Azərbaycan
Deutschland
Lietuva
Malta
ශ්රී ලංකාව
Türkmenistan
Türkiyə
Украина
Rusijos imperijos istorija apima laikotarpį kada pasibaigus Šiaurės karui ir pasirašius Ništato taikos sutartį Rusija bu
Rusijos imperijos istorija
Rusijos imperijos istorija apima laikotarpį, kada pasibaigus Šiaurės karui ir pasirašius Ništato taikos sutartį, Rusija buvo iškilmingai paskelbta imperija iki 1917 m. revoliucijos, kada į valdžią atėjo bolševikai.
| Rusijos istorija |
| : |
| Naugardo Rusia, Rusios kaganatas |
| Kijevo Rusia (Riurikaičiai) |
| Rusios kunigaikštystės: |
| Naugardas, Pskovas, Vladimiras-Suzdalė |
| Mongolų imperija () |
| Maskvos Didžioji Kunigaikštystė |
| Romanovų dinastija |
| Rusijos imperija |
| Rusijos revoliucijos: |
| 1905–1907 m., Vasario, Spalio |
| Rusijos pilietinis karas |
| (Rusijos TFSR) |
| Rusija |
| Rusijos istoriniai regionai: |
| Rusia, Karelija, Ingrija, Zavoločjė, Permė, , Jugra, Pavolgys, Ponto stepė, |
Petro I valdymo laikotarpis (1682–1725 m.)
Petras I įsitvirtino soste negailestingai kovodamas su savo priešininkais. Ne tik pirmieji jo valdymo žingsniai, bet ir visas viešpatavimo laikotarpis buvo aplaistytas Rusijos žmonių krauju. Kita vertus, Petras I pradėjo naują Rusijos istorijos epochą. Ją galima vadinti pirmąja Rusijos pertvarka, kurią įgyvendinant buvo bandoma remtis Vakarų patirtimi.
Petras I nekeitė ankstesnės užsienio politikos, jis tik energingai ėmėsi ją įgyvendinti. Jis bandė įveikti Rusijos ekonomikos ir kultūros atsilikimą, jos uždarumą, tad stengėsi plėtoti politinius, prekybinius, kultūrinius ryšius su Europos kraštais. Tam reikėjo patogaus ir saugaus išėjimo į jūrą. Rusija galėjo jį įgyti tik nukariavusi kitus kraštus ir tautas. Petras I manė būsiant tikslinga Rusijai įsitvirtinti Juodosios jūros šiauriniuose pakraščiuose ir ten esančiuose uostuose. Po XVII a. pabaigoje surengtų dviejų nepasisekusių žygių į Krymą, Rusijos kariuomenė pradėjo pulti turkų Azovo tvirtovę. Petras I surengė du Azovo žygius. Antrojo metu rusai užėmė Azovą, bet nepajėgė jo išlaikyti. Viltis užmegzti ryšius su Europa per Juodąją jūrą žlugo.
1725–1762 m
1725 m. Petras I mirė, nepaskyręs sosto įpėdinio. Po jo mirties iki 1801 m. Rusijoje įvyko bene 7 rūmų perversmai. Rusiją valdė moterys, kūdikiai ar šiaip į valdovus nelabai tinkantys žmonės. Rusijos carai pamažu tolo nuo Romanovų kamieno, kol pagaliau liko tik dinastijos pavardė. Rūmų perversmai atspindėjo bajorijos ir senosios diduomenės tarpusavio kovą dėl vienokios ar kitokios baudžiavinės Rusijos raidos. Rusijoje bandė įsigalėti Kuršo vokiečiai. Tai ir paskatino rusus vienytis, nes Rusijoje užsieniečių niekuomet nemėgta ir jais nepasitikėta. Keičiantis šalies vadovams, keisdavosi ir vyriausybės socialinė politika. vos per 30 metų bajorija įgyjo daugybę teisių ir privilegijų. Bajorų baudžiauninkai buvo atleisti nuo priesaikos carui (už juos prisiekdavo jų ponas), bajorai gavo teisę rinkti iš savo baudžiauninkų valstybinius mokesčius, savo nuožiūra tremti nepaklusnius į Sibirą, buvo sutrumpintas bajorų valstybinės ar karo tarnybos laikas. Pagaliau buvo paskelbtos bajorijos laisvės. Po daugelio rūmų perversmų visi Rusijos žemvaldžiai susiliejo į vieną bajorų luomą.
Rusijos imperatoriai mirus Petrui I:
-
Jekaterina I
1725–1727 m. -
Petras II
1728–1730 m. -
Ana Ivanovna
1730–1740 m. -
Ivanas VI
1740–1741 m. -
Elžbieta Petrovna
1741–1762 m. -
Petras III
1762 m. (6 mėn.)
Jekaterinos II valdymo laikotarpis (1762–1796 m.)
Rusijos imperatorių virtinėje išsiskiria Jekaterina II, nuosekli Petro I vidaus ir užsienio politikos tęsėja. Jekaterina II buvo gana išsilavinusi, protinga ir energinga moteris. Įžengdama į sostą ji pareiškė saugosianti vienvaldystę ir „nepaliestą imperiją“. Siekdama populiarumo, Jekaterina II dėjosi rusiškų papročių ir stačiatikybės gerbėja, o užsienyje rodėsi kaip „apšviestojo absoliutizmo“ šalininkė. Atsidėkodama už savo sostą, ji bajorams išdalino daug valstybinių, rūmų ir buvusių vienuolynų žemių su baudžiauninkais.
Jekaterina II pertvarkė senatą. Bajorų interesus reiškiantis senatas buvo suskaidytas ir prarado politinę reikšmę. Iš įvairių luomų atstovų buvo sudaryta komisija naujam Teisynui perengti, nes 1649 m. Soboro teisynas paseno. Tačiau ji greitai buvo paleista ir teisyno neparengė.
Jekaterina II atkakliai plėtė imperijos teritoriją, XVIII a. antroje pusėje Rusija siekė įsigalėti Juodojoje jūroje, be to, paversti Lenkijos–Lietuvos valstybę savo protektoratu ar ją prisijungti. Rusijos stiprėjimas, jos ekspansionistinė politika buvo neparanki ne tik jos kaimynėms, bet ir Anglijai, Prancūzijai. Rusijai savo ruožtu daug rūpesčių kėlė Austrijos laviravimas, Prūsijos stiprėjimas. Verždamasi į pietus, Rusija įsigyjo dar vieną priešą – Persiją. Teisindama savo ekspansiją, Rusija skelbėsi rusėnų ir kai kurių kitų tautų gynėja ir globėja.
Jekaterinos II valdymo metu (1773–1775 m.) įvyko didžiausias Rusijos istorijoje valstiečių sukilimas, vadovaujamas Jemeljano Pugačiovo, norint užimti Rusijos sostą. Sukilėliai buvo sutriuškinti.
Pirmasis Rusijos–Turkijos karas
Įsitvirtinusi prie Baltijos, Rusija ėmė veržtis prie Juodosios jūros. 1768–1774 m. vyko pirmasis Rusijos–Turkijos karas, kurį pradėjo Osmanų imperija. Karas Rusijai nebuvo labai sėkmingas, bet ji vis dėlto pasiekė nemažų laimėjimų. 1774 m. Kiučiuk Kainardžios kaimelyje buvo pasirašyta taikos sutartis. Rusija gavo Kabardos teritoriją Šiaurės Kaukaze, žemes, esančias tarp Dniepro ir Pietų Bugo, nemažus plotus prie Azovo jūros ir laisvą priėjimą prie Juodosios jūros. Jos prekiniai laivai galėjo laisvai plaukioti Bosforo ir Dardanelų sąsiauriais. Turkija pripažino Krymo chanato nepriklausomybę, taigi atidavė jį Rusijos malonei. Nuo tol Rusija ėmė įsigalėti prie Juodosios jūros.
Rusijai neužteko išėjimo į Juodąją jūrą. Sutvarkiusi su įvestos kariuomenės pagalba Kryme kilusią sumaištį, ji privertė Krymo chaną atsisakyti sosto. 1783 m. Krymas buvo oficialiai prijungtas prie Rusijos.
Antrasis Rusijos–Turkijos karas
Po Krymo prijungimo labai pablogėjo Rusijos santykiai su Osmanų imperija. Ši griežtai reikalavo, kad Rusija grąžintų Krymą ir nesikištų į Kaukazo reikalus. Dėl to kilo antrasis Rusijos–Turkijos karas (1787–1791 m.). Didelė Turkijos kariuomenė negalėjo atsilaikyti prieš gerai išmokytą ir puikiai ginkluotą rusų kariuomenę. 1791 m. Jasuose buvo pasirašyta taikos sutartis. Turkija pripažino Krymo prijungimą prie Rusijos. Be to, Rusija gavo žemes, esančias tarp Pietų Bugo ir Dniestro. Paspartėjo Naujosios Rusijos kolonizavimas, jūros pakrantėje pradėjo augti nauji miestai.
Pavelo I trumpalaikis valdymas (1796–1801 m.)
Mirus Jekaterinai II, penkerių metų laikotarpį (1796–1801 m.) Rusijos imperiją valdė Petro III ir Jekaterinos II sūnus Pavelas I. Apribojo bajorų privilegijas ir lažą iki 3 dienų per savaitę. 1796 m. Pavelo I įsakymu buvo amnestuotas 1794 m. sukilimo vadas Tadas Kosciuška. Tuo trumpu laikotarpiu Rusijoje subrendo ir buvo įvykdytas paskutinis rūmų perversmas. Nepatenkinti caro vidaus ir užsienio politika, sąmokslininkai pasmaugė jį miegamajame. Apie sąmokslą žinojo ir sosto įpėdinis Aleksandras.
Aleksandro I laikotarpis (1801–1825 m.)
Tapęs caru, Aleksandras I iškilmingai pažadėjo valdysiąs pagal „senelės Jekaterinos Didžiosios įstatymus ir širdį“, t. y. atsiribosiąs nuo nenuoseklios ir bajorijai netinkamos tėvo politikos. Kol įsitvirtino soste, Aleksandras I dažnai tardavosi su savo „jaunaisiais bičiuliais“, kurių būrelis buvo vadinamas „Neviešu komitetu“.
1802 m. buvo įgyvendinta seniai pribrendusi centrinių vykdomosios valdžios institucijų reforma. Vietoje atgyvenusios Petro I laikų kolegijų sistemos buvo įsteigtos ministerijos, kurioms vadovavo pačiam carui atsakingi ministrai. Liberalios kalbos vyriausybės sluoksniuose baigėsi. Vyriausybė, bandydama bent kiek pakelti valdininkų kvalifikaciją, išleido įsaką, pagal kurį norint gauti aštuntos klasės ir didesnį rangą reikėjo turėti universiteto diplomą arba laikyti kvalifikacinius egzaminus iš gimnazijos kurso.
Naują Aleksandro I politikos kurą atspindėjo Aleksejaus Arakčejevo iškilimas. Aleksandras I labai juo pasitikėjo, skyrė į atsakingus postus, bet vadindavo jį niekšu. Arakčejevas iš tikrųjų buvo vyriausybės vadovas, nes tik jis informuodavo carą apie ministerijų veiklą ir ministrų sumanymus. Šis itin stropus valdininkas atstovavo svarbiausiai caro visuomenės atramai – smulkiajai ir vidutinei bajorijai. Arakčejevas niekada neprieštaravo reformoms ir, caro liepiamas, net bandė rengti Valstiečių reformos projektą. Tačiau pats reformomis netikėjo. Arakčejevas suformavo Rusijoje gana griežtą režimą, smulkmeniškai reglamentuojantį ir prižiūrintį visas gyvenimo sritis.
Užsienio politika
XIX a. pradžioje Rusija buvo įsivėlusi į keletą karų. ji kariavo su Prancūzija (1805, 1806–1807, 1812 m.), Persija (1805–1813 m.), Osmanų imperija (1806–1812 m.), Švedija (1808–1809 m.). Ypač sunkūs Rusijai buvo du pirmieji karai su Prancūzija. Rusija pati juos pradėjo ir abu pralaimėjo. Po antrojo karo pasirašyta Tilžės taika nepatenkino abiejų šalių ir labai užgavo rusų savimeilę.
Tačiau svarbiausias XIX a. pradžios Rusijos istorijos įvykis buvo 1812 m. karas su Prancūzija. Jis subrandino rusų patriotizmą, ypač tarp bajorijos, kuriai ligtol beveik netekdavo net rusiškai kalbėti, nes pagal to meto madą ne tik viešumoje, bet ir namie buvo kalbama tik prancūziškai.
XIX a. pradžioje ne kartą keitėsi Rusijos vakarinės sienos. Po paskutinio karo su Švedija (1808–1809 m.) Rusija prisijungė Suomiją ir Alandų salas. Iš prijungtų teritorijų buvo sudaryta Suomijos didžioji kunigaikštystė, kuri Rusijos imperijoje turėjo autonomiją. Pagal 1812 m. Bukarešto taikos su Turkija sąlygas Rusija gavo Besarabiją – nemažą teritoriją, esančią tarp Dniestro ir Pruto upių. Pagaliau pagal 1815 m. Vienos kongreso sąlygas Rusijai teko buvusios Varšuvos kunigaikštystės teritorija – nemažai lenkų žemių, Varšuva ir Lietuvos užnemunė. Iš šitų teritorijų buvo sudaryta Lenkijos karalystė, iki 1831 m. turėjusi savo konstituciją ir ribotą autonomiją.
Nikolajaus I laikotarpis (1825–1855 m.)
Nikolajaus I laikais buvo dar labiau centralizuotas ir subiurokratintas valdymo aparatas, bet karinės gyvenvietės – panaikintos. Caro rūmuose vėl pasirodė daug Pabaltijo gubernijų bajorų vokiečių. Buvo pertvarkyta politinė policija, jai vadovauti įsteigtas jo imperatoriškosios didenybės nuosavos kanceliarijos Trečias skyrius, suformuotas žandarų korpusas. Teisės srityje vyko sisteminimo darbai (1832 m. Rusijos imperijos įstatymų sąvadas).
Užsienio politika
Nikolajaus I valdymo pradžioje Rusija stengėsi plėsti savo valdas Kaukaze, vėl atsinaujino karai su Persija (1826–1828 m.) ir Turkija (1828–1829 m.). Po jų Rusija prisijungė Rytų Armėniją. Nachičevanės chanystę ir pietines Azerbaidžano sritis. Siena tarp Rusijos ir Persijos nusistovėjo Arakso upe. Rusija visiškai įsitvirtino Kaspijos jūroje. Gavusi Juodosios jūros pakrantėje ruožą nuo Anapos iki Počio, ji galutinai įsiviešpatavo šiame regione.
XIX a. 4-ame ir 5-ame dešimtmetyje Rusija plėtė teritorijas ir Vidurinės Azijos prieigose ir stiprino strategines pozicijas. Dėl politinių intrigų be didesnio pasipriešinimo Rusijos vasalais tapo Vyresniojo žuzo (Semirečė) kazachai. Taigi beveik visas Kazachstanas buvo prijungtas prie imperijos.
6-jo dešimtmečio pradžioje Rusija toliau plėtė savo įtaką Krymo ir Juodosios jūros regionuose. 1853 m. ji užpuolė Turkiją ir įsivėlė į trejus metus trukusį konfliktą, žinomą kaip Krymo karas. Šiame kare Turkiją parėmė Vakarų Europos šalys ir Rusija patyrė pralaimėjimą, jos tolesnė ekspansija šiame regione buvo pristabdyta. Tuomet Rusijos imperija nukreipė žvilgsnį į Rytus – Ramiojo vandenyno pakrantes. Čia 1854 m. Rytų Sibiro generalgubernatorius Nikolajus Muravjovas pradėjo derybas su Kinija dėl rytinės Amūro dalies priklausomybės. Po kelerius metus trukusių derybų žymi dalis Amūro upės tapo Rusijos ir Kinija siena. 1858 m. čia atsikėlė pirmieji rusų kolonistai, Amūro pakrantėje buvo įkurtas Chabarovkos miestelis (vėliau – Chabarovskas). Jis tapo atramos punktu, iš kurio N. Muravjovas sparčiai plėtė carinės imperijos teritoriją į Rytus.
Aleksandro II laikotarpis (1855–1881 m.)
1855 m. Rusijoje caru tapo Aleksandras II. Rusijos kaimas buvo nualintas. Betrūko tik kibirkštėlės, kad kiltų naujas valstiečių karas. Ilgai užsibuvusi baudžiava stabdė krašto pažangą. Naujasis caras turėjo viešai Maskvos bajorijos atstovams pareikšti, kad teksią naikinti baudžiavą. 1857 m. pradžioje buvo įsteigtas Slaptasis komitetas baudžiavos panaikinimo projektams rengti ir svarstyti. Bet valdžia norėjo parodyti, kad baudžiavos panaikinimas yra savanoriška bajorijos auka ir tai daroma jos iniciatyva. 1861 m. vasario 19 d. caras pasirašė teisinius baudžiavos panaikinimo aktus – „Manifestą“ ir „Nuostatus“. Buvę baudžiauninkai gavo asmens laisvę, kai kurias turtines teises.
- Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Baudžiavos panaikinimo reforma.
Vidaus reformos
Panaikinus baudžiavą, reikėjo pertvarkyti ir daugelį visuomenės gyvenimo sričių – vietinį valdymą, teismus, švietimą, finansus, kariuomenę. Prasidėjo reformų laikai.
- Zemstvų ir miestų reforma
Pirmiausia Rusijoje buvo įvykdyta vietinio valdymo reforma – įvestos zemstvos. Jos turėjo geriau tvarkyti vietinį ūkį ir padėti administracijai valdyti kraštą. 1864 m. paskelbus zemstvų nuostatus, gubernijose ir apskrityse buvo kuriamos visų luomų renkamos zemstvų institucijos: susirinkimai (tvarkomoji grandis) ir valdybos (vykdomoji grandis). Zemstvų rinkimai buvo daugiapakopiai ir vyko atskirai keliose kurijose. Rinkimų sistema buvo grindžiama gana dideliu turto cenzu. Formaliai zemstvos buvo neluominės organizacijos. Bet kurijos iš tikrųjų buvo sudaromos pagal luomus. Daugumoje zemstvų vyravo bajorijos atstovai.
- Teismų reforma
Bene nuosekliausia buvo 1864 m. teismų reforma. Nauji teismų nuostatai skelbė, kad panaikinami senieji feodaliniai luominiai teismai ir kuriami bendri visų luomų žmonių teismai.
- Švietimo reforma
Svarbi buvo švietimo reforma, pašalinusi iki tol buvusius luominius apribojimus siekiantiesiems mokslo. 1863 m. valdžia paskelbė naujus Universitetų nuostatus. Nuo tol bet kurio luomo atstovai be apribojimų galėjo stoti į universitetą arba į betkurią aukštąją technikos mokyklą. Tačiau moterys į šiąs aukštąsias mokyklas nebuvo priimamos. 1869 m. pradėti steigti aukštieji moterų kursai, kuriuose buvo mokoma pagal universitetų programas.
- Karinė reforma
Buvo įvykdyta ir karinė reforma. Karybos pertvarkymai prasidėjo 1862 m. ir truko iki 1874 m., kol buvo įvesta visuotinė karinė prievolė vietoje iki tol buvusio prievartinio rekrutų rinkimo į kariuomenę. Nuo tol Rusijos kariuomenėje tarnavo visų luomų žmonės. Karininkais galėjo būti ne tik bajorai, bet ir kitų luomų atstovai, baigę gimnaziją.
Karinė reforma sustiprino Rusijos kariuomenę, sudarė sąlygas turėti apmokytą rezervą.
Užsienio politika
XIX a. 7-ojo dešimtmečio pradžioje Rusijos imperija pagrindinį dėmesį sutelkė plėtrai į Rytus ir Viduriniąją Aziją. Rytuose rusų ekspedicijos pasiekė Ramiojo vandenyno pakrantes. 1860 m. čia pradedama Vladivostoko uosto statyba. Kinijai teko pripažinti šiuos rusų užkariavimus.
Panašiu laikotarpiu Rusija pradėjo karinę ekspansiją į Viduriniąją Aziją. 1864 m. carinės imperijos kariuomenė sutriuškino ir užgrobė Kokandos, Chivos, Bucharos ir įsitvirtino visoje vakarinėje Kaspijos jūros pakrantėje.
Nikolajaus II laikotarpis (1894–1917 m.)
XX a. pradžioje Rusija vėl virto didelių socialinių ir politinių prieštaravimų vieta. Septinto ir aštunto dešimtmečio reformos paspartino kapitalizmo raidą Rusijoje, bet savo atsilikimo ji neįveikė. Dešimtojo dešimtmečio pramonės plėtra Rusijoje sąlygojo buržuazijos ir darbininkų klasių formavimąsi. Tai paskatino ir radikalių partijų formavimąsi. Skirtingai nuo Vakarų Europos šalių, daugumą Rusijos pramonės valdė užsieniečiai bei valstybė, taigi čia darbininkų klasė buvo stipresnė, o buržuazija – silpnesnė nei Vakaruose. Darbininkai ir valstiečiai pirmieji įsteigė politines partijas, nes bajorija bei turtingi miestiečiai buvo politiškai neaktyvūs. Dešimto dešimtmečio pabaigoje ir pirmo XX a. dešimtmečio pradžioje buvusios pasibaisėtinos darbo sąlygos, dideli mokesčiai bei noras turėti savo žemės sukeldavo dažnus streikus bei valstiečių neramumus. Šios aplinkybės skatino įvairių tautybių miestiečius kurti liberalių ir konservatyvių pakraipų partijas.
Įvairių tautų socialistai taip pat formavo savo partijas. Rusijos lenkai, kurie kentėjo nuo nemažos administracinės ir edukacinės rusifikacijos, 1892 Paryžiuje įkūrė nacionalistinė Lenkų socialistų partiją. Partijos įkūrėjai tikėjosi, kad tai padės suvienyti Lenkiją, kurios teritorijos buvo padalintos tarp Austrijos-Vengrijos, Vokietijos ir Rusijos. 1897 žydų darbininkai Rusijoje sukūrė Bendrąją žydų profsąjungą, kuri netrukus išpopuliarėjo vakarinėje Ukrainoje, Baltarusijoje, Lietuvoje ir Lenkijoje. Rusijos socialdemokratų darbininkų partija buvo įkurta 1898. Suomijos socialdemokratai laikėsi atskirai, bet Latvijos ir Gruzijos socialdemokratai siejo save su Rusijos socialdemokratais. Armėnai aktyviai politiškai dalyvavo tiek Rusijos, tiek Otomanų imperijos politiniame gyvenime. Politiškai aktyvūs musulmonai gyvenantys Rusijoje linko prie pan-islamiškų ir pan-turkiškų judėjimų Egipte ir Otomanų imperijoje. Kiti rusai, suliejo senųjų populistų idėjas su miestų socialistais ir taip suformavo didžiausią iš radikalių judėjimų – Socialistų-revoliucionierių partiją. Ši partija apjungė revoliucines doktrinas su smurtiniu radikalizmu.
Vladimiras Uljanovas (Leninas) buvo vienas talentingiausių socialistų revoliucionierių. Dešimtajame dešimtmetyje jis sugebėjo įtikinti jaunus radikalus marksizmo idėjomis, taip juos atitraukdamas nuo populizmo. 1895–1899 ištremtas į Sibirą, jis buvo vienas iš pagrindinių Rusijos socialdemokratų darbo partijos taktikų. 1900 gruodžio mėn. jis įsteigė laikraštį. Savo knygoje Ką daryti?, Leninas išplėtojo teoriją, kad užsienyje leidžiamas laikraštis gali padėti sukurti centralizuotą revoliucionierių partiją ir taip padėti įvykdyti autokratinės vyriausybės perversmą. Šiam tikslui jis Rusijoje suorganizavo griežtą ir disciplinuotą partiją. Antrajame partijos kongrese 1903 jis privertė Bendrąją žydų profsajungą pasitraukti ir sukėlė skilimą tarp partijos narių, kurių daugumą atstovavo bolševikai, o mažumą – menševikai. Menševikai tuomet labiau tikėjo darbininkų spontaniškumu nei griežta organizacine taktika. Lenino darbininkų ir valstiečių sąjungos idėja iš tiesų buvo artimesnė ideologijai neigu marksizmui ar Engelso teorijoms. Jauni bolševikai, tokie kaip Stalinas ir žiūrėjo į Leniną kaip į partijos lyderį.
1905 m. sausio 9 d. (pagal naująjį kalendorių – 22) d. caro valdžia, pasitelkusi armiją, sušaudė taikią 140 tūkst. darbininkų demonstraciją, nešančią į caro rūmus peticiją, kurioje buvo reikalaujama pagerinti darbininkų padėtį, amnestuoti politinius kalinius ir sušaukti Steigiamąjį susirinkimą. Beveik tūkstantis žmonių žuvo, keli tūkstančiai buvo sužeisti.
- Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje 1905–1907 m. Rusijos revoliucija.
Nuorodos
- Rusijos imperija Archyvuota kopija 2008-03-02 iš Wayback Machine projekto.
- Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Rusijos revoliucija.
Autorius: www.NiNa.Az
Išleidimo data:
vikipedija, wiki, lietuvos, knyga, knygos, biblioteka, straipsnis, skaityti, atsisiųsti, nemokamai atsisiųsti, mp3, video, mp4, 3gp, jpg, jpeg, gif, png, pictu, mobilusis, porn, telefonas, android, iOS, apple, mobile telefl, samsung, iPhone, xiomi, xiaomi, redmi, pornografija, honor, oppo, Nokia, Sonya, mi, pc, web, kompiuteris, Informacija apie Rusijos imperijos istorija, Kas yra Rusijos imperijos istorija? Ką reiškia Rusijos imperijos istorija?
Rusijos imperijos istorija apima laikotarpį kada pasibaigus Siaures karui ir pasirasius Nistato taikos sutartį Rusija buvo iskilmingai paskelbta imperija iki 1917 m revoliucijos kada į valdzia atejo bolsevikai Rusijos istorija Naugardo Rusia Rusios kaganatasKijevo Rusia Riurikaiciai Rusios kunigaikstystes Naugardas Pskovas Vladimiras SuzdaleMongolu imperija Maskvos Didzioji KunigaikstysteRomanovu dinastijaRusijos imperijaRusijos revoliucijos 1905 1907 m Vasario SpalioRusijos pilietinis karas Rusijos TFSR RusijaRusijos istoriniai regionai Rusia Karelija Ingrija Zavolocje Perme Jugra Pavolgys Ponto stepe Petro I valdymo laikotarpis 1682 1725 m Petras I pirmasis Rusijos imperatorius Petras I įsitvirtino soste negailestingai kovodamas su savo priesininkais Ne tik pirmieji jo valdymo zingsniai bet ir visas viespatavimo laikotarpis buvo aplaistytas Rusijos zmoniu krauju Kita vertus Petras I pradejo nauja Rusijos istorijos epocha Ja galima vadinti pirmaja Rusijos pertvarka kuria įgyvendinant buvo bandoma remtis Vakaru patirtimi Petras I nekeite ankstesnes uzsienio politikos jis tik energingai emesi ja įgyvendinti Jis bande įveikti Rusijos ekonomikos ir kulturos atsilikima jos uzdaruma tad stengesi pletoti politinius prekybinius kulturinius rysius su Europos krastais Tam reikejo patogaus ir saugaus isejimo į jura Rusija galejo jį įgyti tik nukariavusi kitus krastus ir tautas Petras I mane busiant tikslinga Rusijai įsitvirtinti Juodosios juros siauriniuose pakrasciuose ir ten esanciuose uostuose Po XVII a pabaigoje surengtu dvieju nepasisekusiu zygiu į Kryma Rusijos kariuomene pradejo pulti turku Azovo tvirtove Petras I surenge du Azovo zygius Antrojo metu rusai uzeme Azova bet nepajege jo islaikyti Viltis uzmegzti rysius su Europa per Juodaja jura zlugo 1725 1762 m1725 m Petras I mire nepaskyres sosto įpedinio Po jo mirties iki 1801 m Rusijoje įvyko bene 7 rumu perversmai Rusija valde moterys kudikiai ar siaip į valdovus nelabai tinkantys zmones Rusijos carai pamazu tolo nuo Romanovu kamieno kol pagaliau liko tik dinastijos pavarde Rumu perversmai atspindejo bajorijos ir senosios diduomenes tarpusavio kova del vienokios ar kitokios baudziavines Rusijos raidos Rusijoje bande įsigaleti Kurso vokieciai Tai ir paskatino rusus vienytis nes Rusijoje uzsienieciu niekuomet nemegta ir jais nepasitiketa Keiciantis salies vadovams keisdavosi ir vyriausybes socialine politika vos per 30 metu bajorija įgyjo daugybe teisiu ir privilegiju Bajoru baudziauninkai buvo atleisti nuo priesaikos carui uz juos prisiekdavo ju ponas bajorai gavo teise rinkti is savo baudziauninku valstybinius mokescius savo nuoziura tremti nepaklusnius į Sibira buvo sutrumpintas bajoru valstybines ar karo tarnybos laikas Pagaliau buvo paskelbtos bajorijos laisves Po daugelio rumu perversmu visi Rusijos zemvaldziai susiliejo į viena bajoru luoma Rusijos imperatoriai mirus Petrui I Jekaterina I 1725 1727 m Petras II 1728 1730 m Ana Ivanovna 1730 1740 m Ivanas VI 1740 1741 m Elzbieta Petrovna 1741 1762 m Petras III 1762 m 6 men Jekaterinos II valdymo laikotarpis 1762 1796 m Jekaterina II Rusijos imperatoriu virtineje issiskiria Jekaterina II nuosekli Petro I vidaus ir uzsienio politikos teseja Jekaterina II buvo gana issilavinusi protinga ir energinga moteris Įzengdama į sosta ji pareiske saugosianti vienvaldyste ir nepaliesta imperija Siekdama populiarumo Jekaterina II dejosi rusisku paprociu ir staciatikybes gerbeja o uzsienyje rodesi kaip apsviestojo absoliutizmo salininke Atsidekodama uz savo sosta ji bajorams isdalino daug valstybiniu rumu ir buvusiu vienuolynu zemiu su baudziauninkais Jekaterina II pertvarke senata Bajoru interesus reiskiantis senatas buvo suskaidytas ir prarado politine reiksme Is įvairiu luomu atstovu buvo sudaryta komisija naujam Teisynui perengti nes 1649 m Soboro teisynas paseno Taciau ji greitai buvo paleista ir teisyno neparenge Jekaterina II atkakliai plete imperijos teritorija XVIII a antroje puseje Rusija sieke įsigaleti Juodojoje juroje be to paversti Lenkijos Lietuvos valstybe savo protektoratu ar ja prisijungti Rusijos stiprejimas jos ekspansionistine politika buvo neparanki ne tik jos kaimynems bet ir Anglijai Prancuzijai Rusijai savo ruoztu daug rupesciu kele Austrijos laviravimas Prusijos stiprejimas Verzdamasi į pietus Rusija įsigyjo dar viena priesa Persija Teisindama savo ekspansija Rusija skelbesi rusenu ir kai kuriu kitu tautu gyneja ir globeja Jekaterinos II valdymo metu 1773 1775 m įvyko didziausias Rusijos istorijoje valstieciu sukilimas vadovaujamas Jemeljano Pugaciovo norint uzimti Rusijos sosta Sukileliai buvo sutriuskinti Pirmasis Rusijos Turkijos karas Rusijos Turkijos karo epizodas Stefano Torelli paveikslas Įsitvirtinusi prie Baltijos Rusija eme verztis prie Juodosios juros 1768 1774 m vyko pirmasis Rusijos Turkijos karas kurį pradejo Osmanu imperija Karas Rusijai nebuvo labai sekmingas bet ji vis delto pasieke nemazu laimejimu 1774 m Kiuciuk Kainardzios kaimelyje buvo pasirasyta taikos sutartis Rusija gavo Kabardos teritorija Siaures Kaukaze zemes esancias tarp Dniepro ir Pietu Bugo nemazus plotus prie Azovo juros ir laisva priejima prie Juodosios juros Jos prekiniai laivai galejo laisvai plaukioti Bosforo ir Dardanelu sasiauriais Turkija pripazino Krymo chanato nepriklausomybe taigi atidave jį Rusijos malonei Nuo tol Rusija eme įsigaleti prie Juodosios juros Rusijai neuzteko isejimo į Juodaja jura Sutvarkiusi su įvestos kariuomenes pagalba Kryme kilusia sumaistį ji priverte Krymo chana atsisakyti sosto 1783 m Krymas buvo oficialiai prijungtas prie Rusijos Antrasis Rusijos Turkijos karas Po Krymo prijungimo labai pablogejo Rusijos santykiai su Osmanu imperija Si grieztai reikalavo kad Rusija grazintu Kryma ir nesikistu į Kaukazo reikalus Del to kilo antrasis Rusijos Turkijos karas 1787 1791 m Didele Turkijos kariuomene negalejo atsilaikyti pries gerai ismokyta ir puikiai ginkluota rusu kariuomene 1791 m Jasuose buvo pasirasyta taikos sutartis Turkija pripazino Krymo prijungima prie Rusijos Be to Rusija gavo zemes esancias tarp Pietu Bugo ir Dniestro Paspartejo Naujosios Rusijos kolonizavimas juros pakranteje pradejo augti nauji miestai Pavelo I trumpalaikis valdymas 1796 1801 m Mirus Jekaterinai II penkeriu metu laikotarpį 1796 1801 m Rusijos imperija valde Petro III ir Jekaterinos II sunus Pavelas I Apribojo bajoru privilegijas ir laza iki 3 dienu per savaite 1796 m Pavelo I įsakymu buvo amnestuotas 1794 m sukilimo vadas Tadas Kosciuska Tuo trumpu laikotarpiu Rusijoje subrendo ir buvo įvykdytas paskutinis rumu perversmas Nepatenkinti caro vidaus ir uzsienio politika samokslininkai pasmauge jį miegamajame Apie samoksla zinojo ir sosto įpedinis Aleksandras Aleksandro I laikotarpis 1801 1825 m Aleksandras I Tapes caru Aleksandras I iskilmingai pazadejo valdysias pagal seneles Jekaterinos Didziosios įstatymus ir sirdį t y atsiribosias nuo nenuoseklios ir bajorijai netinkamos tevo politikos Kol įsitvirtino soste Aleksandras I daznai tardavosi su savo jaunaisiais biciuliais kuriu burelis buvo vadinamas Neviesu komitetu 1802 m buvo įgyvendinta seniai pribrendusi centriniu vykdomosios valdzios instituciju reforma Vietoje atgyvenusios Petro I laiku kolegiju sistemos buvo įsteigtos ministerijos kurioms vadovavo paciam carui atsakingi ministrai Liberalios kalbos vyriausybes sluoksniuose baigesi Vyriausybe bandydama bent kiek pakelti valdininku kvalifikacija isleido įsaka pagal kurį norint gauti astuntos klases ir didesnį ranga reikejo tureti universiteto diploma arba laikyti kvalifikacinius egzaminus is gimnazijos kurso Nauja Aleksandro I politikos kura atspindejo Aleksejaus Arakcejevo iskilimas Aleksandras I labai juo pasitikejo skyre į atsakingus postus bet vadindavo jį nieksu Arakcejevas is tikruju buvo vyriausybes vadovas nes tik jis informuodavo cara apie ministeriju veikla ir ministru sumanymus Sis itin stropus valdininkas atstovavo svarbiausiai caro visuomenes atramai smulkiajai ir vidutinei bajorijai Arakcejevas niekada nepriestaravo reformoms ir caro liepiamas net bande rengti Valstieciu reformos projekta Taciau pats reformomis netikejo Arakcejevas suformavo Rusijoje gana griezta rezima smulkmeniskai reglamentuojantį ir priziurintį visas gyvenimo sritis Uzsienio politika XIX a pradzioje Rusija buvo įsivelusi į keleta karu ji kariavo su Prancuzija 1805 1806 1807 1812 m Persija 1805 1813 m Osmanu imperija 1806 1812 m Svedija 1808 1809 m Ypac sunkus Rusijai buvo du pirmieji karai su Prancuzija Rusija pati juos pradejo ir abu pralaimejo Po antrojo karo pasirasyta Tilzes taika nepatenkino abieju saliu ir labai uzgavo rusu savimeile Rusijos kariuomene įzengianti į Paryziu 1814 m Taciau svarbiausias XIX a pradzios Rusijos istorijos įvykis buvo 1812 m karas su Prancuzija Jis subrandino rusu patriotizma ypac tarp bajorijos kuriai ligtol beveik netekdavo net rusiskai kalbeti nes pagal to meto mada ne tik viesumoje bet ir namie buvo kalbama tik prancuziskai XIX a pradzioje ne karta keitesi Rusijos vakarines sienos Po paskutinio karo su Svedija 1808 1809 m Rusija prisijunge Suomija ir Alandu salas Is prijungtu teritoriju buvo sudaryta Suomijos didzioji kunigaikstyste kuri Rusijos imperijoje turejo autonomija Pagal 1812 m Bukaresto taikos su Turkija salygas Rusija gavo Besarabija nemaza teritorija esancia tarp Dniestro ir Pruto upiu Pagaliau pagal 1815 m Vienos kongreso salygas Rusijai teko buvusios Varsuvos kunigaikstystes teritorija nemazai lenku zemiu Varsuva ir Lietuvos uznemune Is situ teritoriju buvo sudaryta Lenkijos karalyste iki 1831 m turejusi savo konstitucija ir ribota autonomija Nikolajaus I laikotarpis 1825 1855 m Nikolajaus I laikais buvo dar labiau centralizuotas ir subiurokratintas valdymo aparatas bet karines gyvenvietes panaikintos Caro rumuose vel pasirode daug Pabaltijo guberniju bajoru vokieciu Buvo pertvarkyta politine policija jai vadovauti įsteigtas jo imperatoriskosios didenybes nuosavos kanceliarijos Trecias skyrius suformuotas zandaru korpusas Teises srityje vyko sisteminimo darbai 1832 m Rusijos imperijos įstatymu savadas Uzsienio politika Nikolajus I Nikolajaus I valdymo pradzioje Rusija stengesi plesti savo valdas Kaukaze vel atsinaujino karai su Persija 1826 1828 m ir Turkija 1828 1829 m Po ju Rusija prisijunge Rytu Armenija Nachicevanes chanyste ir pietines Azerbaidzano sritis Siena tarp Rusijos ir Persijos nusistovejo Arakso upe Rusija visiskai įsitvirtino Kaspijos juroje Gavusi Juodosios juros pakranteje ruoza nuo Anapos iki Pocio ji galutinai įsiviespatavo siame regione XIX a 4 ame ir 5 ame desimtmetyje Rusija plete teritorijas ir Vidurines Azijos prieigose ir stiprino strategines pozicijas Del politiniu intrigu be didesnio pasipriesinimo Rusijos vasalais tapo Vyresniojo zuzo Semirece kazachai Taigi beveik visas Kazachstanas buvo prijungtas prie imperijos 6 jo desimtmecio pradzioje Rusija toliau plete savo įtaka Krymo ir Juodosios juros regionuose 1853 m ji uzpuole Turkija ir įsivele į trejus metus trukusį konflikta zinoma kaip Krymo karas Siame kare Turkija pareme Vakaru Europos salys ir Rusija patyre pralaimejima jos tolesne ekspansija siame regione buvo pristabdyta Tuomet Rusijos imperija nukreipe zvilgsnį į Rytus Ramiojo vandenyno pakrantes Cia 1854 m Rytu Sibiro generalgubernatorius Nikolajus Muravjovas pradejo derybas su Kinija del rytines Amuro dalies priklausomybes Po kelerius metus trukusiu derybu zymi dalis Amuro upes tapo Rusijos ir Kinija siena 1858 m cia atsikele pirmieji rusu kolonistai Amuro pakranteje buvo įkurtas Chabarovkos miestelis veliau Chabarovskas Jis tapo atramos punktu is kurio N Muravjovas sparciai plete carines imperijos teritorija į Rytus Aleksandro II laikotarpis 1855 1881 m Aleksandras II imperatorius panaikines baudziava Rusijoje 1855 m Rusijoje caru tapo Aleksandras II Rusijos kaimas buvo nualintas Betruko tik kibirksteles kad kiltu naujas valstieciu karas Ilgai uzsibuvusi baudziava stabde krasto pazanga Naujasis caras turejo viesai Maskvos bajorijos atstovams pareiksti kad teksia naikinti baudziava 1857 m pradzioje buvo įsteigtas Slaptasis komitetas baudziavos panaikinimo projektams rengti ir svarstyti Bet valdzia norejo parodyti kad baudziavos panaikinimas yra savanoriska bajorijos auka ir tai daroma jos iniciatyva 1861 m vasario 19 d caras pasirase teisinius baudziavos panaikinimo aktus Manifesta ir Nuostatus Buve baudziauninkai gavo asmens laisve kai kurias turtines teises Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Baudziavos panaikinimo reforma Vidaus reformos Panaikinus baudziava reikejo pertvarkyti ir daugelį visuomenes gyvenimo sriciu vietinį valdyma teismus svietima finansus kariuomene Prasidejo reformu laikai Zemstvu ir miestu reforma Pirmiausia Rusijoje buvo įvykdyta vietinio valdymo reforma įvestos zemstvos Jos turejo geriau tvarkyti vietinį ukį ir padeti administracijai valdyti krasta 1864 m paskelbus zemstvu nuostatus gubernijose ir apskrityse buvo kuriamos visu luomu renkamos zemstvu institucijos susirinkimai tvarkomoji grandis ir valdybos vykdomoji grandis Zemstvu rinkimai buvo daugiapakopiai ir vyko atskirai keliose kurijose Rinkimu sistema buvo grindziama gana dideliu turto cenzu Formaliai zemstvos buvo neluomines organizacijos Bet kurijos is tikruju buvo sudaromos pagal luomus Daugumoje zemstvu vyravo bajorijos atstovai Teismu reforma Bene nuosekliausia buvo 1864 m teismu reforma Nauji teismu nuostatai skelbe kad panaikinami senieji feodaliniai luominiai teismai ir kuriami bendri visu luomu zmoniu teismai Svietimo reformaB Kustodijevo paveikslas Manifesto skaitymas valstieciu isvadavimas 1907 m Svarbi buvo svietimo reforma pasalinusi iki tol buvusius luominius apribojimus siekiantiesiems mokslo 1863 m valdzia paskelbe naujus Universitetu nuostatus Nuo tol bet kurio luomo atstovai be apribojimu galejo stoti į universiteta arba į betkuria aukstaja technikos mokykla Taciau moterys į sias aukstasias mokyklas nebuvo priimamos 1869 m pradeti steigti aukstieji moteru kursai kuriuose buvo mokoma pagal universitetu programas Karine reforma Buvo įvykdyta ir karine reforma Karybos pertvarkymai prasidejo 1862 m ir truko iki 1874 m kol buvo įvesta visuotine karine prievole vietoje iki tol buvusio prievartinio rekrutu rinkimo į kariuomene Nuo tol Rusijos kariuomeneje tarnavo visu luomu zmones Karininkais galejo buti ne tik bajorai bet ir kitu luomu atstovai baige gimnazija Karine reforma sustiprino Rusijos kariuomene sudare salygas tureti apmokyta rezerva Uzsienio politika XIX a 7 ojo desimtmecio pradzioje Rusijos imperija pagrindinį demesį sutelke pletrai į Rytus ir Viduriniaja Azija Rytuose rusu ekspedicijos pasieke Ramiojo vandenyno pakrantes 1860 m cia pradedama Vladivostoko uosto statyba Kinijai teko pripazinti siuos rusu uzkariavimus Panasiu laikotarpiu Rusija pradejo karine ekspansija į Viduriniaja Azija 1864 m carines imperijos kariuomene sutriuskino ir uzgrobe Kokandos Chivos Bucharos ir įsitvirtino visoje vakarineje Kaspijos juros pakranteje Nikolajaus II laikotarpis 1894 1917 m Nikolajaus II karunavimas XX a pradzioje Rusija vel virto dideliu socialiniu ir politiniu priestaravimu vieta Septinto ir astunto desimtmecio reformos paspartino kapitalizmo raida Rusijoje bet savo atsilikimo ji neįveike Desimtojo desimtmecio pramones pletra Rusijoje salygojo burzuazijos ir darbininku klasiu formavimasi Tai paskatino ir radikaliu partiju formavimasi Skirtingai nuo Vakaru Europos saliu dauguma Rusijos pramones valde uzsienieciai bei valstybe taigi cia darbininku klase buvo stipresne o burzuazija silpnesne nei Vakaruose Darbininkai ir valstieciai pirmieji įsteige politines partijas nes bajorija bei turtingi miestieciai buvo politiskai neaktyvus Desimto desimtmecio pabaigoje ir pirmo XX a desimtmecio pradzioje buvusios pasibaisetinos darbo salygos dideli mokesciai bei noras tureti savo zemes sukeldavo daznus streikus bei valstieciu neramumus Sios aplinkybes skatino įvairiu tautybiu miestiecius kurti liberaliu ir konservatyviu pakraipu partijas Įvairiu tautu socialistai taip pat formavo savo partijas Rusijos lenkai kurie kentejo nuo nemazos administracines ir edukacines rusifikacijos 1892 Paryziuje įkure nacionalistine Lenku socialistu partija Partijos įkurejai tikejosi kad tai pades suvienyti Lenkija kurios teritorijos buvo padalintos tarp Austrijos Vengrijos Vokietijos ir Rusijos 1897 zydu darbininkai Rusijoje sukure Bendraja zydu profsajunga kuri netrukus ispopuliarejo vakarineje Ukrainoje Baltarusijoje Lietuvoje ir Lenkijoje Rusijos socialdemokratu darbininku partija buvo įkurta 1898 Suomijos socialdemokratai laikesi atskirai bet Latvijos ir Gruzijos socialdemokratai siejo save su Rusijos socialdemokratais Armenai aktyviai politiskai dalyvavo tiek Rusijos tiek Otomanu imperijos politiniame gyvenime Politiskai aktyvus musulmonai gyvenantys Rusijoje linko prie pan islamisku ir pan turkisku judejimu Egipte ir Otomanu imperijoje Kiti rusai suliejo senuju populistu idejas su miestu socialistais ir taip suformavo didziausia is radikaliu judejimu Socialistu revoliucionieriu partija Si partija apjunge revoliucines doktrinas su smurtiniu radikalizmu Barikados Zemutiniame Naugarde 1905 1907 m revoliucijos metu Vladimiras Uljanovas Leninas buvo vienas talentingiausiu socialistu revoliucionieriu Desimtajame desimtmetyje jis sugebejo įtikinti jaunus radikalus marksizmo idejomis taip juos atitraukdamas nuo populizmo 1895 1899 istremtas į Sibira jis buvo vienas is pagrindiniu Rusijos socialdemokratu darbo partijos taktiku 1900 gruodzio men jis įsteige laikrastį Savo knygoje Ka daryti Leninas ispletojo teorija kad uzsienyje leidziamas laikrastis gali padeti sukurti centralizuota revoliucionieriu partija ir taip padeti įvykdyti autokratines vyriausybes perversma Siam tikslui jis Rusijoje suorganizavo griezta ir disciplinuota partija Antrajame partijos kongrese 1903 jis priverte Bendraja zydu profsajunga pasitraukti ir sukele skilima tarp partijos nariu kuriu dauguma atstovavo bolsevikai o mazuma mensevikai Mensevikai tuomet labiau tikejo darbininku spontaniskumu nei griezta organizacine taktika Lenino darbininku ir valstieciu sajungos ideja is tiesu buvo artimesne ideologijai neigu marksizmui ar Engelso teorijoms Jauni bolsevikai tokie kaip Stalinas ir ziurejo į Lenina kaip į partijos lyderį 1905 m sausio 9 d pagal naujajį kalendoriu 22 d caro valdzia pasitelkusi armija susaude taikia 140 tukst darbininku demonstracija nesancia į caro rumus peticija kurioje buvo reikalaujama pagerinti darbininku padetį amnestuoti politinius kalinius ir susaukti Steigiamajį susirinkima Beveik tukstantis zmoniu zuvo keli tukstanciai buvo suzeisti Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje 1905 1907 m Rusijos revoliucija NuorodosRusijos imperija Archyvuota kopija 2008 03 02 is Wayback Machine projekto Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Rusijos revoliucija