Eglė žalčių karalienė

Eglė žalčių karalienė − viena žymiausių lietuvių liaudies pasakų. Žinoma daugiau kaip šimtas skirtingų šios pasakos variantų, panašių motyvų savo tautosakoje turi baltai, finai, slavai ir kitos tautų grupės. Siužetas, struktūra, kompozicija bei kiti pasakos elementai gali būti perimti iš indoeuropiečių mitologijos. Jos likimą vaizduojanti pasaka artima antikiniams mitų siužetams.

Siužetas

Kartu su dviem seserimis Baltijos jūroje besimaudžiusi jauna mergina Eglė savo drabužiuose suranda žaltį − Žilviną. Šis žmogaus balsu, mainais už drabužius, prašo Eglės pasižadėti už jo tekėti, ką ji lengvabūdiškai padaro. Po trijų dienų tūkstančiai žalčių iš jūros apsilanko Eglės tėvų sodyboje ieškodami pažadėtosios nuotakos, tačiau šeimyna tris kartus iš eilės bando juos apgauti pakišdama žąsį, avį ir karvę. Visus kartus apie apgaulę žalčius perspėja gegutė. Žalčiams užpykus dėl apgavystės, tėvai išsigandę išleidžia Eglę tekėti už Žilvino.

Vietoj šlykštaus žalčio Žilvinas pasirodo Eglei tikruoju savo pavidalu, kaip gražus jaunas vyras. Atšventusi vestuves ir susilaukusi keturių vaikų − sūnų Ąžuolo, Uosio bei Beržo ir jaunėlės Drebulės − pora laimingai gyvena po jūra. Vieną dieną Eglė užsimano aplankyti savo gimines sausumoje, tačiau Žilvinas griežtai tam prieštarauja. Kad galėtų aplankyti savo gimines, ji turi įvykdyti tris neįvykdomas užduotis: suverpti niekad nesibaigiantį pluošto kuodelį, sunešioti geležines klumpes ir iškepti pyragą nenaudodama jokių indų. Šias užduotis Eglė įvykdo padedama raganos, ir vyras sutinka ją išleisti namo.

Iškeliaujančiai Eglei Žilvinas papasakoja, kaip jį prisikviesti. Tam naudojamas užkalbėjimas, kurį žino tik ji ir jos vaikai:

„Žilvinai, Žilvinėli

Jei tu gyvas − atplauk pieno puta

Jei negyvas − kraujo puta!“

(jei tu gyvas – atplauk balta pieno puta, jei negyvas – juoda kraujo puta)

Nenorėdami paleisti Eglės iš namų, dvylika jos brolių bando iš vaikų iškvosti, kaip galima prisišaukti Žilviną. Mušami sūnūs užkalbėjimo neišduoda, tačiau prievartos išsigandusi Drebulė viską pasako. Panaudoję užkalbėjimą, broliai prisikviečia Žilviną ir jį užkapoja dalgiais.

Atgal į jūrą susiruošusi Eglė šaukia savo vyrą, tačiau jis jai pasirodo kraujo puta. Žilvinas pasako, kas jį nužudė ir kas išdavė slaptą užkalbėjimą. Sielvartaujanti Eglė užkeikia savo vaikus − už savo stiprybę sūnūs paverčiami tvirtais ąžuolu, uosiu ir beržu, o išsigandusi dukrelė − amžinai virpančia drebule. Pati našlė pasiverčia egle.

Išskirtinumas ir simboliai

„Eglę žalčių karalienę“ G. Beresnevičius laiko lietuviškuoju teogonijos mitu. Ji tyrinėtojams įdomi ypač tuo, kad joje galima surasti ne tik žmogaus virtimo ropliu, bet ir negrįžtamo žmogaus pavertimo medžiu simbolius. Taip pat tai yra viena iš retų lietuvių liaudies pasakų, kurios pabaiga yra nelaiminga.

Lietuvių tautosakos tyrinėtojai šioje pasakoje aptiko gausybę kultūrinių ir mitologinių simbolių bei sąsajų. Norbertas Vėlius dainuojamuosiuose pasakos intarpuose (Žilvino apraudojimas, pasivertimas medžiais) pastebi apeiginės tautosakos žanro − raudų intonacijas. Jo teigimu, eglės ir žalčio simboliai lietuvių folklore siejami su vaisingumu: eglė − žemės gyvybinės galios, žaltys − gyvulių, žmonių vaisingumo simbolis. Abiejų personažų vardai sietini su žalia spalva (žodis žaltys bei jo vardas Žilvinas kildinami iš žalias, želti), taip pat simbolizuojančia gyvybę, gamtos ciklą ir vaisingumą. Žaltys daug kur yra siejamas su požemiais, mirusiųjų pasauliu, velniu, o Eglė dėl savo funkcijų ir galimybių kerėti − su laume. Taigi, N. Vėlius mato šios pasakos siužetą kaip savotišką romaną tarp velnio ir laumės.

Sociologas Vytautas Kavolis joje įžvelgia ištekėjusios moters santykių su tėvais, broliais, vyru ir vaikais modelį. Istorikas ir filosofas Juozapas Algimantas Krikštopaitis pasaką aiškina kaip mišrios šeimos tragediją (Eglė yra iš „normalaus“ sausumos pasaulio, o Žilvinas − iš jūros, požemių), kurios pabaigoje atstatoma pasaulio harmonija − iškyla amžinąjį atgimimą ir persikūnijimo ciklą demonstruojantys medžiai.

Pasaka mene ir kultūroje

Pirmą kartą „Eglė žalčių karalienė“ buvo publikuota 1837 m. M. Jasevičiaus. 1940 m. šios pasakos motyvais parašytą poemą išleido Salomėja Nėris. Eduardo Balsio baletas tokiu pačiu pavadinimu pirmą kartą buvo parodytas 1946-aisiais, jį pastatė Juozas Gustaitis. Šios pasakos motyvais sukurta ir folkroko grupės „Atalyja“ daina „Eglės užkeikimas“.

Bronzinė Roberto Antinio sukurta skulptūra, vaizduojanti Eglę ir žaltį, 1960 m. pastatyta Palangos botanikos parke.

Šaltiniai

1. Norbertas Vėlius. Pasakos Eglė žalčių karalienė mitiškumas. Būtis ir laikas. 1983. p. 53-72. PDF
2. [1]
3. V. Simonaukis. Kaipgi mokslininkai skaito lietuvių liaudies pasaką „Eglė žalčių karalienė“ Archyvuota kopija 2013-02-15 iš Wayback Machine projekto.

Literatūra

• Piceo, la reĝino de kolubroy / Salomėja Nėris. – Kaunas: Ryto varpas, 2005. – 40 p. – ISBN 9955-646-09-8
• Eglė žalčių karalienė: lietuvių pasaka (dail. Šarūnas Miškinis). – Kaunas: Šviesa, 2006. – 8 p.: iliustr. – ISBN 5-430-03940-3
• Eglė žalčių karalienė: eiliuota pasaka / Salomėja Nėris (dail. Birutė Žilytė). – Vilnius: Žaltvykslė, 2007. – 74 p.: iliustr. – ISBN 978-9986-06-277-6
• Vandos Dūdienės karpiniai Salomėjos Nėries eiliuotos pasakos „Eglė žalčių karalienė“ motyvais. – Kaunas: Naujasis lankas, 2007. – 16 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-03-383-7
• Eglė žalčių karalienė: lietuvių liaudies pasaka (pasekė Liuda Petkevičiūtė, nupiešė Rima Maminskaitė). – Vilnius: Trys nykštukai, 2009. – 22 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-07-286-7
• Eglė žalčių karalienė: lietuvių liaudies pasaka (sud. Valdas Sasnauskas, dail. Jurga Korytė-Sabaliauskienė). – Kaunas: LRS agentūra, 2010. – 16 p.: iliustr. – ISBN 978-609-8033-14-4
• Eglė žalčių karalienė: lietuvių pasaka (su psichologo komentaru / piešė studija „Kauri“). – Kaunas: Jūsų flintas, 2010. – 16 p.: iliustr. – ISBN 978-609-419-116-9
• Eglė žalčių karalienė: lietuvių liaudies pasaka. – Vilnius: Alka, 2010. – 40 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-540-32-8

Nuorodos

• Eglė žalčių karalienė – du pasakos variantai
• Salomėja Nėris „Eglė Žalčių karalienė“
• Egle Queen of Serpents Archyvuota kopija 2015-12-22 iš Wayback Machine projekto. – skulptūros Glebe parke, Kanbera, Australija, aprašymas