Panerių žudynės

Pagrindinis puslapis | Panerių žudynės

54°37′35″š. pl. 25°09′37″r. ilg. / 54.626404°š. pl. 25.160247°r. ilg. / 54.626404; 25.160247

Panerių žudynės – masinės žudynės, įvykdytos Panerių miške netoli Panerių geležinkelio prie Vilniaus Antrojo pasaulinio karo metais. Žydų tautybės asmenų sušaudymai prasidėjo 1941 m. liepą ir truko iki nacių okupacinių pajėgų pasitraukimo iš Vilniaus 1944 m. liepą.

1941 m. liepą žydų ir kitų tautybių asmenų žudynes organizavo 9–asis vokiečių operatyvinis būrys, o nuo 1941 m. liepos pabaigos – 3/A vokiečių operatyvinis būrys. Nuo 1941 m. rugsėjo už sušaudymus buvo atsakingas vokiečių saugumo policijos ir saugumo tarnybos (SD) vado įstaigos Vilniaus skyrius.[2][3]

Žydų sušaudymus įvykdė vokiečių operatyvinių būrių įsteigtas ir organizuotas Ypatingasis būrys, suburtas iš vietinių lietuvių tautybės kolaborantų.[4][2][3]

Panerių miške žuvo nuo 70 iki 100 tūkstančių asmenų. Didžioji dalis nužudytųjų buvo žydų tautybės Vilniaus ir aplinkinių kraštų gyventojai. Intensyviausias žydų sušaudymų laikotarpis Paneriuose prasidėjo 1941 m. rugsėjį ir tęsėsi iki 1941 m. lapkričio pradžios. Jo metu sušaudyta apytikriai 20 tūkstančių Vilniaus krašto žydų. Šiuo laikotarpiu vokiečių pareigūnai likvidavo Mažąjį Vilniaus getą ir sumažino Didžiojo Vilniaus geto žydų bendruomenę.[5]

Kitomis masinių žudynių aukomis Paneriuose buvo lenkai (1500–2000),[6][7] sovietų karo belaisviai (apie 5000), lietuviai (apie 100), romai (apie 50).[8][9][10]

Pagal bendrą aukų skaičių Panerių žudynės yra didžiausias Holokausto įvykis Lietuvoje ir antroji pagal dydį masinių žudynių vieta Rytų Europoje (po Babin Jaro Ukrainoje).[11] Lietuva tapo viena iš pirmųjų nacistinės Vokietijos okupuotų teritorijų be Lenkijos, kurioje nacių kariniai daliniai ėmėsi masinių žydų sušaudymo operacijų.

Žudynių aukoms atminti Panerių miške įkurtas Panerių memorialas.

Politinis ir socialinis kontekstas

redaguoti

Pagal 1923 m. Tautų Sąjungos susitarimus, Paneriai, kaip Vilniaus krašto dalis, įtraukti į Antrosios Lenkijos Respublikos Vilniaus vaivadiją. Po jungtinio Trečiojo Reicho ir Sovietų Sąjungos Lenkijos pasidalinimo 1939 m. rugsėjo mėnesį, Vilniaus kraštas buvo okupuotas Sovietų Sąjungos pajėgų. Pagal 1939 m. spalio 10 d. Lietuvos–SSRS savitarpio pagalbos sutartį, dalis Vilniaus krašto su Vilniaus miestu tapo Lietuvos valstybės dalimi.

Tarpukariu Vilniaus krašte vyravo lenkų ir jidiš kalbos. Pagal oficialius 1931 m. Lenkijos gyventojų surašymo duomenis, Vilniaus mieste lenkų kalba namuose kalbėjo 128 628 gyventojai (66%), jidiš arba hebrajų – 54 596 (28%), rusų – 7372 (3,8%), baltarusių – 1700 (0,9%), lietuvių – 1579 (0,8%), vokiečių – 561 (0,3%) gyventojas.[12]

Vietovė

redaguoti

1940 m. birželį sovietams aneksavus Lietuvą ir Baltijos šalis, šalia Panerių pradėta statyti karo reikmėms skirtas skystojo kuro saugyklas su būsimu sovietų kariniu aerodromu. Saugyklų teritorijos plotas siekė apie 27 hektarus. Paruoštos ir iškastos dvylika didelio skersmens 5–8 metrų gylio duobės, kai kurios sujungtos grioviais vamzdžių trasoms nutiesti. 1941 m. birželį trijų saugyklų sienos jau buvo išmūrytos tašytais akmenimis, vienos iš jų dugną spėta išbetonuoti.[a][14]

Saugyklos statyba nutrūko 1941 m. birželį, prasidėjus Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karui. Vokiečių okupacinėms pajėgoms užėmus Vilnių, 1941 m. birželį buvo nuspręsta panaudoti atokią saugyklų teritoriją ir joje iškastas duobes masinių žudynių reikmėms: nužudytųjų kūnus nuspręsta užkasti kuro saugykloms paruoštose duobėse.[15] Pasirinkta teritorija buvo nutolusi nuo Vilniaus centro apie 9 km, iš miesto ją galima buvo pasiekti plentu, geležinkeliu ar pėsčiomis. Nacių okupacinė valdžia buvusias Panerių kuro saugyklas praminė „baze“. 1941 m. liepos pabaigoje jos plotas buvo apjuostas 2 metrų aukščio tinklu: vieliniu iš geležinkelio pusės ir spygliuotu likusiame perimetre. Pagrindinių vartų sargybą ėjo vokiečių daliniai ir Ypatingojo būrio nariai. Pradėjus masinius žydų gyventojų sušaudymus Paneriuose, teritorija buvo saugoma visą parą.[16][17]

Žudynių organizatoriai ir vykdytojai

redaguoti

Vokiečių operatyviniai būriai Vilniuje

redaguoti

Žydų ir kitų tautybių žmonių persekiojimus organizavo ir vykdė Vilniuje dislokuoti vokiečių operatyviniai būriai, vokiškai žinomi „Einsatzkommando“ terminu. Žydų žudynės mieste prasidėjo pirmosiomis 1941 m. liepos dienomis.[19][20] Tuo metu Vilniuje buvo dislokuotas 9-asis operatyvinis būrys („Einsatzkommando 9“), vadovaujamas SS oberšturmbanfiurerio Alfredo Filberto ir jo pavaduotojo Vilhelmo Graifenbergerio. Šis būrys pasiekė Vilnių 1941 m. liepos 1 d. (ar 2 d.) ir pakeitė iki tol mieste veikusį ypatingąjį būrį 7a („Sonderkommando 7a“), vadovaujamą SS oberšturmbanfiurerio Valterio Blumės.[21][22]

9-ojo operatyvinio būrio vykdomos žydų žudynės prasidėjo ne vėliau nei liepos 4 d. A. Filbertas asmeniškai dalyvavo jo būrio vykdomuose žydų sušaudymuose miesto prieigose. Vadovaujančius vaidmenis žudynėse taip pat atliko kiti būrio nariai: SS unteršturmfiureris Hainrichas Tunatas, SS oberšturmbanfiureris Gerhardas Šnaideris, SS oberšturmbanfiureris Frydrichas (Fricas) Klainas. Per pirmąsias keturias dienas šis būrys sušaudė mažiausiai 321 žydą Vilniuje.[23]

1941 m. liepą A. Filbertas paskyrė savo būrio narį SS oberšturmfiurerį Francą Šaušiucą atsakingu už žydų sušaudymus už miesto ribų.[25] F. Šaušiucas duodavo įsakymus Ypatingajam būriui, kuris vykdydavo sušaudymus Paneriuose.[26] Prasidėjus sistemingoms žudynėms, F. Šaušiucas buvo atsakingas už jų sklandų įvykdymą. Jis supaprastino žudynių operacijas taip, kad per valandą buvo galima sušaudyti kelis šimtus žmonių.[27]

Iki 1941 m. liepos 23 d. 9-asis operatyvinis būrys perkeltas į Baltarusijos teritoriją. Vilniuje trumpam liko tik F. Šaušiucas su mažu padaliniu.[28] 9-ąjį operatyvinį būrį Vilniuje pakeitė čia dislokuotas 3/A operatyvinio būrio padalinys, vokiškai žinomas kaip „Teilkommando 3/A“. Jam vadovavo SS oberšturmfiureris Erichas Vilis Volfas.[29] Būriui taip pat priklausė SS oberšarfiureris Horstas Švainbergeris, kuris nuo 1941 m. rugpjūčio iki 1941 m. gruodžio organizavo ir vykdė žudynes Paneriuose, asmeniškai dalyvavo sušaudymuose ir duodavo įsakymus Ypatingajam būriui.[24]

1942 m. vasarį Vilniuje dislokuoto 3/A operatyvinio būrio padalinys buvo pavadintas vokiečių saugumo policijos ir SD Vilniaus skyriumi (vok. „Aussendienstelle Sipo und SD Wilna“), pavaldžiu Lietuvos vokiečių saugumo policijos ir SD centrui Kaune.[29]

Ypatingasis būrys

redaguoti
Pagrindinis straipsnis – Ypatingasis būrys.

1941 m. liepos pradžioje (ar net anksčiau) nacių operatyvinių būrių pareigūnai pradėjo formuoti žydų ir kitų nacistinės Vokietijos priešų persekiojimui ir naikinimui skirtą junginį Vilniuje. Šis būrys buvo pavadintas Ypatinguoju būriu prie vokiečių saugumo policijos ir SD. Į Ypatingojo būrio gretas stojo lietuviai savanoriai. Jame taip pat buvo lenkų, rusų ir baltarusių tautybės narių.[31]

Pirminis Ypatingojo būrio įsteigimo laikotarpis yra prastai dokumentuotas.[32] Žinoma, kad bent dalis būrio buvo suformuota lietuvių savisaugos policijos pagrindu. Ypatingasis būrys buvo tiesiogiai pavaldus vokiečių operatyviniams būriams. Pirmaisiais būrio vadais tapo Lietuvos kariuomenės jaunesnieji leitenantai Petras Jakubka ir Mečys Butkus.[33] 1941 m. liepą būrys įsikūrė pastate prie Katedros aikštės, kuriame tuo metu veikė Vilniaus miesto ir srities piliečių komiteto vidaus reikalų žinyba.[34]

Nuo 1941 m. liepos pirmoje pusėje būrio nariai pradėjo vykdyti sistemingus žydų tautybės gyventojų sušaudymus Paneriuose. 1941 m. liepos 23 d. oficialiu būrio vadu tapo Lietuvos kariuomenės pėstininkų atsargos leitenantas Juozas Šidlauskas.[35] Vokiečiams atleidus J. Šidlauską iš užimamų vado pareigų, 1941 m. lapkritį į jas buvo paskirtas jaunesnysis leitenantas Balys Norvaiša, jo pavaduotoju tapo leitenantas Balys Lukošius.[36]

Lietuvių pareigūnų dalyvavimo pradžia žydų persekiojimuose Vilniuje minima oficialioje vokiečių A operatyvinės grupės ataskaitoje 1941 m. liepos 13 d. Joje nurodoma, kad lietuvių tvarkos policijai (vok. „Ordnungsdienst“), tapus pavaldžiai operatyviniui būriui, buvo įsakyta dalyvauti žydų tautybės asmenų „likvidacijoje“. Paminėta, kad šiai užduočiai atlikti buvo paskirta 150 lietuvių pareigūnų, kurie suėmė žydus Vilniuje ir sušaudė juos koncentracijos stovykloje. Šią dokumente neįvardintą „koncentracijos stovyklą“ istorikai laiko tuometine Panerių „baze“.[37]

Žudynės

redaguoti

Žydų masinių persekiojimų pradžia Vilniuje

redaguoti

1941 m. liepos viduryje pradėti masiniai Vilniaus žydų suėmimai ir sušaudymai. Persekiojimus ir areštus vykdė gestapo, SS, Ypatingojo būrio ir Lietuvos policijos pareigūnai. Jų metu žydų tautybės gyventojai būdavo suimami, jų turtas konfiskuojamas. Suimtieji buvo kalinami Lukiškių kalėjime sudėtingomis sąlygomis, dažnai be maisto.[39]

Pirmosiomis masinių persekiojimų dienomis Vilniuje žydų suėmimus vykdė su naciais kolaboravę lietuvių pareigūnai. Pasak Panerių sušaudymus išgyvenusių Vilniaus žydų liudijimų, jauni lietuviai pareigūnai buvo praminti žydų gaudytojais. Jų užduotimi buvo suiminėti žydų tautybės Vilniaus gyventojus miesto gatvėse ir namuose. Pareigūnai atlikdavo nesankcionuotas kratas ir reikalaudavo kitų miesto gyventojų informuoti apie jų kaimynus žydus.[40] Prasidėjus žydų suėmimams mieste, naciai paskleidė gandus, kad Vilniaus žydų vyrai buvo ruošiami transportavimui į darbo stovyklą Paneriuose. Jie privalėjo vykti į Panerius su savarankiškai suruoštomis higienos priemonėmis.[41]

Žudynių pradžia

redaguoti

Pirmasis patikimai dokumentuotas masinis žydų sušaudymas Panerių miške įvykdytas 1941 m. liepos 11 d. Pasak Paneriuose tuo metu gyvenusio Kazimiero Sakovičiaus, stebėjusio žydų vyrų grupių suvarymą į Panerių „bazę“, per tos dienos popietę kelias valandas trukusius sušaudymus nužudyta apie 200 vyrų.[43] Panašūs liepos 11 d. duomenys užfiksuoti ir Lukiškių kalėjimo dokumentuose: juose minimas 168 ir 179 žydų vyrų transportavimas iš kalėjimo. Šios dienos žudynių aplinkybės taip pat žinomos iš būriui priklausiusių Mečislovo Butkaus ir Konstantino Čičelio liudijimų.[44]

Liepos 11 d. suimtųjų žydų sušaudymus įvykdė Ypatingasis būrys. Žudynėms buvo pasiruošta iš anksto. M. Butkus, vienas iš pirmųjų būrio organizatorių, būrio sandėlyje dokumentavo šovinių paėmimą būrio reikmėms. Jis drauge su keliais kitais būrio nariais liepos 9 d. (ar 10 d.) vakare susitiko su J. Šidlausku, kuris juos visus nuvedė į Lukiškių kalėjimą. Pasak M. Butkaus, kalėjime jam buvo įsakyta sudaryti kalinių sąrašą, į kurį jis įtraukė 300 žydų ir rusų.[b] Sąrašą pasiėmė J. Šidlauskas.[46]

Liepos 11 d. vidurdienį būrys, apginkluotas rusiškais šautuvais, atvyko iš savo būstinės į Lukiškių kalėjimą. Anot M. Butkaus:

Buvo šilta vasaros diena. Kalėjimo kieme rikiavo dvi kalinių kolonas. Man Šidlauskas įsakė paimti pirmą kalinių koloną, kas tai apie 170 žmonių, davė penkiolika būrio dalyvių ir liepė vesti kalinius į geležinkelio stotį Paneriuose, kur jis su Lukošiumi nuvažiuos mašina ir duos tolesnius nurodymus. Visi galvojome, kad kalinius ruošia išvežimui kur tai darbams. Kai kaliniai buvo surikiuoti ir suskaičiuoti, Norvaiša man liepė parašyti raštelį, kad tokį tai kalinių skaičių aš išsivedžiau darbams. Jis perskaitė ir liepė man parašyti žodį “sušaudyti”, ką aš ir padariau.[47]

Tikėtina, kad 348 kalinai buvo išvesti dviem grupėmis: 168 kalinių konvojui vadovavo M. Butkus, 180 – Vladas Mackevičius (kartais – Mockevičius). Tarp suimtųjų buvo tik vyrai.[48] Pasak M. Butkaus, pasiekus Panerių „bazę“ pradėti sušaudymai:

Paneriuose aš pamačiau teritoriją miške, aptvertą apie dviejų metrų aukščio spygliuota tvora, kur buvo keletas duobių. Viena iš jų buvo apie 30 metrų skersmens, apie 2–3 metrų gylio, apvalios formos. Jos pakraščiuose viduje buvo iškasti apie vieno metro gylio grioviai, kaip supratau pamatams. Į duobę iš šono buvo padarytas įvažiavimas. Šidlausko nurodymu atvestus kalinius suvarėme į duobę ir apie ją išstatėme sargybą. <...> Keli būrio dalyviai ėmė iš duobės po dešimt žmonių, liepdavo jiems nusirengti lauke ir po to su apatiniais rūbais vedė į kitą duobę, esančią nuo pirmos apie 30–50 metrų, kur juos šaudė būrio dalyviai. Aš mačiau iš toliau kaip juos šaudė būrio dalyviai stovintys ant duobės krašto. Prie šaudymų dalyvavo du ar tris vokiečiai, kurių tarpe aš atpažinau tiesioginį Ypatingojo būrio vadą Švainbergerį (ar Švenbergerį). Šaudymas truko apie tris ar keturias valandas. Tą kartą buvo sušaudytą sprendžiant iš mano ir Mockevičiaus raštelio 348 žmonės. Jų tarpe buvo žydų tautybės piliečiai ir rusai – karo belaisviai. Juos sušaudė ypatingo būrio dalyviai vieni, niekas jiems šaudyti nepadėjo.[49]

Remiantis M. Butkaus ir K. Čičelio parodymais, pirmosiose žudynėse vadovaujančius vaidmenis atliko Balys Lukošius, Juozas Šidlauskas, Balys Norvaiša. Pasak K. Čičelio, tarp pirmosios dienos sušaudymų vykdytojų buvo Vladas Kliukas, Vladas Butkūnas, Juozas Vėlyvis, Stasys Grikštas, Vincas Sausaitis, Juozas Mekišius, Jonas Dolgovas.[44]

Pasak K. Sakovičiaus, sušaudymai Paneriuose tęsėsi ir buvo vykdomi liepos 12–19 d., 23–26 d. ir 28–31 d. Jo liudijimu tokiu būdu liepą buvo sušaudyta apie 5000 žydų.[50] Per reguliarius sušaudymus rugpjūtį nužudyta apie 2000 žydų tautybės žmonių. Pirmieji vaikų ir paauglių sušaudymai įvykdyti rugpjūčio 11 ir 16 d.[51]

Žudynių masto augimas, 1941 m.

redaguoti

„Provokacijos diena“

redaguoti

Rugpjūčio 31 d. vokiečių ir lietuvių pareigūnai apkaltino žydų gyventojus šaudynėmis iš Stiklių ir Didžiosios gatvės kampe esančio pastato lango. Pasak Grigorijaus Šuro liudijimo, šaudynes imitavo naciams talkinantys lietuvių pareigūnai.[52] Jie pranešė apie esą įvykusį incidentą greta susibūrusiems vokiečių kareiviams. Vokiečiai kartu su lietuvių pareigūnais įsilaužė į butą iš kurio tariamai buvo šaudoma ir suėmę du žydų tautybės gyventojus, juos iškart sušaudė gatvėje.[53]

Šaudynių inscenizacija tapo pretekstu tą pačią dieną pradėtiems žydų persekiojimams Vilniuje. Masiniai žydų tautybės gyventojų areštai tęsėsi nuo rugpjūčio 31 d. iki rugsėjo 2 d. Persekiojimus organizavo vokiečių pareigūnai Horstas Švainbergeris, Francas Mureris ir Augustas Heringas.[53][54] Suimtieji buvo kalinami perpildytame Lukiškių kalėjime, iš kurio jie buvo konvojuojami į Panerius rugsėjo pirmosiomis dienomis.[53]

Pasak oficialios nacių pareigūnų suvestinės, žinomos kaip Jėgerio ataskaita, rugsėjo 2 d. Paneriuose sušaudyti 3700 žydai: 864 vyrai, 2019 moteris ir 817 vaikai. Joje taip pat pažymėta, kad masiniai sušaudymai buvo „ypatinga akcija, nes žydai šaudė į vokiečių kareivius“.[55] Pasak K. Sakovičiaus, stebėjusio konvojavimus rugsėjo 2 d., į Panerius varomos žmonių kolonos ilgis siekė du kilometrus.[56] Anot jo kaimyno Piotro Jankovskio, dirbusio Panerių geležinkelio pervažos darbuotoju, žmonių skaičius turėjo siekti 4000.[56]

Žinoma apie šešias rugsėjo 2 d. sušaudymus išgyvenusias žydų tautybės moteris ir mergaites. Pasibaigus sušaudymams, keturios sužeistos moterys ir dvi mergaitės išsiropštė iš duobių ir susibūrusios drauge paspruko iš „bazės“ teritorijos. Sugrįžusios į Vilnių rugsėjo 4 d., jos buvo paguldytos ir gydomos geto ligoninėje.[57] Tarp išsigelbėjusių buvo vienuolikmetė Judita Trojak (Yudis Trojak) ir šešiolikmetė Pesa Šlos (Pesye Schloss).[57][58]

Rugsėjo 12 d. Paneriuose sušaudyta paskutinioji didelė žydų grupė, areštuota per „provokacijos dienos“ persekiojimus. Ją sudarė 3434 žmonės: 993 vyrai, 1670 moterys ir 771 vaikas.[59]

Vilniaus getas

redaguoti

1941 m. rugsėjo 6 d. buvo įkurtas Vilniaus getas, sudarytas iš Mažojo ir Didžiojo getų. Įkūrus getus, vokiečių pareigūnai ėmėsi reguliarų getų gyventojų skaičiaus mažinimo veiksmų, suimant ir išvežant žydus sušaudymams Paneriuose. Pirmasis tokio pobūdžio planas įgyvendintas rugsėjo 15 d., vykdant Mažojo ir Didžiojo getų gyventojų perkraustymą. Jo metu suimta tarp 1200–1500 žmonių. Jų sušaudymas Paneriuose įvykdytas rugsėjo 17 d.[61]

Spalio 1 d. SS pareigūnas Horstas Švainbergeris susitiko su naujai suformuota žydų taryba („Judenrat“) ir pareikalavo pristatyti 1000 Didžiojo geto žydų, kurie tuo metu neturėjo nacių išduodamų darbo leidimų.[62] Tą pačią dieną vokiečių ir lietuvių pareigūnai pradėjo masinius gyventojų suėmimus Mažajame gete. Per šiuos suėmimus buvo suimta tarp 3000 ir 4000 žmonių.[59][63] Po jų įkalinimo Lukiškių kalėjime, jie buvo transportuojami ir sušaudomi Paneriuose spalio 2–4 d.[59]

Spalio mėnesį įvykdytos sistemingos Mažojo geto gyventojų mažinimo operacijos.[63] Jos vyko spalio 16, 21, 23, 24 ir 31 d.[64] Atrankos sušaudymams Paneriuose surengtos pasitelkus naujų darbo leidimų, žinomų kaip „Gelbe Scheine“, išdavimą spalio 15 d. Šių leidimų savininkai ir jų šeimų nariai (nuo 16 metų) išvengė suėmimų. Likusieji Mažojo geto gyventojai, kurie neturėjo leidimų, buvo suimti ir sušaudyti per spalio operacijas Paneriuose.[65] Ypač didelio masto sušaudymai įvykdyti spalio 25 d. A. Sakovičius, matęs tos dienos konvojavimus, pastebėjo, kad visos tos dienos aukos buvo moterys ir vaikai. Anot jo, tą „siaubingą šeštadienį“, atgabenta daugiau nei 2500 suimtųjų iš Lukiškių kalėjimo. Sušaudymai truko nuo ankstyvo ryto iki penktos valandos po pietų.[66][67]

Tolesnės masinės žudynės, vykdomos nacių pareigūnų ir Ypatingojo būrio narių, tęsėsi lapkritį. Lapkričio 6 d. įvykdyti didžiausi to mėnesio sušaudymai, jų metu žuvo apie 1200 Vilniaus geto žydų. Mažiau skaitlingi sušaudymai tęsėsi iki 1941 m. metų pabaigos.[68]

Nuo nacių okupacijos pradžios iki 1941 m. pabaigos buvo nužudyta nuo 33 000 iki 34 000 Vilniaus žydų. Iš jų 20 000 nužudyta per tris rudens mėnesius (1941 m.).[69] Pagal aukų skaičių, tai buvo intensyviausias žudynių laikotarpis Paneriuose. Nuo 1942 m. sausio masinės žudynės nepasikartojo iki 1943 m. balandžio pradžios (atskirų grupių sušaudymų vis dar būta). Šis laikas vadinamas Vilniaus geto stabilizacijos laikotarpiu.[68][70]

Getų likvidacija 1943 m.

redaguoti

Naujos didelio masto žudynės Paneriuose prasidėjo 1943 m. balandį, vokiečių vadovybei pradėjus Vilniaus krašto getų ir darbo stovyklų naikinimą. Vilniaus miesto komisaro Hanso Hingsto nurodymu, 1943 m. kovą apie apie 3000 žydų gyventojų iš Švenčionių, Ašmenos, Mikailiškių ir kitų mažesnių Rytų Lietuvos gyvenviečių buvo perkelti į Vilnių. Suimtiesiems pranešta, kad jie bus transportuojami į Kauno getą. Iki šio iškeldinimo Vilniaus geto vadovas Jakovas Gensas aplankė kai kurias mažesnes Vilniaus krašto žydų bendruomenes Ašmenoje, Salose, Mikailiškėse, patikindamas jas, kad tokiu būdu siekiama apsaugoti žydus nuo kaltinimų bendrininkavimu su krašte veikusiais sovietų partizanais.[71][72]

1943 m. balandžio 5 d. žudynės

redaguoti

Pasiruošimas didelio masto žudynėms Paneriuose prasidėjo 1943 m. kovo pabaigoje. Pasak K. Sakovičiaus, kovo 25, 26 ir 28 d. nacių pareigūnai, vykdydami pasiruošimus Paneriuose, teiravosi kiek traukinio vagonų gali tilpti stoties atsarginiame geležinkelio ruože. Balandžio 4 d., sekmadienio popietę, keturi sunkvežimiai su lietuvių pareigūnais atvyko į Panerius, taip pat – automobiliai su vokiečių Gestapo pareigūnais, tarp kurių buvo vienas iš žudynių organizatorių – Martinas Vaisas.[74]

Augant atvykstančių pareigūnų skaičiui, balandžio 4 d. dalis gyventojų pasitraukė iš Panerių, nusprendę kurį laiką nenakvoti savo namuose. Tuo metu vietiniai gyventojai sužinojo, kad suimtieji žydai yra gabenami traukiniais iš Vilniaus. Atsarginis stoties geležinkelio ruožas buvo atlaisvintas iš anksto: balandžio 4 d. vakarą ten seniai stovėję krovininiai vagonai išvežti į Lentvarį.[75]

Pirmoji žydų gyventojų grupė, kurią neva nuspręsta perkelti į Kauno getą, traukiniu išvyko iš Vilniaus 1943 m. balandžio 4 d. Į Vilnių šis traukinio sąstatas atvyko iš Salų miestelio su kita suimtųjų žydų grupe. Vilniuje traukinys papildytas 300 žydų suimtaisiais iš Salų ir Smurgainių, kurie tuo metu jau buvo laikomi Vilniaus gete.[76] Transportavimą lydėjo žydų geto policijos pareigūnai ir J. Gensas. Jie buvo patalpinti paskutiniame traukinio vagone.[77][76]

Balandžio 4 d. apie vienuoliktą valandą vakare ešelonas su suimtaisiais sustojo Panerių geležinkelio stotyje. Traukiniui sustojus Paneriuose, J. Gensas su žydų policijos pareigūnais išlaipintas ir išvežtas į Vilnių.[78] Apie šeštą valandą ryte Gestapo pareigūnai ir lietuvių savisaugos būriai atvyko į Panerius. Ginkluotų vokiečių ir lietuvių dalinių grandinė pradėjo varyti suimtuosius iš vagonų Panerių „bazės“ link. Žydams supratus apie rengiamus sušaudymus, dalis suimtųjų bandė pabėgti. Kai kurie iš traukinyje likusių žydų ištrūko iš vagonų ir, atskirais atvejais, priešinosi ginkluotiems vokiečiams ir lietuviams. Dauguma bandžiusiųjų pabėgti buvo pagauti ir sušaudyti Panerių geležinkelio stotyje ir jos prieigose. Tikėtina, kad tą rytą išsigelbėjo apie 50 jaunesnių žydų vyrų.[79] Sušaudžius pirmąsias gyventojų grupes „bazės“ teritorijoje, likusios buvo atvaromos iš kitų vagonų. Tokiu būdu iki vienuoliktos valandos ryto sušaudyta 11 žydų grupių, iš viso – apie 2500 žmonių.[79]

Antrasis traukinys (33 vagonų sąstatas), vykstantis su žydų suimtaisiais iš Švenčionėlių į Panerius, sustojo Vilniuje apie vidurdienį. J. Gensui buvo leista pasitikti traukinį. Tuo metu jam pavyko įkalbėti vokiečių vadovybę atkabinti nuo sąstato kelis vagonus, tarp kurių suimtųjų buvo Švenčionių Judenrat nariai ir kiti žydai, numatyti vokiečių priverstinio darbo stovykloms.[c] Likusi traukinio dalis pajudėjo Panerių link.[76]

Popiet į Panerius išvykstančio traukinio mašinistu dirbo lenkų tautybės Marianas Maciejevskis (Marian Maciejewski). Jo teigimu, jis įkalbėjo savo pagalbininką Augustą slapčia pakelti užrakinamuosius kabliukus esančius bent kelių vagonų išorėje. Tai buvo padaryta akimirką iki išvykimo. Traukiniui įsukus į Panerių stoties atsarginį ruožą, prasidėjo pirmieji žydų pabėgimai iš atrakintų vagonų. M. Maciejevskio teigimu, pabėgti bandė apie 30–40 suimtųjų.[82]

Traukinyje likę suimtieji ėmėsi dar didesnio pasipriešinimo. Tikėtina, kad šįkart daug daugiau žmonių paspruko. Jų gaudimas ir sušaudymai vyko Panerių geležinkelio stotyje ir gyvenvietėje, stebint vietiniams gyventojams. Vykdant sušaudymus, mirtinai sužeisti du lietuvių savisaugos pareigūnai, vienas Gestapo pareigūnas buvo sužeistas.[79] Sušaudymai pabaigti apie ketvirtą valandą po pietų. Tą popietę sušaudytos devynios didelės grupės žmonių, iš viso – 5000 žmonių.[79][76] Tikėtina, kad sušaudytieji užkasti vadinamojoje „Kauno“ duobėje.[83]

Istorikų vertinimu 1943 m. balandžio 5 d. žudynės buvo vienos iš didžiausią žydų pasipriešinimą sulaukusių sušaudymų Paneriuose.[79][76] Tai taip pat buvo vienas iš kelių iki šiol nustatytų atvejų, kai suimtieji buvo atgabenti traukiniais.

Be K. Sakovičiaus, žudynių liudytojais tapo nemažai Panerių gyventojų, tarp jų ir tos dienos rytą Paneriuose buvęs lenkų rašytojas Juzefas Mackevičius. 1945 m. balandžio 5 d. įvykius jis aprašė rašinyje „Paneriai–bazė“ („Ponary–baza“).[84] 2003 m. liepą traukinio mašinisto M. Maciejevskio atsiminimai buvo nufilmuoti ir paskelbti Jungtinių Valstijų Holokausto memorialinio muziejaus darbuotojų.[85]

Vilniaus geto panaikinimas

redaguoti

1943 m. liepą prasidėjo palaipsnis Vilniaus geto ir jam priklausančių priverstinio darbo stovyklų panaikinimas.[d] 1943 m. birželio 21 d. išleistas Heinricho Himlerio įsakymas, kuriuo numatyta panaikinti visus įkalintųjų žydų getus Ostlando teritorijoje. Vilniaus mieste už šio įsakymo vykdymą buvo atsakingas SS oberšarfiureris Brunas Kitelis (Bruno Kittel).[88]

Prasidėjus darbo stovyklose įkalintų žydų žudynėms, 1943 m. liepos 13 d. Vilniaus geto žydų geto atstovai J. Gensas ir Salekas Desleris buvo patikinti H. Hingsto, kad masiški geto gyventojų sušaudymai vykdomi nebus. Liepos 24 d. vokiečių pareigūnai suėmė vienuolikos žydų darbo brigadų vyresniuosius. Suėmimo priežastimi vokiečiai nurodė nuolatinius žydų pabėgimus iš geto. Suimtieji ir iš geto pabėgusiųjų šeimų nariai sušaudyti Paneriuose liepos 26 d.[89]

1943 m. rugpjūtį pradėtas Vilniaus geto naikinimas.[90] Rugpjūčio 6 d. vokiečių įsakymu suimti ir išvežti nuo 1000 iki 1200 žydų į Estijos Vaivaros koncentracijos ir kitas priverstinio darbo stovyklas. Antrasis ir trečiasis geto žydų transportavimas į Estijos stovyklas įvykdytas rugpjūčio 24–25 d. (1200–1500 žmonių) ir rugsėjo 1–4 d. (1000 žmonių). Rugsėjo 5 d. patekimas į geto teritoriją buvo oficialiai uždarytas. Tuo metu jame laikyta apie 10 000–12 000 žydų.

Rugsėjo 23 d. visi geto gyventojai buvo išvaryti iš geto teritorijos. Jų didžioji dalis, kurią sudarė moteris ir vaikai, trasnportuota į Aušvico naikinimo stovyklą. Keli šimtai vyresnio amžiaus ir pasiligojusių žmonių sušaudyti Paneriuose. Po geto panaikinimo jo teritorijoje pasislėpę žydai buvo dažnai randami, suimami ir sušaudomi Paneriuose. A. Sakovičius mini, kad iš Vilniaus autobusais ir sunkvežimiais gabenami žydai Paneriuose sušaudyti rugsėjo 24 d. (vyrai ir vaikai), spalio 1 d. ir spalio 4 d. Per šiuos sušaudymus nužudyta apie 250 žmonių. Dar 400 žmonių sušaudyti spalio 6 d. Žudynės tęsėsi spalio 7–8 d. Spalio 11 d. nužudyta 300 žydų. Mažesnės žmonių grupės buvo sušaudytos spalio 13–15, 18, 25 ir 28 d., daugiausiai vaikai ir moterys. Nuo rugsėjo 23 d. iki lapkričio pradžios Paneriuose iš viso sušaudyta apie 1000 Vilniaus geto žydų.[91]

1944 m. žudynės

redaguoti

Vokiečių pareigūnams panaikinus Vilniaus getą 1943 m. rudenį, mieste iš viso liko apie 3000 žydų tautybės gyventojų. Didžioji jų dalis dirbo ir gyveno priverstinio darbo stovykloje „Kailis“ ir karinės technikos autoremonto dirbtuvėse Subačiaus gatvėje, tuo metu žinomos kaip HKP 562 (vok. Heereskraftfahrpark/Ost/562).[92] Vokietijos–SSRS fronto linijai priartėjus prie Vilniaus, atsitraukimui besiruošiantys vokiečiai organizavo „Kailio“ ir HKP 562 teritorijose gyvenusių žydų išvežimą į Panerius. 1944 m. liepos 2–3 d. Paneriuose vokiečiai sušaudė apie 2000–2300 žydų iš Vilniaus miesto, iš jų – apie 600 žydų iš HKP 562 dirbtuvių. [93]

Palaikų deginimas (1943–1944 m.)

redaguoti

1943 m. Vokietijai patiriant pralaimėjimus Rytų fronte, nacių vadovybė parengė Sonderaktion 1005 operacijos planą. Šis planas numatė priemones ir veiksmus, kuriais būtų nuslėpti masinių žydų ir kitų bendruomenių žudynių įkalčiai nacių okupuotose teritorijose. 1943 m. pavasarį nacių okupacinė valdžia Lietuvoje ėmė rengtis žudynių pėdsakų naikinimui Paneriuose. Vilniuje buvo suformuota preliminari nacių pareigūnų grupė, atsakinga už šios operacijos įgyvendinimą Vilniaus krašte. Jai vadovavo SS unteršturmfiureris Herbertas Altas.[94]

1943 m. pabaigoje nacių vadovybė Vilniuje suformavo priverstinio darbo komandą, daugiausia iš įkalintų vietinių Vilniaus žydų tautybės asmenų. Ši brigada oficialiai buvo pavadinta Sonderkommando 1005A. Brigados nariai buvo apgyvendinti žudynių teritorijoje (vadinama „baze“) ir priversti ekshumuoti nužudytųjų palaikus, juos apdoroti ir kremuoti masinėse laužavietėse Paneriuose. Ši komanda taip pat buvo žinoma kaip palaikų degintojų brigada.[95]

Pirmaisiais Sonderkommando 1005A brigados nariais tapo žydai, tuo metu kalintys gestapo kalėjime Vilniuje. 1943 m. lapkritį dalį brigados narių pradėta vežti į Panerių mišką, kuriame jie buvo priversti kirsti medžius ir ruošti rąstus. Po kurio laiko ši pirmoji grupė buvo apgyvendinta medinės pirties tipo pastate miške.[95] Antroji žydų kalinių grupė vesta iš gestapo kalėjimo į Panerius pėsčiomis medžio kirtimo darbams.[96]

Po kelių savaičių ruošos darbų, 1943 m. gruodį, abi kalinių grupės buvo apgyvendintos specialiai tam pastatytame barake vienoje iš duobių. Ji yra žinoma kaip degintojų brigados duobė. Vienas iš kalinių, Julijus Farberis, nurodė, kad apytikris duobės plotis buvo apie 15–22 metrai, gylis – 4–4,5 metrai. Duobės sienos buvo išmūrytos akmenimis. Barako patalpos buvo padalintos į miegamąją dalį ir virtuvę. Į duobę buvo nuleidžiamos dvi kopėčios kaliniams ir vienos atskiros – sargybiniams.[97]

Nuo 1943 m. lapkričio iki 1944 m. balandžio brigada buvo sudaryta iš apytikriai 80 žmonių. Gruodį ją papildė žydų kaliniai, atgabenti iš uždarytų Vievio ir Žiežmarių priverstinio darbo lagerių. 1944 m. sausio pabaigoje Paneriuose įkalinta nuo 7 iki 9 žydų iš karo belaisvių stovyklos Stalag 344 Vilniuje. 1944 m. vasario 17 d. komanda papildyta keliais sovietiniais karo belaisviais. Brigadoje buvo keturios kalinės moterys, atsakingos už maisto ruošimą visai brigadai ir tvarkos palaikymą. Jos buvo apgyvendintos drauge su vyrais.[98]

Nacių pareigūnai sušaudytųjų palaikų ekshumaciją ir kremavimą organizavo metodiškai. Darbas buvo paskirstytas tarp aukų palaikų kasėjų, palaikų traukėjų, dantų tikrintojų, neštuvų nešėjų, laužų statytojų, medienos tiekėjų, degintojų, pelenų sijotojų ir pelėnų maišytojų. Persijoti aukų pelenai buvo maišomi su smėliu vietoje ir supilami atgal į ekshumacijos duobes.[100][101]

Laužavietės buvo ruošiamos pagal griežtai nustatytą tvarką. Septynių metrų ilgio ir septynių metrų pločio zonoje buvo iškasami trys aštuonių metrų ilgio ir 60 cm gylio grioviai ant kurių buvo klojami aštuoni rąstai. Viduryje iš lentų buvo pastatomas keturių metrų aukščio kaminas. Ant pirmojo sausų malkų sluoksnio būdavo sudedami pailaikai (galva į išorę). Tarpai tarp palaikų užpildomi sušaudytųjų rūbais arba mažesniais vaikų palaikais. Vidutiniškai laužas siekdavo 4 ar 4,5 metrų aukštį. Degimas užtrukdavo nuo trijų iki septynių parų. Nacių pareigūnai palaikus įsakydavo vadinti figūromis.[102][103]

Po kelių mėnesių priverstinio darbo 1944 m. balandžio 15 d. daliai brigados pavyko pabėgti per slapčia iškastą 50 metrų ilgio požeminį tunelį. Nuo vienuolikos iki trylikos iš aštuoniasdešimties pabėgti bandžiusių asmenų ištrūko iš „bazės“ teritorijos ir išgyveno karą.[104] Jų parodymai prisidėjo prie žudynių atskleidimo.[105] Pasak išsigelbėjusių, nuo 1943 m. gruodžio iki 1944 m. balandžio 15 d. brigada sudegino nuo 56 iki 70 tūkstančių palaikų.[106] Tarp sėkmingai pabėgusiųjų tuneliu buvo Abraomas Bliazeris (tikrasis vardas – Josifas Kaganas), Icchokas Dogimas (Doginas) Julijus Farberis, Šlema Golas, Davidas Kantarovičius, Zalmanas Mackinas, Konstantinas Potaninas, Motelis Zaidelis.[107] Kai kurių išsigelbėjusių atsiminimai buvo publikuoti. J. Farberio pasakojimas įtrauktas į Holokausto atsiminimų rinkinį „Juodoji knyga“.[108]

Aukos

redaguoti

Bendras aukų skaičius 1944 m. pabaigoje buvo nuo 70 000 iki 100 000. Sovietų 2-ojo Baltarusijos fronto pajėgų atliktos ekshumacijos duomenimis, dauguma (50 000–70 000) aukų buvo Lenkijos ir Lietuvos žydai iš gretimų Lenkijos ir Lietuvos miestų, o likusieji – daugiausiai lenkai ir vadinamieji sovietų piliečiai.[109]

Naujausių istorinių ir archeologinių tyrimų duomenimis, Paneriuose nužudyta apie 80 000 žmonių.[8] Pasak lenkų istorikės Monikos Tomkevič, žuvo 80 000 žmonių, įskaitant 72 000 žydų, 5000 sovietų karo belaisvių, 1500–2000 lenkų, 1000 žmonių, vadinamų komunistais ar sovietų aktyvistais, ir 40 romų.[110] Lietuvių istoriografijoje būta vertinimų, kuriais bendras aukų skaičius nurodytas kaip 50 000–60 000 žmonių.[111] Naujausiais vertinimais (2021 m.), pateiktais lietuvių istorikų ir archeologų kolektyviniame darbe, aukų skaičius siekia 83 000.[8]

Lenkų aukas daugiausiai sudarė lenkų inteligentijos atstovai: akademikai, pedagogai (pvz., Stefano Batoro universiteto profesorius Kazimieras Pelčaras), kunigai (pvz., kunigas Romualdas Svirkovskis) ir Armijos Krajovos pasipriešinimo judėjimo nariai. Tarp pirmųjų aukų buvo maždaug 7500 sovietų karo belaisvių, sušaudytų 1941 m. netrukus po operacijos „Barbarossa“ pradžios.[112] Vėlesniuose etapuose taip pat buvo mažiau aukų ir kitų tautybių, tarp jų vietiniai rusai, romai ir lietuviai, ypač komunistų šalininkai (Liudas Adomauskas, Valerijonas Knyva, Andrius Bulota ir Aleksandra Bulotienė).

1944 m. gegužės 17, 18 ir 21 d. Paneriuose sušaudyti per 80 Generolo Povilo Plechavičiaus Vietinės rinktinės lietuvių karių, kurie atsisakė vykdyti vokiečių įsakymus.[113]

Pirmosios publikacijos

redaguoti

Informacija apie žudynes pradėjo sklisti jau 1944 m. Žydų partizanas Isakas Kovalskis buvo vienas iš pirmųjų, kuris sutiko prie partizanų prisijungusius ir iš Panerių pabėgusius palaikų degintojų brigados narius. 1944 m. gegužę partizanų leidžiamame laikraštyje „Za Wolność“ („Už laisvę“) I. Kovalskis publikavo straipsnį „Ponary“ apie degintojų komandos priverstinį darbą ir pabėgimą iš Panerių.[115]

1944 m. „Tiesoje“ rugpjūtį publikuoti J. Petrausko ir J. Dovydaičio straipsniai apie Panerius.[116][117] Pagal oficialią sovietų režimo nuostatą, Paneriai buvo traktuojami kaip bendra sovietinių piliečių žudynių vieta, nepabrėžiant aukų tautinės priklausomybės žydų ir lenkų bendruomenėms.[112]

1945 m. rugsėjį lenkų žurnalistas Juzefas Mackevičius publikavo rašinį–esė „Paneriai-bazė“ lenkų emigrantų laikraštyje „Orzel Bialy“.[118][84]

Ypatingosios komisijos tyrimas (1944 m.)

redaguoti

1944 m. liepą Vilnių užėmus SSRS kariuomenei sudaryta Ypatingoji valstybinė komisija vokiškųjų fašistinių grobikų bei jų bendrininkų piktadarybėms nustatyti ir ištirti LTSR (Ypatingoji komisija). Įsteigtas atskiras Ypatingosios komisijos padalinys Panerių žudynių tyrimui. Komisijos Panerių padaliniui vadovavo SSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatas Juozas Stimburys, Vilniaus apskrities vykdomojo komiteto pirmininkas Viktoras Bergas, Vilniaus valstybinio universiteto profesoriai Jonas Kairiūkštis ir Paulius Slavėnas, rašytojas Kostas Korsakas ir kiti.[119][120]

Nusikaltimai Paneriuose buvo pirmasis šios komisijos tyrimų objektas Lietuvoje. Paneriuose komisija organizavo ir atliko palaikų ekshumacijos darbus, surinko duomenis iš žudynių liudytojų, atliko teritorijos analizę, paruošė ir publikavo tyrimų duomenis ir išvadas.[119][120]

Panerių „bazėje“ Ypatingosios komisijos tyrimai vykdyti nuo 1944 m. rugpjūčio 15 iki 26 d. Pradėdama tyrimą, komisija rėmėsi jai perduota Vilniaus miesto prokuratūros medžiaga apie žudynes Paneriuose. Nustatyta, kad nacių okupacijos metais, nuo 1941 m. liepos iki 1944 m. liepos, vokiečių pareigūnai Paneriuose organizavo „stovyklą“, kurioje buvo vykdomos reguliarios masinės žudynės. Komisijos išvadose teigta, kad Paneriuose nužudyta ne mažiau nei 100 000 žmonių.[119][120]

Palaikų ekshumacija

redaguoti

Tyrimų metu 1944 m. rugpjūtį atlikta 515 palaikų ekshumacijų. Nors kasinėjimų darbai atlikti daugelyje „bazės“ objektų, palaikai aptikti tik dviejuose apvaliose duobėse ir vienoje tranšėjoje. 17 nužudytųjų tapatybės buvo nustatytos pagal rastus dokumentus, vienos nužudytosios palaikai atpažinti jos giminaičių.[122]

Ekshumuotų palaikų aprašymuose pateikta jų lytis, amžius, mirties priežastis. Aprašyti nužudytųjų rūbai ir jiem priklausę daiktai. Absoliuti dauguma nužudytųjų buvo žydai. Jų tapatybė nustatyta pagal skiriamuosius ženklus įsiūtus į viršutinius rūbus – geltonos Dovydo žvaigždės ir ženklo su įrašu „GETTO“.[123]

Po degintojų brigados narių pabėgimo balandžio 15 d., palaikų deginimas buvo tęsiamas iki 1944 m. gegužės ar birželio. Pasak išsigelbėjusių degintojų, iki pabėgimo dienos vis dar buvo likę apie 12 000 – 13 000 nesudegintų palaikų: nužudytųjų palaikai liko vadinamojoje „Kauno“ duobėje bei dar vienoje apvalioje duobėje ir tranšėjoje.[124]

Nors dauguma ekshumuotų palaikų datuoti 1944 m., tyrėjai taip pat aptiko nedidelį skaičių smarkiai suirusių palaikų. Pasak degintojų brigados nario J. Farberio, jie stengdavosi neiškasti visų palaikų, tikėdamiesi, kad nesudeginti palaikai bus panaudoti kaip nusikaltimų įkalčiai ateityje.[122]

Įgyvendinus 515 palaikų ekshumaciją, Ypatingoji komisija nusprendė nebetęsti palaikų iškasimą. Šis sprendimas paaiškintas tuo, kad nužudytųjų mirties priežastys buvo aiškios iš iki tol atliktų ekshumacijų. Vienoje iš didesnių duobių palaikai buvo palikti ir jų viešai apžiūrai buvo vežami žmonės iš Vilniaus. Ši duobė vėliau buvo užpilta.[126]

Ypatingoji komisija nurodė, kad visų tirtų nužudytųjų mirties priežastis buvo smurtinė: dažniausiai žmonės būdavo nužudomi šūviu į galvą, taikant į pakaušio sritį. Taip pat nustatytos kitos mirties priežastis: 58 aukų kaukolės, daugiausiai moterų, sutrupintos buku daiktu; rasti vieno gyvai užkasto vaiko palaikai. 15 nužudytųjų mirties priežastys nenustatytos. Ekshumuoti palaikai palaidoti greta vienos iš didesnių duobių, vadinamajame „broliškajame kape“.[126]

Komisijos išvadose paminėta, kad daugelyje kasinėtų duobių vietoj palaikų aptikti smėlio, pelenų ir susmulkintų kaulų sluoksniai, nuo kurių sklido nemalonus kvapas.[126]

Teritorijos tyrimas

redaguoti

1944 m. rugpjūtį Ypatingoji komisija nustatė 7 duobes (25–30 m skersmens), tris tranšėjas ir 10 palaikų deginimo aikštelių. Teritorijoje rastos dvi siaurojo geležinkelio atšakos nusidriekusios į „bazę“. Paruoštoje schemoje pažymėti iškirsti ir miškingi plotai.[119][127]

Paminėjimas

redaguoti

2000 m. spalio 22 d. kelių lenkų organizacijų pastangomis per oficialią ceremoniją, kurioje dalyvavo Lenkijos ir Lietuvos vyriausybių atstovai, Panerių memoriale atidengtas paminklinis kryžius žuvusiems Lenkijos piliečiams. Renginyje dalyvavo Lenkijos gynybos ministras Bronislovas Komorovskis ir jo kolega iš Lietuvos, taip pat nevyriausybinių organizacijų atstovai.[112]

Žudynių vietą įamžina paminklas Holokausto aukoms atminti (pastatytas 1991 m.), memorialas lenkų aukoms atminti (pastatytas 1990 m., atstatytas 2000 m.), paminklas gegužę nacių nužudytiems Lietuvos vietinio būrio kariams, 1944 (pastatytas 2004 m.),[paaiškinti] paminklinis akmuo sovietų karo belaisviams, žuvusiems badu ir čia sušaudyti 1941 m. (įstatytas 1996 m.)[paaiškinti] ir nedidelis muziejus (šiuo metu Panerių memorialinis informacijos centras). Pirmąjį paminklą buvusioje masinių žudynių vietoje 1948 m. pastatė Vilniaus žydai, tačiau sovietų režimas netrukus jį pakeitė tradiciniu obelisku, skirtu „fašizmo aukoms“.[128]

Tyrimai

redaguoti

Žmogžudystes Paneriuose šiuo metu[kada?] tiria Lenkijos Tautos atminties instituto Gdansko skyrius ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.[31] Pagrindiniai faktai apie Panerių memoriale esančius memorialinius ženklus ir buvusios masinių žudynių vietos objektus (žudynių duobes, tranšėjas, vartus, takus ir kt.) dabar pateikiami Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus sukurtame tinklalapyje.

Pastabos

redaguoti
  1. Panerių kuro bazės projektavimo dokumentacija ir statybos brėžiniai iki šiol nėra rasti.[13]
  2. Lukiškių kalėjimo dokumentuose rastas 347 suimtųjų žydų sąrašas. Kitoje šio sąrašo pusėje įrašyta: „168 asmenis išsivedžiau darbams (sušaudyti)“. Šį įrašą M. Butkus pasirašė ranka ir datavo jį 1941 m. liepos 11 d. Šalia A. Butkaus taip pat rastas V. Mackevičiaus įrašas: „Paėmiau 180 kalinius žydus (sušaudyti)“ (šiame įraše ansktesnis 179 kalinių skaičius nubrauktas ir jo vietoje įrašytas 180 kalinių skaičius).[45]
  3. M. Šikšnianas nurodo, kad J. Gensui pavyko susitarti su vokiečių pareigūnais ir atkabinti 7 traukinio vagonus su suimtaisiais: 5 iš jų buvo nukreipti į Bezdonių priverstinio darbo stovyklą, likę du su žydų tarybos nariais ir jų šeimomis palikti Vilniuje. [81]
  4. Baltosios Vokės, Bezdonių, Kenos, Naujosios Vilnios žydų priverstinio darbo stovyklos panaikintos 1943 m. liepą.[87]
  1. Sederevičiūtė 2021, pp. 71–87.
  2. Stasiulis 2021, p. 8-21.
  3. Bubnys 2019, pp. 6–40.
  4. Bubnys 2020, pp. 113–161.
  5. Bubnys 2020, pp. 122–126.
  6. Tomkiewicz 2018, pp. 246–247.
  7. Stasiulis 2021, p. 12 (išnaša Nr. 27).
  8. Stasiulis 2021, p. 12.
  9. Michalski, Czesław (Winter 2000–2001). [Ponary – Golgota Wileńszczyzny]. Konspekt (lenkų). 5. Academy of Pedagogy in Kraków. Suarchyvuotas originalas 2008-12-24 – per „Internet Archive, 24 December 2008“.
  10. Niwiński, Piotr (2011). Ponary : the Place of "Human Slaughter" (lenkų, anglų ir lietuvių). Warsaw: Instytut Pamięci Narodowej, Komisja Ścigania Zbrodni przeciwko Narodowi Polskiemu; Ministerstwo Spraw Zagranicznych Rzeczpospolitej Polskiej, Departament Współpracy z Polonią. pp. 25–26.
  11. „Panerių memorialo istorija“. paneriumemorialas.jmuseum.lt. Vilnius: Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejus. 2003-07-12. Nuoroda tikrinta 2025-10-13.
  12. Tomkiewicz 2025, pp. 22–23.
  13. Sarcevičius (2) 2021, p. 156.
  14. Sarcevičius (2) 2021, pp. 157, 163–164.
  15. Vilnius Yiddish Institute (2009), The Tour of Ponar, part 1 (3:22 min.) YouTube svetainėje . As well as, The Tour of Ponar, part 2 (6:47 min.) YouTube svetainėje .
  16. Bubnys 2019, p. 12.
  17. Šikšnianas 2021, pp. 29–31.
  18. Kray 2016, p. 50.
  19. Idzelis 2019, p. 50–51.
  20. Kray 2016, p. 52.
  21. Kray 2016, p. 45.
  22. Stankeras 2016, p. 208.
  23. Kray 2016, pp. 49–50.
  24. Bubnys 2019, pp. 53–54.
  25. Kray 2016, p. 46–56.
  26. Bubnys 2019, p. 53.
  27. Kray 2016, pp. 50–52.
  28. Kray 2016, pp. 53–55.
  29. Stankeras 2016, p. 238.
  30. Bubnys 2019, pp. 20, 75–76.
  31. Bubnys 2019.
  32. Idzelis 2020, p. 348.
  33. Bubnys 2019, pp. 20, 59.
  34. Idzelis 2020, pp. 356–357.
  35. Bubnys 2019, p. 75.
  36. Bubnys 2019, pp. 68–69, 71–72.
  37. Sužiedėlis 2025, p. 206.
  38. Bubnys 2019, p. 59.
  39. Bubnys 2019, pp. 118.
  40. Heath 2024, p. 17.
  41. Heath 2024, p. 10.
  42. Bubnys 2019, pp. 71–72.
  43. Sakowicz 2012, p. 34.
  44. Idzelis 2012, pp. 348–351.
  45. Idzelis 2012, pp. 349.
  46. Sarcevičius (3) 2021, pp. 291–291 (M. Butkaus apklausos protokolo fragmentas, 1977 m. rugpjūčio 11 d.).
  47. Sarcevičius (3) 2021, pp. 293–294 (M. Butkaus apklausos protokolo fragmentas, 1977 m. rugpjūčio 11 d.).
  48. Idzelis 2012, pp. 350.
  49. Sarcevičius (3) 2021, pp. 295–296 (M. Butkaus apklausos protokolo fragmentas, 1977 m. rugpjūčio 11 d.).
  50. Bubnys 2020, pp. 118.
  51. Bubnys 2020, pp. 119.
  52. Šuras 1997, pp. 35.
  53. Bubnys 2020, pp. 119–120.
  54. Sužiedėlis 2025, p. 307.
  55. Bubnys 2020, pp. 120.
  56. Sakowicz 2012, p. 48.
  57. Kruk 2002, p. 89-93.
  58. Sužiedėlis 2025, p. 308.
  59. Bubnys 2020, p. 123.
  60. Sužiedėlis 2025, pp. 307, 325.
  61. Bubnys 2020, pp. 122–123.
  62. Sužiedėlis 2025, p. 309.
  63. Sužiedėlis 2025, pp. 311.
  64. Bubnys 2020, pp. 124.
  65. Bubnys 2020, pp. 123–124.
  66. Sakowicz 2012, pp. 52–54.
  67. Sužiedėlis 2025, pp. 312–313.
  68. Bubnys 2020, pp. 125–126.
  69. Bubnys 2020, p. 125.
  70. Sužiedėlis 2025, pp. 313.
  71. Bubnys 2020, pp. 135.
  72. Sužiedėlis 2025, pp. 334.
  73. Bubnys 2019, pp. 54–56.
  74. Sakowicz 2012, pp. 86–87.
  75. Sakowicz 2012, pp. 87.
  76. Sužiedėlis 2025, pp. 334–335.
  77. Bubnys 2020, pp. 135–136.
  78. Šikšnianas 2021, pp. 38-39 (remiantis O. Kozlovskio apklausos protokolu).
  79. Bubnys 2020, pp. 136.
  80. Bubnys 2019, pp. 68–69.
  81. Šikšnianas 2021, p. 39.
  82. Maciejewski, Marian (2002-10-01). „Proszę pana, dokąd jedziemy? Dokąd pan nas wiezie?“. Biuletyn Instytutu Pamięci Narodowej (ISSN 1641-9561). 21 (10). Biuletyn Instytutu Pamięci Narodowej: 76–83. Nuoroda tikrinta 2025-10-05.
  83. Šikšnianas 2021, pp. 40 (remiantis K. Potanino apklausos protokolu).
  84. Vitkus, Zigmas (2017). „Panerių vaizdinio lūžiai J. Mackiewicziaus esė „Paneriai-bazė““ (PDF). Lituanistica. 63 (2(108)). Lietuvos mokslų akademija: 77–94. doi:10.6001/lituanistica.v63i2.3534. Nuoroda tikrinta 2025-10-01.
  85. Maciejewski, Marian (2003-07-12). „Oral history interview with Marian Maciejewski“. ushmm.org. Vašintgonas, Kolumbijos apygarda, JAV: Jungtinių Valstijų Holokausto memorialinis muziejus. Nuoroda tikrinta 2025-10-05.
  86. Bubnys 2019, pp. 51–52.
  87. Bubnys 2020, pp. 137–138.
  88. Bubnys 2020, p. 138.
  89. Bubnys 2020, p. 139.
  90. Bubnys 2020, p. 140.
  91. Bubnys 2020, pp. 141–144.
  92. Bubnys 2020, pp. 144–146.
  93. Bubnys 2020, pp. 144–148.
  94. Latvytė 2021, pp. 51–52.
  95. Latvytė 2021, pp. 51–53.
  96. Heath 2024, pp. 64–69.
  97. Latvytė 2021, p. 52–53.
  98. Latvytė 2021, pp. 53, 58–60.
  99. „Duobė, kurioje buvo laikomi „Degintojų brigados“ (Sonderkomando 1005B) nariai“. paneriumemorialas.jmuseum.lt/. Panerių memorialas. 2023-01-01. Nuoroda tikrinta 2025-10-14.
  100. Heath 2024, pp. 70–72.
  101. Latvytė 2021, pp. 57.
  102. Heath 2024, pp. 72–76.
  103. Latvytė 2021, pp. 57–58.
  104. Latvytė 2021, p. 66.
  105. Nicholas St. Fleur (June 29, 2016). „Escape Tunnel Dug by Hand Is Found at Holocaust Massacre Site“. The New York Times.
  106. Latvytė 2021, p. 52, 247 (Motelio Zaidelio liudijimas), 259 (Abramo Bliazerio liudijimas), 242 (Konstantino Potanino liudijimas).
  107. Latvytė 2021, p. 65-70.
  108. Vasily Grossman; Ilya Ehrenburg (2003). The Complete Black Book of Russian Jewry. David Patterson (vert. ir red.). New Brunswick, NJ: Transaction Publishers. ISBN 1412820073.
  109. Sarcevičius 2021, pp. 91.
  110. Tomkiewicz 2008, pp. 215–216.
  111. Sužiedėlis 2025, p. 513-514 (išnaša Nr. 88).
  112. Ponary 2020-08-24 iš Wayback Machine projekto.. Last accessed on 10 February 2007.
  113. Bubnys, Arūnas (2015-10-30). „A. Bubnys. Lietuvos vietinė rinktinė ir jos štabo narių suėmimas bei kalinimas Salaspilio lageryje 1944 metais“. alkas.lt. Tėviškės alkas. Nuoroda tikrinta 2025-10-04.
  114. Petrauskas, J. (1944-08-23). „Paneriuose“. Tiesa. Vilnius. p. 3. Nuoroda tikrinta 2025-12-18 – per „ePaveldas.lt“.
  115. Heath 2024, pp. 183–187, 584.
  116. Petrauskas, J. (1944-08-23). „Paneriuose“. Tiesa. Vilnius. p. 3.
  117. Dovydaitis, J. (1944-08-24). „Kerštas žmonių žudikams hitlerininkmas!“. Tiesa. Vilnius. p. 3.
  118. Heath 2024, pp. 211–215.
  119. Sarcevičius 2021, pp. 91–107.
  120. Vitkus 2022, pp. 71–81.
  121. „Ypatingosios Valstybinės Komisijos vokiškųjų fašistinių grobikų bei jų bendrininkų piktadarybėms nustatyti ir ištirti pranešimas apie hitlerinių grobikų nusikaltimus Lietuvos Tarybų Socialistinėje Respublikoje“. Tiesa. Vilnius. 1944-12-24. p. 2. Nuoroda tikrinta 2026-02-12 – per „ePaveldas.lt“.
  122. Sarcevičius 2021, p. 98.
  123. Sarcevičius 2021, pp. 99–100.
  124. Sarcevičius 2021, p. 92.
  125. „Brošiūra „Ypatingosios valstybinės komisijos vokiškųjų fašistinių grobikų bei jų bendrininkų piktadarybėms nustatyti ir ištirti pranešimas apie hitlerinių grobikų nusikaltimus Lietuvos Tarybų Socialistinėje Respublikoje““. europeana.eu. Vilnius: Valstybinė politinės literatūros leidykla. 1945-06-01. Nuoroda tikrinta 2026-02-15.
  126. Sarcevičius 2021, p. 102.
  127. Vitkus 2022, p. 73.
  128. Zigmas Vitkus, „Paneriai: senojo žydų atminimo paminklo byla (1948–1952)“, Naujasis Židinys-Aidai, 2019, nr. 2, p. 27–35.

Bibliografija

redaguoti

Dienoraščiai ir atsiminimai

Istoriniai darbai

  • Arad, Yitzhak (1981). Ghetto in Flames: The Struggle and Destruction of the Jews in Vilna in the Holocaust. New York: Ktav Pub & Distributors Inc. ISBN 9780870687532.
  • Bubnys, Arūnas (2020). Arūnas Bubnys (red.). The Massacres of Vilnius Jews and the Vilnius Ghetto (1941–1944) (PDF) (The Holocaust in Lithuania:1941-1944 (translated from Lithuanian edition of Holokaustas Lietuvoje, 1941-1944 m. (2011) leid.). Vilnius: Genocide and Resistance Research Centre of Lithuania. ISBN 9786098298031.
  • Bubnys, Arūnas (2019). Vokiečių saugumo policijos ir SD Vilniaus ypatingasis būrys 1941–1944 m. Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras. ISBN 9786098037821.
  • Dieckmann, Christoph (2011). Deutsche Besatzungspolitik in Litauen 1941-1944. Two volumes. Göttingen: Wallstein Verlag. ISBN 9783835309296.
  • Erslavaitė, G. (1965). G. Erslavaitė ir K. Rukšėnas (red.). Masinės žudynės Lietuvoje 1941–1944: Dokumentų rinkinys. Pirma dalis. Vilnius: Mintis.
  • Kray, Alex J. (2016). The Making of an SS Killer The Life of Colonel Alfred Filbert, 1905-1990. Cambridge University Press. ISBN 9781107146341.
  • Heath, Chris (2024). No Road Leading Back: An Improbable Escape from the Nazis and the Tangled Way We Tell the Story of the Holocaust. The Bridge Street Press. ISBN 9780349136264.
  • Idzelis, Augustinas (2020). Arūnas Bubnys (red.). Demographic Aspects of the Jewish Population in Lithuania, September 1939– June 1941 (The Holocaust in Lithuania:1941-1944 (translated from Lithuanian edition of Holokaustas Lietuvoje, 1941-1944 m. (2011) leid.). Vilnius: Genocide and Resistance Research Centre of Lithuania. ISBN 9786098298031.
  • Latvytė, Neringa (2021). Saulius Sarcevičius ir Stanislovas Stasiulis (red.). Masinių žudynių įrodymų naikinimas Paneriuose: Sonderkommando 1005A (Nusikaltimų pėdsakai neišnyksta: masinės žudynės Panerių miške 1941–1944 metais leid.). Vilnius: Lietuvos istorijos institutas. ISBN 9786098183948.
  • Sarcevičius, Saulius (2021). Saulius Sarcevičius ir Stanislovas Stasiulis (red.). Ypatingosios komisijos vykdyti palaikų ekshumavimo darbai 1944 m. rugpjūtį (Nusikaltimų pėdsakai neišnyksta: masinės žudynės Panerių miške 1941–1944 metais leid.). Vilnius: Lietuvos istorijos institutas. ISBN 9786098183948.
  • Sarcevičius (2), Saulius; Valionienė, Oksana (2021). Saulius Sarcevičius ir Stanislovas Stasiulis (red.). Nacių ir sovietų bazės ribų problema bei reljefo pokyčiai po karo (Nusikaltimų pėdsakai neišnyksta: masinės žudynės Panerių miške 1941–1944 metais leid.). Vilnius: Lietuvos istorijos institutas. ISBN 9786098183948.{{cite book}}: CS1 priežiūra: skaitiniai pavadinimai: autorių sąrašas (nuoroda)
  • Sarcevičius (3), Saulius; Stasiulis, Stanislovas; Dobrotin, Nikita; Latvytė, Neringa; Dainius, Michelevičius; Sederavičiūtė, Šarūnė; Šikšnianas, Mantas; Valionienė, Oksana; Urbanavičius, Vytautas (2021). Nusikaltimų pėdsakai neišnyksta: masinės žudynės Panerių miške 1941–1944 metais. Vilnius: Lietuvos istorijos institutas. ISBN 9786098183948.{{cite book}}: CS1 priežiūra: skaitiniai pavadinimai: autorių sąrašas (nuoroda)
  • Sederevičiūtė, Šarūnė (2021). Saulius Sarcevičius ir Stanislovas Stasiulis (red.). Fotografija Panerių bazėje nacių okupacijos metais: kiek? kodėl? kaip? (Nusikaltimų pėdsakai neišnyksta: masinės žudynės Panerių miške 1941–1944 metais leid.). Vilnius: Lietuvos istorijos institutas. ISBN 9786098183948.
  • Stankeras, Petras (2008). Lietuvių policija Antrajame pasauliniame kare. Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras. ISBN 9785417009587.
  • Stasiulis, Stanislovas (2021). Saulius Sarcevičius ir Stanislovas Stasiulis (red.). Įvadas (Nusikaltimų pėdsakai neišnyksta: masinės žudynės Panerių miške 1941–1944 metais) (Nusikaltimų pėdsakai neišnyksta: masinės žudynės Panerių miške 1941–1944 metais leid.). Vilnius: Lietuvos istorijos institutas. ISBN 9786098183948.
  • Sužiedėlis, Saulius (2025). Crisis, War, and the Holocaust in Lithuania. Newton, MA: United States Holocaust Memorial Museum. ISBN 9798887194929.
  • Šikšnianas, Mantas (2021). Saulius Sarcevičius ir Stanislovas Stasiulis (red.). Ypatingasis būrys ir masinės žudynės Paneriuose (Nusikaltimų pėdsakai neišnyksta: masinės žudynės Panerių miške 1941–1944 metais leid.). Vilnius: Lietuvos istorijos institutas. ISBN 9786098183948.
  • Tomkiewicz, Monika (2008). Zbrodnia w Ponarach 1941–1944. Warszawa: Instytut Pamięci Narodowej. ISBN 9788360464915.
  • Tomkiewicz, Monika (2018). Więzienie na Łukiszkach w Wilnie 1939–1953. Warszawa. ISBN 9788380984158.{{cite book}}: CS1 priežiūra: vieta neturi leidėjo (nuoroda)
  • Tomkiewicz, Monika (2025). The Ponary Crime, 1941-1944. Warszaw: The Institute of National Remembrance (Wydawnictwo Instytutu Pamieci Narodowej). ISBN 9788383762579.
  • Vitkus, Zigmas (2022). Atminties miškas: Paneriai istorijoje, kultūroje ir politikoje. Vilnius: Lapas. ISBN 9786098198539.

Vaizdo įrašai

redaguoti

Išgyvenusiųjų liudijimai

redaguoti

Liudininkų pasakojimai

redaguoti

Kiti

redaguoti

vikipedija, wiki, enciklopedija, knyga, biblioteka, straipsnis, skaityti, nemokamas atsisiuntimas, informacija apie Panerių žudynės, Kas yra Panerių žudynės? Ką reiškia Panerių žudynės?

Pagrindinis puslapis | Į viršų