Vedinė mitologija

Vedinė mitologija – senovės indoarijų genčių, ~II tūkstm. pr. m. e. apsigyvenusių šiaurės vakarų Indijoje ir vėliau patraukusių į pietus, mitinių pasakojimų ir siužetų visuma. Vedinė mitologija atspindėta Vedų (visų pirma Rigvedos, taip pat Atharvavedos) tekstuose, kartais prie jos priskiriama ir vėlyvesnė brahmanų, aranjakų, upanišadų mitologija. Nors pastarieji tekstai plačiai tebenaudoja vedinius įvaizdžius, jų pasaulėvaizdis jau skirtingas, jiems būdingas mistinis-filosofinis braižas. Vedinė mitologija klostėsi tarp II tūkstm. – I tūkstm. pr. m. e. vid. Keičiantis indoarijų gyvenimo būdui iš klajokliško į sėslų, mitologija ėmė kisti, skaidytis, atsirado abstrakcijų sudievinimas ir palaipsniui išsivystė hinduistinė mitologija. Be pagrindinių vedinių tekstų („šruti“), apie senovės arijų mitologiją taip pat žinoma iš vėlyvesnių apeiginių, komentatoriškų tekstų, iš dalies iš hinduistinės, budistinės mitologijos, lyginamosios kalbotyros duomenų (etimologija). Vedinės mitologijos užuominų rasta ir Artimuosiuose Rytuose (vedinis Mitanio superstratas).

Vedų mitologija skleidžiasi per patį žodį veda, kuris reiškia „vydimas, vydėjimas“, t. y., sykiu regėjimas ir žinojimas.

Kilmė

Vedinės mitologijos pagrindas yra senovės indoeuropiečių mitologija. Tuo pačiu, Vedos yra vienas pagrindinių indoeuropiečių mitologijos šaltinių. Didelė dalis vedinių mitologinių siužetų, dievavardžių atsikartoja kitose mitologinėse indoeuropiečių tradicijose (, graikų, keltų, baltų, slavų). Tačiau priešingai, nei kitose mitologijose, vedų mitologijoje mitai dar daugiau mažiau susiję į bendrą visumą, išlaikyta kalbinė ir vaizdinė archaika. Daugelis esminių vedinių mitologemų kalbiškai ir kultūriškai yra indoeuropietiškos prigimties: („dievas“), amṛta („nemarus“), śraddhā (tikėjimas – pažodžiui, „širdies dėjimas“), rajan („valdovas“), brahman („žynys, malda“, pažodžiui, „tai, kas plečia, skleidžia“) ir kt., taip pat ir dievavardžiai: Djaus Pitaras („tėvas dangus“), Pardžanja („perkūnija“), Ušasė („aušra“), Pūšanas („lepintojas, sotintojas, penėtojas“), Varuna („viską užveriantis“?), Marutai („blyksintys“?), Jama („dvynys, ėmėjas“), Ahi Budhnja („angis dugninė“) ir kt. Ženklios vedinės mitologijos ir iranėnų mitologijos sąsajos – abejose gausu tos pat kilmės dievavardžių, mitologemų, tačiau kartais turinčių priešingą krūvį. Tiek arijai, tiek iranėnai turėjo panašias ugnies apeigas, žinijos sluoksnį, panaši buvo ir visuomeninė sankloda. Glaudžias iranėnų ir arijų religines–mitines sąsajas rodo šių sąvokų tapatumas: skr. asura = av. ahura („dvasinė būtybė, dievybė“), atharvan = ataurvan („ugnies žynys“), kṣatra = xsatra („karys, vadas“), yajña = yasna („aukojimas“), barhis = bardsman („aukojimo šiaudai“), soma = haoma („apeiginis svaigusis gėrimas“), ṛta = aša („pasaulio tvarka, dėsnis“); be to, atitinka šių mitologinių esybių vardai: Mitra, Vrtrahan = Vrtragna („Vritros/užtvarų griovėjas“), Yama ir jo tėvas Vivasvat = ir jo tėvas Vivasvant, Vāta = Vata, Vayu = Vayu, Apām napāt = Apam Napat, Trita āptya = Trita Atwya, Nāsatya = Nanhaitya, Bhāga = baga, Aryaman = airyaman ir kt. Neatmestina, kad dalį vediškų žodžių ir pavadinimų galėjusios perimti rytinės iranėnų gentys. Be to, indoiranėnų mitologijos vientisumas yra abejotinas. Vedų ir iranėnų mitologijų skirtumai leidžia nustatyti tikslesnę jų chronologiją ir paskesnę takoskyrą. Bogazkėjos, Mitanio, Tel Amarnos, Alalacho šaltiniai liudija apie arijų genčių atsikraustymą į Priešakinę Aziją ~II tūkstm. pr. m. e. vid. – iš dalies šie duomenys gali būti panaudoti ir datuojant senovės indoarijų atsikraustymą į Indiją ir jų ankstyvojo mitologinio sluoksnio susidarymo pradžią. Gali būti, kad vedinė mitologija perėmė dalį anksčiau žlugusios Indo slėnio civilizacijos mitinių vaizdinių. Tiesa, jie galėję patekti ir iš kitų nearijiškų vietinių kultūrų. Vedinėje mitologijoje (ypač vėlyvojoje) sutinkami šiaip jau indoeuropiečiams nebūdingi ašvathos kaip pasaulio medžio, daugiagalvių, daugiaveidžių dievų, Didžiosios deivės, paukščio ir gyvatės, Rudros-Šivos, Višnaus vaizdiniai, taip pat vėliau indų mitologijoje svarbą įgiję svastikos, lingamo, joni simboliai, kai kurios būtent šiam kraštui būdingos žinios apie planetas, erdvėlaikį. Tiesa, maža mitų, kurių siužetai išlikę pilni, daugiausia likę tik užuominos, fragmentai, paskiri vardai ir pavadinimai, todėl norint atkurti pilną vedinę mitologiją, būtina atskirų mitų rekonstrukcija ir jų hierarchizacija.

Dievybės

Vedinei mitologijai nebūdingas griežtas dievybių panteonas ar hierarchija. Tekstuose randamos dievybių klasifikacijos gan laisvo, simbolinio pobūdžio. Dažniausiai Vedose teigiama, kad dievų yra 33, tačiau kitur (pvz., brahmanose) galima rasti tokius skaičius kaip 333, 3306 ar 3339. Dar Vedose sutinkamas skaičius 3 x 7 (trisapta). Akivaizdu, kad 33 yra konstantos pobūdžio skaitmuo, ir visi išskaičiavimai yra numerologinis žaismas su sakraliu skaičiumi 3. Vedų komentatoriškoje tradicijoje 33 dievai dalijami į žemiškus, padangės ir dangaus, kitąsyk skirstomi į 8 vasus, 11 rudrų, 12 aditjų ir dar 2 dievybes (2 Ašvinai, Djausas ir Prithivi, Indra ir Pradžapatis ir kt.). Pagal būdingas povedines klasifikacijas prie žemės dievų priskiriami Prithivi, Agnis, Brihaspatis, Soma, Sarasvatė ir kt., prie padangės – Indra, Trita Aptja, Apam Napatas, Matarišvanas, Ahi Budhnja, Adža Ekapadas, Rudra, Marutai, Vajus, Vata, Pardžanja, Apas, prie dangaus – Djausas, Varuna, Mitra ir kiti aditjai, Surja, Savitaras, Pūšanas, Višnus, Vivasvatas, Ušasė, Ašvinai. Upanišadinėse klasifikacijose būdinga tokia samprata: vasūs – ugnis, žemė, vėjas, padangė, saulė, dangus, mėnuo, žvaigždės; rudrai – 10 gyvybę palaikančių organų ir atmanas; aditjai – 12 mėnesių. Tokios klasifikacijos parodo bandymus suderinti archajinę trinarės visatos sampratą su panteono sudėtimi, o vėliau ir su mikro bei makrokosmoso elementais. Remiantis Diumezilio teorija vediniai dievai rikiuojami į atliekančius maginę-juridinę paskirtį (Mitra ir Varuna), karinę paskirtį (Indra, Marutai) ir ūkinę paskirtį (Ašvinai). Tai bandoma pagrįsti vietomis Vedose sutinkama dievų seka.

Povediniu laikotarpiu iškyla Brahmos, Višnaus, Šivos trejybės reikšmė, o vedinių dievybių reikšmė menksta, jie tampa kolektyvinių dievybių dalimi. Be to, atsiranda ryški skirtis tarp dievų ir asurų. Šie turi burtų galią, vadinamą maja (māyā „monas, apgaulė, regimybė“). Vedose prie asurų priskiriami visų pirma Mitra ir Varuna, nors ir kitos dievybės kartais įvardijamos šiuo žodžiu.

Vedinei mitologijai būdingas dievybių poravimas: tarp žinomiausių dievų porų yra dvyniai Ašvinai (jų pora niekad neardoma), Mitra ir Varuna (nors Varuna dažnai veikia kaip atskiras veikėjas), Djausas ir Prithivi (t. y., „dangus ir žemė“). Be to, atskirose Rigvedos giesmėse pasitaiko situacinių, tik toje vietoje sutinkamų dievybių suporavimų: Indra-Varuna, Indra-Agnis, Indra-Soma, Indra-Višnus, Indra-Pūšanas, Agnis-Soma, Agnis-Pardžanja, Pardžanja-Vata, Soma-Rudra, Ušasė-Nakta ir kt. Rečiau pasitaiko vyriškos ir moteriškos dievybių poros; išskyrus archetipinę Djausas-Prithivi moteriškos dievybės yra tik išvestinės nuo vyriškųjų: Indra-Indranė, Varuna-Varunanė, Agnis-Agnaja, Ašvinai-Ašvinė ir kt. Vedų mitologijoje dažnai sutinkamas dievų įvardijimas – Višvedevai (viśve devās „visi dievai“). Tai ypač būdingas pavadinimas aukojimo giesmėse. Šiuo žodžiu išsakoma visa giesmėje nepaminėtų dievų aibė. Vėliau Višvedevai tampa atskiru dievų būriu.

Vediniam panteonui būdingas didelis įvairaus pobūdžio abstrakčių dievybių skaičius: dievai, kurių vardai susiję su kokiais nors kosmologiniais veiksmais ir sudaryti iš veikėjo priesagos -tṛ (pvz., Savitaras = „Žadintojas“, Tvaštaras = „Tašytojas“, Dhataras = „Tvarkytojas, Dėjėjas“, Trataras = „Saugotojas“ ir kt.), dievai – visatos kūrėjai (Višvakarmanas – „Visakūris“, Pradžapatis – „Palikuonių viešpats“), įasmeninti jausmai, abstraktai (Šradha – „Tikėjimas“, Manju – „Siutas, Pyktis“, Vač – „Kalba“, Kala – „Laikas“, Nirriti – „Pražūtis“, Tapasas – „Įkarštis“, Kama – „Aistra“, Puramdhi – „Pilnatvė“, Aramati – „Kantrybė, Atsidavimas“, Sunrita – „Dosnumas“, Skambha – „Stulpas, Stuburas“, Prana – "Alsavimas, Hotra – „Kvietimas“, Dhišana – „Gausa“, Varutrė – „Sergėtoja“, Bharatė -„Nešėja“, Aditė – „Begalybė, Nesaistomybė“ ir kt.). Svarbi dievų grupė yra Aditės palikuonys aditjai (vėliau supriešinami su Ditės palikuonimis daitjais). Aditjų vardai taip pat įvardija abstraktus: Varuna kartais teigiamas esant „tikroji kalba“, Mitra – „santarvė“, Arjamanas – „svetingumas, tautietis“, Anša – „likimas“, Bhaga – „dalia“, Dakša – „gabumas“. Kitais atvejais taip pat sudievinami ir mitologizuojami gamtos reiškiniai, jų įvaizdžiai naudojami kaip metaforos: Agnis – „ugnis“, Ušasė – „aušra“, Vajus – „vėjas“, Soma – augalas ir gėrimas, Sarasvatė – upė, Sūrja – „saulė“ ir kt. Skirtinga padėtis tarp abstraktumo ir konkretumo priklauso nuo skirtingo veikėjo antropomorfiškumo – nuo ryškiau antropomorfinių Indros ar Varunos (nors jų taip pat išlikę atitinkamos raiškos pėdsakai) iki silpnai antropomorfizuotų Djauso, Prithivi, Agnio, Somos, Sūrjos, ar visai neantropomorfiškų elementų. Daugeliui dievybių priskiriami ir zoomorfiniai elementai, pvz., Indra – jautis, Agnis – žirgas, Pūšanas – ožys, Marutų motina – karvė ir kt. Dalis sudievintų elementų iš esmės negali būti sužmoginti.

Kita vedinės mitologijos savybė – gausus dievybių sinonimiškumas. Kartais vardas veikia kaip atskira dievybė, kartais – kaip kitos dievybės epitetas (ta skirtis dažnai išlieka neaiški). Tas pačias paskirtis skirtingose vietose neretai atlieka skirtingi dievai, jų veiklos sritys ženkliai persidengia, sutampa. Pvz., su saule kaip dangaus kūnu siejami tiek Sūrja, tiek Savitaras, Agnis, Mitra, Pūšanas, Ušasė ir kt. (kadangi iš esmės tai gali būti saulės epitetai – žadintoja, ugnis, santarvė, lepintoja, aušra). Kiekviena dievybė turi savitus požymius, kurie kartais atskleidžiami, kartais nublanksta, bet iš esmės visų dievybių požymių skaičius ribotas. Dėl to ryškus vedinių dievų sinkretizmas, atsiskleidžiantis ir pačiose Vedose: „Tu, Agni, – Indra, tu – Višnus, … tu – brahmanas, tu, Agni, – valdovas Varuna, … tu būni Mitra, tu – Arjamanas“. Be to, kiekviena dievybė priklausomai nuo konteksto gali būti tą akimirką laikoma pačia svarbiausia (taip vadinamas „henoteizmas“) nepaisant jokių mitologinių hierarchijų. Vedų dievų tapatybė yra taki ir tolydi, bet skirtis tiksli ir diskretiška.

Mitologijos struktūra

Vedinės mitologijos erdvė įvairiopa, palyginus mažai organizuota, išbalansuota; kaip minėta, nėra ryškios dievų hierarchijos (pvz., ir Indra, ir Varuna vadinami dievų valdovais), išsitrynusios ribos tarp atskirų dievų, dievų ir nedievų, abstrakcijų ir konkretybių, tarp kalbinių ir poetinių reiškinių ir kt. Ši mitologija beveik neturi jokių universalių (pvz., kosmogoninių) mitų, todėl yra atvira įvairiems mitams ir jų interpretacijoms, tie patys kosmologiniai veiksmai gali būti atlikti skirtingų dievų, įvairuoti jų atlikimo aplinkybės. Vedose nėra pateikta išsamių mitų, o greičiau tik jų fragmentai, nuotrupos, kurios gali atsikartoti per daugelį giesmių, tačiau pilną jų struktūrą suprasti sunku. Tik dalis vedinių mitų turi aiškią protoindoeuropietišką kilmę, kitų gi kilmė ir analogijos neaiškios, ir neturint konteksto, juos paaiškinti sudėtinga. Jei, pvz., senovės graikų dievai pilnai atsiskleidžia per mitus tai vedinės mitologijos veikėjai sudaro imanentinę sistemą su gausybine informacija apie tų veikėjų elementus ir savybes. Vedų mitologijos atvirumas, neužbaigtumas nulėmė tai, kad vėliau ši mitologinė sistema buvo interpretuojama įvairiais teologiniais, religiniais, filosofiniais aspektais, leidusiais atsirasti daugeliui religinių-filosofinių srovių, save kildinančių iš Vedų. Vieni ar kiti vedinės mitologijos elementai leidžiasi interpretuojami pagal skirtingas sistemas (prie to prisideda ir vedų kalbos daugiaprasmiškumas).

Vedose esminis viską valdantis kosmoso dėsnis, vienodas tiek dievams, tiek žmonėms, tiek daiktiniam, tiek dvasiniam pasauliui yra rita (ṛta, vedinys iš šaknies ṛ- „judinti, risti“ ir artimas ṛtu „metų laikas, tinkamas laikas“), o jos priešybė – anrita (anṛta), suvokiama kaip melas, apgaulė, neteisybė, chaosas. Iš ritos principo išsivysto ir satya („tiesa“) bei vrata („įžadas, priesakas“). Ritos koncepcija yra ankstyvesnė už vėliau indų pasaulėžiūroje išplėtotas karmos ir dharmos sąvokas.

Vedinės mitologijos veikėjus galima suskirstyti į tokius lygmenis:

• dievybės (Indra, Varuna, Agnis, Sūrja, Ušasė ir kt.);
• sudievintos abstrakcijos (Bhaga, Dakša, Aditė, Bharatė ir kt.);
• įvairūs pusdieviai, mitinių būtybių pulkai (Ribhu, apsaros, gandharvai, angirasai, Vastospatis);
• mitiniai didvyriai ir žyniai (Manus, Bhrigus, Atharvanas, Dadhjančas, Atris, Kanva, Kutsa ir kt.);
• pavieniai ir pulkais veikiantys demoniški veikėjai (Vritra, Vala, Šušna, Šambara, Namučis, asurai, paniai, dasai, rakšasai, pišačai ir kt.; ypač gausiai minimi Atharvavedoje);
• sudievinti neantropomorfiniai dalykai: gyvūnai (jautis, karvė, ožys, vėžlys, paukščiai, beždžionė, žirgai Dadhikra, Tarkšja, Etaša, Paidva), augalai (ašvatha, vaistažolės, girių medžiai), kraštovaizdžio detalės (upės, kalnai, debesys ir kt.), aukojimo rykai (altorius, aukojimo stulpas, šiaudai, trinamieji akmenys), simboliai (ratas – saulė, svastika, indai, rakandai), kiti sudvasinti, valią turintys daiktai (būgnas, strėlės ir kiti ginklai, žaidimo kauliukai, gydomieji tepalai ir kt.);
• žmogus religiniu-mitologiniu požiūriu: įvairūs žyniai (brahmanas, hotaras, adhvarjus, udgataras, atharvanas), žmogus, kaip mitologinės sistemos dalis (malda, aukojimas, giesmė), mirę protėviai (pitarai), žynių giminės (Vasišthos, Bhrigūs, Atharvanai, Angirasai ir kt.).

Esti ir nehipostazinis būdas aprašyti vedinę mitologiją. Tai operavimas predikatais: esminiais ir būdingiausiais veiksmais, būdingais mitiniams veikėjams bei apibūdinančiais esminius paties vedinio pasaulio modelio bruožus. Šie predikatai geriausiu atveju sukelia bendrų vedinės mitologijos elementų atsikartojimą. Dėl kalbinės išraiškos įvairovės susidariusi predikatų gausa gali būti suvedama į ganėtinai nedidelį mitologinių motyvų skaičių. Be to, išskirti predikatai-motyvai toliau gali būti redukuojami, kol išryškėja keletas paprasčiausių veiksmų. Juos verta suprasti ne mitologinių apibrėžimų sąvokomis, o kaip elementariuosius kosmologinius aktus, atitinkančius tam tikras esmines idėjas. Tarp tokių aktų galima išskirti šiuos: atramos sukūrimas, atramos įtvirtinimas, erdvės sukūrimas (tarpininkavimo įgalinimas), erdvės užpildymas, visos esaties užėmimas (savybės būti vienu įgyvendinimas), visatos ribų peržengimas ir t. t. Šie veiksmai bendrai aprašo visatos tapsmą ir tuo pat apibūdina jos savybes – atskleidžia esminius vedinio pasaulio bruožus.

Kosmologija

Vedinis kosmologinis modelis kuriamas priešpastatant siaubą keliantį chaosą (aṃhas – „ankštuma, ankštis“) ir sutvarkytą, laisvą atvirą erdvę (uru loka „erdvus pasaulis, erdvus laukas“); tarp šiudviejų esti kelias. Vedinė visata priešinama nevedinei, vedinis žmogus – nevediniam. Erdvėlaikio struktūra nukreipta į skirtį tarp sakralaus centro (aukojimo vieta – pasaulio ašis, senųjų ir naujųjų metų sąvarta – šventasis laikas) su profaniška periferija, taip pat į mažojo ir didžiojo laiko ratų ciklišmumą bei izomorfiškumą (metai ir paros, koncentriniai ratai aplink altorių, keturios pasaulio pusės). Statmenai pasaulis suvokiamas esąs iš trijų sluoksnių – dausos (svarga loka – 'laukas, kuriuo eina saulė'), žemė ir Jamos karalystė naraloka (tiesa, šis vaizdinys vėlyvesnis, kitur – dangus ir žemė bei padangė (antarikṣa) tarp judviejų).

Šventieji vediniai skaičiai yra 3 ir iš 3 dalūs 9, 12, 33 (kaip minėta, 33 yra klasikinis dievų skaičius), taip pat svarbūs skaičiai yra 4 ir 7. Išskiriami 4 gaivalai (vėliau žinomi kaip mahabhūta) – vanduo, ugnis, oras ir žemė, vėliau pridėtas eteris (ākāśa). Metafizinės būsenos: esantis (sat) ir nesantis (asat), susietas (diti), nesusietas (aditi). Būdingas makro ir mikro kosmoso izomorfizmas – pvz., Puruša sūktoje aprašyto milžino pirmažmogio Purušos kūno dalių prilyginimas visatos dalims. Visi šie elementai vienaip ar kitaip atsispindi pasaulėkūros mituose: Tėvas Dangus ir Motina Žemė, Puruša, auksinis gemalas (hiraṇyagarbha), Tat Viena (tad ekam), esantis, kosminis įkarštis (tapas), demiurgai Višvakarmanas, Pradžapatis, kosmogonija kaip aukojimas ir kt. Taip vedinė kosmogonija peržengia ir ritualą (aukojimas atliekamas kaip kosmogoninio akto provaizdis) ir mitologiją.

Vedinės mitologijos šerdį sudaro įvairiais pavidalais perteikti kosmogoniniai mitai. Pirminė visatos būklė, tapati chaosui, aprašoma kaip bet kokių priešpriešų ir suvokiamų reiškinių nebuvimas: nei esaties, nei nesaties tada nebuvo / nebuvo nei švytinčios erdvės anei aukščiausio skliauto / <…> / nei mirties nebuvo, nei dargi nemirtingumo / nei dienos-nakties skirtumo nebuvo / <…> / tamsa buvo užgožta tamsa pačioj pradžioje / neišskiriama takuma ta visuma. Drauge iškyla monistinis visatos principas: bevėjis alsavo savivale Tat Viena / be jo daugiau nebuvo nieko kito. Tvėrimo pradai buvo vandenyse – iš jų atsirado visata ir jos dalys, iš vandenų iškilo žemė ir maistas (šis vaizdinys plėtojamas daugiausia povedinėje literatūroje, vėliau išsivysto į „pieno vandenyno plakimą“, kuriame dalyvauja ir dievai, ir asurai). Kitąsyk iš vandenų atsiranda auksinis gemalas (pasaulio kiaušinis), iš kurio iš gimsta pasaulio demiurgas Pradžapatis arba sutverėjas Brahmanas. Kiaušinis suskyla į auksinę ir sidabrinę dalis iš kurių randasi atitinkamai dangus ir žemė. Jadžurvedinėje literatūroje sutvėrimas siejamas su laikų pradžios šernu (paprastai atitinkančiu Pradžapatį), kuris panėręs į vandenį ir iš dumblo sukūręs žemę. Dar yra versijų, pagal kurias žemė ir saulė (ugnis) atsirado iš lotoso, plūduriavusio vandenyse. Ši versija greičiausiai susijusi su Indijos autochtoninių tautų mitologijos kosmogonija. Įvairūs filosofinio pobūdžio kosmogoniniai pasvarstymai aptinkami Upanišadų tekstuose. Pavyzdžiui, pasakojimas apie mirčiai arba badui tapatų sutverėją, kuris panorėjęs įsikūnyti – sukurti tvarų pasaulį. Vėliau surengiamas aukojimas (neretai Pradžapačiui, sutvėrusiam dievų ir asurų giminę), kuriame aukojami pagrindiniai visatos elementai. Kaip minėta, kosmogonija vyksta ir iš mikrokosmoso kuriant makrokosmosą (iš Purušos dalių, iš ašvamedhoje paaukoto žirgo): Kai išdalino Purušą <…> brahmanas burna jo buvo, ranki dvi – sukurtas kariūnas / jo dvi šlauni – tasai, kuris vaišijas, iš pėdų šudra gimė / mėnulis išu mentos yr‘ gimęs, iš akies Saulė gimė / iš burnos Indra ir Agnis, iš kvėpavimo jo vėjas gimė / iš bambos padangė buvo, iš galvos susiverpė dangus / iš dviejų pėdų – Žemė, šalys – iš ausies. Pradedant Atharvaveda atsiranda Višnaus kaip pasaulio tverėjo motyvas, išsivystęs iš Rigvedos mitologemos apie Višnų, žengiantį tris žingsnius taip sukuriant pasaulį ir modeliuojant tiek jo struktūrą, tiek jį įcentrinant. Ši mitologema susijusi su mitologema apie Indrą, dobiantį Vritrą, o Višnus tada iškyla kaip Indros pagalbininkas. Tarp pasaulio sutverėjų veikia ir save paaukojęs viso ko sutverėjas, tašytojas, dailidė Višvakarmanas, tai meistras Tvaštaras, tai Brihaspatis (arba Brahmanaspatis), kuris kaip dieviškas pirmagimis taip pat susijęs su sutvėrimu. Mite Tvaštaras, Višvakarmanas arba Brihaspatis dažnai atitinka Pradžapatį. Galiausiai, kartais pirminė pasaulio sutvėrimo funkcija priskiriama Indrai, kuris perskyrė dangų ir žemę, įtvirtino žemę ir dangaus skliautą, ir taip sukūręs pasaulį sukūrė jo dualumą (aukštutinis pasaulis – žemutinis pasaulis, diena – naktis, dievai – asurai ir kt.). Be to, dar yra periferinių, fragmentiškų mitų grupė, kurie lyg ir nupasakoja pasaulio sutvėrimo priešistorę.

Ašinis Vedų mitas yra apie Indros kovą su varžovu, įasmeninančiu chaosą, nenuspėjamumą, naikinimą, suvaržymą; jį sunaikinus galima sukurti pasaulį ir sutvarkyti jo dalis. Dažniausiai Indros varžovais yra visokios gyvatiškos (ahi – „angis“) pabaisos – Vritra („užtvara, užvarža“), Vala (t. p.), rečiau Šušna („sausra, susimas“), Panis ir kt., – kurios uoloje ar urve slepia karves, saulę, aušrą, sulaiko vandenis. Indra, pergalėjęs ir nudobęs baidyklę, išvaduoja, atlaisvina tai, kas buvo suveržta – tada atsiranda vaisingumas, palikuonys, klestėjimas, gerovė – kosmosas pasireiškia savo pilnatve. Šis ašinis mitas, įvairuojantis visokiomis atmainomis, yra persmelkęs Rigvedą. Greta jo atsiranda ir šalutinių motyvų – pvz., kad gyvatė kalnuose saugo somą, nemirtingumo syvus ir kt. Viena vertus, šie šalutiniai motyvai leidžia susieti ašinį mitą su kitais vediniais mitais, perkeičia ir vysto ašinį mitą, kita vertus, jie leidžia įžvelgti, kaip ašinis mitas veikė indoarijų visuomenėje. Manoma, kad šis mitas buvo aukojimų, atliekamų artėjant naujiesiems metams, savotiškas scenarijus, aplink kurį rėdėsi visa aukojimo esmė. Metų gale pasaulis vėl panyra į tamsos, chaoso būklę, todėl būtina atstatyti jo tvarką atkartojant pasaulėkūrą. Taip ašiniame mite ir rituale aktualizuojamas mitologinės diachronijos ir sinchronijos ryšis, vyksta sugrįžimas į pradmes; ritualo dalyviui tapatinantis su mitologiniu didvyriu patikrinama ir paliudijama visatos struktūra. Šis mitas ir jo ritualas tarnavo tiek kaip visos arijų liaudies, tiek kaip kiekvieno jos nario regeneracija.

Kaip minėta, greta ašinio mito taip pat būta nemažai kitų mitų, bet dauguma iš jų kartojosi su ašiniu mitu, arba jį plėtė ir keitė (pvz., atsiranda Indros pagalbininkai arba Indrą pakeičia kitas dievas). Ne atsitiktinai mitų skaičius susijęs su kokia nors dievybe laibai priklauso nuo šios dievybės patekimo į ašinio mito schemą. Su veikėjais, kurių kosmogoninės funkcijos abstrakčios (Varuna, Agnis, Soma ir kt.), susiję gerokai mažiau mitų.

Plėtotė

Vedų tekstai leidžia spėti buvus laisvą mitų kompoziciją, kurių pagrindas – visų mitopotinių žinių (veda) sankaupa. Kiekvienas siužetas, motyvas ir atributas mitologiškas savaime, todėl jo paaiškinimui nebūtinas specialus, baigtinio pavidalo mitas. Tuo pat metu vedinės mitologijos, suvokiamos kaip kažkas vientiso, bet pasireiškiančios daugybe atmainų, gelmėse pradėjo klostytis (ir kuo toliau, tuo labiau ir tiksliau) mitologiniai motyvai, mitologemos ir ištisi mitai, kurie laikui bėgant atsiskyrė nuo savo kamieno ir įgavo mažesnę ar didesnę nepriklausomybę: pvz., visiškai šalutinė vėlyvosios Rigvedos istorija apie valdovo Pūruravaso meilę apsarasai Urvašei vėliau tapo žinomu literatūriniu kūriniu.

Vedinės mitologijos kultūrinė reikšmė išskirtinai didelė: ji davė pradžią vėliau susiklosčiusiomis hinduistinei, budistinei mitologijoms, vediniai mitologiniai motyvai, abstrakcijos tapo vėlesnių filosofinių sistemų atspirties tašku, pasitarnavo kaip literatūriniai, meniniai siužetai.

Literatūra

• Миллер В. Ф., 1876. Очерки арийской мифологии в связи с древнейшей культурой, т. 1, М.
• Овсянико-Куликовский Д. Н., 1892. Религия индусов в эпоху Вед, «Вестник Европы», т. 2-3
• Огибенин Б. Л., 1968. Структура мифологических текстов «Ригведы», М.
• Елизаренкова Т. Я., 1972. Мифология Ригведы, в кн.: Ригведа, М.
• Bergaigne, Abel, 1878-97. La religion védique d’après les hymnes du Rig-Veda, v. 1-4, Рaris
• , 1897. Vedic mythology, Strassburg
• Bloomfield M., 1908. The religion of the Veda, N. Y.-L.
• , 1916-23. Arische Religion, Bd l-2, Lpz.
• Oldenberg H., 1917. Die Religion des Veda, 2 Aufl., Stuttg. – B.
• Griswоld H., 1923. The religion of Rigveda, L.
• Keith А. В., 1925. The religion and philosophy of the Veda and Upanishads, H. 1-2, Camb.
• Dumézil G., 1948. Mitra-Varuna – Essai sur deux représentations indo-européennes de la Souveraineté, P.
• Dumézil G., 1952. Les Dieux indo-européens, P.
• , 1972. Religions of ancient India, 2 ed., Delhi
• Thieme P., 1957. Mitra and Aryaman, New Haven
• , 1957. Some observations on the relations between «gods» and «powers» in the Veda, s’Gravenhage
• Gonda J., 1960-63. Die Religionen Indiens, t. l-2, Stuttg.
• Moeller V., 1966. Die Mythologie der vedischen Religion und des Hinduismus, в кн.: Worterbuch der Mythologie, hrsg. von H. W. Haussig, Abt. 1, Lfg. 8, Stuttg.
• Bhattacharji S., 1970. The Indian theogony, Camb.
• , Cosmogony and conception: a Query, «History of religions», 1970, v. 10, No 2.

Šaltiniai

1. Brihadaranjaka Upanišada, III.9, 1-5
2. RV II.1
3. RV X.129 (Nasadyja sūkta)
4. Brihadaranjaka Upanišada
5. RV X.90 (Puruša sūkta)
6. Мифы народов мира. , Vladimiras Toporovas – 2-е изд., 1992. Москва: Советская Энциклопедия.

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.