Azərbaycan
Deutschland
Lietuva
Malta
ශ්රී ලංකාව
Türkmenistan
Türkiyə
Украина
Želigovskio maištasPriklauso Lenkijos Lietuvos karasLiucijus Želigovskis ir jo kariai VilniujeData 1920 m spalio 8 d 192
Želigovskio maištas
| Želigovskio maištas | |||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|
| Priklauso: Lenkijos–Lietuvos karas | |||||||
Liucijus Želigovskis ir jo kariai Vilniuje | |||||||
| |||||||
| Konflikto šalys | |||||||
| Antroji Lenkijos Respublika | Lietuva | ||||||
| Vadovai ir kariniai vadai | |||||||
| Liucijus Želigovskis | Kazys Ladiga | ||||||
| Pajėgos | |||||||
| 14000 karių kavalerijos pulkas 20 lėktuvų | |||||||
Želigovskio maištas (lenk. bunt Żeligowskiego) – generolo Liucijaus Želigovskio vadovaujama Lenkijos karinė operacija, kurios metu buvo okupuotas Vilniaus kraštas ir jame įkurta Vidurio Lietuvos Respublika. Maištą inscenizuoti L. Želigovskiui nurodė Lenkijos valstybės viršininkas Juzefas Pilsudskis, kuris po kelių metų tai pripažino. 1922 m. okupuotą teritoriją Lenkija aneksavo, o 1923 m. žemes Lenkijai pripažino Ambasadorių konferencija.
Priešistorė
Nuo pat įkūrimo 1323 m. Vilnius buvo Lietuvos sostinė. 1862 m. lietuviai sudarė 60,7 %, lenkai-34,5 % Vilniaus miesto gyventojų. Tačiau, lenkų geografo P.Eberhardto duomenimis XX a. pradžioje apylinkėse dominavo lenkakalbiai gyventojai, kurie sudarė 65 % Vilniaus gyventojų (lietuvių tebuvo 1-2 %). Lenkijos valstybės viršininkas J. Pilsudskis siekė įgyvendinti Tarpjūrio federaciją su Lietuva, ir matė Vilnių Lenkijos interesų sferoje. Tačiau lietuviai siekė išsivaduoti nuo Lenkijos įtakos.
1920 m. Lenkija sumušė Sovietų Rusijos pajėgas Varšuvos mūšyje, ir Lenkijos-sovietų karas krypo link Lenkijos pergalės. Atsitraukdamos sovietų pajėgos Vilnių perdavė Lietuvai pagal anksčiau tais metais pasirašytą Lietuvos–Sovietų Rusijos taikos sutartį. Spalio pradžioje įsikišus Tautų Sąjungai Lenkija ir Lietuva pasirašė Suvalkų sutartį, pagal kurią kariniai veiksmai turėjo būti sustabdyti spalio 10 d., o Vilniaus kraštas liko Lietuvai. Diskusijos Ambasadorių konferencijoje dėl krašto kontrolės nedavė rezultatų, tad J. Pilsudskis baiminosi, jog esama situacija bus pripažinta tarptautinės bendruomenės. 1919 m. Lenkų karinės organizacijos (POW) ruoštas bandymas nuversti Lietuvos vyriausybę buvo atskleistas, dėl ko POW tinklas Lietuvoje buvo susektas ir išsklaidytas. Todėl reikėjo imtis kitų veiksmų.
Maištas
1920 m. spalį Lenkijos generolui L. Želigovskiui, kilusiam iš istorinių Lietuvos žemių, buvo patikėta vadovauti 1-ajai Lietuvos–Baltarusijos pėstininkų divizijai. Didžiąją dalį divizijos sudarė lenkai iš kresų (rytinių Lenkijos žemių). Tų pačių metų rugsėjį J. Pilsudskis patarė L. Želigovskiui inscenizuoti maištą. Kartu jie parengė planą, pagal kurį L. Želigovskis ir jo pajėgos apsimes dezertyruojantys iš Lenkijos armijos ir paims valdžią Vilniuje ir Vilniaus krašte. Buvo sutarta, kad Lenkija neigs prisidėjusi prie „maišto“, tokiu būdu išsaugodama savo įvaizdį tarptautinėje scenoje.
L. Želigovskis, kaip ir J. Pilsudskis, buvo kilęs iš istorinių Lietuvos žemių, todėl galimai siejo save tiek su lenkų, tiek su lietuvių tauta. Gali būti, jog siekdamas Vidurinės Lietuvos įkūrimo jis nuoširdžiai tikėjo lenkiškosios Lietuvos mintimi.
Spalio 6 d. L. Želigovskis informavo savo karininkus apie planus sukelti maištą. Iš pradžių niekas nežinojo, jog L. Želigovskį remia J. Pilsudskis, tad generolo planai sulaukė pasipriešinimo iš jo paties karininkų. Jų parama L. Želigovskiui buvo taip susvyravusi, kad spalio 7 d. generolas pranešė J. Pilsudskiui negalintis vykdyti sutarto plano dėl trūkstamo palaikymo iš L. Želigovskio karių. Visgi vėliau dauguma karininkų pritarė maišto planui, tad operacijos nebuvo atsisakyta.
L. Želigovskio pajėgos pajudėjo spalio 8 d. rytą, likus dviem dienoms iki Suvalkų sutartimi nustatytų paliaubų pradžios. Tądien generolas deklaravo, kad jis „išvaduos Vilnių iš lietuvių okupacijos“ ir „suformuos parlamentą, kuris nuspręs ginčytinų teritorijų likimą“. L. Želigovskio pajėgos, kurias sudarė 14000 karių ir kurios buvo paremtos lenkų kariuomenės 1-ąja Lietuvos–Baltarusijos pėstininkų divizija, įveikė 4-ąjį Lietuvos pėstininkų pulką prie Rūdninkų girios, vėliau prie Jašiūnų. Maištininkų pajėgos pasiekė Vilnių, tačiau miesto paėmimą atidėjo iki kitos dienos. Pagal tų laikų šaltinius, abi pusės tądien prarado vos po kelis karius.
Lenkų pajėgos ženkliai viršijo regione dislokuotas lietuvių pajėgas. Reguliarioji L. Želigovskio kariuomenė pirmavo skaičiumi ir buvo palaikoma Lenkijos armijos logistikos. Spalio 8 d. popietę buvo nuspręsta atitraukti Lietuvos karius iš Vilniaus, evakuacija įvykdyta pernakt. Lietuvos valdžios atstovai, vadovaujami Igno Jonyno, miesto valdymą perdavė rezidavusiems Antantės pareigūnams, vadovaujamiems Prancūzijos pulkininko . L. Želigovskis atsisakė pripažinti naująją Vilniaus valdžią, tad šioji buvo priversta pasitraukti iš miesto.
Spalio 12 d. L. Želigovskis paskelbė Vidurio Lietuvos Respublikos nepriklausomybę su sostine Vilniuje. Dauguma istorikų sutaria, jog ši valstybė buvo priklausoma nuo Lenkijos, tačiau neapsisprendžiama dėl priklausomybės laipsnio (lenkų istorijas tvirtina, kad Vidurinė Lietuva buvo marionetinė valstybė).
Netrukus prie maištininkų prisijungė daugiau Lenkijos pajėgų: 13-asis kavalerijos pulkas, vadovaujamas pulkininko Butkevičiaus, bei 20 lėktuvų grupuotė. Lenkijos kariuomenei veltis į konfliktą trukdė Suvalkų sutartis. Spalio 20-21 d. prie Pikeliškių vyko tolimesni mūšiai tarp maištininkų ir Lietuvos kariuomenės. Lapkričio 7 d. L. Želigovskio pajėgos pradėjo puolimą Giedraičių, Širvintų ir Kėdainių kryptimi. Lietuviai atmetė jo siūlomas paliaubas. L. Želigovskis ignoravo Tautų Sąjungos Karinės kontrolės komisijos siūlymus grįžti į spalio 20-21 d. pozicijas ir pradėti derybas. Lapkričio 17 d. pagalbą Lietuvai pasiūlė Tarybų Rusija, tačiau šios buvo atsisakyta. Pralaužusi lietuvių gynybą lenkų kavalerija lapkričio 18 d. pasiekė Kavarską ir toliau tęsė puolimą Kauno kryptimi. Tačiau lapkričio 19–21 d. Lietuvos pajėgos atmušė maištininkus Giedraičių mūšyje. Lenkų literatūroje šis mūšis laikomas mažareikšmiu susirėmimu.
Kovos nualino abi puses. Padedant Tautų Sąjungai, lapkričio 20 d. susitarta dėl ugnies nutraukimo, kuris turėjo įsigalioti kitą dieną, 9 val. ryto. Nors iki tol turėjo būti susilaikyta nuo puolimų, Lietuvos 7-asis pėstininkų pulkas susitarimą sulaužė, naktį kontratakuodamas ties Giedraičiais. Puolimu, kuris tęsėsi iki 14 val., lietuviai atsiėmė Giedraičius. Tautų Sąjungai reikalaujant Lietuvos pajėgos sustabdė karinius veiksmus, ir lapkričio 29 d. buvo pasirašytos Kauno paliaubos. Tuo metu Mykolas Romeris, artimas J. Pilsudskio bendražygis ir judėjimo lyderis, atsiribojo nuo J. Pilsudskio ir perėjo į lietuvių pusę, nors Lenkijos valstybės viršininkas jam siūlė Vidurio Lietuvos Respublikos ministro pirmininko postą.
Pasekmės
L. Želigovskis tapo de facto Vidurinės Lietuvos kariniu diktatoriumi, tačiau po 1922 m. rinkimų valdžią perdavė naujai išrinktam Vidurinės Lietuvos Seimui. Pastarasis po poros mėnesių nubalsavo už šalies inkorporavimą į Lenkiją. 1923 m. kovo 15 d. Tautų Sąjunga pripažino esamą situaciją ir patvirtino Lenkijos–Lietuvos valstybinę sieną. Tų pačių metų rugpjūčio 24 d. J. Pilsudskis viešai pripažino, jog J. Želigovskio maištas buvo iš anksto suplanuotas ir įvykdytas su J. Pilsudskio žinia ir palaikymu.
Nepaisant Lenkijos pretenzijų į Vilnių, Tautų Sąjunga pareikalavo Lenkijos atsitraukti į prieš maištą buvusias pozicijas, tačiau Lenkija atsisakė tą padaryti. Iš principo Tautų Sąjunga galėjo pareikalauti Jungtinės Karalystės ir Prancūzijos pajėgų įsikišti, tačiau Prancūzija nenorėjo gadinti santykių su Lenkija, o Jungtinė Karalystė nebuvo pasiruošusi veikti viena. Tad Vilniaus kraštas liko Lenkijai ir buvo inkorporuotas kaip Vilniaus vaivadija. Tautų Sąjunga nepripažino 1922 m. vykusių rinkimų į Vidurinės Lietuvos Seimą. Lietuva Vilnių toliau laikė savo konstitucine sostine.
Lenkijoje maištą palaikė krikščionys demokratai, ir kairė, tačiau kritikavo nacionaldemokratai. Maištas sukėlė nesantaiką tarp J. Pilsudskio ir Ignaco Jano Paderevskio, suvaidinusio svarbų vaidmenį užtikrinant tarptautinį pripažinimą Lenkijos nepriklausomybei. Anot istoriko , Vilniaus aneksija privertė Lietuvos politikus pakeisti požiūrį į tautos sampratą iš politinio į etninį, taip pat suteikė argumentų radikaliems politikams tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje.
Lietuva atsisakė pripažinti Vidurio Lietuvą. Lenkijos ir Lietuvos tarpvalstybiniai santykiai pradėjo normalizuotis po Tautų Sąjungos derybų 1927 m., tačiau tik po 1938 m. Lenkijos ultimatumo Lietuva sutiko atkurti diplomatinius santykius su Lenkija ir pripažino de facto esančias tarpvalstybines sienas. Dėl konflikto šalių santykiai ilgam išliko įtempti.
Šaltiniai
- Allcock, John B. (1992). Border and territorial disputes. Gale Group. p. 146.
- Reddaway, W. F; Penson, J. H; Halecki, O.; Dyboski, R., eds. (1941). The Cambridge history of Poland. Drom Augustus II to Piłsudski (1697-1935). Cambridge University Press. p. 577.
- Michael MacQueen, The Context of Mass Destruction: Agents and Prerequisites of the Holocaust in Lithuania, Holocaust and Genocide Studies, Volume 12, Number 1, pp. 27-48, 1998, [1]
- https://publikationen.uni-tuebingen.de/xmlui/bitstream/handle/10900/46256/pdf/Dissertation_Christina-Nikolajew.pdf?sequence=1&isAllowed=y
- Piotr Eberhardt. Ethnic Groups and Population Changes in Twentieth-Century Central-Eastern Europe: History, Data, Analysis. M.E. Sharpe. 2003. p. 39.
- https://mokslolietuva.lt/2014/08/lietuviai-vilniaus-kraste/
- (lenk.) , Konflikt polsko-litewski 1918-1920, p. 68.
- Endre Bojtár, Foreword to the Past: A Cultural History of the Baltic People, Central European University Press, 1999, ISBN 963-9116-42-4, Print, p. 202.
- (lenk.) and , Walka o Wilno. Z dziejów Samoobrony Litwy i Bialorusi, 1918-1919 (The Struggle for Vilnius: the History of the Self-Defense of Lithuania and Belarus, 1918–1919), Adiutor, 1994, ISBN 83-900085-0-5.
- , Konflikt polsko-litewski 1918-1920, pp. 161–6.
- . The Reconstruction of Nations: Poland, Ukraine, Lithuania, Belarus, 1569–1999. Nuoroda tikrinta 2007-10-03.
- (lenk.) , Konflikt polsko-litewski 1918-1920, pp. 175–79.
- (lenk.) "Wypadki wileńskie" („Vilniaus įvykiai“), „Robotnik“, 1920-10-20, p. 3.
- , Konflikt polsko-litewski 1918-1920, pp. 179–185
- , Historical Dictionary of Poland, 966–1945, 1996, Google Print, p. 309.
- (1991). Polska-Litwa: Ostatnie sto lat (Poland and Lithuania: the Last Hundred Years) (lenkų). Warsaw: Wydawnictwo Oskar. p. 110.
- Čepėnas, Pranas (1986). Naujųjų laikų Lietuvos istorija. Chicago: Dr. Griniaus fondas. pp. 634.
- , Konflikt polsko-litewski 1918-1920, p. 217.
- Text in League of Nations Treaty Series, vol. 9, pp. 64-67
- , Konflikt polsko-litewski 1918-1920, pp. 216–8.
- , A Mirror to Geneva: Its Growth, Grandeur, and Decay, 1970. Google Print, p. 263
- (lenk.) "Wilno," „“, 1920-10-11, p. 3.
- (lenk.) , "Spór o Wilno" („Ginčas dėl Vilniaus“), „Robotnik“, 1920-10-28, p. 1.
- (lenk.) "Głosy w sprawie Wilna", „Kurjer Warszawski“, 1920-10-13, p. 8.
- „Paderewksi's Trip Off; Decides Not to Beard President Pilsudski Over Vilna Coup“ (PDF). New York Times. 1920-10-18. Nuoroda tikrinta 2009-05-05.
- Snyder, Tymothy (2003). Snyder, Timothy. Reconstruction of Nations : Poland, Ukraine, Lithuania, Belarus, 1569-1999. Yale University Press. pp. 69. ISBN 0-300-09569-4.
Autorius: www.NiNa.Az
Išleidimo data:
vikipedija, wiki, lietuvos, knyga, knygos, biblioteka, straipsnis, skaityti, atsisiųsti, nemokamai atsisiųsti, mp3, video, mp4, 3gp, jpg, jpeg, gif, png, pictu, mobilusis, porn, telefonas, android, iOS, apple, mobile telefl, samsung, iPhone, xiomi, xiaomi, redmi, pornografija, honor, oppo, Nokia, Sonya, mi, pc, web, kompiuteris, Informacija apie Želigovskio maištas, Kas yra Želigovskio maištas? Ką reiškia Želigovskio maištas?
Zeligovskio maistasPriklauso Lenkijos Lietuvos karasLiucijus Zeligovskis ir jo kariai VilniujeData 1920 m spalio 8 d 1920 m lapkricio 29 d Vieta LietuvaRezultatas Lenkija okupavo Vilniaus krastaKonflikto salysAntroji Lenkijos Respublika LietuvaVadovai ir kariniai vadaiLiucijus Zeligovskis Kazys Ladiga Silvestras ZukauskasPajegos14000 kariu kavalerijos pulkas 20 lektuvu Zeligovskio maistas lenk bunt Zeligowskiego generolo Liucijaus Zeligovskio vadovaujama Lenkijos karine operacija kurios metu buvo okupuotas Vilniaus krastas ir jame įkurta Vidurio Lietuvos Respublika Maista inscenizuoti L Zeligovskiui nurode Lenkijos valstybes virsininkas Juzefas Pilsudskis kuris po keliu metu tai pripazino 1922 m okupuota teritorija Lenkija aneksavo o 1923 m zemes Lenkijai pripazino Ambasadoriu konferencija PriesistoreNuo pat įkurimo 1323 m Vilnius buvo Lietuvos sostine 1862 m lietuviai sudare 60 7 lenkai 34 5 Vilniaus miesto gyventoju Taciau lenku geografo P Eberhardto duomenimis XX a pradzioje apylinkese dominavo lenkakalbiai gyventojai kurie sudare 65 Vilniaus gyventoju lietuviu tebuvo 1 2 Lenkijos valstybes virsininkas J Pilsudskis sieke įgyvendinti Tarpjurio federacija su Lietuva ir mate Vilniu Lenkijos interesu sferoje Taciau lietuviai sieke issivaduoti nuo Lenkijos įtakos 1920 m Lenkija sumuse Sovietu Rusijos pajegas Varsuvos musyje ir Lenkijos sovietu karas krypo link Lenkijos pergales Atsitraukdamos sovietu pajegos Vilniu perdave Lietuvai pagal anksciau tais metais pasirasyta Lietuvos Sovietu Rusijos taikos sutartį Spalio pradzioje įsikisus Tautu Sajungai Lenkija ir Lietuva pasirase Suvalku sutartį pagal kuria kariniai veiksmai turejo buti sustabdyti spalio 10 d o Vilniaus krastas liko Lietuvai Diskusijos Ambasadoriu konferencijoje del krasto kontroles nedave rezultatu tad J Pilsudskis baiminosi jog esama situacija bus pripazinta tarptautines bendruomenes 1919 m Lenku karines organizacijos POW ruostas bandymas nuversti Lietuvos vyriausybe buvo atskleistas del ko POW tinklas Lietuvoje buvo susektas ir issklaidytas Todel reikejo imtis kitu veiksmu MaistasLenkiska karikatura lietuvis bando sulaikyti L Zeligovskį nuo Vilniaus paemimo 1920 m spalį Lenkijos generolui L Zeligovskiui kilusiam is istoriniu Lietuvos zemiu buvo patiketa vadovauti 1 ajai Lietuvos Baltarusijos pestininku divizijai Didziaja dalį divizijos sudare lenkai is kresu rytiniu Lenkijos zemiu Tu paciu metu rugsejį J Pilsudskis patare L Zeligovskiui inscenizuoti maista Kartu jie parenge plana pagal kurį L Zeligovskis ir jo pajegos apsimes dezertyruojantys is Lenkijos armijos ir paims valdzia Vilniuje ir Vilniaus kraste Buvo sutarta kad Lenkija neigs prisidejusi prie maisto tokiu budu issaugodama savo įvaizdį tarptautineje scenoje L Zeligovskis kaip ir J Pilsudskis buvo kiles is istoriniu Lietuvos zemiu todel galimai siejo save tiek su lenku tiek su lietuviu tauta Gali buti jog siekdamas Vidurines Lietuvos įkurimo jis nuosirdziai tikejo lenkiskosios Lietuvos mintimi 1912 m lenku etnografinis zemelapis parengtas pagal prieskarinius duomenis Spalio 6 d L Zeligovskis informavo savo karininkus apie planus sukelti maista Is pradziu niekas nezinojo jog L Zeligovskį remia J Pilsudskis tad generolo planai sulauke pasipriesinimo is jo paties karininku Ju parama L Zeligovskiui buvo taip susvyravusi kad spalio 7 d generolas pranese J Pilsudskiui negalintis vykdyti sutarto plano del trukstamo palaikymo is L Zeligovskio kariu Visgi veliau dauguma karininku pritare maisto planui tad operacijos nebuvo atsisakyta L Zeligovskio pajegos pajudejo spalio 8 d ryta likus dviem dienoms iki Suvalku sutartimi nustatytu paliaubu pradzios Tadien generolas deklaravo kad jis isvaduos Vilniu is lietuviu okupacijos ir suformuos parlamenta kuris nuspres gincytinu teritoriju likima L Zeligovskio pajegos kurias sudare 14000 kariu ir kurios buvo paremtos lenku kariuomenes 1 aja Lietuvos Baltarusijos pestininku divizija įveike 4 ajį Lietuvos pestininku pulka prie Rudninku girios veliau prie Jasiunu Maistininku pajegos pasieke Vilniu taciau miesto paemima atidejo iki kitos dienos Pagal tu laiku saltinius abi puses tadien prarado vos po kelis karius Lenku pajegos zenkliai virsijo regione dislokuotas lietuviu pajegas Reguliarioji L Zeligovskio kariuomene pirmavo skaiciumi ir buvo palaikoma Lenkijos armijos logistikos Spalio 8 d popiete buvo nuspresta atitraukti Lietuvos karius is Vilniaus evakuacija įvykdyta pernakt Lietuvos valdzios atstovai vadovaujami Igno Jonyno miesto valdyma perdave rezidavusiems Antantes pareigunams vadovaujamiems Prancuzijos pulkininko L Zeligovskis atsisake pripazinti naujaja Vilniaus valdzia tad sioji buvo priversta pasitraukti is miesto Lenku populiacija Vidurio Lietuvoje apie 1920 m Spalio 12 d L Zeligovskis paskelbe Vidurio Lietuvos Respublikos nepriklausomybe su sostine Vilniuje Dauguma istoriku sutaria jog si valstybe buvo priklausoma nuo Lenkijos taciau neapsisprendziama del priklausomybes laipsnio lenku istorijas tvirtina kad Vidurine Lietuva buvo marionetine valstybe Netrukus prie maistininku prisijunge daugiau Lenkijos pajegu 13 asis kavalerijos pulkas vadovaujamas pulkininko Butkeviciaus bei 20 lektuvu grupuote Lenkijos kariuomenei veltis į konflikta trukde Suvalku sutartis Spalio 20 21 d prie Pikeliskiu vyko tolimesni musiai tarp maistininku ir Lietuvos kariuomenes Lapkricio 7 d L Zeligovskio pajegos pradejo puolima Giedraiciu Sirvintu ir Kedainiu kryptimi Lietuviai atmete jo siulomas paliaubas L Zeligovskis ignoravo Tautu Sajungos Karines kontroles komisijos siulymus grįzti į spalio 20 21 d pozicijas ir pradeti derybas Lapkricio 17 d pagalba Lietuvai pasiule Tarybu Rusija taciau sios buvo atsisakyta Pralauzusi lietuviu gynyba lenku kavalerija lapkricio 18 d pasieke Kavarska ir toliau tese puolima Kauno kryptimi Taciau lapkricio 19 21 d Lietuvos pajegos atmuse maistininkus Giedraiciu musyje Lenku literaturoje sis musis laikomas mazareiksmiu susiremimu Kovos nualino abi puses Padedant Tautu Sajungai lapkricio 20 d susitarta del ugnies nutraukimo kuris turejo įsigalioti kita diena 9 val ryto Nors iki tol turejo buti susilaikyta nuo puolimu Lietuvos 7 asis pestininku pulkas susitarima sulauze naktį kontratakuodamas ties Giedraiciais Puolimu kuris tesesi iki 14 val lietuviai atsieme Giedraicius Tautu Sajungai reikalaujant Lietuvos pajegos sustabde karinius veiksmus ir lapkricio 29 d buvo pasirasytos Kauno paliaubos Tuo metu Mykolas Romeris artimas J Pilsudskio bendrazygis ir judejimo lyderis atsiribojo nuo J Pilsudskio ir perejo į lietuviu puse nors Lenkijos valstybes virsininkas jam siule Vidurio Lietuvos Respublikos ministro pirmininko posta PasekmesJuzefas Pilsudskis priima karinį parada Vilniuje 1922 m Vidurio Lietuvos Respublika zalia spalva L Zeligovskis tapo de facto Vidurines Lietuvos kariniu diktatoriumi taciau po 1922 m rinkimu valdzia perdave naujai isrinktam Vidurines Lietuvos Seimui Pastarasis po poros menesiu nubalsavo uz salies inkorporavima į Lenkija 1923 m kovo 15 d Tautu Sajunga pripazino esama situacija ir patvirtino Lenkijos Lietuvos valstybine siena Tu paciu metu rugpjucio 24 d J Pilsudskis viesai pripazino jog J Zeligovskio maistas buvo is anksto suplanuotas ir įvykdytas su J Pilsudskio zinia ir palaikymu Nepaisant Lenkijos pretenziju į Vilniu Tautu Sajunga pareikalavo Lenkijos atsitraukti į pries maista buvusias pozicijas taciau Lenkija atsisake ta padaryti Is principo Tautu Sajunga galejo pareikalauti Jungtines Karalystes ir Prancuzijos pajegu įsikisti taciau Prancuzija nenorejo gadinti santykiu su Lenkija o Jungtine Karalyste nebuvo pasiruosusi veikti viena Tad Vilniaus krastas liko Lenkijai ir buvo inkorporuotas kaip Vilniaus vaivadija Tautu Sajunga nepripazino 1922 m vykusiu rinkimu į Vidurines Lietuvos Seima Lietuva Vilniu toliau laike savo konstitucine sostine Lenkijoje maista palaike krikscionys demokratai ir kaire taciau kritikavo nacionaldemokratai Maistas sukele nesantaika tarp J Pilsudskio ir Ignaco Jano Paderevskio suvaidinusio svarbu vaidmenį uztikrinant tarptautinį pripazinima Lenkijos nepriklausomybei Anot istoriko Vilniaus aneksija priverte Lietuvos politikus pakeisti poziurį į tautos samprata is politinio į etninį taip pat suteike argumentu radikaliems politikams tiek Lietuvoje tiek Lenkijoje Lietuva atsisake pripazinti Vidurio Lietuva Lenkijos ir Lietuvos tarpvalstybiniai santykiai pradejo normalizuotis po Tautu Sajungos derybu 1927 m taciau tik po 1938 m Lenkijos ultimatumo Lietuva sutiko atkurti diplomatinius santykius su Lenkija ir pripazino de facto esancias tarpvalstybines sienas Del konflikto saliu santykiai ilgam isliko įtempti SaltiniaiAllcock John B 1992 Border and territorial disputes Gale Group p 146 Reddaway W F Penson J H Halecki O Dyboski R eds 1941 The Cambridge history of Poland Drom Augustus II to Pilsudski 1697 1935 Cambridge University Press p 577 Michael MacQueen The Context of Mass Destruction Agents and Prerequisites of the Holocaust in Lithuania Holocaust and Genocide Studies Volume 12 Number 1 pp 27 48 1998 1 https publikationen uni tuebingen de xmlui bitstream handle 10900 46256 pdf Dissertation Christina Nikolajew pdf sequence 1 amp isAllowed y Piotr Eberhardt Ethnic Groups and Population Changes in Twentieth Century Central Eastern Europe History Data Analysis M E Sharpe 2003 p 39 https mokslolietuva lt 2014 08 lietuviai vilniaus kraste lenk Konflikt polsko litewski 1918 1920 p 68 Endre Bojtar Foreword to the Past A Cultural History of the Baltic People Central European University Press 1999 ISBN 963 9116 42 4 Print p 202 lenk and Walka o Wilno Z dziejow Samoobrony Litwy i Bialorusi 1918 1919 The Struggle for Vilnius the History of the Self Defense of Lithuania and Belarus 1918 1919 Adiutor 1994 ISBN 83 900085 0 5 Konflikt polsko litewski 1918 1920 pp 161 6 The Reconstruction of Nations Poland Ukraine Lithuania Belarus 1569 1999 Nuoroda tikrinta 2007 10 03 lenk Konflikt polsko litewski 1918 1920 pp 175 79 lenk Wypadki wilenskie Vilniaus įvykiai Robotnik 1920 10 20 p 3 Konflikt polsko litewski 1918 1920 pp 179 185 Historical Dictionary of Poland 966 1945 1996 Google Print p 309 1991 Polska Litwa Ostatnie sto lat Poland and Lithuania the Last Hundred Years lenku Warsaw Wydawnictwo Oskar p 110 Cepenas Pranas 1986 Naujuju laiku Lietuvos istorija Chicago Dr Griniaus fondas pp 634 Konflikt polsko litewski 1918 1920 p 217 Text in League of Nations Treaty Series vol 9 pp 64 67 Konflikt polsko litewski 1918 1920 pp 216 8 A Mirror to Geneva Its Growth Grandeur and Decay 1970 Google Print p 263 lenk Wilno 1920 10 11 p 3 lenk Spor o Wilno Gincas del Vilniaus Robotnik 1920 10 28 p 1 lenk Glosy w sprawie Wilna Kurjer Warszawski 1920 10 13 p 8 Paderewksi s Trip Off Decides Not to Beard President Pilsudski Over Vilna Coup PDF New York Times 1920 10 18 Nuoroda tikrinta 2009 05 05 Snyder Tymothy 2003 Snyder Timothy Reconstruction of Nations Poland Ukraine Lithuania Belarus 1569 1999 Yale University Press pp 69 ISBN 0 300 09569 4