Viktorijos epocha

Viktorijos epocha (angl. Victorian era) – karalienės Viktorijos valdymo laikotarpis Jungtinės Karalystės ir Britų imperijos istorijoje nuo 1837 m. birželio 20 d. iki jos mirties 1901 m. sausio 22 d. Ši epocha prasidėjo po Hanoverių dinastijos karalių Jurgio I, II, III ir IV valdymo epochos ir tęsėsi iki Eduardo epochos, o jos antroji pusė sutapo su pirmąja žemyninės Europos (pranc. Belle Époque) dalimi.

Didžiojoje Britanijoje vyko įvairios liberalizuojančios politinės reformos, įskaitant rinkimų teisės išplėtimą. Viktorijos laikotarpio pradžioje sukėlė apie milijoną mirčių Airijoje (ši aplinkybė nedarė įtakos monarchės nuostatai airių tautos atžvilgiu). Britų imperija palaikė palyginti taikius santykius su kitomis didžiosiomis valstybėmis. Ji dalyvavo įvairiuose kariniuose konfliktuose, daugiausia prieš mažesnes galias. Britų imperija šiuo laikotarpiu išsiplėtė ir tapo dominuojančia galia pasaulyje. Valdant Viktorijai užbaigtas Indijos prijungimas, įsitvirtinta Egipte ir Pietų Afrikoje, užvaldytos Kinijos teritorijos, susikūrė persikėlėlių kolonijos Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje, dominijos teisės suteiktos Kanadai.

Viktorijos laikų visuomenė vertino aukštą asmeninio elgesio standartą visuose visuomenės lygiuose. Moralės akcentavimas davė postūmį socialinei reformai, tačiau apribojo tam tikrų visuomenės grupių laisvę. Gerovė šiuo laikotarpiu išaugo, tačiau sekinantis neprievalgis išliko. Pirmą kartą Didžiojoje Britanijoje raštingumas ir ugdymas vaikystėje tapo beveik visuotinis. Nors buvo bandoma pagerinti gyvenimo sąlygas, būstai lūšnynuose ir ligos išliko rimta problema.

Šiuo laikotarpiu vyko reikšmingas mokslo ir technologijų vystymasis. Didžioji Britanija buvo pažengusi pramonėje ir ypač inžinerijoje, tačiau šiek tiek atsiliko meno ir švietimo srityse. Didžiosios Britanijos gyventojų skaičius sparčiai augo, o Airijoje – ženkliai sumažėjo.

Epochos periodai

Viktorijos valdymas truko 63 metus ir septynis mėnesius, ilgiau nei bet kurio kito jos pirmtako monarcho. Tuo metu epochai apibūdinti buvo vartojamas terminas „Viktorijos laikų“. Ši epocha plačiąja prasme suprantama kaip laikotarpis, kurio pradžia įvardijama iki Viktorijos įžengimo į sostą – dažniausiai nuo priėmimo ar agitacijos už 1832 m. rinkimų reformą, įvedusią plačiai paplitusius Anglijos ir Velso rinkimų sistemos pakeitimus.

Michael Sadleir tvirtino, kad „tiesą sakant, Viktorijos laikotarpis susideda iš trijų laikotarpių, o ne vieno“. Jis išskyrė ankstyvąjį „viktorianizmą“ – socialiai ir politiškai nestabilų laikotarpį nuo 1837 iki 1850 m. – ir vėlyvąjį „viktorianizmą“ (nuo 1880 m.) su naujomis ir imperializmo bangomis. Viktorijos laikų klestėjimas siejamas su vidurio „viktorianizmu“ 1851–1879 m. Jis manė, kad pastarajam laikotarpiui buvo būdingas ypatingas klestėjimo, buitinės veidmainystės ir pasitenkinimo mišinys – tai, ką G. M. Trevelyan pavadino „vidurio Viktorijos laikų tylios politikos ir audringo klestėjimo dešimtmečiais“.

Politika, diplomatija, karai

Balsavimo teisė vėl buvo išplėsta 1867 m. Antruoju reformos aktu. 1884 m. Trečiasis reformos aktas įvedė bendrą principą – po vieną balsą vienam namų ūkiui. Visi šie ir kiti įstatymai supaprastino rinkimų sistemą ir sumažino korupciją. Istorikas Bruce L. Kinzer šias reformas apibūdina kaip paskatinusias Jungtinę Karalystę eiti demokratijos keliu. Tradicinė aristokratų valdančioji klasė stengėsi išlaikyti kuo didesnę įtaką, palaipsniui leisdama vidurinei ir klasėms pradėti reikštis politikoje. Tačiau iki XX a. pradžios moterys ir nemažai vyrų liko už sistemos ribų.

Miestams buvo suteikta didesnė politinė autonomija, įteisintas profsąjungų judėjimas. 1845–1852 m. Bulvių badas sukėlė badą, ligas ir mirtis Airijoje, paskatino didžiulę airių emigraciją. Atsakant į tai, buvo panaikinti grūdų importo apribojimai. Visoje Britų imperijoje reformos lėmė spartų vystymąsi, visišką vergijos panaikinimą Afrikos valdose ir kalinių gabenimo į Australiją nutraukimą. Kolonijinės prekybos apribojimai buvo sušvelninti, kai kuriose teritorijose pradėta kurti pusiau autonominės valdžios institucijas.

XIX a. Didžioji Britanija buvo galingiausia šalis pasaulyje. Laikotarpis nuo 1815 iki 1914 m., žinomas kaip (Britų pasaulis), buvo gana taikių santykių tarp didžiųjų pasaulio valstybių laikas. Tai ypač pasakytina apie Didžiosios Britanijos santykius su užsienio šalimis. Vienintelis karas, kuriame Britų imperija kovojo prieš kitą didelę galią, buvo Krymo karas, vykęs 1853–1856 m. Įvairūs maištai ir smurtiniai konfliktai vyko visoje Britų imperijoje, o pati Britanija dalyvavo karuose prieš mažesnes valstybes. Ji taip pat konkuravo ir dalyvavo diplomatinėse kovose dėl įtakos Centrinėje Azijoje ir Afrikos padalijimo.

1840 m. karalienė Viktorija ištekėjo už savo pusbrolio vokiečio, Saksonijos‑Koburgo ir Gotos . Pora susilaukė devynių vaikų, kurie santuokiniais ryšiais buvo susaistyti su įvairiomis karališkosiomis šeimomis, todėl karalienė tapo žinoma kaip „Europos močiutė“. 1861 m. Albertas mirė. Jo gedėdama, Viktorija dešimtmečiui pasitraukė iš viešojo gyvenimo. 1871 m., Britanijoje stiprėjant respublikonų nuotaikoms, ji pradėjo grįžti į viešąjį gyvenimą. Jos populiarumas pastaraisiais metais smarkiai išaugo, nes tapo Britų imperijos simboliu. Karalienė Viktorija mirė 1901 m. sausio 22 d.

Visuomenė ir kultūra

Šeimos gyvenimas

Viktorijos laikais sparčiai augo vidurinioji klasė, dariusi įtaką kultūrai, iš esmės pakeitusi aristokratiją kaip dominuojančią britų visuomenės klasę. Susiformavo savitas viduriniosios klasės gyvenimo būdas, kuris turėjo įtakos tam, ką vertino visa visuomenė. Didesnis dėmesys buvo skiriamas šeimos vertybėms, populiarėjo mintis, kad santuoka turi būti pagrįsta romantiška meile. Buvo nustatyta aiški atskirtis tarp namų ir darbo, ko anksčiau dažnai nebuvo. Namai buvo vertinami kaip privati ​​aplinka, kur namų šeimininkės sudarė savo vyrams galimybę atsiriboti nuo išorinio pasaulio problemų. Kaip šio idealo dalis, buvo tikimasi, kad moterys sutelks dėmesį į namų ruošos darbus ir pasikliaus vyrais kaip šeimos maitintojais. Moterų teisės daugelyje gyvenimo sričių buvo apribotos, todėl išsivystė feministinis judėjimas. Tėvų valdžia buvo laikoma svarbia, tačiau laikotarpio pabaigoje vaikams pirmą kartą buvo suteikta teisinė apsauga nuo prievartos ir nepriežiūros. Galimybė gauti išsilavinimą sparčiai išaugo XIX amžiuje. Valstybinės mokyklos pirmą kartą buvo sukurtos Anglijoje ir Velse. Anglijoje, Škotijoje ir Velse iki paauglystės vaikams mokslas tapo privalomas. Raštingumo lygis sparčiai augo ir amžiaus pabaigoje tapo beveik visuotinis. Privatus turtingesnių vaikų, berniukų ir palaipsniui mergaičių švietimas per šimtmetį tapo įprastas.

Religija ir socialinės problemos

Auganti vidurinioji klasė ir stiprus evangelikų judėjimas daug dėmesio skyrė garbingo ir moralaus elgesio kodeksui. Tai lietė tokias ypatybes kaip labdara, asmeninė atsakomybė, kontroliuojami įpročiai, vaikų drausmė ir savikritika. Kartu su asmeniniu tobulėjimu didelė reikšmė buvo teikiama socialinėms reformoms. Utilitarizmas buvo dar viena filosofija, kuri laikė save paremta mokslu, o ne morale, bet taip pat akcentavo socialinę pažangą. Tarp šių dviejų ideologinių judėjimų susikūrė sąjunga. Reformatoriai akcentavo tokius dalykus kaip moterų ir vaikų gyvenimo sąlygų gerinimas, policijos reformos prioritetas, o ne griežtos bausmės, siekiant užkirsti kelią nusikalstamumui, religinė lygybė ir politinė reforma, kuria siekiama sukurti demokratiją. Reformatorių politinis siekis buvo susieti nonkonformistus (evangelikų judėjimo dalį) Anglijoje ir Velse su Liberalų partija. Tai tęsėsi iki Pirmojo pasaulinio karo. Presbiterijonai atliko panašų vaidmenį kaip religinių reformų Škotijoje šalininkai.

Religija šioje epochoje buvo politiškai prieštaringa, o nonkonformistai siekė panaikinti . 1851 m. Anglijoje nonkonformistai sudarė apie pusę bažnyčios lankytojų. Palaipsniui buvo panaikinta jų teisinė diskriminacija už Škotijos ribų. Taip pat buvo iš esmės panaikinti teisiniai apribojimai katalikams. Katalikų skaičius Didžiojoje Britanijoje išaugo dėl atsivertimų ir imigracijos iš Airijos. Pasaulietiškumas ir abejonės Senojo Testamento tiesomis augo tarp aukštesnio išsilavinimo žmonių. Šiaurės Anglijos ir Škotijos mokslininkai religiniu požiūriu buvo labiau konservatyvūs, o agnosticizmas ir net ateizmas (nors jo propagavimas buvo neteisėtas) buvo patrauklūs tarp mokslininkų šalies pietuose. Istorikai kalba apie „Viktorijos laikų tikėjimo krizę“ – laikotarpį, kai religinės pažiūros turėjo būti koreguojamos, kad jos atitiktų naujas mokslines žinias ir Biblijos kritiką.

Populiarioji kultūra

Šiuo laikotarpiu išpopuliarėjo įvairios literatūros skaitymas: romanų, moterų žurnalų, vaikų literatūros, laikraščių. Daug literatūros, įskaitant chapbook brošiūras, buvo platinama gatvėje. Muzika taip pat buvo labai populiari, o tokie žanrai kaip liaudies muzika, broadside baladės, , pučiamųjų orkestrai, teatro ir chorinė muzika turėjo masinį patrauklumą. Tai, kas dabar vadinama klasikine muzika, šiek tiek atsiliko, palyginti su kai kuriais Europos kraštais, tačiau turėjo reikšmingą paramą. Daugelis sporto šakų išsivystė arba buvo išpopuliarintos Viktorijos laikais. Pvz., kriketas, futbolas, regbis, tenisas ir dviračių sportas tapo svarbūs akcentuojant vyriškąją tapatybę. Moterų dalyvavimo sporte idėja nelabai atitiko Viktorijos laikų požiūrį į moteriškumą, tačiau laikui bėgant jų įsitraukimas didėjo. Vidurinėms klasėms buvo įprasti daugelis laisvalaikio užsiėmimų, pavyzdžiui, stalo žaidimai, kuriais galėjo mėgautis namuose, o atostogas leisti užmiesčių sodybose ir kaimiškose vietovėse, tokiose kaip Ežerų kraštas ir Škotijos aukštumos. Darbininkų klasė turėjo savo kultūrą, skirtingą nuo turtingesnių sluoksnių, įvairių pigesnių pramogų ir laisvalaikio užsiėmimų, kuriuos teikė filantropai. Kelionės į tokius kurortus kaip Blakpulas išpopuliarėjo epochos pabaigoje. Pramonės revoliucija iš pradžių padidino darbo valandų skaičių, tačiau XIX a. dėl įvairių politinių ir ekonominių pokyčių jų sumažėjo iki priešindustrinio lygio, o kai kuriais atvejais ir žemiau, todėl atsirado daugiau laiko laisvalaikiui.

Ekonomika, pramonė ir prekyba

Prieš pramonės revoliuciją kasdienis gyvenimas beveik nesikeitė šimtus metų. XIX a. sparčiai vystėsi technologijos, padaryta daug naujų išradimų. Dėl to Didžioji Britanija tapo pirmaujančia to meto pramonės ir prekybos šalimi. Istorikai vidurio Viktorijos epochą (1850–1870 m.) apibūdina kaip Didžiosios Britanijos „aukso metus“, kai nacionalinės pajamos vienam gyventojui padvigubėjo. Šį klestėjimą lėmė išaugusi industrializacija, ypač tekstilės ir inžinerijos pramonėje, taip pat eksportas į imperijos kolonijas ir kitas šalis. Teigiamos ekonominės sąlygos, taip pat darbdavių nusiteikimas rūpintis savo darbuotojų socialine gerove lėmė santykinį socialinį stabilumą. Čartistų judėjimas, siekęs suteikti darbininkų klasės vyrams teisę balsuoti ir buvęs ryškus ankstyvuoju Viktorijos laikotarpiu, išsikvėpė. Vyriausybės įsitraukimas į ekonomiką buvo ribotas. Tik po Antrojo pasaulinio karo, maždaug po šimtmečio, šalis vėl patyrė reikšmingą ekonomikos augimą. Nors pramonė buvo gerai išvystyta, švietimas ir menai buvo vidutiniški. Darbo užmokestis XIX a. pabaigoje augo: realus darbo užmokestis (atsižvelgiant į infliaciją) 1901 m. buvo 65 proc. didesnis, palyginti su 1871 m. Daug pinigų buvo sutaupyta, nes indėlininkų skaičius taupomuosiuose bankuose išaugo nuo 430 000 1831 m. iki 5,2 mln. 1887 m., o jų indėliai nuo 14 mln. svarų sterlingų iki daugiau nei 90 mln.

Vaikų darbas

Vaikai visada vaidino svarbų vaidmenį ekonominiame gyvenime, tačiau jų darbo jėgos išnaudojimas suintensyvėjo Viktorijos epochoje. Vaikai buvo verčiami dirbti įvairiausius darbus, ypač fabrikuose. Vaikų samdymas turėjo pranašumų, nes jie buvo pigi darbo jėga, kažkiek galėjo atlaikyti atšiaurias darbo sąlygas ir gebėjo patekti į suaugusiems per mažas erdves. Vaikų uždirbamas atlyginimas buvo mažas, bausmės griežtos. Pavojingi darbai trikdė vaikų vystymąsi (dažnai pervargę negalėjo savo laisvalaikio skirti žaidimams). Ankstyvas darbas galėjo pakenkti visam gyvenimui. Septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose vyresni žmonės pramoniniuose miestuose išsiskyrė savo dažnai neįprastai žemu ūgio, iškrypusiu kūno sudėjimu ir ligomis, susijusiomis su nesveikomis darbo sąlygomis. Reformatoriai siekė, kad vaikai eitų į mokyklą. 1840 m. tik apie 20 proc. vaikų Londone turėjo kokį nors išsilavinimą. Iki 1850-ųjų maždaug pusė vaikų Anglijoje ir Velse lankė mokyklas (neskaitant sekmadieninių mokyklų). 1833 m. priėmus Fabrikų įstatymą, buvo bandoma dirbančius vaikus įtraukti į mokymąsi neakivaizdiniu būdu, nors tai dažnai buvo sunku pasiekti. Tik 1870–1880 m. pradėta versti vaikus lankyti mokyklą. Darbas ir toliau trukdė vaikų mokymuisi iki XX a. pradžios.

Mokslas, pramonė

Mokslinių tyrimų pažanga kai kuriose Europos dalyse prasidėjo po Prancūzijos revoliucijos, tačiau ji į Britaniją ėjo lėtai. William Whewell 1833 m. sukūrė terminą „mokslininkas“, turėdamas omenyje tuos, kurie studijavo tai, kas tada buvo žinoma kaip gamtos filosofija, tačiau prireikė šiek tiek laiko, kol ji įsigalėjo. Anksčiau dominavo mėgėjai, gaunantys atskiras pajamas, o nuo 1847 m. Karališkoji draugija priimdavo tik profesionalus. Britų biologas Thomas Henry Huxley 1852 m. pabrėžė, kad vis dar sunku buvo užsidirbti pragyvenimui atskiram mokslininkui. Mokslinės žinios ir diskusijos, tokios kaip Charles Darwin knyga „Rūšių atsiradimas“ (1859 m.), kurioje buvo siekiama paaiškinti evoliucinę gyvųjų organizmų natūralios atrankos teoriją, visuomenės sąmonėje įgavo didesnį dėmesį. Supaprastintas (o kartais ir netikslus) populiarusis mokslas vis dažniau buvo skleidžiamas per įvairias publikacijas, sukeldamas įtampą su profesionalais. Didelė pažanga padaryta įvairiose tyrimų srityse, įskaitant statistiką, teoriją, dirbtinį šaldymą, gamtos istoriją, elektromagnetizmą ir logiką.

„Pasaulio dirbtuvėmis“ vadinama Didžioji Britanija XIX a. viduryje buvo unikaliai pažengusi technologijų srityje. Inžinerija, kaip profesija iškilusi XVIII a., šiuo laikotarpiu įgijo naują tapatybę ir prestižą. Viktorijos epochoje sparčiai vystėsi ryšiai ir transportavimo metodai. 1837 m. ir išrado pirmąją telegrafo sistemą. Ši sistema, kuri naudojo elektros srovę koduotiems pranešimams perduoti, greitai išplito visoje Britanijoje, įdiegta kiekviename mieste ir pašte. Pasaulinis tinklas susikūrė amžiaus pabaigoje. 1876 ​​m. Amerikoje buvo užpatentuotas telefonas. Kiek daugiau nei po dešimtmečio Didžiojoje Britanijoje veikė 26 000 telefonų. Kiekviename didesniame mieste buvo sumontuotos kelios jungimo stotys. Laikotarpio pabaigoje pasirodė Guglielmo Marconi sukurti radijo bangų aparatai. Geležinkeliai Viktorijos epochoje buvo svarbūs ekonomiškai, leido judėti prekėms, žaliavoms ir žmonėms, skatino prekybą ir pramonę. Jie taip pat buvo pagrindinis darbdavys ir atskira pramonės šaka.

Gyvenimo sąlygos, sveikatos apsauga

XIX a. Didžiojoje Britanijoje labai išaugo gyventojų skaičius, lydimas sparčios urbanizacijos, kurią paskatino pramonės revoliucija. 1901 m. gyventojų surašymo metu daugiau nei trys iš keturių žmonių buvo priskirti gyvenantiems mieste, palyginti su vienu iš penkių šimtmečiu anksčiau. Istorikas Richard A. Soloway rašė, kad „Britanija tapo labiausiai urbanizuota šalimi Vakaruose“. Spartus miesto gyventojų skaičiaus augimas apėmė naujus pramonės ir gamybos miestus, taip pat paslaugų centrus, tokius kaip Edinburgas ir Londonas. Privati ​​nuoma iš būsto savininkų buvo dominuojanti nuosavybės forma. P. Kemp sako, kad tai dažniausiai būdavo į naudą nuomininkams. Perpildyti būstai buvo rimta problema, nes viename kambaryje dažnai miegodavo septyni ar aštuoni žmonės. Bent jau iki 1880-ųjų sanitarijos sąlygos buvo netinkamos tokiose srityse kaip vandens tiekimas ir nuotekų šalinimas. Visa tai turėjo neigiamos įtakos visuomenės sveikatai, ypač atsiliepdavo vargingų šeimų vaikams. Pavyzdžiui, iš 1851 m. Liverpulyje gimusių kūdikių tik 45 proc. išgyveno iki 20 metų. Ypač blogos sąlygos buvo Londone, kur gyventojų skaičius ženkliai augo, o prastai prižiūrimi, perpildyti būstai tapo lūšnynais.

Badas ir prasta mityba buvo įprasta britiškojo gyvenimo dalis Viktorijos epochoje, ypač 1840-aisiais, tačiau masinis badas, kilęs per Airijoje, buvo išskirtinio masto. Skurdo lygis labai sumažėjo XIX a. – nuo ​​dviejų trečdalių skurstančių gyventojų 1800 m. iki mažiau nei trečdalio 1901 m. Tačiau 1890-aisiais atlikti tyrimai parodė, kad beveik 10 % miesto gyventojų gyveno beviltiškoje būsenoje, nes jiems trūko maisto, reikalingo pagrindinėms biologinėms funkcijoms palaikyti. Požiūris į vargšus dažnai buvo negailestingas ir jie dažnai buvo patys kaltinami dėl savo padėties. Šia dvasia 1834 m. priimtas Vargšų įstatymas buvo sąmoningai sukurtas siekiant juos nubausti, ir jis išliks gerovės teikimo pagrindu iki XX a. Nors daugelis žmonių buvo linkę į ydas, ypač į alkoholizmą, istorikas Bernard A. Cook teigia, kad pagrindinė XIX a. skurdo priežastis buvo tai, kad įprastinis atlyginimas daugeliui gyventojų buvo tiesiog per mažas. Jo vargiai užtekdavo maistui gerais laikais, jau nekalbant apie taupymą juodai dienai.

Laikui bėgant buvo patobulinti būstai, kanalizacija ir vandentvarka, todėl Britanija tapo šalimi su pažangiausia visuomenės sveikatos apsauga pasaulyje. Namų apšvietimo kokybė ir saugumas šiuo laikotarpiu pagerėjo – ankstyvaisiais 1860-aisiais aliejinės lempos tapo norma, 1890-aisiais – dujinis apšvietimas, o XIX a. pačioje pabaigoje turtingiausių žmonių namuose jau buvo įvedama elektra. XIX a. sparčiai vystėsi medicina, pirmą kartą buvo sukurta ligas sukeliančių mikrobų teorija. Gydytojai tapo labiau specializuoti, padaugėjo ligoninių. Bendras mirčių skaičius sumažėjo maždaug 20 proc. Moterų gyvenimo trukmė pailgėjo nuo maždaug 42 iki 55 metų, o vyrų – nuo ​​40 iki 56 metų. Nepaisant to, mirtingumas sumažėjo tik nežymiai – nuo ​​20,8 tūkstančiui gyventojų 1850 m. iki 18,2 amžiaus pabaigoje. Urbanizacija prisidėjo prie ligų plitimo, o skurdžios gyvenimo sąlygos daugelyje vietų paaštrino problemą. XIX a. sparčiai augo Anglijos, Škotijos ir Velso populiacijos. Manoma, kad prie to prisidėjo įvairūs veiksniai, įskaitant augantį gimstamumą (nors laikotarpio pabaigoje jis pradėjo mažėti), tai, kad Didžiosios Britanijos saloje XIX a. nebuvo katastrofiškos pandemijos ar bado (pirmą kartą istorijoje), pagerėjo mityba ir sumažėjo bendrieji mirtingumo rodikliai. Airijos gyventojų skaičius labai krito, daugiausia dėl emigracijos ir Didžiojo bado.

Moralės standartai

Laukiami asmeninio elgesio standartai pasikeitė maždaug XIX a. pirmoje pusėje, o geros manieros ir santūrumas tapo daug dažnesni. Istorikų manymu, tai paskatino keletas veiksnių, pavyzdžiui, Didžiosios Britanijos konfliktai su Prancūzija XIX a. pradžioje. Tai reiškė, kad norint sėkmingai kariauti reikėjo vengti blaškančių nuodėmingo elgesio pagundų. Taip pat ir evangelikų judėjimo skatinamas moralinis tobulėjimas. Yra įrodymų, kad laukiami moralinio elgesio standartai atsispindėjo tiek veiksmuose, tiek retorikoje visuose visuomenės sluoksniuose. Pavyzdžiui, analizė parodė, kad mažiau nei 5 % darbininkų klasės porų iki santuokos buvo sugyventiniai.

Istorikas Harold Perkin teigė, kad besikeičiantys moralės standartai XIX a. viduryje lėmė „žiauraus elgesio su gyvūnais, nusikaltėliais, pamišėliais ir vaikais sumažėjimą (tokiu eiliškumu)“. Įsigaliojo teisiniai aktai dėl žiauraus elgesio su gyvūnais. Vaikų priežiūros darbuotojų darbo laiko apribojimai įvesti tarp 1830 ir 1840 m. Visą šimtmetį buvo imamasi tolesnių priemonių, siekiant pagerinti vaikų teisių apsaugą. Taip pat sumažėjo mirties bausmių taikymo atvejų. XIX a. antroje pusėje labai sumažėjo nusikalstamumo lygis. Sociologai šį pokytį siejo su bandymais šviesti gyventojus, ypač .

Seksualinis elgesys

Priešingai populiariems įsitikinimams, Viktorijos laikų visuomenė suprato, kad tiek vyrai, tiek moterys geidė lytinės sueities. Iš moterų buvo tikimasi skaistumo, o požiūris į vyrų seksualinį elgesį buvo laisvesnis. Vystantis policijos pajėgoms, XIX a. viduryje padaugėjo baudžiamųjų persekiojimų už nelegalią . Vyrų seksualumas tapo mėgiama medicinos tyrinėtojų tema. Pirmą kartą visi vyrų homoseksualūs santykiai buvo uždrausti. Tuo laikotarpiu išaugo susirūpinimas dėl paauglių mergaičių seksualinio išnaudojimo, ypač po nuskambėjusio vaikų prostitucijos skandalo. Tai prisidėjo prie seksualinio sutikimo amžiaus padidinimo nuo 13 iki 16 metų.

Tuo metu, kai moterų įsidarbinimo galimybės buvo ribotos ir už darbą joms mažai mokėjo, kai kurios moterys, ypač neturinčios šeimos paramos, ėmėsi prostitucijos savęs išlaikymui. Visuomenės požiūris į prostituciją buvo įvairus. Prostitučių padėties supratimas taip pat skyrėsi. Viename šiuolaikiniame tyrime teigiama, kad užsiėmimas prekyba daugeliui moterų buvo trumpalaikis žingsnis į kitokį gyvenimo būdą, o kitas, naujesnis tyrimas, teigia, kad jos patyrė fizinę prievartą, finansinį išnaudojimą, valstybės persekiojimą ir sunkias darbo sąlygas. Dėl susirūpinimo plintančiomis venerinėmis ligomis, ypač tarp kareivių, prostitucija įtariamos moterys 1860–1880 m. buvo privalomai tikrinamos dėl lytiniu keliu plintančių infekcijų ir nustatomos, ar jos buvo užsikrėtusios. Tai kėlė didelį moterų pasipiktinimą apskritai dėl patikrinimų principo, kad moterys turi būti kontroliuojamos, kad būtų saugios vyrų seksualiniam naudojimui. Patikrinimams prieštaravo kai kurios ankstyviausios feministinės kampanijos.

Taip pat skaitykite

• Viktorijos architektūra

Šaltiniai

1. Viktorija. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XV (Venk–Žvo). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2014
2. Michael Sadleir (1945). Trollope: A Commentary. London: Constable and Company. pp. 13, 17–19, 25, 25–30, 32.
3. Trevelyan, George Macaulay (1926). History of England. Longmans, Green and Co. pp. 650. OCLC 433219629.
4. Lusztig, Michael (July 1995). „Solving Peel's Puzzle: Repeal of the Corn Laws and Institutional Preservation“. Comparative Politics. 27 (4): 393–408. doi:10.2307/422226. JSTOR 422226.
5. Sandiford, Keith A. (2011). „Foreign relations“. In Mitchell, Sally (red.). Victorian Britain An Encyclopedia. Routledge. pp. 307–309. ISBN 9780415669726.
6. „Queen Victoria: The woman who redefined Britain's monarchy“. BBC Teach. Suarchyvuota iš originalo 2020-11-27. Nuoroda tikrinta 2020-10-12.
7. Bilston, Barbara (2010-07-04). „A history of child protection“. Open University (anglų). Suarchyvuota iš originalo 2021-06-24. Nuoroda tikrinta 2022-06-12.
8. Bebbington, D. W. (1982). The Nonconformist Conscience: Chapel and Politics, 1870–1914. George Allen & Unwin, 1982.
9. Wykes, David L. (2005). „Introduction: Parliament and Dissent from the Restoration to the Twentieth Century“. Parliamentary History. 24 (1): 1–26. doi:10.1111/j.1750-0206.2005.tb00399.x.
10. Chadwick, Owen (1966). The Victorian church. 1. A. & C. Black. pp. 7–9, 47–48. ISBN 978-0334024095.
11. Eisen, Sydney (1990). „The Victorian Crisis of Faith and the Faith That was Lost“. In Helmstadter, Richard J.; Lightman, Bernard (eds.). Victorian Faith in Crisis: Essays on Continuity and Change in Nineteenth-Century Religious Belief. Palgrave Macmillan UK. pp. 2–9. doi:10.1007/978-1-349-10974-6_2. ISBN 9781349109746. Suarchyvuota iš originalo 2022-10-19. Nuoroda tikrinta 2022-10-18.
12. Mitchell, Sally (2011). „Music“. Victorian Britain An Encyclopedia. Routledge. pp. 518–520. ISBN 9780415669726.
13. Cook, Bernard A. (2011). „Working hours“. In Mitchell, Sally (red.). Victorian Britain An Encyclopedia. Routledge. pp. 878–879. ISBN 9780415669726.
14. Atterbury, Paul (2011-02-17). „Victorian Technology“. BBC History. Suarchyvuota iš originalo 2020-11-06. Nuoroda tikrinta 2020-10-13.
15. Hobsbawn, Eric (1995). „Chapter Nine: The Golden Years“. The Age of Extremes: The Short Twentieth Century 1914-1991. Abacus. ISBN 9780349106717.
16. Porter, K; Hoppen, Theodore. „Chapters 1 to 3“. The Mid-Victorian Generation: 1846–1886. pp. 9–11.
17. Marriott, J. A. R. (1948). Modern England: 1885–1945 (4th leid.). p. 166.
18. Smith, W. John (2011). „Child Labor“. In Mitchell, Sally (red.). Victorian Britain An Encyclopedia. Routledge. pp. 136–137. ISBN 9780415669726.
19. Buchanan, R. A. (2011). „Technology and invention“. In Mitchell, Sally (red.). Victorian Britain An Encyclopedia. Routledge. pp. 784–787. ISBN 9780415669726.
20. Soloway, Richard A. (2011). „Population and demographics“. In Mitchell, Sally (red.). Victorian Britain An Encyclopedia. Routledge. pp. 617–618. ISBN 9780415669726.
21. Kemp, P. (1982). „Housing landlordism in late nineteenth-century Britain“. Environment and Planning A. 14 (11): 1437–1447. Bibcode:1982EnPlA..14.1437K. doi:10.1068/a141437. S2CID 154957991.
22. Cook, Bernard A. (2011). „Poverty“. In Mitchell, Sally (red.). Victorian Britain An Encyclopedia. Routledge. pp. 622–625. ISBN 9780415669726.
23. Robinson, Bruce (2011-02-17). „Victorian Medicine – From Fluke to Theory“. BBC History. Suarchyvuota iš originalo 2020-11-08. Nuoroda tikrinta 2020-10-13.
24. Perkin, Harold (1969). The Origins of Modern English Society. Routledge & Kegan Paul. p. 280. ISBN 9780710045676.
25. Probert, Rebecca (2012 m. rugsėjis). „Living in Sin“. BBC History Magazine. {{cite news}}: Patikrinkite date reikšmes: |date= ()
26. Draznin, Yaffa Claire (2001). Victorian London's Middle-Class Housewife: What She Did All Day (#179). Contributions in Women's Studies. Westport, Connecticut: Greenwood Press. pp. 95–96. ISBN 978-0-313-31399-8.
27. Smith, F. B. (1976). „Labouchere's amendment to the Criminal Law Amendment bill“. Historical Studies. 17 (67): 165–173. doi:10.1080/10314617608595545. ISSN 0018-2559.
28. Clark, Anna (2011). „Prostitution“. In Mitchell, Sally (red.). Victorian Britain An Encyclopedia. Routledge. pp. 642–645. ISBN 9780415669726.

Nuorodos

Vikiteka: Viktorijos epocha – vaizdinė ir garsinė medžiaga

• The Victorian Dictionary
• Karalienė Viktorija: kodėl jos vardu pavadinta visa epocha? lrytas.lt

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.