Senasis Daugėliškis

Senasis Daugėliškis
Senasis Daugėliškis
55°20′28″š. pl. 26°16′34″r. ilg. / 55.341°š. pl. 26.276°r. ilg. / 55.341; 26.276 (Senasis Daugėliškis)
Apskritis	Utenos apskritis
Savivaldybė	Ignalinos rajono savivaldybė
Seniūnija	Naujojo Daugėliškio seniūnija
Gyventojų (2011)	31
Vikiteka	Senasis Daugėliškis
Vietovardžio kirčiavimas (2 kirčiuotė) Vardininkas: Senàsis Daugėlìškis Kilmininkas: Sẽnojo Daugėlìškio Naudininkas: Senájam Daugėlìškiui Galininkas: Sẽnąjį Daugėlìškį Įnagininkas: Senúoju Daugėliškiù Vietininkas: Senãjame Daugėlìškyje
Istoriniai pavadinimai	rus. Даугелишки

Senasis Daugėliškis (iki XIX a. pabaigos tiesiog Daugėliškis) – gatvinis kaimas Ignalinos rajono savivaldybėje, 3 km nuo Naujojo Daugėliškio, 7 km į rytus nuo Ignalinos. Seniūnaitijos centras. Išsidėstęs prie Virėkštos ežero ir Karališkės, Didžiagirio miškų. Praeityje buvo svarbus prekybos ir strategijos centras.

Etimologija

Daugėliškis yra asmenvardinis vietovardis, kilęs nuo asmenvardžio Daugėla(s). XIX–XX a. sandūroje šį miestelį ėmė nustelbti nauja gyvenvietė – ji buvo pavadinta Naujuoju Daugėliškiu, o senoji gyvenvietė pavadinta Senuoju Daugėliškiu.

Pagal kitą versiją, Daugėliškio (pirminis pavadinimas galėjo būti ir Daugėriškis, Daugirdiškis) pavadinimo kilmė sietina su XII-XIII a. valdžiusio kunigaikščio Daugeručio (Dangeručio) vardu. Tikėtina, kad Daugėliškis – buvusi Daugeručio valda. Tokiai išvadai palankūs toponimikos, t. y. vardo ir vietovardžio sugretinimai bei kai kurios veiklos analizė.

Rytų Lietuvoje vietovardžių, atitinkančių Kunigaikščio Daugeručio vardą, daugiau nežinoma. Senovės kronikos mini, kad jo veikla susijusi su Šiaurės Rytų Lietuvos pakraščiu. Spėjama, kad Daugeručio centrinė pilis galėjo stovėti ant Senojo Daugėliškio piliakalnio.

Istorija

Gyvenvietės įsikūrimo pradžia, matyt, buvo , dabar stūksantis kaimo centre, datuojamas m. e. I tūkst. viduriu.

Goštautų valda

Jau nuo XIV a. Daugėliškis priklausė Lietuvos didikams Goštautams. Goštautai Daugėliškio apylinkėse turėjo medžioklės plotus, vienas miškas iki nesenų laikų vadintas Žvėrynu.

1511 m. LDK kancleris, Vilniaus vaivada, Geranainių seniūnas Albertas Vaitiekus Goštautas pastatė dvarą-tvirtovę ant nedidelio Virėkštos ežero kranto. Manoma, kad tuo metu Daugėliškis vis dar buvo stambiausias ekonominis ir administracinis centras kelio Vilnius–Polockas, dar vadinamo Batoro ir Napoleono traktu, atkarpoje Švenčionys–Vidžiai. Daugėliškio valsčiui, o vėliau ir parapijai priklausė plačios apylinkės, siekiančios Rimšės, Palūšės ir tolimesnius kraštus. Daugėliškio tvirtovę saugojo ir gynė totorių kariai, dar Vytauto atkeldinti iš Krymo (yra likę jų kapai).

1526 m. už kelių šimtų metrų nuo dvaro rūmų, prie pat kelio į Vidžius Albertas Vaitiekus Goštautas pastatė pirmąją medinę bažnyčią, vėliau prie jos įsteigta mokykla. Jos parapijai buvo priskirtos ir į rytus nuo Daugėliškio esančios Kačergiškės parapijai priklausiusios Goštautų valdos: nemažai žemės, pievos su baudžiauninkais, 3 smuklės, Visagino ežeras ir kt., nes bažnyčia savo lėšomis privalėjusi išlaikyti vikarą ir mokytoją, aptarnauti Seniškio filiją ir atlikti kitas prievoles. Sumažintas Kačergiškės parapijos plotas sumenkino jos įtaką ir ji tapo Daugėliškio bažnyčios filija.

Dokumentuose pažymima, kad 1533 m. Daugėliškis buvo ir valdovinės žvejojimo institucijos punktas. 1542 m. mirus paskutiniam Goštautų giminės palikuoniui Trakų vaivadai Stanislovui Goštautui, dvaras atiteko jo žmonai – Barborai Radvilaitei, kuri dvarą užrašė antrajam savo vyrui Lietuvos didžiajam kunigaikščiui ir Lenkijos karaliui Žygimantui Augustui. Taip įkurta . Bažnyčia sušaukdavo žmones iš gana tolimų apylinkių. Susirinkę imdavo prekiauti. Totoriai, pirmieji tapę vietos amatininkais, apdirbinėjo odą, siuvo batus ir pakinktus, gamino pasagas, kaustė arklius, kalė plūgams noragus. Kalvystės amatas Daugėliškyje klestėjo ir iki totorių įsikūrimo. Totorių palikuonys buvo labai rimti konkurentai vietiniams kalviams, turėjusiems dirbtuves prie karčiamų.

Didžiojo kunigaikščio valda

1589 m. Motiejaus Strubičiaus Lietuvos žemėlapyje „Magni Ducatus Lithuaniae, Livoniae et Moscoviae descriptio“ Daugėliškis (Dolgelißski) žymimas greta tokių svarbių to meto vietovių, kaip Vilnius, Krėva, Anykščiai. Žemėlapyje vietovė pažymėta kaip rūmai-tvirtovė.

1603 m. kartografiniuose dokumentuose Daugėliškis vadinamas miestu.

• Žemėlapis „Magni Ducatus Lithuaniae, et Regionum Adiacentium exacta Descriptio“
• Bendras vaizdas
• Žemėlapio fragmentas

1613 m. Mikalojaus Kristupo Radvilos LDK žemėlapyje Magni Ducatus Lithuaniae, et Regionum Adiacentium exacta Descriptio Daugėliškis (Daugielißskij) išpieštas dar platesne panorama, virš kurios kyla tvirtovės bokštas.

Daugėliškio seniūnija

1664 m. Daugėliškis gavo karaliaus Jono Kazimiero privilegiją ir tapo seniūnijos centru. Seniūnai buvo Lietuvos didikai , Pacai, Chodkevičiai, Pliateriai. Privilegija suteikė teisę rengti turgus, steigti amatininkų dirbtuves, laikyti karčiamas. Miestelyje virė judri prekyba. Prekiauta ne tik su vietinių apylinkių gyventojais. Daugėliškio užvažiuojamuose namuose nakvodavo Rygos pirkliai, prekiavę linais ir sėmenimis. Sustodavę pro šalį važiuojantys Talino, Daugpilio, Svyrių ir Vilniaus pirkliai ir kitų miestų pirkliai, mat per Daugėliškį tuomet ėjo svarbiausiais kelias iš Vilniaus į Vidžius, kažkada jungęs Padauguvį ir Polocko kunigaikštystę su Naugarduko ir Krėvos žemėmis.

XVIII a. pradžioje Seniūnijai priklausė 48 dvarai su 1882 žmonėmis. Seniūnija tęsėsi į rytus nuo dabartinio Vilnius–Daugpilis geležinkelio iki dabartinės Lietuvos–Baltarusijos sienos (be Tverečiaus apylinkių) ir nuo Švenčionių bei Adutiškio pietuose iki Drūkšių ežero šiaurėje).

XVIII a. viduryje aštuonis Seniškio palivarko kaimus (Taujūnus, Plėniškę, Mažviliškę, , , Liekius, Jureliškę, Degutiškę) – 29 valstiečių kiemus su 230 gyventojų paskyrė Daugėliškio klebonijai. Taip susidarė Daugėliškio klebonijos Seniškio dvarelis. Daugėliškio dvaras turėjo 10 dešimtinių miško Garšvinėje ir 7 dešimtines – Grybėnuose. Gedžiūnėliuose stovėjo vandens malūnas, buvo kelios smuklės: viena dvare, antra miestelyje, kitos Jonėnuose, Maksimonyse, Mikalave ir Ožionyse.

1771 m. Daugėliškio parapija gavo iš popiežiaus Siksto V leidimą įkurti .

1774–1802 m. vėl dirbo mokykla. 1781 metais joje mokėsi 8 mokiniai. Parapijai tada priklausė 5459 asmenys.

Pliaterių valda

Už nuopelnus valstybei paskutiniam LDK pakancleriui (1792–1794 m.) Kazimierui Konstantinui Pliateriui (1746–1807 m.) buvo paskirta valdyti Daugėliškio seniūnija ir padovanotas .

Kazimieras Konstantinas Pliateris daug rašė politiniais klausimais, Daugėliškyje buvo surinkęs unikalią 15 000 tomų biblioteką, vėliau perkeltą į Kraslavą (dab. Latvija).

Daugėliškio bažnyčios požemiuose buvo saugojami Goštautų giminės sarkofagai. Kazimieras Konstantinas Pliateris, patikrinęs karstus, nuo vieno iš bažnyčioje palaidotų Goštautų piršto nuėmęs brangų, deimantais puoštą žiedą, padovanojo jį karaliui Stanislovui Augustui Poniatovskiui kaip brangią dovaną ir istorinę relikviją, įrodančią vietovės garsią praeitį kai 1787 m. lydėjo jį į susitikimą su Jekaterina II Kanive.

Pagrindiniam Daugėliškio dvarui priklausė 27 kaimai (Maksimonys, Ožionys, Jonėnai, Mikalavas…) ir 12 palivarkų (su jiems priklausančiais kaimais). Palivarkai:

1. Ceikinių (Dainiai, Juršėnai, …),
2. Izabelinės (Grigiškė, Jurkiškė, Kačergiškė…),
3. (Daubariškė, Upis),
4. Seniškio (Grybėnai, Garšvinė, Gaveikiškė…),
5. Rimšės (Bieniūnai, Antalgė, …),
6. Kazimieravo (Mažėnai, Medeišiai, Gervelės…),
7. Mikalavo (Rizgūnai, , …),
8. Stanislavavo (tik Daubariškė),
9. Viktarinės (Kūjiškė, , ),
10. Konstantinavo (Činčikos, Želabai),
11. Sudota (, Grybai, Dotinėnai, Mėžionėliai…),
12. .

Visi valstiečiai, priklausę Daugėliškio iždinio dvaro palivarkams, buvo vadinami valstybiniais valstiečiais. Jų gyvenimo sąlygos buvo kiek geresnės, negu valstiečių, kurie priklausė privatiems dvarams.

Yra išlikęs gana detalus Daugėliškio dvaro aprašymas:

„Važiuojant nuo bažnyčios į dvarą, nauji kvadratiniai tvartai, juose didesnių tvartų – 5, mažesnių – 7. Pervažiavus tiltą, į dvarą veda dvipusiai vartai, dengti skiedromis (gontais), ant bėgūnų su keturiais stulpais. Kairėje pusėje gyvenamas namas, dengtas skiedromis su kaminu, išvestu ant stogo. Durys ant bėgūnų. Viename gale – priemenė ir keturi kambariai, kitame gale – kambarys (izba) su kepykla. Už to pastato – sena sūrinė, tame pačiame kieme – antras gyvenamasis pastatas, du dviaukščiai svirnai, o trečias vienaukštis. Už tų svirnų – dvejos arklidės su ratinėmis. Iš šitos salos perėjus į kitą – vienas senas pastatas, o kitas naujas neužbaigtas. Ekspozito – dvi arklidės. Už jų prie tvenkinio – bravoras ir pirtis. Einant atgal (retro) – rūsys, už jo prie tilto – ledainė. Už svirnų, praėjus antrą tiltą – šiaudais dengtas kluonas, už jo – dvi daržinės, kluoniena, aptverta aštriais kuolais. Dvaro teritoriją juosė nuo ežero įlankos einantis iškastas platokas vandens griovys, kuris dabar visai išdžiuvęs….“

Daugėliškio dvare stovėjo mediniai rūmai su fligeliais (pamatai akmeniniai, stogas dengtas lentelėmis). Juose buvo 40 kambarių, kelios virtuvės, sandėliai, pagalbinės patalpos. 7 namai buvo skirti tarnautojams bei tarnams. Daug buvo ūkinių pastatų: svirnai, tvartai, kluonas, daržinės, ratinės, ledainės, rūkykla, medinė kalvė, akmeninė degtinės varykla, arklidė, kiaulidė… Sodas užėmė 4,23 dešimtines žemės. Jame augo 153 obelys ir 35 kriaušės. Sode buvo įrengta oranžerija. Dvaro rūmus supo parkas, kuriame augo reti augalai – kanadinės tuopos, vakarinės tujos.

1842 m. dvaras laikė 104 karves, 68 prieauglius, 69 avis, 40 kiaulių. Dvare gyveno bei dirbo 81 žmogus: rezidentas, ekonomas, buhalteris, revizorius, raštininkas, felčeris, tiekėjas, raktininkas, sodininkas, virėjai, siuvėjai, audėjai, mezgėjai, pasiuntiniai, tarnai, šeši globojami našlaičiai. Jiems per metus išmokėdavo 1680 rublių sidabru. 100 rublių buvo skiriama dvaro išlaikomai vaistinei. Dvaras rėmė Daugėliškio (4 kunigai), Rimšės bei Seniškio bažnyčias, išmokėdamas joms po 400 rublių.

Kazimierui Konstantinui Pliateriui buvo suteikta teisė valdyti seniūniją iki gyvos galvos, o po jo mirties – dar 50 metų ta teisė paliekama jo vaikams. Pliateriai galėjo būti seniūnais iki 1857 m. (1861 m. pereita prie valsčių). Kazimieras Konstantinas Pliateris turėjo šešis sūnus: Liudviką, Mykolą, Konstantiną, Joną, Kazimierą ir Stanislovą (pastarasis gimęs Daugėliškyje).

Kazimieras Konstantinas Pliateris mylėjo savo kraštą. Pagal jo valią jam mirus 1807 m. rugpjūčio 4 d. jo širdis buvo palaidota Daugėliškio bažnyčioje, o kūnas – Kraslavos. Pabrėžtina, kad anuomet žmonių skrodimas dar buvo retenybė, o Vilniaus universitetas šioje srityje buvo pionierius, kurio auklėtinis daktaras buvo Kazimiero Konstantino Pliaterio asmeninis konsultantas.

Po tėvo mirties visas turtas atiteko šešiems sūnums. Daugėliškį daugiausia valdė (1778–1849 m.)

1812 m. liepos 5 d. prie Daugėliškio netoli Kačergiškės įvyko kazokų susirėmimas su prancūzais. Daug gausesnės prancūzų kavalerijos pajėgos, remiamos pėstininkų ir artilerijos, puolė įsitvirtinusį 1-ąjį kazokų pulką, vadovaujamą gen. mjr. Barono F. K. Korfo. Mūšis vyko daugiau nei 3 valandas. Šiame mūšyje buvo sužeistas ir paimtas į nelaisvę vienas iš prancūzų vadų Kirchbergo princas.

1812 m. kunigas atnaujino medinę parapijos bažnyčią.

Akt wizyt od bytych w Plebaniji Dowgieliszkiej 1820 pateikiamas išpažįstančių Romos katalikų tikėjimą parapijos žmonių skaičius – 7635. Atskirai nurodoma, kad Daugėliškio parapijos teritorijoje dar gyvena 971 rusas sentikis ir 346 žydai. Iš viso parapijoje gyveno 8952 žmonės: apie 85 % katalikų, apie 11 % rusų sentikių ir apie 4 % žydų. Žydai daugiausia nuomojo smukles (karčemas) ir gyveno jose arba netoli jų. Apie Daugėliškį buvo apie 20 smuklių. Daugėliškio parapijoje visi gyvenusieji rusai buvo sentikiai.

1831 m. sukilimo metu Daugėliškis buvęs sukilėlių užimtas, įvyko kautynių su kariuomene. Tais pačiais metais buvo pastatyta nauja medinė bažnyčia .

Vyriausiasis sūnus Liudvikas Augustas Pliateris buvo DLK ir Lenkijos karalystės sekretorius, valstybės turtų ir miškų generalinis direktorius, gyvenęs Varšuvoje. Sukilimo metu tapo sukilėlių pasiuntiniu Prancūzijoje. Už dalyvavimą sukilime Liudvikas Pliateris caro valdžios pripažintas I laipsnio nusikaltėliu ir pareikalauta kasmet išmokėti valdžiai 1/6 dalį pajamų, gaunamų iš viso Pliateriams priklausomo kilnojamo ir nekilnojamo turto (kiti penki broliai sukilime nedalyvavo). 1/6 pajamų sudarė iki 3000 rublių sidabru. Pliateriai, kasmet mokėdami valdžiai Liudviko dalį iki 3000 rublių sidabru, prasiskolino. 1841 m. jau buvo skolingi keliems dvarininkams: 4930 rublių, Juozui ir Zigmantui Tvardovskiams – 1800 rublių,  – 2000 rublių,  – 1000 rublių,  – 6000 rublių. Iš viso daugiau kaip 20000 rublių sidabru. Be to, kuo toliau tuo labiau didėjo skolos iždui – įvairių mokesčių priemokos.

1846 m. Vilniaus gubernijos valstybinio turto rūmai nutaria Daugėliškio dvarą paimti valdžios priežiūron. 1848 07 01 Vilniaus gubernijos valstybinio turto rūmuose įvyko varžytinės, kas nuo 1849 04 02 galės išsinuomoti 10 metų Daugėliškio pagrindinį iždinį dvarą kartu su Stanislavavo palivarku: 190 valstiečių kiemų, vieną vandens malūną, 8 smukles, degtinės varyklą, 192 dešimtines dirbamos žemės, 160 dešimtinių pievų, 20 dešimtinių – po pastatais. Sudetų, Senosios Izabelinės, Ceikinių, Seniškio, Guntaunykų, Konstantinavo, Izabelinės, Mikalavo palivarkai taip pat buvo išnuomoti. Vėliau Izabelinės ir Mikalavo palivarkus paėmė valstybė.

XIX a. daugelio Daugėliškio iždinio dvaro palivarkų priklausė Daugėliškio parapijai. Ceikiniuose, Vidiškėse, Rimšėje, Seniškyje, Kačergiškėje ir Paringyje buvo bažnyčios ar koplyčios, kurios aptarnaudavo aplink esančius kaimus, bet jos buvo tik Daugėliškio bažnyčios filijos – filialai. XIX a. Daugėliškis minimas kaip miestelis Švenčionių apskrityje, neišskiriant Senojo nuo Naujojo Daugėliškio.1881 m. Daugėliškio gyventojai kartu su Linkmenų gyventojais pirmieji Lietuvoje parašė prašymą Rusijos valstybės institucijoms, kad būtų panaikintas spaudos draudimas. 1886 m. žaibas sudegino bažnyčią.

Daugėliškio nykimo pradžia

Kada sunyko rūmai–tvirtovė, istoriniai šaltiniai nemini. Manoma, kad didelės įtakos turėjo XVIII a. pabaigos įvykiai. 1795 m. žlugo Lietuvos–Lenkijos valstybė. Lietuva tapo didžiulės Rusijos imperijos atkampiu kraštu. Daugėliškį valdę kilmingieji didikai neteko įtakos.

XIX a. dvaro šeimininkai išsirinko patogesnę vietą, bet ne toje pačioje vietoje, o 3 km į šiaurę nuo miestelio, labai panašią į senąją – taip pat daubos dugne, tik ne prie ežero, nes jau buvo nesvarbus gynybinis motyvas, o prie upelio, kuris galėtų sukti malūno ratą, užpildyti tvenkinius. Prie dvaro kūrėsi nauja gyvenvietė, pasisavinusi Daugėliškio vardą. 1899 m. ten buvo pastatyta nauja Šv. Joakimo ir Šv. Onos bažnyčia, vietoje tos, kuri buvo sudegusi 1886 m. Ne toje pačioje vietoje ją statė esą todėl, jog parapija neturėjusi caro valdžios leidimo statyti bažnyčią. Todėl teko pasirinkti vietą toliau nuo pagrindinio kelio, atseit toliau nuo valdžios akių. Ten iš kaimų nusikėlė žydai prekybininkai bei amatininkai. Išaugęs naujas miestelis pradėtas vadinti Naujuoju Daugėliškiu, o senasis miestelis imtas vadinti Senuoju Daugėliškiu arba Miesteliu. Tuo metu iš Senojo į Naująjį Daugėliškį persikėlė mokykla, kuri čia tapo dviklase (5 skyrių). Bažnyčios persikėlimas paskatino Naujojo Daugėliškio augimą ir padėjo užmiršti Senąjį Daugėliškį.

Tačiau lemiamą įtaką Senojo Daugėliškio gyvenvietės raidai turėjo geležinkelio Sankt Peterburgas–Varšuva nutiesimas. Pro Naująjį Daugėliškį ėjęs kelias į Vidžius pasidarė tinkamesnis pasiekti Ignaliną, naują ūkinės traukos centrą, išaugusį prie geležinkelio. Tas galutinai nulėmė Naujojo Daugėliškio pranašumą. Senasis Daugėliškis ėmė nykti.

Carinės Rusijos laikais Daugėliškis buvo valsčiaus centras ir priklausė Švenčionių apskričiai.

1867 m. atidaryta rusiška liaudies (trijų skyrių) mokykla. 1889/1890 mokslo metais joje mokėsi 71 berniukas ir 4 mergaitės (susirinkdavo iš visos parapijos). Dirbo vienas mokytojas. 1892/1893 m. m. – 82 berniukai ir 4 mergaitės. Dirbo irgi vienas mokytojas.

XX a. karų metai

Pirmojo pasaulinio karo metais pro Senąjį Daugėliškį ėjo Vokietijos kariuomenės pafrontės siaurasis geležinkelis Ignalina – Senasis Daugėliškis – Tverečius – Vidžiai, aprūpinęs Daugpilio frontą. Geležinkelis taip pat jungė Tverečiuje esantį fronto štabą ir pirmąsias fronto linijas su Mielagėnais ir . Jį statė tiek vokiečių belaisviai, tiek vietiniai gyventojai. Senajame Daugėliškyje prie geležinkelio vokiečiai buvo pasistatę lentpjūvę. Iš daubos apačios į lentpjūvę vamzdžiais buvo pumpuojamas vanduo. Vietiniai žmonės ir dabar stebisi: ko jie ant tų vamzdžių buvo užpylę, kad išarta žemė toje vietoje ir dabar – juoda kaip derva. Vokiečiai ir siaurąjį geležinkelį, ir lentpjūvę pasitraukdami sunaikino.

Po I pasaulinio karo Senojo Daugėliškio apylinkėse vyko lietuvių – lenkų kovos. 1920–1939 m. kaip ir visas Vilniaus kraštas Senasis Daugėliškis buvo okupuotas lenkų. Tuo metu dar buvo likę apie 500 gyventojų. Lenkų okupacijos metu gyventojai laikėsi vieningai ir priešinosi okupacijai. Senajame Daugėliškyje buvo įsteigtas Šv. Kazimiero draugijos skyrius. Tokie skyriai lenkų okupacijos metais apjungė didžiąją dalį lietuvių jaunimo, kuris švietėsi skyriuose, lavinosi, skaitė naudingas knygas, prenumeravo lietuviškus laikraščius, šaukė susirinkimus, ruošė paskaitas vakarus. Senojo Daugėliškio skyrius turėjo 52-60 narių. Pastatė medinį kryžių. Prie skyriaus veikė Jaunųjų ūkininkų kuopelė. Nariai prenumeravo lietuvišką spaudą. Skyrius uždarytas 1936 metų spalio 8 dieną.

1923–1939 m. veikė valdiška pradinė mokykla, buvo žydų maldos namai vadinami škala.

1932 m. rugsėjo 25 d. Daugėliškis įėjo į istoriją kaip vieta, kurioje nusileido 20-tųjų Gordono Beneto oro balionų lenktynių nugalėtojai amerikiečiai Thomas G. W. Settle ir Winfield Bushnell. Pakilę iš Bazelio Šveicarijoje, jie per 41 val. 20 min nuskrido 1550 km ir pasiekė pasaulio rekordą. Gordono Beneto oro balionų lenktynės yra seniausios ir prestižiškiausios oro balionų lenktynės pasaulyje, prasidėjusios 1906 m. Paryžiuje ir besitęsiančios iki šiol.

Iki Antrojo pasaulinio karo Senajame Daugėliškyje gyveno apie 10 žydų, 1 totorių ir apie 40 lietuvių šeimų. Nacių okupacijos metu visi žydai buvo išvaryti į Švenčionis ir daugiau nė vienas nebegrįžo. Totorių šeima išsikėlė į Lenkiją. Įsitvirtinus tarybų valdžiai dauguma žydų namų buvo išardyti ir sukūrenti. Škala buvo paversta lentpjūve, o vėliau sunyko.

1940 m. ties Senuoju Daugėliškiu ėjo Lietuvos ir Baltarusijos laikinoji siena (Senasis Daugėliškis atiteko Baltarusijai). Salelė pateko į pasienio ruožą, todėl visi Salelės gyventojai buvo iškelti į Miestelį.

Po Antrojo pasaulinio karo kaimas liko nuošalėje kaip apleistas nykstantis kaimas. Nuo 1941 m. priklausė Švenčionių apskrities Daugėliškio valsčiui, buvo apylinkės centras, vėliau – Ažušilės apylinkei. Nuo 1950 m. – Ignalinos rajono apylinkės centras, vėliau priklausė Naujojo Daugėliškio apylinkei, dabar Naujojo Daugėliškio seniūnijai. Pokario metais apylinkėse veikė Vytauto apygardos Tigro partizanų rinktinės partizanai.

Apie 1953 m. Senajame Daugėliškyje įsteigtas kolūkis „Lenino keliu“. Kolūkis nuskurdo, buvo reorganizuotas ir 1964 m. kaimas buvo prijungtas prie Naujojo Daugėliškio tarybinio ūkio, kuriam priklausė iki šio tarybinio ūkio subyrėjimo.

1963 m. Senojo Daugėliškio kaimas elektrifikuotas.

2008 m. birželio 29 d. atidengtas Čibirų pavardės akmuo. 2009 m. sausio 28 d. įkurta Senojo Daugėliškio seniūnaitija. Ją sudaro Paringio, Grigiškės, Cicėniškės, Daniūnų, Mikalavo, Pajurgiškės, Senojo Daugėliškio, Pekoriškės, Kalviasalio, Andrikavo, Kūtiškės ir Baušiškės kaimai (256 gyventojai). Pirmuoju seniūnaičiu išrinktas Algirdas Cicėnas.

Gyventojai

Demografinė raida tarp 1865 m. ir 2011 m.
1865 m.*	1905 m.	1931 m.	1959 m.^sur.	1970 m.^sur.	1979 m.^sur.
270	481	201	168	134	86
1982 m.	1986 m.	1989 m.^sur.	2001 m.^sur.	2008 m.	2011 m.^sur.
103	80	59	33	45	31
* pagal enciklopedijos išleidimo metus. Metai, kurių duomenys pateikti enciklopedijoje, nenurodyti.
Demografinės raidos histograma

Žymūs žmonės

Senajame Daugėliškyje gimė:

• visuomenės veikėja (1900-)
• knygnešys Mykolas Cicėnas (1864–1935)
• poetas (1911–1974)
• kariškis, Lietuvos savanoris Juozas Jurevičius (1898–1993)
• literatūros tyrinėtoja, filologijos mokslų daktarė, VU dėstytoja (1928–2005)
• spaudos darbuotojas Vincas Paukštys (Čibiras) (1880–1956)
• žydų rabinas, mokslininkas ir istorikas (1871 08 03 – 1941 07/08)
• lenkų geografas ir istorikas Stanislovas Pliateris (1784–1851)
• pirmasis lietuvis misionierius, skelbęs Kristaus mokslą Kinijoje Andrius Rudamina (1596–1631)
• Profesorius dr. (Socialiniai m., edukologija), LKKA Pedagogikos ir psichologijos katedros vedėjas, Lietuvos sporto psichologijos asociacijos narys, tarptautinių psichologijos mokslo kongresų dalyvis Romualdas Malinauskas (g. 1961 08 03)
• poetė, ,,Daugėliškio giesmė", kuri skirta 500 - osioms Senojo Daugėliškio metinėms autorė, intermedijų kūrėja (g.1950 10 03)

Istorinis palikimas

• Senojo Daugėliškio piliakalnis (dar vadinamas „Kiškio bažnyčia“)
• Senojo Daugėliškio koplyčia
• Senojo Daugėliškio senkapiai
• Salelė – taip vadinama pietinė kaimo dalis, įsikūrusi kalvoje stačiais šlaitais. Manoma, kad tai buvusi piliavietė, savo laiku galėjusi būti ir saloje. Likusi kaimo dalis vadinama Miesteliu.
• Niemčiakalnis. Važiuojant iš Senojo Daugėliškio ir pravažiavus kapines, kelias eina į aukštą kalvą. Rytinėje kelio pusėje – kalva su tarptautiniu įvaizdžiu – Niemčiakalnis. Tačiau ji nesiejama nei su Pirmojo pasaulinio karo „germanais“ (taip buvo vadinami vokiečiai), nei su Antrojo pasaulinio karo vokiečiais. Vietovardis senas. Daugėliškėnų daugelio kartų kartotas. Niemčiakalnis – atėjūnų iš Padauguvio kapinynas. Vietinių žmonių kalva kasinėta. Rasta daug žmonių kaulų. Jie labai stambūs. Ypač ilgi galūnių kaulai. Manoma, kad tai rinktinių karių palaikai. Pasakotojai teigia, jog Niemčiakalnis priglaudė narsiausių Livonijos ordino karių palaikus. Apylinkės žmonės juos vadino „niemčiais“. Iš to kildinamas ir pakelės kalvos pavadinimas. Niemčiakalnis apylinkėse išsiskiria savo aukščiu. Kalvos aukštis aukščiausioje vietoje yra 241 m virš jūros lygio. Gali būti, kad ši kalva buvo ir vadinamuoju signaliniu kalnu – prireikus nuo jo perduodavo pavojaus ženklą. Nuo Niemčiakalnio atsiveria labai gera apžvalga į Dauguvos upės pusę, už kurios buvo įsikūrę kalavijuočiai: plika akimi yra matoma Ignalinos atominė elektrinė, esanti už 35 km, Visagino televizijos bokštas (32 km), Vidžių bažnyčios stogas (23 km).
• Totorių kapai
• Žydų kapai
• Parko tuopų alėjos likučiai
• Granito luitas su užrašu „Casimiri Plater et Isabella Borch memor ac utriqve cratus 1815 A.H.T“ (Kazimierui Pliateriui ir Izabelei Borch dėkingas ir abiejų išaugintas 1815 A. H.T.) Mykolo Matkevičiaus (Matusos) sodyboje
• Jekaterinos kelias. Istorinėje literatūroje minima, kad keliu, einančiu per Senajį Daugėliškį, keliavusi rusų carienė Jekaterina II. Jos garbei kelias buvęs beržais apsodintas. Nukaršus pirmajai medžių kartai, jų vietoje buvo sodinami nauji berželiai. Medžiai šalikelėje primindavo žmonėms carienės kelionę. Kelio atkarpos, kur beržai ilgiau kerojo, buvo vadinamos Jekaterinos keliu.
• Velniakelis, Napoleono kelias. Napoleono Bonaparto žygio per Aukštaitiją metu per šimtametį eglyną Senojo Daugėliškio kaime buvo nutiestas akmenimis, ąžuolinėmis kulbėmis grįstas kelias. Seni žmonės pasakoja: jį nutiesė Napoleono kareiviai, kai jie ėjo Švenčionių kryptimi. Dabar tuo keliu žmonės vengia važiuoti. Sako, kas juo pasuks, tam velniai ratus numaus. Todėl tas kelias ir vadinamas ne tik Napoleono keliu, bet ir Velniakeliu.

Galerija

• Istorinis palikimas
• Senojo Daugėliškio piliakalnis
• Senojo Daugėliškio senkapiai
• Apleistos žydų kapinės
• Čibirų pavardės akmuo Senajame Daugėliškyje
• Senojo Daugėliškio kapinės
• Senojo Daugėliškio panorama nuo Niemčiakalnio. Tolumoje dešinėje matoma Ignalinos atominė elektrinė, esanti už 35 km.
• Senojo Daugėliškio centras
• Čibirų pavardės akmens atidengimas Senajame Daugėliškyje 2008 06 29
• „Gegužinė neeilinė“ Senajame Daugėliškyje 2008 08 22
• Beržas šalia Jekaterinos kelio
• Kryžius Senajame Daugėliškyje
• Velniakelis
• Parko tuopų alėjos likučiai
• Salelė
• Niemčiakalnis
• Pliaterių granito luitas

Šaltiniai

1. Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01497-1. // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. ISBN 978-9955-704-23-2.
2. Географическо-статистический словарь Российской империи, T. 2 (Дабанъ — Кяхтинское Градоначальство). СПб, 1865, 15 psl.
3. Lietuvos vietovardžių geoinformacinė duomenų bazė. Prieiga internete https://ekalba.lt/lietuvos-vietovardziu-geoinformacine-duomenu-baze/
4. Lietuviškoji enciklopedija, K., 1937, T. V.
5. LVIA F. 752. Vilniaus gubernijos rusų tautybės gyventojų surašymo komisija Ap. 13 B.104.
6. Kviklys B. Mūsų Lietuva. V., 1990, p. 721.
7. LVIA, F1276. Grafai Pliateriai ir St. Kosakovskio rinkinys F110. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karaliaus dvarų valdyba
8. „Informacija apie Ignalinos kraštą - Dvarai, dvarvietės“. Suarchyvuotas originalas 2012-02-28.
9. LVIA F. 694 Vilniaus Romos katalikų metropolijos kurija Ap. 1 B. 3273.
10. LMA biblioteka, F 11-45.
11. LVIA F.694. Vilniaus Romos katalikų metropolijos kurija Ap.1 B. 3273.
12. LVIA F.525. Vilniaus ir Kauno gubernijų žemdirbystės ir valstybės turtų valdyba Ap. 18 B.243.
13. Daugieliszki. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. I (Aa — Dereneczna). Warszawa, 1880, 912 psl. (lenk.)
14. Памэтная книжка Виленского учебного округа 1877 г.
15. Памэтная книжка народныхъ училищь 1892/93 у. г.
16. Ignalinos rajono savivaldybės savivaldybės tarybos 2009 m. sausio 28 d. sprendimas Nr. T-396 „Dėl Ignalinos rajono savivaldybės administracijos seniūnijų gyvenamųjų vietovių ar jų dalių suskirstymo į seniūnaitijas patvirtinimo“.
17. Гошкевич И. И. Виленская губернія: Полный списокъ населенныхъ мѣстъ со статистическими данными о каждомъ поселеніи, составленный по оффиціальнымъ свѣдѣниямъ. – Вильна, 1905.
18. Wykaz miejscowości Rzeczypospolitej Polskiej, tom I: Województwo wileńskie. – Warszawa, Główny urząd statystyczny Rzeczypospolitej Polskiej, 1938.
19. Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys). Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos, 1974.
20. Senasis Daugėliškis. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 3 (R–Ž). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1971, 182 psl.
21. Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
22. Senasis Daugėliškis. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, X t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1983. T.X: Samnitai-Šternbergas, 99 psl.
23. Senasis Daugėliškis. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987. // psl. 651
24. Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
25. Utenos apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2003.
26. Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013. Suarchyvuota 2022-04-08.
27. Kviklys B. Mūsų Lietuva. V., 1989, p. 675.

Nuorodos

• Daugėliškis. Mūsų Lietuva, T. 1. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1964. – 720 psl.
• Umbražiūnas K. Naujasis Daugėliškis // Nauja vaga.-1971, rugs. 25.;
• Kudirkienė R. Daugėliškis, kurio jau nėra // Kultūros barai.-1972, Nr. 7 ; Nauja vaga.-1972, rugp. 10.;
• Kudaba Č. Ignalinos rajonas. V., 1987;
• Daugėliškis // Kviklys B. Mūsų Lietuva. V., 1990, p. 721;
• Grudzinskas L. Napoleono kepurė // Lietuvos aidas, 1993, gruodis 10;
• Grudzinskas L. Žiedas su briliantu ir grafo širdis // Švyturys, 1996, gruodis;
• Daugudis V. Iš Daugėliškių praeities // Gimtinė, 1997, bal. 1-30, p. 3;
• Šiaudinis V. Paringio krašto praeitis. V., 1997;
• Lonskaitė J. Daugėliškis – dalis Aukštaitijos // Nauja vaga, 2000, rugs. 2 ;
• Karmonas A. Lietuvių genties didkelis (Šiaurės Rytų Lietuva). Švenčionys, 2005;
• Ignalinos miškų urėdija. Ignalinos girių paunksmėje. K., 2005;
• Šiaudinis V. Daugėliškio mokykla// Voruta, 2006, sau. 7, Nr. 1 (595); p. 4;
• J. Gordon Vaeth They Sailed the Skies – U. S. Navy Balloons And the Airship Program. Naval Institute Press, 2005, p. 84.;
• Čibiras M., Čibirienė M. Lyg sietu atsijota… V., 2007;
• Čibiras P. Senasis Daugėliškis – Čibirų giminės lopšys // Voruta, 1997, Nr. 5;
• Čibiras P. Prancisiaus ir Nastės Čibirų šeimos atsiminimai. V., 2005.;
• Senasis Daugėliškis // Nauja vaga, 2009-05-16, Nr. 37.
• Daugėliškio sentikiai Archyvuota kopija 2009-04-30 iš Wayback Machine projekto.

Aplinkinės gyvenvietės
	Vidiškės – 6 km	Naujasis Daugėliškis – 3 km	Mažėnai – 14 km
	Ignalina – 7 km		Mikalavas – 4 km
	Kazokinė – 8 km	Ceikiniai – 10 km	Mielagėnai – 14 km

Straipsnis „Senasis Daugėliškis“ yra paskelbtas pavyzdiniu, taigi pripažintas vienu geriausių lietuviškosios Vikipedijos straipsnių. Jei matote, kaip pagerinti straipsnį nekenkiant prieš tai darytam darbui, visada prašome prisidėti.