpstantys ledynai. Tarp didžiausių ežerų paminėtini Archentino ežeras, O'Higinso-San Martino ežeras, Buenos Airių ežeras, Vjedmos ežeras, Prezidento Rioso ežeras, Nahuel Huapi, Palenos ežeras, Kokrano-Puejredono ežeras, Lakaro ežeras, Toro ežeras, Huečulafkenas, Jelčo ežeras, Sarmjento ežeras, La Platos ežeras, Trafulo ežeras ir kt. Šie ežerai labai gilūs, tarp jų telkšo ir pats giliausias visos Amerikos ežeras – Vjedmos ežeras (~900 m gylio). Daugelis ežerų sudaryti iš kelių susikertančių rinų, todėl pasižymi vinguriuotomis, sudėtingomis kranto linijomis su gausybe įlankų, šakų, užutėkių. Ugnies Žemėje panašiai telkšo išsidriekęs Fanjano ežeras, be to, gausu mažų pelkinių ežerėlių ir lagūnų.
Patagonijos plokščiakalnyje yra keletas nenuotakių tektoninių dubumų, kuriuose susidaro vandens telkiniai. Dalis tokių dubumų užpildytos nuolatinėmis lagūnomis, kurios tapusios svarbia migruojančių paukščių buveine (pvz., Blankos, Tromeno). Kitur susidaro tik laikinos lagūnos po liūčių arba druskingos šlapynės (Gvaličo, Kuenka de Anjelo). Pietryčių Čubute plyti didelė nenuotaki įduba, kurioje telkšo Musterso ir Kolhue Huapi ežerai, maitinami iš kalnų atitekančios Sengero upės. Po didelių liūčių iš šių ežerų išteka Pietų Čiko upė, pasiekianti Čubuto upę ir taip šį uždarą baseiną prijungianti prie Atlanto vandenyno baseino. Tačiau dėl sausrų ir užtvankų pastaraisiais dešimtmečiais šis baseinas ne tik, kad nepasiekia Čubuto upės, bet Kolhue Huapi ežeras labai smarkiai nuseko ir išsiskirstė į atskiras lagūnas. Gausu ir kitų mažesnių uždarų baseinų su lagūnomis arba druskožemiais (Gran Laguna Salada, Laguna Seka, Laguna Kolorada, Laguna Dulsė, Trapaiko druskožemiai, Laguna Grandė ir daug kitų).
Taip pat nenuotakus duburys susidaręs apie Kardjelio ežerą. Jis yra vulkaninės kilmės, todėl ežeras pasižymi didele mineralizacija. Santa Kruso provincijos pietuose (Pali Aikės vulkaninė sritis) gausu smulkių įdubų, kuriose yra smulkių vulkaninių kraterių ežerų, vadinamų marais (pvz., Potrok Aikė).
Pietų Patagonijos Andų kalnuose yra ledynų. Jie čia pasilikę nuo paskutiniojo ledynmečio ir susitelkę į du ledlaukius – Šiaurės Patagonijos ledlaukį, esantį Čilėje, ir Pietų Patagonijos ledlaukį, esantį tiek Čilės, tiek Argentinos pusėse. Neskaitant Antarktidos, tai yra didžiausia ledynų santalka Pietų pusrutulyje (~17 200 km²). Pietų Patagonijos ledlaukį sudaro 48 pagrindiniai ir ~100 smulkesnių ledynų. Pijaus XI ledynas (1265 km²) yra didžiausias visoje Pietų Amerikoje. Kiti didesni ledynai – Vjedmos, Upsalos, Perito Moreno, San Rafaelio. Dalis ledynų leidžiasi tiesiai į ežerus ir plaišiodami griūna į vandenį, sudarydami ledkalnius. Be šių slėninių ledynų, ledo ir sniego kepurės dengia ir aukštesnius kalnus – Laniną, Domują, Kopahuję, Čačilį, Tronadorą, Kordon de las Aguchasą ir kt., taip pat Darvino Kordiljerą Ugnies Žemėje, Čilės ugnikalnius.
Gyvoji gamta
Patagonijos gyvoji gamta nulemta labai skirtingų klimatinių sąlygų.
Patagonijoje išskiriama 12 skirtingų kraštovaizdžio vienetų su savita gyvąja gamta.
- sausų kalnų kraštovaizdžiai su krūmų stepėmis (Andų aukštikalnių šlaitai pačiuose šiaurės vakaruose)
- drėgnų kalnų kraštovaizdžiai su mišriaisiais subantarktiniais miškais (Patagonijos Andų šlaitai)
- kalnų kraštovaizdžiai su ledo dykumomis (Pietų ir Šiaurės Patagonijos ledlaukių plotai)
- sausų aukštumų kraštovaizdžiai su krūmų stepėmis (Patagonidų kalnagūbriai, Deseado masyvas)
- drėgnų aukštumų kraštovaizdžiai su lapus metančių medžių miškais (šiauriniai Ugnies Žemės kalnagūbrių šlaitai ir Pietų Patagonijos masyvai)
- sausų plokščiakalnių kraštovaizdžiai su žolių ir krūmų stepėmis (didžioji Patagonijos plokščiakalnio dalis)
- alochtoninių upių slėnių kraštovaizdžiai (sukultūrinti Neukeno, Limajaus, Negro, Čubuto upių slėniai)
- salynų ir fjordų hiperdrėgnųjų visžalių miškų ir pelkynų kraštovaizdžiai (pietinė ir vakarinė Ugnies Žemės dalys, dalis Čilės salyno ir žemyno pakrančių)
- Atlanto vandenyno kranto kraštovaizdžiai (visa skardinga Atlanto vandenyno pakrantė su kyšuliais, pusiasaliais)
- žemumų kraštovaizdžiai su ištisais pelkynais (rytinis Ugnies Žemės pakraštys)
Augalija
Patagonijoje būdinga stepių ir pusdykumių augalija, o drėgnuose kalnų šlaituose veši miškai. Pietuose, Ugnies Žemėje vyrauja miškatundrė ir tundra. Patagonijoje išskiriamos keturios pagrindinės augalijos provincijos – Montės, Patagonijos, Andų aukštikalnių ir subantarktinė. Pagal Pasaulio laukinės gamtos fondo (WWF) klasifikaciją Patagonijoje išskiriami šie ekoregionai – Patagonijos žolynai (ir Patagonijos stepė), Argentinos Montė, Valdivijos miškai, magelaniniai miškai.
Montės gamtinėje provincijoje, kuri apima visą šiaurės rytų Patagoniją iki Čubuto upės ir Valdeso pusiasalio pietuose, būdingas gana šiltas, bet sausas (<200 mm per metus) klimatas, todėl čia vyrauja prie sausros prisitaikiusių krūmynų augalija. Daugiau nei pusė ploto be jokios augalijos. Krūmai neauga aukštesni, nei 3 metrai, pasižymi labai trumpais ir šakotais kamienais. Viešpatauja larėjos (Larrea) ir kai kurios algarobų (Prosopis) rūšys. Medžių ir daugiamečių ganyklų nėra. Plokščiakalnyje tarp larėjų įsimaišo balandūnės Atriplex lampa, įvairių rūšių čukiragos (Chuquiraga), patagoninės rentanilos (Retanilla patagonica), patagoninės spurguolės (Maihuenia patagonica). Druskinguose duburiuose auga savita halofitinė augalija. Montės gamtinės provincijos vandenyno pakrantėje dėl švelnesnio ir kiek drėgnesnio klimato auga vešlesnė augalija su vyraujančiais Chuquiraga avellanadea krūmais ir psamofiliniais žolynais.
Patagonijos gamtinė provincija apima didžiąją dalį plokščiakalnio, taip pat priekalnių sritis Neukeno provincijoje. Būdinga krūmų ir žolių stepė, kurios augalinė danga siekia 20–80 cm aukštį ir 1 krūmo į 6 m² tankį. Krūmų augalija pačiose sausiausiose vietose įvairiai prisitaikiusi prie drėgmės stygiaus ir atšiaurių vėjų. Šiose vietose būdingi gniužulingi augalai, tokie kaip azorelė Azorella monantha, Mulinum spinosum, Nassauvia glomerulosa, taip pat daug endeminių rūšių – Ameghinoa patagonica, Duseniella patagonica, Neobaclea sp., Pantacantha ameghinoi, Lepidophyllum sp. Drėgnesnėse vietose viešpatauja kuokštinės žolės – eraičinai (Festuca sp.) ir ašuotės (Stipa sp.). Savitos augalų buveinės susidaro šlapynėse (maljinuose), plokščiakalniuose (mesetose). Maljinuose vyrauja baltijinis vikšris (Juncus balticus), taip pat kitų vikšrių, viksvuolinių ir varpinių bendrijos. Dėl plačiai naudojamo maljinų vandens, šios buveinės sparčiai druskėja ir džiūva. Patagonijos gamtinė provincija skirtingose dalyse kiek skiriasi – vakaruose plyti daugiausia kuokšinės žolės, centrinėje dalyje vietomis pasitaiko laukinių gėlių (pvz., Nassauvia axillaris). Šiaurinei daliai būdinga žemažolė augalija, kur vyrauja Colliguaja integerrima ir Retanilla patagonica krūmokšniai. Vidurio Čubute ir beveik visoje Santa Kruso provincijoje dominuoja labai kserofiliniai krūmai: Nassauvia glomerulosa, ant plokštikalnių taip pat Chuquiraga avellanedae, Prosopis patagonica, Mulguraea tridens. Pastaroji rūšis Patagonijos pietuose pasidaro vyraujanti.
Subantarktinė gamtinė provincija apima žemyninės Patagonijos pietus, Ugnies Žemės salyną, taip pat Čilės salyną ir žemyninės dalies pietus (išskyrus aukštikalnes). Čia būdingi lapus metančių ir visžalių medžių miškai, varpinių stepės ir pelkynai. Pačiose drėgniausiose vietose (daugiausia Čilėje, taip pat Andų pašlaitėse Argentinoje) auga Valdivijos miškai. Nors jie auga toli į pietus nutolusiose platumose, bet dėl gausaus kritulių kiekio išlaiko džiunglėms būdingą augaliją – vešlų pomiškį su lianomis, epifitais, paparčiais ir tvirtastiebėmis žolėmis. Pirmajame arde vyrauja blizgusis notofagas (Nothofagus dombeyi), antrajame – Saxegothea conspicua, Laureliopsis philippiana, trečiajame – čilinis podokarpas (Podocarpus nubigenus), Weinmannia trichosperma, Dasyphyllum diacanthoides. Skurdesnėse vietose – stačiuose kalnų šlaituose, pelkėse – auga ir kiparisinė ficroja (Fitzroya cupressoides). Į pietus nuo Valdivijos miškų auga skurdesni magelaniniai miškai. Juose aukščiausiame arde vyrauja beržinis notofagas (Nothofagus betuloides), žemiau veši Drimys winteri. Pastaroji rūšis su raudonuoju žaizdriu (Embothrium coccineum) vyrauja drėgnose sąsiaurių pakrantėse. Šiuose miškuose taip pat daug epifitų, samanų, kerpių, paparčių. Rytiniuose Andų šlaituose 1700–1900 m aukštyje auga daugiausia mezofiliniai miškai, kuriuose viešpatauja lapus metantys medžiai – žemasis notofagas (Nothofagus pumilio), antarktinis notofagas (Nothofagus antarctica), taip pat kitos retesnės notofagų rūšys toliau šiaurėje. Tuose šlaituose, kur metinis kritulių kiekis neviršija 1000 mm, auga skurdesni kserifitiniai miškai – ten atskirais masyvais auga čilinė araukarija (Araucaria araucana), Austrocedrus chilensis, auguonis Maytenus boaria, Lomatia hirsuta. Bemiškiuose šios gamtinės provincijos plotuose vyrauja kuokštais augantys eraičinai, vietomis pievos iš miglių, viksvų, dirsių, taip pat pavieniai kietalapių raugerškių (Berberis buxifolia) krūmai. Drėgnuose Ugnies Žemės kalnų šlaituose ir daubose susidariusios durpinės aukštapelkės. Jose būdingiausia rūšis yra magelaninis kiminas (Sphagnum magellanicum), pakraščiuose – raudonoji varnauogė (Empetrum rubrum), žemoji bruknuolė (Gaultheria pumila).
Andų aukštikalnių gamtinė provincija driekiasi aukščiau miškų juostos (nuo 600 iki 1600 m aukščio). Ten vyrauja kalnų tundra su kerpių ir samanų gausa, taip pat neaukšti krūmokšniai ir žolės – raudonoji varnauogė, Nassauvia pygmaea, našlaitė Viola columnaris, azorelė Azorella ameghinoi. Drėgnuose šlaituose slūgso kimininės aukštapelkės ir paramai su Phyllachne uliginosa danga, sausuose – sausų stepių plotai.
Gyvūnija
Patagonijos gyvūnija priklauso neotropinės zoogeografinės srities Patagonijos–Andų posričiui.
Būdingi stambesnieji Patagonijos žinduoliai yra guanakas, Pietų Amerikos pilkoji lapė, puma, Humbolto skunsas, viskaša, patagoninė mara, nykštukinis šarvuotis, patagoninė žebenkštis, Žofrua katė, taip pat gausu smulkių graužikų tukotukų, yra šikšnosparnių. Kalnuose sutinkamas pietinis pudu, andinė lapė, taip pat retas Pietų Andų elnias, upėse – reta pietinė upinė ūdra (Lontra provocax). Vandenynų pakrantėse ir priekrantėse gyvena pietiniai jūrų drambliai, tikrieji banginiai, orkos.
Patagonijoje sutinkamas neskraidantis paukštis mažasis nandas, taip pat skraidantys paukščiai suopinis erelis (Geranoaetus melanoleucus), magelaninis juodasis genys (Campephilus magellanicus), čilinė amerikinė kregždė (Tachycineta leucopyga), andinė antis, kuoduotasis tinamas, pietinė kuoduotoji karakara, trumpasnapė australinė papūga, čilinis liepsnavainikis kolibris (Sephanoides sephaniodes), čilinis flamingas, magelaninė žąsis (Chloephaga picta), andinis kondoras ir kt. Vandenyno pakrantėse, pietinėse salose gyvena magelaniniai pingvinai, įvairūs jūriniai paukščiai (albatrosai, audrapaukščiai, jūrinės šarkos, sėjikai ir kt.).
Taip pat yra įvairių driežų, gyvačių (patagoninė kaisaka Bothrops ammodytoides), varlių (dalis rūšių endeminės), voragyvių, vabzdžių ir kt.
Upėse, ežeruose gyvena vaivorykštiniai upėtakiai, šlakiai, vietinės ešerių, galaksijų, šamažuvių, neotropinių aterinų, mažųjų lašišakarpių rūšys.
Saugomos teritorijos
Didelė dalis Patagonijos ploto paskelbta saugomomis teritorijomis. Daugiausia jų yra Patagonijos Anduose, kur saugomi vaizdingi kalnų, ledyninių ežerų, ledynų ir kalnų miškų kraštovaizdžiai: Ledynų, Alerseso (pasaulio paveldo objektai), Lago Puelo, Lanino, Patagonijos, Los Arajaneso, Nahuel Huapi, Perito Moreno nacionaliniai parkai Argentinoje, San Rafaelio lagūnos, Tores del Painės, Bernardo O’Higinso, Keulato, Korkovado, Hornopireno, Sero Kastiljo, Patagonijos, Magdalenos salos, Melimoju, Visentės Pereso Rosaleso, Pumalino Daglaso Tompkinso nacionaliniai parkai Čilėje. Taip pat saugomi saviti Ugnies Žemės salyno kraštovaizdžiai Pali Aikės, Ugnies Žemės, Jendegajos, Alberto de Agostinio, Horno kyšulio nacionaliniuose parkuose.
Rytų Patagonijoje Charamiljo suakmenėjusių miškų nacionaliniame parke saugomos suakmenėjusio miško liekanos, Laguna Blankos nacionalinis parke – lagūna su endeminėmis rūšimis ir migruojančių paukščių buveinėmis, Valdeso pusiasalyje (pasaulio paveldo objektas) – ruonių gulyklos, antarktinės jūrinės gyvūnijos buveinės.
Gyventojai
Visoje Patagonijoje (plačiąja prasme) gyvena apie 2 milijonus gyventojų. Tai vienas rečiausiai gyvenamų ne tik Pietų Amerikos, bet ir viso pasaulio regionų. Gyventojų tankis siekia ~2 žm./km², tačiau gyventojai pasiskirstę netolygiai. 57 % Patagonijos teritorijos gyventojų tankumas mažesnis, nei 1 žm./km².
Argentinoje žmonės susitelkę į dvi juostas, kuriose gyvenimo sąlygos kiek palankesnės – Atlanto vandenyno pakrantę ir Andų pašlaites. Vandenyno pakrantėje steigėsi pirmosios europiečių gyvenvietės, daugelis jų yra svarbūs uostai – tai Komodoro Rivadavija (215,8 tūkst. gyventojų, 2019 m.), Rio Galjegosas (115,7), Puerto Madrinas (110,5), Trelju (107,4), Vjedma (81,0), Kaleta Olivija (69,6). Andų pašlaitėse miestai įsikūrę daugiausia prie ežerų ir upių, yra svarbūs turistiniai centrai – San Karlos de Bariločė (131,8), Eskelis (36,4), Andų San Martinas (34,8), El Kalafatė (26,0). Taip pat tankiau gyvenama šiaurės Patagonija, kur prie upių susidarę derlingi slėniai – įsikūręs Neukenas (395,6), Cheneral Roka (93,0), Kutral Ko (56,0) ir kt. Pora didelių miestų yra Ugnies Žemėje – Ušuaja (74,9) ir Rio Grandė (88,7). Centrinė Argentinos Patagonija (Patagonijos plokščiakalnis) gyvenama labai retai, tėra kelios gyvenvietės, kuriose gyventojų skaičius siekia 20 000 (Sarmjentas, Piko Trunkadas).
Didžiausias Čilės Patagonijos miestas – Punta Arenasas (125,9 tūkst. gyv., 2017 m.), esantis žemyninės dalies pietiniame pakraštyje. Likusios gyvenvietės mažos, įsikūrusios arba kaip uostai prie fjordų ir upių žiočių, arba ežerų pakrantėse – Kojhaikė (49,9), Puerto Natalesas (19,1), Puerto Aisenas (17,5), Porveniras (6,0). Didelės teritorijos visai negyvenamos. Ugnies Žemės salyne Čilei priklauso pačios piečiausios pasaulio nuolatinės gyvenvietės – Puerto Viljamsas ir Puerto Toras.
Be ispanų-italų kilmės argentiniečių ir čiliečių, Patagonijoje gyvena nemažai išeivių iš Europos šalių palikuonių – Čubuto provincijoje įsikūrė didelė valų bendruomenė, Čilės Patagonijos pietuose įsikūrė kroatai, šveicarai, belgai, Sudetų vokiečiai. Argentinos Patagonijoje, palyginti su likusia šalies dalimi, gyvena daug protestantų. Labai negausiai išlikę senųjų krašto gyventojų indėnų – Ugnies Žemėje jaganų ir selknamų, Velingtono saloje – alakalufų, Santa Kruso provincijoje – tehuelčų. Čilės Patagonijos šiaurėje ir Argentinos Patagonijos šiaurės vakaruose gyvena mapučiai.
Ekonomika
Svarbiausia ūkio šaka didžiojoje Patagonijos dalyje – gyvulininkystė. Gausiai auginamos avys, taip pat galvijai, arkliai. Dėl gyvulininkystės daug kur išsekinti vandens ištekliai, erodavo dirvožemiai. Žemdirbystė daugiausia vystoma drėkinamuose Negro, Kolorado upių slėniuose, Andų pašlaitėse – daugiausia auginami vaisiai ir uogos (obuoliai, vynuogės, kriaušės, slyvos, persikai, datulės), daržovės, apyniai, migdolai, pašarinės žolės (liucerna),javai, bulvės.
Patagonijoje išgaunama nemažai naudingųjų iškasenų – Komodoro Rivadavijos ir Neukeno apylinkėse yra didžiausi Argentinos naftos telkiniai, taip pat siurbiamos gamtinės dujos. Siera Grandėje kasama geležies rūda, Rio Turbijuje – akmens anglis. Taip pat yra mangano, volframo, fluorito, švino, barito, vario, aukso, vanadžio, cinko, urano, gipso, kaolino telkinių.
Čilės Patagonijoje kertamas miškas, aplinkiniuose vandenyse vykdoma intensyvi žvejyba, krabų gaudymas, Neukeno provincijoje gaminamas vynas. Plėtojama maisto (daugiausia mėsos, žuvies apdirbimo, konservų), odos, naftos chemijos, tekstilės pramonė.
Nuo XX a. vid. svarbia Patagonijos ekonomikos šaka tapo turizmas. Lankomi nacionaliniai parkai (ypač Nahuel Huapi, Ledynų, Tore del Painės), populiarūs žygiai po laukinę gamtą, plaukiojimas kalnų upėmis, alpinizmas, gyvūnų stebėjimas. Iš Patagonijos vykdomi kruizai į Antarktidą.
Transportas
Pagrindiniai automobilių keliai kerta Patagoniją iš šiaurės į pietus: Atlanto vandenyno pakrante eina Ruta Nacional 3 Buenos Airės–Ušuaja, o per vaizdingas Andų pašlaites eina visą Argentiną jungiantis kelias Ruta Nacional 40 Mergelių kyšulys–La Kiaka. Čilės Patagonija ilgą laiką neturėjo susisiekimo sausuma su pagrindine šalies dalimi, bet XXI a. pr. baigtas tiesti Pietų plentas. Mamuil Malalio ir keletas mažesnių perėjų jungia Čilės ir Argentinos kelių sistemas. Kelių tinklas retas, daug žvyrkelių. Geležinkelių tinklas menkai išvystytas – Patagonijos šiaurėje driekiasi geležinkeliai iš Buenos Airių į Neukeną ir iš Bahija Blankos į Bariločę. Toliau pietuose yra siaurųjų geležinkelių, dalis kurių naudojama turistinėms reikmėms (La Tročita, Pasaulio Pakraščio traukinys).
Svarbūs jūrų uostai yra Komodoro Rivadavijoje, Rio Galjegose, Puerto Deseade, Rosone, Puerto Madrine, San Antonio Oestėje, Ušuajoje (Argentina), Punta Arenase (Čilė). Svarbiausi oro uostai yra Bariločėje, Neukene, Ušuajoje, El Kalafatėje, Komodoro Rivadavijoje, Rio Grandėje, Rio Galjegose (Argentina) Punta Arenase, Balmasedoje, Sero Sombrere, Pukone, Puerto Natalese (Čilė).
Istorija
Etimologija
Krašto pavadinimas kilęs nuo žodžio patagón – taip Fernando Magelano ekspedicija 1520 m. pavadino pakrantėse matytus vietos gyventojus. Tai greičiausiai buvo indėnai tehuelčai, kurie keliautojams pasirodė dideli it milžinai (vėliau dar kelis šimtmečius sklandė legendos apie Patagonijos milžinus). Žodis tradiciškai kildimamas iš isp. pata 'pėda' – esą, patagón reikštų 'didžiapėdis', o Patagonia – 'didžiapėdžių žemė'. Tiesa, etimologija išlieka gana neaiški (pvz., ką reiškia priesaga -gon). Gali būti, kad žodis paimtas iš XVI a. pr. ispanų riterių romano Primaleón – ten žodžiu patagón vadinama milžiniška baisi būtybė.
Ankstyvoji istorija
Patagonija gyvenama kelis tūkstančius metų, tačiau kada apgyvendinta pirmiausia, nežinoma. Netoli šiaurės vakarinių Patagonijos pakraščių esanti Monte Verdės archeologinė vietovė datuojama 12,5 tūkst. metų pr. m. e.
Manoma, kad Patagonija nuolat gyvenama maždaug nuo X tūkstantmečio pr. m. e. Vieni seniausių žmogaus veiklos pėdsakų rasti Milodono urve (pietų Čilė) ir Tres Arojose (Ugnies Žemė). Į rytus nuo Andų rasta 9400–9200 m. pr. m. e. datuojamų ugniaviečių, gremžtukų ir sumedžiotų gyvūnų liekanų. Bene žymiausias pirmųjų krašto gyventojų paminklas Patagonijoje yra vadinamasis „Rankų urvas“ (Cueva de Manos) Pinturaso kanjone (pasaulio paveldo objektas) – tai spalvingi daugybės rankų antspaudai, palikti urve maždaug 8000 m. pr. m. e. Iš aptiktų radinių sprendžiama, kad senieji krašto gyventojai daugiausia vertėsi guanakų ir nandų medžiokle su svaidomais ginklais, vadinamais bolomis.
Manoma, kad rytų Patagonijos gyventojai (tehuelčai, selknamai, haušai) buvo skirtingos kilmės, nei pietų Čilės gyventojai, ir kėlėsi į šį kraštą ne sausuma, o jūra. Iki pat ispanų atvykimo, vietiniai Patagonijos gyventojai buvo medžiotojai-rankiotojai, nors į šiaurę nuo jų gyvenusios tautos jau buvo įvaldžiusios žemdirbystę.
Europiečių pasirodymo laikais didžiąją dalį rytų Patagonijos buvo apgyvendinusios tehuelčų gentys (gunanukenai šiaurėje, mečarnuekenkai vidurio pietuose, aonikenkai pietuose iki pat Magelano sąsiaurio). Ugnies Žemės Didžiosios salos šiaurėje gyveno selknamai, pietryčiuose – haušai. Pačiose pietinėse Ugnies Žemės salyno salose gyveno jaganai, Čilės salyne – alakalufai, toliau šiaurėje – čonai. Šių indėnų kalbos grupuojamos į nūnai išnykusią čonų kalbų šeimą.
Mapučiai į Patagoniją pro Andus ėmė keltis XVI a. pab. ir netruko asimiliuoti senuosius krašto gyventojus ir tapti viešpataujančia indėnų tauta Patagonijoje.
Ankstyvieji tyrinėjimai ir kolonizacija
Nors žemes piečiau La Platos galimai pasiekė Amerigas Vespučis (1502 m.) ar Gonsalas Koeljas, pirmieji europiečiai, tikrai pasiekę ir aprašę Patagonijos pakrantes buvo 1511–1512 m. keliavę portugalai Diogas Ribeiras ir jį po mirties pakeitęs Eštevanas de Froišas, kurie pietuose 1511–1512 m. priplaukė San Matijaso įlanką, pastebėjo sausumą ir jos kyšulį.
Visgi, pirmasis nuodugniau aprašęs Patagonijos pakrantes buvo su Ispanijos laivais plaukęs portugalų jūrininkas Fernandas Magelanas. Jis savo ekspedicijos aplink pasaulį metu 1520 m. plaukė rytine Patagonijos pakrante, ten pavadino keletą objektų (San Matijaso įlanką, 11 000 Mergelių kyšulį), o įsteigtoje Puerto San Chuljano žiemavietėje peržiemojo. Magelano kelionės raštininkas Antonijus Pigafeta aprašė šio krašto vietinius gyventojus, kuriuos pavadino patagonais.
1529 m. Patagonija paskelbta Ispanijos karūnos valda ir priskirta Naujojo Leono gubernatorystei (Jos gubernatoriumi paskirtas Simonas de Alkasaba i Sotomajoras). Ispanai išsiuntė keletą ekspedicijų ištyrinėti žemes: 1535 m. Rodrigo de Islos ekspedicija išsilaipino San Matijaso įlankoje ir patraukė gilyn į sausumą, kur galimai perkopė Andus ir pasiekė Čilę; vakarines Patagonijos pakrantes tyrinėjo Alonsas de Kamargas (1539 m.), Chuanas Ladriljerosas (1557 m.). 1577 m. Patagonijos pakrantėmis ir Magelano sąsiauriu praplaukė britų piratas Frensis Dreikas (toliau pasiekęs Dreiko sąsiaurį. Pietines pakrantes ir salynus 1579–1580 m. nuodugniai ištyrė ir aprašė ispanų jūrininkas Pedras Sarmjentas de Gamboa. 1584 m. jis Ugnies Žemėje įkūrė Nombre de Chesuso koloniją, tačiau ji netrukus apleista. Kitą jo koloniją, Don Felipę, 1587 m. pasiekė britų piratas Tomasas Kavendišas ir pavadino Port Faminu („bado uostu“), nes gyvenvietė visiškai merdėjo.
XVII a. ispanams nepavyko kolonizuoti Patagonijos, tačiau jie susirūpino, kad žemėse gali įsikurti pietinių jūrų pakrantėmis plaukioję britai. Baimindamiesi, kad britai gali pasitelkti vietos gyventojus, ispanai iškeldino čonus iš Gvaitekaso salyno į Čilojės salyną, o likę čonai pasitraukė piečiau Taitao pusiasalio. XVIII a. vid. Patagonijos pakrantes toliau tyrinėjo britai Džonas Baironas, Samuelis Volisas, prancūzas Lui Antuanas de Bugenvilis. Amžiaus antrojoje pusėje giliau po Patagoniją ėmė keliauti jėzuitų misionieriai – Tomas Folkneris, Matiasas Strobelis, Chosė Kardjelis. 1767 m. jėzuitų veikla uždrausta Ispanijos kolonijose. Ispanai, toliau siekdami išvengti britų kolonizacijos, 1779 m. įkūrė Karmen de Patagonesą, 1780 m. – Floridablanką, 1782 m. – Basilijas Viljarinas ištyrinėjo Negro upę.
XIX a. pirmoje pusėje britai atliko dar dvi svarbias tyrimų ekspedicijas – 1826–1830 m. Filipo Parkerio Kingo ekspedicija ir 1832–1836 m. Roberto Ficrojaus ekspedicija, kurioje dalyvavo ir Čarlzas Darvinas. 1869–1870 m. Patagonijos gilumą, indėnus tehuelčus tyrinėjo Džordžas Mustersas.
Patagonijos užkariavimas
XIX a. intensyviai vyko Patagonijos araukanizacija – į kraštą gausiai iš Čilės kėlėsi mapučiai, kurie asimiliavo daugelį vietos indėnų bei pradėjo kolonistų ūkių puldinėjimą. Tiek Argentina, tiek Čilė XIX a. pr. paskelbė nepriklausomybę, tačiau kovojo tiek nepriklausomybės, tiek vėliau vidinėse kovose, todėl Patagonijos praktiškai nekolonizavo, ir ji faktiškai išliko kaip niekieno žemė. Iki XIX a. antros pusės Argentina gynėsi nuo mapučių antpuolių, ir tik palaipsniui įtvirtino savo kontrolę pampose. XIX a. vid. tarp mapučių apsigyvenęs prancūzas Oreli-Antuanas de Tunanas didžiąją dalį Patagonijos, kurioje viešpatavo mapučiai, paskelbė Araukanijos ir Patagonijos karalyste, tačiau faktiškai ji jokia valstybe netapo. 1843 m. čiliečiai prie Magelano sąsiaurio pastatė Bulneso fortą, o 1848 m. – seniausią ligšiol išlikusią pietų Patagonijos gyvenvietę Punta Arenasą.
XIX a. antroje pusėje argentiniečiai ėmė nerimauti, kad Patagonijoje įsitvirtinę mapučiai gali galop susivienyti su Čile, ir tuomet čiliečiai gali užimti visas pietines žemes iki pat Buenos Airių apylinkių. Nuo 1870 m. generolas Chulijus Archentinas Roka ėmėsi Dykumos užkariavimo plano, kurio tikslas buvo palaužti indėnus ir pajungti jų žemes Argentinai. Iki 1879 m. argentiniečiai užėmė teritorijas iki Negro upės, o generolas Konradas Viljegasas pradėjo žygius toliau į Patagoniją iki iki 1884 m. palaužė paskutinius indėnų būrius. Čiliečiai rėmė indėnus ginkluote, o porą kartų įvyko tiesioginiai susidūrimai tarp Čilės ir Argentinos karių. 1881 m. liepos 23 d. tarpvalstybine sutartimi nustatyta Čilės ir Argentinos valstybinė siena, išvesta per Andų kalnus. Tiesa, dėl kai kurių nedidelių vietų Patagonijoje ir ypač Pietų salose ginčai tęsėsi ir vėliau.
1885 m. Rumunijos žydų kilmės keliautojas Žulijus Poperis Ugnies Žemėje rado aukso. Netrukus prasidėjo aukso karštinė. Poperis ten faktiškai tapo vienvaldžiu valdovu, su atsikėlusiais auksakasiais ir gyvulių augintojais ėmė vykdyti vietos gyventojų selknamų žudynes.
Nuo XIX a. vid. palaipsniui prasidėjo intensyvesnė Patagonijos kolonizacija: šiaurėje ją vykdė daugiausia argentiniečių ir čiliečių gyvulių augintojai (gaučai), plėtę savo ūkius (estansijas). Tuo tarpu į pietų Patagoniją kėlėsi daugiausia naujakuriai iš Europos – anglai, vokiečiai, kroatai, šveicarai ir kiti. Gausiausias tokių kolonistų būrys buvo valai, kurie 1865 m. Čubute įkūrę savo koloniją Y Wladfa.
XIX a. pab. – XX a. pr. Patagonijoje prasidėjo avininkystės ir galvijų auginimo bumas. Ypač klestėjo vilnos gamyba, bet atsiradus šaldytuvams svarbesne tapo mėsos pramonė.
Dėl netiksliai nustatytos Argentinos–Čilės sienos kartais iškildavo konfliktai. Paskutinis didelis toks konfliktas kilo 1981–1984 m. dėl teritorijų apie Biglio kanalą.
Šaltiniai
- Patagonia. Encyclopædia Britannica Online. – www.britannica.com.
- ФИЗИЧЕСКАЯ ГЕОГРАФИЯ МАТЕРИКОВ И ОКЕАНОВ, Москва: «Высшая школа», 1988.
- Patagonija. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XVII (On-Peri). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2010
- Zunino, H.; Matossian, B.; Hidalgo, R. (2012). "Poblamiento y desarrollo de enclaves turísticos en la Norpatagonia chileno-argentina. Migración y frontera en un espacio binacional. ", Revista de Geografía Norte Grande, 53: 137–158.
- Andrea Coronato, Fernando R. Coronato, Elizabeth Mazzoni, Mirian Vázquez. Patagonia: una síntesis de su geografía física. Ediciones Universidad Nacional de la Patagonia Austral, 2017.
- David K. Lynch. Land Below Sea Level, geology.com
- Patagonia Climate & Weather, quasarex.com
- Sergio Andrés Rivera Ibañez, Esteban Lannutti, María Gabriela Lenzano, Silvana Moragues, Luis Eduardo Lenzano, Jorge Lenz, Alberto Ismael Vich, Estudio de la profundidad del Lago Viedma, Parque Nacional Los Glaciares, Argentina, Geoacta; vol. 43, no. 1, Asociación Argentina de Geofísicos y Geodestas, 2022.
- Terrestrial Ecoregions of the World, worldwildlife.org
- CHILE: Regions and Urban Agglomerations, citypopulation.de
- Airports in Argentina, getbybus.com
- Airports in Chile, getbybus.com
- Amadís de Gaula 1508: quinientos años de libros de caballerías. Biblioteca Nacional de España.
- Patagonia: Natural History, Prehistory and Ethnography at the Uttermost End of the Earth, C. McEwan, L. A. and A. Prieto (eds), Princeton University Press with British Museum Press, 1997. ISBN 0-691-05849-0
- Chapman, Anne; Hester, Thomas R. (1973). „New data on the archaeology of the Haush: Tierra del Fuego“. Journal de la Société des Américaniste. 62: 185–208.
- Oskar Hermann Khristian Spate. The Spanish Lake. Canberra: ANU E Press, 2004. p. 37.
- Laurence Bergreen (14 October 2003). Over the Edge of the World. Harper Perennial, 2003. p. 163
- Ibar Bruce, Jorge (1960). „Ensayo sobre los indios Chonos e interpretación de sus toponimías“. Anales de la Universidad de Chile. 117: 61–70.
Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu. |
Straipsnis „Patagonija“ yra paskelbtas pavyzdiniu, taigi pripažintas vienu geriausių lietuviškosios Vikipedijos straipsnių. Jei matote, kaip pagerinti straipsnį nekenkiant prieš tai darytam darbui, visada prašome prisidėti. |
Autorius: www.NiNa.Az
Išleidimo data:
vikipedija, wiki, lietuvos, knyga, knygos, biblioteka, straipsnis, skaityti, atsisiųsti, nemokamai atsisiųsti, mp3, video, mp4, 3gp, jpg, jpeg, gif, png, pictu, mobilusis, porn, telefonas, android, iOS, apple, mobile telefl, samsung, iPhone, xiomi, xiaomi, redmi, pornografija, honor, oppo, Nokia, Sonya, mi, pc, web, kompiuteris, Informacija apie Patagonija, Kas yra Patagonija? Ką reiškia Patagonija?
Patagonija isp Patagonia geografinis regionas Pietu Amerikos pietuose apimantis pietines Argentinos ir Ciles teritorijas Driekiasi į pietus nuo 39 pietu platumos tarp Ramiojo ir Atlanto vandenynu Patagonija zemelapyje Tai retai gyvenamas atsiauriu klimatu pasizymintis krastas su dideliais pusdykumiu kalnu plotais ezeru salu ir fjordu gausa veliausiai kolonizuota Pietu Amerikos dalis Patagonijos ploksciakalnio krastovaizdis Le Leonos suakmenejes miskasPaines Kordiljera Patagonijos AnduoseJuros periodo atodangos Kanjadon Asfalto vietoje CubutasGeografijaPadetis Patagonijos ribos skirtingu autoriu nurodomos skirtingos vienur Patagonija vadinama tik Argentinai priklausanti pietine zemyno dalis esanti tarp Atlanto vandenyno ir Patagonijos Andu kitur visa pietine zemyno dalis įskaitant ir pietu Cile Siaurine Patagonijos riba Argentinoje paprastai vedama Kolorado upe ir jos istaka Barankasu o Cileje Huinkulio luziu Araukanijos regione Pietine riba taip pat skiriasi vienur ji vedama sulig Magelano sasiauriu kitur apima ir Ugnies Zemes salyna iki pat Horno rago Argentinoje Patagonijai priskiriamos Neukeno Rio Negro Cubuto Santa Kruso Ugnies Zemes provincijos pats pietinis Buenos Airiu provincijos pakrastys Ciles Patagonijai priklauso Los Lagoso Aiseno Magelano ir Ciles Antarktidos regionai Del skirtingu Patagonijos apibrezimu jos plotas pateikiamas skirtingas siauriausia prasme tik pietu Argentina iki Magelano sasiaurio apima 673 tukst km plota placiausia prasme pietu Cile ir Argentina įtraukiant Ugnies Zeme 1 043 mln km be Ugnies Zemes 900 tukst km Geologija Patagonijos didziaja dalį sudaro kristalinis pamatas padengtas storu mezozojiniu paleogeniniu ir neogeniniu smiltainiu spalvotuju moliu ir mazavandeniu patagoniniu molasu sluoksniu Seniau manyta kad sis pamatas priklause Gondvanos zemynui taciau XXI a pr iskelta teorija kad Patagonija buvo atskiras zemynas ir prie Gondvanos prisijunge Permo periodu arba buvo sudarytas is atskiru masyvu Paleozojaus laikotarpiu vakarinis Patagonijos pakrastys patyre raukslejimosi procesus del kuriu susidare Patagonidu geologinis masyvas Terciaro laikotarpiu vyko Andu orogeneze Ja lydejo smarkus vulkaniniai procesai del kuriu ant mezozojiniu uolienu pamatu susidare staciaslaiciai kalnu krastovaizdziai ir kalnynai Plioceno pleistoceno metu vyke apledejimai suformavo budinga alpinį krastovaizdį su smailiomis virsunemis Apledejimu metu Atlanto vandenyno pakrante vis keitesi todel susidare dabar jai budinga įlanku uzutekiu estuariju gausa aukstai virs juros lygio iskile papludimiai ir sleniai Geologiskai Patagonija galima dalinti į kalnuota Andu sritį susidariusia del Terciaro raukslejimosi vulkaniniu ir magminiu procesu ir uzandine sritį kurioje vyrauja Patagonijos ploksciakalnis su giliais sleniais ir įdubomis sudarytas is kristalinio pamato ir storo nuosedinio sluoksnio Ciles salynas ir Ugnies Zemes salos yra tos pacios kilmes kaip ir zemynine dalis bet atsiskyre del pastarajį milijona metu vykusiu pleistoceniniu ledynu eroziniu procesu Pavirsius Vakarine Patagonijos dalimi driekiasi Andu kalnu grandine Paciame siaures rytiniame pakrastyje Patagonija apima dalį Pagrindinio Andu kalnagubrio isp Cordillera Principal su Viento Kordiljera ir uzgesusiais Kopahujes ir Domujo kugiais Cia verziasi daug karstuju versmiu ir fumaroliu Toliau į pietus besidriekianti Andu dalis vadinama Kalnuotuoju Neukeno baseino sektoriumi Sector montanoso de la Cuenca Neuquina kur iskile siaures pietu kryptimi nusidrieke Katan Lilio aukstis iki 2440 m ir Cacilio 2444 m kalnagubriai Toliau driekiasi ilga Patagonijos Andu juosta Jį dalinama į siaurine nuo Alumines ezero iki 39 p pl ir pietine nuo Fontanos ezero iki Magelano sasiaurio Otvejaus uzutekio Siauriniams Patagonijos Andams budingi 1600 1900 m aukscio kalnagubriai atskirti giliu lygiagreciu ir skersu sleniu Pastaruosiuose telkso gilus ledyniniai ezerai Vietomis įsiterpe auksti ugnikalniu kugiai Laninas 3776 m Tronadoras 3554 m Pietu Patagonijos Andams budingi labai staciaslaiciai 2000 3400 m aukscio granitiniai masyvai Ficrojaus kalnas Paines Kordiljera Didziausias aukstis 4058 m San Valentino kalnas Kreidos amziaus Auka Mahuidos masyvas Neukeno provincija Tarp Limajaus ir Sengero upiu į rytus nuo pagrindiniu Andu tesiasi 1200 1700 m aukscio kalnagubriai vadinami Patagonidais Juos sudaro Piedra de Agilos Lipetreno Tekos Tepuelio Agnijos Langinjeo San Bernardo gubriai Geologiskai jie sudaro tarpine sritį tarp Andu ir Patagonijos ploksciakalnio Ugnies Zemeje driekiasi zemesne Patagonijos Andu tasa Ugnies Zemes Kordiljera Cordillera Fuegina iskylanti iki 2488 m aukscio Darvino kalnas ir sudaryta daugiausia is magminiu bei vulkaniniu uolienu Visa rytu Patagonija sudaro Patagonijos ploksciakalnis Patagonijos siaureje tarp Kolorado ir Negro upiu driekiasi Neukeno baseinas 200 800 m ploksciavirsuniai masyvai sudaryti is Juros ir Kreidos periodo juriniu nuogulu Virs sio masyvo smarkiai iskyla Auka Mahuidos vulkaninis kalnagubris siekiantis 2253 m aukstį Vidurio pietineje Rio Negro ir siaures bei vidurio rytu Cubute plyti Somuno Kuros masyvas Jis sudarytas is vienu seniausiu uolienu Patagonijoje vidurinio proterozojaus gneisu zerucio skalunu ir granitu Like Terciaro vulkaniniu kugiu liekanu Likusi ploksciakalnio puse skirstoma į Siaures Patagonijos ir Pietu Patagonijos ploksciakalnius ir juos skiriantį Deseado masyva Pavirsius zemeja Atlanto vandenyno link mazdaug nuo 1500 m priekalnese iki 150 m pajuryje Budingi gilus upiu sleniai tarp kuriu yra atskiru plynauksciu mesetu Ciles puseje kalnai daug kur pasiekia Ramujį vandenyna o ju paskiri masyvai sudaro kalnuotas salas Gausu veikianciu ugnikalniu Hadsono Arenaleso netoli siaurines ribos Viljarikos Pujehujes Kalbuko ir kt Rytineje dalyje yra giliu tektoniniu įdubu giliausiu Pietu Amerikoje Valdeso pusiasalyje yra taskas esantis 40 m zemiau juros lygio o Karbono laguna San Chuliano įduba yra 105 m zemiau juros lygio Vulkaniniai atlikuoniai Cheinimenio ezero gamtos rezervatas Aiseno regionasSkardingi Atlanto vandenyno krantai Valdeso pusiasalyjeDirvozemiai Dirvozemiai derlingiausi siaures Patagonijoje o Patagonijos ploksciakalnio dirvozemiai sausi akmeningi plyti dideli grava patagonica laukai akmenynai sudaryti is pailgu vandens nugludintu akmeneliu Ploksciakalnyje didelius plotus uzima isplautzemiai kalciazemiai surozemiai gipsazemiai pradziazemiai Andu priekalnese juosvazemiai kalnuose uoletzemiai smelzemiai kalkzemiai vulkanzemiai Ugnies Zemeje ir Ciles Patagonijos siaureje vyrauja rudzemiai jaurazemiai didesniu upiu sleniuose salpzemiai Del stipriu veju vyksta intensyvi erozija is sleniu ir duburiu ispustomos smulkios fliuvioglacialines nuogulos paliekant didelius zvirgzdynus ir supustant smelio kauburius Del defliacijos ir korazijos susidaro depresiniai eoliniai duburiai o strukturiniai ir tektoniniai skardziai perkeiciami ir vaizdingas erozines skulpturas Krantai Atlanto vandenyno pakrante vingiuota į sausuma įsiterpia gilios apvalainos įlankos San Matijaso San Chorches Nuevo Grandes Anegados upes sudaro estuarijas Krantai status skardingi Ramiojo vandenyno pakrante labai vingiuota Tarp Patagonijos Andu labai giliai įsiterpia fjordai uzutekiai į kuriuos daznai tiesiai leidziasi kalnu ledynai Pakrantes saranga labai sudetinga gausybe salu Ciles salynas Conoso salynas Ugnies Zeme pusiasaliu Taitao pusiasalis ir kt juosiamu tankiu fjordu labirintu Klimatas Patagonija driekiasi tarp auksto slegio subtropines srities siaureje ir zemo slegio subantarktines srities pietuose Sis krastas pasizymi ypatingai stipriais vejais pucianciais is vakaru Andu kalnai sustabdantys is vakaru nesamus krituliu srautus nulemia labai kontrastinga vakarines ir rytines Patagonijos klimata Ciles Patagonija pasizymi labai gausiais krituliais o Argentinos Patagonijoje orai labai sausringi Toje pacioje platumoje esancios vietos vakaru Patagonijoje apaugusios vesliais miskais o rytu Patagonijoje plyti saltosios dykumos Ugnies Zemeje kalnu įtaka klimatui nebera tokia reiksminga todel krituliu tenka visam salynui Kadangi abipus Patagonijos plyti tik vandenynas ir nera jokiu didesniu sausumos plotu budingos tik tos pacios oro mases Atlanto vandenynas klimatui nedaro dideles įtakos veikia Folklando srove Smarkus vejas prie Cheneral Kareros ezero Didziojoje Patagonijos dalyje stipriausi vejai buna pavasarį nes auksto slegio subtropinis klimatas pasislenka į pietus taciau zemo slegio subantarktinio klimato oro mases praktiskai nesitraukia ir susidaro dideli oro slegio skirtumai Kai kuriuose prie Ramiojo vandenyno esanciose taskuose stipriausi vejai buna ziema Visgi stiprus vejai Patagonijoje pucia istisus metus Budingas vidurinis metinis vejo greitis yra 15 20 km h 4 5 5 m s bet pavasarį vasara pasiekia 120 km h 33 m s Saules radiacija keiciasi nuo 180 W m 2 siaureje Neukenas iki 100 W m 2 Ugnies Zeme Subantarktines salos pasizymi vienu maziausiu sauletu dienu skaiciumi pasaulyje vid 1 h d birzelį Taip pat labai debesuota abieju vandenynu pakrantese o sauletu dienu daugiau centrineje ir siaures vakarineje dalyse Klimatas kontrastingiausias siaureje metine vidutiniu temperaturu amplitude 16 C o pietuose gana vienodas zemyno pietuose 8 C Ugnies Zemes salyne tik 4 C Auksciausios temperaturos siaureje siekia 38 C o Ugnies Zemeje retai virsija 20 C Zemiausios temperaturos 30 C fiksuojamos ploksciakalnio centrineje dalyje o hiperjuriniu klimatu pasizyminciose pietinese salose nukrenta tik iki 5 7 C Siaures Patagonijoje vidutine metine temperatura svyruoja tarp 12 20 C pietuose 4 13 C San Rafaelio ledynas besileidziantis į San Rafaelio lagunaToro ezeras pietu Cileje Krituliu kiekis labai skirtingas rytu Patagonijoje metinis krituliu kiekis daugelyje vietu nevirsija 250 mm vid 130 250 mm Ploksciakalnyje ir vandenyno pakranteje nera ryskaus lietingojo laikotarpio Jis labiau isreikstas siaures Patagonijoje kur maziausiai klimata lemia Ramusis vandenynas ir didesne Atlanto vandenyno įtaka Ten daug krituliu iskrenta kilus konvekcinems liutims Labai ryskus lietingasis laikotarpis rytinese Andu paslaitese Per metus iskrinta 400 1300 mm krituliu daugiausia ziema Daznai sninga Ugnies Zemes salyne ir Ciles Patagonijos pietuose krituliu kiekis labai priklauso nuo konkrecios vietos orografiniu salygu nuo 350 iki 5000 mm bet laikosi panasus istisus metus Pietu Ciles Ramiojo vandenyno pakrante nuolat veikiama gausius kritulius nesanciu oro masiu istisus metus budingi stiprus vejai didelis debesuotumas iskrenta 1000 3000 mm krituliu per metus Toliau į siaure esanciose Ciles Patagonijos pietuose krituliai tebera gausus 2000 mm bet vasaros sausesnes Hidrografija Andu kalnai Patagonijoje sudaro be keliu isimciu Atlanto ir Ramiojo vandenynu vandenskyra Argentinos Patagonijos upes teka lygiagreciai vakaru rytu kryptimi nuo Andu kalnu link Atlanto vandenyno Jos giliais kanjonais kerta Patagonijos ploksciakalnį ir beveik neturi intaku Kadangi ploksciakalnyje krituliu iskrenta mazai o Andu slaituose iskrite krituliai daugiausia suteka į ledyninius ezeru duburius įsigeria į zeme arba isgaruoja tai daugelis Patagonijos upiu mazai vandeningos arba didziaja metu dalį net nesudaro nuolatines tekmes Pagrindines rytu Patagonijos upes yra Koloradas su istakomis Barankasu ir Grande Negras su istakomis Limajumi ir Neukenu Cubutas Deseadas Cikas Santa Krusas Koigas Galjegosas Kadangi upes teka placiais sleniais su placiomis salpomis ju vagos smarkiai meandruoja keiciasi sudaro upines salas Cubuto upes kanjonas Ugnies Zemes upes priklauso daugiausia Biglio sasiaurio baseinui Jos trumpos gausios teka placiais sleniais Ilgiausios Grande Lasifasachas Olivija Į Magelano sasiaurį teka Asopardas ir keletas kitu trumpu upiu Ramiojo vandenyno baseinui priklauso Ciles Patagonijos upes taciau dalis ju isteka is Argentinos puseje t y į rytus nuo Andu telksanciu ezeru Hua Humas Puelas Futaleufu Karenleufu ir kt Sios upes trumpos vandeningos nors gana seklios labai slenkstetos Svarbiausios Ciles Patagonijos upes Palena Beikeris Petrohuje Paine ir kt Dalis upiu Negras Futaleufu Mansas vandeningiausios buna ziema kai Anduose iskrinta daugiausia krituliu o tokios upes kaip Santa Krusas vandeningiausios tampa rudenį kai vasara tirpe ledynai patiria abliacija ir pripildo kalnu ezerus bei upoksnius Patagonijos Anduose giliuose ledynines kilmes duburiuose istįsusiuose rytu vakaru kryptimi telkso daug ezeru kuriuos maitina krituliai ir tirpstantys ledynai Tarp didziausiu ezeru paminetini Archentino ezeras O Higinso San Martino ezeras Buenos Airiu ezeras Vjedmos ezeras Prezidento Rioso ezeras Nahuel Huapi Palenos ezeras Kokrano Puejredono ezeras Lakaro ezeras Toro ezeras Hueculafkenas Jelco ezeras Sarmjento ezeras La Platos ezeras Trafulo ezeras ir kt Sie ezerai labai gilus tarp ju telkso ir pats giliausias visos Amerikos ezeras Vjedmos ezeras 900 m gylio Daugelis ezeru sudaryti is keliu susikertanciu rinu todel pasizymi vinguriuotomis sudetingomis kranto linijomis su gausybe įlanku saku uzutekiu Ugnies Zemeje panasiai telkso issidriekes Fanjano ezeras be to gausu mazu pelkiniu ezereliu ir lagunu Andus kertanti Futaleufu upe Patagonijos ploksciakalnyje yra keletas nenuotakiu tektoniniu dubumu kuriuose susidaro vandens telkiniai Dalis tokiu dubumu uzpildytos nuolatinemis lagunomis kurios tapusios svarbia migruojanciu pauksciu buveine pvz Blankos Tromeno Kitur susidaro tik laikinos lagunos po liuciu arba druskingos slapynes Gvalico Kuenka de Anjelo Pietryciu Cubute plyti didele nenuotaki įduba kurioje telkso Musterso ir Kolhue Huapi ezerai maitinami is kalnu atitekancios Sengero upes Po dideliu liuciu is siu ezeru isteka Pietu Ciko upe pasiekianti Cubuto upe ir taip sį uzdara baseina prijungianti prie Atlanto vandenyno baseino Taciau del sausru ir uztvanku pastaraisiais desimtmeciais sis baseinas ne tik kad nepasiekia Cubuto upes bet Kolhue Huapi ezeras labai smarkiai nuseko ir issiskirste į atskiras lagunas Gausu ir kitu mazesniu uzdaru baseinu su lagunomis arba druskozemiais Gran Laguna Salada Laguna Seka Laguna Kolorada Laguna Dulse Trapaiko druskozemiai Laguna Grande ir daug kitu Taip pat nenuotakus duburys susidares apie Kardjelio ezera Jis yra vulkanines kilmes todel ezeras pasizymi didele mineralizacija Santa Kruso provincijos pietuose Pali Aikes vulkanine sritis gausu smulkiu įdubu kuriose yra smulkiu vulkaniniu krateriu ezeru vadinamu marais pvz Potrok Aike Pietu Patagonijos Andu kalnuose yra ledynu Jie cia pasilike nuo paskutiniojo ledynmecio ir susitelke į du ledlaukius Siaures Patagonijos ledlaukį esantį Cileje ir Pietu Patagonijos ledlaukį esantį tiek Ciles tiek Argentinos pusese Neskaitant Antarktidos tai yra didziausia ledynu santalka Pietu pusrutulyje 17 200 km Pietu Patagonijos ledlaukį sudaro 48 pagrindiniai ir 100 smulkesniu ledynu Pijaus XI ledynas 1265 km yra didziausias visoje Pietu Amerikoje Kiti didesni ledynai Vjedmos Upsalos Perito Moreno San Rafaelio Dalis ledynu leidziasi tiesiai į ezerus ir plaisiodami griuna į vandenį sudarydami ledkalnius Be siu sleniniu ledynu ledo ir sniego kepures dengia ir aukstesnius kalnus Lanina Domuja Kopahuje Cacilį Tronadora Kordon de las Aguchasa ir kt taip pat Darvino Kordiljera Ugnies Zemeje Ciles ugnikalnius Gyvoji gamtaDidziaja dalį Patagonijos uzima dykros kuriose teauga kuokstines zolesRudeniniai miskai Ugnies Zemeje Patagonijos gyvoji gamta nulemta labai skirtingu klimatiniu salygu Patagonijoje isskiriama 12 skirtingu krastovaizdzio vienetu su savita gyvaja gamta sausu kalnu krastovaizdziai su krumu stepemis Andu aukstikalniu slaitai paciuose siaures vakaruose dregnu kalnu krastovaizdziai su misriaisiais subantarktiniais miskais Patagonijos Andu slaitai kalnu krastovaizdziai su ledo dykumomis Pietu ir Siaures Patagonijos ledlaukiu plotai sausu aukstumu krastovaizdziai su krumu stepemis Patagonidu kalnagubriai Deseado masyvas dregnu aukstumu krastovaizdziai su lapus metanciu medziu miskais siauriniai Ugnies Zemes kalnagubriu slaitai ir Pietu Patagonijos masyvai sausu ploksciakalniu krastovaizdziai su zoliu ir krumu stepemis didzioji Patagonijos ploksciakalnio dalis alochtoniniu upiu sleniu krastovaizdziai sukulturinti Neukeno Limajaus Negro Cubuto upiu sleniai salynu ir fjordu hiperdregnuju viszaliu misku ir pelkynu krastovaizdziai pietine ir vakarine Ugnies Zemes dalys dalis Ciles salyno ir zemyno pakranciu Atlanto vandenyno kranto krastovaizdziai visa skardinga Atlanto vandenyno pakrante su kysuliais pusiasaliais zemumu krastovaizdziai su istisais pelkynais rytinis Ugnies Zemes pakrastys Augalija Patagonijoje budinga stepiu ir pusdykumiu augalija o dregnuose kalnu slaituose vesi miskai Pietuose Ugnies Zemeje vyrauja miskatundre ir tundra Patagonijoje isskiriamos keturios pagrindines augalijos provincijos Montes Patagonijos Andu aukstikalniu ir subantarktine Pagal Pasaulio laukines gamtos fondo WWF klasifikacija Patagonijoje isskiriami sie ekoregionai Patagonijos zolynai ir Patagonijos stepe Argentinos Monte Valdivijos miskai magelaniniai miskai Montes gamtineje provincijoje kuri apima visa siaures rytu Patagonija iki Cubuto upes ir Valdeso pusiasalio pietuose budingas gana siltas bet sausas lt 200 mm per metus klimatas todel cia vyrauja prie sausros prisitaikiusiu krumynu augalija Daugiau nei puse ploto be jokios augalijos Krumai neauga aukstesni nei 3 metrai pasizymi labai trumpais ir sakotais kamienais Viespatauja larejos Larrea ir kai kurios algarobu Prosopis rusys Medziu ir daugiameciu ganyklu nera Ploksciakalnyje tarp lareju įsimaiso balandunes Atriplex lampa įvairiu rusiu cukiragos Chuquiraga patagonines rentanilos Retanilla patagonica patagonines spurguoles Maihuenia patagonica Druskinguose duburiuose auga savita halofitine augalija Montes gamtines provincijos vandenyno pakranteje del svelnesnio ir kiek dregnesnio klimato auga veslesne augalija su vyraujanciais Chuquiraga avellanadea krumais ir psamofiliniais zolynais Kiminine aukstapelke Ugnies Zemeje Patagonijos gamtine provincija apima didziaja dalį ploksciakalnio taip pat priekalniu sritis Neukeno provincijoje Budinga krumu ir zoliu stepe kurios augaline danga siekia 20 80 cm aukstį ir 1 krumo į 6 m tankį Krumu augalija paciose sausiausiose vietose įvairiai prisitaikiusi prie dregmes stygiaus ir atsiauriu veju Siose vietose budingi gniuzulingi augalai tokie kaip azorele Azorella monantha Mulinum spinosum Nassauvia glomerulosa taip pat daug endeminiu rusiu Ameghinoa patagonica Duseniella patagonica Neobaclea sp Pantacantha ameghinoi Lepidophyllum sp Dregnesnese vietose viespatauja kuokstines zoles eraicinai Festuca sp ir asuotes Stipa sp Savitos augalu buveines susidaro slapynese maljinuose ploksciakalniuose mesetose Maljinuose vyrauja baltijinis viksris Juncus balticus taip pat kitu viksriu viksvuoliniu ir varpiniu bendrijos Del placiai naudojamo maljinu vandens sios buveines sparciai druskeja ir dziuva Patagonijos gamtine provincija skirtingose dalyse kiek skiriasi vakaruose plyti daugiausia kuoksines zoles centrineje dalyje vietomis pasitaiko laukiniu geliu pvz Nassauvia axillaris Siaurinei daliai budinga zemazole augalija kur vyrauja Colliguaja integerrima ir Retanilla patagonica krumoksniai Vidurio Cubute ir beveik visoje Santa Kruso provincijoje dominuoja labai kserofiliniai krumai Nassauvia glomerulosa ant plokstikalniu taip pat Chuquiraga avellanedae Prosopis patagonica Mulguraea tridens Pastaroji rusis Patagonijos pietuose pasidaro vyraujanti Dregnieji Valdivijos miskai Subantarktine gamtine provincija apima zemynines Patagonijos pietus Ugnies Zemes salyna taip pat Ciles salyna ir zemynines dalies pietus isskyrus aukstikalnes Cia budingi lapus metanciu ir viszaliu medziu miskai varpiniu stepes ir pelkynai Paciose dregniausiose vietose daugiausia Cileje taip pat Andu paslaitese Argentinoje auga Valdivijos miskai Nors jie auga toli į pietus nutolusiose platumose bet del gausaus krituliu kiekio islaiko dziunglems budinga augalija veslu pomiskį su lianomis epifitais paparciais ir tvirtastiebemis zolemis Pirmajame arde vyrauja blizgusis notofagas Nothofagus dombeyi antrajame Saxegothea conspicua Laureliopsis philippiana treciajame cilinis podokarpas Podocarpus nubigenus Weinmannia trichosperma Dasyphyllum diacanthoides Skurdesnese vietose staciuose kalnu slaituose pelkese auga ir kiparisine ficroja Fitzroya cupressoides Į pietus nuo Valdivijos misku auga skurdesni magelaniniai miskai Juose auksciausiame arde vyrauja berzinis notofagas Nothofagus betuloides zemiau vesi Drimys winteri Pastaroji rusis su raudonuoju zaizdriu Embothrium coccineum vyrauja dregnose sasiauriu pakrantese Siuose miskuose taip pat daug epifitu samanu kerpiu paparciu Rytiniuose Andu slaituose 1700 1900 m aukstyje auga daugiausia mezofiliniai miskai kuriuose viespatauja lapus metantys medziai zemasis notofagas Nothofagus pumilio antarktinis notofagas Nothofagus antarctica taip pat kitos retesnes notofagu rusys toliau siaureje Tuose slaituose kur metinis krituliu kiekis nevirsija 1000 mm auga skurdesni kserifitiniai miskai ten atskirais masyvais auga ciline araukarija Araucaria araucana Austrocedrus chilensis auguonis Maytenus boaria Lomatia hirsuta Bemiskiuose sios gamtines provincijos plotuose vyrauja kuokstais augantys eraicinai vietomis pievos is migliu viksvu dirsiu taip pat pavieniai kietalapiu raugerskiu Berberis buxifolia krumai Dregnuose Ugnies Zemes kalnu slaituose ir daubose susidariusios durpines aukstapelkes Jose budingiausia rusis yra magelaninis kiminas Sphagnum magellanicum pakrasciuose raudonoji varnauoge Empetrum rubrum zemoji bruknuole Gaultheria pumila Gvanakai Anduose Andu aukstikalniu gamtine provincija driekiasi auksciau misku juostos nuo 600 iki 1600 m aukscio Ten vyrauja kalnu tundra su kerpiu ir samanu gausa taip pat neauksti krumoksniai ir zoles raudonoji varnauoge Nassauvia pygmaea naslaite Viola columnaris azorele Azorella ameghinoi Dregnuose slaituose slugso kiminines aukstapelkes ir paramai su Phyllachne uliginosa danga sausuose sausu stepiu plotai Gyvunija Patagonijos gyvunija priklauso neotropines zoogeografines srities Patagonijos Andu posriciui Budingi stambesnieji Patagonijos zinduoliai yra guanakas Pietu Amerikos pilkoji lape puma Humbolto skunsas viskasa patagonine mara nykstukinis sarvuotis patagonine zebenkstis Zofrua kate taip pat gausu smulkiu grauziku tukotuku yra siksnosparniu Kalnuose sutinkamas pietinis pudu andine lape taip pat retas Pietu Andu elnias upese reta pietine upine udra Lontra provocax Vandenynu pakrantese ir priekrantese gyvena pietiniai juru drambliai tikrieji banginiai orkos Magelaninis juodasis genys Patagonijoje sutinkamas neskraidantis paukstis mazasis nandas taip pat skraidantys pauksciai suopinis erelis Geranoaetus melanoleucus magelaninis juodasis genys Campephilus magellanicus ciline amerikine kregzde Tachycineta leucopyga andine antis kuoduotasis tinamas pietine kuoduotoji karakara trumpasnape australine papuga cilinis liepsnavainikis kolibris Sephanoides sephaniodes cilinis flamingas magelanine zasis Chloephaga picta andinis kondoras ir kt Vandenyno pakrantese pietinese salose gyvena magelaniniai pingvinai įvairus juriniai pauksciai albatrosai audrapauksciai jurines sarkos sejikai ir kt Taip pat yra įvairiu driezu gyvaciu patagonine kaisaka Bothrops ammodytoides varliu dalis rusiu endemines voragyviu vabzdziu ir kt Upese ezeruose gyvena vaivorykstiniai upetakiai slakiai vietines eseriu galaksiju samazuviu neotropiniu aterinu mazuju lasisakarpiu rusys Keulato nacionalinis parkas CilejeSaugomos teritorijos Didele dalis Patagonijos ploto paskelbta saugomomis teritorijomis Daugiausia ju yra Patagonijos Anduose kur saugomi vaizdingi kalnu ledyniniu ezeru ledynu ir kalnu misku krastovaizdziai Ledynu Alerseso pasaulio paveldo objektai Lago Puelo Lanino Patagonijos Los Arajaneso Nahuel Huapi Perito Moreno nacionaliniai parkai Argentinoje San Rafaelio lagunos Tores del Paines Bernardo O Higinso Keulato Korkovado Hornopireno Sero Kastiljo Patagonijos Magdalenos salos Melimoju Visentes Pereso Rosaleso Pumalino Daglaso Tompkinso nacionaliniai parkai Cileje Taip pat saugomi saviti Ugnies Zemes salyno krastovaizdziai Pali Aikes Ugnies Zemes Jendegajos Alberto de Agostinio Horno kysulio nacionaliniuose parkuose Rytu Patagonijoje Charamiljo suakmenejusiu misku nacionaliniame parke saugomos suakmenejusio misko liekanos Laguna Blankos nacionalinis parke laguna su endeminemis rusimis ir migruojanciu pauksciu buveinemis Valdeso pusiasalyje pasaulio paveldo objektas ruoniu gulyklos antarktines jurines gyvunijos buveines GyventojaiVisoje Patagonijoje placiaja prasme gyvena apie 2 milijonus gyventoju Tai vienas reciausiai gyvenamu ne tik Pietu Amerikos bet ir viso pasaulio regionu Gyventoju tankis siekia 2 zm km taciau gyventojai pasiskirste netolygiai 57 Patagonijos teritorijos gyventoju tankumas mazesnis nei 1 zm km Didziausias rytu Patagonijos miestas Komodoro RivadavijaViensedis estansija Ciles Patagonijoje Argentinoje zmones susitelke į dvi juostas kuriose gyvenimo salygos kiek palankesnes Atlanto vandenyno pakrante ir Andu paslaites Vandenyno pakranteje steigesi pirmosios europieciu gyvenvietes daugelis ju yra svarbus uostai tai Komodoro Rivadavija 215 8 tukst gyventoju 2019 m Rio Galjegosas 115 7 Puerto Madrinas 110 5 Trelju 107 4 Vjedma 81 0 Kaleta Olivija 69 6 Andu paslaitese miestai įsikure daugiausia prie ezeru ir upiu yra svarbus turistiniai centrai San Karlos de Bariloce 131 8 Eskelis 36 4 Andu San Martinas 34 8 El Kalafate 26 0 Taip pat tankiau gyvenama siaures Patagonija kur prie upiu susidare derlingi sleniai įsikures Neukenas 395 6 Cheneral Roka 93 0 Kutral Ko 56 0 ir kt Pora dideliu miestu yra Ugnies Zemeje Usuaja 74 9 ir Rio Grande 88 7 Centrine Argentinos Patagonija Patagonijos ploksciakalnis gyvenama labai retai tera kelios gyvenvietes kuriose gyventoju skaicius siekia 20 000 Sarmjentas Piko Trunkadas Didziausias Ciles Patagonijos miestas Punta Arenasas 125 9 tukst gyv 2017 m esantis zemynines dalies pietiniame pakrastyje Likusios gyvenvietes mazos įsikurusios arba kaip uostai prie fjordu ir upiu ziociu arba ezeru pakrantese Kojhaike 49 9 Puerto Natalesas 19 1 Puerto Aisenas 17 5 Porveniras 6 0 Dideles teritorijos visai negyvenamos Ugnies Zemes salyne Cilei priklauso pacios pieciausios pasaulio nuolatines gyvenvietes Puerto Viljamsas ir Puerto Toras Be ispanu italu kilmes argentinieciu ir cilieciu Patagonijoje gyvena nemazai iseiviu is Europos saliu palikuoniu Cubuto provincijoje įsikure didele valu bendruomene Ciles Patagonijos pietuose įsikure kroatai sveicarai belgai Sudetu vokieciai Argentinos Patagonijoje palyginti su likusia salies dalimi gyvena daug protestantu Labai negausiai islike senuju krasto gyventoju indenu Ugnies Zemeje jaganu ir selknamu Velingtono saloje alakalufu Santa Kruso provincijoje tehuelcu Ciles Patagonijos siaureje ir Argentinos Patagonijos siaures vakaruose gyvena mapuciai EkonomikaSvarbiausia ukio saka didziojoje Patagonijos dalyje gyvulininkyste Gausiai auginamos avys taip pat galvijai arkliai Del gyvulininkystes daug kur issekinti vandens istekliai erodavo dirvozemiai Zemdirbyste daugiausia vystoma drekinamuose Negro Kolorado upiu sleniuose Andu paslaitese daugiausia auginami vaisiai ir uogos obuoliai vynuoges kriauses slyvos persikai datules darzoves apyniai migdolai pasarines zoles liucerna javai bulves Aviu banda Patagonijoje Patagonijoje isgaunama nemazai naudinguju iskasenu Komodoro Rivadavijos ir Neukeno apylinkese yra didziausi Argentinos naftos telkiniai taip pat siurbiamos gamtines dujos Siera Grandeje kasama gelezies ruda Rio Turbijuje akmens anglis Taip pat yra mangano volframo fluorito svino barito vario aukso vanadzio cinko urano gipso kaolino telkiniu Ciles Patagonijoje kertamas miskas aplinkiniuose vandenyse vykdoma intensyvi zvejyba krabu gaudymas Neukeno provincijoje gaminamas vynas Pletojama maisto daugiausia mesos zuvies apdirbimo konservu odos naftos chemijos tekstiles pramone Nuo XX a vid svarbia Patagonijos ekonomikos saka tapo turizmas Lankomi nacionaliniai parkai ypac Nahuel Huapi Ledynu Tore del Paines populiarus zygiai po laukine gamta plaukiojimas kalnu upemis alpinizmas gyvunu stebejimas Is Patagonijos vykdomi kruizai į Antarktida Zvyrkelis per retai gyvenama Rio Verdes komuna CilejeTransportas Pagrindiniai automobiliu keliai kerta Patagonija is siaures į pietus Atlanto vandenyno pakrante eina Ruta Nacional 3 Buenos Aires Usuaja o per vaizdingas Andu paslaites eina visa Argentina jungiantis kelias Ruta Nacional 40 Mergeliu kysulys La Kiaka Ciles Patagonija ilga laika neturejo susisiekimo sausuma su pagrindine salies dalimi bet XXI a pr baigtas tiesti Pietu plentas Mamuil Malalio ir keletas mazesniu pereju jungia Ciles ir Argentinos keliu sistemas Keliu tinklas retas daug zvyrkeliu Gelezinkeliu tinklas menkai isvystytas Patagonijos siaureje driekiasi gelezinkeliai is Buenos Airiu į Neukena ir is Bahija Blankos į Bariloce Toliau pietuose yra siauruju gelezinkeliu dalis kuriu naudojama turistinems reikmems La Trocita Pasaulio Pakrascio traukinys Svarbus juru uostai yra Komodoro Rivadavijoje Rio Galjegose Puerto Deseade Rosone Puerto Madrine San Antonio Oesteje Usuajoje Argentina Punta Arenase Cile Svarbiausi oro uostai yra Bariloceje Neukene Usuajoje El Kalafateje Komodoro Rivadavijoje Rio Grandeje Rio Galjegose Argentina Punta Arenase Balmasedoje Sero Sombrere Pukone Puerto Natalese Cile IstorijaPatagonijos gyventojai prie Magelano sasiaurio 1840 m prancuzu keliautojo Ziulio Diumono d Urvilio iliustracijaEtimologija Krasto pavadinimas kiles nuo zodzio patagon taip Fernando Magelano ekspedicija 1520 m pavadino pakrantese matytus vietos gyventojus Tai greiciausiai buvo indenai tehuelcai kurie keliautojams pasirode dideli it milzinai veliau dar kelis simtmecius sklande legendos apie Patagonijos milzinus Zodis tradiciskai kildimamas is isp pata peda esa patagon reikstu didziapedis o Patagonia didziapedziu zeme Tiesa etimologija islieka gana neaiski pvz ka reiskia priesaga gon Gali buti kad zodis paimtas is XVI a pr ispanu riteriu romano Primaleon ten zodziu patagon vadinama milziniska baisi butybe Ankstyvoji istorija Patagonija gyvenama kelis tukstancius metu taciau kada apgyvendinta pirmiausia nezinoma Netoli siaures vakariniu Patagonijos pakrasciu esanti Monte Verdes archeologine vietove datuojama 12 5 tukst metu pr m e Ranku urvas Manoma kad Patagonija nuolat gyvenama mazdaug nuo X tukstantmecio pr m e Vieni seniausiu zmogaus veiklos pedsaku rasti Milodono urve pietu Cile ir Tres Arojose Ugnies Zeme Į rytus nuo Andu rasta 9400 9200 m pr m e datuojamu ugniavieciu gremztuku ir sumedziotu gyvunu liekanu Bene zymiausias pirmuju krasto gyventoju paminklas Patagonijoje yra vadinamasis Ranku urvas Cueva de Manos Pinturaso kanjone pasaulio paveldo objektas tai spalvingi daugybes ranku antspaudai palikti urve mazdaug 8000 m pr m e Is aptiktu radiniu sprendziama kad senieji krasto gyventojai daugiausia vertesi guanaku ir nandu medziokle su svaidomais ginklais vadinamais bolomis Manoma kad rytu Patagonijos gyventojai tehuelcai selknamai hausai buvo skirtingos kilmes nei pietu Ciles gyventojai ir kelesi į sį krasta ne sausuma o jura Iki pat ispanu atvykimo vietiniai Patagonijos gyventojai buvo medziotojai rankiotojai nors į siaure nuo ju gyvenusios tautos jau buvo įvaldziusios zemdirbyste Europieciu pasirodymo laikais didziaja dalį rytu Patagonijos buvo apgyvendinusios tehuelcu gentys gunanukenai siaureje mecarnuekenkai vidurio pietuose aonikenkai pietuose iki pat Magelano sasiaurio Ugnies Zemes Didziosios salos siaureje gyveno selknamai pietryciuose hausai Paciose pietinese Ugnies Zemes salyno salose gyveno jaganai Ciles salyne alakalufai toliau siaureje conai Siu indenu kalbos grupuojamos į nunai isnykusia conu kalbu seima Mapuciai į Patagonija pro Andus eme keltis XVI a pab ir netruko asimiliuoti senuosius krasto gyventojus ir tapti viespataujancia indenu tauta Patagonijoje Ankstyvieji tyrinejimai ir kolonizacija Nors zemes pieciau La Platos galimai pasieke Amerigas Vespucis 1502 m ar Gonsalas Koeljas pirmieji europieciai tikrai pasieke ir aprase Patagonijos pakrantes buvo 1511 1512 m keliave portugalai Diogas Ribeiras ir jį po mirties pakeites Estevanas de Froisas kurie pietuose 1511 1512 m priplauke San Matijaso įlanka pastebejo sausuma ir jos kysulį R Ficrojaus ekspedicija Visgi pirmasis nuodugniau aprases Patagonijos pakrantes buvo su Ispanijos laivais plaukes portugalu jurininkas Fernandas Magelanas Jis savo ekspedicijos aplink pasaulį metu 1520 m plauke rytine Patagonijos pakrante ten pavadino keleta objektu San Matijaso įlanka 11 000 Mergeliu kysulį o įsteigtoje Puerto San Chuljano ziemavieteje perziemojo Magelano keliones rastininkas Antonijus Pigafeta aprase sio krasto vietinius gyventojus kuriuos pavadino patagonais 1529 m Patagonija paskelbta Ispanijos karunos valda ir priskirta Naujojo Leono gubernatorystei Jos gubernatoriumi paskirtas Simonas de Alkasaba i Sotomajoras Ispanai issiunte keleta ekspediciju istyrineti zemes 1535 m Rodrigo de Islos ekspedicija issilaipino San Matijaso įlankoje ir patrauke gilyn į sausuma kur galimai perkope Andus ir pasieke Cile vakarines Patagonijos pakrantes tyrinejo Alonsas de Kamargas 1539 m Chuanas Ladriljerosas 1557 m 1577 m Patagonijos pakrantemis ir Magelano sasiauriu praplauke britu piratas Frensis Dreikas toliau pasiekes Dreiko sasiaurį Pietines pakrantes ir salynus 1579 1580 m nuodugniai istyre ir aprase ispanu jurininkas Pedras Sarmjentas de Gamboa 1584 m jis Ugnies Zemeje įkure Nombre de Chesuso kolonija taciau ji netrukus apleista Kita jo kolonija Don Felipe 1587 m pasieke britu piratas Tomasas Kavendisas ir pavadino Port Faminu bado uostu nes gyvenviete visiskai merdejo XVII a ispanams nepavyko kolonizuoti Patagonijos taciau jie susirupino kad zemese gali įsikurti pietiniu juru pakrantemis plaukioje britai Baimindamiesi kad britai gali pasitelkti vietos gyventojus ispanai iskeldino conus is Gvaitekaso salyno į Cilojes salyna o like conai pasitrauke pieciau Taitao pusiasalio XVIII a vid Patagonijos pakrantes toliau tyrinejo britai Dzonas Baironas Samuelis Volisas prancuzas Lui Antuanas de Bugenvilis Amziaus antrojoje puseje giliau po Patagonija eme keliauti jezuitu misionieriai Tomas Folkneris Matiasas Strobelis Chose Kardjelis 1767 m jezuitu veikla uzdrausta Ispanijos kolonijose Ispanai toliau siekdami isvengti britu kolonizacijos 1779 m įkure Karmen de Patagonesa 1780 m Floridablanka 1782 m Basilijas Viljarinas istyrinejo Negro upe 1862 m prancuziskas zemelapis kuriame Patagonija pavaizduota kaip niekieno zeme XIX a pirmoje puseje britai atliko dar dvi svarbias tyrimu ekspedicijas 1826 1830 m Filipo Parkerio Kingo ekspedicija ir 1832 1836 m Roberto Ficrojaus ekspedicija kurioje dalyvavo ir Carlzas Darvinas 1869 1870 m Patagonijos giluma indenus tehuelcus tyrinejo Dzordzas Mustersas Patagonijos uzkariavimas XIX a intensyviai vyko Patagonijos araukanizacija į krasta gausiai is Ciles kelesi mapuciai kurie asimiliavo daugelį vietos indenu bei pradejo kolonistu ukiu puldinejima Tiek Argentina tiek Cile XIX a pr paskelbe nepriklausomybe taciau kovojo tiek nepriklausomybes tiek veliau vidinese kovose todel Patagonijos praktiskai nekolonizavo ir ji faktiskai isliko kaip niekieno zeme Iki XIX a antros puses Argentina gynesi nuo mapuciu antpuoliu ir tik palaipsniui įtvirtino savo kontrole pampose XIX a vid tarp mapuciu apsigyvenes prancuzas Oreli Antuanas de Tunanas didziaja dalį Patagonijos kurioje viespatavo mapuciai paskelbe Araukanijos ir Patagonijos karalyste taciau faktiskai ji jokia valstybe netapo 1843 m cilieciai prie Magelano sasiaurio pastate Bulneso forta o 1848 m seniausia ligsiol islikusia pietu Patagonijos gyvenviete Punta Arenasa XIX a antroje puseje argentinieciai eme nerimauti kad Patagonijoje įsitvirtine mapuciai gali galop susivienyti su Cile ir tuomet cilieciai gali uzimti visas pietines zemes iki pat Buenos Airiu apylinkiu Nuo 1870 m generolas Chulijus Archentinas Roka emesi Dykumos uzkariavimo plano kurio tikslas buvo palauzti indenus ir pajungti ju zemes Argentinai Iki 1879 m argentinieciai uzeme teritorijas iki Negro upes o generolas Konradas Viljegasas pradejo zygius toliau į Patagonija iki iki 1884 m palauze paskutinius indenu burius Cilieciai reme indenus ginkluote o pora kartu įvyko tiesioginiai susidurimai tarp Ciles ir Argentinos kariu 1881 m liepos 23 d tarpvalstybine sutartimi nustatyta Ciles ir Argentinos valstybine siena isvesta per Andu kalnus Tiesa del kai kuriu nedideliu vietu Patagonijoje ir ypac Pietu salose gincai tesesi ir veliau Valu naujakuriu namas Cubute 1902 m iliustracija 1885 m Rumunijos zydu kilmes keliautojas Zulijus Poperis Ugnies Zemeje rado aukso Netrukus prasidejo aukso karstine Poperis ten faktiskai tapo vienvaldziu valdovu su atsikelusiais auksakasiais ir gyvuliu augintojais eme vykdyti vietos gyventoju selknamu zudynes Nuo XIX a vid palaipsniui prasidejo intensyvesne Patagonijos kolonizacija siaureje ja vykde daugiausia argentinieciu ir cilieciu gyvuliu augintojai gaucai plete savo ukius estansijas Tuo tarpu į pietu Patagonija kelesi daugiausia naujakuriai is Europos anglai vokieciai kroatai sveicarai ir kiti Gausiausias tokiu kolonistu burys buvo valai kurie 1865 m Cubute įkure savo kolonija Y Wladfa XIX a pab XX a pr Patagonijoje prasidejo avininkystes ir galviju auginimo bumas Ypac klestejo vilnos gamyba bet atsiradus saldytuvams svarbesne tapo mesos pramone Del netiksliai nustatytos Argentinos Ciles sienos kartais iskildavo konfliktai Paskutinis didelis toks konfliktas kilo 1981 1984 m del teritoriju apie Biglio kanala SaltiniaiVikiteka Patagonija vaizdine ir garsine medziagaPatagonia Encyclopaedia Britannica Online www britannica com FIZIChESKAYa GEOGRAFIYa MATERIKOV I OKEANOV Moskva Vysshaya shkola 1988 Patagonija Visuotine lietuviu enciklopedija T XVII On Peri Vilnius Mokslo ir enciklopediju leidybos institutas 2010 Zunino H Matossian B Hidalgo R 2012 Poblamiento y desarrollo de enclaves turisticos en la Norpatagonia chileno argentina Migracion y frontera en un espacio binacional Revista de Geografia Norte Grande 53 137 158 Andrea Coronato Fernando R Coronato Elizabeth Mazzoni Mirian Vazquez Patagonia una sintesis de su geografia fisica Ediciones Universidad Nacional de la Patagonia Austral 2017 David K Lynch Land Below Sea Level geology com Patagonia Climate amp Weather quasarex com Sergio Andres Rivera Ibanez Esteban Lannutti Maria Gabriela Lenzano Silvana Moragues Luis Eduardo Lenzano Jorge Lenz Alberto Ismael Vich Estudio de la profundidad del Lago Viedma Parque Nacional Los Glaciares Argentina Geoacta vol 43 no 1 Asociacion Argentina de Geofisicos y Geodestas 2022 Terrestrial Ecoregions of the World worldwildlife org CHILE Regions and Urban Agglomerations citypopulation de Airports in Argentina getbybus com Airports in Chile getbybus com Amadis de Gaula 1508 quinientos anos de libros de caballerias Biblioteca Nacional de Espana Patagonia Natural History Prehistory and Ethnography at the Uttermost End of the Earth C McEwan L A and A Prieto eds Princeton University Press with British Museum Press 1997 ISBN 0 691 05849 0 Chapman Anne Hester Thomas R 1973 New data on the archaeology of the Haush Tierra del Fuego Journal de la Societe des Americaniste 62 185 208 Oskar Hermann Khristian Spate The Spanish Lake Canberra ANU E Press 2004 p 37 Laurence Bergreen 14 October 2003 Over the Edge of the World Harper Perennial 2003 p 163 Ibar Bruce Jorge 1960 Ensayo sobre los indios Chonos e interpretacion de sus toponimias Anales de la Universidad de Chile 117 61 70 Sis straipsnis yra tapes savaites straipsniu Straipsnis Patagonija yra paskelbtas pavyzdiniu taigi pripazintas vienu geriausiu lietuviskosios Vikipedijos straipsniu Jei matote kaip pagerinti straipsnį nekenkiant pries tai darytam darbui visada prasome prisideti