Pik Distrikto nacionalinis parkas

Pik Distrikto nacionalinis parkas
IUCN II kategorija (nacionalinis parkas)
Vinatso perėja
Vieta:	Jungtinė Karalystė (Anglija)
Pik Distrikto nacionalinis parkas
Koordinatės:	53°21′0″ š. pl. 1°50′0″ v. ilg. / 53.35000°š. pl. 1.83333°r. ilg. / 53.35000; 1.83333
Plotas:	1438 km²
Įkurtas:	1951 m.
Lankomumas:	13 mln. (2021 m.)
Valdymas:	National park authority
Vikiteka:	Pik Distrikto nacionalinis parkas

Pik Distrikto nacionalinis parkas (angl. The Peak District National Park; peak – smailė, district – sritis) – kalnuota vietovė centrinėje ir šiaurės Anglijoje, didesne dalimi esanti šiaurės Derbišyre, bet taip pat apima dalį Češyro, Didžiojo Mančesterio, Stafordšyro, ir Šiaurės bei Vakarų Jorkšyro.

Nacionalinis parkas įkurtas 1951 m., tai pirmasis nacionalinis parkas Britų salose. Srities reljefas labai įvairus, šiaurėje yra vadinamasis Dark Peak, kuriame vyrauja viržynai, o pietuose White Peak, kuriame reljefas žemas. Parką kasmet aplanko apie 13 milijonų žmonių. Pik Distriktas yra antras pagal lankomumą nacionalinis parkas pasaulyje (po Fudžijamos nacionalinio parko Japonijoje).

Pik Distrikto pietuose didesnė dalis yra aukštesnė nei 300 m, o aukščiausias taškas yra Kinder Skautas, kurio aukštis 636 m. Nepaisant parko pavadinimo, kraštovaizdžiui nebūdingos smailios viršūnės.

Nacionalinis parkas užima 1438 km² plotą.

Toponimija

Pik Distrikto aukštumos, kurių centras yra Derbišyre, istoriniuose šaltiniuose minimos kaip Peakland arba The Peak. Anglosaksų kronikose, datuojamose 924 m., regionas vadinamas Peaclond, kas senąja anglų kalba reiškia „kalvota žemė“. Šis kraštas buvo peksetų genties tėvynė. Renesanso laikotarpiu žymūs autoriai, tarp jų Tomas Hobsas, Danielis Defo ir Semiuelis Pipsas, vietovę vadino tiesiog „The Peak“.

Geografija

Pik Distriktas yra pietinė Peninų kalnų grandinės dalis, kurios didžioji teritorijos dalis iškilusi daugiau nei 300 m virš jūros lygio. Aukščiausias taškas – Kinder Skautas (636 m). Nepaisant pavadinimo, kraštovaizdį sudaro ne aštrios viršūnės, o apvalios kalvos, plynaukštės, slėniai ir klintiniai tarpekliai. Tai daugiausia kaimiškas kraštas, apsuptas didelių miestų – Mančesterio, Šefildo ir Derbio.

Nacionalinis parkas apima 1438 km² teritoriją, kurios didžioji dalis driekiasi per Derbišyrą, Stafordšyrą, Češyrą bei Jorkšyro dalis. Parko ribos nustatytos taip, kad išskirtų urbanizuotas ir pramonines zonas – pavyzdžiui, Bakstonas liko už parko ribų, nors yra apsuptas jo iš trijų pusių.

Geografiškai regionas skirstomas į dvi pagrindines dalis. Dark Peak daugiausia sudaro viržynų plynaukštės ir smiltainio skardžiai – tai retai apgyvendintos vietovės, besidriekiančios šiaurinėje ir vakarinėje parko dalyse. Tuo tarpu White Peak apima centrinę ir pietinę sritį, kur įsikūrusios dauguma gyvenviečių, o kraštovaizdį formuoja klintiniai tarpekliai ir dirbama žemė.

Apie 12 % parko teritorijos valdo „National Trust“, sauganti ekologiškai svarbias vietoves, įskaitant Kinder Skautą, Mam Torą, Dovdeilį ir Vinatso perėją. Parko administracija valdo apie 5 % teritorijos, o likusi žemė priklauso privatiems savininkams ir vandens tiekimo bendrovėms.

Gyvenvietės

Didžiausia Pik Distrikto nacionalinio parko gyvenvietė ir vienintelis miestas – Beikvelis, kuriame įsikūrusi parko administracija. Mieste stovi XIII a. pastatytas penkių arkų tiltas per Vajaus upę. Kastltonas garsėja pusbrangio mineralo „Blue John“ gavyba, o Imo kaimas – savanoriška izoliacija per Didįjį marą.Ideilas žinomas kaip pietinis 431 km ilgio „Pennine Way“ pėsčiųjų maršruto pradžios taškas. Parke yra aukščiausiai Jungtinėje Karalystėje esantis kaimas – Flešas (463 m virš jūros lygio).

Prie parko ribų įsikūrę Glosopas, Čapel en le Fritas, Bakstonas, Maklsfildas, Likas, Ašbornas, Matlokas ir Česterfildas. Bakstonas XVIII a. tapo prabangia sveikatingumo vietove, vystoma Devonšyro hercogų, o Matlok Bato SPA centras, išpopuliarėjo Viktorijos laikotarpiu. Heifildas yra prie pat Kinder Skauto, aukščiausio regiono taško. Kiti miestai ir kaimai, esantys prie parko ribų: Veili Bridžas, Hadfildas, Tintvistlas, Darli Deilas, Verksvertas, Stoksbridžas, Marsdenas ir Holmfertas.

Upės, rezervuarai ir kanalai

Pik Distrikto upės prasideda Dark Peak viržynuose ir White Peak aukštumose. Daugelis jų buvo užtvenktos, siekiant aprūpinti geriamuoju vandeniu aplinkinius regionus. Longdendeilio rezervuarų grandinė, baigta 1877 m., užtikrino nuolatinį vandens tiekimą vietos pramonei ir Mančesteriui.

Vakarinę parko dalį drenuoja Iterou, Goitas ir Teimas – Mersio upės intakai. Šiaurės rytuose teka Dono baseino upės, o pietuose ir rytuose – Trento intakai, iš kurių svarbiausia yra Dervento upė. Ji prasideda Bliklou aukštumose ir teka per Aukštutinio Dervento slėnį, kur suformuoti Haudeno, Dervento ir Leidibauerio rezervuarai.

Pik Distrikte kanalų nėra, tačiau Standedžo tuneliai po žeme kerta šiauriausią parko dalį. Anksčiau vietos vandens keliai maitino Maklsfildo, Aštono ir Hadersfildo kanalus. Pik Foresto kanalas buvo naudojamas kalkių transportavimui, o Kromfordo kanalas – švino kasykloms ir pramonei aptarnauti.

Klimatas

Dėl aukštumos reljefo ir geografinės padėties Pik Distrikte iškrenta gana daug kritulių – vidutiniškai apie 1 025 mm per metus. Dark Peak dėl didesnio aukščio paprastai yra drėgnesnis nei White Peak, tačiau vidutinė metinė temperatūra visame regione siekia apie 10,3 °C, panašiai kaip likusioje Anglijos dalyje.

Anksčiau Dark Peak aukštumose sniegas išsilaikydavo daugiau nei 70 dienų per metus, tačiau pastaraisiais dešimtmečiais ši trukmė sumažėjo. Vis dėlto kai kuriais metais sniegas išlieka ilgiau – pavyzdžiui, 2009 m. gruodį iškritęs sniegas ant kai kurių viršukalnių laikėsi iki 2010 m. gegužės.

2008 m. pradėta iniciatyva „Moorland Indicators of Climate Change“ tiria klimato kaitos poveikį vietos ekosistemai, ypač durpynams, kurie yra svarbūs anglies dvideginio kaupėjai. Tyrimuose analizuojama, kaip žmogaus veikla ir aplinkos pokyčiai veikia šių teritorijų būklę.

Geologija

Pik Distriktas susiformavo kaip karbono periodo nuosėdinių uolienų kupolas: centrinėje dalyje vyrauja karbonatinis kalkakmenis, o pakraščiuose – smiltainis, anglingieji sluoksniai ir retos magminės uolienos. Pietuose karbono sluoksnius dengia plonas triaso smiltainių sluoksnis. Vėlesni tektoniniai procesai pakėlė regioną kupolo forma, o erozija atidengė skirtingus uolienų sluoksnius. White Peak regione paviršiuje atsiveriantis kalkakmenis sudaro sąlygas urvų formavimuisi ir tarpekliais išraižytiems slėniams, tuo tarpu Dark Peak vyrauja smiltainio atodangos bei viržynų plynaukštės. Kalkakmenyje susiformavusiose mineralinėse gyslose nuo romėnų laikų buvo kasama švino rūda.

Per paskutinius du milijonus metų regioną bent kartą dengė ledynai, tačiau per paskutinį ledynmetį jis nebuvo visiškai apledėjęs. Tirpstantys ledynai suformavo kanalų sistemas ir prisidėjo prie kalkakmenio urvų plėtros. Kai kuriuose jų rasta laukinių gyvūnų liekanų, rodančių, kad čia klajojo gyvulių bandos.

Regiono kraštovaizdis lemia skirtingas ekologines zonas:klintys formuoja požemines upes ir urvus, smiltainis – vandeniui pralaidžias plynaukštes, o trapūs skalūnai kai kuriose vietose, pavyzdžiui, prie Mam Toro, sukelia nuošliaužas.

Ekologija

Dark Peak smiltainiai ir skalūnai sudaro palankias sąlygas viržynams ir durpynams, o pagrindinė žemės naudojimo paskirtis čia – avių ganyklos ir tetervinų medžioklės plotai. Kai kuriose vietovėse, ypač pietvakariuose, vykdoma ir žemdirbystė.White Peak kalkakmenio plynaukštėse žemės ūkis intensyvesnis – čia vyrauja pienininkystė, o ganyklos yra gerai prižiūrimos ir derlingos. Miškai sudaro apie 8 % nacionalinio parko teritorijos. Natūralūs plačialapiai miškai daugiausia auga White Peak slėniuose ir Dark Peak aukštumose, o aplink rezervuarus įveisti spygliuočių miškai.

Flora

White Peak būdingos kalkingos pievos, uosynai ir uolienų atodangos, kuriose auga kalkes mėgstantys augalai:vyriškoji gegužraibė (Orchis mascula), tamsialapis skiautalūpis (Epipactis atrorubens), musinis ofris (Ophrys insectifera), paprastasis saulenis (Helianthemum nummularium) ir pelkinė mandrauninkė (Parnassia). Unikali šio regiono buveinė – švino kasyklų šlaitai, kur aptinkami metalams atsparūs augalai – smiltinukė (Minuartia verna), melsvoji čiužutė (Thlaspi caerulescens) ir geltonoji našlaitė (Viola lutea).

Pik Distrikte auga dvi retos, tik čia aptinkamos augalų rūšys: Derbišyro vanagė (Hieracium naviense), randama Vinatso perėjoje, ir porų spalvos vanagė (Hieracium subprasinifolium), kuri ilgai laikyta išnykusia, kol 2017 m. buvo vėl atrasta. Taip pat čia auga endeminės Derbišyro plunksninės samanos (Thamnobryum angustifolium), kurių nedidelė populiacija išlikusi viename saugomame slėnyje.

Nuo 2002 m. Derbišyro grafystės gėle laikomas mėlynasis palemonas (Polemonium caeruleum), būdingas White Peak slėniams. Jis aptinkamas pievose, miškuose, skardžiuose ir prie upių, tačiau kaip laukinė rūšis natūraliai auga tik White Peak ir Jorkšyro Deilzuose.

Dark Peak vyrauja rūgščių dirvų augalai: šilinis viržis (Calluna vulgaris), juodoji varnauogė (Empetrum nigrum), mėlynės (Vaccinium myrtillus) ir kupstinis švylys (Eriophorum vaginatum). Po taršos sukeltų nuostolių į regiono pelkes pamažu sugrįžta kimininės samanos, ypač smailiašakis kiminas.

Fauna

Žinduoliai

Dauguma Pik Distrikto žinduolių yra plačiai paplitę visoje Jungtinėje Karalystėje, tačiau Dark Peak viržynuose gyvenantys baltieji kiškiai sudaro vienintelę laukinę šios rūšies populiaciją Anglijoje. Jie buvo įveisti Viktorijos laikais medžioklei.Tauriųjų elnių bandos, pabėgusios iš dvarų parkų, įsitvirtino Goito slėnio aukštupiuose ir Baslovo apylinkėse. Pik Distrikte taip pat aptinkami pilkieji ir baltieji kiškiai, rudieji ausyliai, lazdyninės miegapelės, ežiai, ūdros, šeškai, nakvišos, bei šikšnosparniai.Miškinės kiaunės populiacija regione neaiški – nors pastebėjimų būta, rūšis čia nėra dažna. 2018 m. kelyje tarp Riplio ir Belperio rastas žuvęs individas, spėjama, kilęs iš įveistos Velso populiacijos.

Paukščiai

Pik Distrikte aptinkamos daugelio Jungtinėje Karalystėje paplitusių paukščių rūšys. Dark Peak viržynuose peri kai kurios retesnės rūšys, įskaitant geltonsnapį čivylį,balinę pelėdą,dirvinį sėjiką,baltagurklį strazdą,kūltupį ir paprastąjį startsakalį. Šis regionas yra piečiausia geltonsnapio čivylio ir dirvinio sėjiko perėjimo vieta Anglijoje. Pik Distrikto viržynai įtraukti į Europos Sąjungos Specialiai Saugomų Teritorijų tinklą dėl ten perinčių plėšriųjų paukščių.

Komercinė tetervinų medžioklė Dark Peak regione lemia jų populiacijos palaikymą.Sakalai keleiviai ir paprastieji krankliai peri uolų atodangose, o jų populiacijos pastaraisiais metais auga. Nepaisant to, nelegali plėšriųjų paukščių medžioklė vis dar riboja retų rūšių, įskaitant vištvanagius ar javines linges, skaičių. Reaguodama į šią problemą, 2011 m. buvo įkurta Pik Distrikto „Plėšriųjų paukščių iniciatyva“, tačiau dėl nesutarimų ji nesulaukė laukiamo efekto.

Greitai tekantys regiono upeliai pritraukia kalnines kieles,vandeninius strazdus,krantinius tilvikus,didžiuosius dančiasnapius. Miškų ir plantacijų gyventojai – paprastosios raudonuodegės,margasparnės musinukės,žaliosios pečialindos bei alksninukai.Oligotrofiniai Dark Peak vandens telkiniai nėra palankūs paukščiams, tačiau Karsingtono ežeras ir Ogstono rezervuaras tampa laikina stotele migruojantiems tilvikams, žuvėdroms ir žąsims.

Paleontologiniai radiniai rodo, kad praeityje šiame regione gyveno ir dabar Britanijoje neaptinkamos rūšys, įskaitant baltapilvį alpinį čiurlį ir stepinį suopį. Žmogaus veiklos nulemti praradimai apima paprastosios jerubės, vakarinio kurtinio ir kilniojo erelio išnykimą.

Kiti taksonai

Pik Distrikte gyvena įvairūs varliagyviai ir ropliai: gyvavedžiai driežai, geltonskruosčiai žalčiai, skiauterėtieji tritonai ir trapieji gluodenai. Rytiniuose viržynuose gausu paprastųjų angių.

Vietinės žuvų rūšys apima atlantines lašišas, upėtakius, europinius ungurius,kūjagalvius, mažąsias nėges ir kiršlius. Derbišyro Vajaus upėje išlikusi unikali laukinė vaivorykštinių upėtakių populiacija.

Iš drugių čia aptinkami juodosios hesperijos, geltontaškiai ir mažieji melsviai, guobiniai uodeguočiai. Tarp naktinių drugių – įvairūs pelėdgalviai bei gelsvosios meškutės. Taip pat gyvena kalnų kamanės, violetiniai gegužvabaliai ir ilgakojai vėžiai.

Nacionalinis parkas

Pik Distrikto nacionalinis parkas – pirmasis nacionalinis parkas Jungtinėje Karalystėje, įsteigtas 1951 m. balandžio 17 d. Jis užima 1438 km² plotą ir kasmet sulaukia apie 13 mln. lankytojų. Dauguma teritorijos yra privačioje nuosavybėje, o didžiausias žemvaldys – organizacija „National Trust“, valdanti 12 % parko.

Parką administruoja Pik Distrikto nacionalinio parko valdyba, sudaryta iš 30 narių. Keturiolika jų skiria Aplinkos, maisto ir kaimo reikalų sekretorius, o likusius – vietos valdžios institucijos, kurių teritorijose yra parko dalys.

Istorija

Pik Distriktas buvo apgyvendintas nuo seniausių laikų, kaip rodo mezolito titnago dirbiniai ir archeologiniai radiniai Dovdeilio urvuose. Neolito laikotarpiu čia atsirado monumentalūs žemės pylimai ir pilkapiai, pavyzdžiui, Mardžeri Hilis.

Bronzos amžiuje regionas buvo tankiai gyvenamas, statyti akmenų ratai, pavyzdžiui, Arbor Lou ir Devynių Damų ratas.Geležies amžiuje atsirado piliakalnių tvirtovės, tarp jų – Mam Toro įtvirtinimai. Romėnai išnaudojo krašto mineralų išteklius, ypač šviną, kurį eksportavo per gerai išvystytą kelių tinklą. Bakstonas tuo metu buvo žinomas kaip Aquae Arnemetiae dėl savo mineralinių šaltinių.

VI a. šiaurinę regiono dalį užėmė anglosaksų gentis peksetai (Piko gyventojai), priklausę Mersijos karalystei. Iš šio laikotarpio išlikę pilkapiai, tarp jų Benti Greindžas, kuriame rastas to paties pavadinimo šalmas.

Kasyba ir karjerai

Viduramžiais Pik Distriktas buvo daugiausia žemės ūkio regionas, tačiau nuo XVI a. vis svarbesnė tapo kasyba. Be švino, čia buvo išgaunama anglis, fluoritai, varis, cinkas, geležis, manganas ir sidabras. Anglies kasyba daugiausia vyko vakaruose ir rytuose, didžiausią mastą pasiekė XVIII–XIX a. ir tęsėsi iki XX a. pradžios. Rytinėje dalyje anglis buvo naudojama švino lydymui, vakarinėje – kalkių deginimui. Švino gavyba klestėjo XVII–XVIII a., bet XIX a. viduryje pradėjo smukti, o paskutinė didelė kasykla užsidarė 1939 m. Dabar švinas išgaunamas tik kaip fluorito, barito ir kalcito gavybos šalutinis produktas. Unikalus regiono mineralas – „Blue John“ fluoritas, išsiskiriantis mėlynai geltona spalva. Jis retai kasamas dekoratyviniams tikslams, o Kastltone esantis „Blue John“ urvas yra populiari turistinė vieta. Pramoninė kalkakmenio gavyba prasidėjo XIX a. pabaigoje ir išliko svarbi iki šių dienų. Šiuo metu regione veikia dvylika didelių kalkakmenio karjerų, tarp jų Tunstedo – vienas didžiausių Europoje.

Tekstilės pramonė

Tekstilės gaminiai iš Pik Distrikto buvo eksportuojami šimtus metų. XIV a. pagrindinė prekė buvo neapdorota vilna, o vietos verpėjai ir audėjai garsėjo savo įgūdžiais. XVIII a. Ričardas Arkraitas sukūrė mechanizuotus audimo įrenginius, kurie paspartino gamybą. Jo fabrikai buvo nedideli, su natūraliu apšvietimu, o mašinos buvo varomos vandens ratais – dėl to regionas, turintis gausias upes ir drėgną klimatą, tapo tekstilės centru. Dėl darbo jėgos trūkumo kai kuriuose fabrikuose, pavyzdžiui, „Litton Mill“ ir „Cressbrook Mill“, dirbo vaikų prieglaudų auklėtiniai.

Vystantis technologijoms, siauri slėniai tapo netinkami dideliems garo varomiems fabrikams, tačiau regiono tekstilės pramonė išliko, specializuodamasi apdailos ir nišiniuose gaminiuose. Glosopas ypač klestėjo – iki Pirmojo pasaulinio karo čia veikė didžiausia pasaulyje tekstilės marginimo įmonė. Tačiau po 1929 m. ekonomikos krizės pramonė ėmė smukti.

Šiuolaikinė istorija

1932 m. „Kinder Trespass“ protestas tapo lūžiu kovoje už visuomenės teisę lankytis Britanijos viržynuose. Iki tol šios teritorijos priklausė žemvaldžiams ir buvo neprieinamos visuomenei. Šis įvykis prisidėjo prie nacionalinių parkų steigimo, o 1951 m. Pik Distriktas tapo pirmuoju nacionaliniu parku Jungtinėje Karalystėje. Svarbų vaidmenį jo įkūrime suvaidino aplinkosaugos aktyvistė Etelė Heitorntveit.

1965 m. čia atidarytas pirmasis ilgo nuotolio pėsčiųjų takas šalyje – „Pennine Way“, prasidedantis „Nags Head“ užeigoje, Ideilo vietovėje. Dar anksčiau, 1894 m., įkurta „Peak & Northern Footpaths Society“ (PNFS) siekė išsaugoti ir prižiūrėti pėsčiųjų takų tinklą. Ši draugija veikia iki šiol.

XX a. 7–ajame dešimtmetyje Sedlvort Mūro ir Vesendeno vietovės liūdnai išgarsėjo dėl vadinamųjų Durpynų žmogžudysčių (angl. Moors Murders).

Ekonomika

Žemės ūkis išlieka svarbia Pik Distrikto nacionalinio parko ekonomikos dalimi – daugiau nei 87 % jo teritorijos naudojama ūkininkavimui. Šiame sektoriuje dirba apie 3500 žmonių (18,5 % visų darbo vietų parke). Be to, bent trečdalis vietinių įmonių veikia žemės ūkio, miškininkystės ar žvejybos srityse.

Turizmas taip pat yra svarbi regiono ekonomikos dalis. Nors sektorius patyrė nuosmukį per pandemiją, 2022 m. duomenimis, Pik Distriktą kasmet aplanko apie 13 mln. turistų, sukuriama 2,5 mlrd. svarų sterlingų ekonominė vertė, o turizmo industrijoje dirba apie 31 000 žmonių.

Kiti reikšmingi sektoriai – gamyba ir kasyba. Didžiausias darbdavys yra Houpo cemento gamykla, o svarbiausia kasama žaliava – kalkakmenis, naudojamas kelių tiesybai ir cemento gamybai. Taip pat išgaunamas fluoritas, baritas ir kalcitas, o Kastltone nedideliais kiekiais kasamas dekoratyvinis „Blue John“ mineralas.

Bakstono ir Ašborno šaltiniai naudojami mineralinio vandens gamybai, o miškų plantacijos – medienos gavybai. Tarp kitų gamybos šakų išsiskiria „David Mellor“ stalo įrankių fabrikas Hadersidže, „Ferodo“ stabdžių kaladėlių gamykla Čapel en le Frite ir elektronikos gamykla Kastltone.

Turizmas

Pik Distrikto gamtos grožis buvo aprašytas jau 1636 m. Tomo Hobso veikale „De Mirabilibus Pecci“ („Septyni Pik Distrikto stebuklai“). Tačiau ne visi keliautojai žavėjosi šiuo kraštu – pavyzdžiui, Danielis Defo apibūdino Čatsvorto apylinkių dykynes kaip „tuščią ir staugiantį tyrlaukį“, o Piko urvą prie Kastltono paniekinamai pavadino „velnio užpakaliu“. Turizmas pradėjo augti XIX a. Viktorijos laikotarpiu, kai geležinkeliai suteikė geresnę prieigą prie regiono, o romantizmo epocha skatino domėjimąsi gamta. Leidiniai, pavyzdžiui, Džono Meivo „Derbišyro mineralogija“ (1802 m.) ir Viljamo Adamo „Piko brangakmenis“ (1843 m.), išpopuliarino unikalią vietovės geologiją.

Pik Distriktas tapo viena pagrindinių laisvalaikio praleidimo vietų Mančesterio ir Šefildo miestų gyventojams, o ši tendencija išliko ir šiais laikais. 2005 m. atliktos apklausos duomenimis, 85 % lankytojų pagrindiniu traukos veiksniu įvardijo kraštovaizdį ir gamtos grožį.

Bakstonas

Bakstonas – kurortinis miestas Derbišyro grafystėje, garsėjantis geoterminiu šaltiniu, kurio vanduo trykšta 28 °C temperatūros. Romėnai jį įkūrė apie 78 m. e. m. ir pavadino Aquae Arnemetiae, siejant su girios deive. XVI a. Bakstonas tapo aristokratų gydykla – čia lankėsi Škotijos karalienė Marija Stiuart ir kiti žymūs asmenys.

Miestas išaugo XVIII a. pabaigoje, kai penktasis Devonšyro hercogas jį plėtojo pagal Bato miesto pavyzdį. Svarbiausi architektūros objektai: „The Crescent“ (1780–1784 m.), „Pump Room“, Paviljono sodai ir 1903 m. atidarytas operos teatras, išlikęs vienu pagrindinių kultūrinių traukos centrų. 1863 m. nutiestas geležinkelis dar labiau padidino miesto patrauklumą.

Istoriniai pastatai

Pik Distrikto nacionaliniame parke gausu istorinių pastatų. Tarp reikšmingiausių – Čatsvorto rūmai, Devonšyro hercogų rezidencija, laikoma vienu puošniausių Anglijos dvarų. Taip pat išsiskiria viduramžių Hadono dvaras, priklausęs Ratlendo hercogams, ir Laimo parkas, Elžbietos epochos dvaras su vėliau pridėtu itališku fasadu. Kiti istoriniai objektai: Imo, Ilamo ir Tisingtono dvarai. Daugelyje kaimų ir miestelių stovi senos parapinės bažnyčios, tarp jų – XIV a. Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia Taidsvele, vadinama „Piko katedra“, ir XII a. Šv. Mikalojaus bažnyčia Hai Bradfilde. Hadersidžo miestelio bažnyčios šventoriuje esanti kapavietė siejama su legendiniu Robino Hudo bendražygiu Mažuoju Jonu. Virš Kastltono stūksanti Peverilo pilis, pastatyta normanų laikotarpiu, išlieka vienu svarbiausių regiono istorinių paminklų.

Muziejai ir lankytinos vietos

Pik Distrikto nacionaliniame parke veikia Imo muziejus, pasakojantis apie Juodosios mirties epidemiją. Kastltonas garsėja keturiais lankomais urvais: Piko, „Blue John“, Trik Klifo ir Spidvelio. Pramonės paveldas atsispindi Matlok Bato kasybos muziejuje ir Templo švino kasykloje, transporto istoriją iliustruoja Nacionalinis tramvajų muziejus Kriče bei istorinės geležinkelio linijos. Tarp kitų lankytinų vietų – „Heights of Abraham“ urvai su lynų keltuvu, Pūlso urvas Bakstone bei „Peak Wildlife Park“ zoologijos sodas. Netoliese įsikūręs populiarus „Alton Towers“ pramogų parkas.

Tradicijos ir festivaliai

Vasarą daugelyje kaimų vyksta šulinio puošybos ceremonijos, laikomos senovine padėkos už vandenį tradicija. Kiti žymūs renginiai – Kastltono girliandų diena bei Ašborno karališkasis Šrovtaido futbolas, žaidžiamas nuo XII a. Bakstone organizuojami operos festivaliai, o visame regione vyksta literatūros ir kultūriniai renginiai. Regiono virtuvė garsėja Beikvelio pudingu, kuris skiriasi nuo plačiau žinomo Beikvelio pyrago, bei vietiniais sūriais, tarp jų – Stiltonas, gaminamas Hartingtono kaime.

Aktyvios veiklos

Pik Distrikto nacionaliniame parke yra daugiau nei 2900 km pėsčiųjų takų, tarp jų – garsusis „Pennine Way“. Buvusios Monsalio ir Tisingtono geležinkelio linijos buvo pertvarkytos į takus pėstiesiems, dviratininkams ir raiteliams. Keliose vietose veikia dviračių nuomos centrai, o takai pritaikyti ir riboto judumo lankytojams.

Parkas garsėja uolų laipiojimo vietomis, ypač Stenidžo atodangos ir Ročeso smiltainio uolomis, taip pat speleologų tyrinėjamomis urvų sistemomis, pavyzdžiui, Piko ir Spidvelio urvai. Vandens sporto mėgėjams galimos buriavimo, žvejybos ir baidarių pramogos rezervuaruose, o skraidymo entuziastams – parasparnių ir sklandytuvų sportas. Taip pat populiarus kalnų bėgimas, paukščių stebėjimas ir orientacinis sportas.

Transportas

Keliai

Romėnai nutiesė pirmuosius kelius per Pik Distriktą, jungdami Bakstoną (Aquae Arnemetiae), Glosopą (Ardotalia) ir Brafą (Navio). Manoma, kad dabartiniai A515 ir A53 keliai iš dalies atkartoja romėniškus maršrutus.

Viduramžiais per regioną driekėsi keliai, kuriais keliavo raiteliai ar vežimai – kai kurie jų, pavyzdžiui, „Long Causeway“ ties Stenidžo atodanga, išliko iki šių dienų. XVIII a. pradėti tiesti mokami keliai (angl. turnpike roads) pagerino susisiekimą, nors iki XIX a. pradžios kelionės tarp Šefildo ir Mančesterio vis dar truko iki 16 valandų.

Svarbiausi keliai, kertantys nacionalinį parką:

A57 („Snake Pass“) tarp Šefildo ir Mančesterio;
A628 („Woodhead Pass“) tarp Barnslio ir Mančesterio;
A6 iš Derbio į Mančesterį per Bakstoną;
„Cat and Fiddle Road“ tarp Maklsfildo ir Bakstono;

Vasarą keliai dažnai tampa perkrauti, o automobilių statymas miesteliuose kelia iššūkių. 2005 m. buvo svarstoma įvesti spūsčių mokestį, tačiau šios idėjos atsisakyta.

Vandens keliai

Kromfordo kanalas, atidarytas 1794 m., buvo naudojamas anglies, švino ir geležies rūdos transportui. Tačiau XIX a. geležinkelių plėtra sumažino jo svarbą, o 1944 m. kanalas buvo uždarytas.

Geležinkeliai

Pirmoji geležinkelio linija regione – Kromfordo ir Hai Piko geležinkelis – buvo atidaryta pramoniniam transportui. Vėliau atsirado keleivinės linijos, pavyzdžiui, Vudhedo linija (Šefildas–Mančesteris per Longdendeilio slėnį) ir Mančesterio–Bakstono–Matloko linija. Daug geležinkelių buvo uždaryta 1960–aisiais vykdant Bičingo reformas, įskaitant Vudhedo liniją, kurios keleivinis transportas nutrauktas anksčiau, o krovininiai pervežimai – 1981 m. Dalį maršruto dabar užima „Trans Pennine“ pėsčiųjų ir dviračių takas.

Šiuo metu regione keleiviniai traukiniai važiuoja šiomis linijomis:

Houpo slėnio linija – jungia Šefildą ir Mančesterį, sustojant Hadersidže, Houpe ir Ideile;
Dervento slėnio linija – jungia Derbį su Matloku;
Bakstono linija – jungia Mančesterį ir Bakstoną per Stokportą;
Glosopo linija – jungia Glosopą ir Hadfildą su Mančesteriu, naudodama buvusią Vudhedo linijos atkarpą;
Hadersfildo linija – jungia Mančesterį ir Hadersfildą per Marsdeną.

Autobusai ir tarpmiestiniai maršrutai

Tarpmiestiniai autobusai jungia Matloką, Beikvelį ir Bakstoną su Derbiu, Notingamu ir Mančesteriu. Šias paslaugas teikia „TransPeak“ ir „National Express“ autobusų įmonės. Reguliarūs autobusai kursuoja tarp Pik Distrikto nacionalinio parko ir Šefildo, Glosopo, Stoko, Liko bei Česterfildo. Mažesni miesteliai ir kaimai sujungti vietiniais maršrutiniais mikroautobusais.

Oro susisiekimas

Artimiausi oro uostai – Mančesterio ir Rytų Midlandso, iš kurių vykdomi vidiniai ir tarptautiniai skrydžiai.

Dviračių transportas

„Cycle England“ investavo 1,25 mln. svarų į dviračių maršrutų plėtrą Pik Distrikto nacionaliniame parke, siekdama skatinti jų naudojimą tiek laisvalaikiui, tiek kasdienėms kelionėms.

Gamtosaugos problemos

Pik Distriktas susiduria su iššūkiais dėl artumo didmiesčiams – maždaug 20 mln. žmonių gyvena vos valandos kelio atstumu. Parko administracija ir „National Trust“ siekia suderinti lankytojų srautus su gamtos apsauga, tačiau didelis turistų kiekis, intensyvaus ūkininkavimas ir erozija kelia grėsmę kraštovaizdžiui.

Populiariausi maršrutai, ypač durpynuose, kenčia nuo išmindymo, todėl kai kurie takai buvo perkelti arba sutvirtinti akmenimis. Didelio masto kalkakmenio gavyba taip pat išlieka kontroversiška – kai kurie karjerai buvo uždaryti, tačiau kiti vis dar veikia pagal senas licencijas.

Viržynų deginimas tetervinų medžioklei ir plėšriųjų paukščių persekiojimas kelia aplinkosauginių organizacijų kritiką. Intensyvus ūkininkavimas White Peak regione sunaikino dalį natūralių pievų, o Pietų Peninų aukštumos patyrė didelę ekologinę degradaciją dėl pramoninės taršos ir gaisrų. Vis dėlto, pastaraisiais metais pradėti atkūrimo darbai.

Literatūroje ir mene

Pik Distrikto kraštovaizdis įkvėpė daugelį rašytojų. XIV a. poema „Seras Gaveinas ir Žaliasis Riteris“ siejama su šio regiono vietovėmis, o Džeinė Ostin romane „Puikybė ir prietarai“ vaizdavo scenas Pik Distrikte.Valterio Skoto romanas „Peverilas iš Piko“ pavadintas pagal Peverilo pilį, o Šarlotės Brontės „Džeinė Eir“ buvo paremta Hadersidžo apylinkėmis ir Nort Liso dvaru.

Pik Distriktas vaizduojamas siaubo ir kriminaliniuose romanuose. Artūras Konanas Doilis veiksmo vieta pasirinko šį regioną apsakymuose apie Šerloką Holmsą, o Stiveno Buto knygose vaizduojamos realios ir fiktyvios vietovės.

Šis kraštas taip pat dažnai filmuojamas kine ir televizijoje. „Užtvankų griovėjai“ (1955 m.) nufilmuotas prie Aukštutinio Dervento rezervuarų. Čatsvorto rūmai ir Laimo parkas tapo Pemberliu „Puikybės ir prietarų“ ekranizacijose. Hadono dvaras pasirodė „Džeinės Eir“ ekranizacijose, bei filmuose „Elžbieta“ ir „Karalienės sesuo“. Medicinos drama „Peak Practice“ buvo filmuojama Matloke ir Kriče, o „Paskutinė vasaros taurė“ – Holmferto regione.