Hiranjagarbha (skr. हिरण्यगर्भः = IAST: Hiraṇyagarbha – „auksinis gemalas“) – indų mitologijoje minimas visatos pradmuo. Seniausiai minimas Rigvedoje (10 mandala, 121 himnas), vadinamoje „Hiranjagarbha sūktoje“. Šiame himne gemalas sutapatinamas su Pradžapačiu. Upanišadose jis, tuo tarpu, siejamas su Visatos Dvasia, Brahmanu. Pasakojama, kad Hiranjagarbha plūduriavo tuštumos vandenyne, bet paskui skilo pusiau ir sudarė Žemę ir Dangų.
Vėlesniame puraniniame hinduizme, Hiranjagarbha siejamas su Brahma, kuris, pasak Manusmriti, gimęs iš auksinio kiaušinio.
Hiranjagarbha sūkta
Hiranjagarbha sūkta yra paskutinėje, 10-ojoje mandaloje, kur yra ir kitų kosmogoninės tematikos himnų (pvz., Nasadyja sūkta). Parašyta trištubho metru ir priskiriama rišiui Hiranjagarbhai (Pradžapačio sūnui). Himne pateikiami neįvardinto tvėrėjo darbai, o kiekviena eilutė baigiama klausimu kasmai devāya haviṣā vidhema (pažodžiui verčiant, "kam dievo auka aukotume? "). Tik paskutinis posmas, kuris (kaip ir priešpaskutinis), neabejojama, pridėtas vėliau, tą minėtą tvėrėją įvardina Pradžapačiu.
| Originalas (transliteracija): hiraṇyagarbhaḥ sam avartatāgre
bhūtasya jātaḥ patir eka āsīt |
sa dādhāra pṛthivīṃ dyām utemāṃ
kasmai devāya haviṣā vidhema ||
ya ātmadā baladā yasya viśva
upāsate praśiṣaṃ yasya devāḥ |
yasya chāyāmṛtaṃ yasya mṛtyuḥ
kasmai devāya haviṣā vidhema ||
yaḥ prāṇato nimiṣato mahitvaika
id rājā jagato babhūva |
ya īśe asya dvipadaś catuṣpadaḥ
kasmai devāya haviṣā vidhema ||
yasyeme himavanto mahitvā
yasya samudraṃ rasayā sahāhuḥ |
yasyemāḥ pradiśo yasya bāhū
kasmai devāya haviṣā vidhema ||
yena dyaur ugrā pṛthivī ca dṛḷhā
yena sva stabhitaṃ yena nākaḥ |
yo antarikṣe rajaso vimānaḥ
kasmai devāya haviṣā vidhema ||
yaṃ krandasī avasā tastabhāne
abhy aikṣetām manasā rejamāne |
yatrādhi sūra udito vibhāti
kasmai devāya haviṣā vidhema ||
āpo ha yad bṛhatīr viśvam āyan
garbhaṃ dadhānā janayantīr agnim |
tato devānāṃ sam avartatāsur ekaḥ
kasmai devāya haviṣā vidhema ||
yaś cid āpo mahinā paryapaśyad
dakṣaṃ dadhānā janayantīr yajñam |
yo deveṣv adhi deva eka āsīt
kasmai devāya haviṣā vidhema ||
mā no hiṃsīj janitā yaḥ pṛthivyā
yo vā divaṃ satyadharmā jajāna |
yaś cāpaś candrā bṛhatīr jajāna
kasmai devāya haviṣā vidhema ||
prajāpate na tvad etāny anyo
viśvā jātāni pari tā babhūva |
yatkāmās te juhumas tan no astu
vayaṃ syāma patayo rayīṇām || | Lietuviškas vertimas (Maironis): Ne tai kad aukso būtų gimęs diegas,
Vienintelis pradžioj valdovas gyvas.
Pripildė Jis mares, iškėlė žemę.
Kuriam gi Dievui mes beatnašausme?
Jis kvėpė dvasią, jėgą; Jam paliepus,
Visi dievai, pasaulis visas klauso;
Jo atspindžiu - mirtis ir nemarybė.
Kuriam gi Dievui mes beatnašausme?
Jis savąja didybe žemės viešpats,
Kurio, kas gyvas, snaudžia, kas kvėpuoja,
Dvikojai, lygiai keturkojai klauso.
Kuriam gi Dievui mes beatnašausme?
Galybe savo Jis iškėlė kalnus
Ir vandenis nuo sausumos atskyrė;
Galingi Jo pečiai - pasaulio šalys.
Kuriam gi Dievui mes beatnašausme?
Nustatė žemę Jis ir aukštą dangų,
Ir saulę danguje, ir platų tolį!
Jis visatą erdvėje išmatavo.
Kuriam gi Dievui mes beatnašausme?
Jo žvalgosi prieš kovą priešų eilės
Ir meldžia bailia širdžia jo pagalbos.
Nuo Jo saulėteky nušvinta saulė.
Kuriam gi Dievui mes beatnašausme?
Kai atplaukė anuomet vandenynai
Ir gyvą diegą atnešė ir ugnį,
Jis kėlės didis kaip dievų kvėpimas.
Kuriam gi Dievui mes beatnašausme?
Galingas žiūri Jis į vandenynus,
Kai, jėgą kaupdami, mokina melstis!
Jis virš dievų, Jis vienas tikras Dievas!
Kuriam gi Dievui mes beatnašausme?
Te mums nekenkia tas pasaulio tėvas;
Sutvertojas dangaus, tiesoj galingas!
Didžių tyrų ir vandenų karalius!
Kuriam gi Dievui mes beatnašausme?
Nieks kitas be Tavęs, o Pradžiapatie!
Savim negal visų apimt būtybių.
Suteik, ko trokšdami Tau atnašaujam!
Duok mums gerybių turtais pasidžiaugti!
|