Ypatingasis būrys

Ypatingasis būrys – vokiečių Saugumo policijos ir SD Ypatingasis būrys, kurio daugumą sudarė lietuvių tautybės savanoriai. Būrys įsteigtas 1941 m. liepos pradžioje Vilniuje ir veikė Lietuvoje iki 1944 m. liepos. Būrys vykdė persekiojimus ir masinius šaudymus Vilniuje ir Vilniaus krašte nacių okupacijos metais Lietuvoje (1941–1944 m.). Pagrindinėmis būrio aukomis buvo Vilniaus geto žydai, sušaudyti masinėse žudynėse Paneriuose, ir kitos Vilniaus krašto žydų bendruomenės.

1944 m. liepos pradžioje Ypatingasis būrys perkeltas į IX fortą Kaune. Vėliau išvyko į Tilžę, iš kur traukiniu pervežtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Iš Štuthofo būrys transportavo 1200 žydų tautybės gyventojus į Torunę, kur išbuvo laikinoje stovykloje iki 1945 m. balandžio pradžios. Artėjant sovietų fronto linijai, būrio nariai ėmėsi žydų kolonos varymo iš Torunės į Brombergą. Konvojavimas nutrauktas dėl priartėjusių karo veiksmų. Būrio vadovybei pasišalinus, likę junginio nariai išsilakstė.

Vokiškai Ypatingasis būrys žinomas kaip Sonderkommando der Sipo und SD, taip pat kaip Sonderkommando Wilna. Jis buvo įsteigtas vokiškų Einsatzgruppen (SS sukarintų būrių, suburtų tam tikroms užduotims) pavyzdžiu.

Būrio organizavimas

Dokumentų apie Ypatingojo būrio įkūrimą išliko mažai. Žinoma, kad Ypatingasis būrys buvo suformuotas 1941 m. liepos pradžioje. Pasak buvusių būrio narių parodymų, duotų po karo, iš pradžių apie trisdešimties savanorių vyrų grupė įsikūrė buvusiame rezervinės policijos pastate Klaipėdos gatvėje, Vilniuje. Susibūręs savanorių junginys ruošėsi atlikti pagalbinės policijos funkcijas mieste.

Po pirmojo susitikimo Klaipėdos gatvėje būrio nariai persikėlė į Vilniaus miesto ir srities piliečių komiteto vidaus reikalų žinybos būstinę prie Katedros aikštės (Magdalenos g. 2, dabar Šventaragio g.). Tuo metu vidaus reikalų žinybai vadovavo Kostas Kalendra. Viena iš komiteto užduočių numatė organizuoti lietuvių policijos ir saugumo būrius Vilniuje. Netrukus būrio nariams buvo pranešta, kad iš jų rezervinės policijos būrio dalyvių yra formuojamas naujas dalinys, kuris vėliau buvo pavadintas Vilniaus Ypatinguoju būriu.

Liepą arba rugpjūtį Ypatingasis būrys įsikūrė Vilniaus g. 12 pastato antrame aukšte. Į pastatą prie Katedros aikštės būrio nariai rinkdavosi tik rytais, Vilniaus g. tapo jų nuolatine būstine. Nors dauguma savanorių turėjo butus mieste, jie taip pat galėjo apsigyventi būstinės patalpose. Jiems buvo organizuota valgykla pastate, esančiame priešais būstinę. Už tarnybą buvo mokama keliasdešimt markių ir maisto produktais. Savanoriams buvo išduoti rusiški šautuvai.

Dokumentuose Ypatingojo būrio vardas (vok. Sonderkommando Wilna) pirmą kartą paminėtas liepos 15 d. Dokumente minimas 3000 šovinių išdavimas būrio reikmėms. Nurodyta, kad už šovinių paėmimą liepos 15 d. buvo atsakingas vienas iš pirmųjų būrio vadų – Mečislovas Butkus. Panašūs šovinių išdavimai rusiškiems šautuvams fiksuoti ir liepos 11 bei 12 d. (išduota po 3000 šovinius). Tuo metu jie buvo išduoti būrio nariams Juozui Šidlauskui ir Baliui Lukošiui. Pats Ypatingojo būrio pavadinimas nėra minimas liepos 11 ir 12 d. dokumentuose.

Pavaldumas vokiečių Saugumo policijai ir SD

Ypatingasis būrys buvo organizuotas ir tiesiogiai pavaldus vokiečių Saugumo policijai ir SD. Oficialus vokiškas būrio pavadinimas – Sonderkommando der Sipo und SD, kartais sutrumpinant kaip Sonderkommando Wilna.

Vilniaus vokiečių Saugumo policijos ir SD skyrius (vok. Aussendienstelle Sipo und SD Wilna) buvo pavaldus centriniam vokiečių okupuotos Lietuvos Saugumo policijos ir SD centrui Kaune. Vilniaus vokiečių Saugumo policijos ir SD struktūrą sudarė už įvairias veiklos sritis atsakingi skyriai (departamentai). Ketvirtasis Saugumo policijos ir SD skyrius (gestapas) buvo atsakingas už kovą prieš vadinamuosius Trečiojo Reicho priešus. Šio skyriaus pareigūnai buvo atsakingi už žydų ir kitų tautybių žmonių persekiojimą ir naikinimą.

Nuo 1941 m. rugpjūčio iki 1941 m. spalio pradžios Vilniaus Saugumo policijos ir SD skyriui vadovavo SS oberšturmfiureris Erichas Vilis Volfas (Erich Willi Wolff), o nuo 1941 m. spalio iki 1943 m. vasario – Hainrichas Gertas (Heinrich Hermann Gerth; nuo 1942 m. – unteršturmfiureris). Nuo 1943 m. vasario iki 1943 m. gruodžio šios struktūros vadovo pareigas ėjo SS oberšturmfiureris Rudolfas Noigebaueris (Rudolf Neugebauer), jo pavaduotoju buvo SS unteršturmfiureris Herbertas Arltas (Herbert Arlt).

Saugumo policijos ir SD skyriaus vadovai ir kiti šios struktūros pareigūnai aktyviai dalyvavo organizuojant ir vykdant žydų tautybės ir kitų Lietuvos gyventojų žudynes Vilniuje ir Vilniaus krašte. E. Volfas duodavo nurodymus Ypatingajam būriui ir pats kelis kartus dalyvavo vykdant žudynėse Paneriuose 1941 m.

1941 m. spalį Ypatingojo būrio viršininku buvo paskirtas SS pareigūnas Martinas Vaisas (Martin Weiss), kuris tuo metu tarnavo Saugumo policijai ir SD įstaigos ketvirtajame skyriuje. 1943 m. pabaigoje jis iš Ypatingojo būrio viršininko pareigų paskirtas vadovauti moterų stovyklai Rasų gatvėje. Žinoma, kad M. Vaisas aktyviai dalyvavo žudynėse Paneriuose, dažnai asmeniškai sušaudydavo sužeistuosius.

Pirmieji būrio nariai

Iš pradžių Ypatingąjį būrį organizavo ir jam vadovavo Lietuvos kariuomenės jaun. leitenantas Petras Jakubka, atsargos jaun. leitenantas M. Butkus ir pėstininkų atsargos leitenantas J. Šidlauskas. Taip pat tarp pirmųjų šios grupės narių buvo atsargos jaun. leitenantas Vladas Mackevičius (kartais žinomas kaip Mockevičius), Konstantinas Čičelis, Vladas Korsakas, Vladas Kliukas, Juozas Vėlyvis, Stasys Grikštas, Vincas Sausaitis, Juozas Mekišius, Jonas Dolgovas. K. Čičelis ir V. Kliukas prisijungė prie būrio Klaipėdos gatvės pastate. Tuo metu K. Čičelis, kaip ir V. Kliukas, dirbo studentų bendrabučio Tauro gatvėje sargybiniu. Apie pagalbinio policijos būrį jis sužinojo iš bendrabučio studentų. Atvykęs į jų būstinę, K. Čičelis nurodė atpažinęs kai kuriuos studentus trisdešimties asmenų būryje, tarp jų ir V. Mackevičių. Būriui persikėlus prie Katedros aikštės, K. Čičelis susipažino su būrio organizatoriais M. Butkumi ir J. Šidlausku.

Pasak buvusio būrio nario M. Butkaus parodymų, pirminio pagalbinės policijos būrio daugumą sudarė “jauni vaikinai, nuo aštuoniolikos ir daugiau metų: studentai, moksleiviai, amatų mokyklos mokiniai ir kiti asmenys.” Iš šių narių M. Butkus įvardino Vytenį Čiurlionį, Joną ir Vytautą Neverauskus ir Kaukorių (vardas nenurodytas). Pasak M. Butkaus, visi jo minėti nariai būryje išbuvo vos vieną mėnesį ir vėliau iš jo pasišalino. 1941 m. vasarą būryje buvo 1-osios amatų mokyklos moksleivių, tarp kurių parodymuose buvo paminėti Vladas Paulaitis, J. Krasauskas, Vladas Stavaras. Ištraukos iš V. Paulaičio parodymų yra publikuotos.

Uniforma ir įstojimo formalumai

Iš pradžių būrio nariai uniformos neturėjo, jiems buvo išduodami balti raiščiai. Dalis junginio narių vilkėdavo Lietuvos kariuomenės uniformas, kiti – paprastus civilių rūbus. 1942 m. būrio būstinei persikėlus į Gedimino g. 36, būriui išduotos nacistinės Vokietijos SD uniformos.

Įstojimo į būrį procesas kito ir pradžioje jo dalyviai nebuvo prašomi pasirašyti jokių oficialių pasižadėjimų. Vėliau tai tapo privaloma, junginio nariai būrio veiklą turėjo laikyti paslaptyje. Pateikusiems įstojimo į būrį anketas buvo išduodamas oficialus pažymėjimas, suteikiantis teisę nešioti ginklą. Po to buvo išduodamas į pasą panašus dokumentas, kurio viršutinėje dalyje buvo Vyčio herbas ir tarnybinis nario numeris (registruotas kartotekoje). Dokumento vidinėje dalyje – nario vardas, pavardė, gimimo vieta ir nuotrauka su Ypatingojo būrio vado parašu. Vėliau šis dokumentas buvo pakeistas vokišku variantu: Vyčio vietoje atsirado nacių erelis su svastika, Ypatingasis būrys dokumente pakeistas vokišku Sonderkommando terminu. Naujame dokumente nurodyta, kad Sonderkommando nariui suteikiama teisė bet kuriuo paros metu vaikščioti mieste.

Būrio veikla

Pagrindinis straipsnis – Panerių žudynės.

1941 m. liepos pirmoje pusėje būrio nariai pradėjo vykdyti masinius žydų suėmimus ir persekiojimus Vilniuje. Didžioji dalis suimtųjų kalinti Lukiškių kalėjime, iš kurio jie buvo konvojuojami į Panerių „bazę“ sušaudymams.1941 m. liepos 23 d. būrio vadu paskirtas Juozas Šidlauskas. Tikėtina, kad tuo metu būryje buvo apie 100 narių. Vėliau narių skaičius sumažėjo ir 1941 m. pabaigoje siekė apie 50 žmonių.

Be masinių žudynių Paneriuose, Ypatingasis būrys įvykdė žydų tautybės gyventojų sušaudymus ir kitose dabartinės Lietuvos ir Baltarusijos vietovėse. Būrio nariai įvykdė sušaudymus Nemenčinėje (nužudyti 403 žmonės), Naujojoje Vilnioje (1159 žm.), Jašiūnuose (575 žm.), Eišiškėse (3446 žm.), Trakuose (1146 žm.), Semeliškėse (962 žm.), Švenčionyse (3726 žm.). 1941 m. nuo rugsėjo 1 d. iki lapkričio 25 d. Paneriuose sušaudė 18 898 žmones, kituose Vilniaus regiono rajonuose – 13 501 žmogų. Būrys dalyvavo Vilniaus krašto getų gyventojų naikinimuose, tarp kurių buvo Salų, Smurgainių, Ašmenos, Mikailiškių, Svierių, Švenčionių, Astravo ir Vidžių getų bendruomenės.

1942 m. gegužę būrio nariai dalyvavo Švenčionių apskrities gyventojų sušaudymų įvykdyme. Didžioji šių žudynių aukų dalis buvo lenkų civiliai gyventojai (nuo 400 iki 500 žmonių).

Sovietinė valdžia 1945 m. nuteisė ir įvykdė mirties bausmes 10–čiai Ypatingojo būrio narių. Iš viso 12 būrio narių buvo nuteisti Lenkijoje ir TSRS, keturi iš jų – Lenkijoje 1970–aisiais metais. Likusieji mirė po karo arba gyveno užsienyje.

Būrio sudėtis

Dydis

Tikėtina, kad būrio veiklos pradžioje jį sudarė apie 100 ar daugiau savanorių. Nors dauguma oficialių dokumentų susijusių su būrio veikla buvo sunaikinta, išliko trys atskiri Ypatingojo būrio narių sąrašai. Pirmasis sąrašas, sudarytas 1941 m. lapkritį, mini 48 būrio narius, kurie norėjo įsigyti malkų kūrenimui. Šiame sąraše nurodyti narių vardai, pavardės, namų adresai, jų šeimyninė padėtis ir šeimos narių skaičius. Antrasis sąrašas datuotas 1942 m. liepos 1 d., jame įrašyti 43 narių vardai. Šių sąrašų palyginimas rodo, kad 31 nario vardai yra įtraukti į abu sąrašus. Trečiasis nedatuotas būrio narių sąrašas buvo sudarytas vokiečių kalba ir greičiausiai vėlesnis nei pirmieji du (tikėtina, sudarytas 1944 m.). Vardų palyginimas su pirmuoju sąrašu rodo, kad būryje buvo 17 narių, įtrauktų į pirmąjį 1941 m. sąrašą.

Didžiausia būrio sudėties kaita vyko jo pradinės veiklos laikotarpiu nuo 1941 m. liepos iki rugsėjo. Dėl periodinės narių kaitos, bendras būriui priklausančių vyrų skaičius galėjo siekti nuo poros iki kelių šimtų asmenų. Remiantis liudininkų ir buvusių narių parodymais, nustatyta, kad narių skaičius nusistovėjo 1941 m. rudenį ir siekė apie 50 narių.

2019 m. istoriko A. Bubnio darbe pirmą kartą lietuvių kalba publikuoti biografiniai būrio narių aprašai: paskelbti 15 Lietuvos kariuomenės karininkų ir puskarininkių, vieno viršilos, vieno grandinio ir 84 kitų asmenų gyvenimo aprašymai.

Tautinė sudėtis

Būrio daugumą sudarė lietuvių tautybės savanoriai. Visi žinomi būrio vadai ir jų pavaduotojai buvo lietuvių karininkai ir puskarininkiai. Būrio veikloje taip pat dalyvavo lenkai, rusai ir baltarusiai. Žinomų keturių lenkų tautybės narių vardai ir pavardės buvo sulietuvintos oficialiuose būrio dokumentuose: lenkų tautybės nariais buvo Vladas Butkūnas (lenk. Władysław Butkun), Viktoras Galvanauskas (lenk. Wiktor Gilwiński), Jonas Barkauskas (lenk. Jan Borkowski) ir Juozas Mekišius (lenk. Józef Miakisz). Rusų ir baltarusių narių vardai sulietuvinti nebuvo. Tarp jų buvo Jonas Dolgovas, Ivan Favorov, Sergej Kiseliov, Michail Nikitin, Kiril Pavlovskij, Ivan Sergutin, Isak Zaicev, Aleksej Zaicev, Anatolij Žukov.

Vadai

• Petras Jakubka
• Mečislovas Butkus
• Juozas Šidlauskas (paskirtas būrio vadu 1941 m. vasarą; atleistas iš šių pareigų 1941 m. rugsėjį).
• Balys Norvaiša (paskirtas būrio vadu 1941 m. lapkritį. Jo pavaduotoju paskirtas Balys Lukošius).
• Jonas Tumas

Pastabos

1. A. Idzelis nurodo liepos 16 d.
2. Nors A. Idzelis nurodo, kad abiejuose sąrašuose minimi 26 tie patys nariai, publikuotų sąrašų palyginimas rodo, kad jų būta 31.

Bibliografija

• Bubnys, Arūnas (2020). Arūnas Bubnys (red.). The Massacres of Vilnius Jews and the Vilnius Ghetto (1941–1944) (The Holocaust in Lithuania:1941-1944 (translated from Lithuanian edition of Holokaustas Lietuvoje, 1941-1944 m. (2011) leid.). Vilnius: Genocide and Resistance Research Centre of Lithuania. ISBN 9786098298031.
• Bubnys, Arūnas (2020). Arūnas Bubnys (red.). Small Jewish Ghettos and Internment Camps 1941–1943 (1941 (The Holocaust in Lithuania: 1941-1944 (translated from Lithuanian edition of Holokaustas Lietuvoje, 1941-1944 m. (2011) leid.). Vilnius: Genocide and Resistance Research Centre of Lithuania. ISBN 9786098298031.
• Bubnys, Arūnas (2019). Vokiečių saugumo policijos ir SD Vilniaus ypatingasis būrys 1941–1944 m. Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras. ISBN 9786098037821.
• Bubnys, Arūnas (2012). Mirties konvejeris Paneriuose: budeliai ir aukos (Kazimierz Sakowicz, Panerių dienoraštis, 1941-1943 m. leid.). Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras. ISBN 9786098037203.
• Dieckmann, Christoph (2011). Deutsche Besatzungspolitik in Litauen 1941-1944. Two volumes. Göttingen: Wallstein Verlag. ISBN 9783835309296.
• Idzelis, Augustinas (2020). Arūnas Bubnys (red.). Demographic Aspects of the Jewish Population in Lithuania, September 1939– June 1941 (The Holocaust in Lithuania:1941-1944 (translated from Lithuanian edition of Holokaustas Lietuvoje, 1941-1944 m. (2011) leid.). Vilnius: Genocide and Resistance Research Centre of Lithuania. ISBN 9786098298031.
• Stankeras, Petras (2008). Lietuvių policija Antrajame pasauliniame kare. Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras. ISBN 9785417009587.
• Stasiulis, Stanislovas (2021). Saulius Sarcevičius ir Stanislovas Stasiulis (red.). Nusikaltimų pėdsakai neišnyksta: masinės žudynės Panerių miške 1941–1944 metais. Vilnius: Lietuvos istorijos institutas. ISBN 9786098183948.
• Sužiedėlis, Saulius (2025). Crisis, War, and the Holocaust in Lithuania. Newton, MA: United States Holocaust Memorial Museum. ISBN 9798887194929.
• Šikšnianas, Mantas (2021). Saulius Sarcevičius ir Stanislovas Stasiulis (red.). Ypatingasis būrys ir masinės žudynės Paneriuose (Nusikaltimų pėdsakai neišnyksta: masinės žudynės Panerių miške 1941–1944 metais leid.). Vilnius: Lietuvos istorijos institutas. ISBN 9786098183948.
• Šikšnianas, Mantas (2016). „Tarp masės ir individo. Vilniaus ypatingasis būrys 1941–1945 m.“ (PDF). Genocidas ir rezistencija. 39 (1). Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras: 93–110.
• Tomkiewicz, Monika (2025). The Ponary Crime, 1941-1944. Warszaw: The Institute of National Remembrance (Wydawnictwo Instytutu Pamieci Narodowej). ISBN 9788383762579.
• Vanagaitė, Rūta (2016). Mūsiškiai. Vilnius: Alma littera. ISBN 9786090122082.
• Žeimantas, Vytautas (1988). Procesas nesibaigia. Vilnius: Mintis. ISBN 541700149X.

Vaizdo įrašai

• Konferencijos „1941 metų birželis“ Lietuvos Respublikos Seime vaizdo įrašas (M. Šikšniano pranešimas apie Ypatingąjį būrį, (3:45))
• Lietuvos istorijos instituto vaizdo įrašas: knygos „Nusikaltimų pėdsakai neišnyksta: masinės žudynės Panerių miške 1941–1944 metais“ pristatymas, 2022 m. kovo 11 d.