Thomas Hobbes

Tomas Hobsas angl. Thomas Hobbes
Gimė	1588 m. balandžio 5 d. , Viltšyras, Anglija
Mirė	1679 m. gruodžio 4 d. (91 metai) Derbišyras, Anglija
Veikla	filosofas, politikas, teoretikas
Išsilavinimas	Oksfordo universitetas Kembridžo universitetas
Vikiteka	Thomas Hobbes
Parašas

Tomas Hobsas (angl. Thomas Hobbes; 1588 m. balandžio 5 d. – 1679 m. gruodžio 4 d.) – anglų filosofas, politikas ir teoretikas. T. Hobso išskirtinumas tas, kad bandė susieti mąstymą su politine teorija. Iš to išsivystė politinės filosofijos sistemos teorija, kuri aprašyta 1651 metais išleistoje knygoje „Leviatanas“.

Biografija

Šį biografinį straipsnį reikėtų sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus. Jei galite, prašome sutvarkyti šį straipsnį. Tik tada bus galima ištrinti šį pranešimą. Priežastys, dėl kurių straipsnis laikomas nesutvarkytu, aiškinamos straipsnyje Nesutvarkyti straipsniai.

Tomas Hobsas gimė 1588 m. balandžio 5 dieną pirma laiko. Jo tėvas, taip pat Tomas Hobsas, buvo bažnyčios vikaras Gloučesteryje (Anglija). Po nesutarimų su kitu dvasininku T. Hobsas vyresnysis buvo priverstas palikti žmoną su trimis vaikais ir bėgti į Londoną. Tomą jaunesnįjį užaugino, išauklėjo bei leido jį į vietinę mokyklą jo dėdė. Būdamas šešerių, T. Hobsas studijavo lotynų ir graikų kalbas, jau tada susidomėjo senovės Graikijos laikų literatūra.

1603–1608 m. studijavo Magdalenos koledže Oksforde, kur mokėsi aristotelizmo. Dvidešimt ketverių išplėtė savo biblioteką, daug keliavo ir išmoko vokiečių bei italų kalbas. Anksti nusprendė paskirti gyvenimą mokslo siekimui, bet savų idėjų T. Hobsas neskubėjo vystyti – pavyzdžiui, jo versta graikų istoriko Tukidido parašyta Peloponeso karų istorija nepasirodė iki pat 1629 m. Paties T. Hobso manymu, svarbiausias jo intelektualinis gyvenimo įvykis – susidomėjimas Euklido geometrijos veikalo kopija. Prancūzijoje bendravo su matematikais Renė Dekartu ir Pjeru Gasendžiu.

T. Hobsas tapo angliškąja ikona. Visą savo ilgą gyvenimą nesiliovė rašyti ir stebinti – net būdamas devyniasdešimties vertė Homerą, senatvėje įsivėlė į nesutarimus su Karališkąja mokslininkų draugija. Sukvietęs draugus aptarti tinkamą užrašą antkapyje, palankiai įvertino sakinį: „Šitas antkapis yra tikro filosofo“.

Tomas Hobsas mirė 1679 metais gruodžio 4 dieną, būdamas devyniasdešimt vienerių.

1. Sorrell, T. Hobbes. London and New York: Routledge and Kegan Paul, 1986.

Gimė anksčiau laiko, kai jo motina išgirdo apie ispanų karo laivyno (Armada) invaziją. Tomas Hobsas vėliau pasakė, kad jo motina pagimdė dvynius: jį patį ir baimę. Jo tėvas, kurio vardas taip pat Tomas, buvo vikaras (dvasininkas atsakingas už bažnyčią) Vatrspo (Watersport) mieste, šalia Malmesburio Gloucestešairio (Melbury, Gloucesteshire), Anglijoje. Po nesutarimo su kitos bažnyčios dvasininku, vyresnysis Tomas Hobsas buvo priverstas išvykti į Londoną. Vėliau jaunesnysis Tomas užaugo su savo dėde, mokėsi vietinėse mokyklose. Iki šešėrių metų Tomas mokėsi lotynų bei graikų kalbų. Tuo pačiu metu jis pradėjo domėtis senovės graikų literatūra.

Gyvenimas

Nuo 1603 iki 1608 jis studijavo Makdaleno koledže Oksforde. Per Anglijos revoliuciją T. Hobsas emigravo į Prancūziją, nes įsivėlė į politinius ginčus. Ten liko vienuolika metų ir parašė svarbiausius savo veikalus: trilogiją „Filosofijos Pagrindai“ – „Apie kūną“ , parašyta 1655 metais, antra dalis „Apie žmogų“, parašyta 1658 metais ir trečioji dalis „Apie pilietį“, parašyta 1642 metais. Visa trilogija buvo lotynų kalba. Tačiau vienas iš svarbiausių Tomo Hobso kūrinių buvo „Leviatanas“, kurį parašė 1651 metais. Taip pat 1673 metais parašė savo autobiografiją, o būdamas 87 metų baigė ir išspausdino „Iliados“ ir „Odisėjos“ vertimus. Po revoliucijos 1651 metais Tomas Hobsas grįžo į Angliją. Vėliau jis nutarė išvykti į kelionę po Europą. Jos metu T. Hobsas susipažino su Galilėjumi, Descartu, Gesendi, Bekonu, Koperniku, Kepleriu ir Harvėju. Iš Galilėjo perėmė mechanikos teoriją apie gamtą ir ją pratęsė, pritaikydamas šią teoriją ir žmogui.

Tomas Hobsas pareiškia, jog egzistuoja tik medžiaga, nes judesys suformuoja masę. Gyvybė yra tik kūno dalių judesys, atitraukiąs medžiagos susidėstymą. Todėl T. Hobsas tiki, kad judesys yra pagrindinė sąvoka fizinio pasaulio aiškinime, tačiau tiek gamtoje, tiek bendruomenės gyvenime ir žmogaus psichikoje vyksta mechaniniai dėsniai. Visuomenė esanti milžiniškas mechanizmas, kurio paprasčiausias elementas yra žmogus, o valstybė esanti laisvo žmonių susitarimo rezultatas, abstraktus suverenas, palaikantis visuotinę taiką ir saugumą. Grįžtant prie judesių teorijos, T. Hobsas mano, kad pradedant nuo paprasčiausių išorinių judesių galima prieiti prie „vidinių judesių“ ir taip paaiškinti, kad žmogaus elgesys ir bendruomenės santvarka yra tik sudėtingesnių judesių sąjunga. T. Hobsas nori įrodyti, jog dvasios pasireiškimai arba „vidiniai judesiai“ kyla iš fizinių priežasčių. Kiekvieną patirtį žadina betarpiški fiziniai paskatai, o vidiniai yra patirties paskatų nuaidėjimas. Paskatai daro teigiamą arba neigiamą poveikį gyvybiniam judesiui arba tiesiog gyvybei. Neigiamo poveikio rezultatu tampa troškimo arba neapykantos jausmas. Taip iškyla antroji T. Hobso psichologinė teorija, jog gyvybinis judesys yra pagrindinis kiekvienos gyvybės bruožas, siekiąs egzistencijos išlikimo. Stiprus noras išsaugoti savo gyvybę nuveda link savanaudiškų jausmų. Todėl kiekvienas žmogus yra egoistas ir nuolat ieško galios, kuri užtikrintų jo egzistenciją. Bet kas naudinga vienam, tas yra kenksminga kitam. Todėl žmogus yra žmogaus priešas. Taip pat, aiškindamas žmogaus pažinimą, jungė empirizmą su racionalizmu: jutiminis pažinimas nepilnai informuojąs apie faktus, nes nepaaiškina jų priežasties, paaiškinti gali tik protas. Visa T. Hobso mechanikos teorija (metafizika) yra materialistinė. Taip pat, reikia paminėti ir tai, jog T. Hobsas manė, kad religija yra reikalinga žmonėms drausminti, o bažnyčia turi būti pavaldi valstybei.

Tomo Hobso politinės filosofijos sistemos teorija

Tomas Hobsas išsiskyrė iš savo laikmečio filosofų tuo, kad modernųjį mąstymą mėgino susieti su politine teorija, kas vėliau buvo apibrėžta kaip politinės filosofijos sistemos kūrimas. Šiuolaikiniais laikais jo sukurta sistema būtų priskiriama materializmui. Materializmas buvo grindžiamas judėjimu, mechanine sistema ir geometrija. Tomas Hobsas šią sistemą suskirstė į tris dalis. Pirmoji dalis apėmė fiziką arba mechaniką, geometriją ir kūną. Antroji dalis apėmė žmonių psichologiją ir fiziologiją. O trečiąją dalį sudarė visuomenė ir valstybė, ką Tomas Hobsas apibrėžė kaip „dirbtinį“ kūną.

Tomas Hobso požiūris apie stabilios valstybės vienetą – visuomenę, ir apie kiekvieną žmogų kaip individą. Jo manymu, žmonės iš prigimties yra lygūs ir turi vienodą teisę į viską. Net ir fiziškai silpnesnis asmuo turi daug būdų kaip įveikti stipresnį savo priešininką. Prigimtinis pradas žmoguje pasireiškia klasta, apgaule, egoizmu, gobšumu, garbės troškimu, baime ir neapykantos impulsais. Tačiau, žmogus pasižymi sveiku protu. Jis supranta, kad būdamas vienas jis negali pilnai užtikrinti savo saugumo. Palankiausias sprendimas yra taika ir bendradarbiavimas su kitais individais. Bet valios stoka ir žmogaus prigimtis verčia žmones pradėti naudotis, išnaudoti vieni kitus, kas sukelia grėsmę visam visuomenės vientisumui. O visuomenei išlaikyti reikalinga aukščiausioji valdžia – valstybės valdovas (sąsaja su valstybe). Tomas Hobsas teigia, kad valstybė tai „dirbtinis“ kūnas, kurį sudaro dėl prigimtinių savanaudiškų tikslų susibūrusi individų visuomenė, kurios saugumu turi pasirūpinti valstybė. O už valdžią atsakingas žmogus, naudodamasis savo turima valdžia, kuri yra sutapatinama su jėga, turi nuslopinti prasiveržiančius įgimtus nesocialinius polinkius, kurie gali sunaikinti vienybę ir stabilumą. Visuomenė pradeda egzistuoti tik tada, kai atsiranda aukščiausiasis valdovas. Valstybė yra aukščiausiasis organas ir visi kiti dariniai veikia tik jos leidimu. Priešinimasis valdžiai negalimas, nes tai reikštų, kad yra reikalaujamas pačios valdžios pritarimas. Bet išimtis yra ta, kad jei valdovas neužtikrina saugumo piliečiams, jis gali būti nuverstas ir pakeistas nauju. T. Hobso manymu, monarchija yra pats geriausias ir efektyviausias valdymo tipas.

Tomas Hobsas apie bažnyčią ir tikinčiuosius. Jis teigia, kad žmogus gali tikėti tuo kuo tik nori, bet to paties tikėjimo išpažinimas, paviešinimas susijęs su valstybe ir turi būti sankcionuojamas aukščiausiosios valdžios. Bažnyčia siejama su korporacija. Kadangi bažnyčia yra neatsiejama nuo valdžios, tai tarp pasaulietinės ir dvasinės valdžios, tarp dieviškosios ir žmogiškosios teisės negali būti jokių nesutarimų.

Tomo Hobso politinės filosofijos sistemos teorija

Tomas Hobsas savo mąstymą siejo su politine kultūra. Ši politinės filosofijos sistema buvo priskiriama materializmo grupei. Sistema buvo suskirstyta i tris dalis:

1. Fizika, geometrija, kūnas.
2. Žmonių psichologija ir fiziologija.
3. Visuomenė kartu su valstybe.

Tomas Hobsas manė, kad visi žmonės yra lygūs – net ir fiziškai silpnesnis asmuo, pasitelkęs protą, gali įveikti fiziškai stipresnį žmogų. Žmoguje slypi klasta, apgaulė, egoizmas, gobšumas, tačiau sveiko proto pagalba šie impulsai pasireiškia lėtai. Svarbiausia yra taika ir nuoširdumas, tačiau, kai atsiranda žmonių, kurie vadovaujasi ne sveiku protu, o impulsais, ima nykti valstybės vientisumas. Kad šis vientisumas būtų išsaugotas, reikalingos saugumo tarnybos, kurios vadovautų, o aukščiausia yra valdžia, kuri stengiasi sujungti visus individus į bendrą visumą.

Tomas Hobsas monarchiją laikė svariausia valdymo forma. Filosofas religiją laikė kaip priemonę liaudies klusnumui išlaikyti. T. Hobso manymu, įstatymų vykdymas yra neprivalomas, bet prigimtinių įstatymų (laisvė (ne)daryti) vykdymą reikia užtikrinti – geriausia – jėga. T. Hobsas pasisakė tik už absoliučią valstybės valdžią.

1. Hobbes, T. Leviatanas. Vilnius: Pradai, 1999.

Požiūrio palyginimas su kitais filosofais

Kaip jau minėta, T. Hobso filosofiją galima vadinti materialistine arba natūralistine. Gamtišką pasaulį Hobsas, kaip ir Dekartas, traktavo kaip kūnų, patiriančių tik mechanines permainas, sistemą. Tačiau skirtingai nuo Dekarto, T. Hobsas laikėsi požiūrio, kad be kūnų daugiau nieko nėra. Teigdamas, kad be kūnų daugiau nieko nėra, jis turėjo galvoje, jog jokių kitų, išskyrus kūniškąją, substancijų neegzistuoja.

Jeigu, pagal Dekartą, mąsto siela, tai T. Hobso poziciją galima išreikšti taip: mąsto kūniškas žmogus. Visi psichiniai reiškiniai, kuriuos Dekartas vadino mąstymu – suvokimai, norai, jausmai – T. Hobso požiūriu, tėra mechaniniai judesiai.

Tomas Hobsas taip pat palaikė Bekono empirines idėjas. T. Hobso empirizmas įgavo mechanistinio materializmo formą – filosofinę sistemą, sukurtą remiantis mechanika. Orientacija į mokslą jam buvo priežastis nepriimti Renesanso panteizmo.

T. Hobsas, kaip ir visi nominalistai, buvo praktiškai abejingas ontologijos klausimams ir sąmonės problemai. Jam pirmoje vietoje buvo žinojimo, pažinimo ir kalbos klausimai. Jis iš tikrųjų tapatino filosofiją ir epistemologiją bei metodologiją ir teigė, kad jų pagrindas – kraštutinė empirizmo forma – sensualizmas, sąmonės turinį nukreipianti į juslinius duomenis: „nėra nei vienos sąvokos žmogaus prote, kuri nebūtų buvusi pagimdyta… jutimo organuose”. Kaip empirikas ir nominalistas T. Hobsas praktiškai tapatina mąstymą ir kalbą, nes mąstymas vyksta ne tiesiog, o tik per kalbą, vidinę arba išorinę. Antai jis beveik nemato skirtumo tarp teiginių, loginių formų ir sakinių, gramatinių formų. Minties tikslumas ir griežtumas prilygsta galimybei suformuluoti definiciją.

1. Anzenbacher, A. Filosofijos įvadas. Vilnius: "Katalikų pasaulis", 1992.

Leviatanas

Šiandien XVII amžiaus filosofo Tomo Hobso veikalą „Leviataną“, parašytą prieš daugiau nei tris šimtus penkiasdešimt metų (t. y. 1651 m.) Paryžiuje, kai jis buvo priverstinai emigravęs į šią šalį, skaito nedidelė dalis žmonių, pavyzdžiui, istorikai, kurie domisi socialinėmis senovės teorijomis arba šių istorikų raginami studentai. Anuomet reikšmingi dalykai, šiandieninėje visuomenėje jau nebėra aktualūs.

Gali būti, kad šis tekstas yra reakcingas (taip teigia kai kurie liberalūs mąstytojai), todėl skaityti Leviataną – ideologiškai rizikinga. Pirmoji priežastis gali būti ta, kad T. Hobso teorinę argumentaciją „politizavo“ suirutė, sukelta pilietinio karo. Praktinė teorijos paskirtis – įrodyti, kad politinės valdžios keliamas pavojus nepalyginamai mažesnis negu tos valdžios trūkumas. Ši T. Hobso nuostata kyla iš jo patirties kare: „Aukščiausioji valdžia nėra tokia žalinga, kaip jos nebuvimas“.

1. Hobbes, T. Leviatanas. Vilnius: Pradai, 1999, p. 194

Sekanti teorinė problema yra T. Hobso politinės galios supratimas. Dažnai sakoma, kad anglų filosofas, apibrėždamas politinę galią, pirmumo teisę suteikia centralizuotos valdžios, jėgos ir prievartos aspektams. Iš tikrųjų viena iš pagrindinių T. Hobso teorinių idėjų yra stipri, centralizuota politinė valdžia. Atsivertus 18-ąjį „Leviatano“ skyrių „Apie suverenų teises įsteigtose valstybėse“ galima įsitikinti, kad T. Hobsas savo knygoje centralizuotos valdžios principus pateikia kaip aksiomą. Jo knygoje apie tai teigiama, kad:

• pavaldiniai negali pakeisti valdymo formos negavę leidimo iš suvereno;
• negali būti prarasta aukščiausioji valdžia;
• niekas negali protestuoti, nepažeisdamas teisingumo, prieš didžiosios daugumos paskelbtą suvereno įsteigimą;
• pavaldiniai negali teisėtai smerkti suvereno veiksmų;
• kad ir ką bebūtų padaręs suverenas, jis negali būti nubaustas pavaldinio;
• suverenas – tai teisėjas, sprendžiantis, kas būtina jo pavaldinių saugumui ir taikai, be to jis taip pat sprendžia, ko mokyti pavaldinius.

Hobbes, T. Leviatanas. Vilnius: Pradai, 1999, p. 184-195.

Leviatane, T. Hobsas išdėsto savo valstybių įkūrimo ir legalių vyriausybių doktriną, pagrįsta sutartimi tarp valdžios ir piliečių, kur abi pusės nurodo savo teises ir pareigas. Leviatanas buvo parašytas Anglijos pilietinio karo metu, tai savotiškai paaiškina, kodėl didelėje knygos dalyje demonstruojama stiprios centrinės valdžios institucijos būtinybė, kuri padėtų išvengti nesutarimų ir pilietinio karo. Paaiškinęs žmonių būtį ir jų aistras, T. Hobsas bando įsivaizduoti, koks gyvenimas būtų be politinės valdžios. Tai jis vadina natūralia gamtos būsena, kurioje esantis žmogus jaustų, kad šiame pasaulyje jis turi teisę daryti viską. T. Hobso nuomone, tai privestų iki „visų karo prieš visus“ ir gyvenimo, kuris yra „vienišas, vargingas, baisus, brutalus ir trumpas“. Norint išvengti šitos karo būsenos, žmonės siekia sudaryti sutartį tarp valdžios ir piliečių bei sukurti teisinę visuomenę. Pagal T. Hobsą, visuomenė yra žemiau suverenios valdžios esantys gyventojai, kurie minėtajai institucijai gali paaukoti savo natūralias teises, vardan saugumo. Valdžios institucijos piktnaudžiavimas savo galiomis yra suvokiamas kaip taikos kaina, bet jeigu piktnaudžiavimas yra rimtas, negalima atmesti ir sukilimo tikimybės. Ypač atmetama galių paskirstymo doktrina, suvereni valdžia privalo kontroliuoti karinę, teisinę ir kitas galias. Leviatanas taip pat yra gan gerai žinomas dėl savo radikalaus požiūrio kitų religijų atžvilgiu, kas dažnai buvo T. Hobso bandymas interpretuoti bibliją iš materiališkosios pusės. Jis neigė dalykus, kurių negalima pačiupinėti, todėl rašė, kad dangus ir pragaras yra vietos pačioje žemėje. Taip pat T. Hobsas manė, kad bažnyčios teiginiai yra atsilikę ir nesuspėjantys su laiku. Daug žmonių bandė remtis šiuo požiūriu į religiją, tokie kaip Richard Tuck ir J. G.A. Pocock, bet tai nepakeitė neigiamos nuomonės apie Leviatano dalis, kuriuose aptariama religija.

Du įkvėpimai

Tomo Hobso darbuose ryškiausiai atsispindėjo politinis fonas, bet neįprastai išsiskyrė dar du aspektai. Pirmas – netoleravimas religingos valdžios ir ypač ją toleravusios scholastikos (mokymo) filosofijos. Antra yra gilus susižavėjimas naujais moksliniais metodais, viena kurių buvo – geometrija. Abu veiksniai turėjo įtakos T. Hobsui reiškiant savo moralines ir politines mintis.

Tomo Hobso panieka scholastikos (mokymo) filosofijai buvo beribė. Jis kėlė labai stiprius reikalavimus deramam ryšiui tarp religijos ir politikos. Pagal T. Hobsą, reikėjo nustatyti deramas normas tarp religingo garbinimo, kad gyventojai niekada neturėtų pareigų Dievui, kurios trukdytų paklusti politinei valdžiai. Jis primygtinai reikalavo, kad terminai būtų aiškiai apibrėžti. Visa tai formavo T. Hobso pasaulėžiūrą. Komentatoriai svarstė, kaip rimtai traktuoti T. Hobso apibrėžimo svarbą ir tai, ar jis įkūnija tam tikrą filosofinę doktriną? Kas yra svarbiau jo moralinės ir politinės minties požiūriu tai, kad jam sunkiai pavyksta išvengti bet kokių metafizinių apibrėžimų, kurie nesusieja mechaninės realybės materijos ir judesio. Komentatoriai nesutarė, ar T. Hobso mechaniniai žmonių prigimties ir jų elgesio apibrėžimai yra iš tikrųjų svarbūs jo moralinių ir politinių minčių formavime.

T. Hobso susižavi fiziniais mokslais ir geometrija. Jis nesigilina į ekspermentinio mokslo metodą, bet susidomi dedukciniu, kuris atskleidžia pagrindinį daikto veikimo principą iš pradinių apibrėžimų. Todėl jis pritarė mechaniniam mokslo ir žinių požiūriui, nes šis buvo labai aiškus. Teisinga būtų pasakyti, kad šis apriorinis pranešimas apie mokslą nėra itin naudingas. Tai greičiau panašu į šiuolaikinės minties apie mokslą aklavietę, pagrįstą stebėjimu, teorijos kūrimu ir bandymu. Vis dėlto, tai T. Hobso metodas, kuriuo jis apibrėžė savo idėjas apie žmogiškąją prigimtį ir politiką.

Citatos

Keletas Tomo Hobso sentencijų, išreiškiančių jo požiūrį:

• „Apkaltinti reikia mažiau iškalbingumo negu išteisinti, ir smerkimas labiau primena teisingumą nei teisinimas.“
• „Gėris ir blogis yra sąvokos, žyminčios mūsų norus ir atostūmius.“
• „Jokio žmogaus klaida netampa savu įstatymu; net neįpareigoja užsispirti.“
• „Karas – tai ne vien tik kautynės ar kovos veiksmai, bet ir laikas, per kurį pakanka valios kovoti tarpusavyje.“
• „Keršydami žmonės žiūri ne į praeities blogio didumą, o į gėrio, kuris turi eiti po keršto, didumą.“
• „Kiekvienas žmogus, kuris mato, ką aš darau, gali lengvai suprasti, ką aš galvoju.“
• „Nieko nėra lengvesnio žmogui, kaip sulaužyti savo žodį.“
• „Smalsumas yra proto geismas.“
• „Susitarimai be kalavijo yra vien žodžiai, neturintys jokios galios garantuoti žmogui saugumą.“
• „Tik bendroje laimėje galima rasti savo asmeninę laimę.“

http://www.dienoscitata.lt/tomas_hobsas

Literatūra

• Anzenbacher, A. Filosofijos įvadas. Vilnius: "Katalikų pasaulis", 1992. p.342.
• Sorrell, T. Hobbes. London and New York: Routledge and Kegan Paul, 1986. p.163. ISBN 0-7100-9845-6.
• Hobbes, T. Leviatanas. Vilnius: Pradai, 1999. p. 696. ISBN 9986-943-36-1.
• "Tomas Hobsas - Dienos citata - Didžiausias citatų portalas Lietuvoje". [žiūrėta 2011-03-28]. Prieiga per internetą: <http://www.dienoscitata.lt/tomas_hobsas>.

Vikicitatos

Puslapis Vikicitatose –

Thomas Hobbes