Vaikų literatūra

Vaikų literatūra – literatūros kūriniai, skirti vaikų auditorijai. Gali būti tiek tyčia vaikams rašyti kūriniai, tiek perimti iš suaugusiųjų literatūros. Vaikų literatūrai priklauso įvairiausių žanrų tekstai – tiek pripažinta pasaulio literatūros klasika, tiek paveikslėlių knygutės, nesudėtingos istorijos, parašytos vaikams, pasakos, lopšinės, pasakėčios.

Tradiciškai vaikams sekami kūriniai būdavo perduodami žodžiu. Kaip atskiras literatūros žanras išsiplėtojo XVIII a. antroje pusėje, o klestėjimą pasiekė XX a.

Apibrėžimas ir bruožai

Sąvoka „vaikų literatūra“ gana neapibrėžta. Tariama, kad ji skirta skaityti arba klausyti vaikams maždaug iki 14–15 metų amžiaus. Tačiau sampratą apsunkina paauglių literatūros žanras, nes pastaruoju laikotarpiu būdingas ankstesnis perėjimas į paauglių kategoriją, kai gali būti skaitoma tiek vaikų, tiek suaugusiųjų literatūra. Kita vertus, dalis suaugusiųjų tebeskaito iš esmės vaikams skirtus kūrinius.

Vaikų literatūrai paprastai priskiriamos 5 kūrinių kategorijos:

• Suaugusiems skirti kūriniai, pritaikyti vaikams ir paveikę vaikų literatūros raidą (D. Defo „Robinzonas Kruzas“, Dž. Svifto „Guliverio kelionės“, brolių Grimų pasakos, V. Bleiko „Nekaltybės giesmės“ ir kt.);
• Kūriniai, kurių auditorija neaiški, įsitvirtinę vaikų literatūroje (M. Tveno „Haklberio Fino nuotykiai“, Š. Pero pasakos ir kt.);
• Paveikslėlių knygelės, trumpi, lengvai skaitomi tekstai, kurių literatūriškumas ne toks ryškus (pvz., kūriniai);
• Aukšto lygio literatūros klasikos perpasakojimai vaikams ( „Biblijos istorijos“, Robino Hudo perpasakojimai ir kt.);
• Tradicinė, žodinė vaikų literatūra – pasakos, lopšinės, pasakėčios, mįslės, minklės, greitakalbės, liaudies dainos, eilėraščiai vaikams, nonsenso tekstai ir kt.

Vaikų literatūra labiausiai išplėtota Vakarų šalyse, o daugelyje Rytų kultūrų mažai žinoma (daugiausia išlikusi tautosakos lygmenyje). Kiek daugiau vaikų literatūros parašyta Japonijoje. Vakaruose taip pat daugiausia vaikų literatūros sukurta Skandinavijoje, Britų salose, Vokietijoje, Rusijoje, šiaurinėse JAV valstijose, o Pietų Europoje bei JAV pietuose palyginti nedaug. Ši skirtis aiškinama tuo, kad Pietų Europos, Azijos kraštuose būdingesnė stipri tėvų autoriteto įtaka, mažiau pripažįstamas vaiko savarankiškumas, suteikiama didesnė reikšmė tradicijai, o ne išmonei, be to, šiltesniame klimate vaikai bręsta greičiau, todėl greičiau pereina prie suaugusiųjų literatūros.

Istorija

Ankstyvojoje literatūroje (antikinėje, viduramžių) vaikai nelaikyti savarankišku ir išskirtiniu objektu, o tik mažais suaugusiaisiais, būsimais piliečiais, kariais, motinomis, religinių priedermių vykdytojais.

XVII a. vaikams pradėti kurti didaktiniai tekstai bei pasakos. Svarbų postūmį davė Džono Loko, Jano Amoso Komenskio pedagoginės idėjos. Komenskio „Juntamųjų daiktų pasaulis paveiksluose“ (1658 m.) yra pirmoji sinkretinio pobūdžio knyga vaikams. Vaikų ugdymui naudotos prancūzų Žano de La Fonteno pasakėčios, Fenelono knyga „Telemacho nuotykiai“ (1699 m.), Šarlio Pero „Mano Motušės Žąsies pasakos“ ir „Fėjų pasakos“ (abi 1697 m.) pagrindė literatūrinės pasakos tradiciją. XVIII a. anglų leidėjas ir rašytojas išplėtojo knygų vaikams leidybą, publikavo populiarius tautosakos kūrinius, įsteigė žurnalą vaikams, pirmasis adaptavo Danielio Defo romaną „Robinzonas Kruzas“ (1719–1720 m.) ir Džonatano Svifto satyrinį romaną „Guliverio kelionės“. XVIII a. sukurti „“ taip pat pateko prie vaikų skaitomų tekstų.

Vaikų literatūra labiau iškilo XIX a., sulig romantizmo suklestėjimu, vaikystės ir vaikiškumo idealizavimu. Pradėtos stilizuoti tiek tradicinės pasakos (pvz., brolių Grimų), tiek kurti autorinės pasakos, dažnai pasiremiant liaudies tradicija, pasiremiant išmone (pvz., E. T. A. Hofmano „Spragtukas ir pelių karalius“, „Svetimas vaikas“, „Juodoji višta, arba Požemio gyventojai“, „Miestelis tabakinėje“, V. Haufo, Č. Dikenso, V. M. Takerėjaus, H. K. Anderseno kūriniai). Taip pat XIX a. išplėtota literatūra, kur žaidžiama prieštaromis, nelogiškumu, žodžiu žaismu – šio žanro klasika laikoma L. Kerolo „Alisa stebuklų šalyje“ ir „Alisa Veidrodžio karalystėje“. ir komizmo pusiausvyra pasiekta K. Kolodžio „Pinokio nuotykiuose“. Be to, XIX a. toliau į vaikų literatūrą įtraukti įvairūs nuotykiniai, istoriniai suaugusiųjų kūriniai (pvz., Ž. Verno „Kapitono Granto vaikai“, „ Paslaptingoji sala“, „20 000 mylių po vandeniu“ ir kt., R. L. Stivensono „Lobių sala“, A. Diuma „Trys muškietininkai“, V. Skoto „Aivenhas“, Dž. F. Kuperio „Paskutinis mohikanas“, „Pėdsekys“, „Raitelis be galvos“, „Baltoji pirštinė“ ir kt.). Apie sunkią vaikų dalią bei jų nuotykius rašė M. Tvenas, Č. Dikensas, . XIX a. pab. vaikų literatūrą aktyviau pradėjo rašyti moterys rašytojos, iškilo mergaitiškosios literatūros žanras – L. M. Olkot „Mažosios moterys“, „Heida“, L. M. Montgomeri „Anė iš Žaliastogių“, „Mažoji princesė“, „Paslaptingas sodas“.

XIX a. pab. – XX a. pr., suklestėjus darvinizmui, pradėtos rašyti istorijos vaikams apie gyvūnijos pasaulį – R. Kiplingo „Džiunglių knyga“, K. Čiukovskio „Daktaras Aiskauda“, „Bitės Majos nuotykiai“, „Daktaras Dolitlis“, S. Lagerliof „Stebuklingos Nilso kelionės“.

XX a. pr. plėtota realistinė vaikų literatūra, tarpukariu išleistas epinis ciklas „Namelis prerijose“ (). Sukurti žymūs nonsenso žanro kūriniai – A. A. Milno „Mikės Pūkuotuko“ knygos, P. Travers ciklas apie . Vaikystė aukštinama A. de Sent Egziuperi poetinėje filosofinėje pasakoje „Mažasis princas“ (1943 m.).

Po XX a. pasaulinio karo sukurta nemažai kūrinių, vaizduojančių vaikystės idilę, žaismingą vaikų mąstyseną – šiam laikotarpiui priklauso A. Lindgren („Pepė Ilgakojinė“, „Padaužų kaimo vaikai“, „Mes Varnų saloje“ ir kt.), , Dž. Rodario („ nuotykiai“), , , T. Janson („Troliai Mumiai“) kūryba.

Nuo XX a. antros pusės išsivystė vaikų literatūrai artima , kurioje nagrinėjamos šiam amžiaus tarpsniui būdingos problemos (santykiai su bendraamžiais, tėvais, draugystės, ištikimybės, gyvenimo prasmės temos, vėlesniuose kūriniuose nagrinėjamos ir narkomanijos, lytinės, rasinės tapatybės, savižudybės temos). Žymesni šio žanro rašytojai – M. Endė, , M. Gripė, N. Babit, U. Starkas, K. Nestlinger, , , L. Sekeris ir kt.

Sulig Dž. R. R. Tolkino „Hobitu“ ir „Žiedų valdovu“ bei K. S. Liuiso „Narnijos kronikomis“ vyresnių vaikų ir paauglių literatūroje išplėtojamas maginės fantastikos žanras (XX a. pab. jį naujai įkvėpė F. Pulmano fantastinė trilogija „Jo tamsiosios jėgos“ ir Dž. K. Rouling kūrinių ciklas apie Harį Poterį. XX a. pab. vaikų literatūroje dažnas žanrų sinkretizmas, būdingi persikėlimo laike, , magiškojo realizmo motyvai, pasakos ir realistinės literatūros bruožų derinimas.

Lietuva

Ilgą laiką lietuvių literatūroje vaikams buvo skirti tautosakos kūriniai (XIX a. pab. – XX a. pirmojoje pusėje juos surinko ir užrašė Simonas Daukantas, Jonas Basanavičius, Zenonas Slaviūnas ir kt.) bei didaktiniai bažnytiniai tekstai (pvz., 1763 m. elementorius Mokslas skaytima rašto lękiško del mažu vaykialu, K. Vizgirdos 1823 m. Bibliie diel vayku lenkiškai yr letuviškay, 1824 m. Naujas mokslas skaytima diel mažū vaykū Žemayčiu yr Lietuvos su 51 paveykslays). 1706 m. Jonas Šulcas išvertė Ezopo pasakėčias, XIX a. pab. – XX a. pr. lietuvių rašytojai vertė ir adaptavo vaikams klasikinius, užsienio autorių kūrinius – Simonas Daukantas išvertė pasakėčių, „Robinzono Kruzo“ motyvais sukūrė istoriją apie Rubinaitį Peliūzę, Antanas Tatarė rašė remdamasis Šarlio Pero kūryba, užsienio autorių kūrinius adaptavo Vincas Kudirka, Petras Arminas-Trupinėlis ir kiti.

Pasaulietinė vaikų literatūra pradėjo klostytis XIX amžiuje. Ji buvo krypties. Didaktinės literatūros pradininkas Motiejus Valančius sukūrė išraiškingų portretų, dialogų, humoristinių situacijų (pasakos „Guvus Vincė“, „Mikė melagėlis“ ir kitos). Vienas svarbiausių ankstyvųjų vaikų rašytojų buvo Pranas Mašiotas. Jo įtvirtinti principai ilgainiui tapo vaikų literatūros tradicija. Vaikams kūrinių rašė Vaižgantas, Žemaitė, , Ksaveras Sakalauskas-Vanagėlis, Matas Grigonis. XX a. pirmoje pusėje leisti periodiniai leidiniai vaikams „“, „Žiburėlis“, „Žvaigždutė“, „Vyturys“, „Moksleivių varpai“, „Mokslo dienos“, „Skautų aidas“ ir kiti. Daugeliui šio laikmečio kūrinių būdingas ryškus didaktizmas – pamokymai apie teisingą elgesį, doros, paklusnumo išaukštinimas, pamokymai apie gyvąją gamtą, ūkį, gamtos dėsnius ir panašiai. Vėlyvuoju tarpukariu (1930–1940 m.) atsirado modernizmo motyvų (ypač poezijoje – Petro Babicko eilėraščių rinkinys Tra-ta-ta), ištobulinta silabotoninė eilėraščių forma (Bernardas Brazdžionis, , Kazys Jakubėnas). Atsirado daugiau psichologinių kūrinių, vaikystės atsiminimų, nuotykinių apysakų, pabrėžiamas vaikystės humanizmas, idealai, žaismingumas (Petro Cvirkos „Cukriniai avinėliai“, Bronės Buivydaitės „ Auksinis batelis“ ir kt.). Salomėja Nėris sukūrė epinę poemą „Eglė žalčių karalienė“, padavimų, mitų motyvais kūrinių rašė Balys Sruoga, šmaikščių, parodijuojančių tekstų – Kazys Binkis. Tarpukariu išversta, adaptuota žymių XIX a. vaikų literatūros kūrinių („Robinzonas Kruzas“, „Guliverio kelionės“, H. K. Anderseno pasakos).

Ankstyvuoju tarybiniu laikotarpiu vaikų literatūroje vyravo ideologizuotas socialistinis realizmas, vaikai vaizduoti kaip idealūs tarybiniai piliečiai, pionieriai, komunizmo statytojai, priešinti buržuaziniams engėjams, nors dalis autorių rašė ir apolitiškus kūrinius (Eduardas Mieželaitis, Kostas Kubilinskas, Anzelmas Matutis). Nuo 7-ojo dešimtmečio tematika įvairėjo ir gilėjo – rašytos stilizuotos pasakos, kūriniai tautosakos motyvais (K. Borutos pasakų rinkinys „Dangus griūva“, A. Liobytės „Gulbė karaliaus pati“, „Nė velnio nebijau“, M. Sluckio „Milžinai nenorėjo karaliais būti“, J. Avyžiaus „Juodažvaigždis arkliukas“ ir kt.). Suklestėjo vaikų poezija, kurioje vyravo tiek gamtos, mitologijos, tautosakos motyvai, tiek miesto, technikos, buities peizažai (žymiausi tarybinio laikmečio vaikų poetai – Justinas Marcinkevičius, Martynas Vainilaitis, Vacys Reimeris, Ramutė Skučaitė, Judita Vaičiūnaitė, Violeta Palčinskaitė, Aldona Puišytė, Paulius Širvys, Algimantas Baltakis, Janina Degutytė, Ramutė Skučaitė, Vytautas Rudokas, Leonardas Gutauskas, Vytautė Žilinskaitė ir kt.). 8–9 dešimtmečiuose vaikų literatūroje pradėtos nuodugniau gvildenti ir tautiškumo, dvasingumo, psichologinės, ekologinės temos, sudėtingi vaikų, paauglių tarpusavio santykiai, naudotos sudėtingos alegorijos, metaforos, kurti mitiniai pasauliai (K. Sajos, S. Gedos, V. Petkevičiaus, V. Bubnio ir kt. kūriniai). LTSR laikotarpiu leistas iliustruotas vaikų žurnalas „Genys“, laikraštis „Lietuvos pionierius“, žurnalas „Žvaigždutė“, paauglių žurnalas „Moksleivis“.

Atkūrus nepriklausomybę, išsiplėtė vaikų literatūros temos, atsirado daug verstinių kūrinių. Lyrinę, jaukią, mitologinę vaikų poeziją toliau rašė M. Vainilaitis, R. Skučaitė, V. Kukulas, poezijos rinkinių išleido J. Liniauskas. Humoristinę, nonsenso bruožų turinčią poeziją rašė Juozas Erlickas. Jo kūrybai būdinga pašaipa, satyra, pasaulis vaizduojamas ne idiliškas, labiau dramatiškas, kupinas skausmo, vaiko kančios, alogiškas, apverstas. Nuo XXI a. pr. vaikų literatūroje atsirado postmodernizmo elementų – laužomos tradicinės eilėdaros struktūros, vaikiškas pasaulis vaizduojamas išvirkščias, dažnai be laiko, erdvės, doros ženklų (S. Gedos, V. V. Landsbergio, L. Degėsio ir kt. kūriniai). Vaikų ir paauglių prozoje rašoma tiek įprastais žaismingo pasaulio motyvais, tiek gvildenant skurdo, kančios, nemeilės, narkomanijos temas (E. Liegutė, V. Račickas, A. Zurba, V. Žilinskaitė, K. Saja, G. Morkūnas, R. Šerelytė ir kt.).

Išpopuliarėjo paveikslėlių knygos – jos dažniausiai yra animalistinės, jose vyrauja antropomorfizuoti veikėjai, draugystės, nuotykių temos. Tokių kūrinių sukūrė Kęstutis Kasparavičius (Kvailos istorijos, Sodininkas Florencijus, Kiškis Morkus didysis ir kt.), Gintaras Beresnevičius (Kaukučiai ir varinis šernas, Kaukų šeimynėlė, iliustratorė ), (Draugystė ant straublio galo), Lina Žutautė (Kakės Makės serija), Evelina Daciūtė (Laimė yra lapė) it kt.

Šaltiniai

1. children’s literature. Encyclopædia Britannica Online. – www.britannica.com.
2. Kęstutis Urba. Vaikų literatūra. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXIV (Tolj–Veni). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2015
3. lietuvių vaikų literatūra. Vaikų literatūra. Visuotinė lietuvių enciklopedija, elektroninis papildymas. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2017–2025. Vincas Auryla, Eglė Baliutavičiūtė psl.

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.